- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-07-19
- Bylos Nr.
- e2A-317-555/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-19234-2016-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Albina Rimdeikaitė, Rūta Palubinskaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „RasJus“
- Atsakovas
- I. R.
- Kategorijos
- 2.6.1.6.1Actio Pauliana
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Palubinskaitės, Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-12101-191/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „RasJus“, atstovaujamos bankroto administratorės R. V. individualios įmonės, ieškinį atsakovei I. R. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi UAB „RasJus“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2015 m. sausio 1 d. pagal buhalterinę pažymą Nr. 15/01-1 atliktą priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą dalyje dėl 17 734,18 Eur sumos įskaitymo; taikyti restituciją ir iš atsakovės I. R. ieškovės bankrutavusios įmonės naudai priteisti 17 734,18 Eur ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 2 d. bankrutavusios įmonės bankroto administratorei elektroniniu laišku buvo pateiktas 2015 m. sausio 3 d. paaiškinimas prie buhalterinės pažymos bei buhalterinė pažyma Nr. 15/01-1, kuriame yra nurodoma, kad įmonei nevykdant veiklos 2014 m. likus nerealizuotam ir negrąžintam maisto prekių kiekiui už 68 973,00 Eur, nutarta sudengti su įmonės skola I. R. už 60 509,00 Eur. Bankrutavusi įmonė atliko įskaitymą – savo nuosavybėn perėmė (nupirko) bendrovės turtą bei atliko tarpusavio reikalavimų įskaitymą. Ieškovės atstovė įrodinėjo, kad pagal buhalterinę pažymą Nr. 15/01‑1 atliktas reikalavimų įskaitymas pažeidžia bankrutavusios įmonės kreditorių interesus ir prieštarauja teisės aktuose numatytam atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumui, bankrutavusios įmonės kreditoriai turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Ieškovės kreditorių finansinių reikalavimų bendra suma yra 12 499,18 Eur, o bankroto administravimo išlaidos – 5 235,00 Eur, todėl pripažinus negaliojančiu ginčijamą sandorį, turėtų būti taikoma restitucija. Taip pat nurodė, kad apie šioje byloje ginčijamą sandorį bankroto administratorė sužinojo 2016 m. rugsėjo 2 d., kuomet elektroniniu paštu iš buvusios bendrovės buhalterės gavo 2015 m. sausio 3 d. paaiškinimą prie buhalterinės pažymos bei buhalterinę pažymą Nr. 15/01-1, t. y. ieškovė yra nepraleidusi ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalyje 8 punkte numatyto šešių mėnesių termino bei ieškinio senaties terminio.
3. Atsakovė I. R. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nepagrįsti argumentai, jog bankrutavusi įmonė jau nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. buvo nemoki, o aplinkybė, kad įmonės veikla buvo sustabdyta, nepatvirtina įmonės faktinio nemokumo. Byloje neįrodytos ir aplinkybės, jog bankroto administratorė tik 2016 m. rugsėjo 2 d. gavo elektroniniu laišku pateiktą paaiškinimą prie buhalterinės pažymos ir buhalterinę pažymą, todėl yra praleistas terminas ieškiniui pareikšti ir turi būti taikoma ieškinio senatis. Atsakovė teigė, kad nėra įrodytos ir visos actio Pauliana ieškinio sąlygos. Be to, pripažinus įskaitymo sandorį negaliojančiu, t. y. pripažinus atsakovę esant skolingą bankrutavusiai įmonei, jos finansiniai įsipareigojimai taip pat atitinkamai padidėtų, kadangi ji liktų skolinga atsakovei tokią pat sumą, kokia būtų pripažintas negaliojančiu įskaitymas.
4. Bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovė dalies ieškinio (dėl 254,30 Eur) atsisakė, kadangi UAB „Vičiūnai“ ir Ko pranešė, jog bankrutavusi UAB „RasJus“ jiems neskolinga, taip pat AB „Kauno alus“ pranešė, jog bankrutavusi UAB „RasJus“ yra su ja visiškai atsiskaičiusi, likusioje dalyje ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti ieškinio pagrindu nurodytomis aplinkybėmis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimu ieškinys tenkintas: pripažintas negaliojančiu nuo sudarymo momento 2015 m. sausio 1 d. pagal buhalterinę pažymą Nr. 15/01‑1 atliktas priešpriešinis vienarūšių reikalavimų įskaitymas dalyje dėl 17 479,88 Eur sumos įskaitymo ir taikyta restitucija – priteista iš atsakovės I. R. ieškovės bankrutavusios UAB „RasJus“, atstovaujamos bankroto administratorės R. V. individualios įmonės, 17 479,88 Eur, penki procentai dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (17 479,88 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. rugsėjo 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 828,85 Eur bylinėjimosi išlaidos už advokato pagalbą; priteista iš atsakovės valstybės naudai 393,00 Eur žyminio mokesčio; priimtas ieškovės atsisakymas nuo ieškinio dalyje dėl restitucijos taikymo 254,30 Eur sumai ir civilinė byla šioje dalyje nutraukta.
