Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolios Indreikienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB DK ,,PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-281-470/2011 pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui UAB „Vivatrans“, dalyvaujant trečiajam asmeniui be savarankiškų reikalavimų K. M. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas UAB ,,Vivatrans“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovas neteisingai aiškina draudimo sutarties tekstą, nepasisakė dėl bendros draudimo įmokos sampratos ir apsiribojo išimtinai tik vienu sutarties punktu 1.5.2, neatsižvelgdamas į sutarties turinį. Sutarties 1.5. punkte nurodyta draudimo įmoka vienaskaitos forma, todėl nėra pagrindo teigti, kad sutartimi susitarta dėl kelių savarankiškų draudimo įmokų. Draudimo sutartimi buvo nustatytos ne atskiros įmokos, o bendra draudimo įmoka, kuri buvo išskaidyta dalimis. LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. nėra paminėta draudimo įmokos dalies nesumokėjimas. Kadangi skirtingai aiškinamos sutarties sąlygos, jos turi būti aiškinamos sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai (CK 193 str. 4 d.), o draudimo sutartis sudaryta prisijungimo būdu, todėl sąlygos aiškintinos prisijungusios šalies naudai. K. M. pranešimo kopija yra netinkamas įrodymas, kadangi nebuvo pateiktas jo originalas, o tretysis asmuo neigė jį parašęs, o advokatų „Europos draudimo ir asmens žalų specialistų“ pažyma net nepasirašyta ir nėra jokių duomenų apie įteikimą teismui, todėl tai laikytina tik dokumento projektu. Nurodo, jog byloje nėra duomenų, pagrindžiančių draudimo išmokos išmokėjimą, ir kad draudimo išmokos atliktos pagrįstai įsitikinus draudžiamojo įvykio faktu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog byloje nėra duomenų, pagrindžiančių ieškinio reikalavimus.

Apeliacinis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis), o apeliaciniame skunde nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą.

Apeliaciniu skundu ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados, padarytos dėl LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 7 dalies taikymo. Šioje normoje numatyta, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog draudikas tokią teisę įgytų, jei atsakovas (draudėjas) iš viso nebūtų sumokėjęs draudimo įmokų, o atsakovas nesumokėjo tik dalies įmokų. Ginčo, kad atsakovas laiku nesumokėjo pagal draudimo sutartį mokėtinos draudimo įmokos dalies ir per tą laikotarpį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, tarp šalių nekyla, tik šalys skirtingai traktuoja visos draudimo įmokos ir draudimo įmokos dalies nesumokėjimo pasekmes. Nors TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje panaudota sąvoka „draudimo įmoka“, tačiau CK 6.1004 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad draudimo sutartyje gali būti numatyta, kad draudimo įmoka sumokama iš karto arba mokama periodiškai sutartyje numatytais terminais. Šalys draudimo sutarties 1.5 punkte susitarė dėl draudimo įmokos ir mokėjimo tvarkos ir sutarties 1.5.1 punkte buvo numatyta bendra draudimo įmokos suma, o 1.5.2 punkte - įmokų mokėjimo terminai. Sutarties galiojimas buvo numatytas metams laiko nuo pirmos draudimo įmokos sumokėjimo dienos (sutarties 1.2 punktas). TPVCAPDĮ 11 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo. Todėl draudikas lieka atsakingas už draudiminę apsaugą ir tuo atveju, jei draudėjas ir nesumokėjo draudimo įmokos nustatytu laiku. Atsižvelgiant į tokias Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas ir įvertinus šalių susitarimą draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu mokėti eilines draudimo įmokas, darytina išvada, jog TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje numatytos pasekmės, kai draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, taikytinos bet kuriuo draudimo įmokos nesumokėjimo laiku atveju.

Kolegija atmeta pirmosios instancijos teismo išvadas, jog vėlavimas sumokėti eilinę įmoką savo pasekmėmis negali būti prilygintas TPVCAPDĮ 22 straipsnyje numatytiems draudiko sumokėtų išmokų grąžinimo atvejams. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo ir patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Tačiau ne tik šio įstatymo 22 straipsnis, bet ir 11 straipsnio 7 dalis priskirtini prie įstatyme numatytų išimčių, kai draudikas turi regreso teisę. Toks TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies aiškinimas jau yra įtvirtintas ir teismų praktikoje (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-327-340/2010).

Atsižvelgiant į tai darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės netinkamai taikė TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies nuostatas, kaip nesudarančias pagrindą draudikui reikalauti regreso tvarka išmokėtų sumų.

Pirmosios instancijos teismo išvada, jog nenustatytas draudiminis įvykis (eismo įvykis) ir atsakovo vairuotojo K. M. neteisėti veiksmai, padaryta netinkamai įvertinus įrodymus ir nesivadovaujant teismų praktikoje suformuota faktų tikėtinumo taisykle. Kad ginčo eismo įvykis Didžiojoje Britanijoje nurodytu laiku buvo patvirtina atsakovo vairuotojo K. M. pranešimas draudikui apie eismo įvykį (t.2, b.l. 34). Nors tretysis asmuo K. M. neigia rašęs tokį pranešimą, tačiau pripažįsta, kad parašas gali būti jo, be to, jis iš esmės neginčija buvus eismo įvykį, tik neigia savo kaltę. Kad toks pranešimas buvo patvirtina ir ieškovo 2007-04-20 raštas atsakovui su prašymu pranešti apie autoįvykį (t.1, b.l. 144), o pranešimas pateiktas 2007-04-26 (t.2, b.l. 34). Tokia veiksmų seka rodo, kad pranešimas vis tik buvo pateiktas. Reikšminga ir tai, kad vairuotojas pranešime nurodė, jog pateikia vairuotojo pažymėjimą ir jį pateikė kartu su techninės apžiūros talonu ir transporto priemonės registracijos liudijimu (t.1, b.l. 99-100), kas savo ruožtu patvirtina, kad tik jis galėjo pateikti pranešimą. Apie autoįvykį minima ir advokatų „Europos draudimo ir asmens žalų specialistai“ rašte (t.1, b.l. 15-26). Tokie byloje pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog eismo įvykis buvo ir jis įvyko dėl atsakovo vairuotojo K.M. padaryto eismo taisyklių pažeidimo.

