Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Viktoras Preikšas, sekreto­riau­jant Vilmai Marčiukaitytei ir Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorui Zenonui Leonavičiui, nu­ken­tėjusiajam V. G., kalti­na­majam A. B., jo gynėjai ad­vo­ka­tei Giedrei Ka­za­kevičienei, viešame teisiamajame posė­dyje iš­na­grinėjo bau­džia­mąją bylą, kurio­je

A. B., gimęs (duomenys neskelbtini) Kalvarijos m., asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, nevedęs, pagrindinio išsi­la­vi­ni­mo, nedirbantis, gyv. (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos nedeklaravęs, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 3 d., 181 str. 3 d. ir 263 str. 3 d.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Kaltinamasis A. B. dalyvaudamas organizuotoje grupėje įvykdė plėšimą ir turto prievartavimą, o būtent, veikdamas organizuotoje grupėje su kitais asmenimis, kurių baudžiamoji byla na­grinėjama atskirai, ir su O. J., kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ str., kitiems bendrininkams sudarius nusikalstamos veikos planą, 2010 m. vasario 7 d., apie 11 val., vie­nam iš bendrininkų į L. A. butą, esantį (duomenys neskelbtini), įvi­lio­jus V. G., A. B. su O. J. ir kitais trim asmenimis, panaudodami prieš V. G. fizinį smurtą – sudavę smūgius kumščiais, pargriovę jį ant grindų, užlaužę rankas ir lipnia juosta surišę jas už nu­ga­ros, surišę kojas, iš kišenių išėmę V. G. daiktus: piniginę, telefonus, raktus, iš pi­ni­gi­nės pagrobė pi­nigus – nemažiau 1800 litų. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, V. G. laikant su­rištą ant grindų ir atimant galimybę priešintis, vienam iš bendrininkų telefonu, o A. B. su O. J. ir kitais ben­drininkais tiesiogiai grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą – sulaužyti, suluošinti, vienam iš ben­drininkų me­ta­li­niu semtuvėliu sudavus V. G. į kojas, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė V. G. perduoti pinigus ir kitą turtą. Apie 14 val. O. J. su kitu bendrininku lai­kant V. G. tame pačiame bute surištą, A. B. su kitais dviem bendrininkais V. G. au­to­mo­bi­liu Mi­tsu­bishi Pajero Sport, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvyko į V. G. butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur įsibrovę į butą pagrobė skystų kris­talų televizorių „Philips“ už 2000 litų, nešiojamą kompiuterį „HP“ už 3000 litų, DVD grotuvą „Aurum“ už 100 litų, skaitmeninį te­le­vi­zi­jos kanalų imtuvą „Fyscher“ už 200 litų, balto aukso grandinėlę su pa­ka­buku už 3500 litų, 1000 eurų, kas sudaro 3450 litų. Po to, apie 15 val. vieniems ben­drininkams L. A. bute saugant surištą V. G., A. B. su kitais automobiliu BMW 316, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nu­vyko į V. G. namus, esančius (duomenys neskelbtini), atrakinę duris iš V. G. pa­grobtais rak­tais ir įsibrovę į namų vidų, pagrobė skystų kristalų televizorių „Funai“ už 700 litų ir elektrinį vandens šil­dy­tu­vą už 100 litų. Taip bendrais veiksmais padarė V. G. 15050 litų turtinę žalą.

Šiais veiksmais A. B. padarė nusikalstamas veikas, nu­matytas BK 180 str. 3 d., 181 str. 3 d.

A. B. dėl padarytos nusikalstamos veikos kaltu prisipažino. Parodė, kad pažįsta O. J. ir kitus kaltinamajame akte nurodytus asmenis – G. S., E. M., M. K.. Su jais kartu sportuodavo. 2010 m. vasario 7 d. G. S. ar O. J. telefono žinute pakvietė vykti su jais. Kartu su G. S., O. J., E. M. ir M. K. nuvyko į (duomenys neskelbtini), į jam iš matymo pažįstamo L. A. butą. Čia L. A. pasakė, kad į butą ateis žmogus, kurį reikės sulaikyti, davė lipnios juostos jam surišti. A. B. su G. S. ir O. J. liko laukti kambaryje, M. K. su E. M. – vonioje. Po 10-15 min. išgirdo triukšmą. Pamatė, kad koridoriuje dviese laiko nukentėjusįjį. Jį surišo lipnia juosta ir paguldė ant grindų. R. D. telefonu skambino G. S. ir O. J., ir telefonu teikė reikalavimus nu­ken­tė­ju­sia­jam. Kaip suprato, buvo reikalaujama pinigų ir narkotinių medžiagų. Kiek pinigų buvo reikalaujama, negirdėjo. Iš nukentėjusiojo kažkuris paėmė krepšelį, kuriame, kaip suprato, galėjo būti narkotinės me­džiagos. Iš nukentėjusiojo toliau buvo reikalaujami pinigai, G. S. su semtuvėliu mušė gulintį nukentėjusįjį per kojas. Tuomet jam su E. M. ir M. K. buvo liepta nuvykti į nu­ken­tė­jusiojo namus. Su nukentėjusiojo automobiliu Mitsubishi Pajero nuvyko į (duomenys neskelbtini) kaimą. E. M. ir M. K. nuėjo į nukentėjusiojo butą. Po pusvalandžio – valandos M. K. grįžo, kartu privažiavo prie namo. Laiptinėje prie buto durų buvo sudėti daiktai – televizorius, kompiuteris, DVD grotuvas, priedėlis. Juos sunešė į automobilį. Grįžo į L. A. butą. Buvo liepta nuvažiuoti į nu­kentėjusiojo namą. Su L. A. ir O. J. nuvažiavo į nebaigtą statyti namą. Jame ieškojo nar­ko­tikų ir turto. Paėmė šildytuvą ir televizorių. Grįžo į L. A. butą. Jau vakare nusivedė nuken­tė­ju­sį­jį į jo automobilį ir su M. K., G. S. ir E. M. nusivežė jį į Marijampolę. Čia jis kažkam rašė žinutes, kad gauti pinigų, tačiau negavo. Tada paleido nukentėjusįjį Marijampolėje prie Sūduvos sporto centro. Kaltinamasis su M. K. ir E. M. su nukentėjusiojo džipu, o G. S. su O. J. su BMW grįžo į Kalvariją. Kaltinamasis pats nukentėjusiajam negrasino ir smurto prieš jį nevartojo. Suprato, kad dalyvauja nusikalstamoje veikloje, bet bijojo pasitraukti. Nu­ro­dė, kad tiksliai visų aplinkybių neprisimena, kadangi nuo įvykio praėjo daug laiko. Suprato, kad vis­kam vadovavo R. D..

