Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-246-553/2013

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-05-13
Bylos Nr.: 2A-246-553/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-03-3-02585-2012-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Liuda Uckienė, Aldona Tilindienė (pran.), Andrius Ignotas
Ieškovas: E. M.
Atsakovas: AB SEB bankui

Kategorijos

25.2pavadinimo nepavyko patikrinti
32.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-246-553/2013Teisminio proceso Nr. 2-03-3-02585-2012-3Procesinio sprendimo kategorijos: 25.2; 32.5.1; 116.1; 121.21 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gegužės 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės,kolegijos teisėjų Andriaus Ignoto ir Liudos Uckienės,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo E. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-07-05 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo E. M. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl atsisakymo duoti sutikimą pakeisti patalpų pagrindinę tikslinę paskirtį pripažinimo neteisėtu ir pripažinimo teisės pakeisti pastato tikslinę paskirtį be hipotekos kreditoriaus sutikimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2007-05-21 ieškovas ir atsakovas pasirašė kredito sutartį (b. l. 11-15, 108-110), kuria atsakovas ieškovui 25 metų laikotarpiui suteikė 87 102,95 EUR (299 999,98 Lt) paskolą komercinių patalpų pirkimui. Šios sutarties įvykdymo užtikrinimui ieškovas atsakovui įkeitė negyvenamąją patalpą – kūrybines dirbtuves (duomenys neskelbtini), (turto vertė 216 000 Lt) ir žemės sklypą su pastatu – kavine ir kitais statiniais (inžineriniais) (duomenys neskelbtini), (turto vertė 224 000 Lt) (b. l. 16-17). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-08-05 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-6205-144/2011, nutarė išieškoti kreditoriaus (atsakovo) naudai iš skolininko (ieškovo), be kita ko, 82 727,77 EUR negrąžinto kredito, 6334,16 EUR palūkanų, 2029 EUR delspinigių; už skolą parduoti iš varžytynių įkeistus daiktus, įskaitant ir kavinę (b. l. 18). Antstolė 2011-12-05 turto arešto aktu areštavo įkeistus daiktus, įskaitant kavinę (b. l. 19-20), o 2012-01-09 patvarkymu paskyrė areštuoto turto ekspertizę (b. l. 21). UAB „Ober Haus“ 2012-01-25 nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje (b. l. 25-38), be kita ko, nurodyta, kad, vertintojų nuomone, vertinamo turto (kavinės ir žemės sklypo) pritaikymas gyvenamajai paskirčiai (butai, apartamentai ir pan.) būtų geriausias vertinamo objekto panaudojimas. Patikslinta kavinės su žemės sklypo dalimi ir priklausiniu rinkos vertė, nustatyta lyginamosios vertės metodu 2012-01-25 116 000 Lt (b. l. 37). Antstolės 2012-02-22 patvarkymu 428/608 dalis žemės sklypo, kurio plotas 0,0608 ha, ir kavinė, esantys (duomenys neskelbtini), įkainoti 116 000 Lt(b. l. 23). Ieškovas 2012-03-20 d. raštu (b. l. 111) prašė atsakovo leisti parduoti butą (duomenys neskelbtini). Prašyme ieškovas nurodė, kad už dalį gautų lėšų jis planuoja pirkti išvaržomą turtą (duomenys neskelbtini), kuris įkeistas pagal suteiktą kreditą, varžytynėse jis planuoja dalyvauti savo vardu; tikslas pakeisti minėtų patalpų paskirtį iš komercinės į gyvenamosios paskirties ir sutvarkyti dokumentaciją tų patalpų antro aukšto iškėlimui. Visa tai leis parduoti pastatą jau didesnio ploto be realaus statybos darbų įgyvendinimo ir bus reali galimybė padengti visą skolą pardavus tik vieną turtą. 2012-03-28 raštu ieškovas prašė atsakovo duoti sutikimą atlikti kavinės paskirties keitimą iš maitinimo į gyvenamąją (b. l. 39). Ieškovo prašymas 2012-04-02 d (kovo 25 d.) buvo peržiūrėtas atsakovo Specialiajame kreditų administravimo departamente (b. l. 113-116). Atsakovas 2012-04-17 raštu informavo ieškovą, jog bankas nesutinka, kad būtų pakeista turto tikslinė paskirtis, atsižvelgiant į tai, kad jau vykdomas išieškojimas iš įkeisto turto, 2012-04-24 paskelbtos pirmosios varžytynės (b. l. 41, 112). Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Urbanistinės plėtros departamento Architektūros ir miesto planavimo skyrius 2012-04-19 raštu nepritarė kavinės paskirties keitimo į gyvenamąją paskirtį projektui, nes projektuojamam objektui uždėtas areštas ir nėra areštą uždėjusios institucijos sutikimo dėl planuojamų tikslų (b. l. 66).

