Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės, Andriaus Veriko ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų M. L. ir A. L. ieškinį atsakovui Danske Bank A/S, veikiančiam per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, dėl neteisto kredito sutarties nutraukimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai pateiktu ieškiniu prašė pripažinti vienašališką kredito sutarties nutraukimą neteisėtu ir įpareigoti atsakovą tęsti kredito sutarties vykdymą, nekeičiant jos sąlygų, bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas M. L. ir atsakovas Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, 2006-10-16 sudarė kredito sutartį Nr. BS1630060417, pagal kurią atsakovas ieškovui suteikė 161 186,94 Eur kreditą būsto statybai, o ieškovas įsipareigojo paimti kreditą, panaudoti jį gyvenamojo namo statybai, iki 2036-10-16 pagal nustatytą mokėjimo grafiką dalimis jį grąžinti bei mokėti nustatytas palūkanas. Ieškovė A. L. su atsakovu 2006-10-16 pasirašė laidavimo sutartį Nr. FA-BS1630060417, kuria solidariai įsipareigojo atsakyti Danske Bank A/S, veikiančiam per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, už M. L. neįvykdytas prievoles pagal 2006-10-16 sudarytą kredito sutartį Nr. BS1630060417. Ieškovai pažymėjo, kad minėta kreditavimo sutartis buvo vienašališkai nutraukta nepranešus ieškovams, pažeidus 2006-10-16 sudarytos kredito sutarties Nr. BS1630060417 nuostatas, kuriose yra nurodyta, kad visi pranešimai įteikiami kitai sutarties šaliai asmeniškai arba siunčiami registruotu paštu. Taip pat pažeidus pareigą bendradarbiauti su ieškovu, nes tik 2015-06-17, ieškovui M. L. atvykus į banką, buvo pranešta, kad nuo 2015-06-02 tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta 2006-10-16 kredito sutartis Nr. BS1630060417 buvo nutraukta vienašališkai, įkeistas turtas bus parduodamas iš varžytynių. Atsakovo darbuotojai nurodžius, kad pranešimas dėl minėtos kredito sutarties nutraukimo buvo išsiųstas ieškovams registruotu paštu, pareikalavo užpildyti prašymą dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo. Ieškovas nurodė, kad iki 2015-06-17 nei registruotu paštu, nei kitokiu būdu nėra gavęs jokio pranešimo iš atsakovo. Atsakovo 2015-04-29 raštas Nr. dnk1504442 „Dėl kredito sutarties nutraukimo“ ieškovui buvo įteiktas asmeniškai tik 2015-06-17, t.y. atvykus į banką. Minėtame rašte buvo nustatytas 30 dienų terminas padengti 1 789,03 Eur įsiskolinimą. Ieškovas laiko, kad nepraleido 30 dienų termino padengti įsiskolinimą, nes raštą gavo 2015-06-17, o reikalaujamą pinigų sumą sumokėjo dar nesuėjus nustatytam terminui. Terminas įvykdyti prievolę nebuvo praleistas, be to susidaręs įsiskolinimas nebuvo didelis.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog nesutinka su ieškiniu, ieškovų nurodytus ieškinio argumentus vertina kaip nepagrįstus. Pažymėjo, kad ieškovų išdėstyti argumentai vertintini kaip siekis užvilkinti įsiskolinimo išieškojimo veiksmus bei banko įsiskolinimo atgavimą. Atsakovas nurodė, kad 2006-10-16 sudarytos kredito sutarties Nr. BS1630060417 nutraukimo momentu ieškovas M. L. sistemingai pažeidinėjo šią sutartį – nemokėjo kredito įmokų, palūkanų ir delspinigių. Kreditorius negavo to, ką pagal minėtą sutartį, per visą jos terminą, pagrįstai tikėjosi gauti. Toks ieškovų elgesys davė pagrindą kreditoriui nesitikėti, kad tarp šalių pasirašyta kredito sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Atsakovas pažymėjo, kad tinkamai informavo ieškovus apie įsipareigojimų pagal kredito sutarties Nr. BS1630060417 nevykdymą, siųsdamas pranešimus ieškovo nurodytu adresu korespondencijai – (duomenys neskelbtini). Kadangi kito adreso korespondencijai gauti ieškovas atsakovui nepranešė, laikytina, kad jo gyvenamoji vieta yra paskutinė