Tačiau kolegija sutinka su kita pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė žalą pagrindžiančių aplinkybių (CPK 178 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad draudikui reiškiant regresinius reikalavimus asmenims, atsakingiems už padarytą žalą, nepakanka įrodyti draudimo išmokų fakto, bet būtina įrodinėti, ar atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais (eismo įvykiu). Jei nukentėjusiajam (draudėjui) dėl kokių nors priežasčių buvo sumokėta daugiau, negu privalėtų atlyginti žalą padaręs asmuo, tai ir tokiu atveju draudikas iš žalą padariusio asmens regreso tvarka gali gauti tokio dydžio žalos atlyginimą, kuris yra realus ir pagrįstas. Tai susiję su tuo, kad draudimo sutartis yra rizikos sutartis, kurios šalys privalo būti absoliučiai atviros viena kitai ir abipusiškai atskleisti viena kitai reikšmingą informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010). Byloje pateikti įrodymai nepagrindžia, kad ieškovo išmokėtas žalos atlyginimo dydis trečiajam asmeniui yra pagrįstas. Iš pateiktų „InterEurope AG“ sąskaitų (t.1, b.l. 27-32, 76-93) matyti tik tam tikras nurodytų išlaidų (M. K. sužalojimo, advokato, remonto, automobilio nuomos) dydis, tačiau šias išlaidas pagrindžiantys dokumentai iš esmės nėra pateikti. M. K. 2008 – 2009 m. pediatrinio patikrinimo ataskaitos (t.1, b.l. 33-75) patvirtina tik tam tikrus šio asmens psichologinius sutrikimus, tačiau nėra jokių duomenų, kad dėl to buvo turėtos tam tikros gydymo išlaidos, juo labiau, kad jokia terapija minėtomis ataskaitomis ir nebuvo rekomenduota. Todėl visiškai nėra aišku, kas sudaro draudimo išmokos dalį dėl M. K. sužalojimo, taip pat nepateikta duomenų, kad nustatyti psichologiniai sutrikimai yra priežastiniame ryšyje su eismo įvykiu, kadangi pediatrinio tyrimo ataskaitose nurodyta, kad 2007 m. autoįvykis yra tik tikėtina nurodytų sutrikimų priežastis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ir pirmoji pediatrinio patikrinimo ataskaita buvo atlikta 2008 m. balandžio 30 d., t.y. praėjus daugiau kaip metams nuo nurodomo autoįvykio, todėl ypač svarbu nustatyti priežastinį ryšį tarp atsiradusių psichologinių sutrikimų ir autoįvykio, nes mergaitė per praėjusį laikotarpį nuo eismo įvykio iki patikrinimo galėjo patirti ir kitų stresinių situacijų. Pateikti įrodymai apie automobilio nuomą (t.2, b.l. 13-14) pagrindžia tik aplinkybę, kad automobilio, kuris galėjo būti sugadintas autoįvykio metu, valdytojas (įmonė) artimu nurodomam autoįvykiui metu tam tikrą laikotarpį nuomojosi kitą automobilį. Tačiau nėra jokių duomenų, kad automobilis buvo nuomotas dėl to, kad autoįvykio metu buvo sugadintas automobilis, o ne dėl kitų priežasčių ir tikslų. Pagaliau nėra tikslių duomenų, kokie sugadinimai automobiliui buvo padaryti autoįvykio metu, kadangi jie nėra užfiksuoti nei įvykio dalyvių pasirašytame dokumente, nei policijos pažymoje, todėl nėra galimybės nustatyti, ar turėtos sugadinto automobilio remonto išlaidos (t.2, b.l. 15-16) yra susijusios su autoįvykio metu padarytais sugadinimais. Be to, tiek automobilio nuomos, tiek automobilio remonto sąskaitos įrodomoji reikšmė abejotina, kadangi šios sąskaitos nėra pasirašytos, taip pat nėra duomenų, kad mokėjimai pagal šias sąskaitas buvo atlikti. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad civilinės atsakomybės draudikas, išmokėdamas draudimo išmoką trečiajam asmeniui (nukentėjusio asmens ir turto draudikui), netinkamai vykdė pareigą rūpintis ekonomišku žalos atlyginimo prievolės vykdymu ir nepareikalavo patikimų žalos atlyginimo įrodymų. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad draudikas šių pareigų neatliko, o rėmėsi tik žalos dydžio nustatymo dokumentais, kurie nepagrindžia ir patikimai neįrodo realių nuostolių dydžio, turėjo pagrindą ieškinį atmesti (CK 6.249 straipsnis, CPK 178 straipsnis). Šiuo atveju draudiko elgesys, tinkamai neįsitikinant draudimo išmokos pagrįstumu, taip pat gali būti pripažintas kreditoriaus neatsargumu (CK 6.248 straipsnio 4 dalis), dėl ko skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės.

Dėl išdėstytų argumentų darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nors ir netinkamai taikė TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies nuostatas, tačiau pagrįstai pripažino ieškinį neįrodytu. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti. Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.