Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-10-10 · Civilinė byla Nr. e2S-1662-852/2019

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2019-10-10Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-05-12Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-10-10
Bylos Nr.
e2S-1662-852/2019
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-25173-2019-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Andrius Verikas
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Geležinkelio tiesimo centras“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-1662-852/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25173-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.3.2.5 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2019 m. spalio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Andrius Verikas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „SpecRail“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „SpecRail“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Geležinkelio tiesimo centras“ dėl susitarimų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „SpecRail“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą, ieškiniu prašydama: 1) Pripažinti negaliojančiais ab initio (liet. nuo sudarymo momento) atsakovės UAB „Geležinkelio tiesimo centras“ (toliau – ir atsakovė) ir ieškovės UAB „SpecRail“ 2017 m. birželio 20 d. susitarimą Nr. S(GTC)-71/16-P1 prie 2016 m. vasario 29 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. S(GTC)-71/16; atsakovės UAB „Geležinkelio tiesimo centras“ ir ieškovės UAB „SpecRail“ 2018 m. vasario 2 d. susitarimą Nr. S(GTC)-71/16-P2 dėl taikaus ginčo sprendimo; 2) Taikyti vienašalę restituciją – priteisti iš atsakovės UAB „Geležinkelio tiesimo centras“ ieškovei BUAB „SpecRail“ 20 805,06 Eur; 3) Priteisti iš atsakovės UAB „Geležinkelio tiesimo centras“ ieškovei BUAB „SpecRail“ 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) Taikyti atsakovės UAB „Geležinkelio tiesimo centras“ atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones ieškinio ribose, t. y. 20 805,06 Eur dydžio sumai, areštuoti atsakovei UAB „Geležinkelio tiesimo centras“ priklausantį nekilnojamąjį turtą, kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias ir esančias pas atsakovę UAB „Geležinkelio tiesimo centras“ ar trečiuosius asmenis.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

3. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareikšti reikalavimai laikytini tikėtinai pagrįstais, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovė iš tiesų ėmėsi ar gali imtis veiksmų, jog išvengtų ieškovės pareikšto reikalavimo dėl restitucijos taikymo įvykdymo. Pažymėjo, kad ieškovė apskritai nepateikė jokių įrodymų (išskyrus ieškinyje išdėstytus teiginius), kad reiškė atsakovei pretenzijas dėl 20 805,06 Eur grąžinimo, o pastaroji į jas nereagavo ir pan. Sprendė, kad vien tik aplinkybė, jog nagrinėjamu atveju ieškinį pareiškė bankrutavusi įmonė, o ieškinio reikalavimai grindžiami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.82 straipsnio 1 dalyje ir 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais pagrindais, pati savaime nekvalifikuotina kaip patvirtinanti, jog egzistuoja reali tikimybė, kad atsakovė gali sąmoningai vengti ieškovės reikalavimų, jeigu teismas juos patenkintų, įvykdymo. Taip pat pažymėjo, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų apie tai, kokia yra atsakovės finansinė padėtis, todėl sprendė, kad nėra faktinių prielaidų šioje situacijoje taikyti didelės ieškinio sumos prezumpciją.

