- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-06-26
- Bylos Nr.
- e2A-314-440/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-02687-2024-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Valantienė
- Pareiškėjas
- E. Ž., V. Ž.
- Suinteresuotas asmuo
- valstybės įmonė Turto bankas, Mažeikių rajono savivaldybės administracija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų E. Ž., V. Ž. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-5958-1081/2024 pagal pareiškėjų E. Ž. ir V. Ž. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo suinteresuoti asmenys valstybės įmonė Turto bankas, Mažeikių rajono savivaldybės administracija ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai E. Ž. ir V. Ž. teismo prašė nustatyti, kad jie įgyjamosios senaties pagrindu įgijo bendrosios jungtinės nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini), žemės sklype, registro Nr. (duomenys neskelbtini), statinius: pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu 1A1/p, pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu 2I1/p, ir pastatą – daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu 3I1/ž.
Šalies argumentai
2. Nurodė, kad Mažeikių rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės viršaičio 1991 m. balandžio 22 d. potvarkio Nr. 14 punkto pagrindu pareiškėjui buvo skirtas 25 arų žemės sklypas, kuriame buvo nebaigtas statyti gyvenamasis namas. Pareiškėjai gyvenamąjį namą statėsi patys su kolūkio pagalba. Žemės sklypą privatizavo 1999 m. kovo 16 d. Gyvenamasis namas buvo baigtas statyti 1995 m., tačiau dėl dingusių (neišsaugotų) dokumentų jo teisinė registracija nebuvo atlikta. Lygiai taip atsitiko ir su ūkiniu pastatu ir daržine. Valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisės įregistruotos tik į žemės sklypą ir du sandėlius. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimu buvo atsisakyta tenkinti prašymą įregistruoti pareiškėjų nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą ir daržinę, nes pateikti dokumentai nepatvirtina nuosavybės teisių įgijimo. Iš pateiktų Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialo 2024 m. birželio 28 d. Mažeikių rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės (duomenys neskelbtini) kaimo 1986–1990 m. ir 1991–1998 m. ūkinių knygų kopijų apie jų šeimą matyti, kad jie su savo šeima tuo laikotarpiu gyveno (duomenys neskelbtini) miestelyje, o dokumentai, liudijantys žemės sklypo gavimą ir privatizavimą, techninė dokumentacija (projektas), sutartis su elektros tiekėju ir kiti jų turimi dokumentai patvirtina faktą, kad 1991–1995 m. turimame žemės sklype jie pasistatė gyvenamąjį namą, ūkinį pastą ir daržinę, todėl nuo 1995 m. iki pat šiol sąžiningai ir teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai valdo šiuos nekilnojamuosius daiktus, prižiūri juos ir rūpinasi jais kaip savo turtu, moka mokesčius, žinodami, kad šis turtas daugiau niekam nepriklauso.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad pareiškėjų pareiškimas galėtų būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu teismas nustatytų, kad pareiškime nurodyto turto valdymas atitinka visas įstatymo nustatytas sąlygas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
4. Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad pareiškėjai jokiais duomenimis nepagrindė būtinųjų sąlygų dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu. Pateiktuose rašytiniuose pareiškėjų dokumentuose duomenų apie tai, kokiu pagrindu, leidimu ir kokia apimtimi buvo statomi pareiškime nurodyti statiniai, nėra. Pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių statinių statybos teisėtumą, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad statiniai gali dalyvauti civilinėje apyvartoje ir gali būti civilinių teisių objektu. Nesant valdymo teisės objekto, negali būti ir teisėto jo valdymo, todėl negali būti nustatomas pareiškėjų prašomas nustatyti faktas, kad pareiškėjai bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į pareiškime nurodytus statinius įgijo įgyjamosios senaties pagrindu. Tai, kad per visą statinių eksploatavimo laiką nebuvo konstatuotas savavališkos statybos faktas, savaime nereiškia statybos teisėtumo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai 2024 m. lapkričio 29 d. sprendimu pareiškėjų pareiškimą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmetė.