6. Teismas sprendė, kad bankroto administratorė, gindama kreditorių interesus, turi neabejotiną reikalavimo teisę į skolininkę. Bankroto administratorės ir V. G. (bankrutavusios įmonės buhalterės) elektroninis susirašinėjimas patvirtina, jog 2015 m. sausio 3 d. paaiškinimas prie buhalterinės pažymos bei buhalterinė pažyma Nr. 15/01-1, bankroto administratorei buvo išsiųsta elektroniniu paštu 2016 m. rugpjūčio 19 d., todėl teismas padarė išvadą, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas actio Pauliana pareikšti nėra pasibaigęs, taip pat nėra praleistas ir ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte numatytas šešių mėnesių terminas.
7. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad ginčijamo sandorio metu UAB „RasJus“ jau buvo nemoki. Nors bankrutavusi įmonė tuo metu turėjo skolų kitiems kreditoriams, tačiau ginčijamu sandoriu padengė tik atsakovės finansinį reikalavimą įskaitydama skolą, todėl sprendė, kad paneigta aplinkybė, jog sudarius ginčijamą sandorį, buvo sumažinta bankrutavusios įmonės įsiskolinimo apimtis ir, kad tokie veiksmai nepažeidė kreditorių interesų. Teismas laikė, kad actio Pauliana prasme šalys ginčijamo sandorio sudaryti neprivalėjo.
8. Teismas taip pat sprendė, kad UAB „RasJus“, turėdama finansinių įsipareigojimų kitiems kreditoriams, kurių reikalavimo terminai buvo suėję, neturėdama pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, nepagrįstai suteikė pirmenybę vienam kreditoriui – atsakovei. Atsakovei buvo suteiktas prioritetas, taip pažeidžiant kitų kreditorių teises, nes įmonės turtas (ar jį realizavus gautos piniginės lėšos) galėjo būti panaudotos visų kreditorių reikalavimams tenkinti proporcingai, dėl ko teismas laikė, kad ginčijamas sandoris pažeidė kitų kreditorių teises.
9. Kadangi ginčijamas sandoris sudarytas tarp juridinio asmens UAB „RasJus“ ir fizinio asmens I. R., kuri ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo minėto juridinio asmens vadovė ir vienintelė akcininkė, todėl teismas nurodė, kad šalių nesąžiningumas preziumuojamas, ko pasėkoje padarė išvadą, kad esant nustatytoms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms, jog ieškovė įrodė visas CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos sąlygas sandoriui nuginčyti.
10. Teismas paminėjo, kad ginčijamo sandorio (tarpusavio reikalavimų įskaitymo) metu ieškovė turėjo kitų kreditorių, kurių reikalavimams jau buvo suėjęs terminai ir buvo privalu atsiskaityti kalendorinio eiliškumo tvarka, todėl taip pat sprendė, kad tarpusavio reikalavimų įskaitymas yra atliktas pažeidus CK 6.930¹ straipsnio nuostatas ir pripažintinas negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnio nuostatas. Be kita ko, teismas sprendė, kad yra pagrindas taikyti restituciją.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
11. Apeliaciniu skundu atsakovė I. R. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinę įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, kadangi būtent ieškovė turėjo įrodyti, jog bankrutavusios įmonės kreditoriai tiek ginčo sandorio sudarymo metu, tiek skundžiamo teismo sprendimo priėmimo metu turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Pirmosios instancijos teismas taip pat neįsitikino konkrečiai kiekvieno kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimu skundžiamo priėmimo dienai ir nepagrįstai sprendė, kad yra įrodyta pirmoji actio Pauliana taikymo sąlyga.
1.2. Byloje nėra įrodymų, kad ginčijamo sandorio sudaryto metu įmonė jau buvo faktiškai nemoki, t. y., kad įmonės pradelsti įsipareigojimai ginčijamo sandorio sudarymo metu viršijo pusę į balanso įrašyto turto vertės. Be to, byloje nenustatyta ir kaip konkrečiai ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių teises: įmonės bankroto byloje patys kreditoriai į bankroto administratorę nesikreipė ir nepareiškė jokių reikalavimų, todėl nebuvo pagrindo spręsti, kad bankrutavusi įmonė iš tiesų yra skolinga bankroto byloje esantiems kreditoriams, taip pat nebuvo nustatyta kurių kreditorių reikalavimų teisės tebėra egzistuojančios ir kokia apimtimi, todėl ieškovei buvo priteistos sumos, kurios nėra aiškios arba jau sumokėtos kreditoriams ir jų reikalavimai patenkinti visa apimti.