žinoma, ir preziumuojama, kad jis pranešimus gavo. Danske Bank A/S nuo 2014 m. gegužės mėn. tiek žodžiu, tiek raštu ne kartą įspėjo ieškovus apie sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, tačiau ieškovai įsiskolinimo nepadengė, nebendradarbiavo su kreditoriumi, nesiekė tinkamai vykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Atsakovas akcentavo, kad ieškovas, priešingai nei nurodo ieškinyje, iki šios dienos nėra padengęs savo įsiskolinimo pagal 2006-10-16 sudarytą kredito sutartį Nr. BS1630060417 ir nėra pateikęs jokių įrodymų apie tai, kad galės vykdyti minėtą kredito sutartį ateityje. Pažymėjo, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, o ne daryti papildomas išimtis iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda principui. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo tenkinti ieškovų ieškinio ir pripažinti kredito sutarties Nr. BS1630060417 nutraukimą negaliojančiu bei tęsti šią sutartį nekeičiant sąlygų, kadangi nutraukiant sutartį, egzistavo visi trys kredito sutarties nutraukimo pagrindai – tiek kredito sutartyje, tiek įstatyme (CK 6.217 str. 6.209 str.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino ieškovo M. L. bei atsakovo Danske Bank A/S, veikiančio per filialą Lietuvoje, 2006 m. spalio 16 d. sudarytos kredito sutarties Nr. BS1630060417 su vėlesniais jos pakeitimais nutraukimą neteisėtu; atnaujino kredito sutarties Nr. BS1630060417 su vėlesniais pakeitimais vykdymą tomis pačiomis sąlygomis, buvusiomis iki 2015 m. gegužės 30 d. sutarties nutraukimo; priteisė iš atsakovo Danske Bank A/S, veikiančio per filialą Lietuvoje, valstybės naudai 144 Eur žyminio mokesčio. Teismas nurodė, jog byloje nepateikta objektyvių įrodymų, kad šalys buvo pakeitusios sutarties 73 punkto nuostatas ir papildomu susitarimu susitariusios dėl kitokios, nei pranešimų siuntimo registruotu laišku, įteikimo tvarkos (CPK 179 str.). Pažymėjo, kad ieškovų žodžiu teikti paaiškinimai, kad bankas privalėjo siųsti pranešimą dėl sutarties nutraukimo žinomu bankui elektroninio pašto adresu arba per elektroninę bankininkystę, yra nepagrįsti objektyviais įrodymais bei neatitinkantys šalių išreikštos valios kredito sutartyje. Byloje esantys įrodymai pagrindžia atsakovo poziciją, kad atsakovas, vykdydamas sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, siuntė ieškovams 2015-04-29 pranešimus dėl galimo sutarties nutraukimo bankui žinomu, pačių ieškovų sutartyje nurodytu ieškovų deklaruotos gyvenamosios vietos adresu – (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, kad vien tai, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos tam tikros standartinės sąlygos, įgalinančios banką vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytomis sąlygomis (laiku negrąžinus kredito dalies ir pažeidimo nepašalinus per 30 dienų nuo pareikalavimo išsiuntimo dienos), kurios banko laikomos esminiu sutarties pažeidimu, dar nesuponuoja vertinimo, kad jų pažeidimas tikrai yra pakankamas pagrindas vartojimo sutarčiai (kreditavimo sutarčiai) nutraukti, įvertinus tą faktinę aplinkybę, kad kita šalis yra fizinis asmuo (vartotojas), kurio interesų gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, o sutarties nutraukimas yra kraštutinė (ultima ratio) priemonė, kurios taikymui nepakanka vien formalaus pagrindo. Teismas nustatė, kad pradelsti ieškovų mokėjimai pagal pasirašytą kredito sutartį įspėjimo dėl kredito sutarties nutraukimo surašymo dieną sudarė 1 789,03 Eur (818,01 Eur kredito, 765,38 Eur palūkanų, 141,96 Eur delspinigių bei 63,68 Eur draudimo įmoka), o kreditavimo sutarties nutraukimo dieną (2015-05-30) – 2 347,14 Eur, t. y. maždaug 1,1-1,4 proc. bendros kreditavimo sumos (161 186,94 Eur). Teismo nuomone, akivaizdu, jog pradelsti ieškovų (kaip kredito