6. Teismas nurodė, kad tuo metu, kai buvo statomi pareiškėjų statiniai, galiojo tvarka, pagal kurią statyba galėjo būti vykdoma ir statiniai galėjo tapti civilinės apyvartos objektais tik laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų. Esminiai šios tvarkos reikalavimai buvo vykdyti statybą, turint patvirtintą statybos techninę dokumentaciją, atitinkamai notariškai patvirtintą sutartį dėl sklypo suteikimo neterminuotam naudojimui ir leidimą statyti, o baigus statybą kreiptis į nustatytas institucijas dėl statinio priėmimo naudoti ir pastatus teisiškai įregistruoti techninės inventorizacijos įstaigoje. Toks teisinis reguliavimas rodo, kad statinių statybos metu ir vėliau buvo privalomi statybos teisėtumą patvirtinantys dokumentai, be kurių statybos objektai negali būti vertinami kaip pastatyti teisėtai, o kartu negali būti civilinėje apyvartoje, t. y. privačios nuosavybės teisės objektu.
7. Teismas nurodė, jog pareiškėjai nepateikė nė vieno dokumento, tokių dokumentų nerasta ir archyvuose, kad pareiškėjo sudaryta sutartis dėl sklypo suteikimo neterminuotam naudojimui buvo patvirtinta notariškai, kad nurodyti statiniai buvo pastatyti pagal techninę dokumentaciją ir turint statybos leidimą, o užbaigus statybą, pareiškėjas būtų kreipęsis dėl statinių priėmimo naudoti ir jų įregistravimo. Pareiškėjams neįrodžius, kad statyba buvo vykdoma pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, teismas neturėjo pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl objekto valdymo nuosavybės teise, kadangi pareiškėjai neįrodė teisėto nuosavybės objekto sukūrimo. Teismas pažymėjo, kad nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamuosius daiktus pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CK) 4.68–4.71 straipsniai).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
8. Apeliaciniu skundu pareiškėjai E. Ž. ir V. Ž. (toliau – ir apeliantai) prašo Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. lapkričio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų pareiškimą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:
8.1. VĮ Registrų centro matininkė 2024 m. vasario 6 d. nustatė kadastro duomenis ir sudarė Nekilnojamųjų daiktų kadastrinių matavimų bylą, kurioje nekilnojamiesiems daiktams: gyvenamajam namui, ūkiniam pastatui ir daržinei, suteikti unikalūs numeriai, jie detaliai aprašyti.
8.2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą motyvavo iš esmės, tuo, kad pagal nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu (1991–1995 m.) galiojusius statybą ir statinių įteisinimą reglamentavusius teisės aktus gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir daržinės statyba negali būti pripažinta teisėta. Tačiau iš 2000 m. balandžio mėn. techninio projekto matyti, kad gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas pažymėti kaip esami pastatai, o daržinė ir sandėlis kaip projektuojami pastatai. Po teismo skundžiamo sprendimo priėmimo pareiškėjai konsultavosi su architektu, jis, nagrinėdamas minėtą 2000 m. techninį projektą, atkreipė dėmesį į tai, kad pastatai buvo projektuojami pagal senus (sovietinių metų) tipinius projektus, kuriuos naudodavo ir kolūkiai projektuodami gyvenvietes ir jose statydami namus kolūkiečiams, pagal tipinius projektus, nuo kurių pagal pageidavimus buvo nukrypstama labai nežymiai. Visi inžineriniai sprendiniai, susiję su laikančiosiomis konstrukcijomis, būdavo identiški. Techniniame projekte esantis įrašas „Pastatų teisinei registracijai atlikti“ reiškia, kad jei pareiškėjai tuo metu (2000 m.) kartu su projektu būtų pateikę VĮ Registrų centrui prašymą įregistruoti ne tik naujai pastatytus pastatus, bet ir likusius jų žemėje stovinčius statinius, tai būtų buvę padaryta.
8.3. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pareiškėjai, daugiau nei 25 metus gyvenantys ir valdantys gyvenamąjį namą, laikomi tai dariusiais neteisėtai ir šiuo metu turėtų statinį nugriauti. Atsižvelgiant į pareiškėjų amžių bei jų socialines ir ekonomines galimybes, akivaizdu, kad jie objektyviai neturi galimybės pasistatyti kito gyvenamojo namo, todėl tokio sprendimo įvykdymas jiems sukeltų itin sunkias ir neproporcingas pasekmes.
