Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės „PlusPlus Capital“ AS ieškinį atsakovui E. S. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškinyje nurodoma, kad atsakovas sudarė sutartį Nr. 15-110687-GV (toliau - Sutartis) su AB „Swedbank“, (toliau - Bankas). Atsakovas nevykdė Sutartyje su Banku numatytų įsipareigojimų, pažeidė Sutartyje numatytas mokėjimo sąlygas, nevykdė Kredito dalinių (mėnesinių) mokėjimų ir kitų įsipareigojimų pagal sutartį. Atsakovui nevykdžius įsipareigojimų, įgytų sutarties Nr. 15-110687-GV pagrindu, Bankas su Atsakovu nutraukė sutartį. Reikalavimo perleidimo sutartimi AB „Swedbank“ perleido kreditorinio reikalavimo teises į šį įsiskolinimą „PlusPlus Baltic“ OU Lietuvoje veikiančiai per „PlusPlus Baltic“ OU Lietuvos filialą. Vėliau Reikalavimo perleidimo sutartimi, Kreditorius „PlusPlus Baltic“ OU perleido kreditorinio reikalavimo teises į šį įsiskolinimą „PlusPlus Capital“ AS Lietuvoje atstovaujamai „PlusPlus Baltic“ OU Lietuvos filialo. Atsakovas turi pareigą grąžinti gautą kreditą ir sumokėti palūkanas bei delspinigius už naudojimąsi gautu kreditu. Bankas suteikė kreditą Atsakovui ir iš to kilusią reikalavimo teisę perleido Ieškovui. Reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo dieną pagrindinio įsiskolinimo, t. y. negrąžinto kredito likutis sudarė 6039,41 Eur. Tarp Atsakovo ir Banko sudarytoje Sutartyje šalys nusistatė 14,00 % metines palūkanas. Palūkanos atlieka atlygio už paskolą funkciją ir taikomos paskolos sutartiniuose santykiuose. Mokėjimo funkcija reiškia, kad palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, kitaip tariant, tai yra, užmokestis už pinigų skolinimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas. Reikalavimo perleidimo dieną palūkanų įsiskolinimas sudarė 178,07 Eur. Po reikalavimo perleidimo palūkanos išaugo dar 782,97 Eur (6039,41 Eur x 14,00 proc. x 338 dienos) (nuo 2017.06.06 iki 2018.05.10). Mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos 2018-05-10 sudaro 961,04 Eur (178,07 Eur + 782,97 Eur). Sutartis ir CK 6.872 str. 2 d. numato, jog palūkanos mokamos iki paskolos suma bus grąžinta. Kreipimasis į teismą nesustabdo mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų skaičiavimo. Ieškovui turėtų būti priteistos mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos, skaičiuotinos iki visiško prievolės įvykdymo. Kreditorius skaičiuoja 0,05% delspinigius, kurie skaičiuojami nuo laiku nesumokėtos mėnesio įmokos už kiekvieną pradelstą dieną. Neegzistuoja joks teisinis pagrindas, dėl kurio prašomų priteisti delspinigių suma galėtų būti mažinama. Nėra teisinio pagrindo Ieškovo reikalaujamas netesybas pripažinti neprotingai didelėmis bei jas mažinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2009; Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-491-480/2015). Delspinigiai sudaro 543,55 Eur (6039,41 Eur x 0,05 proc. x 180 d.). Atsakovas yra atlikęs 8 įmokas po 80,00 Eur, iš viso 640,00 Eur sumą, todėl šie mokėjimai dengia įsiskolinimą: delspinigius ir dalį mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų. 2018-05-10 įsiskolinimo suma sudaro 6904,00 Eur (864,59 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų + 6039,41 Eur negrąžinto kredito).

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, kad dėl pagrindinės skolos ginčo nėra. Ginčo laikotarpiu buvo atlikti 8 mokėjimai. Ieškovas turėjo mažinti pagrindinę prievolę įmokėtomis sumomis. Pagal teismų praktiką delspinigiai turėtų būti 0,01 procento. 14 procentų palūkanos kaip vartotojui yra per didelės. Atsakovo finansinės problemos prasidėjo, kai jis prarado darbą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies

Iš byloje pateiktų įrodymų nustatyta, kad Swedbank, AB ir atsakovas 2015-11-26 sudarė vartojimo kredito sutartį (b. l. 18-34). Atsakovas tinkamai nevykdė prievolių bankui (b. l. 16-17). Swedbank, AB perleido reikalavimo teisę (b. l. 5-8, 14, 35).

Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (LR civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju Swedbank, AB ir atsakovas 2015-11-26 sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią atsakovui buvo suteiktas 7000,00 Eur kreditas. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, atsakovas grąžino tik nedidelę jo dalį. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovui buvo suteikta paskola bei kad atsakovas tinkamai nevykdė įsipareigojimų pagal sutartį bei liko skolingas reikalavimą perėmusiam ieškovui. Esant šioms aplinkybėms ieškovo reikalavimas priteisti 6039,41 Eur negrąžinto kredito dalį yra pagrįstas.

Swedbank, AB ir atsakovas 2015-11-26 sutartimi susitarė dėl 14 procentų dydžio metinės palūkanų normos. Ši sąlyga sutartyje yra aiškiai išskirta, todėl negali būti laikoma atsakovui netikėta ir nežinoma (b. l. 18). Iš pateiktų įrodymų galima daryti išvadą, kad kredito sutartis nebuvo sudaryta spontaniškai – paraiška bankui pateikta 2015-11-23 (b. l. 27), banko atstovai sutartį pasirašė 2015-11-23, sutartis atsakovo pasirašyta 2015-11-26. Taigi, atsakovas turėjo pakankamai laiko įvertinti sutarties sąlygas ir savo galimybes vykdyti sutartį. Iš ieškovo pateiktų įrodymų galima daryti išvadą, kad sutartis yra standartinė, apie jos sąlygas atsakovas, manytina, gavo informaciją internetu, kadangi ir pati sutartis sudaryta nuotoliniu būdu, todėl kredito teikimo ir sutarties vykdymo sąlygos atsakovui tikrai buvo prieinamos susipažinimui. Be to, pagal sutarties 9.1. punktą atsakovas turėjo teisę per 14 dienų nuo jos sudarymo sutarties atsisakyti.

Palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu (CK 6.872 str. 1 d.). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju šalys susitarė dėl 14 procentų dydžio metinių palūkanų normos. Atsakovo vertinimu, palūkanų norma jam, kaip vartotojui, yra per didelė. Tačiau atsakovas savo noru sudarė kredito sutartį su banku būtent tokiomis sąlygomis, su jomis sutiko, tokio dydžio palūkanas net ir tinkamo sutarties vykdymo atveju būtų turėjęs mokėti iki sutarties pabaigos, t. y. 2020-10-27, todėl akivaizdu, kad sudarant sutartį su banku atsakovui palūkanos neatrodė per didelės. Be to, teismo vertinimu, šios palūkanos nėra didelės, bankų veikloje tokio dydžio palūkanos laikytinos apytikriai standartinėmis, o kitų kredito teikimo įmonių veikloje jos galėtų būti laikomos netgi labai mažomis – pavyzdžiui, greitųjų kreditų bendrovės paskolas teikia net už kelis kartus didesnes palūkanas. Atsižvelgiant į tai negalima daryti išvados, kad nurodytos sutartinės palūkanos yra per didelės, nesąžiningos (CK 6.228⁴ str. 9 d.) ir pažeidžia atsakovo teises.

Palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai (CK 6.37 str. 1 d.). Jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui šio kodekso 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų šio kodekso 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita (CK 6.874 str. 1 d.). Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 str. 1 d.). Sutarties 5.1. punktu jos šalys susitarė, kad sutartyje numatytos palūkanos bus skaičiuojamos iki viso kredito grąžinimo bankui dienos.

Sprendžiant dėl paskolos gavėjo pareigos mokėti paskolos davėjui palūkanas už naudojimąsi paskolos suma pagal sudarytą sutartį yra svarbu atsižvelgti į CK 6.156 straipsnyje įtvirtintą sutarties laisvės principą. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Sutarčių sudarymo laisvė gali būti vertinama kaip konstitucinio lygmens garantija (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas). Sutarties laisvės principas valstybės pripažįstamas ir ginamas tikslingai – jis suteikia reikšmę suderintiems šalių tarpusavio ketinimams. Šalių pasiektas susitarimas įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka tampa teisiškai įpareigojančiu aktu, nustatančiu teises ir pareigas. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. AB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010). Taigi sutarties šalių ginčo dėl sudarytos sutarties įsipareigojimų vykdymo atveju yra svarbu vadovautis šalių sutartomis sąlygomis ir įsipareigojimais, įtvirtintais sutartyje, ir nuo jų nukrypti tik esant atitinkamiems nurodytiems atvejams, taikant ne sutarties, bet įstatymo nuostatas. Be to, atkreiptinas dėmesys į CK 6.221 straipsnio, reglamentuojančio sutarties nutraukimo teisinius padarinius, 3 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Atsižvelgdama į nurodytas teisės normas ir kasacinio teismo išaiškinimus teisėjų kolegija konstatuoja, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-09 nutartis byloje Nr. 3K-3-509/2010).

