Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-11-15 · Byla Nr. 2SA-204-302/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-11-15
Bylos Nr.
2SA-204-302/2012
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-00406-2012-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Romualda Janovičienė
Pareiškėjas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Kategorijos
  • 124.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 124.2.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2SA-204-302/2012Teisminio proceso Nr. 2-01-3-00406-2012-1Procesinio sprendimo kategorijos: 124.1; 124.2.9 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. lapkričio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 27 d. nutarties, kuria atmestas skundas dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro nutarimo atsisakyti kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2011-12-21 nutarimą Nr. 17.9-2728 ir įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo ir proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-98-54/2006, siekiant panaikinti neteisėtą Lietuvos apeliacinio teismo 2008-03-27 nutartį civ. byloje Nr. 2A-26/2008. Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, vadovaudamasi Prokuratūros įstatymo 19 straipsniu, 2011-11-23 kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su prašymu ginti viešąjį interesą ir kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo byloje, kurioje buvo patvirtinta AB „Krašto projektai“ ir atsakovų UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos taikos sutartis, ir teismo nutarties, kuria patvirtinta ši taikos sutartis, panaikinimo. Pareiškėjas nesutiko su prokuroro nutarime išdėstytu, jog Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 368 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas kreiptis dėl proceso atnaujinimo pasibaigęs, ir prokuroras procesinių veiksmų, susijusių su kreipimusi į teismą dėl proceso atnaujinimo atlikti nebegali, kadangi toks prokuroro sprendimas laikytinas visiškai formaliu. Pareiškėjas nurodė, kad materialinis teisinis pagrindas prokurorui kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo sietinas su aplinkybėmis, suponuojančiomis reikšmingą teisės aktų pažeidimą, kurio pašalinimas turėtų esminės reikšmės ginant visuomenės ar valstybės interesus, tačiau prokuroras šių aplinkybių nepagrįstai nenustatinėjo. Pareiškėjas nesutiko su Generalinio prokuroro pozicija, kad kitais nei CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytais pagrindais į teismą gali kreiptis ne tik prokuroras, bet ir kiti suinteresuoti asmenys, todėl prokuroras daro prielaidą, kad Lietuvos valstybė nėra suinteresuota, kokiu būdu bus tvarkomas jai priklausantis žemės sklypas ir jo teritorija, kuri buvo taikos sutarties dalyku. CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostata tik Generaliniam prokurorui suteikia teisę CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo bylose, kurios buvo nagrinėtos apeliacine tvarka. Pareiškėjas Generalinei prokuratūrai pateiktame prašyme ginti viešąjį interesą pateikė argumentus, jog Lietuvos apeliaciniam teismui 2008-03-27 nutartimi civ. byloje Nr. 2A-26/2008 patvirtinus taikos sutartį buvo padaryta aiški teisės taikymo klaida, kadangi taikos sutarties šalys neturėjo teisinio pagrindo spręsti dėl taikos sutarties objekto – valstybinės žemės. Nesilaikant imperatyvių Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 7 straipsnio 6 dalies nuostatų, buvo pažeistas viešasis interesas – apribotos valstybinės žemės savininko teisės savo nuožiūra valdyti, naudoti ir disponuoti turtu. Be to, nors byloje trečiuoju asmeniu buvo įtraukta Vilniaus apskrities viršininko administracija, sudarant taikos sutartį ji nedalyvavo ir neišreiškė pozicijos dėl ginčo teritorijos ties Konstitucijos pr. 23, Vilniuje, naudojimo aikštelei įrengti.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškimą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras pagrįstai ir teisėtai atsisakė kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti procesą civ. byloje Nr. 2-98-54/2006. Pareiškėjas neteisingai nurodė, kad Generalinis prokuroras privalėjo kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti procesą, nepaisydamas aplinkybės, kad nuo teismo nutarties yra praėję daugiau kaip vieni metai, o klausimas dėl termino iš esmės turėjo būti išspręstas teisme. Generalinis prokuroras skundžiamą nutarimą priėmė vadovaudamasis CPK 368 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo šio sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip 5 metai, o CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu atveju – jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip vieni metai. Minėto termino eigos pradžia siejama su teismo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimu ir kitoks terminio skaičiavimas įstatyme nėra numatytas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 27 d. nutartimi skundą atmetė. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, jog prokuroras negalėjo atsisakyti kreiptis į teismą remdamasis vien procesinės teisės normomis, prokuroro sprendimas visiškai formalus. Nagrinėjamu atveju Generalinis prokuroras, gavęs pareiškėjo prašymą kreiptis dėl proceso atnaujinimo, pagrįstai svarstė tiek procesines kliūtis procesui atnaujinti, tiek pagrindų proceso atnaujinimui buvimą. Generalinis prokuroras išsamiai įvertino teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygas ir padarė pagrįstą išvadą, kad taikos sutartyje nėra pasisakyta dėl žemės sklypo, priklausančio Lietuvos valstybei, nuosavybės teisės perleidimo, nuomos, panaudos, o atsakovų prisiimti įsipareigojimai susiję su teritorijų planavimu, kurio organizavimas yra miesto savivaldybių kompetencija, t. y. Generalinis prokuroras nenustatė teisės aktų pažeidimo ir tuo pačiu viešojo intereso pažeidimo. Teismo vertinimu, Generalinis prokuroras išsamiai išanalizavo CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyto pagrindo procesui atnaujinti buvimą ir priėjo pagrįstos bei tinkamai motyvuotos išvados, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija dalyvavo bylos nagrinėjime ir kad taikos sutartimi nebuvo pažeistos jos teisės. Generalinis prokuroras, svarstydamas galimybę kreiptis dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, pagrįstai vadovavosi CPK 368 straipsnio 2 dalies (2011-10-01 redakcija) norma, numatančia, kad prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, o CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu atveju – jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip vieni metai ir tinkamai įvertino, kad šis terminas yra naikinamasis procesinis terminas, kuriuo ribojama proceso atnaujinimo galimybė. Teismas nurodė, jog vien šio termino praleidimas teismui yra pagrindas atmesti prašymą (CPK 370 straipsnio 3 dalis), todėl vien ši procesinė kliūtis Generaliniam prokurorui sudarė pakankamą pagrindą pripažinti, kad prašymo pateikimas šiuo atveju nėra galimas. Teismas nenustatė ir pareiškėjas nepagrindė, kad nagrinėjamu atveju būtų išskirtinė, netoleruotina situacija, kuriai esant vadovaujantis kasacinio teismo praktika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byla Nr. 3K-3-233/2004; byla Nr. 3K-3-346/2006; byla Nr. 3K-3-515/2007) būtų galimybė atnaujinti praleistą naikinamąjį terminą. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė tariamus Žemės įstatymo nuostatų ir viešojo intereso pažeidimus, tačiau nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kurios iš tiesų įgalintų spręsti apie konkretaus viešojo intereso pažeidimą šiuo atveju.

