- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-20
- Bylos Nr.
- 1A-158-768/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-05-0-00010-2016-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Donatas Jatužis, Valdas Meidus, Danutė Švitinienė
- Nuteistasis
- A. B.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Meidaus ir Danutės Švitinienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. B. pripažinta kalta ir nubausta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalį 1 (vienerių) metų 3 (trejų) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta 1/3 ir paskirta 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis paskirta 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, dalinio bausmių sudėjimo būdu, subendrinta su Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu paskirta ir likusia neatlikta bausmės dalimi, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 2 (dvejiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. B. nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 13 d., 12.10 val. iki 2016 m. spalio 14 d., 12.00 val., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) pataisos namų ilgalaikių pasimatymų patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdama tikslo platinti, iš nenustatyto šaltinio įgijo 0,9187 g, narkotinės medžiagos – heroino, kurioje yra 0,2113 g gryno heroino, kurią paslėpusi savo išeinamojoje angoje laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 14 d., nuo 12.20 val. iki 15.00 val., slapta gabeno Lietuvos Respublikos keliais iš (duomenys neskelbtini) pataisos namų į (duomenys neskelbtini) pataisos namus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pataisos namų konvojaus automobiliu (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo ji buvo konvojuojama iš (duomenys neskelbtini) pataisos namų į (duomenys neskelbtini) pataisos namus, kur (duomenys neskelbtini) pataisos namų pareigūnams atliekant jos apžiūrą, apie 16.00 val., jai sutikus, (duomenys neskelbtini) pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotoja, atlikdama jos kūno ertmių apžiūrą, jos išeinamojoje angoje šią medžiagą surado, ir 16.10 val., A. B. pati ją išstūmė iš savo išeinamosios angos ir pateikė (duomenys neskelbtini) pataisos namų Kriminalinės žvalgybos pareigūnui. Apeliaciniu skundu A. B. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį skiriant švelnesnę bausmę tiek pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, tiek skiriant galutinę, subendrintą su Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu paskirta ir likusia neatlikta bausmės dalimi, bausmę. Apeliaciniame skunde nuteistoji teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai pripažino jos atsakomybę sunkinančią aplinkybę tai, kad nusikalstamą veiką ji padarė būdama recidyviste (BK 60 straipsnis 13 dalis). Nurodo, kad nei pareiškus jai įtarimą ikiteisminio tyrimo metu, nei kaltinamajame akte nebuvo nurodyta ši, jos atsakomybę sunkinanti, aplinkybė, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo sunkinti jos padėties dar labiau nei nurodyta kaltinamajame akte.Remdamasi BK 61 straipsniu nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nustatęs jos atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veika padaryta recidyvistės, taip pat nepagrįstai skyrė per griežtą bausmę pagal BK 259 straipsnio 1 dalį. Mano, kad net ir tuo atveju, jei išties būtų nustatyta ši jos atsakomybę sunkinanti aplinkybė, teismas vis tiek negalėjo skirti griežtesnės bausmės nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų teisingam bausmės skyrimui svarbių ir reikšmingų aplinkybių, o prioritetą skyrė tik ją neigiamai charakterizuojantiems duomenims, kas lėmė neproporcingai griežtų laisvės atėmimo bausmių jai skyrimą.Atsiliepimu į apeliacinį skundą Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroras G. K. prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad nors kaltinamajame akte ir nebuvo nurodyta sunkinanti aplinkybė, jog nuteistoji nusikalstamą veiką padarė būdama recidyvistė, tačiau pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 219 straipsnio 3 punktą kaltinamajame akte nurodė visą kitą būtiną informaciją. Pažymi, kad kaltinamajame akte prokuroras tik nurodo savo poziciją, kokios aplinkybės turi būti svarstomos teisiamajame posėdyje, todėl akcentuoja, kad galutinį sprendimą dėl aplinkybių pripažinimo lengvinančiomis ar sunkinančiomis priima teismas. Minėtų aplinkybių nenurodymas kaltinamajame akte nevertintinas kaip esminis kaltinamojo akto neatitikimas BPK 219 straipsnio reikalavimams, kartu nelaikomas ir esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu bei netinkamu įstatymo pritaikymu. Papildo, kad kaltinamajame akte nurodyti duomenys jokios išankstinės įrodomosios reikšmės neturi ir išnagrinėjus jų teismo proceso metu priimant nuosprendį jais remtis negalima (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Prokuroras taip pat pažymi, kad nuteistosios teiginiai, jog teismas nepagrįstai skyrė didesnę bausmę nei BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas jos vidurkis, yra nepagrįsti, nes nurodytos teigiamai nuteistąją charakterizuojančios aplinkybės nešalina jos baudžiamosios atsakomybės.
