- Teismas
- Alytaus apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-05-16
- Bylos Nr.
- 2-281-470/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Snaigė Juknevičienė
- Trečiasis asmuo
- K. M.
- Ieškovas
- UAB DK „PZU Lietuva“
- Atsakovas
- UAB „Vivatrans“
Alytaus rajono apylinkės teismo teisėja S.Juknevičienė, sekretoriaujant Rimai Šimanskienei, dalyvaujant ieškovo atstovui adv. R.Baliūčiui, atsakovo atstovui S.Bulkai, trečiajam asmeniui K. M.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui UAB „Vivatrans“ su trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų K. M. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo UAB „Vivatrans“ 39852,11 Lt žalos atlyginimo regreso tvarka, 6 procentų metines palūkanas už šią sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovo atstovas paaiškino, kad 2006-07-25 tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis AYAS Nr.01/477106, kuria buvo apdrausta automobilio MERCEDES BENZ 2540 valdytojų civilinė atsakomybė. 2007m. vasario 26d. Didžiojoje Britanijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilis MERCEDES BENZ, vairuojamas atsakovo darbuotojo K. M., atsitrenkė ir apgadino automobilį (duomenys neskelbtini), o taip pat buvo sužalota pastaruoju automobiliu važiavusi keleivė M. K.. Nustačius vairuotojo K. M. kaltę dėl autoįvykio, ieškovas atliko žalos sureguliavimą ir išmokėjo 11541,97 EUR dydžio išmoką. Vairuotojo kaltė nustatyta iš jo paties 2007-03-08 rašyto ir faksu draudikui atsiųsto paaiškinimo bei dokumentais, gautais iš tarptautinių draudimo ekspertų „InterEurope AG“ European Law Service. Kadangi pagal draudimo sutartyje numatytas sąlygas draudėjas UAB „Vivatrans“ įsipareigojo mokėti draudimo įmokas draudikui dalimis, t.y. po 1450 litų kas kiekvieną metų ketvirtį, tačiau antrosios ir trečiosios įmokų, kurių mokėjimo terminui suėjus atsitiko draudiminis įvykis, atsakovas nebuvo sumokėjęs, ieškovas remiasi Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau TPVCAPDĮ) 11str. 7d. nuostatomis ir nurodo turintis atgręžtinio reikalavimo teisę į draudėją.
Atsakovas UAB „Vivatrans“ su ieškiniu nesutinka. Atstovas nurodė, kad ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ be pagrindo nukentėjusiesiems atlygino patirtą žalą, kadangi neįrodyta, jog ieškovo nurodytas kelių eismo įvykis Didžiojoje Britanijoje iš viso buvo, jei jis buvo, nebuvo nustatyta vairuotojo K. M. kaltė, savo kaltės nepripažįsta nė pats K. M., neįrodytas patirtos žalos dydis. Be to, atstovas nurodo, kad ieškovas, remdamasis TPVCAPDĮ 11str. 7d. nuostatomis ir reikalaudamas žalos atlyginimo, netinkamai aiškina įstatymą, kadangi nurodyta teisės norma draudikui suteikia teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas, jei draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos. Tačiau ši teisės norma nesuteikia draudikui teisės reikalauti atlyginimo, jei nebuvo sumokėta tik dalis įmokos, kaip yra aptariamuoju atveju. Nurodė, kad atsakovas pavėlavo sumokėti draudimo įmonei eilinę draudimo įmoką dėl laikinų finansinių sunkumų.
