- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-25
- Bylos Nr.
- e2A-200-372/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-03244-2018-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Simonaitienė
- Atsakovas
- E. S.
- Ieškovas
- „PlusPlus Capital“ AS
- Kategorijos
- 2.6.2.1Netesybos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės „PlusPlus Capital“ AS ieškinį atsakovui E. S. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė pareiškė atsakovei ieškinį teisme, suformulavo reikalavimą priteisti iš atsakovo: 1) 6904 Eur skolos; 2) 14 proc. metinių mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų nuo 6039,41 Eur, skaičiuojamų nuo 2018 m. gegužės 10 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos; 3) 5 proc. metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 4) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Ieškinį grindė tuo, kad atsakovas sudarė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - Sutartis) su AB (duomenys neskelbtini), (toliau - Bankas). Atsakovas nevykdė Sutartyje su Banku numatytų įsipareigojimų, pažeidė Sutartyje numatytas mokėjimo sąlygas, nevykdė Kredito dalinių (mėnesinių) mokėjimų ir kitų įsipareigojimų pagal sutartį. Atsakovui nevykdžius įsipareigojimų, įgytų sutarties pagrindu, Bankas su atsakovu nutraukė sutartį. Reikalavimo perleidimo sutartimi AB (duomenys neskelbtini) perleido kreditorinio reikalavimo teises į šį įsiskolinimą „PlusPlus Baltic“ OU Lietuvoje veikiančiai per „PlusPlus Baltic“ OU Lietuvos filialą. Vėliau Reikalavimo perleidimo sutartimi, Kreditorius „PlusPlus Baltic“ OU perleido kreditorinio reikalavimo teises į šį įsiskolinimą „PlusPlus Capital“ AS Lietuvoje atstovaujamai „PlusPlus Baltic“ OU Lietuvos filialo.
Šalies argumentai
3. Atsakovas su ieškiniu sutiko iš dalies. Nurodė, kad negrąžinto kredito likutis sudaro – 6039,41 Eur, šią prievolę atsakovas pripažįsta ir ginčo dėl to nėra. Taip pat nurodė, kad sutinka grąžinti susikaupusias palūkanas, kurios galimai ieškovės su banku susitarimo pagrindo sudarymo dienai sudarė 178,07 Eur, tačiau po reikalavimo perleidimo išaugusi palūkanų 782,97 Eur suma yra neproporcingai didelė, be to nėra aišku, kodėl metus laiko ieškovė delsė su reikalavimo pateikimu teismui, taip dirbtinai didinant skolą ir atsakovo įsipareigojimus. Neveikimo rizika tokiu atveju turi tekti ir ieškovei, kuri nesielgė sąžiningai ir tinkamai, siekia tik palūkanų sąskaita pasipelnyti iš atsakovo, nors akivaizdžiai jam turint finansinių problemų ir negebėjus ilgesnį laikotarpį atsiskaityti su kreditoriumi. Dėl delspinigių priteisimo taip pat, nurodė, kad tai neprotingo ir neproporcingo dydžio sankcija vartojimo santykiuose. Atsakovo veiksmuose nėra piktybiškumo ar siekio neatsiskaityti su kreditoriumi, tačiau dėl objektyvių priežasčių šią galimybę praradus, delspinigiai neturi būti taikomi jo atžvilgiu taip pat. Ir pats taikomų delspinigių dydis nėra racionalus. Pagal nusistovėjusią praktiką 0,01 proc. delspinigių dydis, jeigu būtų taikomi, galėtų būti laikomas atitinkančiu teisminę praktiką. Be to atsakovas yra atlikęs 8 mokėjimus, bendrai sumokant 640 Eur, tačiau atsakovo vertinimu, ieškovė nepagrįstai mokėjimus skirsto savaip, kadangi akivaizdu, kad skaičiuoja įmokas nuo esamo periodo - delspinigius - 543,55 Eur ir kompensacines palūkanas 96,45 Eur, nemažinant pagrindinės prievolės sumos, kuo remiasi toks mokėjimų skirstymas ir skaičiavimas ieškovė nemotyvuoja. Dengiant pagrindinę prievolę atsakovo mokėtina suma vietoje 6039,41 Eur (grąžintino kredito dalis), būtų 5399,41 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Šiaulių apylinkės teismas Šiaulių rūmai 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė: 1) ieškovei „PlusPlus Capital“ AS iš atsakovo E. S. 6039,41 Eur skolą; 2) 621,04 Eur palūkanų; 3) 14 proc. dydžio metines palūkanas nuo 6039,41 Eur sumos, skaičiuojant nuo 2018 m. gegužės 10 d. iki visiško skolos grąžinimo dienos; 4) 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą bendrą 6660,45 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2018 m. gegužės 18 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 5) 148,80 Eur bylinėjimosi išlaidų. Grąžino ieškovei „PlusPlus Capital“ AS 15,00 Eur permokėto žyminio mokesčio bei priteisė iš atsakovo E. S. valstybei 5,11 Eur pašto išlaidų.
