- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Data
- 2013-12-19
- Bylos Nr.
- 2A-3276-345/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Henrichas Jaglinskis, Jadvyga Mardosevič, Zita Smirnovienė
- Ieškovas
- O. S.
- Atsakovas
- A. L.
- Trečiasis asmuo
- Nordea Bank Finland Plc
- Kategorijos
- 75.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jadvygos Mardosevič ir Zitos Smirnovienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. S. – L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. N2-5695-96/2013 pagal ieškovės O. S. – L. ieškinį atsakovui A. L. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, nepilnamečiui vaikui išlaikymo priteisimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turto padalijimo ir kitų klausimų, trečiasis asmuo Nordea Bank Finland Plc. Lietuvos skyrius, išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas ginčas, kuris iš sutuoktinių yra kaltas dėl santuokos iširimo, taip pat dėl tėvo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo.
Šalies argumentai
Ieškovė O. S. – L. prašė nutraukti jos ir atsakovo A. L. santuoką dėl atsakovo kaltės; palikti jai ikisantuokinę pavardę – S.; nustatyti, kad šalių santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2011 m. rugpjūčio 25 d., kai sutuoktinai faktiškai nustojo kartu gyventi; nustatyti nepilnamečio sūnaus D. L. gyvenamąją vietą katu su ja; nustatyti atsakovo bendravimo su vaiku tvarką; priteisti iš atsakovo sūnaus išlaikymui po 200 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jo pilnametystės ; padalinti sutuoktinių turtą; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje ieškovė paaiškino, kad dėl santuokos iširimo yra kaltas atsakovas, nes jis grįždavo namo kada panorėjęs, visiškai nesirūpino sūnumi, neatliko šeimyninių pareigų, buvo neadekvataus elgesio, nevažiavo su ja į Angliją, vartojo prieš ją psichologinį smurtą, melavo, vartojo alkoholį. Šalys nuo 2011 m. rugpjūčio 25 d. kartu negyvena, neveda bendro ūkio, nepalaiko santuokinių ryšių. Atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką ieškovė prašė nustatyti motyvuodama tuo, jog atsakovas sūnui daro psichologinį spaudimą, negrąžina jo laiku.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir nusprendė: nutraukti šalių santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės; po santuokos nutraukimo palikti ieškovei ikisantuokinę pavardę; padalinti tarp šalių santuokoje įgytą turtą natūra lygiomis dalimis; nustatyti, kad prievolės Nordea Bank Finland Plc. Lietuvos skyriui šalims yra solidarios; nustatyti nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą su ieškove; priteisti iš atsakovo sūnaus išlaikymui kas mėnesį po 200 Lt; nustatyti atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką: „tėvas, sūnaus vasaros atostogų metu bendrauja su sūnumi nepertraukiamai vieną mėnesį, o mokslo metų atostogų metų sūnus pusę šių atostogų praleidžia su tėvu. Apie sūnaus paėmimą atostogoms vaiko tėvas turi pranešti vaiko motinai priimtinomis ryšio priemonėmis prieš 1 mėnesį. Sūnaus ir tėvo bendravimas jiems priimtinomis ryšio priemonėmis neribojamas.“; priteisti iš atsakovo ieškovei 7 931,50 Lt bylinėjimosi išlaidų; kitoje dalyje ieškinį atmesti.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors ieškovė teigia, jog atsakovas nesirūpino šeima, tačiau ji pati paliko šeimą ir šalių mažametį vaiką atsakovui 6 mėnesiams ir viena išvažiavo dirbti į Angliją. Tad vargu, kad su smurtaujančiu, neatsakingu, nesirūpinančiu šeima, girtaujančiu, asmeniu ieškovė būtų sudariusi santuoką ir jo priežiūrai palikusi mažametį vaiką. Ieškovė dėl atsakovo elgesio nesikreipė į policiją, atsakovas nėra baustas, teistas, joks ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu nėra pradėtas. Teismas kritiškai vertino liudytojos A. O. (ieškovės sesers) parodymus dėl atsakovo elgesio, nes ši liudytoja apie atsakovo netinkamą elgesį žino iš savo sesers pasakojimų. Ieškovės pateikto 2012 m. spalio 31 d. antstolės R. S. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo teismas nurodė nevertinąs, nes pateikiamos tik galimai ieškovės telefono gautų SMS žinučių turinys (galbūt iš atsakovo), tačiau nepateikiami ieškovės duoti atsakymai į šias žinutes, tad viso pokalbio (susirašinėjimo) turinys nėra atskleistas, o be to ir šios žinutės gautos šalims gyvenant skyrium. Dėl to teismas laikė neįrodyta išimtinę atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo. Atsižvelgęs į tai, jog šalys nuo 2011 m. antros pusės kartu negyvena, neveda bendro ūkio, negyvena santuokinio gyvenimo, neremia vienas kito nei moraliai, nei materialiai, negerbia vienas kito, nesidomi vienas kito sveikata, buitimi, jų santykiai konfliktiški, teismas konstatavo, jog abu sutuoktiniai pažeidė savo kaip sutuoktinių pareigas ir kad abiejų sutuoktinių pareigų pažeidimai ir elgesys nulėmė santuokos iširimą. Šiuo atveju neturi teisinės reikšmės tai, jog vienas iš sutuoktinių šias pareigas pažeidė daugiau, o kitas – mažiau. Pripažinęs šalių santuoką iširus dėl abiejų sutuoktinių kaltės, teismas nurodė nesant pagrindo taikyti CK 3.67 straipsnio 2 dalį.
