- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-05
- Bylos Nr.
- 1A-107-350/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-32688-2019-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Algirdas Gaputis, Donatas Jatužis
- Nuteistasis
- A. N.
- Nukentėjusysis
- E. V.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija: Sigitas Bagdonavičius, Algirdas Gaputis (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donatas Jatužis,
teismo posėdyje tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. vasario 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį ir 30 MGL (1 500 Eur) bauda; iš A. N. nukentėjusiajam E. V. priteista 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. A. N. nuteistas už tai, kad 2019 m. rugpjūčio 1 d., apie 7 val. 40 min., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme nevykdė teisėtų pareigūno reikalavimų ir pasipriešino Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – AAD) Utenos valdybos Utenos gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyresniajam specialistui E. V., t. y. pastūmė jį rankomis į krūtinės sritį ir taip jį pargriovė, tokiais tyčiniais veiksmais dėl poodinės kraujosruvos kairiame žaste nukentėjusiajam E. V. nežymiai sutrikdė sveikatą bei panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino tarnybines pareigas vykdžiusiam valstybės tarnautojui.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir atsiliepimo motyvai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. vasario 5 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantas cituoja skundžiamą nuosprendį, teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, BK nuostatas ir nurodo, kad teismas nuteistojo kaltę grindė liudytojų M. G., D. S., D. K. ir A. D. parodymais, tačiau šie asmenys įvykio nematė ir negali patvirtinti jokių faktinių aplinkybių, be to, apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, kad šie liudytojai patvirtino, jog E. V. skundėsi rankos skausmu. Įvykio dieną E. V. niekam nereiškė pretenzijų, dirbo kaip įprasta, kas patvirtina, kad jam nebuvo padaryti jokie sužalojimai. A. N. vertinimu, jo kaltė grindžiama tik nukentėjusiojo ir liudytojo E. U. parodymais, kurie yra prieštaringi, jų nepatvirtina ir į bylą pateikti fragmentiški vaizdo įrašai. Priešingai, šiuose įrašuose akivaizdžiai matoma, kad būtent E. V. veiksmai bandant nuteistąjį atitraukti nuo automobilio sąlygojo jų abiejų griuvimą ant žemės. Apylinkės teismas visiškai nevertino V. N. ir S. N. parodymų, nors šie asmenys matė visą konflikto eigą. Skunde pažymima, kad E. V. stūmimas savaime nereiškia, jog tokiais veiksmais A. N. turėjo tikslą pasipriešinti pareigūnui. Tiek E. V., tiek E. U. apeliantui negalėjo duoti teisėtų nurodymų, kadangi jis nebuvo teisės pažeidėjas. Skundžiamame nuosprendyje nebuvo įvertinta tai, kad minėti pareigūnai į privačią valdą pateko nesant nuteistojo sutikimo, t. y. nesilaikydami Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymas) 17 straipsnio reikalavimų. Aplinkos apsaugos pareigūnams E. V. ir E. U. neteisėtai patekus į privačią teritoriją, jų prisistatymas, tarnybinių pažymėjimų parodymas yra teisiškai nereikšmingi, nes iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėtos pasekmės. Apeliantas cituoja Įstatymo 17 straipsnio 2 dalį ir teigia, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeisti šiame straipsnyje numatyti reikalavimai, nes į privačią teritoriją pareigūnai pateko nedalyvaujant liudytojui. A. N. teigimu, skundžiamame nuosprendyje neįvertintos pareigūnų atvykimo į privačią teritoriją priežastys, t. y. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme buvo teigiama, kad pareigūnai atvyko sekdami V. N. automobilį, įtariant, kad jame yra neteisėtai sugauti vėžiai, tačiau vėliau paaiškėjo, kad šie vėžiai įsigyti teisėtai. Be to, apylinkės teismas neįvertino ir to, kad apeliantas buvo sužalotas E. V. ir E. U. – teismui buvo pateikti medicininiai dokumentai, iš kurių matyti, kad 2019 m. rugpjūčio 1 d. A. N. buvo paguldytas į ligoninę ir joje praleido visą savaitę. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, jog nuteistojo sužalojimų nepatvirtina jokie įrodymai, nors liudytojas D. S. patvirtino, kad tiek apeliantas, tiek S. N. kreipėsi į jį, nurodydami, jog nuteistasis buvo sužalotas aplinkos apsaugos pareigūnų.