1.3. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad kiti kreditoriai taip pat buvo suinteresuoti sudaryti tokį sandorį, todėl nebuvo pažeisti ir įmonės ar kreditorių interesai – atsakovė veikė įmonės naudai ir sumažino bendrą įsiskolinimo apimtį, panaikinant ženklią įmonės (ieškovės) skolą pačiai atsakovei. Be to, pirmosios instancijos teismas be jokio pagrįsto pagrindo bankroto administravimo išlaidas sutapatino su kreditorių finansiniais reikalavimais, taip pat nenustatė, jog šios išlaidos yra realios ir faktiškai patirtos.
1.4. Ginčo sandoris ir jo sudarymas pats savaime negalėjo pažeisti tariamų kreditorių interesų: įskolinimas atliktas iki bankroto bylos iškėlimo, buvo sumažinta bankrutavusios įmonės bendras įsiskolinimas, nėra nustatyta, kad kreditoriai patys būtų norėję atlikti tokį įskaitymą, turtas, kuris atiteko atsakovei buvo ekonomiškai nenaudingas pačiai bankrutavusiai įmonei, byloje nėra pateikta įrodymų, kad būtent ginčijamas sandoris lėmė įmonės nemokumą ar kaip kitaip sumažino įmonės turtą, pažeidžiant kreditorių interesus.
1.5. Byloje nebuvo nustatyta, kad ginčijamo sandorio objektas ar tikslas prieštarautų imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, todėl nėra pagrindo spręsti, kad atsakovė buvo nesąžininga, o sudarytas ginčijamas sandoris atliktas neteisėtai ir yra negaliojantis. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovės galimą nesąžiningumą.
1.6. Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo įrodytos visos būtinosios CK 6.66 straipsnio sąlygos, todėl nebuvo galima ir restitucija. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad bankroto administratorė apie atliktą įskaitymą sužinojo dar 2015 m. lapkričio 3 d., susipažindama su perduotu 2015 m. paaiškinamuoju raštu, todėl buvo praleistas ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte įtvirtintas šešių mėnesių terminas.
Atsiliepimas
12. Ieškovė bankrutavusi UAB „RasJus“, atstovaujama bankroto administratorės, atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. Atsakovės pozicija, jog kreditoriams nesikreipus į bankroto administratorę su finansiniu reikalavimu, jie praranda reikalavimo teises bankroto byloje, prieštarauja antstolių veiklą bei bankroto procesą reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytam reguliavimui bei suformuotai kasacinio teismo praktikai. Be to, byloje taip pat nėra duomenų, kaip teigia pati atsakovė, jog su UAB „Jargala“ būtų atsiskaityta.
2.2. Atsakovė, sudarydama ginčo sandorį, kurio net neprivalėjo sudaryti, neveikė sąžiningai, nesiekė naudos įmonei ir atsiskaitymo su įmonės kreditoriais. UAB „RasJus“ faktiškai veiklos nebevykdo nuo 2014 m. rugsėjo 2 d., o atsakovė tęsia identišką veiklą vadovaujamai kitai įmonei. Ginčijamu sandoriu buvo padengtas finansinis reikalavimas tik pačiai atsakovei, nors įmonė turėjo ir kitų kreditorių. Be to, pačios atsakovės veiksmai nuperkant prekes, o ne jas nurašant, tik patvirtina, kad prekės turėjo ekonominę vertę.
2.3. Atsakovė, sudarydama ginčo sandorį, pažeidė kreditorių interesus, kadangi suteikė sau prioritetą kitų kreditorių atžvilgiu bei patenkino savo finansinį reikalavimą (susigrąžino paskolą) jau bendrovei nebevykdant veiklos bei žinant, jog yra nepadengta eilė kitų įmonės kreditorių finansinių reikalavimų. Be to, atsakovė nepaneigė ir nesąžiningumo prezumpcijos.
2.4. Nesutiktina, kad bankroto administratorė apie ginčo sandorį sužinojo dar 2015 m. lapkričio 3 d., kadangi iš paaiškinamajame rašte esamų duomenų nebuvo galima nustatyti, kokių dokumentų ir tiksliai kada buvo atliktas įskaitymas, kokia buvo įskaitymo suma, todėl nebuvo galimybės tinkamai suformuluoti ieškinio pagrindo.
2.5. Netaikius restitucijos (iš atsakovės nepriteisus reikalaujamos sumos) nebus apginti kreditorių interesai, nebus padengtos administravimo išlaidos. Taip pat buvo pažeistos CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies nuostatos, kadangi ginčijamu sandoriu atsakovė pirmiau padengė savo reikalavimą, nors tuo metu buvo pirmesnės eilės kreditorių, todėl ginčijamas sandoris yra niekinis pagal CK 1.80 straipsnio nuostatas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
14. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl bankrutuojančios įmonės vadovės atlikto sandorio (skolos padengimo) pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo actio Pauliana (CK 6.66 straipsnis), CK 6.930¹ bei CK 1.80 straipsnių pagrindu.