Nustatęs, jog tarp šalių nėra ginčo dėl turto padalinimo proporcijų, būdo, įsipareigojimų paskirstymo, teismas turtą padalino natūra, o skolas trečiajam asmeniui pripažino solidariomis. Šalių sūnaus gyvenamąją vietą, įvertinęs, jog jis yra mažametis, jam labiau reikalingas motinos dėmesys ir rūpestis, nustatė su ieškove. Nustatydamas atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką, teismas pažymėjo, jog ieškovės siūloma bendravimo tvarka yra nekonkreti, praktiškai negalėtų būti vykdoma ir nustačius tokią bendravimo tvarką tarp vaiko tėvų kiltų ateityje konfliktai dėl vaiko paėmimo, laiko derinimo, nes vaiko tėvai gyvena skirtingose valstybėse, be to, negalima nustatyti, kad vaikas su tėvu bendrautų tik savaitgaliais, o motinos dalyvavimas vaikui bendraujant su tėvu sukeltų nereikalingus šalių konfliktus. Atsižvelgęs į vaiko interesus, teismas viršijo pareikštus reikalavimus ir nustatė vaiko bendravimo su tėvu tvarką pasirinktinai. Kadangi tarp šalių nebuvo ginčo dėl ieškovės prašomo iš atsakovo priteisti išlaikymo sūnui, teismas jos prašymą tenkino.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė O. S. – L. prašo: panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 15 d. sprendimą dalyje dėl santuokos nutraukimo, ir priimti naują sprendimą – santuoką, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovo, nutraukti, pripažįstant, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės; panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 15 d. sprendimą dalyje dėl atsakovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarkos nustatymo, ir priimti naują sprendimą -nustatyti atsakovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi bendravimo tvarką, pagal kurią atsakovas su sūnumi bendrauja sūnaus atostogų metu, pirmąją atostogų savaitę, iš anksto suderinant susitikimo laiką su ieškove, tačiau bendravimo metu būnant kartu su ieškove ir ne ilgiau kaip 5 valandas per dieną; nuotolinio ryšio priemonėmis (telefonu, per „SKYPE“ ir pan.) atsakovo bendravimas su nepilnamečiu sūnumi neribojamas; prie bylos prijungti papildomus įrodymus – Didžiojoje Britanijoje konstatuotų faktinių aplinkybių protokolą su vertimu į lietuvių kalbą (protokole užfiksuotos aplinkybės, atsiradusios po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme); priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiai argumentais:
Dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.
Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, iš trumpųjų SMS žinučių, užfiksuotų faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, turinio pakankamai aiškus šalių pokalbių turinys. Nenorėdama kelti dar didesnės įtampos tarp šalių, ieškovė į atsakovo siųstas žinutes neatsakydavo. Atsakovo agresiją ieškovės atžvilgiu bei ketinimai atskirti nuo jos sūnų patvirtina ir Didžiojoje Britanijoje konstatuotos faktinės aplinkybės – atsakovo siųstų žinučių turinys. Atsakovo kaltę dėl santuokinių ryšių nutrūkimo patvirtina ir jo paties parodymai 2013 m. gegužės 20 d., 2013 m. birželio 26 d. vykusiuose teismo posėdžiuose, kuriuose jis patvirtino, kad ketina šalių vaiką išvežti į Baltarusiją. Būtent atsakovo psichologinis spaudimas ir lėmė šalių santuokos iširimą.