2.1. Nuteistasis nesutinka ir su civilinio ieškinio išsprendimu, teigdamas, jog bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjusysis nurodė, kad jo dvasiniai išgyvenimai yra susiję su skundų dėl jo ir E. U. veiksmų nagrinėjimu AAD ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijoje. Apelianto vertinimu, apylinkės teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, konstatuodamas, kad nukentėjusiajam smurtiniais veiksmais buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, tačiau neatsižvelgė į tai, kad pats E. V. atliko neteisėtus veiksmus patekdamas į privačią teritoriją, buvo konflikto iniciatorius, ėmėsi aktyvių veiksmų pradėdamas konfliktą. Be to, nėra aišku kada nukentėjusiajam atsirado sužalojimai, kadangi po įvykio jis nesikreipė į medikus, dirbo įprastai, nesiskundė jokiais skausmais. Skundžiamas nuosprendis dalyje dėl civilinio ieškinio patenkinimo iš dalies neatitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų bei šiems principams prieštarauja, todėl civilinis ieškinys turėtų būti atmestas.
2.2. Papildomai pateiktame prašyme nuteistojo gynėjas advokatas V. R. prašo nagrinėjant apeliacinį skundą vertinti kartu su šiuo dokumentu pateikiamą specialisto išvadą, kurioje nurodyta, kad A. N. 2019 m. rugpjūčio 1 d. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Anot gynėjo, šis faktas yra svarbus vertinant faktines įvykio aplinkybes tiek dėl nusikalstamos veikos fakto buvimo, tiek dėl aplinkos apsaugos pareigūnų veiksmų teisėtumo.
Atsiliepimas
3. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados
4. Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
6. A. N. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu. Be to, apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 286 straipsnį, nes aplinkos apsaugos pareigūnai nukentėjusysis E. V. ir liudytojas E. U., patekdami į privačią teritoriją, elgėsi neteisėtai ir nepagrįstai, byloje nesurinkta patikimų ir objektyvių įrodymų, kad nuteistojo veiksmuose buvo tiesioginė tyčia sutrukdyti nukentėjusiajam atlikti pareigas, neįrodytas kryptingo smurto panaudojimas siekiant pasipriešinti valstybės tarnautojui.
7. Pirmos instancijos teismas, A. N. pripažino kaltu įvertinęs visus teisiamajame posėdyje, laikantis BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ištirtus įrodymus.
7.1. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad A. N. rankomis į krūtinės sritį pastūmė savo pareigas ėjusį AAD Utenos valdybos Utenos gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyresnįjį specialistą E. V. ir taip jį pargriovė. Tokiais tyčiniais veiksmais A. N. padarė nukentėjusiajam poodinę kraujosruvą kairiajame žaste (nežymų sveikatos sutrikdymą), t. y. panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino tarnybines pareigas vykdžiusiam valstybės tarnautojui. Nors A. N. neigia atlikęs jam inkriminuotus smurtinius veiksmus prieš E. V. ir pateikia savo interpretaciją dėl atliktų veiksmų vertinimo, tačiau jo kaltė visiškai įrodyta surinktais įrodymais, kurie įvertinti teisingai, nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių.
7.2. Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl A. N. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, pagrindė išsamiai ištyręs ir įvertinęs įrodymų visumą: kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų E. U., A. V., V. N., S. N., D. S., M. G., D. K., A. D. parodymus bei rašytinę bylos medžiagą: parodymų patikrinimo vietoje, kratos protokolus, specialisto išvadą, vaizdo įrašus. A. N. kaltė įrodyta teismo posėdyje ištirtų ir tarpusavyje susijusių įrodymų visuma, o ne vien tik nukentėjusiojo ir liudytojo E. U. parodymais, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas neturėjo teisinio pagrindo netikėti nukentėjusiojo ir liudytojo E. U. parodymais, nes, priešingai nei teigia apeliantas, šių asmenų parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, išsamūs, tarpusavyje sutampantys: teismo posėdyje nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis nurodė, kad A. N. abejomis rankomis stūmė jį į krūtinės sritį ir griebė už rankų, dėl ko E. V. prarado pusiausvyrą ir kartu su nuteistuoju pargriuvo. Analogiškas aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 160-165). Liudytojas E. U. tiek teismo posėdyje, tiek ikiteisminio tyrimo metu davė esminėmis aplinkybėmis sutampančius parodymus, kad matė kaip A. N. netikėtai E. V. trenkė rankomis į krūtinę, stūmė bei įsikibo nukentėjusiajam už rankų ir kartu su juo nukrito ant žemės (t. 1, b. l. 136-138). Nėra jokio pagrindo netikėti šių asmenų parodymais, juolab kad juos patvirtina kiti pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirti ir įvertinti įrodymai.