Dėl nurodytų aplinkybių teismas padarė išvadą, kad pagrindo naikinti ginčijamą Generalinio prokuroro nutarimą skunde nurodytais motyvais nėra, todėl skundą atmetė.

Šalies argumentai

Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atskiruoju skundu prašo skundžiamą teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2011-12-21 nutarimą ir įpareigoti jį Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo ir proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-98-54/2006, siekiant panaikinti neteisėtą Lietuvos apeliacinio teismo 2008-03-27 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-26/2008.

Žemesnės instancijos teismas

Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad tiek Generalinis prokuroras ginčijamame nutarime, tiek pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nenustatytas viešojo intereso pažeidimas ir pagrindas kreiptis į teismą siekiant atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-98-54/2006. Neatnaujinęs civilinio proceso teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, kad tvirtinant taikos sutartį nebuvo pažeistos imperatyvios teisės normos.

Šalies argumentai

Apeliantas nesutinka su teismo motyvais, kad pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepagrindė viešojo intereso pažeidimo, kadangi nurodomoje civilinėje byloje taikos sutartimi ginčo šalys nusprendė dėl ginčo žemės sklypo panaudojimo – sklype neterminuotai numatė automobilių stovėjimo aikštelę, nors nei viena iš ginčo šalių neturėjo teisėto pagrindo veikti šio žemės sklypo savininko ar teisėto valdytojo vardu ar interesais.

Nurodo, jog yra pažeidžiamas viešas interesas, kadangi taikos sutartimi (5 p.) įsipareigojus numatyti aikštelę, kuri iš esmės buvo įrengta kaip laikinas statinys, nei Nacionalinė žemės tarnyba, veikianti kaip valstybinės žemės patikėtinis, nei Vilniaus miesto savivaldybė ar bet kuri kita institucija negalės vykdyti jokių kitų procesų šioje teritorijoje, kadangi galios privalomas teritorijos naudojimo režimas. Nesilaikant imperatyvių Žemės įstatymo 7 str. 1 d. 1 p. ir 7 str. 6 d. nuostatų buvo pažeistas viešasis interesas – apribotos valstybinės žemės savininko teisės savo nuožiūra valdyti, naudoti ir disponuoti turtu. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog šalims nenumačius, kad taikos sutartimi nėra susitariama dėl ginčo sklypo, esančio Konstitucijos pr. 23, Vilniuje, perleidimo, neegzistuoja viešojo intereso pažeidimas, kadangi savininko teisės negali būti tapatinamos tik su teise disponuoti atitinkamu nuosavybės objektu.