Apeliacinis skundas atmetamas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistoji apeliaciniame skunde neginčija savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos ir jos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su jai skirtos bausmės dydžiu, teigia, kad teismas, nepagrįstai nustatęs jos atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), paskyrė per griežtą bausmę, be to, ją bendrindamas su kitu nuosprendžiu skirta ir likusia neatlikta bausmės dalimi, taip pat skyrė per griežtą galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę, todėl teisėjų kolegija dėl nuteistosios kaltės nepasisako. Kaip minėta, nuteistoji teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jai bausmę, nepagrįstai jos atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad ji nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, padarė būdama recidyvistė, nes ši aplinkybė jai nebuvo inkriminuota nei ikiteisminio tyrimo metu, nei kaltinamajame akte, tačiau šis skundo argumentas nėra pagrįstas. Iš tiesų, BK 219 straipsnio 3 punkte yra nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodoma padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį; įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Visgi, šiuo atveju svarbu pažymėti, kad galutinį sprendimą dėl nurodytų aplinkybių pripažinimo lengvinančiomis, o šiuo atveju – sunkinančiomis, priima teismas. Pažymėtina, kad kaltinamuoju aktu prokuroras tik nurodo savo poziciją, kokios aplinkybės turi būti svarstomos, todėl teisiamajame posėdyje gali būti sprendžiama ir dėl lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių pripažinimo, kurios nebuvo nurodytos kaltinamajame akte. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šį klausimą sprendė ir skundžiamame nuosprendyje pripažino nuteistosios atsakomybę sunkinančią aplinkybę tai, kad ji jai inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė būdama recidyvistė. Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimų recidyvas (asmens laikymas recidyvistu) yra siejamas su asmens, kuris jau yra teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra padaromas neišnykus teistumui ar nepanaikinus teistumo už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą. Svarbu ir tai, kad pagal baudžiamųjų ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimus teismas sprendimo pripažinti asmenį recidyvistu nepriima, o asmuo, atitinkantis BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatas, tiesiog yra laikomas recidyvistu. Reiškia, BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas numato, kad asmens atsakomybę sunkina būtent tai, jog asmuo nusikalto būdamas recidyvistas, todėl ši aplinkybė laikoma asmens atsakomybę sunkinančia. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistoji anksčiau teista ne tik ne vieną kartą, tačiau jai inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė atlikinėdama bausmę pataisos namuose, t. y., nusikalto bausmės atlikimo metu, neišnykus teistumui, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino nuteistosios atsakomybę sunkinančią aplinkybę tai, kad ji naują nusikaltimą padarė būdama recidyviste, todėl šalinti pirmosios instancijos teismo pripažintą nuteistosios atsakomybę sunkinančią aplinkybę nėra teisinio pagrindo. Papildomai pažymėtina, kad ši aplinkybė yra numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, dėl jos konstatavimo ir pripažinimo sunkinančia aplinkybe nebuvo reikalingas atskiras tyrimas, ši aplinkybė buvo ir yra akivaizdi tiek pačiai nuteistajai, tiek bylą nagrinėjančiam teismui bei prokurorui. Tai, kad ši sunkinanti aplinkybė nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, šiuo nagrinėjamu atveju, teismui nebuvo jokių teisinių kliūčių jos pripažinti nuosprendyje ir atsižvelgti į ją skiriant bausmę, juo labiau, baigiamųjų kalbų metu minėtą aplinkybę pripažinti nuteistosios atsakomybę sunkinančia prašė ir prokuroras, o nuteistosios gynėja bei ji pati turėjo galimybę šiuo klausimu pareikšti savo nuomones. Nuteistoji taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas skyrė per griežtą bausmę tiek pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, tiek jai skirdamas galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę, tačiau su tokiais teiginiais apeliacinės instancijos teismas sutikti taip pat negali. Priešingai nei mano nuteistoji, teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bei pritaikė bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. BK 41 straipsnio 1 dalis numato, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Savaime suprantama, kad bausmės skyrimas, t. y. jos rūšies parinkimas bei dydžio nustatymas konkrečiam asmeniui, yra teismo teisė ir pareiga. Paties kaltininko pageidavimas šiais klausimais teismui nėra privalomas ar lemiantis veiksnys. Teismas bausmę skiria vadovaudamasis BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytais bausmės tikslais, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgia jos skyrimo principus ir taisykles, numatytus BK 54 – 62 straipsniuose. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės, gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-6/2013).Pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti,
baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas už šio nusikaltimo padarymą nuteistajai skyrė griežčiausią savo rūšimi, didesnį nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę – 1 metus 3 mėnesius laisvės atėmimo. Teismas, skirdamas nuteistajai bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais ir atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininkės asmenybę, atsakomybę lengvinančią ( BK 59 straipsnis 1 dalis, 2 punktas) ir sunkinančią (BK 60 straipsnis 1 dalis 13 punktas) aplinkybes. Teismas nurodė, kad vadovaujantis BK 27 straipsnio nuostatomis, nuteistoji laikoma recidyviste, todėl visiškai pagrįstai atsižvelgė į šią aplinkybę skirdamas jai bausmę. Akivaizdu, jog ji piktybiškai nepaiso teisėto elgesio visuomenėje normų ne tik būdama laisvėje, tačiau ir izoliuota nuo visuomenės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad siekiant apsaugoti visuomenę nuo akivaizdžiai pavojingo nuteistosios elgesio, tik paskyrus būtent tokios rūšies ir dydžio bausmę, bus pasiekti BK nustatyti bausmės tikslai. Nagrinėjamu atveju išties matyti, kad nuteistosios padaryta veika yra tyčinė, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Šią nusikalstamą veiką ji padarė būdama ne kartą teista už eilę įvairių nusikalstamų veikų, ir nors šiuo atveju tokio pobūdžio veiką padarė pirmą kartą, tačiau jos atlikimo būdas rodo ne tik pavojingai išradingą nuteistosios elgesį, tačiau iš esmės ir siekį bet kokiu būdu veikti nusikalstamai, todėl toks jos elgesys suponuoja išvadą, kad ji yra visiškai abejinga priimtinoms visuomenės moralės ir elgesio normoms. Be to, nuteistosios nusikalstamas elgesys rodo jau susiformavusį neigiamą jos požiūrį į dorą ir pilnavertį gyvenimą, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad jai inkriminuota veika tikrai nėra atsitiktinė, atvirkščiai, rodanti, kad tai yra jos pasirinkto gyvenimo ir elgesio būdo pasekmė, kadangi ji ir toliau gyvena darydama nusikalstamas veikas. Bylos duomenys patvirtina, kad ir anksčiau nuteistajai skirtos bausmės - pačios griežčiausios, nebuvo pakankamos ją sulaikyti nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ji jokių išvadų dėl savo nusikalstamo elgesio nepadarė, atvirkščiai, toliau ignoravo galimybę pradėti gyventi dorai. Šiuo atveju nuteistosios skunde nurodomos teigiamai ją charakterizuojančios aplinkybės, kad pradėjus atlikinėti bausmę iš karto įsidarbino pataisos namų (duomenys neskelbtini), vėliau buvo perkelta į VĮ (duomenys neskelbtini), kur iki šiol dirba (duomenys neskelbtini), kad iš gauto darbo užmokesčio moka ankstesnių nuosprendžių priteistas civilinių ieškinių sumas, kad nuo bausmės vykdymo pradžios nėra bausta drausmine tvarka, kad pataisos namų administracija net 3 kartus rekomendavo ją lygtinai paleisti neatlikus visos paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kad palaiko ryšius su giminėmis, yra išties svarios, tačiau tai parodo jos elgesį būtent bausmės atlikimo metu, todėl šios aplinkybės jos padėties šiuo aspektu nešvelnina ir nesukuria prielaidų skirti švelnesnę bausmę. Atvirkščiai, šios aplinkybės reikšmingos būtent sprendžiant klausimą dėl asmens lygtinio paleidimo, kadangi be kitų aplinkybių taip pat yra vertinamas ir nuteistojo elgesys būtent bausmės atlikimo metu, jam taikytos socialinės reabilitacijos priemonės bei jų įvykdymo rezultatai ir kt. (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas 164 straipsnis 2 dalis), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų nevertino ir neatsižvelgė. Kita vertus, kaip minėta, skirdamas bausmę teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), todėl atsižvelgti į nuteistosios nurodytus ją teigiamai charakterizuojančius duomenis teismas išties neturėjo pagrindo. Šiuo atveju pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas skyrė nuteistajai laisvės atėmimo bausmę, kurios trukmė didesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, tačiau taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas ir bausmę sumažino 1/3 dalimi. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajai bausmės rūšį ir dydį už nusikaltimo, numatyto BK 259 straipsnio 1 dalies padarymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir nuteistosios asmenybę, todėl bausmė nėra per griežta, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį.
Nuteistoji taip pat nurodo, kad teismas skyrė per didelę galutinę subendrintą bausmę, tačiau apeliacinės instancijos teismas su šia nuteistosios nuomone sutikti negali. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę subendrino su anksčiau neatlikta bausme iš dalies ją pridedant prie neatliktos bausmės (BK 64 straipsnio 1, 3 dalys) ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę – 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, bausmių bendrinimo institutas buvo taikomas tinkamai, galutinės subendrintos bausmės dydis teisingai nustatytas. Be to, atkreiptinas nuteistosios dėmesys, kad valstybės kaltintojas nuteistajai prašė skirti žymiai griežtesnes tiek pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, tiek galutinę subendrintą, laisvės atėmimo bausmes, negu jai paskyrė teismas, todėl šiuo aspektu tikrai nėra pagrindo dar labiau švelninti skirtas bausmes.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 26 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija,
nutaria:
atmesti nuteistosios A. B. apeliacinį skundą.