7.3. Nors, kaip teisingai pažymi apeliantas, į bylą pateiktuose vaizdo įrašuose nėra užfiksuoti visi kaltinime A. N. inkriminuoti veiksmai, tačiau iš šių įrašų aiškiai matyti, kad nuteistasis nuo pat aplinkos apsaugos pareigūnų atvykimo į jo valdą momento jų atžvilgiu buvo nusiteikęs itin priešiškai ir aktyviai stengėsi, kad jo sūnus V. N., kurį pareigūnai atsekė, savo vairuojamu automobiliu įvažiuotų į garažą, kad pareigūnai automobilio negalėtų patikrinti. Taip pat įrašuose matyti, kad E. V. stovėjo prie V. N. automobilio, kuomet prie jo priėjo A. N., po to įrašuose matyti kaip automobilis nuvažiuoja, o ant žemės juda nugriuvę nuteistasis ir E. V.. Tai visiškai patvirtina nukentėjusiojo ir liudytojo E. U. parodymus, jog A. N. priėjo prie E. V., stovinčio šalia V. N. automobilio, ir jį pastūmė, dėl ko nukentėjusysis prarado pusiausvyrą ir kartu su nuteistuoju nukrito ant žemės, kur A. N. E. V. laikė. Akivaizdu, jog tokiu savo elgesiu nuteistasis A. N. siekė, kad jo sūnus V. N. galėtų automobilį, kuriuo vežė vėžius, ir dėl ko pastarasis ir buvo persekiojamas pareigūnų E. V. ir E. U., uždaryti į garažą. Priešingai negu nurodoma skunde, apylinkės teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, pagrįstai rėmėsi šiais vaizdo įrašais ir tinkamai įvertino juos visų bylos įrodymų kontekste, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, jog šie įrašai nepatvirtina nukentėjusiojo E. V. ir liudytojo E. U. parodymų.
7.4. Apeliantas taip pat reiškia abejones dėl liudytojų M. G., D. S., D. K., A. D., kurie įvykio tiesiogiai nematė, parodymų, teigdamas, kad šie asmenys negali patvirtinti jokių bylai reikšmingų faktinių aplinkybių. Atmesdama tokius apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio ir netiesioginiais įrodymais. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog įrodymais gali būti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Todėl teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi vienodą įrodomąją vertę. Šiuo atveju minimų liudytojų parodymai yra informatyvūs ir reikšmingi vertinant kitus byloje surinktus duomenis ta prasme, kad visi šie liudytojai į įvykio vietą atvyko neužilgo po aptariamo incidento ir visi vienodai parodė, kad jiems atvykus į įvykio vietą, aplinkos apsaugos pareigūnai iš karto nurodė, kad A. N. naudojo fizinį smurtą E. V. atžvilgiu ir pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai jais rėmėsi.
7.5. Apeliantas kritikuoja nukentėjusiojo E. V. parodymus ir tuo aspektu, kad įvykio dieną nukentėjusysis nesiskundė rankos skausmu, niekam nereiškė pretenzijų bei galėjo dirbti. Anot A. N., tai patvirtina, kad E. V. nebuvo padaryti jokie sužalojimai. Šie A. N. skundo argumentai yra visiškai nepagrįsti. Visų pirma, iš liudytojų E. U. ir D. K. parodymų, duotų teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme, matyti, kad E. V. iš karto po įvykio skundėsi rankos skausmu, kas aiškiai paneigia šį apelianto teiginį. Taip pat pažymėtina, jog BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, t. y. baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla vien už fizinio smurto panaudojimą prieš savo pareigas atliekantį valstybės tarnautoją. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014, 2K-467/2014, 2K-441-976/2015 , 2K-195-693/2017). Iš byloje esančios specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiajam buvo padaryta poodinė kraujosruva kairiame žaste (t. 1, b. l. 172), kas prieštarauja apelianto iškeltai versijai, jog E. V. nebuvo padaryti sužalojimai. Vien tai, jog nukentėjusiajam padarytas sužalojimas nebuvo tokio mąsto, kad jis negalėtų toliau eiti pareigų, reikšmės veikos kvalifikavimui neturi ir A. N. atsakomybės nešalina.