Atskirajame skunde nurodoma, kad Generalinis prokuroras, svarstydamas pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje civilinėje byloje, nepagrįstai sprendė dėl procesinio klausimo, t.y. ar prašymas paduotas nepraleidus CPK 368 str. numatyto termino, kadangi šio klausimo sprendimas priklauso teismo kompetencijai.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą, atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, išnagrinėta trečiajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai žinant apie ginčo pobūdį, tačiau neturint materialinio suinteresuotumo, kaip bus sutvarkyta teritorija, nepasisakius dėl trečiojo asmens materialiųjų teisių ir pareigų, taip pat nepasisakius dėl žemės sklypo, priklausančio Lietuvos valstybei, nuosavybės teisių perėjimo tretiesiems asmenims, nuomos, panaudos ir pan.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirojo skundo, atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, bylos medžiagą sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl ginčijamo Generalinio prokuroro nutarimo, procesinės teisės normų, reglamentuojančių proceso atnaujinimo sąlygas, pagrindus ir tvarką, nepažeidė, taip pat tinkamai įvertino, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, kad būtų pažeistas viešasis interesas, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo.

Nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą, prašydamas ginti viešąjį interesą ir kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-98-54/2006, kuri buvo užbaigta Lietuvos Apeliacinio teismo 2008-03-27 nutartimi (civ. byla Nr. 2A-26/2008). Pareiškime nurodyta, kad yra pagrindas procesui atnaujinti, numatytas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte (padaryta aiški teisės normos taikymo klaida). Pareiškime buvo nurodyta ir ta aplinkybė, kad teismo patvirtinta taikos sutartimi nuspręsta dėl sutarties šalimi nesančios, bet valstybine žeme disponuojančios institucijos – Vilniaus apskrities viršininko administracijos, dabar Nacionalinės žemės tarnybos, teisių ir pareigų (b. l. 30-33). Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2011-12-21 nutarimu Nr. 17.9-2728 atsisakė kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, nes 1) praleistas CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas ir procesiškai negalimas jo atnaujinimas; 2) nustatė, kad CPK 366 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindo proceso atnaujinimui nėra, nes nebuvo pažeistos Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisės, nebuvo pasisakyta dėl žemės sklypo, priklausančio Lietuvos valstybei, nuosavybės teisių perėjimo tretiesiems asmenims, nuomos, panaudos, o atsakovų prisiimti įsipareigojimai susiję su teritorijų planavimu.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirajame skunde dėstomi argumentai nesudaro pagrindo pripažinti neteisėta ar nepagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartį.

Siekiant apginti viešąjį interesą, prašymus dėl proceso atnaujinimo gali paduoti Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras (CPK 365 str. 1 d.). Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas sudaro galimybę byloje nedalyvavusiam asmeniui – Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui –inicijuoti proceso atnaujinimą, kaip išimtį iš bendrosios nuostatos, kad pagrindinė iniciatyva atitenka asmenims, kurių materialioji teisė pažeista ar yra ginčijama. Tokia išimtis sietina su siekiu apsaugoti viešąjį interesą, todėl Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras šią teisę gali įgyvendinti esant dviems būtinoms sąlygoms: 1) prašymu atnaujinti procesą turi būti siekiama apginti viešąjį interesą; 2) turi būti atsiradusios ar paaiškėjusios aplinkybės, sudarančios bet kurį CPK 366 str. 1 d. 1-9 p. nurodytą pagrindą atnaujinti procesą. Tik esant šių aplinkybių visetui Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras gali įgyvendinti įstatyme įtvirtintą išimtį – inicijuoti proceso atnaujinimą. Įstatymų leidėjas teisę spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas inicijuoti viešojo intereso gynimą teismine tvarka suteikė prokurorui, o ne kitiems asmenims (išnagrinėtose bylose dalyvavusiems asmenims ar teismui), t. y. Prokuratūros įstatymo 19 str. numato, kad prokuroras, nustatęs asmens, visuomenės ar valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos pareiškimą arba savo iniciatyva, gindamas viešąjį interesą turi teisę ir pareigą kreiptis į teismą su ieškiniu ar pareiškimu. Prokurorui nenustačius tokio teisės aktų pažeidimo, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turėtų esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudarytų pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti, jis nėra įpareigotas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad Prokuratūros įstatymo prasme viešojo intereso gynimas yra teisės aktų pažeidimų pašalinimas pagal prokuratūrai suteiktus įgalinimus, o Prokuratūros įstatymo 19 str. 2 d. 1 p., neribojant prokuroro kompetencijos šioje srityje konkrečiais atvejais, apibrėžiami prokuroro įgalinimai pareikšti ieškinį ar prašymą teisme ir dėl to kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo, gindamas viešąjį interesą, generalinis prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, t. y. turėdamas pakankamai duomenų, leidžiančių padaryti tokią išvadą, ir kurio pobūdis, generalinio prokuroro nuomone, turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-09-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2010).