Teismas nepagrįstai nevertino liudytojos A. O. parodymų, jog atsakovas siekė, kad ieškovė besilaukdama sūnaus pasidarytų išvalymą, o vėliau abortą; kad atsakovas ieškovei esant nėščiai prieš ją naudojo smurtą, grasino dujiniu šautuvu; kad atsakovas nepuoselėjo šeimos vertybių bei santykių, nesirūpino sūnumi, kelis kartus sūnaus ir ieškovės akivaizdoje bandė žudytis. Ieškovė pažymi, jog, nepaisant jos pastangų išsaugoti šeimą (šalys kartu įsigijo butą, uždarbiavo užsienyje), atsakovo melavimas, alkoholio vartojimas, neigiamo psichologinio poveikio sūnui darymas bei smurtavimas prieš ieškovę sąlygojo bendro gyvenimo kartu negalimumą.
Dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo.
Pirmosios instancijos teismas netenkindamas ieškovės prašymo nustatyti jos siūlomą atsakovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarką netinkamai įvertino, jog atsakovo neprognozuojamas elgesys traumuoja sūnų, atsižvelgiant į atsakovo pareiškimus egzistuoja reali grėsmė, jog jis gali iš ieškovės atimti sūnų jo negrąžindamas.
Atsakovas A. L. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir motyvai
Apeliaciniame skunde suformuluoti faktų vertinimo bei teisės aiškinimo klausimai dėl sutuoktinių kaltės iširus santuokai ir dėl atskirai gyvenančio tėvo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo. Šie klausimai ir sudaro apeliacijos objektą (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
Dėl sutuoktinių kaltės iširus santuokai.
Pagal CK 3.60 straipsnio 1 dalį sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką, kai ji iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas.
Įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-2/2011). Pagrindinės sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26 – 3.30, 3.35 – 3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai – lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei turtinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Vykdydami abipusės pagarbos pareigą, sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinės ir turtinės paramos teikimas reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymą, kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo privalo įrodyti sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl santuokos nutraukimo pagal CK 3.60 straipsnį (CPK 12, 178 straipsniai).
Apeliantė atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo įrodinėja dviem priemonėm: faktinių aplinkybių konstatavimo protokolais, kuriuose užfiksuotas galimai atsakovo apeliantei 2012 m. rugsėjo – spalio mėn. (t. 1, b. l. 16-29) bei 2013 m. gegužės – liepos mėn. (t. 2, b. l. 175-179) siųstų trumpųjų žinučių turinys, ir savo sesers – liudytojos A. O., parodymais. Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantės pozicija, kad minėti įrodymai patvirtina atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo, kadangi jie nėra objektyvūs, patikimi ir pakankami atsakovo kaltei konstatuoti (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 177 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Tokia išvada daroma dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, šalys pripažino, jog bendras šeimos gyvenimas, ūkio vedimas nutrūko dar 2011 m. antroje pusėje (apeliantė teigia, kad 2011 m. rugpjūčio 25 d. (t. 1, b. l. 30), o atsakovas, kad 2011 m. rugsėjo 13 d. (t. 2, b. l. 150). Objektyvių įrodymų, kad iki faktinio santuokinio gyvenimo iširimo atsakovas būtų buvęs apeliantei nelojalus, nesirūpinęs šeima ir vaiku, apeliantė nepateikė. Tokiu įrodymu nelaikytini liudytojos A. O. parodymai, kadangi ji yra apeliantės sesuo, t.y. asmuo turintis tiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi, ir ji pati paliudijo, jog apie apeliantės ir atsakovo santykius ir elgesį jiems gyvenant kartu žino tik iš pačios apeliantės pasakojimų (t. 2, b. l. 150-151). Antra, apeliantė pripažino, jog nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. sausio 4 d., kai ji buvo išvykusi dirbti į Angliją, šalių sūnų prižiūrėjo Lietuvoje likęs atsakovas (t. 1, b. l. 3). Taip pat paaiškino, jog bendras šeimos gyvenimas nutrūko iškart po to, kai sutuoktiniai nesusitarė dėl išvykimo gyventi į Angliją. Tokios aplinkybės suponuoja, kad šalių apsisprendimas gyventi atskirai buvo nulemtas ne atsakovo elgesio, prieštaraujančio sutuoktinio esminėms pareigoms, bet subjektyvių priežasčių, paremtų šalių abipusiu negebėjimu ir nenoru gyventi kartu. Trečia, iš byloje pateiktų faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų turinio matyti, kad tikėtinai atsakovas, atsižvelgiant į tai, jog jis neneigė šių aplinkybių, po faktinio šalių santuokinio gyvenimo iširimo rašydavo apeliantei trumpąsias žinutes, kurios patvirtina atsakovą elgiantis nepagarbiai ir amoraliai. Tačiau minėti duomenys nėra susiję su šalių santuokos iširimo priežastimis, bet patvirtina atsakovą pradėjus elgtis ir besielgiant nepagarbiai ir amoraliai apeliantės atžvilgiu jau po to, kai šalių santuoka buvo faktiškai nutrūkusi. Taigi įrodymai apie atsakovo elgesį 2012 m. rugsėjo – spalio mėn. bei 2013 m. gegužės – liepos mėn. nepatvirtina, jog atsakovas būtų taip pat elgęsis iki 2011 m. rugsėjo mėn, tuo labiau, kad tą paneigia pirmiau minėti duomenys dėl šalių bendro šeimyninio gyvenimo iširimo aplinkybių.
