Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

2.1. Nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pareiškėjas nepažeidė nesąžiningos komercinės veiklos draudimo, įtvirtinto Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, nes pareiškėjo komercinė veikla neatitiko nei Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto, nei 7 straipsnio 6 punkto. Net jeigu egzistuotų pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas pažeidė nesąžiningos komercinės veiklos draudimą ir padarė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies pažeidimą, atsižvelgus į faktines aplinkybes, vadovaujantis Įspėjimų ir baudų už Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimus skyrimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 970 (toliau – ir Aprašas), pareiškėjui turėjo būti taikyta nuobauda – įspėjimas, o ne piniginė bauda. Be to, net jeigu būtų egzistavęs pagrindas pareiškėjui skirti baudą (o ne įspėjimą), vadovaujantis Aprašu, pareiškėjui turėjo būti skirta mažesnė nei 61 959 Eur bauda.

2.2. Tarnyba, pripažindama pažeidimą, ignoravo Įstatymo 3 straipsnio 5 dalį, kurioje numatyta, kad nustatant, ar komercinė veikla yra nesąžininga, atsižvelgiama į visus konkrečioje situacijoje vykdomos komercinės veiklos ypatumus ir aplinkybes. Pareiškėjas, 2021 m. pirmąjį ketvirtį planuodamas, kad saulės elektrinės parkas galės būti perduodamas vartotojams 2022 m. gegužės 31 d., t. y. daugiau nei po metų nuo pasiūlymo vartotojams pateikimo, buvo sąžiningas ir atidus, o laikotarpis, per kurį turėjo įgyvendinti savo įsipareigojimus, buvo pakankamas. Pasak pareiškėjo, tai iš esmės pripažino ir UAB „Ignitis“ tikrindamas jo projektą. Pareiškėjo pasirinktas saulės elektrinės parko išvystymo planas atitiko rinkos standartą, tačiau, atsiradus aplinkybėms, kurių jis negalėjo numatyti nustatydamas saulės elektrinės parko projekto įgyvendinimo terminus (problemos su žemės sklypo ribų nustatymu; Rusijos invazija į Ukrainą, o tai sukėlė beprecedentį kainų augimą ir logistikos problemas; akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Energijos skirstymo operatorius“ (toliau – ir ESO) vėlavimas vykdyti savo įsipareigojimus dėl saulės elektrinės parko prijungimo prie operatoriaus tinklų; medžiagų ir įrangos įsigijimo kainų augimas daugiau nei 20 proc. nuo projekto įgyvendinimo pradžioje planuoto biudžeto), pareiškėjas negali būti laikomas pažeidusiu profesinio atidumo standartą, nes tokių aplinkybių atsiradimo rizikos (kad visos šios aplinkybės atsiras vienu metu) nebūtų galėjęs numatyti ir įvertinti joks rūpestingas, sąžiningas ir atidus verslininkas. Todėl Tarnyba neturėjo pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo veiksmai, t. y. paskelbimas 2021 m. pirmąjį ketvirtį, kad saulės elektrinės parkas galės būti perduodamas vartotojams 2022 m. gegužės 31 d., neatitiko profesinio atidumo reikalavimų ir iš esmės iškreipė arba galėjo iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu. Pareiškėjas, viešai paskelbęs nurodytą informaciją, nesiekė suklaidinti vartotojų ir dėl to įgyti nesąžiningą konkurencinį pranašumą, dėjo visas protingas pastangas, kad saulės elektrinės parkas galėtų būti perduotas vartotojams nurodytu laiku, tačiau to objektyviai negalėjo padaryti dėl nuo savo veiksmų nepriklausančių aplinkybių. Taigi, pareiškėjo komercinė veikla neatitiko Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto nurodytų nesąžiningos komercinės veiklos požymių ir atitinkamai negali būti laikoma nesąžininga.

2.3. Įstatyme nėra nurodyta, kad egzistuojant 7 straipsnio 1–23 punktuose numatytos klaidinančios komercinės veiklos požymiams, daroma prezumpcija yra nenuginčijama. Pareiškėjas nesutinka ir ginčija Tarnybos išvadą, kad jo komercinė veikla atitiko Įstatymo 7 straipsnio 6 punktą. Vertindama, ar pareiškėjas pažeidė nesąžiningos komercinės veiklos draudimą, Tarnyba visiškai nevertino susiklosčiusių ekstraordinarių aplinkybių, privertusių pareiškėją kelis kartus atidėti saulės elektrinės parko perdavimo vartotojams terminą, o galiausiai – projektą nutraukti ir tik deklaratyviai nurodė, kad visos rizikos, kurių pareiškėjas neturėjo jokių protingų galimybių numatyti, neva yra įprastos, jas pareiškėjas tariamai privalėjo numatyti ir prisiimti jų padarinius. Taigi, vien tokiu pareiškimu Tarnyba pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pareigą nustatant, ar komercinė veikla yra nesąžininga, atsižvelgti į visus konkrečioje situacijoje vykdomos komercinės veiklos ypatumus ir aplinkybes. Vadovaudamasis teisės principu, jog atsakomybę nustatančios teisės normos negali būti aiškinamos plečiamai, pareiškėjas tvirtino, jog Tarnyba turėjo konstatuoti, kad jo komercinė veikla neatitinka Įstatymo 7 straipsnio 6 punkte įtvirtintų klaidinančios komercinės veiklos požymių.