Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „SpecRail“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „SpecRail“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Geležinkelio tiesimo centras“ dėl 2017 m. birželio 20 d. susitarimo prie 2016 m. vasario 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. S(GTC)-71/16 ir 2018 m. vasario 2 d. susitarimo dėl taikaus ginčo sprendimo pripažinimo negaliojančiais ab initio bei restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentai

17. Pagal 2016 m. rugsėjo 23 d. mineralinių medžiagų (užpildų) ėminio ėmimo aktą nustatyta, jog granitinės skaldos kokybei įvertinti buvo pateikta apie 150 kg granitinės skaldos, taigi, tik maža dalis perduotos granitinės skaldos. Tik 150 kg ėminio rezultatai negali įrodyti ir neįrodo, jog išimtinai visa įmonės perduota skalda atsakovei neva buvo nekokybiška.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

34. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Civilinio proceso kodekso (CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundų ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

35. Teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinių skundų ribas. Byloje ginčas kilo dėl 2017 m. birželio 20 d. susitarimo prie 2016 m. vasario 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. S(GTC)-71/16 ir 2018 m. vasario 2 d. susitarimo dėl taikaus ginčo sprendimo pripažinimo negaliojančiais ab initio bei restitucijos taikymo.

36. Byloje nustatyta, kad ieškovė su atsakove 2016 m. vasario 29 d. pasirašė Granito skaldos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. S(GTC)-71/16 (1 t., b. l. 30–34). Pagal šią sutartį ieškovė įsipareigojo parduoti, o atsakovė nupirkti užsakytą granitinės skaldos 31,5/63 mm frakcijos, atitinkančios LST EN 13450:2004, kiekį (Skaldos sutarties 1.1 punktas). Ieškovė, be kita ko, iš anksto garantavo, kad skaldos kokybė atitinka nurodytus reikalavimus (Skaldos sutarties 4.1 punktas). Skaldos sutarties 3 ir 4 skirsniuose buvo apibrėžta atsakovės teisė tikrinti ieškovės tiekiamos skaldos kokybę ir šios teisės įgyvendinimo tvarka. Skaldos sutarties 3.5 punkte nurodyta, kad bylos šalys susitarė, kad atsakovė vieną kartą per mėnesį atlikinės kontrolinį prekių kokybės patikrinimą akredituotoje laboratorijoje, o atsižvelgiant į tyrimo rezultatus arba bus pasirašomas prekių priėmimo pagal kokybę aktas, arba atsakovė teiks atsisakymą priimti skaldą. Taip pat Skaldos sutarties 3.6 punkte nustatyta, kad, ieškovės įgaliotų atstovų dalyvavimas imant kontrolinius skaldos ėminius nėra būtinas, o skaldos kokybės tikrinimai bus atliekami atsakovės sąskaita akredituotoje laboratorijoje, kurios darbuotojai ėminius kokybės tyrimams ims vadovaujantis LST EN 13450 standarto reikalavimais. Be to, bylos šalys susitarė, kad tuo atveju, jeigu laboratorijos išvados dėl skaldos kokybės bus neigiamos, šis klausimas bus sprendžiamas: arba skiriant papildomą techninę ekspertizę, arba surašant defektinį aktą (Skaldos sutarties 4.2 punktas). Tuo atveju, jei prekės yra bent viena klase žemesnės kokybės nei nustatyta Sutartyje, Įmonė privalo šio užsakymo pateiktas prekes, gautas ir iškrautas į kelią per laikotarpį nuo paskutinio ėminio paėmimo iki akredituotos laboratorijos neigiamų išvadų gavimo, savo jėgomis ir lėšomis atsiimti ir per 15 kalendorinių dienų pakeisti jas kokybiškomis (Skaldos sutarties 4.4. punktas).