8.4. Sprendimo, kuriuo būtų patenkintas pareiškėjų pareiškimas, priėmimas nepadarytų jokios žalos nei aplinkai, nei valstybės saugomoms vertybėms, kadangi pastatai nėra pastatyti saugomoje teritorijoje, netrukdo tretiesiems asmenims ir nesukelia jokių neigiamų pasekmių. Pareiškėjai šiuos statinius valdo daugiau nei dešimtmetį sąžiningai, atvirai ir kaip savo turtą. Statybą pradėjo kolūkis, kuriame pareiškėjas dirbo, o ji buvo užbaigta prižiūrint buvusiam kolūkio statybos inžinieriui.
Atsiliepimas
9. Atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:
9.1. Pareiškėjams neįrodžius, kad statyba buvo vykdoma pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, nėra pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl nuosavybės teisės į statinius pagal įgyjamąją senatį įgijimo, kadangi neįrodytas teisėtas nuosavybės objekto sukūrimas, todėl nėra privalomosios sąlygos prašomo nustatyti fakto nustatymui – teisėto daikto (statinių) valdymo.
9.2. Teigia, kad jeigu kiekvienas asmuo, savavališkai pastatęs statinį ir 10 metų jį valdęs, galėtų kreiptis į teismą ir įgyti nuosavybės teisę į neteisėtai pastatytą statinį įgyjamosios senaties būdu, tokia praktika neatitiktų nei teisės aktų, nei teismų praktikos, nei pamatinių teisės principų (ex in juria non oritur jus). Todėl apeliantai negali tikėtis, jog ilgai naudojantis neteisėtai pastatytais statiniais atsiranda pagrįstas tokios statybos įteisinimo (nustatant pareiškėjams nuosavybės teisę į statinius įgyjamosios senaties būdu) lūkestis.
9.3. Konkrečiu atveju nebuvo pateikti jokie statybą leidžiantys dokumentai ar duomenys, patvirtinantys, kad statiniai priimti naudotis galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka. Nesant duomenų apie statinių statybos teisėtumą, negalima sutikti, kad pareiškėjai teisėtai valdo statinius.
10. Atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas nurodo, kad savo poziciją ginčo klausimu yra išdėstęs pirmosios instancijos teismui 2024 m. rugsėjo 17 d. pateiktame atsiliepime, ji išlieka aktuali ir ja prašo vadovautis sprendžiant dėl apeliacinio skundo pagrįstumo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus ir reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.
12. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgęs į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
13. Byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
14. Remiantis byloje esančiais duomenimis, nustatyta, kad 1991 m. balandžio 22 d. Mažeikių rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės savivaldybės potvarkiu pareiškėjui gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statybai skirtas 25 arų žemės sklypas Mažeikių rajono (duomenys neskelbtini) miestelyje, sklypo Nr. 127 (t. 1, b. l. 16). 1996 m. sausio 17 d. Telšių apskrities valdytojo administracijos Žemės ūkio departamento Mažeikių rajono žemės ūkio valdybos (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybos pažymoje apie žemės sklypą nurodyta, kad pareiškėjas yra išpirkęs 0,25 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) miestelyje Sklypų gatvėje prie nebaigto statyti gyvenamojo namo (t. 1, b. l. 17). 1991 m. balandžio 22 d. Žemės sklypo suteikimo neterminuotam naudojimui individualinei statybai sutartyje nurodyta, kad Mažeikių rajono (duomenys neskelbtini) kolūkis suteikė statytojui V. Ž. neterminuotam naudojimui 0,25 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) apylinkėje individualaus gyvenamojo namo statybai, kuris pagal sutarties sąlygas turėjo būti pradėtas statyti per metus laiko nuo leidimo statybai išdavimo dienos ir būti statomas nenukrypstant nuo patvirtinto projekto (sutarties 2 punktas). Šioje sutartyje numatyta, kad statytojas V. Ž. įsipareigoja nestatyti priestatų, antstatų, pastatų be miesto, rajono vyriausiojo architekto išduoto leidimo ar suderinto projekto, o užbaigus gyvenamojo namo, ūkinio, buitinio pastato statybas, pateikti užsakymus techninei inventorizacijai atlikti ir pranešti miesto, rajono vyriausiajam architektui per dvi savaites apie statybos užbaigimą. Sutarties 6 punkte numatyta, kad sutartis galioja tik notarui patvirtinus (t. 1, b. l. 18).
15. 1999 m. kovo 16 d. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu pareiškėjas įgijo 0,25 ha žemės sklypą, esantį Mažeikių rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime (t. 1, b. l. 43).
16. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo duomenimis, pareiškėjo nuosavybės teisės įregistruotos tik į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). (t. 1, b. l. 9).
17. VĮ Registrų centras nusprendė pareiškėjų prašymą įregistruoti V. Ž. nuosavybės teises į gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus atmesti, kadangi pateikti dokumentai nepatvirtina pareiškėjo nuosavybės teisių į nekilnojamuosius daiktus atsiradimo (t. 1, b. l. 8).
Dėl juridinio fakto nustatymo
18. Apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, jog statiniai nėra pastatyti valstybės saugomoje teritorijoje ir jų buvimas niekam nekelia žalos. Apeliantų teigimu, jie neturėtų atsakyti už tai, kad neišliko ar nebuvo sutvarkyti reikalingi statybas leidžiantys dokumentai. Techniniame projekte esantis įrašas „Pastatų teisinei registracijai atlikti“ reiškia, kad jei pareiškėjai tuo metu (2000 m.) kartu su projektu būtų pateikę VĮ Registrų centrui prašymą įregistruoti ne tik naujai pastatytus pastatus, bet ir likusius jų žemėje stovinčius statinius, tai būtų buvę padaryta.
19. Suinteresuoto asmens Inspekcijos vertinimu, jeigu kiekvienas asmuo, savavališkai pastatęs statinį ir 10 metų jį valdęs, galėtų kreiptis į teismą ir įgyti nuosavybės teisę į neteisėtai pastatytą statinį įgyjamosios senaties būdu, tai tokia praktika neatitiktų teisės aktų. Todėl apeliantai negali tikėtis, jog ilgai naudojantis neteisėtai pastatytais statiniais atsiranda pagrįstas tokios statybos įteisinimo lūkestis. Iš esmės tokiai nuomonei apeliacinės instancijos teismas pritaria.
20. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjų statinių statyba turėjo būti vykdoma pagal tuo metu galiojusią tvarką. Jai buvo būtina patvirtinta techninė dokumentacija, žemės suteikimo sutartis ir leidimas pastatų statybai. Užbaigus statybas, reikėjo gauti leidimą naudoti ir įregistruoti pastatus. Be šių dokumentų statinys nelaikomas teisėtu ir negali būti nuosavybės teisės objektu. Pareiškėjai neįrodė, kad statyba buvo vykdoma teisėtai pagal tuo metu galiojusius teisės aktus.
21. Atsižvelgiant į byloje kilusio ginčo pobūdį konkrečiu atveju aktualu pažymėti, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra nurodęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1. pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2. daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3. asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4. visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5. visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6. daiktas valdomas nepertraukiamai; 7. visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas), 8. valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-67/2011).
Žemesnės instancijos teismas
22. Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta, jog daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai, negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad asmuo, pretenduojantis daiktą įgyti nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu, neturi nurodyti daikto teisėto įgijimo pagrindo, t. y. kurio nors iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ir nurodyti, kodėl jis šiuo pagrindu neįgijo nuosavybės teisės į daiktą. Toks minėtoje CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostatoje įtvirtintos normos aiškinimas išplaukia iš CK 4.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąžiningo įgijėjo sampratos, pagal kurią sąžiningu daikto įgijėju laikomas asmuo, kuris užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, – tai reiškia, kad tokiam asmeniui turi būti žinomas teisėtas pagrindas įgyti daikto valdymą, kuris jam suteikia daugiau teisių į daiktą nei kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021).
23. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjui buvo suteiktas 0,25 ha žemės sklypas individualaus gyvenamojo namo statybai. Iš 2000 m. balandžio mėnesio techninio projekto matyti, kad pareiškėjo užsakymu buvo parengtas daržinės ir sandėlio projektas pastatų teisinei registracijai atlikti, kuriame gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas pažymėti kaip esami pastatai, o daržinė ir sandėlis kaip projektuojami pastatai (t. 1, b. l. 11–15). Iš Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos matyti, kad 2024 m. statiniams buvo atlikti kadastriniai matavimai ir suteikti unikalūs numeriai (gyvenamajam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkiniam pastatui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinei, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Kadastrinių matavimų byloje nurodyta, jog gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir daržinės statybos pradžios metai – 1991 m., statybos pabaigos metai – 1995 m., 2024 m. rugpjūčio 8 d. (t. 1, b. l. 20).