A. B. kaltė padarius nusikalstamą veiką patvirtinama byloje teisiamojo posėdžio metu ištirtais įro­dy­mais.

Nukentėjusysis V. G. parodė, kad 2009 m. rudenį iš matymo pažįstama moteris, kur­jerė, iš kelionės parsivežė tašę, kurioje rado kelis paketus. Vėliau suprato, kad ten gali būti narkotinės me­džiagos. L. A. reikalavimu perdavė jam vieną paketą. Po to L. A. ėmė reikalauti per­duo­ti ir kitus paketus. 2010-02-07 apie 14-16 val. jis savo automobiliu Mitsubishi Pajero atvyko į jo butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir atvežė vieną paketą. Kai užėjo į butą, iš kambario išėjo du vyrai ir puolė jį, par­vertė ant grindų. Tada atėjo dar keli vyrai, surišo lipnia juosta rankas ir kojas, iš kišenių paėmė tele­fo­nus, piniginę su apie 1800 Lt, raktus, banko kortelę, privertė pasakyti PIN kodą. Paėmė ir jo atsineštą krepšį su paketu. Jie kažkam paskambino, keletą kartų davė jam kalbėti telefonu. Kažkoks vyras pa­sa­kė, kad jis sko­lin­gas L. A. 70000 Lt, reikalavo narkotinių medžiagų, grasino sulaužyti. Vyrai lai­kė jį prispaudę prie grindų, reikalavo pasakyti kur paslėpto pinigai, auksas. Sudavė jam metaliniu daik­tu per kojas. V. G. pasakė, kad turi 15000 eurų pas pažįstamą Marijampolėje. Iš buto tai išeidavo, tai ateidavo. Suprato, kad jie buvo nuvykę į jo namus. Apie 20-21 val. uždengę galvą kapišonu išvedė iš buto ir nuvežė jį į Marijampolę ieškoti pas jo pažįstamą pinigų, tačiau šis parašė žinutę, kad pinigai banke. Tiems vyrams kažkas vis duodavo nurodymus telefonu. Tada grąžino namų raktus, telefonus. Automobilį pasiliko kaip užstatą kol grąžins tariamą skolą ir perduos nar­­ko­ti­nes medžiagas. Grįžus namo duktė papasakojo, kad buvo atėję vyrai, kurie prisistatė, kaip po­li­ci­ninkai ir išsinešė daiktus. Savo bute ir jam priklausančiame name pasigedo įvairios buitinės tech­ni­kos, kuri išvardinta byloje, auksinės grandinėlės, 1000 eurų. Nuo jo sąskaitos banke buvo nuimta 200 litų. Po poros savaičių jam paskambino tas pats vyras, vėl pareikalavo narkotikų. Tada Kazlų Rūdoje perdavė dviem vyrams paketą, kurį laikė parduotuvės saugojimo kameroje ir atgavo savo automobilį.

Asmens parodymo atpažinti iš nuotraukos metu nukentėjusysis V. G. atpažino du as­menis, kuriems perdavė paketus iš saugojimo kameros – G. S. ir O. J. (t. 1, b. l. 13-17, 18-22).

Parodymų patikrinimo vietoje metu V. G. parodė L. A. butą, į kurį jis atvyko ir ku­riame buvo užpultas ir apiplėštas, kur iš jo buvo reikalaujama perduoti pinigus ir narkotines me­džia­gas, parodė vietas savo bute ir name, iš kur buvo pagrobti jo daiktai – buitinė technika (t. 1, b. l. 23-34).

Liudytoja A. B., V. G. duktė, parodė, kad 2010 metų vasario mėnesį, apie 14-15 val. į namus (duomenys neskelbtini) kaime atvyko trys jauni vyrai, kuriuos įleido, kadangi už durų pa­ma­tė brolį. Vyrai prisistatė policininkais, išvertė namus, išsinešė kompiuterį, televizorių, kitą buitinę tech­niką, auksinę grandinėlę. Vyrai buvo atvažiavę su šeimos automobiliu Mitsubishi. Liudytoja atpažino kaltinamąjį A. B. kaip buvusį jų namuose. Tos dienos ryte tėvas buvo išvažiavęs su broliu, grįžo apie 22-23 val.

Asmens parodymo atpažinti iš nuotraukos metu A. B. atpažino A. B. ir E. M. kaip asmenis, kurie įsiveržė į jų namus, prisistatė kriminalinės policijos pa­rei­gūnais, namuose ieškojo brangių daiktų ir iš namų pagrobė visus vertingesnius daiktus (t. 1 b. l. 91-95; 96-100). Atpa­žinimo metu A. B. nurodė, kad atpažintasis A. B. saugojo ją ir te­le­fonu kažkam pranešinėjo apie padėtį bute.