Šalies argumentai

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas: 1) pripažinti neteisėtais atsakovo veiksmus, kuriais atsisakyta duoti ieškovui sutikimą pakeisti kavinės, esančios (duomenys neskelbtini), (toliau – kavinė) pagrindinę tikslinę paskirtį iš maitinimo į gyvenamųjų patalpų; 2) pripažinti ieškovo teisę be hipotekos kreditoriaus (atsakovo) sutikimo pakeisti kavinės tikslinę paskirtį iš maitinimo į gyvenamųjų patalpų. Ieškovo teigimu, kavinės pritaikymas gyvenamajai paskirčiai būtų geriausias šio objekto panaudojimas, tačiau hipotekos kreditorius (atsakovas) nesutinka, kad būtų pakeista kavinės tikslinė paskirtis. Anot ieškovo, vykdomojoje byloje antstolė kavinę įkainojo 116 000 Lt, todėl pirmosiose varžytynėse kavinę ketinama parduoti už 92 800 Lt. Ieškovas nurodė, kad jo užsakymu parengtas kavinės paskirties keitimo į gyvenamąją paskirtį projektas, pagal kurį suprojektuota atlikti kavinės paprastąjį remontą; tokio remonto sąmatinė vertė siektų 356,35 Lt. Ieškovo teigimu, 2012-04-10 iš UAB „Ober Haus“ gauta pažyma patvirtina, kad, taip pakeitus kavinės paskirtį, nekeičiant pastato užstatymo ploto ir negerinant jo būklės, tokio pastato rinkos kaina galėtų svyruoti nuo 125 000 Lt iki 130 000 Lt, o padidinus pastato plotą nuo 57,04 kv. m iki 118 kv. m, įrengiant antrą aukštą, t. y. atlikus minimalius remonto darbus, turto rinkos kaina svyruotų nuo 350 000 Lt iki 400 000 Lt. Ieškovas pabrėžė, kad jam net nebūtina faktiškai įrengti antrą aukštą, kad padidėtų kavinės vertė, užtektų vien sutvarkyti dokumentaciją, leidžiančią atlikti remonto darbus ir įrengti antrą aukštą. Ieškovo nuomone, kavinės tikslinės paskirties pakeitimas naudingas abiems šalims, nes ieškovui būtų sudaryta galimybė ekonomiškiau įvykdyti prievoles atsakovui, o atsakovo interesai būtų labiau užtikrinti, nes padidėtų įkeisto turto vertė ir jį būtų lengviau parduoti kaip gyvenamąją patalpą, juolab kad kavinė yra gyvenamajame rajone. Ieškovo vertinimu, atsakovas piktnaudžiauja savo teise duoti ar neduoti sutikimą ir taip pažeidžia bei suvaržo ieškovo teisę valdyti ir naudoti jam nuosavybės teisėmis priklausančią kavinę. Be to, ieškovo nuomone, atsakovas suinteresuotas tuo, kad ieškovui priklausantis turtas būtų parduotas už kuo mažesnę kainą, neatmetant tos galimybės, jog pats atsakovas nori savo nuosavybėn perimti kavinę. Ieškovas nurodė ir tai, kad atsakovas elgiasi nesąžiningai: vartotojas (ieškovas) kaip silpnesnioji šalis dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir pan. turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui. Anot ieškovo, nėra jokių kitokių (administracinio pobūdžio) apribojimų, dėl kurių nebūtų galimas kavinės tikslinės paskirties pakeitimas.