5. Teismas vertino, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovas būtų sumokėjęs skolą ieškovei, atsakovas grąžino tik nedidelę suteikto kredito dalį. Konstatavo, kad sudaryta sutartimi atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą, tačiau jo viso negrąžino, todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 6039,41 Eur negrąžinto kredito dalis.
6. Įvertinęs, kad šalys susitarė dėl 14 proc. dydžio metinių palūkanų normos, atsakovas savo noru sudarė kredito sutartį su banku būtent tokiomis sąlygomis, su jomis sutiko, tokio dydžio palūkanos laikytinos standartinėmis, teismas sprendė, kad negalima daryti išvados, jog sutartinės palūkanos yra per didelės, nesąžiningos ir pažeidžiančios atsakovo teises. Taip pat sprendė, kad tokios palūkanos priteisiamos iš atsakovo už negrąžintą kredito sumą iki pat jos grąžinimo.
7. Taip pat, teismas nurodė, kad yra pagrindas priteisti 178,07 Eur palūkanų, susidariusių iki reikalavimo perleidimo, bei 782,97 Eur palūkanų, susidariusių ieškovui perėmus reikalavimą, nuo 2017 m. birželio 6 d. iki 2018 m. gegužės 9 d.
Šalies argumentai
8. Teismas nustatė, kad ieškovė pirminiu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 543,55 Eur delspinigių, tačiau patikslintu ieškiniu šio reikalavimo atsisakė, atsižvelgdama į tai, jog atsakovas atliko keletą įmokų ieškovei. Atsakovui su delspinigių priteisimu nesutikus ir nurodžius, kad jų dydis pagal nusistovėjusią praktiką turėtų būti taikomas 0,01 proc., teismas nustatė, kad atsakovo su Banku sudarytoje sutartyje numatyti delspinigiai nepažeidžia LR Vartojimo kredito įstatymo nuostatų nei dėl jų maksimalaus dydžio, nei dėl skaičiavimo trukmės. Tačiau, vertindamas tai, kad reikalavimas kyla iš vartojimo sutarties, likusi neįvykdyta prievolės dalis yra pakankamai didelė, ieškovė už vėlavimą atsiskaityti turės teisę gauti iš atsakovo 14 proc. metines palūkanas iki visiško atsiskaitymo, ieškovė jokių konkrečių nuostolių dėl delspinigių neįrodinėjo, pagal LR Vartojimo kredito įstatymą delspinigių dydis yra maksimalus, atsakovas savo iniciatyva įvykdė dalį prievolės, teismas sprendė, kad yra pagrindas šiek tiek sumažinti priteistinų delspinigių sumą.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas, vertindamas atsakovo prieštaravimus dėl įmokų paskirstymo tvarkos, nustatė, jog Bankas ir atsakovas 2015 m. lapkričio 26 d. sutarties 7.4. punktu susitarė, kad nepriklausomai nuo atsakovo nurodomos mokėjimo paskirties bankas pirmiausiai dengs delspinigius, po to palūkanas ir kreditą. Todėl, atsakovo argumentus, kad pirmiausia turėjo būti dengiamas kreditas, teismas atmetė kaip nepagrįstus.