Tretysis asmuo K. M. parodė, kad jam vairuojant atsakovui priklausančią transporto priemonę Didžiojoje Britanijoje įvyko nedidelis incidentas, o būtent, gretimai jo vairuojamo automobilio važiuojantis kito automobilio vairuotojas neatsargiai manevravo ir vos neatsitrenkė į jo vairuojamą automobilį. Pamanęs, jog dėl didelių automobilio gabaritų jis galėjęs nepajusti atsitrenkimo, automobilį sustabdė ir iš jo išlipo. Tą patį padarė ir neatsargiai manevravęs kito automobilio vairuotojas. Abu jie kartu apžiūrėjo automobilius ir , įsitikinę, kad kontakto tarp transporto priemonių nebuvo, geruoju išsiskyrė. Tretysis asmuo pažymėjo, kad kitame automobilyje nebuvo jokių keleivių, dėl šio incidento policija nebuvo kviečiama, kadangi eismo įvykio nebuvo, bet tiesiog susidarė avarinė situacija. Šios situacijos metu niekas jokios žalos nepatyrė. Jis nebuvo kviečiamas pasiaiškinti į policiją, taip pat nebuvo kviečiamas į teismą. Be to, K. M. nurodo, kad jis nerašė ir nesiuntė faksu ieškovui 2007-03-08 pranešimo, kuriuo pripažino savo kaltę dėl įvykusio autoįvykio, pažymėjo, kad dokumentas parašytas ne jo rašysena ir tik parašas panašus į jo.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas nesant teisinio pagrindo jam tenkinti.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2006m. liepos 25 dieną tarp ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ir atsakovo UAB „Vivatrans“ buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis AYAS Nr.01/477106, kuria atsakovas apdraudė jam priklausančio automobilio MERCEDES BENZ 2540 valdytojų civilinę atsakomybę. Sutarties sąlygomis atsakovas įsipareigojo draudimo įmoką sumokėti draudikui dalimis per metus po 1450 litų kas ketvirtį. Pirmąją įmoką atsakovas sumokėjo 2006-07-25. Ieškovo teigimu, atsakovo darbuotojas K. M. 2007m. vasario 26d. Didžiojoje Britanijoje, vairuodamas nurodytą automobilį, atsitrenkė ir apgadino kitą automobilį (duomenys neskelbtini) bei sužalojo keleivę M. K., dėl ko buvo pripažintas kaltas. UAB DK „PZU Lietuva“, būdama atsakinga už draudimo išmokų mokėjimą, atlygino patirtą žalą, sumokėdama 11541,97 EUR pagal Didžiojoje Britanijoje registruotos įmonės „InterEurope“ pateiktą sąskaitą. Ieškovas, motyvuodamas tuo, kad autoįvykio metu atsakovas UAB „Vivatrans“ nebuvo sumokėjęs dviejų draudimo įmokų dalių bei remdamasis TPVCAPDĮ 11str. 7d., kelia atgręžtinį reikalavimą ir reikalauja viso žalos atlyginimo iš draudėjo.
Tarp šalių kilo ginčąs dėl TPVCAPDĮ 11str. 7dalies taikymo – ar gali draudikas, atlyginęs žalą, reikalauti susigrąžinti išmokėtą žalos sumą iš draudėjo, jei jis autoįvykio metu nebuvo sumokėjęs dalies draudimo įmokos, numatytos draudimo sutarties sąlygomis.
TPVCAPDĮ 11str. 7 dalis numato, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala..., draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas.
CK 6.996str. 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad draudimo sutartis įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmąją draudimo įmoką (premiją). Tarp šalių sudaryta draudimo sutartis buvo įsigaliojusi, draudėjas pirmąją įmoką sumokėjo 2006-07-25 (b.l. 11-13). Ieškovas neginčija draudimo sutarties, vadinasi ir draudiminės apsaugos galiojimo visu draudimo sutarties laikotarpiu, t.y. nuo 2006-07-0 iki 2007-07-29, nežiūrint to, kad polise Nr.LT/AYA 6074549 įrašyta data iki 2006-10-29. Ši polise įrašyta data faktiškai žymi tik laikotarpį, kurį apima pirmasis draudiminis įnašas, tačiau nereiškia, kad vėliau sutartis nustoja galioti. Kaip šios sutarties galiojimo patvirtinimo faktas yra tai, kad ieškovas pats išmokėjo nukentėjusiam 11541,97 EUR draudimo išmoką Didžiojoje Britanijoje eismo įvykio metu padarytai žalai atlyginti. Taigi, ieškovas laikė 2006-07-25 sudarytą draudimo sutartį galiojančia visu sutartyje numatytu laikotarpiu, neatsižvelgiant į tai, kad eilinė draudimo įmoka įvykio metu nebuvo sumokėta.