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

4. Ieškovė pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti.

5. Ieškovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino bei suteikė išskirtinę ir lemiamą reikšmę vienai aplinkybei – konkrečių duomenų nebuvimui, kad atsakovė iš tiesų ėmėsi ar gali imtis veiksmų, jog išvengtų ieškovės pareikšto reikalavimo įvykdymo, kai tuo tarpu šiuo nagrinėjamu atveju egzistuoja kitos aplinkybės, turinčios teisinę reikšmę laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai. Pažymėjo, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės vienareikšmiškai įrodo atsakovės nesąžiningumą. Atsakovė granito skaldos pirkimo-pardavimo sutarties, kuri buvo pasirašyta 2016 m. vasario 29 d. tarp ieškovės ir atsakovės, vykdymo metu elgėsi nesąžiningai ir iki 2017 m. birželio 20 d. buvo skolinga ieškovei 221 610,17 Eur dydžio sumą. Atsakovė strategiškai siekė naudos tik sau, nes žinodama, kad atsakovei perduota granitinė skalda yra tinkamos kokybės, pastarąją aplinkybę pati patvirtindama raštu, vis tiek reiškė nepagrįstas pretenzijas dėl tariamai techninių reikalavimų neatitinkančios skaldos, tokiu būdu visiškai be jokio teisinio pagrindo sudarydama ieškinyje ginčijamus sandorius, kuriais nepagrįstai buvo eliminuota atsakovės pareiga visiškai atsiskaityti su ieškovei pagal sutartį už tinkamą ir kokybišką granitinę skaldą. Nurodytas atsakovės elgesys suponuoja pagrįstą pagrindą teigti, kad atsakovė gali bandyti ir neabejotinai bandys nuslėpti pinigines lėšas, savo turtą, ir tikėtina, jog dės visas pastangas, kad jos turimos piniginės lėšos nebūtų skirtos ieškinio reikalavimui patenkinti. Taip pat, pasisakydama dėl didelės ieškinio reikalavimo sumos, nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo praktika, būtent atsakovė, siekdama įrodyti savo galimybes padengti ieškiniu prašomą sumą bei išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pateikti įrodymus patvirtinančius, kad ieškinio suma jai nėra didelė, ir tokiu būdu paneigti grėsmę būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Akcentavo, kad bankroto bylos yra susijusios su viešojo intereso tenkinimu, todėl šiuo nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas atsakovės atžvilgiu ne tik, kad nesukelia didesnės žalos nei laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas, bet ir užtikrina viešojo intereso apsaugą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo motyvai

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

8. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartis, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

9. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatomis, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, kai yra dvi privalomos sąlygos: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra grėsmės, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

11. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimą iš esmės grindžia dviem argumentais, t. y. atsakovės nesąžiningumu, siejant jį su atsakovės nepagrįstomis pretenzijomis dėl jai ieškovės perduotų prekių kokybės, kurios lėmė ieškiniu ginčijamų susitarimų sudarymą, ir didele ieškinio reikalavimo suma.

12. Disponavimo turtu ribojimų nustatymo paskirtis yra konservacinė, o jų tikslas yra antrosios ginčijamų teisinių santykių šalies (atsakovo) turto išsaugojimas, jeigu kyla abejonių, kad šis turtas gali būti perleistas siekiant ateityje išvengti atsiskaitymo su savo kreditoriais ar prievolių jiems įvykdymo (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017). Tokia teismų praktikos nuostata lemia išvadą, jog laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudoti asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.) (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2‑769/2014; 2016 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2‑1092‑943/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2‑50-464/2017).

13. Nagrinėjamu atveju ieškovė atsakovės elgesio vertinimą sąžiningumo aspektu sieja su ginčijamų susitarimų sudarymo aplinkybėmis, t. y. argumentais dėl ginčo esmės. Taigi, ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negrindžiamas atsakovės nesąžiningumu, susijusiu būtent su siekiu išvengti ieškovei tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymo ar su poveikiu atsakovės turtui, jį sumažinant ar apsunkinant.

14. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje pagrįstai nurodė, jog vien tik aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju ieškinį pareiškė bankrutavusi įmonė, o ieškinio reikalavimai grindžiami CK 1.82 straipsnio 1 dalyje ir 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais pagrindais, pati savaime nekvalifikuotina kaip patvirtinanti, jog egzistuoja reali tikimybė, kad atsakovė gali sąmoningai vengti ieškovės reikalavimų, jeigu teismas juos patenkintų, įvykdymo.

15. Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė per se (liet. pati savaime) negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018; 2018 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1769-790/2018).

16. Todėl, nustačius, kad ieškovė nepateikė duomenų apie atsakovės jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu ir, susijusius su siekiu išvengti ieškovei tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymo ar su poveikiu atsakovės turtui, jį sumažinant ar apsunkinant, jos argumentai dėl didelės ieškinio reikalavimo sumos nevertintini, kaip neturintys įtakos nagrinėjamos bylos baigčiai.

17. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl ji paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu apeliacinės instancijos teismas,

nutaria:

Ieškovės BUAB „SpecRail“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas Andrius Verikas