15. Bankrutuojančios UAB „RasJus“ vardu ieškinį pareiškė bankroto administratorė, gindama visų bankrutavusios įmonės kreditorių interesus (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punktas). Ieškovė, reikšdama ieškinio reikalavimus dėl sandorio (skolos padengimo) pripažinimo negaliojančiu, nurodė du faktinius ir teisinius pagrindus: kad sandoris sudarytas pažeidžiant actio Pauliana sąlygas (CK 6.66 straipsnis) ir prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnis, CK 6.930¹ straipsnis).
16. Bylos duomenimis nustatyta, kad bankrutavusios UAB „RasJus“, kuriai Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 11 d. iškelta bankroto byla, vienintelė akcininkė ir vadovė iki bankroto bylos iškėlimo buvo atsakovė (toliau ir apeliantė) I. R.. 2014 m. gruodžio 31 d. duomenimis UAB „RasJus“ atsakovei I. R. buvo skolinga 60 509,00 Eur sumą, kurią, įmonei nevykdant veiklos 2014 m. likus nerealizuotam ir negrąžintam maisto prekių kiekiui už 68 973,00 Eur, nutarta padengti 60 509,00 Eur įmonės skolą I. R.. Bankroto administratorė, gindama bankrutavusios UAB „RasJus“ kreditorių interesus, pareiškė ieškinį, kuriuo prašė nurodytą sandorį nuo sudarymo momento pripažinti negaliojančiu ir taikyti restituciją – priteisti iš atsakovės I. R. ieškovės bankrutavusios UAB „RasJus“ naudai 17 734,18 Eur.
Dėl sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo
17. Nagrinėjamu atveju tarp šalių ginčas nekyla, kad ginčo buhalterinės pažymos sudarymo metu ieškovė buvo skolinga atsakovei 60 509,00 Eur. 2015 m. sausio 1 d. ieškovė buhalterinės pažymos Nr.15/01-1 pagrindu perdavė atsakovei prekių, kurių vertė 60 509,00 Eur. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tarp šalių buvo sudarytas įskaitymo sandoris, kurį CK 6.66 ir CK 6.930¹ straipsnio pagrindais pripažino niekiniu ir negaliojančiu kaip pažeidžiantį kreditoriaus teises.
18. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įskaitymas – vienašalis sandoris, jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai. Įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat; ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdomi; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-1075/2018).
19. Tuo tarpu CK 6.436 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog prievolė gali pasibaigti skolininkui skolą padengus turtu, t. y. kai pagal skolos padengimo sutartį skolininkas perduoda kreditoriui savo turtą, kuris kreditoriui neįkeistas, nuosavybės teise kaip užmokestį už savo piniginę ar kitą turtinę skolą. Skolos padengimo sandorio specifika pasireiškia tuo, kad skolininkas kreditoriaus galiojančią ir vykdytiną reikalavimo teisę patenkina jam priklausančiu turtu, prekėmis, jas perduodamas kreditoriui.
20. Byloje nėra ginčijama aplinkybė, jog ieškovė iš atsakovės gavo pinigines lėšas, kurių šalių sutartu laiku negrąžino. Atsakovė, siekdama atgauti ieškovei perduotas lėšas, sutiko su ieškovės pasiūlymu perimti jos turtą, taip padengiant ieškovės turimą įsiskolinimą ir šį turtą perėmė. Taigi byloje nustatytos aplinkybės įgalina išvadą, kad skolininkė (ieškovė) išreiškė valią skolą padengti jai nuosavybės teise priklausančiu turtu, o kreditorė (atsakovė) vietoj piniginės skolos grąžinimo sutiko su kitos rūšies prievolės įvykdymu (turto perdavimu).
21. Nustačius šias faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas šalių teisinius santykius, netinkamai vadovavosi proceso teisės normomis, reglamentuojančiomis įrodymų tyrimą ir vertinimą, neteisingai aiškino ir taikė skolos dengimo sandorį ir įskaitymą reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Šiuo atveju nebuvo pagrindo teisinius santykius kvalifikuoti kaip skolos įskaitymo, nes šalys neturėjo priešpriešinių vienarūšių reikalavimų: ieškovės prievolė sumokėti skolą pasibaigė jai perdavus atsakovės nuosavybėn prekes, atitinkamai neliko atsakovės teisės reikalauti įvykdyti prievolę (sumokėti skolą) (CK 6.130 straipsnis). Byloje nenustatyta pranešimų apie priešpriešinių įsipareigojimų įskaitymą pateikimo faktų (CK 6.131 straipsnio 1 dalis).
Dėl ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis)
22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotos tokios actio Pauliana pagrindu pareikšto ieškinio tenkinimo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: pirma, actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; antra, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017).