Nagrinėjamu atveju, vadovaujantis tiek šalių sutarties nuostatomis, tiek įstatymu, tiek teismų praktika, 14 procentų metines palūkanas atsakovas turi mokėti iki visiško kredito grąžinimo, kadangi šios sutartos palūkanos yra mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos - palūkanos kaip atlyginimas už naudojimąsi paskolos suma. Taigi, yra pagrindas šias palūkanas priteisti iš atsakovo už negrąžintą kredito sumą iki pat jos grąžinimo.

Ieškovas patikslintu ieškiniu tų pačių palūkanų pagrindu prašo priteisti ir 864,59 Eur palūkanas, susidariusias dėl sutarties nebevykdymo iki ieškinio pateikimo teismui. Atsakovas nurodo, kad ieškovas delsė kreiptis į teismą, dėl ko palūkanos išaugo.

Iš pateiktų banko pretenzijų atsakovui matyti, kad atsakovas netinkamai vykdyti sutartį pradėjo bent 2017-01-26. 2017-04-19 bankas informavo atsakovą apie tai, kad jei įsiskolinimas nebus sumokėtas iki 2017-05-08, bankas 2017-05-09 nutrauks sutartį (b. l. 16-17). Ieškovas reikalavimą į atsakovą įgijo 2017-06-06 (b. l. 35), į teismą kreipėsi 2018-05-18. Iš viešai internete prieinamų duomenų, LITEKO duomenų, galima daryti išvadą, kad ieškovo veikla yra kreditorinių reikalavimų teisių pirkimas bei skolų išieškojimas. Savaime suprantama, kad tokio pobūdžio įmonė, kaip ieškovo, turi šimtus ar tūkstančius skolininkų, todėl nebūtų protinga reikalauti, kad įgijęs reikalavimą ieškovas iš karto kreiptųsi dėl skolos priteisimo į teismą – paruošti procesiniams dokumentams taip pat reikalingos nemažos darbo sąnaudos. Įvertinus nurodytas aplinkybes galima būtų laikyti, kad pakankamai protingas terminas išsiaiškinti skolininko mokumo galimybes bei kreiptis į teismą tokiai įmonei, kaip ieškovo, būtų pusė metų. Kita vertus, nagrinėjamu atveju palūkanų skaičiavimas nesisieja su kreipimosi į teismą diena. Kaip minėta, atsakovas turi mokėti 14 procentų metines palūkanas iki pat to momento, kai sugrąžins visą kreditą. Atsakovas neabejotinai supranta, kad nepriklausomai nuo to, ar išieškojimas iš jo jau vykdomas priverstinai, ar ne, skola niekur nedings, ji nebus nurašyta, taigi, pats atsakovas turi turėti interesą kreditą sugrąžinti, o nurodytas palūkanas pagal sutartį būtų mokėjęs bent iki sutarties pabaigos, t. y. 2020-10-27. Taigi, nėra skirtumo, ar ieškovas kreiptųsi į teismą tuoj pat po reikalavimo perėmimo, ar po metų, palūkanų skaičiavimui ši aplinkybė įtakos neturi, nes palūkanos skaičiuojamos ne vien tuo atveju, kai skola išieškoma priverstinai. Ieškovas taip pat neprivalo versti atsakovą vykdyti savo prievoles – atsakovui prievolės kyla iš sutarties. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes yra pagrindas priteisti 178,07 Eur palūkanų, susidariusių iki reikalavimo perleidimo, bei 782,97 Eur palūkanų, susidariusių ieškovui perėmus reikalavimą, nuo 2017-06-06 iki 2018-05-09. Apskaičiuotos iki reikalavimo perleidimo ir išraše nurodytos 178,07 Eur palūkanos laikytinos teisingomis, kadangi, vertinant pagal banko 2017-04-19 pretenziją, atmetus negrąžinto kredito sumą palūkanos tuo metu sudarė 134,33 Eur, o vienos dienos metinės palūkanos nuo negrąžinto kredito sumos sudaro 2,32 Eur, taigi, iki 2017-06-06 palūkanos turėjo pagrindą išaugti.