Atsiliepimas

Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Atsakovo teigimu, ieškovas savo prievolių bankui nevykdo nuo 2009-09-21 (išimtis – vienintelis 2011-01-06 atliktas 577,80 euro mokėjimas). Sumanymas pakeisti įkeisto daikto paskirtį ieškovui kilo prasidėjus priverstinio skolos išieškojimo procesui. Tam, kad patalpos būtų pritaikytos gyvenamajai paskirčiai, būtina atlikti esminius, ilgai trunkančius ir daug kainuojančius pertvarkymus. Atsakovo nuomone, pateikta 356,35 Lt remonto sąmata yra dėl akių, nes prieš darant pertvarkymus būtina gauti atitinkamus leidimus, paruošti dokumentaciją ir galiausiai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre; tačiau ieškovas neturi ir neskiria lėšų savo skolinių prievolių vykdymui. Atsakovas pažymėjo, kad, ieškovo teigimu, pakeitus turto tikslinę paskirtį, kaina pakiltų maksimaliai 14 000 Lt (nuo 116 000 Lt iki 130 000 Lt), tačiau, kol bus vykdomas šis pakeitimo procesas, ieškovo skolos našta nuolat didėtų ir jau priteistos 5 procentų metinės palūkanos sudarytų 15 741,70 Lt. Atsakovo nuomone, taip pat neadekvatu manyti, kad nedarant jokių investicijų, turto kaina (įrengus dar ir antrą aukštą) išaugtų iki 400 000 Lt. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad kavinė įkeista užtikrinant ieškovo kreditą verslo, o ne vartojimo tikslais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012-07-05 priėmė sprendimą ieškinį atmesti. Teismas nustatė, kad ieškovo atstovas prašė atidėti 2012-06-29 teismo posėdį, nes bus išvykęs į užsienį asmeniniais reikalais, tą esą patvirtina pridėti kelionės lėktuvu bilietai, tačiau prie prašymo nepridėta šių dokumentų (bilietų) vertimo į lietuvių kalbą (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 113 straipsnio 3 dalis). Ieškovo atstovo nurodytų „asmeninių“ reikalų teismas nepripažino svarbiomis neatvykimo priežastimis (CPK 246 straipsnio 1 dalis) ir todėl neatidėjo bylos nagrinėjimo. Teismas vertino, kad ieškinyje pakankamai išsamiai ir aiškiai atskleisti ieškinio pagrindai, todėl ieškovo ar jo atstovo dalyvavimas teismo posėdyje nepripažino būtinu. Teismas nustatė, kad šioje byloje ieškovas nelaikomas vartotoju ir todėl jam netaikomos specialiosios vartotojų teises reglamentuojančios teisės normos. Ieškovas teigia, kad antro aukšto įrengimui pakanka atlikti „minimalius remonto darbus“ (b. l. 4), tačiau šiems teiginiams pagrįsti nepateikta jokių įrodymų (projekto, sąmatų, finansavimo (ar kreditavimo) šaltinių ir pan.), nors, elgdamasis sąžiningai tokius įrodymus ieškovas turėjo pateikti jau teikdamas pirmuosius atitinkamo pobūdžio prašymus atsakovui, t. y. gerokai anksčiau iki šios civilinės bylos iškėlimo. Ieškovas iš esmės nuo 2009-09-21 nevykdo piniginių prievolių bankui pagal 2007-05-21 kredito sutartį. Ieškovas turi ir daugiau skolų atsakovui pagal kitas kredito sutartis (b. l. 113). Šios aplinkybės negali patvirtinti ieškovo geros finansinės būklės ir šia prasme realių finansinių galimybių įrengti (užstatyti) pastato antrą aukštą. Atsakovas, prasidėjus išieškojimo procesui iš įkeisto turto, negali būti neadekvačiai-neproporcingai verčiamas tam tikra prasme „nuolaidžiauti“ skolininkui, riboti laiko ar sąnaudų prasme savo, kaip būtent hipotekos kreditoriaus, teises į supaprastintą ir pagreitintą išieškojimo tvarką. Hipotekos kreditoriaus įpareigojimas „laukti“ neapibrėžtą laiką, kol skolininkas pakeis įkeisto pastato tikslinę naudojimo paskirtį ir (neaišku iš kokių lėšų) įrengs (pastatys) pastato antrą aukštą šiuo konkrečiu atveju neadekvačiai ir neproporcingai suvaržytų hipotekos kreditoriaus teisę supaprastinta ir pagreitinta tvarka gauti išieškojimą iš įkeisto turto. Teismas sprendė, kad atsisakydamas tenkinti ieškovo prašymą, kiek tai susiję su pastato pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties pakeitimu ir antro aukšto įrengimu, atsakovas nepiktnaudžiavo savo teisėmis ir nepažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Be to, teismas nustatė, kad prie ieškinio pridėta lokalinė sąmata (b. l. 72) neapima visų projekte nurodytų darbų, todėl ši sąmata negali būti vertinama kaip tinkamas ir pakankamas įrodymas, patvirtinantis ir išsamiai atskleidžiantis visas išlaidas, reikalingas kavinės (tik pirmojo aukšto) pertvarkymui į gyvenamąsias patalpas, juolab kad aptariamoje sąmatoje nenurodyta nei sąmatoje nurodomų medžiagų (klijų, glaisto ir kt.) bei detalių (plytelių, maišytuvo), nei projekte nurodytų daiktų (grindų dangos, langų, durų) kainų. Aplinkybė, kad statybos darbai ieškovui priklausančiame pastate, atsižvelgiant į jo išsilavinimą ir darbo patirtį, būtų atliekami pigiau nei vidutinė rinkos vertė ar visai neatlygintinai, nepatvirtina ieškovo finansinių galimybių įsigyti įrengimui reikalingų statybinių medžiagų bei interjero-eksterjero detalių. Ieškovas nenurodė, kiek laiko reikėtų minėtiems pakeitimams įgyvendinti. Tokiu būdu, teismas vertino, kad atsisakydamas tenkinti ieškovo prašymą leisti pakeisti kavinės pastato pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, atsakovas nepiktnaudžiavo teise ir nepažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Priešingai, atsižvelgiant į tai, kad reikalavimus dėl hipoteka įkeisto pastato tikslinės naudojimo paskirties pakeitimo ieškovas ėmė kelti tik prasidėjus išieškojimo procedūroms, taip pat atsižvelgiant į tai, kad teikdamas prašymus-reikalavimus tiek atsakovui (iki šios civilinės bylos iškėlimo), tiek pareikšdamas ieškinį teisme, ieškovas iki šiol taip ir nepagrindė įrodymais savo reikalavimų realumo, teismas nustatė, kad ne atsakovas, o būtent ieškovas pažeidė teisingumo, protingumo ir (ypač) sąžiningumo kriterijus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliantas (ieškovas) E. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-07-05 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Prašo iš atsakovo ieškovo naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:

1. ieškovas, sužinojęs, kad įkeistą kavinę pritaikius gyvenamosioms patalpoms, jos vertė nekeičiant esamo pastato užstatymo ploto, negerinant jo būklės (t. y. neatliekant apdailos darbų) rinkoje galėtų svyruoti nuo 125 000 Lt iki 130 000 Lt, o įrengus antrą aukštą iki 400 000 Lt, nedelsdamas jau 2012 m. kovo mėnesį turėjo parengęs kavinės paskirties keitimo į gyvenamąją paskirtį projektą, pagal kurį yra suprojektuota atlikti statinio (kavinės) paprastąjį remontą. Jei atsakovas būtų nepiktnaudžiavęs savo dominuojančia padėtimi bei savo teisėmis ir būtų davęs sutikimą pakeisti kavinės tikslinę paskirtį dar 2012 m. kovo mėn., kada į banką buvo kreiptasi pirmą kartą (2012-03-28), jau būtų buvusi pakeista kavinės tikslinė paskirtis, būtų buvę galima vykdomojoje byloje perkainoti kavinę ir ją pardavinėti už didesnę 125 000 Lt ar 130 000 Lt kainą, o ne 92 800 Lt. Pati antstolė (2012-04-19 patvarkyme) pripažįsta, jog pakeitus kavinės paskirtį, turto (kavinės) kaina ženkliai keistųsi ir tikėtina, kad pardavus šį turtą būtų padengta ženkli įsiskolinimo atsakovui dalis, ko pasėkoje galimai nebereiktų pardavinėti kito ieškovui priklausančio turto. Iki šiol ieškovas negalėjo pakeisti kavinės tikslinės paskirties iš maitinimo į gyvenamųjų patalpų, nes tik pasikeitus teisiniam teritorijų planavimo reglamentavimui neteko galios Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 5 dalis. Į minėtas aplinkybes teismas neatsižvelgė priimdamas skundžiamą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kad banko sutikimo davimas nė kiek nebūtų uždelsęs skolos išieškojimo proceso, o kavinės rinkos kaina būtų tik padidėjusi, darytina išvada, kad atsakovas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo atsisakyti duoti ieškovui sutikimą kavinės patalpų tikslinės paskirties pakeitimui;

2. teismas netinkamai nustatė faktines aplinkybes ir be pagrindo konstatavo, kad ieškovo finansinė padėtis nėra tokia gera, kad galėtų įrengti pastato antrą aukštą. Aplinkybė, ar atsakovas gali/negali įrengti pastato antrą aukštą, nėra šios bylos įrodinėjimo dalykas. Ieškiniu tik prašoma įvertinti banko veiksmus atsisakant duoti sutikimą pakeisti nekilnojamojo turto tikslinę paskirtį. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas neturi realių finansinių galimybių pakeisti kavinės tikslinę paskirtį, nes ieškovas jau dabar yra padengęs beveik visas kavinės tikslinės paskirties keitimo išlaidas (ieškovas sumokėjo UAB „Klaipėdos komprojektas“ 1 417,39 Lt už tikslinės paskirties keitimo projekto parengimą; pats kavinės remontas ieškovui kainuotų 356,35 Lt, nes kitas reikalingas statybines medžiagas ieškovas turi įsigijęs (tai patvirtina antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas); dokumentacijos sutvarkymas ir tikslinės paskirties įregistravimas nekilnojamojo turto kadastre ieškovui kainuotų 10 Lt), t. y. 1 417,39 Lt iš 1 783,74 Lt. Ieškovas realiai jau vykdo kavinės tikslinės paskirties pakeitimo procedūras, tačiau procedūrai užbaigti trukdo tik banko atsisakymas duoti sutikimą tikslinės paskirties keitimui;