Nenustačius, kad faktinio santuokinio gyvenimo metu atsakovas būtų žiauriai elgęsis su šeimos nariais, buvęs neištikimas ar nesirūpinęs savo šeima ar kitaip iš esmės pažeidęs savo kaip sutuoktinio pareigas, nėra pagrindo daryti išvadą, kad šalių santuoka būtų iširusi būtent dėl vieno atsakovo, o ne dėl abiejų sutuoktinių, kaltės (CK 3.61 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais motyvais, palieka galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl santuokos nutraukimo nepakeistą.
Dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo.
Nustačius vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, negyvenančiam kartu tėvui ar motinai išlieka teisė ir pareiga bendrauti su vaiku, dalyvauti jį auklėjant, tėvas ar motina, su kuriuo vaikas gyvena, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku, dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnis). Vaikų interesų patenkinimą turi užtikrinti abu tėvai nepriklausomai, ar jie gyvena kartu su vaikais, ar skyriumi. Tėvas (motina), su kuriuo pasilieka gyventi vaikai po santuokos nutraukimo, įgyja papildomų pareigų, iš kurių svarbiausia, o neretai - sunkiausia - užtikrinti vaikų bendravimą su tuo iš tėvų, su kuriuo vaikai negyvena (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. Č. v. I. Černiauskienė, bylos Nr. 3K-3-555/2007).
CK 3.175 straipsnyje numatyta, kad gyvenančiam skyrium tėvui ar motinai turi būti sudaryta galimybė maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Maksimalaus dalyvavimo auklėjant vaiką principas (CK 3.175 straipsnio 2 dalis) nustatant bendravimo tvarką reiškia, kad tėvui (motinai) negyvenančiam kartu su vaiku neturi būti daromi apribojimai bendrauti su vaiku (dėl vietos, būdo, sąlygų ir pan.), jeigu tai nereikalinga vaiko interesams apsaugoti. Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams, jeigu dažni susitikimai ir bendravimas su antruoju iš tėvų traumuoja vaiką psichologiškai, kai antrojo tėvo bendravimas ir auklėjimas visiškai neatitinka paties vaiko individualių interesų, norų ir pažiūrų, kai vaiko brandai ir pasaulėžiūrai yra daroma žalinga įtaka (CK 3.175 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-3-242/2005).
Byloje objektyvių įrodymų, kad atsakovas darytų neigiamą įtaką šalių nepilnamečiui sūnui, nėra. Apeliantės pateikti tikėtinai atsakovo jai siųstų trumpųjų žinučių išrašai patvirtina tik esant konfliktiškus jų tarpusavio santykius, bet ne įrodo, jog atsakovas netinkamai elgtųsi su sūnumi, jį psichologiškai traumuotų. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent apeliantės siūloma nustatyti atsakovo bendravimo su sūnumi tvarka, atsižvelgiant į apeliantės ir atsakovo konfliktiškus santykius, pažeistų vaiko interesus, kadangi tikėtina, jog atsakovo bendravimo su sūnumi metu su jais privalomai esant apeliantei neabejotinai šalių tarpusavio konfliktai turėtų žalingos įtakos sūnaus brandai. Teisėjų kolegijos nuomone, vien tik trumpųjų žinučių turinys ar atsakovo teismo posėdžio metu išsakyta pozicija dėl sūnaus išsivežimo į Baltarusiją, nėra pagrindas konstatuoti, kad atsakovas, kaip minėta, darytų sūnui neigiamą įtaką ar kad jis nevykdys teismo sprendimo.
Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai atsižvelgdamas į mažamečio vaiko interesus, sprendimą dėl jo bendravimo tvarkos su tėvu nustatymo priėmė remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma (CPK 185 straipsnis), įvertinęs tėvo vaidmenį vaiko gyvenime bei būtinybę išlaikyti jų tarpusavio ryšį.
Vilniaus apygardos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.