Žemesnės instancijos teismas
23. Atsakovė laikosi pozicijos, kad nėra įrodyta aplinkybė, jog atsakovės kreditoriai skolos padengimo metu ir ieškinio pareiškimo teismui metu turėjo neabejotinas ir galiojančias reikalavimo teises. Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su tokiu apeliacinio skundo argumentu, nes byloje pateikti duomenys, t. y. antstolių patvarkymai, teismo įsakymai, prašymai įtraukti į kreditorių sąrašą ir kt. yra pakankami spręsti, kad ieškovės įsiskolinimai kreditoriams susidarė iki ginčijamo sandorio (skolos padengimo) sudarymo. Be to, atsakovė bankroto administratorei pateikė dokumentus ir paaiškinimus, iš kurių matyti, kad ieškovės paskutiniai darbuotojai atleisti 2014 m. rugsėjo 2 d., o 2014 m. spalio 21 d. nutarime atisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pati atsakovė yra nurodžiusi, kad įmonė turėjo įsiskolinimų tiekėjams (tame tarpe UAB „Tigro šuolis“, kuri perleido skolą UAB „Remi Invest“), likęs įsiskolinimas Sodrai siekė 3 185,82 Eur (11 000,00 Lt), sąskaitos areštuotos. Dėl šių priežasčių atsakovė 2014 m. rugsėjo 2 d. sustabdė ieškovės UAB „RasJus“ veiklą, siunčiant buhalterei nulines ataskaitas Sodrai, ir tose pačiose prekybinėse patalpose liko dirbti kaip UAB „Vilota“ direktorė, veikla išliko tokia pati – prekyba maisto produktais. Tai gi, šių aplinkybių visetas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad atlikto skolos padengimo metu įmonė turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams.
24. Patikrinus Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančius duomenis nustatyta, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas patvirtino įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą 11 609,50 Eur sumai, kurią sudaro kreditorių Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus – 6 725,78 Eur, UAB „Omnitel“ – 402,32 Eur, UAB „Remi Invest“ – 2 038,34 Eur, UAB „Vičiūnai“ ir Ko – 180,26 Eur ir UAB „Belvedere prekyba“ – 2 262,80 Eur finansiniai reikalavimai. 2016 m. vasario 1 d. nutartimi buvo patikslintas bankrutavusios UAB „RasJus“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, papildomai įtraukiant kreditores Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su 1,03 Eur finansiniu reikalavimu, AB „Gubernija“ su 108,08 Eur finansiniu reikalavimu, UAB „Jargala“ su 706,53 Eur finansiniu reikalavimu ir AB „Kauno alus“ su 74,04 Eur finansiniu reikalavimu (patikslinti kreditoriniai reikalavimai sudaro 889,68 Eur sumą). Viso kreditoriniai reikalavimai po patikslinimo sudarė 12 499,18 Eur sumą. 2017 m. rugsėjo 19 d. nutartimi, tenkinant bankroto administratorės prašymą, iš kreditorių sąrašo buvo išbraukta AB „Kauno alus“ (finansinis reikalavimas 74,04 Eur), ir UAB „Vičiūnai“ ir Ko (finansinis reikalavimas 180,26 Eur). Atsižvelgiant į tai įmonės kreditorinių reikalavimų suma sumažėjo ir šiuo metu sudaro 12 244,88 Eur. Minėtos nutartys nebuvo skundžiamos ar panaikintos, todėl nėra pagrindo manyti, kad patvirtinti finansiniai reikalavimai yra įvykdyti, ar kitokiu būdu prievolės kreditoriams būtų pasibaigusios. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės teiginiu, kad kreditoriai neįrodė turintys neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į skolininkę (ieškovę).
25. Kreditorius, turėdamas galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, turi įrodyti ir jos pažeidimą. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Taigi, būtina nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliano taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016 ir kt.).
26. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta formuluotė – „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ –reiškia, kad teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu, taip pat tai, kad šios, su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios, aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi. Pažymėtina, kad tokią susidariusią situaciją privalo įrodyti asmuo, prašantis taikyti actio Pauliana (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.).
27. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl sandorių nuginčijimo actio Pauliana pagrindu, kadangi mano, jog ginčijamu sandoriu nebuvo pažeisti kreditorių interesai, nes įmonė nebuvo nemoki sandorio sudarymo metu, be to, ji nebuvo nesąžininga. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo skolos padengimo momentu skolininkė turėjo įsiskolinimus tiek biudžetui, tiek ir kitiems tos pačios eilės kreditoriams. Remiantis paskutiniuoju Juridinių asmenų registro tvarkytojui VĮ Registrų centrui pateikto UAB „RasJus“ 2014 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis matyti, kad ieškovė turėjo trumpalaikio turto (atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys) už 68 972,72 Eur (238 149,00 Lt), ilgalaikio turto neturėjo, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 90 493,51 Eur (312 456,00 Lt) (visos mokėtinos per vienerius metus). Remiantis šiais bylos duomenimis, negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad nėra pateikta įrodymų dėl įmonės faktinio nemokumo skolos padengimo metu. Priešingai galima daryti išvadą, kad nurodytu laikotarpiu ieškovė jau buvo nemoki. Šią aplinkybe patvirtina ir jau minėtas 2014 m. spalio 21 d. atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą, kuriame pati atsakovė, kaip įmonės vadovė, yra nurodžiusi, jog įmonė turėjo pradelstų įsiskolinimų, įmonės finansinė padėtis buvo prasta, dėl ko 2014 m. rugsėjo 2 d. buvo sustabdyta įmonės veikla.
28. Teisėjų kolegijos vertinimu, įvykdžius skolos padengimą ieškovė neteko prekių, taip sumažėjo jos mokumas ir jos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą. Ieškovė, perleidusi prekes atsakovei, jai, kaip kreditorei, suteikė pirmenybę kitų kreditorių reikalavimų atžvilgiu, iš esmės sumažino savo turtą, pablogino kitų kreditorių galimybes nukreipti reikalavimus į skolininką (ieškovę) ir gauti jų patenkinimą. Akivaizdu, kad ginčo skolos padengimu įmonės finansinė padėtis nebuvo stabilizuota, jai ir iki skolos padengimo ir po jo trūko lėšų atsiskaityti su kreditoriais, netgi biudžetu. Toks skolos padengimo mechanizmas neabejotinai patvirtina siekį turtą nukreipti atsiskaitymui su konkrečiu kreditoriumi, t. y. prioritetą, suteikti vienam konkrečiam kreditoriui – šiuo atveju pačiai įmonės vadovei-atsakovei.
29. Apeliacinio skundo argumentas, kad įvykdžius skolos padengimą buvo sumažintos įmonės skolos, gali būti vertinamas tik kaip papildomas ir teisiškai reikšmingas reikalavimas verslo subjektui veikti ypač apdairiai, kad nebūtų pažeisti protingo asmens elgesio standartai, t. y. susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kuriais vienų kreditorių teisės būtų įgyvendinamos nepaisant kitų į tokią pačią situaciją patekusių kreditorių teisių. Byloje nors ir nėra ginčo, kad atsakovė ieškovei suteikė paskolą, tačiau byloje nepateikti duomenys apie tai kiek buvo pradelsta atsiskaityti su atsakove, byloje surinkti įrodymai neįgalina išvados, kad ir kitiems kreditoriams reikalaujant įvykdyti prievoles, ieškovė negalėjo įvykdyti prievolės turtu. Be to, svarbi ir byloje nustatyta aplinkybė, kad minėto 2014 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, ginčo atsiskaitymo metu įmonė buvo nemoki ir jos nemokumas atitiko ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje apibrėžtus kriterijus, kuriuos konstatavus, gali būti keliama įmonės bankroto byla. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad veikimas vieno kreditoriaus naudai nebuvo suderinamas su verslo subjekto protingo elgesio standartais, kai sąžiningai siekiama naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka.
30. Pažymėtina ir tai, kad taikant actio Pauliana turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris, o kai neatlygintinis – tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB ,,Artrio-2“ v. UAB DnB Nord lizingas ir kt., bylos Nr. 3K-3-262/2008). CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises. CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti atvejai, kai yra preziumuojama, kad kreditoriaus teisėtus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos. Pagal CK 6.67 straipsnio 7 punktą yra preziumuojama, kad kreditoriaus teisėtus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su kitu juridiniu asmeniu, kai vienos iš sandorio šalių vadovas yra asmuo, turintis nuosavybės teise mažiausiai penkiasdešimt procentų kito juridinio asmens akcijų (pajų, įnašų ir pan.) arba abiejų juridinių asmenų akcijų (pajų, įnašų ir pan.).
31. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atsakovė, būdama įmonės vadove ir vienintele akcininke, turėjo visą informaciją apie įmonės kreditorius ir įmonės finansinę padėtį, turimą turtą bei įsipareigojimus (Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 1 dalis, 7 dalis, 8 dalis, 10 dalis, 12 dalies 1 ir 2 punktai). Pati atsakovė nepaneigė jos nesąžiningumo prezumpcijos (CK 6.67 straipsnio 2 punktas).
32. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas CK 6.66 straipsnyje išvardytas actio Pauliana sąlygas, dėl ko pagrįstai pripažino negaliojančiu sudarytą sandorį (skolos padengimą) ir kreditorių reikalavimus nukreipė į tokiu sandoriu perleistą turtą (jo vertę).