37. 2016 m. gegužės 31 d., 2016 m. birželio 15 d., 2016 m. birželio 30 d., 2016 m. liepos 15 d., 2016 m. rugpjūčio 15 d., 2016 m. spalio 3 d., 2016 m. spalio 14 d., 2016 m. spalio 20 d., 2016 m. spalio 24 d., 2016 m. spalio 25 d. ir 2016 m. lapkričio 15 d. prekių priėmimo komisijos aktuose, kuriais būdavo įforminamas skaldos perdavimas atsakovei, pastabų apie skaldos kokybę nebuvo nurodyta (2 t., b. l. 63–73). Tokių pastabų nebuvo nurodyta ir prekių priėmimo pagal kokybę aktuose. Įrodymų, kurie patvirtintų, kad prieš pasirašant prekių priėmimo pagal kokybę aktus būtų buvę imami skaldos ėminiai ir skaldos kokybės patikrinimas atliekamas akredituotoje laboratorijoje, byloje nepateikta (Skaldos sutarties 3.5 punktas).

38. Pirmas ieškovės atsakovei tiektos skaldos ėminys buvo paimtas Klaipėdos uoste 2016 m. rugsėjo 23 d. Iš ėminio ėmimo akto turinio matyti, kad ėminys buvo atrinktas iš krūvos su kastuvu. Ėminio ėmime dalyvavo ne tik tyrimą atlikusios akcinės bendrovės „Problematika“ ir atsakovės, bet ir ieškovės atstovas (2 t., b. l. 76).

41. Atsakovė 2016 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. 2-1492/16 pranešė ieškovei, kad, atlikus skaldos kokybės tyrimą, nustatyta, jog patiekta skalda neatitinka techninės specifikacijos keliamų reikalavimų (1 t., b. l. 35). Prie šio rašto buvo pridėti VGTU atliktų ginčo skaldos ėminių, paimtų iš geležinkelio kelio Telšiai–Lieplaukė, bandymų 2016 m. gruodžio 8 d. protokolai Nr. 3-3750, Nr. 3-3751, Nr. 3-3752, Nr. 3-3753, Nr. 3-3754, Nr. 3-3755 (I t., b. l. 36–47). Nurodytu raštu atsakovė, be kita ko, pakvietė ieškovės įgaliotus atstovus pasirašyti prekių defektinį aktą. Toks aktas nebuvo pasirašytas.

Dėl granito skaldos kokybės

44. Apeliantė visų pirma nesutinka su tuo, kad skalda buvo netinkamos kokybės. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad trys nepriklausomos laboratorijos patvirtino, jog tiektos skaldos kokybė galėjo neatitikti jai keltų reikalavimų. Grįsdama šį apeliacinio skundo argumentą apeliantė nurodo, kad Tiekėjo pristatytą granitinę skaldą ieškovė parduodavo atsakovei, atsakovė savo transportu iš Draugystės geležinkelio stoties turėjo pareigą pasiimti, taigi ieškovė iš esmės buvo tarpininkė. Nuo momento, kai atsakovė pasiimdavo granitinę skaldą iš Draugystės geležinkelio stoties, pastaroji tapdavo atsakovės nuosavybe, už kurios atsitiktinio žuvimo riziką atsakomybė teko būtent atsakovė (CK 6.333 straipsnio 1 dalis). Be to, teigia, kad 2016 m. rugsėjo 23 d. paimtas ėminys buvo per mažas, nebuvo laikomasi LST EN 932-1:2001 standarto, o 2016 m. lapkričio 7 d. ir 2016 m. gruodžio 8 d. ėminiai ir tyrimai nepatikimi, nes buvo tirta skalda, kuri jau buvo panaudota. Su tokiais apeliantės argumentais negalima sutikti.