Liudytojas O. J. parodė, kad 2009 m. pabaigoje iš įkalinimo vietos jam paskam­bi­no pažįstamas R. D. ir pasiūlė užsidirbti, sakė ir draugams pasiūlyti. Liudytojas apie tai pa­sa­kė M. K., E. M., G. S. ir A. B., kurie sutiko dirbti R. D.. Šis supažindino liudytoją su L. A.. 2010 m. vasario mėn. R. D. nurodymu su tais as­me­ni­mis nuvyko pas L. A., kuris pasakė, kad reikės sulaikyti skolingą žmogų, iki tol liudytojui ne­pa­žįstamą V. G.. L. A. bute visi išsiskirstė po kambarius. Kai V. G. įėjo į butą, E. M. su M. K. puolė pirmi, kiti prisidėjo. Pargriovė nukentėjusįjį ant grindų, ant galvos uždėjo kapišoną, lipnia izoliacija surišo rankas ir kojas. Atėmė iš jo krepšį, kuriame kaip įtaria buvo pa­ke­tas su heroinu, piniginę su 200 litų ir banko kortelėmis, telefoną. Toliau telefonu paskambino R. D., liepė telefoną prikišti V. G.. R. D. iš V. G. reikalavo pinigų ir narkotikų. Liu­dytojas sumos negirdėjo. V. G. sakė, kad pinigų neturi. G. S. sudavė V. G. per kojas žarstekliu. Daugiau niekas jo nemušė, tik reikalavo pinigų. R. D. liepė jiems nuva­žiuoti į V. G. butą ir paimti vertingus daiktus. A. B., M. K. ir E. M. nu­va­žia­vo į V. G. butą ir parvežė iš ten televizorių ir kitus vertingus daiktus. V. G. liepė pasakyti banko kortelės kodą. Jis pasakė. E. M. nuvyko ir nuėmė iš kortelės pi­nigus. Liudytojas su L. A. ir dar vienu bendrininku nuvyko į V. G. statomą namą Kazlų Rū­doje. L. A. turėjo raktus. Iš ten paėmė televizorių ir vandens šildytuvą. R. D. toliau rei­kalavo iš V. G. pinigų. Šis pažadėjo už skolą atsiskaityti narkotikais. V. G. sakė, kad pas jo draugą Marijampolėje yra 1000 eurų. Ruošėsi vežti V. G. į Marijampolę. Išėjęs į kiemą pa­ma­tė automobilyje, už kurio vairo buvo moteris, sėdintį L. A. ir N. B.. Su jais pakalbėjo. Tada nusivedė V. G. į jo automobilį, nusivežė jį į Marijampolę, tačiau ten pinigų negavo. Tada pa­leido V. G. Marijampolėje. Paėmė iš jo auto­mo­bi­lį kaip užstatą. Po kurio laiko liudytojas su G. S. paėmė iš V. G. paketą su nar­ko­ti­kais ir atidavė jam automobilį. Padėdami R. D. tikėjosi uždirbti pinigų. Už dviejų savaičių te­levizorių gal už 100 litų pardavė M. L..

Parodymo patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 185-208) O. J. parodė namo (duomenys neskelbtini) butą, kuriame gyvena L. A.. Paaiškino, kad čia jis su A. B. ir kitais keturiais bendrininkais R. D. ir L. A. nurodymu užpuolė ir surišo atėjusį V. G., gąsdino, mušė jį, reikalavo turto ir narkotikų. Parodė vietą kieme, nuo kur nuvarė V. G. au­to­mo­bi­lį Mitsubishi Pajero Sport. Taip pat parodė prie (duomenys neskelbtini) prekybos centro Kazlų Rūdoje esantį (duomenys neskelbtini) bankomatą, kur E. M. L. A. nurodymu nuėmė pinigus nuo V. G. ban­ko kortelės. Parodė V. G. namą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kur jis kartu su ben­dri­nin­kais pagrobė tele­vi­zo­rių bei vandens šildytuvą. Parodė vietą prie (duomenys neskelbtini) parduotuvės Kazlų Rūdoje, kur V. G. perdavė heroiną, ir jie grąžino jam automobilį.

Liudytoja O. K. nurodė, kad dėl sveikatos būklės neprisimena savo anksčiau duo­tų parodymų. Vado­vau­jantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 276 str. 1 d. 2 p. jos pa­ro­dymai (t. 1, b. l. 150-151 ) buvo perskaityti. Liudytoja patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus pa­rodymus, kad 2010 m. vasario 7 d. pavakary atvežė N. B. į Kazlų Rūdą. Čia nuvežė jį prie vieno daugiabučio. Į jos automobilį įlipo vyriškis, kuris kalbėjo su N. B.. Po to prie automobilio priėjo dar vienas vaikinas, pasikalbėjo su įsėdusiu vyriškiu, kuris paklausė jo ar gerai su­rišo. Po to pamatė, kad iš daugiabučio išėjo keli vaikinai, išsivedė kitą su kapišonu ar maišu ant galvos ir įsėdo į džipą. Netrukus liudytoja su N. B. išvažiavo.

Liudytoja O. K. ikiteisminio tyrimo metu iš nuotraukų atpažino L. A. kaip as­me­nį, kuris buvo įsėdęs į jos au­tomobilį Kazlų Rūdoje (t. 1, b. l. 152-156 ).

Liudytojas M. L. parodė, kad A. B., O. J. ir kiti buvo jo draugai, su jais kartais leisdavo laisvalaikį. Prieš porą metų iš O. J. pirko padėvėtą te­levizorių ir jį pardavė pagal skelbimą.

Liudytojas N. B. parodė, kad šioje byloje buvo apklausiamas tuo metu, kai atli­ki­nė­jo bausmę pataisos namuose. Patyrė pareigūnų psichologinį spaudimą. Pareigūnai jo apklausos pro­to­kole surašė ką norėjo, o jis pasirašė neskaitęs. Liudytojas patvirtino, kad O. K. buvo jį atvežusi į Kazlų Rūdą, kad ten bendravo su L. A.. Kad tai galėjo būti 2010 m. vasario mėnesį. Tačiau kitų asmenų nematė. Kitų aplinkybių iš savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nepatvirtina.

Kadangi liudytojas N. B. vengė duoti parodymus, teismo posėdžio metu vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 2 d. buvo perskaityti liudytojo parodymai, kiek jie liečia šios bylos aplinkybes, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (t. 1, b. l. 109-113), kuriuose liudytojas patvirtino, kad 2010 m. vasario 7 d. O. K. atvežė jį į Kazlų Rūdą prie L. A. namų, kad kalbėjo su juo, prie jo namų ma­tė O. J., G. S. ir dar ne mažiau kaip tris vaikinus, kurie kalbėjo, kad iš kažkokio jų lai­ko­mo su­rišto asmens namų pagrobė vertingų daiktų. L. A. tiems vaikinams nurodinėjo. Asmens pa­ro­dymo atpažinti iš nuotraukos metu liudytojas N. B. atpažino E. M. ir A. B. (t. 1, b. l. 130-131, 132-136) kaip tuo metu buvusius prie L. A. namų.