Dėl ieškinio senaties
33. Apeliantė tvirtina, kad bankroto administratorė apie atliktą skolos padengimą sužinojo 2015 m. lapkričio 3 d., susipažindama su perduotu 2015 m. paaiškinamuoju raštu, todėl būtent nuo šios dienos yra pagrindas laikyti, kad administratorė sužinojo apie visus įmonės sudarytus sandorius, įskaitant ir ginčo buhalterinę pažymą, ieškinys teisme buvo pareikštas 2016 m. rugsėjo 22 d., o tai reiškia, kad buvo praleistas ieškinio senaties terminas.
34. Kaip jau ir buvo minėta, pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį ieškinys actio Pauliana pagrindu gali būti pareikštas per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Iš bylos duomenų matyti, kad 2015 m. lapkričio 3 d. buvo sudarytas perduotų dokumentų aprašas, kuriame pateikiama informacija, kad atsakovė perdavė bankroto administratorei bendrovės dokumentus ir paaiškinamąjį raštą apie 2015 m. balansą. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė byloje ginčija prievolės įvykdymą, kuris įformintas buhalterine pažyma Nr. 15/01-1. Byloje nustatyta svarbi aplinkybė, kad ši buhalterinė pažyma ir paaiškinamasis raštas tapo žinomi administratoriui tik 2016 m. rugsėjo 2 d., kai elektroniniu paštu administratorė iš buvusios bendrovės buhalterės gavo minėtus dokumentus.
35. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, jog ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nustatytas 6 mėnesių terminas taikytinas tik bankroto administratoriaus pareigai patikrinti įmonės sandorius per paskutinius trejus metus iki bankroto bylos iškėlimo, tačiau tai nėra ieškinio senaties terminas; ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostata nekeičia ieškinio senaties termino eigos, jos pradžios skaičiavimo taisyklės; šis laikotarpis ne apibrėžia ieškinio senaties termino eigos pradžią, bet juo siekiama užtikrinti operatyvią ir sklandžią įmonės bankroto proceso eigą, sudaryti galimybę tinkamai vykdyti įstatymu administratoriui nustatytas funkcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2014; 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-421/2017). Taigi šis terminas nėra nei ieškinio senaties, nei naikinamasis terminas kreiptis į teismą ir jo praleidimas negali užkirsti kelio pareikšti ieškinį ar jį nagrinėti teisme, taip pat nėra pagrindas ieškinį atmesti.
36. Nurodytų faktinių aplinkybių ir teisinio reglamentavimo kontekste teisėjų kolegija daro išvadą, kad, ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės, ieškinį pareiškusi 2016 m. rugsėjo 22 d., nepraleido CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino.
Dėl sandorio ginčijimo CK 6.930¹ straipsnio pagrindu
37. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. spalio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017, išaiškino, kad siekiant, jog atlikti mokėjimai būtų pripažinti prieštaraujančiais imperatyviajai CK 6.930¹ straipsnio normai ir dėl to niekiniais, turi būti nustatyta, kad: pirma, skolininkas atsiskaitymo metu neturėjo pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti (šiai sąlygai nustatyti būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu bei pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį); antra, mokėjimai buvo atlikti pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas ginčijamas. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai, skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.930¹ straipsnio reikalavimą ir atitinkamai negaliojančiu CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu pagrindu.
38. Nagrinėjamos bylos atveju nustačius, kad nebuvo pagrindo teisinius santykius kvalifikuoti kaip skolos įskaitymo, nes šalys neturėjo priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, ieškovės prievolė sumokėti skolą pasibaigė jai perdavus atsakovės nuosavybėn prekes, t. y. ieškovės prievolė atsakovei buvo įvykdyta ne sumokant skolą pinigais, o perduodant turtą natūra, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, tokiam sandoriui ginčyti CK 6.930¹ straipsnio nuostatos netaikytinos.
Dėl restitucijos apimties pripažinus sandorį negaliojančiu pagal actio Pauliana
39. CK 6.66 straipsnio 4 dalyje nustatyta: sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti. Pagal kasacinio teismo praktiką actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Skirtingai negu kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, pagal kreditoriaus ieškinį pripažinus skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-25/2012; 2014 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Premium konsultacijos“ v. BADB „Baltikums draudimas“, bylos Nr. 3K-3-276/2014; kt.).