gavėjo ir laiduotojos) įsipareigojimai kreditavimo sutarties nutraukimo dieną nebuvo ženklūs. Nurodė, kad nors atsakovas pabrėžtinai pažymėjo, kad ieškovai gana ilgą laiką, t. y. nuo 2014 metų gegužės mėnesio, vėlavo laiku mokėti mėnesinę įmoką, dėl ko 1 789,03 Eur įsiskolinimas įspėjimo apie sutarties nutraukimą dienai buvo susidaręs už 162 dienas, tačiau vien šis faktas neleidžia konstatuoti pažadėtojo ir faktiškai atlikto mokėjimo didelio atotrūkio. Be to, net ir ėmus pažeidinėti įmokų bankui mokėjimo terminus dar 2014 metais pavasarį, ieškovai vykdė savo įsipareigojimus dalimis, bendraudami su banko paskirta vadybininke dėl būtino piniginių lėšų įnešimo kas mėnesį į sąskaitą, kad būtų išvengta sutarties nutraukimo. Teismo vertinimu, dalinis ieškovų sutartinių įsipareigojimų vykdymas, kilus šeimos finansiniams sunkumams dėl nesėkmės versle, negali būti vertinamas kaip didelis atotrūkis tarp pradelstų įsipareigojimų ir įvykdytų įsipareigojimų, kaip eliminuojantis sutartinių santykių tarp šalių tęsimo galimybę, intereso prievolėje praradimą. Teigti, kad bankas turėjo ir galėjo pagrįstai tikėtis, kad kredito sutartis nebebus tinkamai vykdoma, dėl ko buvo pagrindas sutarties nutraukimui, taip pat nėra faktinio pagrindo. Teismas pažymėjo, jog tiek ieškovų pastangos komunikuoti su banko atstovais, esant sunkiai jų finansinei situacijai, bei pastangos mokėti kas mėnesį bent dalį reikiamos sumos, taip pat papildomų piniginių lėšų šaltinių paieška (ieškovai parodė, kad pardavė automobilį, siekiant padengti skolą; ieško žemės sklypo pirkėjų; ieškovai deda pastangas, siekiant užsitikrinti geresnes pajamas), stengiantis įvykdyti tinkamai įsipareigojimus bankui, neleidžia tokio ieškovų elgesio vertinti kaip tyčinio ar neatsargaus, nesąžiningo banko atžvilgiu. Ieškovų sąžiningumą bei norą vykdyti įsipareigojimus maksimaliai rūpestingai pagrindžia ir tai, kad gavę banko rašytinį pranešimą dėl sutarties nutraukimo asmeniškai, ieškovai nedelsdami padengė susidariusį įsiskolinimą, tikėdamiesi tolimesnio bendradarbiavimo. Remiantis išdėstytu, teismas konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai nutraukė kredito sutartį, remdamasis vien tik prievolės laiku mokėti įmokas termino pažeidimu, t. y. sutartyje numatytu pagrindu, nes kredito sutarties pažeidimai nebuvo esminiai, o neįvykdyta prievolė sudarė nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovų atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, sprendime nurodęs, kad bankas nepagrįstai nutraukė kredito sutartį, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.217 straipsnį, 6.209 straipsnį ir CPK 176, 185 straipsnius. Teismas neatsižvelgė į tai, kad egzistuoja pagrindas nutraukti Kredito sutartį dėl padarytų esminių Kredito sutarties pažeidimų (CK 6.217 straipsnio 2 dalis), kadangi ieškovai vėlavo mokėti įmokas vieną ar kelis mėnesius, o atsakovas ne kartą juos įspėjo apie sutartinių įpareigojimų nevykdymą. Eilinių paskolos įmokų mokėjimas paskolos davėjui yra esminė sutarties sąlyga;

2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad egzistuoja pagrindas nutraukti Kredito sutartį dėl termino įvykdyti prievolę praleidimo (CK 6.217 straipsnio 3 dalis, 6.209 straipsnis). Kredito sutarties pažeidimas pasireiškė tuo, kad ieškovai nuolat pažeidinėjo kredito įmokų mokėjimo terminus, taip pat ieškovams buvo ne kartą suteiktas terminas padengti įsiskolinimą, tačiau ieškovai to nepadarė;

3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad egzistuoja Kredito sutartyje numatytas pagrindas nutraukti Kredito sutartį (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, kadangi ignoravo atsakovo pateiktus įrodymus ir taip pažeidė Civilinio proceso kodekse įtvirtintą betarpiškumo principą bei įrodymų vertinimo taisykles.

Ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą prašė skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad skundas grindžiamas nenuosekliais ir prieštaringais motyvais. Pažymėjo, kad ieškovai kiekvieną mėnesį mokėjo dalimis, t.y. dėjo pastangas išsaugoti sutartinius santykius. Byloje nėra duomenų, kad ieškovai visiškai nevykdė savo įsipareigojimų, to nepaneigė ir apeliantas. Be to, pažymėjo, kad šiai dienai ieškovai įsiskolinimų neturi bei tinkamai vykdo įsipareigojimus. Sutarties nutraukimas būtų neadekvatus padarytam sutarties pažeidimui bei socialiai neteisingas, kadangi ieškovas už būsto paskolą moka dideles palūkanas, o už vėlavimus – delspinigius, o tai reiškia, kad nutraukus sutartį ir realizavęs įkeistą butą, atsakovas gautų pelną, o ieškovai su nepilnamečiais vaikais liktų be pastogės.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų, taip pat tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK 176, 185 str.). Sprendimas teisėtas ir pagrįstas ( CPK 263 str.).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2006-10-16 tarp ieškovo M. L. ir atsakovo Danske Bank A/S Lietuvos filialo buvo sudaryta Kredito sutartis Nr. BS1630060417 su vėlesniais 2008-01-19 pakeitimais, pagal kurią bankas suteikė kredito gavėjui M. L. 161 186,94 Eur kreditą namo, esančio (duomenys neskelbtini) statybai. Sutartyje numatytas kredito grąžinimo terminas – 2036-10-16. Kredito sutarties su vėlesniais jos pakeitimais įvykdymo užtikrinimui bankui buvo įkeistas ieškovams nuosavybės teise priklausantis nekilnojamas turtas – namas, esantis (duomenys neskelbtini) bei tarp banko ir ieškovės A. L. pasirašyta laidavimo sutartis. Atsakovas laikotarpiu nuo 2014-05-19 iki 2015-02-09 pranešimais informuodavo kredito gavėją M. L., kad yra susidaręs įsiskolinimas, vėluojant mokėti bankui įmokas. Atsakovas 2015-04-29 surašė atskirus pranešimus ieškovams A. L. ir M. L. dėl įsipareigojimų nevykdymo, informuojant, kad susidariusį bankui įsiskolinimą jie privalo sumokėti iki 2015-05-30, nes priešingu atveju sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2015-05-30. Tarp šalių pasirašyta kredito sutartis 2015-05-30 nutraukta. Ieškovui sužinojus apie kredito sutarties nutraukimą 2015 m. birželį, ieškovai padengė 2015-04-29 banko pranešime dėl kredito sutarties nutraukimo nurodytą įsiskolinimo 1 789,03 Eur sumą, laikotarpiu nuo 2015-06-12 iki 2015-07-09 įnešdami į banko sąskaitą 2 150,54 Eur sumą.

Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti vienašališką kredito sutarties nutraukimą neteisėtu ir įpareigoti atsakovą tęsti kredito sutarties vykdymą, nekeičiant jos sąlygų, bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Savo ieškinį grindė tuo, kad kreditavimo sutartis buvo vienašališkai nutraukta nepranešus ieškovams, pažeidus 2006-10-16 sudarytos kredito sutarties Nr. BS1630060417 nuostatas, kuriose yra nurodyta, kad visi pranešimai įteikiami kitai sutarties šaliai asmeniškai arba siunčiami registruotu paštu. Pažymėjo, jog terminas įvykdyti prievolę nebuvo praleistas, o susidaręs įsiskolinimas nebuvo didelis.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai nutraukė kredito sutartį, remdamasis vien tik prievolės laiku mokėti įmokas termino pažeidimu, t. y. sutartyje numatytu pagrindu, nes kredito sutarties pažeidimai nebuvo esminiai, o neįvykdyta prievolė sudarė nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį.

Nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu, atsakovas Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, sprendime nurodęs, kad bankas nepagrįstai nutraukė kredito sutartį, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.217 straipsnį, 6.209 straipsnį ir CPK 176, 185 straipsnius. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto teiginiais nesutinka.

Pažymėtina, kad CK 6.217 straipsnio 1 dalis numato, jog šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nutraukiant sutartį vienašališkai, svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių. Bendruosius pagrindus nutraukti sutartį reglamentuoja CK 6.217 straipsnis, o tvarką – 6.218 straipsnis. Pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas esminiu ar ne. Tai yra įstatymo nustatyti kriterijai ir jie taikomi vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Tačiau sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais. Tai reiškia, kad teismas, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl vartojimo sutarties vienašalio nutraukimo pagrįstumo, įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi aiškintis, ar sutarties pažeidimas, kurio pagrindu ji nutraukiama, nėra mažareikšmis, vienkartinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013 ir kt.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta (CK 6.217 straipsnio 2 dalis). Analizuojant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, visų pirma vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012).

Iš atsakovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filial, 2015 m. balandžio 29 d. rašto „Dėl kredito sutarties nutraukimo” matyti, jog ieškovo M. L. neįvykdytų įsipareigojimų suma sudarė 1 789,03 Eur (818,01 Eur kredito, 765,38 Eur palūkanų, 141,96 Eur delspinigių bei 63,68 Eur draudimo įmoka), o kreditavimo sutarties nutraukimo dieną 2 347,14 Eur. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bendriausia prasme sutarties nutraukimas dėl nedidelės įsipareigojimų dalies nevykdymo gali būti laikomas neproporcingu sutarties pažeidimui teisiniu padariniu. Tačiau, nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma. Nustatant aplinkybę ar kredito gavėjo elgesys davė pagrindą nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje, svarbu atsižvelgti ir į kredito gavėjo elgesį po sutarties nutraukimo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pradelsti ieškovų (kaip kredito gavėjo ir laiduotojos) įsipareigojimai kreditavimo sutarties nutraukimo dieną nebuvo ženklūs. Be to, sužinoję apie kredito sutarties nutraukimą, ieškovai padengė 2015-04-29 banko pranešime dėl kredito sutarties nutraukimo nurodytą įsiskolinimo 1 789,03 Eur sumą, laikotarpiu nuo 2015-06-12 iki 2015-07-09 įnešdami į banko sąskaitą 2 150,54 Eur sumą. Sutiktina, kad dalinis sutartinių įsipareigojimų vykdymas, negali būti vertinamas kaip didelis atotrūkis tarp pradelstų įsipareigojimų ir įvykdytų įsipareigojimų, kaip eliminuojantis sutartinių santykių tarp šalių tęsimo galimybę, intereso prievolėje praradimą. Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių apie tolimesnį ieškovų įsipareigojimų pagal pasirašytą Kredito sutartį vykdymą, teigti, kad bankas turėjo ir galėjo pagrįstai tikėtis, kad kredito sutartis nebebus tinkamai vykdoma, dėl ko buvo pagrindas sutarties nutraukimui, taip pat nėra faktinio pagrindo. Pažymėtina ir tai, jog sutartinių prievolių pažeidimas pagal kreditavimo sutartį nebuvo tęstinis, kadangi dėl laikinų finansinių problemų ieškovas tik paskutinius mėnesius vėlavo mokėti kredito įmokas, apie savo vėlavimus informuodavo banką ir pagal galimybes mokėjo dalimis.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kadangi jie nagrinėjamuoju atveju yra teisiškai nereikšmingi.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog atsakovas nepagrįstai nutraukė kredito sutartį, remdamasis vien tik prievolės laiku mokėti įmokas termino pažeidimu, kadangi kredito sutarties pažeidimai nebuvo esminiai, o neįvykdyta prievolė sudarė nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį.

Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.