24. Konkrečiu atveju pagal nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu galiojusius statybą ir statinių įteisinimą reglamentavusius teisės aktus bet kokia nauja statyba ar esamų pastatų rekonstravimas miestuose ir kaimo vietovėje galėjo būti pradėti tik gavus atitinkamą leidimą (Lietuvos Tarybų Sąjungos Respublikos (toliau – LTSR) Ministrų Tarybos 1976 m. gruodžio 30 d. įsakymas „Dėl leidimų statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinius, žemės ūkio ir kitus objektus įforminimo tvarkos“ Nr. 307). Individualinis gyvenamasis namas, ūkiniai ir buitiniai pastatai ar įrenginiai galėjo būti statomi tik tam reikalui suteiktame sklype, turint nustatyta tvarka patvirtintą statybos techninę dokumentaciją, atitinkamai notariškai patvirtintą sutartį dėl sklypo suteikimo neterminuotam naudojimui arba namo perleidimo sutartį ar paveldėjimo teisės liudijimą ir leidimą statyti. Statant gyvenamąjį namą turimame arba anksčiau suteiktame sklype, be šių dokumentų, buvo reikalingas atitinkamos Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimas (LTSR Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 14 d. nutarimo Nr. 364 3 punktas). Pilietis, kuris pasistatė, stato arba perstato individualinį gyvenamąjį namą (jo dalį), ūkinį, buitinį pastatą ar įrenginį, neturėdamas nustatytąja tvarka išduoto leidimo ar atitinkamai patvirtinto projekto, iš esmės nukrypdamas nuo projekto arba pažeisdamas pagrindines statybos normas ir taisykles, buvo traukiamas atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka (4 punktas).
25. Sklypo savininkas galėjo pradėti statyti individualų gyvenamąjį namą, jo priklausinius, turėdamas įregistruotą miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje sklypo pirkimo–pardavimo ar nuomos sutartį arba žemės nuosavybės aktą, miesto (rajono) vyriausiojo architekto patvirtintą projektą ir įregistravęs statybą valstybinės priežiūros tarnyboje. Asmuo, kuris be patvirtinto projekto ir įregistruotos sklypo pirkimo–pardavimo ar nuomos sutarties arba žemės nuosavybės akto pasistatė, stato, perstato gyvenamąjį namą, jo dalį ar kitą pastatą arba iš esmės nukrypo nuo projekto, statybos normų ir taisyklių, buvo traukiamas atsakomybėn pagal įstatymus. Buvo laikoma, jog iš esmės nukrypta nuo projekto, jeigu pakeista pastato vieta, ilgis, plotis, aukštis, architektūrinis sprendimas arba pagrindinės laikančiosios konstrukcijos. Statybos valstybinė, paminklotvarkos, techninė ir autorinė priežiūra vykdoma ir baigtas statyti pastatas priimamas naudoti pagal Statybos ir urbanistikos ministerijos patvirtintas taisykles. Priimtus naudoti pastatus savininkas privalėjo per tris mėnesius teisiškai įregistruoti techninės inventorizacijos įstaigoje, o nepriimtą naudoti statinį savavališkai naudojantis savininkas buvo traukiamas atsakomybėn pagal įstatymus (1992 m. gegužės 25 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl individualių gyvenamųjų namų statybos“ Nr. 384, galiojusio iki 2002 m. liepos 6 d., 1.5; 1.8; 1.9; 1.10 punktai).
26. Iš 2024 m. birželio 28 d. Nr. (duomenys neskelbtini) Klaipėdos regiono valstybės archyvo Telšių filialo pateiktų Mažeikių rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės (duomenys neskelbtini) kaimo 1986–1990 m. ir 1991–1998 m. ūkinių knygų kopijų matyti, kad duomenų apie pareiškėjo ūkiui priklausiusius pastatus Mažeikių rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės (duomenys neskelbtini) kaimo 1986–1990 m. ir 1991–1998 m. ūkinėse knygose nėra, prie papildomų žinių nurodyta, kad gyvena kolūkio name (t. 1, b. l. 46–50). Mažeikių rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2024 m. kovo 12 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) seniūnijos 1998–2022 m. ūkinėse knygose Nr. 1 duomenų apie statinius, esančius adresu (duomenys neskelbtini), priklausančius V. Ž., nerasta (t. 1, b. l. 58).