7.6. Skunde A. N. nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino V. N. ir S. N. parodymų. Iš skundžiamo turinio matyti, kad apylinkės teismas šių asmenų parodymus vertino bylos įrodymų kontekste ir išsamiai motyvavo, kodėl juos atmeta. Apeliacinės instancijos teismas pritaria padarytai išvadai, jog S. N. ir V. N. parodymų nepatvirtina kiti byloje surinkti objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Be to, V. N. ir S. N. yra nuteistojo šeimos nariai, kurie yra suinteresuoti padėti A. N. išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Žemesnės instancijos teismas
7.7. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė ir teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti priešingas išvadas, nei padarė apylinkės teismas. Nenustatyta, kad teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio nuostatų reikalavimų, asmenų parodymus jų patikimumo požiūriu įvertino teisingai, atskleidė jų tarpusavio ryšį, patikrino ir atmetė nuteistojo versiją, kad jis aplinkos apsaugos pareigūnų atžvilgiu nenaudojo jokio smurto. Taigi, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų vertinant įrodymus ir nustatant faktines bylos aplinkybes šioje byloje nepadaryta.
8. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad apylinkės teismas netinkamai taikė BK 286 straipsnį, nes nukentėjusysis E. V. ir liudytojas E. U., patekdami į privačią teritoriją, elgėsi neteisėtai ir nepagrįstai, byloje nesurinkta patikimų ir objektyvių įrodymų, kad nuteistojo veiksmuose buvo tiesioginė tyčia sutrukdyti nukentėjusiajam atlikti pareigas, neįrodytas kryptingo smurto panaudojimas siekiant pasipriešinti valstybės tarnautojui.
8.1. Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Tiesioginis ir pagrindinis šio nusikaltimo objektas – normali šias funkcijas atliekančio asmens veikla, kuri yra pažeidžiama darant poveikį konkrečiam tokias funkcijas atliekančiam asmeniui. Objektyvieji nusikaltimo požymiai – aktyvūs kaltininko veiksmai. Pasipriešinimas galimas dviem alternatyviais būdais: 1) jis turi būti padaromas panaudojant fizinį smurtą arba 2) grasinant tuoj pat jį panaudoti. Šiame BK straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti.
8.2. Nagrinėjamu atveju apeliantas neginčija to, kad įvykio metu E. V. ėjo AAD Utenos valdybos Utenos gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyresniojo specialisto pareigas ir kad A. N. tai suvokė, tačiau, apelianto vertinimu, priimant skundžiamą nuosprendį nebuvo įvertinta aplinkybė, jog aplinkos apsaugos pareigūnai E. V. ir E. U. į privačią A. N. valdą pateko pažeisdami Įstatymo 17 straipsnio reikalavimus, t. y. nedalyvaujant liudytojui.
8.3. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareigūnai į A. N. kiemą atvažiavo vydamiesi V. N. automobilį. Šis asmuo buvo užfiksuotas vietoje, kurioje prieš tai pareigūnai aptiko penkias talpas su saugomos rūšies plačiažnypliais vėžiais, be to, stabdomas V. N. nestojo ir nuo aplinkos apsaugos pareigūnų bėgo. Visos šios aplinkybės rodo, jog susiklosčiusioje situacijoje E. U. ir E. V. turėjo pagrįstą pagrindą įtarti, kad V. N. galimai padarė aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimą – neteisėtai gaudė vėžiagyvius. Siekdami sulaikyti tokį asmenį, aplinkos apsaugos pareigūnai į A. N. privačią teritoriją pateko esant pakankam pagrindui ir teisėtai, kadangi tokia pareigūnų teisė yra numatyta Įstatymo 17 straipsnyje. Šios išvados nepaneigia apelianto pateikiama minėto straipsnio interpretacija.
8.4. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad į privačias teritorijas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai turi teisę patekti (įeiti ar įvažiuoti) su teritorijos savininku, valdytoju ar jų įgaliotu atstovu. To paties straipsnio 2 dalis numato, jog kai yra būtinybė ir kada privačios teritorijos savininko arba valdytojo rasti negalima arba jie atsisako dalyvauti patikrinime ir vengia skirti įgaliotą atstovą, arba atsisako įleisti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnus į privačią teritoriją, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai gali į ją patekti bei vykdyti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę ir be jų, tačiau dalyvaujant liudytojui. Byloje vienareikšmiškai nustatyta, kad tuo metu, kai į A. N. valdą atvyko aplinkos apsaugos pareigūnai E. V. ir E. U., A. N. ten buvo. Todėl akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo situacijos, numatytos Įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje, todėl pareigūnai neturėjo ir pareigos patekdami į A. N. privačią teritoriją pasikviesti dalyvauti liudytoją.