Ieškovas pirminiu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 543,55 Eur delspinigių. Patikslintu ieškiniu delspinigių priteisti nebeprašo, kadangi atsakovas atliko keletą įmokų ieškovui. Atsakovas su delspinigių priteisimu nesutinka, nurodo, kad delspinigiai neturi būti taikomi jo atžvilgiu, pagal nusistovėjusią praktiką 0,01 proc. delspinigių dydis, jeigu būtų taikomi, galėtų būti laikomas atitinkančiu teisminę praktiką.

Įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.258 str. 1 d.). Swedbank, AB ir atsakovas 2015-11-26 sutarties 7.2. punktu susitarė, kad atsakovui praleidus kredito grąžinimo, palūkanų mokėjimo terminus, atsakovas už kiekvieną kalendorinę dieną privalo mokėti delspinigius, kurių dydis sutartimi buvo nustatytas 0,05 procento. Kaip minėta, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.), o atsakovas turėjo visas galimybes įvertinti sutarties sąlygas bei savo galimybes vykdyti sutartį. Mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos nagrinėjamu atveju nėra sankcija atsakovui už sutarties nevykdymą, tai yra tiesiog banko vykdomos verslo veiklos skolinant pinigus pajamos (pelnas). Tuo tarpu delspinigiai yra ta priemonė, kuri taikoma sutarties šaliai dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą kitam asmeniui (CK 6.101 str. 1 d.). Naujajam kreditoriui tokiu atveju pereina visos teisės, kurias turėjo senasis kreditorius. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad ieškovas neturi teisės reikalauti iš atsakovo delspinigių.

Jeigu netesybos (bauda, delspinigiai) neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau jos negali būti mažesnės už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą. Netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos (6.258 str. 3 d.).

Pagal kasacinio teismo praktiką teismas, nustatydamas, ar pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas yra pagrindas netesybas pripažinti neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio netesybos mažintinos, turėtų vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertinti visas reikšmingas šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.) ir stengtis nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros. <...> Toks vertinimas turi būti atliekamas kiekvienoje individualioje byloje. Priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-13 nutartis byloje Nr. 3K-3-502/2009).

Pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį (LR Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d.). Paprastai teismai, atsižvelgdami į konkrečios bylos aplinkybes, tinkamu netesybų dydžiu pripažįsta 0,02–0,1 proc. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-19 nutartis byloje Nr. 3K-3-578/2012).

Nagrinėjamu atveju matyti, kad atsakovo su banku sudarytoje sutartyje numatyti delspinigiai nepažeidžia LR Vartojimo kredito įstatymo nuostatų nei dėl jų maksimalaus dydžio, nei dėl skaičiavimo trukmės. Tačiau atsižvelgtina ir į tai, kad reikalavimas kyla iš vartojimo sutarties, likusi neįvykdyta prievolės dalis yra pakankamai didelė, ieškovas už vėlavimą atsiskaityti turės teisę gauti iš atsakovo 14 procentų metines palūkanas iki visiško atsiskaitymo, todėl vis tiek turės pakankamo dydžio naudą, ieškovas jokių konkrečių nuostolių dėl delspinigių neįrodinėjo, pagal LR Vartojimo kredito įstatymą delspinigių dydis yra maksimalus, pagal teismų praktiką jis gali būti nustatomas ir šiek tiek mažesnis, atsakovas nors ir ne itin didele apimtimi, bet savo iniciatyva ieškovui sumokėjo 8 įmokas po 80 Eur, iš viso 640,00 Eur, taigi, įvykdė dalį prievolės. Dėl visų nurodytų aplinkybių, teismo vertinimu, yra pagrindas šiek tiek sumažinti priteistinų delspinigių sumą.

Ieškovas patikslintu ieškiniu delspinigių nebeprašė priteisti, nurodydamas, kad jie yra padengti iš atsakovo sumokėtų 640,00 Eur. Atsakovas su tokiu įmokų paskirstymu nesutiko, nurodydamas, kad pirmiausiai turėjo būti dengiama pagrindinė skola.

CK 6.54 str. numatyta įmokų paskirstymo tvarka, jei šalys nesusitarė kitaip. Pagal šią tvarką pagrindinė prievolė dengiama vėliausiai.

