Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Almantas Padvelskis Civilinė byla Nr. e2S-285-538/2016

Teisėjas Egidijus Mickevičius (Proceso Nr. 2-06-3-15149-2015-9 )

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. vasario 25 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Almantas Padvelskis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-11-27 nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo K. A. (K. A.) ieškinį atsakovei Lietuvos aukštajai jūreivystės mokyklai dėl vienašališko studijų sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2016-02-23 gautas ieškovo prašymas nenagrinėti jo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nes bylinėjimosi išlaidų klausimas bus sprendžiamas išnagrinėjus bylą iš esmės.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Nustatyta, kad teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones- sustabdė 2015-09-02 Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktoriaus įsakymo Nr. S-546 „D. K.(o) A. (o) šalinimo iš studentų sąrašų“ galiojimą. Apeliantė nesutinka su teismo nutartimi, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, argumentuoja, kad ieškovo reikalavimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones vertintinas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Šis argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-346/2012; kt.). Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 str. 1 d.). Taigi vien prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pareiškimas negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.

Apeliantė argumentuoja, kad nesutinka su teismo išvadomis, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali pasunkėti galimai palankus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas.

Pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nustatytas CPK 144 straipsnio 1 dalyje – tokios priemonės gali būti taikomos, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įstatyme neįtvirtintas kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašas. Ar taikyti ir kokia apimtimi laikinąsias apsaugos priemones, nustato teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes bei ekonomiškumo, proporcingumo ir kitus laikinųjų apsaugos priemonių taikymui aktualius principus. Teismų praktikoje yra susiformavę tam tikri laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kriterijai bei aplinkybės, kurie turi būti įvertinti sprendžiant dėl tokių priemonių taikymo. Laikinosios apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumui arba pasunkėjimui – neturi būti aiškinama vien kaip būtinumas užtikrinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies įgyvendinimą. Teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas ne tik tada, kai nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių nepavyktų įgyvendinti sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuoto imperatyvo, bet ir tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Taigi kol ginčas tarp šalių vyksta teisme dėl Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktoriaus įsakymo Nr. S-546 „D. K.(o) A.(o) šalinimo iš studentų sąrašų“ , pirmosios instancijos teismas pagrįstai sustabdė šio įsakymo galiojimą, nes kol įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje ieškovui tektų praleisti mažiausiai 1 metus studijų, atitinkamai žymiai vėliau įgyti norimą specialybę, todėl darytina išvada, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimai palankus teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas.

Apeliantė teigia, kad laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia viešąjį interesą.

CPK 146 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalies prašymu teismas nutartimi gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Nors atsakovė ir argumentuoja, kad valstybės lėšų naudojimu bus paliesti ir valstybės interesai, tačiau nenurodė ir nepateikė įrodymų, kokio dydžio nuostolius patirs valstybė dėl minėtų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 178, 185 straipsniai). Be to, atsakovė bet kurioje proceso stadijoje turi teisę kreiptis į teismą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo arba priteisimo (CPK 146 straipsnio 1, 2 dalys).

Atsakovė taip pat nurodo, kad tokios teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės įstatymas nenumato, ieškovo reikalavimai panašūs į reikalavimus darbo santykių bylose, kur laikinoji apsaugos priemonė - grąžinimas į darbą netaikoma. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka.

CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti ir kitos įstatymuose numatytos ar teismo pritaikytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės įstatymas nenumato. Taip pat pažymėtina, kad pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, ieškovams yra mokamos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką, šiuo atveju ieškovui, jeigu teismas pripažintų jo pašalinimą iš mokyklos neteisėtu, kompensacija nebūtų mokama, taigi nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad ieškovo reikalavimai panašūs į reikalavimus darbo santykių bylose, kur laikinoji apsaugos priemonė - grąžinimas į darbą netaikoma.

Atmestinas ir apeliantės argumentas, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės netenkinus ieškovo ieškinio gali sukelti naujo ginčo tarp šalių grėsmę ir sudėtingą teisinę situaciją.

Kaip nurodo ieškovas, iki 2016 m. sausio mėnesio paskaitos ieškovo mokymo įstaigoje nevyko, šis laikas buvo skirtas praktikai, todėl nepagrįstas apeliantės argumentas, kad ieškovui tęsti studijas mokslo metų viduryje yra netikslinga, neprotinga ir nepagrįsta.

Pažymėtina ir tai, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo remiantis šiuo metu byloje surinkta medžiaga ir apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl ieškinio pagrįstumo, nes ieškinio pagrįstumo klausimas gali būti sprendžiamas tik išnagrinėjus bylą iš esmės, nepriklausomai nuo to, kokios byloje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų, kaip neturinčių įtakos procesinei nagrinėjamo klausimo baigčiai apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinės ir procesinės teisės normų, atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.