45. Pažymėtina, kad apeliantė tik deklaratyviai grindžia ėminių ėmimo neatitikimą LST EN 932-1:2001 standartui bei per mažu 150 kg ėminio kiekiu, kadangi teisės aktuose nėra reglamentuotas tokio ėminio kiekis, tokiems savo argumentams pagrįsti apeliantė nepateikė jokių argumentų. Pažymėtina, kad civiliniame procese galioja taisyklė, jog įrodinėti privalo tas, kas teigia. Apeliantė, grįsdama savo argumentus LST EN 932-1:2001 standarto nuostatomis, o būtent, jog vienkartiniai ėminiai būtų paimti iš įvairių atsitiktinių partijos vietų bei jog ėminį reikia imti iš krūvos vidaus ir negalima imti vienkartinio ėminio vien tik nuo paviršiaus arba arti jo, galimai dėl to tyrimų rezultatai turėtų būti vertinami kritiškai, nepateikė savo nurodomas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis), todėl atsakovė neturėjo pareigos įrodinėti, kad ėminiai buvo tinkamai paimti. Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tiek 2016 m. rugsėjo 23 d. skaldos ėmimo uoste aktą, tiek 2016 m. spalio 26 d. mėginių ėmimo aktą pasirašė ieškovės atstovai, aktuose nebuvo nurodyti kokie nors neatitikimai ar nesutikimai, todėl argumentai, jog ėminiai neatitiko procedūrų, laikytini deklaratyviais. Be to, atsakovė pateikė logiškus paaiškinimus, dėl kokių priežasčių dalis ėminių buvo imama iš jau panaudotos skaldos, kadangi skalda į projekto vietą buvo gabenama dalimis, todėl dalis ėminių buvo paimta iš jau panaudotos skaldos, o dalis dar jai esant Klaipėdos uoste. Aplinkybė, kad ėminiai buvo imami iš skirtingų vietų, tačiau rezultatai patvirtino netinkamą skaldos kokybę, tik patvirtina tokių rezultatų pagrįstumą. Apeliantė, lygiai taip pat turėdama įrodinėjimo pareigą pagrįsti, jog skaldos panaudojimas lėmė jos netinkamą kokybę, tokių įrodymų nepateikė, todėl tokie argumentai nustatytų aplinkybių kontekste (nutarties 38-40 punktai) vertintini kaip nepagrįsti.

46. Apeliantė nurodo, kad ji negali atsakyti už skaldos kokybę, kadangi ji iš tiekėjo užsisakydavo granitinę skaldą, kurią UAB „Vakarų krova“ pristatydavo į Draugystės geležinkelio stotį. Ieškovė skaldą parduodavo atsakovei, kuri savo transportu iš Draugystės geležinkelio ją pasiimdavo, todėl negali atsakyti už nekokybišką skaldą. Pažymėtina, kad kaip nustatyta nutarties 36 punkte, tarp šalių susiklostė pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, 4.1 punkte pardavėja garantavo, kad skalda atitinka kokybės standartus, be to, tokia bendroji pareiga pardavėjui įtvirtinta ir CK 6.333 straipsnio 1 dalyje, todėl apeliacinio skundo argumentai, jog ieškovė neprivalo garantuoti parduodamos skaldos kokybės, yra nepagrįsti. Apeliantė taip pat nurodo, kad pagal Skaldos sutartį atsakovė turėjo reikalauti atsiimti nekokybiškas prekes ir perduoti naujas (Sutarties 4.4. punktas). Dėl šio argumento pažymėtina, kad negalima suabsoliutinti šios atskiros sutarties nuostatos, kadangi šalys, siekdamos taikiai išspręsti kilusį ginčą, pasirašė tiek 2017 m. birželio 20 d. Susitarimą prie Skaldos sutarties Nr. S(GTC)-71/16-P1, tiek 2018 m. vasario 2 d. Susitarimą Nr. S(GTC)-71/16-P2. Be to, CK 6.334 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti alternatyvūs pirkėjo gynybos būdai, nusipirkus netinkamos kokybės prekę, tame tarpe - kad daiktas, sutartyje apibūdintas pagal rūšį, būtų pakeistas tinkamos kokybės daiktu (kaip numatyta Skaldos sutarties 4.4 punkte), arba kad būtų atitinkamai sumažinta pirkimo kaina (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 2 punktas), būtent šį būdą šalys pasirinko kaip susidariusios situacijos sprendimo būdą, todėl teigti, kad atsakovė būtinai turėjo pasinaudoti Skaldos sutarties 4.4 punktu, nėra pagrindo.

47. Apibendrinant galima daryti išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad pagal 2016 m. vasario 29 d. pasirašytą granito skaldos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. SŪGTC)-71/16 ieškovė atsakovei teikė netinkamos kokybės skaldą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pretenzija buvo pareikšta tinkamai bei pagrįstai, to pasėkoje buvo sudarytas Taikos susitarimas.