Swedbank, AB ir atsakovas 2015-11-26 sutarties 7.4. punktu susitarė, kad nepriklausomai nuo atsakovo nurodomos mokėjimo paskirties bankas pirmiausiai dengs delspinigius, po to palūkanas ir kreditą. Taigi, atsakovo argumentai apie tai, kad pirmiausiai turėjo būti dengiamas kreditas, yra nepagrįsti. Tačiau ieškovas delspinigių reikalavimo atsisakė tik teisminio proceso metu, tuo tarpu atsakovas nesutinka tiek su delspinigių dydžiu, tiek su jų padengimo eiliškumu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra pasisakęs, kad CK 6.258 straipsnio 3 dalies (analogiškai – CK 6.73 straipsnio 2 dalies) nuostatų, draudžiančių mažinti netesybas, kai jos jau sumokėtos, taikymas priklauso nuo to, kokiu pagrindu buvo įvykdytas skolininko įsipareigojimas sumokėti kreditoriui netesybas. Jeigu skolininkas sumoka netesybas geruoju, tai nurodyti CK straipsniai taikytini, tačiau jei jis atsisako mokėti netesybas, tai rodo, kad dėl jų yra kilęs ginčas, kuris sprendžiamas ieškinio teisenos tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2005). Sistemiškai aiškinant CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl negalimumo mažinti sumokėtas netesybas ir kitų netesybas reglamentuojančių teisės normų nuostatas, darytina išvada, kad, teismui pradėjus nagrinėti šalių ginčą dėl netesybų (delspinigių) dydžio, netesybų priverstinis išieškojimas tuo metu, kai civilinėje byloje dėl šių netesybų dar nėra priimtas galutinis teismo sprendimas, negali būti pripažintas netesybų sumokėjimu CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies prasme. Kilus ginčui dėl netesybų dydžio, jį gali išnagrinėti ir sprendimą priimti tik šį ginčą sprendžiantis teismas, atsižvelgdamas į visas reikšmingas bylos aplinkybes ir vadovaudamasis įstatymu, siekdamas nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-03-05 nutartis byloje Nr. 3K-3-85/2007).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir kasacinio teismo praktiką vertintina, kad ieškovo patikslintas ieškinys neužkerta kelio spręsti delspinigių mažinimo klausimo, kadangi jų padengimas (užskaitymas) įvyko jau teismo proceso metu. Ieškovas pradiniu ieškiniu prašė priteisti 543,55 Eur delspinigių. Ši suma už 180 dienų apskaičiuota teisingai. Esant išdėstytoms aplinkybėms darytina išvada, kad yra pagrindas sumažinti reikalaujamų iš atsakovo delspinigių dydį iki 300,00 Eur.

Atsakovas ieškovui sumokėjo 640,00 Eur. Teismo vertinimu, ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovo 6039,41 Eur kredito, 961,04 Eur palūkanų, 300,00 Eur delspinigių. Todėl, atsižvelgiant į ginčo sutarties nuostatas dėl lėšų paskirstymo, iš atsakovo priteistina 6039,41 Eur kredito ir 621,04 Eur palūkanų.

Skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.). Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 procentų procesinės palūkanos.

Kiti klausimai.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.).

Ieškovas pagal patikslintą ieškinį turėjo sumokėti 155,00 Eur žyminį mokestį. Ieškovas yra sumokėjęs 170,00 Eur žyminį mokestį.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys buvo patikslintas, ieškovui grąžintina 15,00 Eur permokėto žyminio mokesčio (CPK 87 str. 1 d. 1 p.).

Laikytina, kad tenkinama 96 procentai ieškinio reikalavimų, todėl ieškovui iš atsakovo priteistina 148,80 Eur žyminio mokesčio.

Iš atsakovo priteistinos 5,11 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybės naudai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 3 p., 93 str. 1 d., 96 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259 str., 260 str., 268 str., 269 str., 270 str., teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei „PlusPlus Capital“ AS, į. k. 11919806, iš atsakovo E. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 6039,41 Eur (šešių tūkstančių trisdešimt devynių Eur 41 ct) skolą, 621,04 Eur (šešis šimtus dvidešimt vieną Eur 4 ct) palūkanų, 14 (keturiolikos) procentų dydžio metines palūkanas nuo 6039,41 Eur sumos, skaičiuojant nuo 2018-05-10 iki visiško skolos grąžinimo dienos, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą bendrą 6660,45 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2018-05-18, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 148,80 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt aštuonis Eur 80 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Grąžinti ieškovei „PlusPlus Capital“ AS, į. k. 11919806, 15,00 Eur (penkiolika Eur 0 ct) permokėto žyminio mokesčio.

Priteisti iš atsakovo E. S., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 5,11 Eur (penkis Eur 11 ct) pašto išlaidų (gavėjas - Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM, atsiskaitomoji sąskaita Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.