Liudytojas D. Z., policijos pareigūnas, parodė, kad atliko ikiteisminį tyrimą šioje by­loje, apklausinėjo nukentėjusįjį V. G., liudytojus O. J., N. B.. Jokio poveikio liu­dy­tojui N. B. nedarė. Iš jo parodymų sužinojo kai kurias aplinkybes, kurios iki tol nebuvo žinomos. N. B. at­pa­žino nusikaltime dalyvavusius asmenis iš nuotraukų.

Liudytojo N. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, atitinka liudytojų O. K., O. J. parodymus, todėl teismas vadovaujasi šiais, o ne teisminio nagrinėjimo metu duo­tais liu­dytojo N. B. parodymais.

Iš dokumento pateikimo protokolo (t. 1, b. l. 41-42) matyti, kad V. G. pateikė savo sąs­kai­tos banke (duomenys neskelbtini) AB išrašą, iš kurio matyti, kad 2010-02-07 15:21 iš jo sąskaitos bankomate Kazlų Rūdoje paimti 200 Lt.

Iš VĮ „Regitra“ pažymos (t. 1, b. l. 45) matyti, kad V. G. vardu buvo registruotas auto­mo­bilis Mitsubishi Pajero Sport, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Iš dokumentų pateikimo protokolo (t. 1, b. l. 46) ir apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 47-57) matyti, kad V. G. pateikė savo buitinės technikos dokumentus – kompiuterio „HP“ instrukciją ir garan­ti­nį pasą, televizoriaus Philips“ paslaugu teikimo kortelę, TV imtumo „Fyscher“ instrukciją, kurie pa­tvirtina šių daiktų turėjimo faktą.

Iš kratos protokolo (t. 1, b. l. 60-61) matyti, kad M. K. namuose rasti ir paimti tele­vi­zo­rius „Philips“, DVD grotuvas „Aurum“ ir vandens šildytuvas.

Iš kratos protokolo (t. 1, b. l. 68-69) matyti, kad G. B., R. D. draugės, namuose rastas ir paimtas skait­meninis televizijos kanalų imtuvas „Fyscher“.

Iš daiktų apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 70-84) matyti, kad televizoriaus „Philips“ modelio Nr. 32PFL5322/10 ir skaitmeninio televizijos kanalų imtuvo „Fyscher“ modelio Nr. F-808CR sutampa su nurodytais iš V. G. paimtuose dokumentuose.

Kaltinamojo A. B. teismo posėdyje duoti parodymai, nukentėjusiojo V. G., liu­dy­tojų O. J., A. B., O. K. parodymai, liudytojo N. B. ikiteisminio ty­rimo metu duoti parodymai patvirtina vieni kitus, patvirtina nuoseklią A. B. inkriminuotų nu­si­­kals­tamų veiksmų eigą – nukentėjusiojo V. G. užpuolimo L. A. bute aplin­ky­bes, prieš jį vartotų grasinimų, pinigų ir turto reikalavimo, smurto naudojimo faktą, V. G. turto ir pinigų pa­grobimo, įsibrovimo į V. G. butą ir gyvenamąjį namą, daiktų pagrobimo iš ten faktus. Šių as­me­nų parodymai apie atskirus nusikalstamos veikos etapus, kuriuose dalyvavo kaltinamasis ir kuriuos matė liudytojai, iš esmės sutampa.

Nors kaltinamasis ir tvirtina, kad nebuvo įėjęs į nukentėjusiojo butą, nematė A. B., tačiau nurodė, kad visų aplinkybių tiksliai neprisimena. Kaltinamojo A. B. įsiveržimą į nu­kentėjusiojo butą patvirtina liudytoja A. B., kuri nurodė smulkias kaltinamojo veiksmų de­ta­les. Jos parodymais teismas neturi pagrindo abejoti. Nuo įvykio iki A. B. parodymų da­vi­mo momento praėjo daugiau kaip trys metai, todėl kaltinamasis galėjo pamiršti kai kurias aplinkybes arba vengia jas patvirtinti. Todėl šių kaltinamojo parodymų teismas nevertina kaip paneigiančių A. B. dalyvavimą šiame nusikalstamos veikos epizode. Tuo labiau, kad A. B. patvirtina, kad su ben­drininkais atvažiavo prie nukentėjusiojo buto, nešė iš buto pagrobtus daiktus.

Liudytojas O. J. pats dalyvavo darant kaltinamajam A. B. inkriminuotas nu­si­kalstamas veikas, tačiau nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas (t. 1, b. l. 223-226). Netikėti nu­kentėjusiojo V. G., liudytojų A. B., O. J., O. K. parodymais teis­mas neturi pagrindo. Tam tikri neatitikimai tarp skirtingų asmenų parodymų gali būti paaiškinami tuo, kad nusikalstamus veiksmus arba tam tikrą jų dalį šie asmenys stebėjo iš skirtingų pozicijų, todėl atskiri asmenys galėjo skirtingai matyti arba suvokti tas pačias aplinkybes.

Kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus apie tiesiogiai vykdytas nusikalstamas veikas patvirtina liudytojo M. L. parodymai apie įgytą pagrobtą televizorių, dokumentai apie iš V. G. sąskaitos banke paimtus pinigus, dokumentai apie nukentėjusiajam priklausiusius pa­grob­tus daiktus.

Įvertinęs visus teisminio nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus teismas sprendžia, kad jų pa­kan­ka pripažinti kalti­na­mojo A. B. dalyvavimą nusikaltimų padaryme.

Iš kaltinamojo A. B., nukentėjusiojo V. G. ir liudytojo O. J. parodymų ma­tyti, kad keli nusikalstamos veikos bendrininkai nusikaltimo metu prieš V. G. naudojo fizinį smurtą – pargriovė jį ant grindų, užlaužė rankas, surišo jas ir kojas, taip atėmė galimybę priešintis. Toliau grasino jam fizine prievarta. Nors kaltinamojo A. B. veiksmai ir nėra tiksliai ir detaliai indivi­dua­li­zuoti, pripažinti jį nusikaltimų bendrininku pakanka tos aplinkybės, kad A. B. buvo patalpoje, kur buvo atliekami plėšimo ir prievartavimo veiksmai, ir pritarė jiems. Be to, vėliau su kitais ben­dri­nin­kais, kai kuriems bendrininkams likus saugoti surišto nukentėjusiojo, vyko į nukentėjusiojo V. G. namus, įsibrovė į juos, pagrobė iš ten daiktus. Nukentėjusysis tiksliai nenurodė kas kokius veiksmus atliko, nes buvo paguldytas uždengta galva. Teismas sprendžia, kad kaltinamasis su ben­dri­ninkas nusikaltime dalyvavusių skaičiumi pa­si­naudojo kaip psichologinio po­veikio priemone, tuo su­ma­žindami jam galimybę priešintis. O surišus kojas ir rankas galimybė prie­šintis buvo visiškai atimta ir tuo pasinaudojant buvo užvaldytas jo su savimi turėtas turtas ir namų raktai, o tada, įsibraunant į nu­ken­tėjusiojo namus, ir daiktai iš namų.