Dėl sutarčių negaliojimo CK 1.82 ir 1.91 straipsnių pagrindu

49. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiformavusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų šiam stabilumo tikslui, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. UAB „SEB investicijų valdymas“, bylos Nr. 3K-3-232/2012; kt.). Gerbiant šalių valios autonomijos principą pirmenybė turi būti teikiama ne formaliems sandorio negaliojimo argumentams, bet šalių valiai sukurti jų siekiamus civilinius teisinius santykius, jeigu šie iš esmės nepažeidžia įstatymo reikalavimų ir gali teisėtai egzistuoti bei sukelti atitinkamus teisinius padarinius. CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarčių privalomumo principas (pacta sunt servanda) taip pat reiškia ne tik tai, kad sutartis privalo būti vykdoma, bet visų pirma tai, jog ji galioja bei saisto šalis ir gali būti pakeista arba nutraukta tik šalių susitarimu, o vienašalis sutarties nutraukimas arba pripažinimas negaliojančia yra kraštutinė priemonė (ultima ratio), kuri gali būti taikoma tik sutartyje arba įstatyme nurodytais atvejais.

50. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad siekiant nuginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius remiantis tuo, kad jie prieštarauja juridinio asmens teisnumui (CK 1.82 straipsnis), būtina nustatyti šių teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatusis juridinis asmuo; antra, turi būti nustatytas valdymo organo kompetencijos pažeidimas ar (ir) prieštaravimas juridinio asmens tikslams; trečia, turi būti įrodytas privataus juridinio asmens kontrahento ginčijamame sandoryje nesąžiningumas; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-611/2016, 34 punktas). Apeliantė iš esmės ginčija tai, jog sudaryti sandoriai buvo ekonomiškai nenaudingi ieškovei, prieštaraujantys verslo logikai, be to, atsakovė buvo nesąžininga.

51. Pažymėtina, kad sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnis). Sutarties laisvės principas valstybės pripažįstamas ir ginamas tikslingai – jis suteikia reikšmę suderintiems šalių tarpusavio ketinimams. Šalių pasiektas susitarimas įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka tampa teisiškai įpareigojančiu aktu ir reikšmingu visuomeninės savireguliacijos instrumentu. Šis aktas (susitarimas) nustato teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-262/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2010). Taigi sutarčių laisvės principas leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Byloje nenustatyta, kad ieškovė būtų buvusi verčiama ar kitaip spaudžiama sudaryti ginčijamus susitarimus ir tokiu būdu išspręsti tarp šalių kilusį nesutarimą dėl netinkamos skaldos kokybės. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad CK 1.82 straipsnyje nustatyti pagrindai sandoriams pripažinti negaliojančiais savaime nėra siejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda; tačiau jei tai nurodyta juridinio asmens teisnumą apibrėžiančiose normose ar steigimo dokumentuose, su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėjebyloje BUAB ,,Balmeto Medis“ v. AB ,,Simega“, bylos Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Office M3“, kt. v. Nordea Bank Finland Plc, bylos Nr. 3K-3-520/2012; kt.). Be to, sandorių sudarymas ar jų nutraukimas ekonomiškai nepalankiomis ar mažiau naudingomis sąlygomis (pvz., su didesnėmis palūkanomis nei kitais atvejais ar su kitais asmenimis, nutraukiant sutartis ekonomiškai nepalankiomis sąlygomis, sudarant taikos sutartis, kai teikiama pernelyg daug nuolaidų) nereiškia neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju nei Pradinis susitarimas, nei Taikos susitarimas negali būti laikomi aiškiai, akivaizdžiai nenaudingais ieškovei, kadangi, kaip minėta anksčiau, pirkimo kainos sumažinimas, visų pirma, yra leistina gynybos priemonė (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 2 punktas), be to, tokiu būdu galimai buvo išvengta bylinėjimosi teismuose, kas sudarytų papildomus nemažus kaštus abiems šalims, todėl laikytina, kad ginčijami susitarimai buvo naudingi abiems pusėms.

52. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovė, sudarydama ginčijamus susitarimus, elgėsi sąžiningai. Apeliantė, siekdama paneigti tokią teismo išvadą, nurodo, kad atsakovė akivaizdžiai žinojo apie nepagrįstai neproporcingą ir jokia ekonomine logika nepaaiškinamų sutarčių sudarymą, kai ieškovei buvo eliminuota teisė gauti 20 805,06 Eur, be to, žinojo apie kitus ieškovės kreditorius bei turėjo visų pirma kreiptis dėl nekokybiškos skaldos pakeitimo, arba nutraukti sutartį bei prašyti atlyginti nuostolius. Tokie apeliantės teiginiai laikytini deklaratyviais. Kaip jau minėta, todėl papildomai nesikartotina, komerciškai ne toks naudingas sandoris nelaikytinas neteisėtu, kai šalys abipusių nuolaidų būdu prisiima tam tikrus įsipareigojimus bei pasiekia konsensusą, todėl tai negali reikšti atsakovės nesąžiningumo. Pažymėtina, kad ieškovės vadovo kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo buvo pateiktas 2018 m. liepos 20 d., bankroto byla iškelta 2018 m. rugpjūčio 7 d., kai tuo tarpu ginčijami susitarimai buvo sudaryti 2017 m. birželio 20 d ir 2018 m. vasario 2 d., taigi vien tai, kad susitarimų sudarymo metu ieškovė turėjo ir kitų kreditorių ar finansinių sunkumų, negalėjo varžyti atsakovės, kaip sutarties šalies, galimybių įstatyme numatytais būdais ginti savo pažeistų teisių dėl netinkamos kokybės skaldos, juo labiau, tai negali reikšti atsakovės nesąžiningumo. Šiuo aspektu galėtų būti svarstoma nebent sandorius ieškovės vardu sudariusio asmens atsakomybė, tačiau ne atsakovės. Dėl apeliantės argumentų, jog atsakovė elgėsi nesąžiningai, kadangi turėjo ne mažinti kainą, o kreiptis dėl skaldos pakeitimo arba sutarties nutraukimo pažymėtina, kad tai laikytina subjektyviu apeliantės požiūriu, ką, jos nuomone, galėjo daryti atsakovė, tačiau, kaip minėta, tiek ieškovė, tiek atsakovė, pasirinko ginčą išspręsti Taikos susitarimu iš esmės sumažinant prekės kainą, kas neprieštarauja nei įstatymo nuostatoms, nei ekonominei logikai.

53. Apeliantė taip pat teigia, kad sandoriai turėtų būti pripažinti negaliojančiais CK 1.91 straipsnio pagrindu, tačiau tokie teiginiai laikytini deklaratyviais, kadangi apeliaciniame skunde tik pateikiama CK 1.91 straipsnio taikymo praktika ir pasikartojančiai nurodoma, kad sandoriai buvo sudaromi piktavališkai susitarusių asmenų, kaip galima suprasti iš skundo – ieškovės ir atsakovės atstovų, tačiau tam pagrįsti apeliantė nepateikia jokių argumentų, o net nekonstatavus atsakovės nesąžiningų veiksmų (nutarties 52 punktas), nėra pagrindo svarstyti apie piktavališkus susitarimus. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas savo sprendime, piktavališko susitarimo atveju yra ir vienos sutarties šalies atstovo, ir kitos šalies (jos atstovo) kaltės, todėl nustatant, ar yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu dėl piktavališko susitarimo, reikia konstatuoti vienos sutarties šalies atstovo ir kitos šalies (jos atstovo) kaltę tyčios forma, tuo tarpu, ieškovė nepateikė nei vienos iš šalių atstovų piktavališko susitarimo įrodymų (kaip, kokiomis aplinkybėmis, kokie asmenys galėjo susitarti), todėl tokie apeliantės argumentai atmestini kaip deklaratyvūs.

54. Išdėstytų motyvų pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, priimtas sprendimas teisėtas bei pagrįstas išsamiai ištirtomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl jį naikinti ieškovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliantės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „SpecRail“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.