27. 2024 m. spalio 28 d. Nr. (duomenys neskelbtini) Klaipėdos regiono valstybės archyvo Telšių filialo rašte nurodyta, jog pateikti notaro patvirtintos 1991 m. balandžio 22 d. Žemės sklypo suteikimo neterminuotam naudojimui individualinei statybai sutarties, kurios pagrindu V. Ž. suteiktas žemės sklypas (duomenys neskelbtini) miestelyje, negali, nes Mažeikių rajono notarinės kontoros ir Mažeikių rajono notaro biuro archyvinio fondo dokumentuose, t. y. 1991–1993 m. sutartyse dėl žemės sklypų perdavimo individualinių namų statybai, žinių apie minėtą sutartį nerasta; pateikti dokumentų, kurie patvirtintų V. Ž. vykdomos statybos faktą Mažeikių rajono (duomenys neskelbtini) miestelyje, negali, nes Mažeikių rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto rajono architekto bei Mažeikių rajono savivaldybės administracijos fondo dokumentuose, t. y. 1990 m. individualinės statybos kaimo vietovėse dokumentuose, 1991–1995 m. leidimuose vykdyti individualinę statybą kaimuose, gyvenamųjų namų kaimuose priėmimo naudoti aktuose, žinių nerasta (2024 m. lapkričio 11 d., DOK-24603).
28. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, atsižvelgiant į tuo metu galiojusį statinių statybos teisinį reglamentavimą, statinių įteisinimo procedūras, pareiškėjų 2024 m. atlikti kadastriniai matavimai ir statiniams (gyvenamajam namui, ūkiniam pastatui, daržinei) suteikti unikalūs numeriai patys savaime nepatvirtina, kad statinių statyba buvo vykdoma teisėtai, laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, t. y. turint leidimą statyti statinius, statinių patvirtintą projektą ir atlikus statybos užbaigimo procedūras. Iš paminėtų archyvų atsakymų dėl apeliantų pastatytų pastatų matyti, kad apie statinius, esančius adresu (duomenys neskelbtini)., priklausančius pareiškėjui, duomenų nerasta.
29. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad statinio pastatymas yra daikto sukūrimas. Jeigu statytojas laikytųsi įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos statinių statybos tvarkos, jis įgytų nuosavybės teisę į pastatytą statinį pagal CK 4.47 straipsnio 4 punktą. Statyba, vykdoma (įvykdyta) savavališkai arba pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, vertintina kaip neteisėta, jos rezultatas – pastatytas statinys taip pat laikomas neteisėtai pastatytu statiniu. Jeigu statinys yra pastatytas ar statomas nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, tai jis negali būti civilinės apyvartos objektu, atitinkamai negali būti ir nuosavybės teisės objektu ir statytojas neturi teisės tokiu statiniu naudotis, juo disponuoti (jo parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) (CK 4.103 straipsnio 1 dalis). Statinys gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra teisėta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018).
30. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio, vykusio 2024 m. lapkričio 11 d., metu paaiškino, kad statybos dokumentus gal ir buvo gavęs, bet tiksliai to nepamena. Galėjo būti kokie nors leidimai, tačiau tiksliai nepamena. Sklype, kai jį gavo, jau buvo pradėtas statyti ūkinis pastatas ir buvo suleisti blokai (pamatai) gyvenamajam namui. 1999 m., kai baigė statybas, niekur nesikreipė dėl statinių įregistravimo. Nuo 1991 m. iki pat šios dienos nesiėmė jokių veiksmų, kad įteisintų statinius. Paaiškinti, kodėl teismui pateiktose pažymose nėra duomenų apie statinius, negalėjo. Negalėjo atsakyti, ar pastatai pastatyti teisėtai (teismo posėdžio garso įrašas nuo 09:53:23 iki 10:17:03).