10. Taip pat teismas pažymėjo, kad ieškovės patikslintas ieškinys neužkerta kelio spręsti delspinigių mažinimo klausimo, kadangi jų padengimas (užskaitymas) įvyko jau teismo proceso metu. Nurodė, kad prašoma priteisti 543,55 Eur delspinigių suma už 180 dienų apskaičiuota teisingai. Darė išvadą, kad yra pagrindas sumažinti reikalaujamų iš atsakovo delspinigių dydį iki 300 Eur. Teismas atsižvelgdamas, jog atsakovas įvykdė dalį prievolės sumokėdamas 640 Eur, vertino, jog ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovo 6039,41 Eur kredito, 961,04 Eur palūkanų, 300 delspinigių. Todėl, teismas atsižvelgdamas į ginčo sutarties nuostatas dėl lėšų paskirstymo, sprendė, kad iš atsakovo priteistina 6039,41 Eur kredito ir 621,04 Eur palūkanų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
11. Apeliaciniu skundu apeliantas (atsakovas) E. S. prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą pakeisti ir priteisti iš apelianto (atsakovo) ieškovės „PlusPlus Capital“ AS naudai: 1) 5399,41 Eur negrąžintos skolos; 2) 3 proc. mokėjimą funkciją atliekančių metinių palūkanų, jas skaičiuojant nuo 5399,41 Eur sumos; 3) kitus ieškovės reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus. Taip pat prašo: 4) apelianto (atsakovo) atliekamus mokėjimus ieškovei pirmiausia įskaityti pagrindinės prievolės dengimui, mokėjimą išdėstant 36 mėn. laikotarpiui; 5) atleisti apeliantą (atsakovą) nuo žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinio skundo pateikimą arba 6) atidėti jo mokėjimą iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:
11.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo net 14 proc. dydžio palūkanas iki kol atsakovas galutinai atsiskaitys su ieškove.
11.2. Teismas pagrįstai nustatė, kad apeliantas (atsakovas) geranoriškai yra atlikęs dalį sutartinės prievolės, tačiau nepagrįstai laikė, kad ieškovė mokėjimus teisingai paskirstė, pirmiausia, juos įskaitant į netesybų dengimą, nemažinant pagrindinės prievolės sumos.
12. Atsiliepimas į apeliacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka nepateiktas.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). LR CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (LR CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Todėl teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal pateikto apeliacinio skundo argumentus.
Dėl ginčo esmės.
14. Byloje kilo ginčas dėl sprendimo dalių, kuriose buvo sprendžiamas ginčas dėl sutartinių mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, sutartinių delspinigių, įrodymo vertinimo.
15. Bylos duomenys patvirtina, kad AB (duomenys neskelbtini) ir atsakovas E. S. 2015 m. lapkričio 26 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria AB (duomenys neskelbtini) suteikė atsakovui 7000 Eur kreditą, kurio grąžinimo terminas iki 2020 m. spalio 27 d., o atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą Vartojimo kredito sutartyje nurodytu terminu pagal grafiką, mokėti 14 proc. metinių palūkanų (b. l. 18 – 29). Vartojimo kredito sutarties 5.1 punkte Sutarties šalys susitarė, kad Sutartyje numatytos palūkanos skaičiuojamos nuo kredito gavėjo paimtos ir negrąžintos sumos ir skaičiuojamos iki viso kredito grąžinimo bankui dienos. Vartojimo kredito sutarties 7.2 punktu Sutarties šalys susitarė, kad kredito gavėjui praleidus Sutartyje numatytus kredito ar jo dalies grąžinimo, palūkanų ir/ar kitų Sutartyje numatytų mokėjimų terminus, kredito gavėjas privalo už kiekvieną kalendorinę termino praleidimo dieną mokėti bankui Sutartyje nustatyto dydžio (0,05 proc.) delspinigius nuo sumos, kurios mokėjimo terminas praleistas. Vartojimo kredito sutarties 11.2.1 punktu šalys susitarė, kad bankas turi teisę, prieš 30 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėją, nesikreipdamas į teismą vienašališkai nutraukti Sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjas iki Sutarties nutraukimo dienos grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą, jeigu kredito gavėjas padaro bent vieną iš esminių Sutarties pažeidimų ar paaiškėja bent viena iš Sutartyje nurodytų aplinkybių.