40. Kai CK 6.66 straipsnio pagrindu ieškinį reiškia bankroto administratorius, šio straipsnio nuostatos taikytinos kartu su Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsniu, reglamentuojančiu kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Tokiais atvejais skolininko perleistas turtas (ar jo vertė) grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Be to, tuo atveju, kai ieškinį actio Pauliana pagrindu pareiškia įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, administratorius, tai ieškiniu siekiama apginti ne tik jos kreditorių, bet ir bankrutuojančios įmonės teises, kuri yra ginčijamo sandorio šalis. Dėl to atkuriant skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinant skolininką į ankstesnę turtinę padėtį turi būti atsižvelgiama ne tik į kreditorių, bet ir į sandorio šalies – skolininko interesus, kas sudaro pagrindą atkurti pažeistą skolininko mokumą visa apimtimi. Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad restitucijos taikymas tik tokia apimtimi, kokio dydžio yra kreditorių, kurių teises pažeidė tas konkretus sandoris, reikalavimai, ir grąžinimas tik tokio dydžio turto dalies (vertės) į bendrą turto masę, kur tas turtas būtų naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, gali sukelti situaciją, kad tų kreditorių reikalavimai bus nepatenkinti ar patenkinti tik nedidele dalimi ir taip būtų pažeistas actio Pauliana tikslas atkurti skolininko mokumą tam, kad būtų patenkinti kreditorių reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutavusi UAB „Vikata ir Ko“ v. UAB „Daisruna ir Ko“, bylos Nr. 3K-3-361/2009; 2014 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Premium konsultacijos“ v. BADB „Baltikums draudimas“, bylos Nr. 3K-3-276/2014; kt.). Taigi, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, tuo atveju, kai ieškinį actio Pauliana pagrindu pareiškia įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, administratorius, sandorio pripažinimas negaliojančiu teisinius padarinius sukelia viso sandorio apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Murena“ v. UAB „Grand SPA Lietuva“, UAB „Arevita“, bylos Nr. 3K-3-20/2013).
41. Nagrinėjamu atveju, bankroto administratorei prašant priteisti iš apeliantės sumą, atitinkančią patvirtintą kreditorių reikalavimų dydį bei kreditorių susirinkimo patvirtintas administravimo išlaidas, pirmosios instancijos teismas nors ir nėra saistomas tokio prašomo taikyti restitucijos būdo ir apimties, priteisė 17 479,88 Eur. Taikant restituciją konkrečiu atveju įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Ieškovė tokios, pirmosios instancijos teismo taikytos restitucijos apimties, neginčijo. Teisėjų kolegija sutikdama su pirmosios instancijos teismo taikyta restitucijos apimtimi ne visa ginčo sandorio verte, papildomai nurodo, kad kreditorių reikalavimų apimtis bankroto proceso metu gali kisti ir tikslus kreditorių reikalavimų dydis nėra žinomas, todėl šiuo atveju nėra teisinio pagrindo ieškovės apeliacinės instancijos teisme pateiktą pareiškimą, kuriuo prašoma sumažinti priteistą sumą vertinti kaip atsisakymą nuo ieškinio.
42. Teisėjų kolegijos vertinimu, buhalterinės pažymos panaikinimas, kuria buvo padengtas turimas įsiskolinimas turtu, savaime nepaneigta apeliantės reikalavimo teisės į ieškovę dėl šių sumų. Grąžinus lėšas ar dalį jų bankrutuojančiai įmonei, apeliantei dėl tokios sumos bankroto byloje išlieka teisė reikšti kreditoriaus reikalavimą, dėl kurio patvirtinimo, patikrinęs pagrįstumą, spręstų bankroto bylą nagrinėjantis teismas. Teismui patvirtinus apeliantės reikalavimus bankroto byloje, kitų kreditorių reikalavimų patenkinimo laipsnis sumažėtų. Dėl to visų kreditorių reikalavimų tenkinimas ir administravimo išlaidų dengimas, atitinkantys Įmonių bankroto įstatymo 35, 36 straipsnių reikalavimus, galimi tik administratorės prašomos grąžinti bankrutuojančiai įmonei turto vertę, kurį ji ginčo pažyma perdavė pervedė apeliantei. Priešingu atveju atsiranda grėsmė, kad bus pažeista proporcingo kreditorių reikalavimų patenkinimo taisyklė, lemianti ir kreditorių lygiateisiškumo principo pažeidimą.
43. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė skolos dengimo sandorį ir įskaitymą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, tačiau teisės normas (CK 6.66 straipsnį), reglamentuojančias actio Pauliana taikymo sąlygas, taikė ir aiškino tinkamai ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
44. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, yra pagrindas ieškovės naudai priteisti jos apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė į bylą yra pateikusi įrodymus, jog ji apeliacinės instancijos teisme turėjo 290,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias prašo priteisti iš atsakovės. Įvertinus pateiktų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą ir atsižvelgus į Rekomendacijoje nustatytus maksimalius dydžius, spręstina, kad prašomos priteisti išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių, todėl yra priteistinos iš atsakovės I. R. ieškovės bankrutavusios UAB „RasJus“ naudai (CPK 98 straipsnio 1 dalis, 3 dalis).
45. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3,00 Eur sumą, todėl valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Iš atsakovės I. R., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „RasJus, atstovaujamos bankroto administratorės R. V. individualios įmonės, j. a. k. 302427356, naudai priteisti 290,40 Eur (du šimtus devyniasdešimt eurų 40 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.