3. jokių apribojimų, dėl kurių nebūtų galimas kavinės tikslinės paskirties pakeitimas iš maitinimo į gyvenamųjų patalpų, šiuo metu nėra. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Urbanistinės plėtros departamento Architektūros ir miesto planavimo skyrius 2012-04-19 raštu nurodė, kad nepritaria šiam projektui vien dėl to, kad nėra gautas areštą uždėjusios institucijos (atsakovo) sutikimas. Atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, dokumentacijos tvarkymas dėl tikslinės paskirties keitimo užtruktų ne daugiau nei 22 darbo dienas, t. y. vieną mėnesį. Dėl minėtų aplinkybių teismas nepasisakė, todėl sprendimas turi būti naikinamas;

Žemesnės instancijos teismas

4. teismas vertino tik atsakovo, kaip hipotekos kreditoriaus, teisę gauti reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto, tačiau nevertino ieškovo nurodytų teisinių argumentų dėl atsakovo pareigos savo teisėmis naudotis protingai ir sąžiningai, o išieškojimą vykdyti kuo ekonomiškesniu skolininkui būdu. Hipoteka neatima iš daikto savininko teisės valdyti, naudoti įkeistą daiktą bei juo disponuoti atsižvelgiant į hipotekos kreditoriaus teises (Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.170 straipsnio 3 dalis). Iš atsakovo paimto kredito grąžinimas buvo užtikrintas įkeičiant ieškovui nuosavybės teise priklausančias dirbtuves, sklypą, kavinę ir kitus statinius, taigi tarp šalių buvo sudaryta jungtinės hipotekos sutartis. Pagal CK 4.194 straipsnio 2 dalį pardavus jungtine hipoteka įkeistus daiktus viešose varžytynėse, skola išieškoma iš visų parduotų daiktų vienu metu, o parduoti galima tik tiek, kiek reikia kreditoriaus reikalavimui patenkinti. Ginčo statinys priklauso ieškovui nuosavybės teise, kuri yra neliečiama, o atsakovas ją pažeidė nepagrįstai atsisakydamas duoti sutikimą keisti statinio tikslinę paskirtį, dėl ko ieškovo nuosavybė yra ženkliai mažiau įkainojama;

5. teismas nepasisakė dėl to, kad atsakovas, atsisakydamas duoti sutikimą, piktnaudžiauja savo dominuojančia padėtimi. Atsakovas privalo imtis visų priemonių ir sudaryti sąlygas ieškovui prievoles įvykdyti kuo ekonomiškesniu būdu. Atsakovas per sutarties standartines sąlygas įgijo nepateisinamą pranašumą prieš ieškovą, todėl dabar atsakovas piktnaudžiauja savo padėtimi. Apelianto nuomone, atsakovas siekia praturtėti ieškovo sąskaita;

6. prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes tik tokiu būdu bus išsiaiškintos visos bylai reikšmingos aplinkybės.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad:

1. iš antstolio 2012-08-02 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad statybinės medžiagos patalpintos bute adresu (duomenys neskelbtini), ir tai gali reikšti, jog apeliantas ruošiasi remontuoti savo butą, o ginčo turtas yra kavinė, kurios patalpos yra labai seniai apleistos, todėl apeliantas turi prievolę atstatyti įkeisto turto vertę, buvusią hipotekos lakšto sudarymo metu (2007-05-29) (CK 4.171 straipsnio 10 dalis);

2. atsižvelgiant į apelianto pateiktą 2012-05-04 atliktų darbų aktą, darytina išvada, kad apeliantas ignoruoja savo prievolę įkeisto turto paskirties pakeitimo darbus atlikti tik esant kreditoriaus sutikimui, todėl rizika už galimas šių veiksmų pasekmes tenka pačiam apeliantui. Apeliantas nepatiekė įrodymų, kad apmokėjo už akte atliktus darbus. Be to, minėta įrodymą apeliantas galėjo pateikti jau su ieškiniu, todėl ji atsisakytina priimti;