Kaltinamajam A. B. inkriminuotas plėšimas ir turto prie­var­ta­vimas organizuotoje gru­pėje. Kaltinime nurodyta, kad organizuotą grupę subūrė R. D., nu­si­kalstamos veiklos planą sudarė R. D. ir L. A., nusikaltimuose dar dalyvavo kiti ben­dri­ninkai. Šie asmenys tei­siami kitoje byloje, todėl apie konkretų šių asmenų vaidmenį byloje ir jį patvirtinančius įrodymus teis­mas nepasisako. Tačiau iš kaltinamojo A. B., nukentėjusiojo V. G., liudytojų O. J. ir A. B. parodymų matyti, kad kaltinamajam A. B. ir kitiems bendrininkams te­lefonu vadovavo kitas asmuo, jie visi veikė suderintai: laukė V. G. L. A. bute, sutartinai jį už­puo­lė, vėliau vieni liko saugoti nukentėjusiojo, kiti, tarp jų ir A. B., vyko į nuken­tėjusiajam pri­klau­sančias patalpas, įsibro­vė į jas panaudodami iš V. G. atimtu raktu ir melagingai prisi­sta­ty­da­mi policijos pareigūnais V. G. dukrai A. B., ir iš ten pagrobė jo turtą. Po to vežė V. G. į Marijampolę ir ten ieškojo daugiau turto. Teismas sprendžia, kad iš šių aplinkybių pakanka pagrindo daryti išvadą, kad bent pagrindiniai nu­si­kalstamos veikos mo­men­tai buvo iš anksto aptarti ir suderinti, numatytas nusikaltimo padarymo me­cha­nizmas, tar­pu­sa­vy­je pasiskirstyta užduo­ti­mis ir vaid­me­nimis, susitarta dėl nusikaltimo padarymo būdo, nors tikslios susitarimo daryti nusi­kal­ti­mus aplin­ky­bės ir nėra nustatytos, taip pat daryti išvadą, kad kaltinamasis A. B. suvokė apie organizuotos grupės veiklą ir joje dalyvavo atlikdamas konkrečius veiksmus – dalyvaudamas kartu su kitais bendrininkais nuken­tė­ju­sio­jo užpuolime, saugodamas jį L. A. bute, su dalimi bendrininkų vykdamas į V. G. butą ir namą, įsibraudamas į šias patalpas ir pagrobdamas jo turtą, po to saugodamas nukentėjusįjį lydint į Marijampolę ir reikalau­jant daugiau pinigų.

Nors byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad A. B. pats būtų vartojęs prieš nuken­tė­ju­sįjį fizinio smurto veiksmus ar grasinimus, tačiau jų buvimo faktas yra įrodytas, todėl akivaizdu, kad jis, bū­damas L. A. bute, jei ne pats reikalavo iš V. G. perduoti savo turtą, tai turėjo gir­dė­ti, kaip kiti bendrininkai iš jo reikalavo pinigų, išsakė grasinimus, matė, kaip bendrininkai naudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smur­tą, be to pats atliko tam tikrus kon­kre­čius veiksmus – saugojo ir lydėjo ga­be­namą nukentėjusįjį, įsibrovė į nukentėjusiojo patalpas, nešė pa­grobtus daiktus, tokiu būdu suprato ir pats dalyvavo darant nusikalstamas veikas, kurių kiekviena ats­kirai gali būti kvalifikuojama kaip sun­kūs nusikaltimai – apiplėšimas įsibraunant į patalpą (BK 180 str. 2 d.) ir turto prievartavimas panau­do­jant fizinį smurtą (BK 181 str. 2 d.).

BK 25 str. 3 d. nurodoma, kad organizuota grupė yra tada, kai bendrininkai susitaria daryti kelis nusikaltimus arba bent vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys atlieka tam tikrą užduotį bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Tai yra įsta­tymas nerei­kalauja, kad būtų išankstinis visų bendrininkų susitarimas. Atskiras bendrininkas gali ir prisidėti prie jau pradėtos vyk­dy­ti nusikalstamos veikos. Todėl teismas spren­džia, A. B. dalyvavimas organizuotoje gru­pėje BK 25 str. 3 d. prasme yra įro­dytas.

A. B. apiplėšė V. G. ir prievartavo jo turtą pavartojant fizinį smurtą ir grasi­ni­mus dalyvaudamas organizuotoje grupėje, plėšimo metu iš nukentėjusiojo buvo pagrobtas 15050 Lt vertės turtas, todėl jo vei­ka teisingai kvali­fi­kuojama pagal BK 180 str. 3 d. ir 181 str. 3 d.

Dėl kaltinimo didelės vertės turto prievartavimu ir pagal BK 263 str. 3 d.

Konstitucijos 31 str. ir BPK 44 str. 6 d. nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusi­kal­timo pa­da­ry­mą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Bet kokios abejonės turi būti verti­na­mos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas for­muo­ja teismų praktiką, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių drau­džia­ma priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012). Apkalti­namasis nuos­pren­dis negali būti grindžiamas prie­lai­do­mis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, negin­či­jamai pa­tvirtinančiais kaltinamojo kal­tę pa­darius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismo nuosprendžio apra­šo­mo­jo­je dalyje pateikti įrodymai ir jų analizė negali sukelti abejonių dėl nuos­pren­džio rezoliucinėje dalyje pa­darytų teismo išvadų dėl nusikalstamos veikos padarymo fakto ir BK spe­cialiojoje dalyje numa­ty­tos nusikalstamos veikos sudėties buvimo.

Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamajam A. B. buvo inkriminuotas didelės vertės turto prievartavimas iš V. G. organizuotoje grupėje (BK 183 str. 3 d.). Kaltinime nu­rodyta, kad A. B., veikdamas kartu su kitais bendrininkais, grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą ir pa­nau­dojant fizinį smur­tą, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė V. G. perduoti pinigus – 70000 litų, kitą brangų turtą. Kaltinimas dėl didelės vertės turto pagrįstas nukentėjusiojo V. G. parodymais. Bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis V. G. nurodė, kad tokios sumos iš jo rei­ka­la­vo asmuo, kalbėdamas jam prie ausies prikištu telefonu. Kiti asmenys tik reikalavo pinigų, sumos nenu­rodė. Liudytojas O. J. nurodė, kad žino, jog R. D. reikalavo iš V. G. pi­ni­gų, kiek – nežino. Kaip minėta, faktiškai iš V. G. pagrobto turto ir pinigų bendra vertė yra 15050 litų. Au­tomobilis Mitsubishi Pajero Sport, kurio vertė 20000 litų, iš V. G. buvo paimtas kaip už­statas gauti reikalaujamus daiktus. Vėliau jis buvo grąžintas. Teismas sprendžia, kad byloje nėra pati­kimų įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamasis A. B. su bendrininkais prievartavo iš V. G. turto, kurio vertė yra vir­ši­janti BK 190 str. nustatytą 250 MGL dydžio sumą. Todėl BK 181 str. 3 d. numatytas, šią nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis – didelės vertės turto prievartavimas, iš kaltinimo pašalinamas.

Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamajam A. B. buvo inkriminuotas didelio kiekio nar­ko­tinių medžiagų prievartavimas iš V. G. organizuotoje grupėje (BK 263 str. 3 d.). Kaltinime nu­rodyta, kad kaltinamasis, veikdamas kartu su kitais bendrininkais, panaudodami fizinį ir psichinį smur­tą prievarta reikalavo iš V. G. didelio kiekio narkotinės medžiagos – 1 kg heroino. Byloje nėra objektyvių ir pakankamų įrodymų, išskyrus specialisto išvadą, kad ant iš O. J. 2011 m. kovo 7 d. (daugiau kaip po metų nuo kaltinamajam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo) paimtų (t. 1, b. l. 213) plas­tikinio indelio ir folijos skiaučių rasti heroino pėdsakai (t. 1, b. l. 217), patvirtinančių, kad me­džiaga, kurios kaltinamasis su bendrininkais reikalavo iš V. G. ir ją užvaldė, yra narkotinė. Be V. G. aiškinimo, kad iš jo atimta medžiaga galėjo būti heroinas, nėra jokių duomenų apie šios ga­limai narkotinės medžiagos rūšį, tikslesnį kiekį, veikliosios medžiagos koncentraciją ir kt. Nėra jokių duomenų apie V. G. įsigytų galimai narkotinių medžiagų šaltinį. Jeigu pripažinti, kad V. G. disponavo nurodytu kiekiu nurodytos narkotinės medžiagos, byloje nepateikta įrodymų, kad šia medžiaga jis disponavo teisėtai. Pagal BK 263 str. veika kva­li­fi­kuo­ja­ma tada, kai narkotinės ar psi­cho­tropinės medžiagos yra pagrobiamos ar prievartaujamos iš teisėtai jo­mis disponuojančio asmens, todėl teismas sprendžia, kad kaltinamasis A. B. nepadarė veikos, turinčios BK 263 str. po­žy­mių ir dėl šios veikos turi būti išteisintas (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Narkotinių medžiagų prievartavimas, vagystė ar kitoks neteisėtas užvaldymas (iš neteisėtai jomis disponuojančių asmenų) gali būti vertinamas kaip tam tikras jų įgijimo būdas ir tokius A. B. veiksmus būtų galima kva­li­fi­kuoti kaip neteisėtą disponavimą (įgijimą, laikymą) didelio arba labai didelio nar­ko­ti­nės medžiagos kiekio (BK 260 str. 2 d. ar 3 d.). Teismas, remdamasis in dubio pro reo principu, sprendžia, kad byloje buvo išnau­do­tos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesu­rin­kus įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime A. B. nurodytų tyčinių veiks­mų pada­ry­mą – prievartavimą ar disponavimą būtent narkotinėmis medžiagomis, abejones aiškina kal­ti­na­mo­jo naudai ir daro išvadą, kad A. B. kaltė dėl narkotinių medžiagų įgijimo prievartavimo būdu yra neįrodyta, todėl pagal kaltinimą šioje dalyje kaltinamasis išteisintinas neįro­džius, kad padarė šią nusi­kals­tamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Bausmės skyrimas ir kiti klausimai.

Kaltinamasis padarė du sunkius nusikaltimus (BK 11 str. 5 d.), anksčiau nebuvo teistas (t. 2, b. l. 54-55), kaip nepilnametis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už 10 Lt vertės turto (mo­bi­laus ryšio išankstinio apmokėjimo sąskaitos papildymo) prievartavimo (t. 2, b. l. 58-60), buvo baustas ad­ministracine tvarka (t. 2, b. l. 64-65). Organizuota grupė, kurioje dalyvavo kaltinamasis A. B. su kitais asmenimis, veikė ag­re­sy­viai, prisistatę pareigūnais įsibrovė į nu­ken­tėjusiojo namus, pasi­naudojo nepilnamečiais nukentėjusiojo vaikais. Teismas sprendžia, kad baus­mės tikslams pa­siekti – su­laikyti kal­ti­na­mą­jį nuo nusi­kals­ta­mų veikų darymo, atimti galimybę daryti naujas vei­kas bei už­tikrinti tei­sin­gu­mo prin­cipo įgy­ven­di­ni­mą (BK 41 str. 2 d.), jam skir­ti­na sankcijoje numatyta baus­mės rūšis – terminuotas lais­vės atėmimas (BK 50 str.).

Kadangi nusikalstamų veikų padarymo metu A. B. nebuvo suėję aštuoniolika metų, jam taikomos BK XI skyriaus nuostatos, nustatančios nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypa­tu­mus (BK 81 str. 1 d.), kurių paskirtis be kita ko yra ir riboti laisvės atėmimo, ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo šiems asmenims galimybes, padėti pakeisti gyvenimo būdą (BK 80 str.).

Atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį – padarė tyčinius nusi­kaltimus nuosavybei, siekdamas turtinės nau­dos sau ir kitiems bendrininkams, nusikalstama veika ne­tru­ko ilgą laiką, A. B. vaidmuo organizuotoje grupėje buvo nedidelis, nėra įrodymų, kad jis tie­siogiai pats būtų vartojęs prieš nukentėjusįjį smurtą, kad iš nusikalstamos veikos būtų gavęs materialios naudos, jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad iš esmės prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), bylos nagrinėjimo metu kal­ti­na­mo­jo at­sa­ko­mybę sunkinančių ir aplin­ky­bių nenustatyta (ap­lin­kybės, kad nusikaltimą padarė bendrininkų gru­pė­je (BK 60 str. 1 d. 1 p.) teismas ne­pri­pažįsta sunkinančia, nes ji įvertinta kaip kaltinamojo veiką kvalifikuojantis požymis), nu­sikalto bū­da­mas nepilnametis (t. 2, b. l. 53), sa­vo gy­ve­namojoje vietoje charakterizuojamas paten­ki­na­mai (t. 2, b. l. 72), teis­mas spren­džia, kad jam skirtina minimalios trukmės laisvės atė­mimo baus­mė, nu­s­tatyta sank­cijose už padarytas nusikalstamas veikas, kurios minimumą nepilnamečiui sudaro pusė mi­ni­malios baus­mės, numatytos BK straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje (BK 61 str. 91 str. 3 d.).

A. B. padarytos nusikalstamos veikos – plėšimo ir turto prievartavimo veiksmai yra tarpusavyje glaudžiai susiję, todėl už atskiras veikas skiriamos bausmės subendrinamos iš dalies jas sudedant (BK 63 str. 1 d. ir 4 d.).

A. B. buvo sulaikytas 2012 m. liepos 4 d. (t. 2, b. l. 75). Skiriant laisvės atėmimo baus­mę į baus­mės laiką įs­kai­tomas kal­ti­na­mo­jo su­lai­ky­me ir suėmime iš­būtas lai­kas (BK 66 str.).

Kaip minėta, A. B. nusikalto būdamas nepilnametis, dar yra jauno amžiaus, byloje nėra jį neigiamai charakterizuojančių duomenų, padarytos nusikalstamos veikos sunkių pasekmių ne­su­kėlė, prieš nuken­tėjusįjį buvo pavartoti santykinai nedideli smurto ir prievartos veiksmai, kūno suža­lo­ji­mų jam nekons­tatuo­ta. Iš bylos medžiagos nėra pagrindo spręsti, kad A. B. veiksmai darant nu­sikalstamas veikas išsiskyrė didesne iniciatyva ar akty­vu­mu. Todėl teismas daro išvadą, kad bau­džia­masis procesas ir jam taikyta kardomoji priemonė – suėmimas, kuriame jis išbuvo metus laiko ir kuris įskaitomas į skiriamą bausmę, padarė pakankamą auklėjamąjį poveikį. Teismas sprendžia, kad paskir­tos laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo, kad tolesnis bausmės vykdymas neatitiktų teisingumo ir proporcingumo padarytoms nusikalstamoms veikoms principui, todėl bausmės vykdymas jam atidėtinas paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę - elgesio apriboji­mą, kuris suma­žintų galimybę nusikalsti (BK 82 str., 87 str., 92 str.)

Kadangi A. B. skiriamos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas, kardomoji priemonė jam panaikinama, iš teismo posėdžių salės jis paleidžiamas (BPK 309 str. 1 d. 7 p.).

Kaltinamasis buvo pateikęs prašymą taikyti jam BK 39¹ str. nuostatas (t. 3, b. 1. 82), kadangi pripažino savo kaltę ir padėjo atskleisti nusikaltimą.

Pagal 39¹ str. 1 d. asmuo, įtariamas dalyvavęs organizuotai grupei ar nusikalstamam susivieni­jimui darant nusikalstamas veikas arba priklausęs nusikalstamam susivienijimui, gali būti atleistas nuo bau­džiamosios atsakomybės, jeigu jis prisipažino dalyvavęs darant tokią nusikalstamą veiką ar pri­klau­sęs nusikalstamam susivienijimui ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susi­vienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas. Vadinasi, asmens, įtariamo dėl jo dalyvavimo or­gani­zuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba jo priklausymo nusi­kalstamam susivienijimui, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39 str. 1 d. numatytu pa­grindu yra ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir (ar) teismo teisė, bet ne pareiga. Dėl to net ir esant BK 39 str. 1 d. numatytų sąlygų visumai teismas neprivalo taikyti šio BK straipsnio nuostatų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimas negali būti sprendžiamas mechaniškai, atsi­žvelgiant tik į tai, kad asmuo duoda parodymus apie jo ir bendrininkų nusikalstamas veikas. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ str. gali būti tik asmuo, aktyviai padėjęs atskleisti pada­rytas nusikalstamas veikas. BK 39¹ str. taikomas, kai padedama tyrimo ir (ar) teismo institucijoms ats­kleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo padarytas nusikalstamas veikas duodant išsa­mius parodymus apie asmens ir kitų bendrininkų padarytas nusikalstamas veikas, apibrėžiant kiekvieno iš jų indėlį į bendrą nusikalstamą veiką; taip pat atsižvelgiama į tokių parodymų svarbą įrodinėjimo procese. Aktyvi pagalba bet kuriuo atveju yra siejama ne tik su savo tikslaus vaidmens darant nusikal­timus, bet ir bendrininkų veiksmų atskleidimu kai, pavyzdžiui, be lokių įtariamojo ar kaltinamojo paro­dymų praktiškai nebūtų įmanoma nustatyti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo nusi­kalstamos veikos mechanizmo, dalyvių užduočių ir vaidmenų pasiskirstymo ir pan. Be to, sprendimas atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės gali būti priimtas tik tais atvejais, kai tokiu sprendimu būtų įgyvendinta BK 1 str. ir BPK 1 str. nustatyta baudžiamųjų įstatymų ir baudžiamojo proceso įstaty­mų paskirtis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusi­kalstamų veikų, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalsta­mą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (kasacinės bylos Nr. 2K-395/2007, 2K-219/2010).