8.5. Ta aplinkybė (kurią skunde akcentuoja apeliantas), kad tyrimo eigoje V. N. pateikė dokumentus, iš kurių matyti, kad gabentus vėžiagyvius jis įsigijo teisėtai, aplinkos apsaugos pareigūnų veiksmų įvykio metu nedaro neteisėtais, kadangi ši aplinkybė paaiškėjo tik vėliau, atlikus tyrimą, o, be to, buvo nustatyta ir tai, jog V. N. vėžiagyvius gabeno neteisėtai, už ką jam buvo paskirta administracinė nuobauda. Šioje vietoje pažymėtina, kad BK 286 straipsnio paskirtis – sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims netrukdomai vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-512/2012). Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte yra numatyta, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai turi teisę įstatymų nustatyta tvarka atlikti asmens apžiūrą ir daiktų patikrinimą, paimti daiktus ir dokumentus, apžiūrėti įvykio vietą <...>. Nagrinėjamu atveju E. V. ir E. U. turint pagrįstą įtarimą, kad V. N. vykdo priešingą teisei veiką, šie asmenys turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą patikrinti jo automobilį (Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu), o V. N. ir A. N. – pareigą sudaryti galimybes šiems pareigūnams atlikti savo funkcijas. Nepriklausomai nuo to, kad ne nuteistasis buvo įtariamas padaręs teisės pažeidimą, šis asmuo neturėjo teisės naudoti fizinio smurto pareigūnų atžvilgiu ir tokiu būdu trukdyti jiems atlikti įstatymų numatytas funkcijas. Šių motyvų pagrindu apelianto nurodyti teiginiai dėl neteisėtos pareigūnų veikos atmetami kaip nepagrįsti.
9. Nors nuteistasis tvirtina, kad jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios sutrukdyti nukentėjusiajam atlikti pareigas, be to, neįrodytas kryptingo smurto panaudojimas siekiant pasipriešinti valstybės tarnautojui, tačiau šie teiginiai vertintini kaip A. N. pasirinkta gynybinė versija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, kaltės turinys baudžiamojoje teisėje atskleidžiamas įvertinus ne vien tik paties kaltininko parodymus, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet taip pat tiriant bei vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes.
9.1. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad A. N. padarė tyčinį nusikaltimą, tačiau kaltės turinio nedetalizavo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, nuteistojo elgesį įvykio metu, jo veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, kilusius padarinius, daro išvadą, kad A. N. akivaizdžiai tyčia trukdė aplinkos apsaugos pareigūnui atlikti savo pareigas, fizinį smurtą panaudojo kryptingai, taip siekdamas padėti savo sūnui išvengti jo vairuoto automobilio patikrinimo. Apeliacinio skundo teiginiai nepaneigia nustatytų aplinkybių dėl A. N. kaltės padarius nusikalstamą veiką.
10. Apelianto teigimu, apylinkės teismas neįvertino to, kad įvykio metu pats A. N. buvo sužalotas.
10.1. Iš į bylą apeliacinės instancijos teisme pateiktų dokumentų matyti, kad 2019 m. rugpjūčio 1 d. A. N. kreipėsi į gydymo įstaigą, skųsdamasis akių ašarojimu, galvos svaigimu, pykinimu. Jam buvo diagnozuotas cheminės kilmes konjunktyvitas, galvos smegenų sukrėtimas ir galvos plaukuotosios dalies k. viršugalvio sr. sumušimas. Nuteistasis medikams nurodė, kad jį užpuolė gamtos apsaugos inspektoriai, pastūmė, dėl ko A. N. griuvo, ir į akis papurškė dujų (t. 2, b. l. 144-145). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2020 m. kovo 10 d. specialisto išvadoje Nr. G 845/2020 (01) nurodyta, jog nustatyti sužalojimai – ūminis konjunktyvitas ir minkštųjų audinių kraujosruva kairėje viršugalvio pusėje – atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.
10.2. Byloje neginčijamai nustatyta, kad A. N., pastūmęs E. V., kartu su juo griuvo ant žemės, o E. U., siekdamas nutraukti E. V. užpuolimą, panaudojo spec. priemonę – papurškė į A. N. ašarinių dujų.