31. Pirmosios instancijos teismo posėdžio, vykusio 2024 m. lapkričio 11 d., metu pareiškėja nurodė, kad į teismą kreipėsi dėl namo statybos užbaigimo, kad galėtų jį įregistruoti. Namą pradėjo statyti kolūkio laikais, statybas baigė, bet negali įsiteisinti. Kolūkio laikais ūkinis jau buvo iš dalies pastatytas, namas tik pradėtas statyti. Turėjo būti dokumentai namo ir ūkinio pastato statybai, tačiau kur jie gali būti, nežino. Ji pati jokių veiksmų dėl pastatų įteisinimo nesiėmė, viskuo rūpinosi vyras. Patikrinimų dėl statinių teisėtumo nebuvo atlikta. Paaiškino, kad sklypą gyvenamojo namo statybai su nebaigtu statyti ūkiniu pastatu gavo jos vyras ir būtent jis rūpinosi statybomis (teismo posėdžio garso įrašas nuo 09:43:32 iki 09:53:23).
32. Iš pareiškėjo ir pareiškėjos paaiškinimų, duotų 2024 m. lapkričio 11 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, matyti, kad jie negalėjo pateikti konkrečių paaiškinimų dėl pastatų statybos teisėtumo – ar buvo gauti statybos leidimai, patvirtintas projektas ir atliktos statinių įteisinimo procedūros. Pareiškėjas nurodė, kad dokumentai galėjo būti, tačiau jų neturi ir tiksliai apie juos nepamena, o nuo 1991 m. iki šiol jokių veiksmų dėl statinių įteisinimo nesiėmė. Pareiškėja taip pat negalėjo paaiškinti, ar dokumentai egzistavo, ir teigė, kad jais rūpinosi sutuoktinis. Abi šalys pripažino, kad pastatytų statinių registracija nebuvo inicijuota. Todėl konkrečiu atveju negalima teigti, kad statiniai buvo pastatyti laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų. Pažymėtina, kad pareiškėjų statiniai buvo pastatyti laikotarpiu, kai galioję teisės aktai aiškiai reglamentavo, jog bet kokiai statybai reikalingas leidimas, patvirtintas projektas, statinių įteisinimas po statybos užbaigimo. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nuosavybės teisė pagal įgyjamąją senatį į nekilnojamąjį daiktą, atsiradusį statybos būdu, gali būti pripažįstama tik tuo atveju, jeigu statybos procesas atitiko tuo metu galiojusius statybą reglamentavusius teisės aktus. Priešingu atveju toks objektas negali būti laikomas teisėtu ir negali būti civilinės apyvartos objektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2011). Nors apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, jog statiniai nėra pastatyti valstybės saugomoje teritorijoje ir jų buvimas niekam nekelia žalos, tačiau aplinkybė, kad statiniai nesukelia žalos ar nėra pastatyti saugomoje teritorijoje, savaime nesudaro pagrindo teisėtiems padariniams kilti, jeigu statyba buvo vykdoma pažeidžiant privalomus teisės aktų reikalavimus. Be to, tai, kad per visą statinių eksploatavimo laikotarpį nebuvo konstatuotas savavališkos statybos faktas, taip pat nepatvirtina statybos teisėtumo ir nesudaro pagrindo pripažinti, kad statiniai buvo pastatyti laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų.
33. Dėl apeliantų argumentų, kad neva jie pirmosios instancijos teismo yra laikomi neteisėtai pastačiusiais prašomus įteisinti pastatytus statinius ir šiuo metu turėtų juos nugriauti, pažymėtina, kad galimybė įteisinti šiuos statinius įstatymų nustatyta tvarka jiems nėra užkirsta. Nes tokie veiksmai atliekami vadovaujantis šiuo metu galiojančiu statybos teisiniu reglamentavimu. Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas neįpareigojo apeliantų neteisėtai pastatytų statinių nugriauti, jų išsaugojimas yra galimas įstatymų nustatyta tvarka, tačiau ne per įgyjamosios senaties institutą. Atsižvelgęs į tai, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamuosius daiktus pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (CK 4.68–4.71 straipsniai).
Dėl procesinės bylos baigties
34. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylos faktines aplinkybes, tinkamai vadovavosi proceso teisės normomis, materialiosiomis teisės normomis, reglamentuojančiomis nuosavybės teisės įgijimą pagal įgyjamąją senatį. Todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, daro išvadą, kad apeliantai nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, o skundžiamas Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. lapkričio 29 d. sprendimas atitinka faktines bylos aplinkybes, todėl nėra teisinio pagrindo pakeisti ar panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
35. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Atmetus apeliantų apeliacinį skundą jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
36. Suinteresuoti asmenys – Inspekcija ir VĮ Turto bankas – duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl klausimas dėl šių išlaidų atlyginimo nesprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas
nutaria:
Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.