Apeliantas nurodo, kad tam, jog būtų galima konstatuoti viešojo intereso pažeidimą, būtina išnagrinėti visas bylos aplinkybes iš esmės, tuo tarpu neatnaujinus proceso teismas skundžiamoje nutartyje neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, kad tvirtinant taikos sutartį nebuvo pažeistos imperatyvios teisės normos. Su tokiu argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Kaip teisingai savo nutartį motyvavo pirmosios instancijos teismas, pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalį prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra. Prokuroras, tik išnagrinėjęs visas reikšmingas faktines ir teisines aplinkybes, priima sprendimą, ar yra padarytas teisės akto pažeidimas ir ar toks pažeidimas kvalifikuotinas viešojo intereso pažeidimu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminę reikšmę asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės mėn. 31 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-240/2010; 2006 m. balandžio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-291/2006; 2009 m. liepos 31 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-319/2009; 2009 m. spalio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-397/2009; kt.).

Atskirajame skunde taip pat nurodoma, jog apylinkės teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė viešojo intereso pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo padaryta išvada apie tai, kad nagrinėjamu atveju Generaliniam prokurorui nebuvo pagrindo konstatuoti viešojo intereso pažeidimo, yra teisinga. Pasak apelianto, tai, kad taikos sutartimi asmenys, nesantys ginčo sklypo savininkai ar teisėti valdytojai, susitarė dėl teritorijos dalies panaudojimo būdo, reiškia imperatyvių teisės normų, taip pat viešojo intereso pažeidimą. Sutikti su tokiais argumentais nėra pagrindo, kadangi, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, taikos sutartimi šalys nesprendė dėl nuosavybės teisės perleidimo ar kitokio suvaržymo, kas galėtų pažeisti Nacionalinės žemės tarnybos, valdančios minėtą žemės sklypą patikėjimo teise, teises ir teisėtus interesus ar Žemės įstatymo nuostatas, tuo tarpu taikos sutartimi buvo išspręstas klausimas dėl teritorijos planavimo, kas priklauso savivaldybės kompetencijai pagal galiojančius teisės aktus, ir pareiškėjas nepateikė duomenų bei neįrodė, kad toks teritorijos planavimas prieštarautų imperatyvioms teisės normoms ar viešajam interesui. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje reikšminga tai, kad pats pareiškėjas, siekiantis inicijuoti proceso atnaujinimą, buvo taikos sutarties šalimi, su kurios sąlygomis jos pateikimo tvirtinimui teismui metu sutiko, dėl jų neprieštaravo, dėl taikos sutarties sąlygų neprieštaravo ir Nacionalinė žemės tarnyba, kuri dar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu išreiškė savo poziciją, kad neturi materialinio suinteresuotumo, kaip bus tvarkoma ginčo teritorija, šios taikos sutarties neskundė, dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog Generaliniam prokurorui nebuvo pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje situacijoje yra viešojo intereso pažeidimas.

Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad Generalinis prokuroras, svarstydamas pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje civilinėje byloje, nepagrįstai sprendė dėl procesinio klausimo, t.y. ar prašymas paduotas nepraleidus CPK 368 str. numatyto termino, kadangi šio klausimo sprendimas priklauso teismo kompetencijai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, su tokiu argumentu nėra pagrindo sutikti. Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, Generalinis prokuroras, gavęs pareiškėjo prašymą kreiptis dėl proceso atnaujinimo, pagrįstai svarstė tiek procesines kliūtis procesui atnaujinti, tiek pagrindų proceso atnaujinimui buvimą. Pažymėtina, kad Generalinis prokuroras savo nutarime pasisakydamas dėl to, kad pareiškėjo prašymas paduotas praleidus CPK 368 str. numatytą terminą, nepaneigė teismo teisės sprendžiant prašymo dėl proceso atnaujinimo pagrįstumo nustatyti ar toks prašymas paduotas tinkamai bei laiku. Tuo pačiu atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad Generalinis prokuroras visiškai pagrįstai patikrino ar yra procesinės prielaidos realizuoti įstatyme numatytą jam teisę kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo, nes jos yra reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjo prašymo pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju procesinių prielaidų patikrinimas neapsiribojo Generalinio prokuroro nutarimu, nes pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, įvertino šias aplinkybes ir nenustatė, kad Generalinis prokuroras būtų neteisingai sprendęs procesinio termino klausimą, be to, teismas nenustatė, kad nagrinėjama situacija būtų išskirtinė ar netoleruotina, kas leistų atnaujinti praleistą naikinamąjį terminą. Dėl nurodyto nėra pagrindo konstatuoti, kad procesinio termino skaičiavimas buvo atliktas nekompetentingos institucijos.

Esant išdėstytoms aplinkybėms skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Romualda Janovičienė