10.3. Vertindama šias aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad sutinkamai su BK 30 straipsnio 1 dalimi asmuo pagal BK neatsako už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis neviršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų. Taigi, baudžiamasis įstatymas numato, kad žalos, tame tarpe ir fizinės, padarymas vykdant profesines pareigas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, jei ji padaryta veikiant įgaliojimų ribose.
10.4. Byloje neginčijamai nustatyta, kad E. U. ir E. V. įvykio metu ėjo AAD Utenos valdybos Utenos gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyresniųjų specialistų pareigas bei kad šie pareigūnai įvykio metu siekė sulaikyti galimai priešingą teisei veiką padariusį asmenį – V. N. ir patikrinti jo automobilį, kam nuteistasis priešinosi nuteistasis.
10.4. Įstatymo 40 straipsnis numato, jog aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai, pagal pareigas vykdantys <...> gyvosios gamtos (įskaitant žuvis) apsaugos ir naudojimo teisėtumo valstybinę kontrolę, atlikdami tarnybines pareigas, šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka turi teisę panaudoti psichinę ir fizinę prievartą bei šaunamuosius ginklus. To paties įstatymo 41 straipsnio 5 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog fizinę prievartą aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas turi teisę panaudoti saugodamasis ar siekdamas apsaugoti kitus asmenis nuo gresiančio pavojaus gyvybei ar sveikatai. Nagrinėjamu atveju pagal bylos aplinkybes matyti, kad A. N. priešinosi E. V. jį parversdamas ant žemės ir laikydamas prispaudęs, dėl ko E. U. papurškė nuteistajam į veidą dujų. Taigi, tokiu būdu A. N. ūminis konjunktyvitas padarytas neviršijant įgaliojimų, kadangi purkšdamas nuteistajam į veidą dujas E. U. siekė apsaugoti E. V. nuo tiesiogiai gresiančio pavojaus sveikatai – A. N. puolimo. Tuo tarpu minkštųjų audinių kraujosruvos kairėje A. N. viršugalvio pusėje atsiradimą sąlygojo paties nuteistojo veiksmai, kadangi jis pats stūmė E. V. ir kartu su juo krito ant žemės, dėl ko galėjo susitrenkti viršugalvį ir nėra jokio pagrindo išvadai, kad pastarąjį sužalojimą A. N. padarė E. V. ar E. U.. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad sužalojimai A. N. nebuvo padaryti neteisėtais E. V. ir (ar) E. U. veiksmais.
11. Apelianto nesutinka ir su civilinio ieškinio išsprendimu, prašo šį ieškinį atmesti.
11.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, taip pat ir civilinės teisės normas neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais (BPK 109 straipsnis, CK 6.250 straipsnio 2 dalis). CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tai reiškia, kad neturtinės žalos dydžio nustatymas yra išimtinė teismo kompetencija ir žalos dydis turi būti nustatomas atsižvelgiant į įstatyme nurodytus kriterijus. Pažymėtina, kad neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas įstatyme nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, ir argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą. Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus.
11.2. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šis teismas nukentėjusiojo E. V. patirtą neturtinę žalą įvertino 200 Eur suma ir civilinį ieškinį tenkino iš dalies. Apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad A. N. smurtiniais veiksmais nežymiai sužalojo E. V., dėl ko pastarasis patyrė skausmą, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą. Teismas laikė, jog 200 Eur suma neturtinei žalai atlyginti labiausiai atitinka ne tik šiam dydžiui nustatyti reikšmingas aplinkybes, bet ir sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
11.3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamo nuosprendžio šioje dalyje motyvus ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad nėra pagrindo išvadai, jog apylinkės teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos dydžio, pažeidė materialiosios ar proceso teisės normas. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes ir teisingai taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl šiuo aspektu pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra. Šios išvados nepaneigia A. N. apeliaciniame skunde dėstomi visiškai nepagrįsti, aukščiau jau aptarti, teiginiai, jog pats E. V. atliko neteisėtus veiksmus patekdamas į privačią teritoriją, buvo konflikto iniciatorius, ėmėsi aktyvių veiksmų pradėdamas konfliktą, kad nėra aišku kada nukentėjusiajam atsirado sužalojimai.
11.4. Atsižvelgdama į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje spręsdamas E. V. atlygintinos neturtinės žalos dydžio klausimą nepažeidė BPK ar CK reikalavimų, įvertino visus šios žalos dydžio nustatymui reikšmingus kriterijus ir nustatė teisingą neturtinės žalos dydį.
12. Esant visoms išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo A. N. apeliacinį skundą atmesti.