A. B. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu savo kaltės nepri­pažino. Parodymus sutiko duoti tik po to. kai teismas išėjo priimti nuosprendžio, paprašęs atnaujinti įrodymų tyrimą. Negalima nuneigti, kad savo parodymais jis prisidėjo prie detalesnio savo nusikals­tamos veikos atskleidimo, tačiau teismui nepakanka duomenų spręsti apie šių parodymų reikšmę kitų organizuotos grupės narių vaidmeniui šių nusikaltimų daryme nustatyti, jo parodymai nebuvo pakan­kamai išsamūs, jie nėra vienintelis įrodymas šioje baudžiamojoje byloje, todėl teismas sprendžia, kad nėra pakankamai pagrindo atleisti A. B. nuo baudžiamosios atsakomybės taikant BK 39¹ str. A. B. prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir įvertino skirdamas bausmę.

Prokuroras pateikė reikalavimą priteisti iš A. B. proceso išlaidas – jo ekstradicijos iš Jungtinės Karalystės išlaidas - 7228,66 Lt (t. 2, b. 1. 97-102), kadangi jis buvo pasislėpęs nuo ikiteismi­nio tyrimo užsienio valstybėje.

Teismų sprendimuose formuojama praktika, kad asmens, kurio laisvę valstybė suvaržo paskir­dama jam bausmę ar kardomąją priemonę, materialinio - buitinio aprūpinimo, sveikatos priežiūros, maitinimo ir kitų su jo išlaikymu susijusių išlaidų užtikrinimas yra valstybės pareiga. Tokios nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso XIV skyriuje ir Lietuvos Respublikos suė­mimo vykdymo įstatymo Penktame skirsnyje. Lietuvos Respublikai pagal ekstradiciją išduodamo arba perduodamo baudžiamajam persekiojimui asmens statusas - suimtasis, nes jo atžvilgiu yra priimta teis­mo nutartis paskirti kardomąją priemonę - suėmimą. Vadinasi, visos išlaidos, susijusios su šio asmens materialiniu - buitiniu aprūpinimu, yra valstybės pareiga. Su ekstradicijos vykdymu susijusios išlaidos savo prigimtimi bei paskirtimi skiriasi nuo proceso išlaidų, nurodytų BPK 103 str. ir 104 str. Šiuose straipsniuose minimos išlaidos, kurios gali būti išieškomos iš nuteistojo, yra susijusios su kitų proceso dalyvių - liudytojų, nukentėjusiųjų baudžiamajame procese patirtomis išlaidomis. Tuo tarpu išlaidos, susijusios su ekstradicijos vykdymu, yra susijusios su valstybės vykdoma veikla baudžiamosios justici­jos srityje. Šių išlaidų užtikrinimas yra valstybės pareiga, kuri negali būti perkeliama asmeniui, kurio atžvilgiu vykdomas baudžiamasis procesas (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys Nr. 1A-86/2012, 1A-134/2012).

Kaip matyti iš bylos medžiagos A. B. iš Lietuvos išvyko tuo metu, kai jo atžvilgiu dar nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas - 2010-11-16. Tuo metu jo atžvilgiu nebuvo taikomos jokios kar­domosios priemonės, kurių sąlygas jis, išvykdamas į užsienį, būtų pažeidęs. A. B. įtariamuoju pripažintas ir jo paieška paskelbta 2011-01-14 (t. 2, b. 1. 34-35). Kardomoji priemonė - suėmimas jam paskirta 2011-03-18 (t. 2, b. 1. 40-41), Europos arešto orderis išduotas 2011-06-20 (t. 2, b. 1. 43-48). Teismas neturi neabejotinų įrodymų, kad išvykdamas A. B. siekė pasislėpti, o ne, kaip pals aiš­kina, uždarbiauti. Ta aplinkybė, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą A. B. atžvilgiu ir nustačius jo gyvenamąją vietą užsienyje, policijos pareigūnams teko imtis priemonių siekiant atsigabenti Įtariamąjį į Lietuvą, neduoda pagrindo išvadai, kad ekstradicijos išlaidas lėmė paties A. B. tyčiniai veiks­mai. Įvertinęs aptartas aplinkybes teismas daro išvadą, kad, šiuo atveju, ekstradicijos išlaidos negali būti pripažintos proceso išlaidomis. Teismas sprendžia, kad vykdydama A. B. ekstradiciją į Lietuvos Respubliką policija atliko vieną iš savo funkcijų, kuri turi būti finansuojama iš valstybės biudžeto.

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis BPK 297 str., 301 str., 302 str., 303 str. 2 d. ir 5 d. 1 p. ir 2 p., 304 str., 305 str. ir 307 str. teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

A. B. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 180 str. 3 d. ir 181 str. 3 d., ir nuteisti jį:

pagal BK 180 str. 3 d. laisvės atėmimu vieneriems metams;

pagal BK 181 str. 3 d. laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Pagal BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtas bausmes subendrinus iš dalies sudedant, galutinę bausmę nustatyti laisvės atėmimą dvejiems metams.

Pagal BK 66 str. į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti A. B. sulaikyme ir su­ėmime išbūtą laiką – nuo 2012 m. liepos 4 d. iki 2013 m. liepos 3 d.

Pritaikius Baudžiamojo kodekso 92 str. I d. ir 2 d. laisvės atėmimo bausmės vykdymą A. B. atidėti dvejiems metams ir pagal BK 82 str. 1 d. 5 p. ir 87 str. 1 d., 2 d. 1 p. ir 3 d. 4 p. paskirti jam auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą dvylikai mėnesių – įpareigoti jį per šį laikotarpį neišeiti iš namų nuo 24 vai. iki 6 vai. ir nebendrauti su G. S., E. M., M. K., L. A. ir R. D..

Kardomąją priemonę A. B. – suėmimą – panaikinti, paleisti jį iš suėmimo teis­mo posėdžių salėje.

Pagal BK 263 str. 3 d. A. B. išteisinti nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių ir neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Dėl nuosprendžio per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti paduodamas ape­lia­ci­nis skundas Lietuvos Apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teis­mą.