Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Auruškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Burdulienės, Jelenos Šiškinos, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo VšĮ „Taikomosios gruntų mechanikos mokslo institutas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 - ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Autotechpaslauga“ ieškinį atsakovui VšĮ Taikomosios gruntų mechanikos mokslo institutui dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareikštu ieškiniu ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 19 671,10 Lt skolos, 8,49 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas.

Reikalavimus grindė tuo, jog atsakovas yra skolingas už ieškovo pagal jų 2011 m. kovo mėn. sudarytą žodinį transporto priemonės su kranu nuomos sutartį suteiktas nuomos paslaugas. Atsakovo mokėtina suma paskaičiuota pagal šalių suderintą ir atsakovo pasirašytą darbo lentelę.

Atsakovas su ieškovo reikalavimais nesutiko, teigė, kad šalys buvo susitarę dėl 70 Lt, bet ne dėl 90 Lt įkainio už valandą. Dėl PVM sąskaitose – faktūrose klaidingai nurodomo darbų įkainio ieškovui buvo reiškiamos pretenzijos, o ieškovas pripažino jų pagrįstumą. Atsakovas pabrėžė, jog paslaugų teikimo vietoje užklimpus ieškovo transportui atsakovas patyrė nuostolių, kuriuos ieškovas atsisakė atlyginti. Paraiškose – užsakymuose nurodomas ne paslaugos teikimo laikas, o kraną valdančio asmens atvykimo į objektą laikas, t. y. paslaugos tikrasis laikas neatitinka paraiškoje nurodomam ir yra mažesnis atitinkamai po mažiausiai 30 minučių darbo pradžioje ir darbo pabaigoje. Dėl to ieškovas klaidingai nurodo ne tik paslaugos kainą, bet ir jos teikimo trukmę.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 - asis apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovo ieškovui 19 671,10 Lt skolos, 8,49 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 1 017,13 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Atlikęs byloje surinktų įrodymų vertinimą, teismas konstatavo, kad šalys 2011 m. kovo mėn. susitarė dėl transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas (CK 6.512 straipsnio 1 dalis). Atsakovo veiksmai apmokant dalį ieškovo išrašytų sąskaitų visiškai, o kitas iš dalies, anot teismo, patvirtina, kad šalys susitarė dėl 90 Lt paslaugų už valandą kainos. Šią išvadą teismas parėmė ir tuo, jog atsakovas nepateikė įrodymų, kad būtų reiškęs pretenzijas ieškovui dėl sąskaitose nurodytos paslaugų kainos neteisingumo. Atsakovo direktoriaus paaiškinimus, kad jis manęs, jog susitarė dėl 70 Lt už valandą kainos, kai pats teismo posėdyje paaiškino, kad 2010 m. šalis sieję sutartiniai santykiai dėl analogiškų darbų buvo pasibaigę, rašytinės sutarties nei 2010 m., nei ginčui aktualiu laikotarpiu, t.y. 2011 m., nebuvo sudarę, teismas vertino kritiškai. Padarytą klaidą išrašant PVM sąskaitą – faktūrą Nr. 0000485 teismas laikė neesmine, kadangi dėl to skolos suma nepakito. Dėl atsakovo argumentų, jog jis dėl ieškovo veiksmų patyrė žalos, teismas nepasisakė, nurodęs, jog jie nepatenka į bylos nagrinėjimo ribas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas VšĮ „Taikomosios gruntų mechanikos mokslo institutas“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 – ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir dėl to priėjo klaidingų išvadų dėl atsakovo skolos ieškovui dydžio bei neteisingai kvalifikavo šalių sutartinių santykius. Teismas ignoravo, jog nuo 2011 m. kovo mėn. tarp šalių buvo tęsiamas ankstesnis susitarimas, sudarytas 2010 m., todėl nebuvo keičiamos ir susitarimo sąlygos, atitinkamai paslaugų kaina liko 70 Lt, bet ne 90 Lt. Aplinkybė, jog ieškovo išrašytose PVM sąskaitose – faktūrose buvo nurodyta paslaugų kaina 90 Lt, nesant atsakovo valią dėl tokios kainos patvirtinančių kitų įrodymų, negalėjo būti vertinama kaip patvirtinanti ieškinio faktinį pagrindą. Tikroji ieškovo teikta paslauga buvo ne transporto nuoma, bet svorių pakėlimas/nuleidimas objekte, taigi paslauga buvo teikiama tik keliant ir nuleidžiant svorį. Liudytojai patvirtino, kad paraiškose – užsakymuose nurodytas laikas atspindi ne paslaugos teikimo laiką, o vairuotojų dirbtą laiką.