Eilinės įmokos nesumokėjimo sutartyje nustatytu laiku teisinės pasekmės priklauso nuo draudiko – jis gali pasinaudoti Draudimo įstatymo 80 straipsnyje įtvirtinta draudimo apsaugos sustabdymo teise arba draudimo įmokos įskaitymo į draudimo išmoką teise (CK 6.1004str. 4d.). Kaip matyti iš nustatytų faktinių aplinkybių, draudikas nepasinaudojo nė viena iš aptartų galimybių. Reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos jo išmokėtas sumas ieškovas, remdamasis TPVCAPDĮ 11str. 7 dalies nuostatomis, galėtų tik tuo atveju, jei atsakovas iš viso nebūtų atlikęs draudimo įmokų mokėjimo. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, draudikas nesiėmė jokių veiksmų dėl pažeistų draudimo įmokų mokėjimo terminų, nesikreipė į draudėją dėl šių įmokų sumokėjimo ir nenurodė jam prievolių nevykdymo teisinių pasekmių, neskaičiavo delspinigių už vėlavimą mokėti įmoką. Taigi, ieškovas nepagrįstai vadovaudamasis TPVCAPDĮ 11str. 7 dalies nuostatomis reikalauja iš atsakovo sugrąžinti dėl padarytos žalos nukentėjusiam jos (draudėjo) išmokėtas sumas, nes autoįvykio metu draudimo sutartis, sudaryta tarp šalių, buvo galiojanti ir atsakomybė atlyginti nukentėjusiam padarytus nuostolius tenka draudikui.
Sekant ieškovo logika, reikalavimas grąžinti jo išmokėtą žalos atlyginimą, jeigu draudėjas dėl kokių nors priežasčių pavėlavo sumokėti eilinę draudimo įmoką, būtų prilyginamas TPVCAPDĮ 22 straipsnyje numatytoms sankcijoms draudėjui, o būtent prievole grąžinti išmoką, jei žala atsirado vairuojant transporto priemonę neblaiviam, apsvaigusiam nuo narkotikų ar kitų svaigalų, techniškai netvarkingos transporto priemonės vairavimui, žalos padarymui tyčia ar pan. Akivaizdu, kad vėlavimas sumokėti eilinę draudimo įmoką savo pasekmėmis negali būti prilyginamas jau minėtiems neteisėtiems draudėjo veiksmams.
Be to, atmetant ieškinį, pasisakytina ir dėl pateiktų įrodymų.
CPK 135 str. 2d. nurodo, kad prie ieškinio turi būti pridėti visi dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus. Iš pateiktų ieškovo rašytinių įrodymų nėra aiški žalos atsiradimo (draudiminio įvykio) padarymo vieta ir kitos aplinkybės, neaišku, kodėl dėl autoįvykio yra kaltinamas ir kuo grindžiama atsakovo įmonės vairuotojo K. M. kaltė. Kaip minėta, vairuotojas neigia buvus bet kokį eismo įvykį Didžiojoje Britanijoje, taip pat neigia rašęs draudimo bendrovei (ieškovui) paaiškinimą, kuriuo prisiėmė kaltę už atsiradusias žalingas pasekmes. Advokatų „Europos draudimo ir asmens žalų specialistų“ pažymoje neįžvelgiama, apie kokį eismo įvykį kalbama, nepateiktas joje minimas Kiderminsterio apygardos teismo sprendimas, kuriuo gal būt nustatyta trečiojo asmens kaltė dėl autoįvykio. Ieškovas ne tik nepateikė draudiminio įvykio atsiradimo faktą pagrindžiančių įrodymų (pvz. policijos išvados, teismo sprendimo ar pan.), bet dargi pats negalėjo nurodyti aiškių įvykio aplinkybių ir aplinkybių, kaip draudimo bendrovei tapo žinoma apie autoįvykį Didžiojoje Britanijoje. Taip pat pastebėtina, kad ieškovas kreipėsi į atsakovą 2010-10-15 su pretenzija (b.l. 102), kuria pareikalavo atlyginti 12840,27 litų žalą, pretenzijoje nurodydamas, kad buvo apgadintas automobilis ir nukentėjo keturi juo važiavę keleiviai, tuo tarpu ieškinyje nurodoma kita žymiai didesnė reikalaujama priteisti suma bei nurodoma, kad nukentėjo vienas asmuo M. K.. Nei asmeniui padarytos žalos dydis, nei automobilio remonto išlaidos nei kiti ieškovo atlikti mokėjimai nukentėjusiajam nėra pagrįsti įrodymais, pagrindžiančiais pareigą išmoką atlikti.
Atmetant ieškinį, bylinėjimosi išlaidos priteistinos sutinkamai su LR CPK 92 str. reikalavimais.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui UAB „Vivatrans“ atmesti.
Priteisti iš ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ (į.k. 110057869) 12,53Lt (dvylika litų 53ct) pašto išlaidų valstybei.
Panaikinti areštą, skirtą 2011-01-03 nutartimi atsakovo UAB „Vivatrans“ turtui (Turto arešo akto Nr.0211000055).
Dėl sprendimo per 30d. gali būti duodamas apeliacinis skundas Kauno apygardos teismui per Alytaus rajono apylinkės teismą.