Šalies argumentai

3. apeliantas sumanė keisti įkeisto daikto paskirti prasidėjus priverstinio skolos išieškojimo iš šio turto procesui. Atsakovo nuomone, apeliantas tokiu būdu siekia vilkinti išieškojimo procedūras, sudarant sau galimybę turėti kuo daugiau laiko turto pirkėjo suradimui. Tam, kad ginčo patalpos būtų pritaikytos gyvenamajai paskirčiai, būtina atlikti esminius, ilgai trunkančius ir daug kainuojančius pertvarkymus. Įvairių patalpų pasiūla viršija paklausą, todėl neadekvatu manyti, kad keleto tūkstančių litų investicija ženkliai atsipirks;

4. hipotekos procedūros turi sudaryti prielaidas hipotekos kreditoriui gauti išieškojimą iš įkeisto turto supaprastinta ir pagreitinta tvarka. Apeliantas neturi ir neskiria lėšų savo prievolių vykdymui. Įkeisto turto paskirties pakeitimo procesas neribotam laikui stabdytų jau pradėtą priverstinį skolos išieškojimą iš šio turto.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ieškovo E. M. apeliacinį skundą laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis), be to, teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Jai būdinga, kad šiame procese tikrinama tai, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl hipotekos kreditoriaus (atsakovo) atsisakymo leisti pakeisti jo naudai įkeisto skolininkui (ieškovui) nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto tikslinę paskirtį iš maitinimo į gyvenamąją. Ieškovo (apelianto) teigimu, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, neįvertino atsakovo veiksmų neteisėtumo, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris turi būti panaikintas priimant naują, ieškovui palankų teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, daro išvadą, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl žemiau nurodytų motyvų.

Apeliantas nurodo, kad iniciavo ginčo turto (kavinės) tikslinės paskirties pakeitimo veiksmus (parengė paskirties keitimo projektą) iš karto po to, kai sužinojo, jog pakeitus tikslinę paskirtį, turtą būtų galima parduoti už didesnę kainą, ko pasėkoje galimai nebereiktų pardavinėti kito ieškovui priklausančio turto. Be to, apeliantas pažymi, kad iki šiol jis negalėjo pakeisti kavinės tikslinės paskirties iš maitinimo į gyvenamųjų patalpų, nes tik pasikeitus teisiniam teritorijų planavimo reglamentavimui neteko galios Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 5 dalis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo turtas yra parduodamas iš varžytinių atsižvelgiant į tai, kad apeliantas (skolininkas ir įkaito davėjas) netinkamai vykdė su atsakovu (hipotekos kreditoriumi) 2007-05-21 sudaryta kredito sutartimi, užtikrinta 2007-05-29 sutartine hipoteka, prisiimtus įsipareigojimus, ko pasėkoje 2011-08-05 buvo priimta Klaipėdos apylinkės teismo nutartis išieškoti kreditoriaus (atsakovo) naudai iš skolininko (ieškovo), be kita ko, 82 727,77 EUR negrąžinto kredito, 6 334,16 EUR palūkanų, 2 029 EUR delspinigių, už skolą parduodant iš varžytynių skolininkui nuosavybės teise priklausančius ir kreditoriui įkeistus daiktus, t. y. kūrybines dirbtuves, dalį žemės sklypo, kavinę ir kiemo statinius (kiemo aikštelę, tvorą, stoginę) (b. l. 18). Sutartinė hipoteka – tai skolininko laisva valia sudarytas vienašalis sandoris (CK 4.185 straipsnis, 6.156 straipsnio 1 dalis), kurį sudarydamas skolininkas turi suvokti aplinkybę, kad neįvykdęs pagrindinės prievolės (pavyzdžiui, nustatytu laiku grąžinti kreditą ir kitas įmokas pagal su banku sudarytą kredito sutartį), skolininkas rizikuoja prarasti įkeistą turtą. Taigi ir nagrinėjamos bylos atveju 2007-05-21 sudarydamas kredito sutartį, kurios paskirtis buvo komercinių patalpų pirkimas (b. l. 14), apeliantas turėjo suvokti, jog netinkamas šia sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymas gali sąlygoti jo viso turto (ne tik kavinės), įkeisto minėtų įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui, pardavimą iš varžytinių. Be to, neatitinka tikrovės apelianto teiginys, kad iki šiol jis negalėjo pakeisti kavinės tikslinės paskirties iš maitinimo į gyvenamųjų patalpų, nes tik pasikeitus teisiniam teritorijų planavimo reglamentavimui neteko galios Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 5 dalis. Minėta įstatymo nuostata neteko galios nuo 2010-01-01 (Teritorijų planavimo įstatymo 2, 4, 15, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 26, 31, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 159-7205) 9 straipsnio 2 dalis, 13 straipsnio 1 dalis). Tokiu būdu darytina išvada, kad dar prieš daugiau nei pusantrų metų apeliantas turėjo galimybę inicijuoti ginčo turto tikslinės paskirties pakeitimą, kad padidintų šio turto vertę ir tokiu būdu sumažinti savo galimą finansinę naštą dėl netinkamo 2007-05-29 sudaryta kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo.

Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines aplinkybes ir be pagrindo konstatavo, kad ieškovo finansinė padėtis nėra tokia gera, kad galėtų įrengti pastato antrą aukštą. Kartu apeliantas pažymi, kad aplinkybė, ar atsakovas gali/negali įrengti pastato antrą aukštą, nėra šios bylos įrodinėjimo dalykas, kadangi ieškiniu tik prašoma įvertinti banko veiksmus atsisakant duoti sutikimą pakeiti nekilnojamojo turto paskirtį. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pasisakė dėl apelianto galimybės įrengti ginčo pastato antrą aukštą, kadangi savo ieškinyje apeliantas ne kartą pabrėžė, jog be banko (atsakovo) sutikimo ieškovas negali atlikti kavinėje rekonstrukcijų pagal parengtą projektą, kurios iš esmės pakeistų kavinės vertę (galimai kavinės vertė nuo 116 000 Lt padidėtų net iki 400 000 Lt) (b. l. 5, 6), o vertė iki 400 000 Lt galėtų būti padidinta tik padidinus kavinės plotą nuo 57,04 kv. m iki 118,79 kv. m įrengiant antrą aukštą, t. y. atlikus minimalius remonto darbus (b. l. 4). Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas taip pat išdėstė aiškią ir argumentuotą poziciją dėl ginčo turto vertės padidinimo tik pakeitus jo tikslinę paskirtį iš maitinimo į gyvenamąją (be antro aukšto įrengimo). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad prie ieškinio pridėta lokalinė sąmata (b. l. 72) neapima visų projekte nurodytų darbų, todėl ši sąmata negali būti vertinama kaip tinkamas ir pakankamas įrodymas, patvirtinantis ir išsamiai atskleidžiantis visas išlaidas, reikalingas kavinės (tik pirmojo aukšto) pertvarkymui į gyvenamąsias patalpas, juolab kad aptariamoje sąmatoje nenurodyta nei sąmatoje nurodomų medžiagų (klijų, glaisto ir kt.) bei detalių (plytelių, maišytuvo), nei projekte nurodytų daiktų (grindų dangos, langų, durų) kainų. Aplinkybė, kad statybos darbai ieškovui priklausančiame pastate, atsižvelgiant į jo išsilavinimą ir darbo patirtį, būtų atliekami pigiau nei vidutinė rinkos vertė ar visai neatlygintinai, nepatvirtina ieškovo finansinių galimybių įsigyti įrengimui reikalingų statybinių medžiagų bei interjero-eksterjero detalių. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su minėtais pirmosios instancijos teismo argumentais. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantas (ieškovas) pateikė papildomus rašytinius įrodymus (2012-05-04 atliktų darbų akto PVM sąskaitos faktūros kopiją, 2012-08-02 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą), kurie, jo nuomone, patvirtina, kad ieškovas jau dabar yra padengęs beveik visas kavinės tikslinės paskirties keitimo išlaidas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas neturi realių finansinių galimybių pakeisti kavinės tikslinę paskirtį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, draudimo kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsniai, 347 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas nevertina ir nepasisako dėl minėtų kartu su apeliaciniu skundu pateiktų papildomų rašytinių įrodymų ir apelianto argumentų, susijusių su šiais įrodymais. Teismas nenustatė, kad apeliantas neturėjo galimybės pateikti šių įrodymų pirmosios instancijos teismui ar teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, ar kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo detaliau pasisakyti dėl to, kiek užtruktų ginčo pastato tikslinės paskirties keitimas, kadangi tik apeliaciniame skunde ieškovas nurodė, kad atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, dokumentacijos tvarkymas dėl tikslinės paskirties keitimo užtruktų ne daugiau nei 22 darbo dienas, t. y. vieną mėnesį. Minėti apelianto argumentai yra atmestini kaip nauji (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 314 straipsnis), todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Dėl kitų apelianto argumentų, susijusių su atsakovo piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi, ieškovo nuosavybės neliečiamumu, aplinkybe, kad jokių kitų apribojimų, be banko atsisakymo duoti sutikimą, kavinės tikslinės paskirties pakeitimui nėra, apeliacinės instancijos teismas i atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas siekia pakeisti savo turto, įkeisto atsakovo naudai, tikslinę paskirti prasidėjus priverstiniam apelianto atsakovui laiku negrąžintos skolos išieškojimo procesui. Hipoteka yra daiktinė teisė, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo – įvykdymas įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Hipoteka – tai vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, kuris suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Hipotekos ir hipotekos registro normų sistema įtvirtina efektyvų prievolių įvykdymo užtikrinimo mechanizmą, kuriuo hipotekos kreditoriui garantuojama pirmenybė gauti savo reikalavimų patenkinimą iš įkeisto turto prieš visus kitus skolininko kreditorius ne ginčo tvarka, specialia, pagreitinta skolos išieškojimo iš įkeisto turto procedūra. Akivaizdu, kad hipotekos kreditoriaus ir skolininko padėtis iš hipotekos atsirandančiuose teisiniuose santykiuose nėra vienoda, tačiau skolininko negalima besąlygiškai vadinti silpnesniąją šių teisinių santykių šalimi vien atsižvelgiant į tai, jog hipotekos kreditorius yra specializuota finansinė institucija, kurios pareiga profesinėje veikloje elgtis apdairiai ir rūpestingai. Hipotekos kreditorius privalo pasverti visas rizikos rūšis suteikdamas kreditą ir sudaryti su skolininku kredito sutartį tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų kreditoriaus interesus (atgauti negrąžintą kreditą, nesumokėtas palūkanas už naudojimąsi kreditu) netinkamo skolininko sutartinių prievolių vykdymo atveju. Kartu tai reiškia skolininko pareigą įvertinti savo galimybes kredito sutartyje nustatyta tvarka grąžinti paimtą kreditą, sumokėti palūkanas. Sudarydamas nuosavo nekilnojamojo turto hipoteka užtikrintą kredito sutartį, skolininkas turi suvokti, kad rizikuoja prarasti savo turtą, jeigu jis negrąžina kredito. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad hipotekos kreditoriaus veiksmai apima bendrą banko pareigą garantuoti šios veiklos patikimumą, efektyvumą ir saugumą, tačiau šios banko pareigos vykdymas negali būti vienareikšmiškai vertinamas kaip banko įsipareigojimas imtis visų priemonių ir sudaryti sąlygas bei galimybes skolininkui prievoles įvykdyti kuo ekonomiškesniu būdu. Nagrinėjamos bylos atveju apelianto (ieškovo) noras padidinti dalies iš varžytinių parduotino nuosavo turto (kavinės) vertę nėra suderinamas su atsakovo noru teisės aktų nustatyta pagreitinta, specializuota tvarka išieškoti apelianto skolą iš jam nuosavybės teise priklausančio viso turto (ne tik kavinės), kuris buvo įkeistas apelianto tinkamų sutartinių prievolių įvykdymo užtikrinimui. Šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kokiame etape apeliantas kreipėsi į atsakovą su prašymu leisti pakeisti ginčo turto tikslinę paskirtį, kokius įrodymus jis pateikė atsakovui kartu su minėtu prašymu, kokią naudą gautų atsakovas duodamas šį sutikimą, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas (hipotekos kreditorius), atsisakydamas duoti apeliantui sutikimą pakeisti ginčo turto (kavinės) tikslinę paskirtį iš maitinimo į gyvenamąją, elgėsi piktnaudžiaudamas dominuojančia padėtimi, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus ar bendruosius teisės principus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apelianto akcentuojamas nuosavybės neliečiamumas yra saugotina vertybė, tačiau tai nesudaro pagrindo nevykdyti laisva valia prisiimtų prievolių šiuo atveju trukdant kreditoriui išieškoti skolą iš įkeisto turto ir tokiu būdu pažeidžiant kreditoriaus turtinius interesus. CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Tai, be kita ko, apima ir asmens priedermes prieš įgyvendinant savo teises įvertinti iš to kylančių pareigų mastą ir vertinant ketinimus prisiimti tokias pareigas būti apdairiam ir rūpestingam, pasverti savo galimybes grąžinti paskolą.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Vadovaujantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu ieškovo E. M. apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo atmestinas.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliantas prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nemotyvavo, nenurodė pagrįstų argumentų, dėl kurių bylą reiktų nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių byla apeliacine tvarka turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis), todėl apelianto prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u tarė:

Ieškovo E. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-07-05 sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Aldona TilindienėKolegijos teisėjai Andrius IgnotasLiuda Uckienė