2. Skunde pažymima, kad atsakovo vadovas pasirašė ieškovo pateiktas PVM sąskaitas - faktūras ne patvirtindamas apmokėjimą ir įkainį, bet pačių sąskaitų gavimą. Argumentus dėl paslaugų įkainio ir trukmės neatitikimų, anot atsakovo, patvirtina ir aplinkybė, jog ieškovas sąskaitose – faktūrose darė klaidų, o sąskaita – faktūra Nr. 0000485 išrašė kelis kartus skirtingom sumom. Atsakovas jokių mokėjimų pagal sąskaitas Nr. 0000472, Nr. 0000541 bei dalinai pagal sąskaitą Nr. 0000485 neatliko, bet įskaitė ieškovui sumokėtas sumas pagal teismui pateiktą lentelę. Vertindamas įrodymus, teismas privalėjo atsižvelgti, kad atsakovas yra vartotojas.

3. Teismas ignoravo aplinkybes, jog ieškovas išvartė objekte atsakovo padarytus nužymėjimus, ir dėl to patirtą žalą atsakovas vienašališkai įskaitė.

4. Teismas nemotyvuotai ieškovui priteisė procesines palūkanas didesnes nei numatyta CK. Sprendimu neteisingai paskirstytos ir bylinėjimosi išlaidos, kurios buvo klaidingai apskaičiuotos.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Autotechpaslauga“ prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas paaiškina, kad 2011 m. birželio 9 d. atsakovui buvo išrašyta PVM sąskaita – faktūra, kurioje per klaidą buvo neteisingai nurodytas registracijos numeris, tačiau tokia klaida įtakos realiam paslaugų suteikimui neturėjo, tuo labiau, kad atsakovas jam pateiktas sąskaitas arba apmokėjo visiškai, arba bent iš dalies. Apmokėdamas sąskaitas atsakovas nenurodydavo, jog atlieka įskaitymą, todėl jo argumentai šioje dalyje yra aiškiai nepagrįsti. Ieškovas pažymi, kad visos paraiškos – užsakymai būdavo išrašomi darbo dienos pabaigoje, kai būdavo aiškus dirbtų darbo valandų skaičius. Nors šalys ir nebuvo sudariusios rašytinio susitarimo dėl paslaugų kainos pakeitimo, tačiau tokio susitarimo egzistavimą atsakovas patvirtino savo konkliudentiniais veiksmais – apmokėdamas ieškovo už suteiktas paslaugas išrašytas sąskaitas. Procesinių palūkanų dydis buvo nustatytas vadovaujantis specialiuoju Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir argumentai

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis). Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 straipsnis).

Apeliaciniame skunde keliami teisės ir fakto klausimai suponuoja, jog atsakovas pirmosios instancijos teismo sprendimą laiko neteisėtu ir nepagrįstu iš esmės dėl netinkamo įrodymų vertinimo, atitinkamai klaidingo faktinių aplinkybių, susijusių su bylos šalių tarpusavio teisinių santykių turiniu, kvalifikavimu.