16. Iš bylos duomenų matyti, kad šalys neginčijo aplinkybės, jog atsakovas turėjo finansinių sunkumų ir pažeidė kredito grąžinimo sąlygas ir tvarką, dėl ko susidarė įsiskolinimas bankui. AB (duomenys neskelbtini) 2017 m. sausio 27 d., Nr. (duomenys neskelbtini), 2017 m. balandžio 19 d., Nr. (duomenys neskelbtini) pretenzijomis pranešė atsakovui, kad dėl jo netinkamai vykdomų įsipareigojimų pagal Vartojimo kredito sutartį 2017 m. balandžio 18 d. duomenimis atsakovo pradelsta skola bankui buvo 570,96 Eur, visa skola – 6173,74 Eur. Atsakovui nesumokėjus bankui pretenzijose nurodytu terminu pradelstos kredito grąžintinos sumos, bankas 2017 m. gegužės 9 d. vienašališkai nutraukė Vartojimo kredito sutartį su atsakovu. Reikalavimo perleidimo sutartimi AB (duomenys neskelbtini) perleido kreditorinio reikalavimo teises į atsakovo įsiskolinimą įmonei „PlusPlus Baltic“ OU, veikiančiai Lietuvoje per filialą; vėliau „PlusPlus Baltic“ OU perleido kreditorinio reikalavimo teises į atsakovo skolą ieškovei „PlusPlus Capital“ AS. 2017 m. birželio 6 d., atsakovas buvo informuotas apie reikalavimo teisės perleidimą (b. l. 35).
17. Iš esmės apelianto (atsakovo) E. S. apeliacinis skundas grindžiamas tomis aplinkybėmis, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo net 14 proc. dydžio palūkanas iki kol apeliantas (atsakovas) galutinai atsiskaitys su ieškove. Pasak apelianto, jis kaip vartotojas susidariusiame santykyje buvo silpnoji šalis, 14 proc. palūkanos per didelės, be to ieškovė ilgai delsė reikalauti prievolės padengimo, kuomet atsakovas net po sutarties nutraukimo pagal galimybes dengė skolą ieškovei. Taip pat teismas nepagrįstai laikė, kad ieškovė mokėjimus teisingai paskirstė, pirmiausia, juos įskaitant į netesybų dengimą, nemažinant pagrindinės prievolės sumos. Dengiant pagrindinę prievolę apelianto (atsakovo) mokėtina suma vietoje 6039,41 Eur (grąžintino kredito dalis), būtų 5399,41 Eur.
18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso (toliau LR CK) 6.870 straipsnį paskolos gavėjo pagal paskolos sutartį pareiga yra grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) bei mokėti palūkanas už naudojimąsi pinigais, jeigu sutartis nenustato ko kita.
19. Pagal LR CK 6.872 straipsnio, reglamentuojančio palūkanas už naudojimąsi paskolos sutarties dalyku, 1 dalį palūkanų (pelno palūkanų) už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad jeigu paskolos dalykas yra pinigai, tai paskolos sutartis yra atlygintinė. Palūkanos, kaip mokestis už skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (LR CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-275-248/2015).
20. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantas (atsakovas) E. S. įsipareigojo grąžinti gautą 7000 Eur vartojimo kreditą Sutartyje nurodytu terminu pagal grafiką ir mokėti 14 proc. metinių palūkanų (Vartojimo kredito sutarties 2.1, 4.1, 5.1 punktai). Atsižvelgiant į anksčiau nurodytą teisinį ginčo santykio reglamentavimą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, vadovaujantis Sutarties 5.1 punktu, nustatančiu kredito gavėjo pareigą mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, skaičiuojamas nuo negrąžintos kredito sumos, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas (atsakovas) turi prievolę mokėti sutartines 14 proc. dydžio palūkanas iki visiško prievolės įvykdymo (LR CK 6.872 straipsnio 2 dalis). Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju yra nustatyta, jog apeliantas gautu kreditu vis dar naudojasi, todėl turi sumokėti pelno (mokėjimo) palūkanas, dėl kurių dydžio ir mokėjimo tvarkos buvo susitarta sudarytoje šalių Sutartyje.