Ieškovas siekdamas pagrįsti ieškinio reikalavimus į bylą pateikė ieškovo atsakovui išrašytas bei pastarojo priimtas ir pasirašytas PVM sąskaitas – faktūras laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. liepos 1 d. bei paraiškas užsakymus, kurių pagrindu buvo išrašytos minėtos PVM sąskaitos – faktūros (b. l. 42-50). PVM sąskaitose – faktūrose nurodyta, kad jos išrašomos už ieškovo atsakovui suteiktas transporto paslaugas. Rašytinės sutarties šalys sudariusios nebuvo, tačiau šalių paaiškinimai suponuoja, jog tarp ieškovo ir atsakovo, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, susiklostė transporto priemonės nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas teisiniai santykiai (CK 6.193 straipsnis, 6.512 straipsnio 1 dalis). Faktas, jog ieškovo transportas buvo naudojamas grunto tankinimo darbams, neturi įtakos šalių tarpusavio susitarimo teisinei kvalifikacijai kaip transporto priemonės nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutarčiai, kadangi šalis siejusių sutartinių santykių esmė buvo transporto priemonės, skirtos grunto tankinimo darbams, nuoma teikiant jos vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas. Nors tokio pobūdžio sutartis turi būti rašytinės formos (CK 6.513 straipsnis), tačiau jos nesilaikymas nedaro sutarties negaliojančia (CK 1.93 straipsnio 1 dalis), tik apriboja šalių teises įrodinėjant sutarties sudarymo bei turinio faktus (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad CK 1.93 straipsnio 2 dalies nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos esant CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatytoms išimtims.

Pateiktos PVM sąskaitos – faktūros bei paraiškos - užsakymai suponuoja, jog šalys buvo sutarusios, kad teikiamų paslaugų kiekis nustatomas pagal atsakovo pateikiamą paraišką – užsakymą, o paslaugų valandinis įkainis yra 90 Lt (CPK 185 straipsnis). Tokias išvadas pirmiausia lemia aplinkybės, jog į bylą pateiktas PVM sąskaitas – faktūras bei paraiškas – užsakymus pasirašė atsakovo direktorius, pastabų sąskaitose (pvz., dėl jose nurodyto valandinio įkainio) nenurodė. Šias išvadas netiesiogiai patvirtina ir kitų byloje nustatytų faktinių aplinkybių visetas. Apklausiamas teismo posėdžio metu atsakovo direktorius paaiškino, kad su ieškovu buvo sudaryti du savarankiški žodiniai susitarimai, remiantis kuriais paslaugos buvo teikiamos 2010 ir 2011 metais (b. l. 81). Akivaizdu, kad ieškovas ir atsakovas sudarydami susitarimą dėl paslaugų teikimo 2011 metais galėjo susitarti dėl didesnio paslaugų įkainio nei buvo taikytas teikiant paslaugas 2010 metais. Atsakovas ieškovo išrašytas PVM sąskaitas – faktūras už paslaugas teiktas laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2011 m. birželio 10 d. ne tik priimdavo nenurodydamas jokių pastabų dėl 90 Lt valandinio įkainio, bet ir jas arba visiškai, arba iš dalies apmokėjo (b .l. 75-77, 90, 91), t.y. savo veiksmais atsakovas de jure pripažino, kad ieškovo paslaugų kaina yra 90 Lt (CK 1.64 straipsnio 1 dalis). Aplinkybė, jog ieškovas per klaidą išrašė dvi PVM sąskaitas – faktūras su tapačiu Nr. 0000485, įtakos atsakovo prievolės ieškovui apimčiai neturi, kadangi ieškovo atstovų paaiškinimai bei byloje surinkti įrodymai (b. l. 46, 64, 85-88, 112-124, 148) patvirtina, kad sąskaitos buvo išrašytos su tapačiu numeriu per klaidą ir ši klaida neturi jokio ryšio su ieškovo atsakovui faktiškai suteiktų paslaugų apimtimi bei už jas mokėtina suma.

Iš byloje surinktų duomenų aišku, kad šalys susitarė, jog ieškovo teikiamų paslaugų kiekis bus apskaičiuojamas valandomis, atitinkamai už kurias ir buvo skaičiuojama atsakovo mokėtina kaina. Paraiškose – užsakymuose, remiantis kuriais ieškovas išrašydavo PVM sąskaitas – faktūras, ieškovo transporto dirbtų valandų kiekį tvirtindavo atsakovo vadovas. Šį faktą paliudijo tiek pats atsakovo vadovas (b. l. 81), tiek liudytojai V. K., V. K. (b. l. 138, 140). Taigi surinkti duomenys suponuoja, kad šalys buvo susitarę, jog atsakovas turės atsiskaityti už visą ieškovo transporto darbo laiką, nurodytą paraiškose – užsakymuose (CPK 185 straipsnis). Atsakovo argumentai, kad jis neva turi pareigą apmokėti tik už laiką, kai buvo vykdomi grunto tankinimo darbai, bet ne už visą ieškovo darbuotojų darbo laiką, apskaitytą paraiškose – užsakymuose, nėra pagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. Pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu šalys ir būtų susitarusios dėl tokio paslaugų teikimo struktūravimo toks susitarimas neabejotinai būtų matomas paslaugų fiksavimo apskaitos dokumentuose.

Remiantis paminėtu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bei nustatė teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė aktualias materialinės ir procesinės teisės normas, ir, ieškovo reikalavimą priteisti skolą tenkino pagrįstai (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pasisakant dėl įrodymų vertinimo, pažymėtina, kad priešingai nei nurodo atsakovas ginčo teisiniuose santykiuose jis nėra vartotojas, todėl jo atžvilgiu netaikytini vartotojų teisių gynimo būdai. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas vienašališkai įskaitė ieškovo reikalavimą, tačiau byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad atsakovas būtų atlikęs įskaitymą CK 6.131 straipsnyje nustatyta tvarka ar apskritai turėtų apibrėžtą ir galiojančią priešpriešinę reikalavimo teisę ieškovui, kurią būtų galėjęs vienašališkai įskaityti, kas sudarytų teisinį pagrindą konstatuoti esant pasibaigusią atsakovo prievolę ieškovui 19 671,10 Lt sumai. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovo dėstyti atsikirtimai, kad jis dėl ieškovo kaltės patyrė žalos, nepateko į šios bylos nagrinėjimo ribas, todėl dėl jų iš esmės ir nebuvo pasisakyta.

Kaip nepagrįsti atmestini ir kiti apeliacinio skundo argumentai, susiję su procesinių palūkanų dydžiu ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymu.

Atkreiptinas atsakovo dėmesys, jog tarp jo ir ieškovo sudaryta sutartis yra komercinis sandoris, t.y. paslaugų teikimas ir pirkimas buvo susijęs su šalių vykdoma ūkine veikla. Palūkanų už pavėluotus mokėjimus pagal komercinius sandorius dydį, jų skaičiavimo tvarką ir kreditoriaus teises, kai sumokama pavėluotai nustato Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas. Šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jis taikomas visoms tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu palūkanos ar palūkanų dydis komercinėje sutartyje nenustatyti, kreditorius turi teisę į šiame įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuojamas palūkanas, kurių dydis apskaičiuojamas taikant Lietuvos banko nustatytą vienos nakties atpirkimo sandorių atpirkimo palūkanų norma, padidintą 8 procentiniais punktais, galiojusią tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje, reglamentuojančioje procesinių palūkanų priteisimo sąlygas, įtvirtinta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas yra specialus įstatymas, turintis pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį, taigi pirmosios instancijos, nustatydamas ieškovui iš atsakovo priteistinų procesinių palūkanų dydį, pagrįstai vadovavosi Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo normomis.

Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai paskaičiavo bylinėjimosi išlaidas, tačiau šių argumentų nekonkretizuoja. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas būtų klaidingai tarp šalių paskirstęs bylinėjimosi išlaidas, apeliacinis skundas šioje dalyje taip pat netenkinamas.

Teisėjų kolegijos manymu kiti apeliaciniame skunde paminėti argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „City Service“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-252/2010). Remdamasi nurodytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir jo naikinti apeliaciniame skunde pateiktais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas bylos šalys nepateikė, valstybės patirtos pašto išlaidos apeliacinės instancijos teisme yra mažesnės už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 1 - ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.