21. Pažymėtina, jog šalys, įgyvendindamos sutarties laisvės principą, palūkanų dydį ir mokėjimo tvarką nustatė savo susitarimu (LR CK 6.872 straipsnio 1 dalis), kadangi dėl Sutarties sąlygų apeliantas (atsakovas) išreiškė sutikimą. Vartotojų teisių gynimas nagrinėjamu atveju gali būti užtikrinamas tik tuo, kad teismas patikrina vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumą LR CK 6.228-4 straipsnio pagrindu ir nustatęs, kad sutartimi nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties netinkamą vykdymą ar kitu pagrindu, pripažįsta sąlygą negaliojančia. Vien tai, kad viena šalis yra vartotojas, nereiškia, jog visais atvejais teismas turi vienos šalies naudai vertinti susitarimo sąlygas. Pritartina pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, jog ginčo šalys susitarė dėl 14 proc. dydžio metinių palūkanų normos. Apeliantas (atsakovas) savo noru sudarė vartojimo kredito sutartį su banku būtent tokiomis sąlygomis, su jomis sutiko, tokio dydžio palūkanas net ir tinkamo Sutarties vykdymo atveju būtų turėjęs mokėti iki sutarties pabaigos, t. y. 2020 m. spalio 27 d., tad sudarant Sutartį su banku apeliantui (atsakovui) palūkanos neatrodė per didelės.
22. Kritiškai vertintinas ir kitas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad ieškovė mokėjimus teisingai paskirstė, pirmiausia, juos įskaitant į netesybų dengimą, nemažinant pagrindinės prievolės sumos. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Bankas ir apeliantas (atsakovas) 2015 m. lapkričio 26 d. Sutarties 7.4. punktu susitarė, kad nepriklausomai nuo atsakovo nurodomos mokėjimo paskirties bankas pirmiausiai dengs delspinigius, po to palūkanas ir kreditą. Šias byloje esančias faktines aplinkybes taip pat nustatė ir įvertino pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina ir tai, jog apeliantas (atsakovas) niekada neginčijo ir šiuo metu nėra iškėlęs savarankiško ginčo dėl sutarties sąlygų nuginčijimo. Sutartyje numatyta įmokų paskirstymo tvarka visiškai atitiko Sutarties šalių valią ir interesų pusiausvyrą.
Dėl kitų apeliacinio skundo reikalavimų.
23. Apeliaciniame skunde apeliantas (atsakovas) pateikė prašymą jo atliekamus mokėjimus ieškovei pirmiausia įskaityti pagrindinės prievolės dengimui, mokėjimą išdėstant 36 mėn. laikotarpiui. Apeliacinio skundo turinys ir bylos medžiaga suponuoja išvadą, jog apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės iškėlė naujus reikalavimus – tokie apelianto keliami nauji reikalavimai negali būti apeliacijos dalyku (LR CPK 312).
24. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas (atsakovas), nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas. Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį išdėstyti argumentai neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų.
25. Apeliacinės instancijos teismas apibendrindamas šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės reikalavimą dėl sutartinių mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, sutartinių delspinigių priteisimo, visapusiškai ištyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai konstatavo aktualias kilusiam ginčui faktines aplinkybes, tinkamai aiškino bei taikė tiek civilinio proceso, tiek materialines teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ir keisti apeliacinio skundo argumentais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
26. Apeliantas apeliaciniame skunde išreiškė prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinio skundo pateikimą arba atidėti jo mokėjimą iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Bylos duomenimis nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas šio prašymo nesprendė. Apeliacinės instancijos teismas mano, jog apeliaciniu skundu šis pateiktas prašymas nėra naujas reikalavimas, o alternatyvus žyminio mokesčio sumokėjimo išsprendimo būdas, todėl šį prašymą turi teisę nagrinėti apeliacinės instancijos teismas nors jis ir nebuvo nagrinėtas pirmosios instancijos teisme (LR CPK 312 straipsnis). Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, bei atsižvelgiant į tai, jog apeliantas už apeliacinio skundo nagrinėjamu atveju turėjo sumokėti 155 Eur dydžio žyminį mokestį, vertinant, kad apeliantas jokiais rašytiniais įrodymais nepagrindė tokio savo reikalavimo būtinumo, apeliacinės instancijos teismas sprendžia pavesti apeliantui (atsakovui) E. S. sumokėti 155 Eur dydžio žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą (LR CPK 80 straipsnis, 83 straipsnio 3 dalis).
Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Pavesti E. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) sumokėti 155 Eur žyminio mokesčio sumą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Ši Šiaulių apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.