Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko, Gedimino Užubalio,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. P. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, tretieji suinteresuoti asmenys J. J., V. P., K. Ž., dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl teisingumo ministro 2020-10-08 sprendimo Nr. (1.18E) 7R-6265 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat teisinio pagrindo įpareigoti Teisingumo ministeriją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymus, kurių pagrindu buvo priimtas ginčijamas Sprendimas. Teismas, apibrėždamas bylos nagrinėjimo ribas, pažymi, kad nors pareiškėja skunde nurodo argumentus dėl Tarybos priimtų sprendimų neteisėtumo, taip pat dėl galimai neteisėtų J. J. veiksmų, šios aplinkybės bus vertinamos tik skundžiamo Sprendimo kontekste, nes teismas sprendžia ne dėl Lietuvos advokatūros ar jos organų priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, o dėl teisingumo ministro Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas nustatė, kad Teisingumo ministerija 2020-01-20 raštu persiuntė V. P. ir V. P. 2020-01-08 prašymus iškelti advokatui J. J. drausmės bylą dėl galimai neteisėtų jo veiksmų spręsti Generalinei prokuratūrai ir Lietuvos advokatūrai (b. l. 18).

Taryba 2020-02-27 raštu atsisakė priimti V. P. ir V. P. skundą dėl advokato J. J. veiksmų, paaiškino, kad Taryba, išnagrinėjusi pareiškėjos 2019-06-17 skundą, vadovaudamasi Advokatūros įstatymo 52 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 2019-10-16 priėmė sprendimą nekelti drausmės bylos advokatui. Šio rašto kopiją išsiuntė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai (b. l. 85).

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020-06-29 nutartimi atmetė nukentėjusios V. P. atstovės advokatės K. Ž. ir V. P. skundą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo M. M., jo gynėjo advokato J. J., policijos pareigūno L. K. atžvilgiu, pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso 154 straipsnyje, 231 straipsnio 2 dalyje, 234 straipsnyje, 228 straipsnyje, 300 straipsnyje (1 t., b. l. 139–144). Vilniaus apygardos teismas 2020-07-29 nutartimi atmetė nukentėjusios V. P. atstovės advokatės K. Ž. ir V. P. skundą ir paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-06-29 nutartį (b. l. 72–77).

Pareiškėja 2020-09-07 pareiškimu kreipėsi į Tarybą, paaiškindama, kad Taryba, nagrinėdama pareiškėjos 2020-05-05 skundą dėl drausmės bylos advokatui J. J. iškėlimo, yra šališka ir neobjektyvi, todėl pareiškėja kreipėsi į Teisingumo ministeriją su prašymu nušalinti Tarybą nuo drausmės bylos advokatui J. J. iškėlimo klausimo svarstymo pagal pareiškėjos 2020-05-05 skundą ir išspręsti klausimą iš esmės (b. l. 19). Pareiškėja 2020-09-14 kreipėsi į Tarybą ir teisingumo ministrą, prašydama paneigti Tarybos 2019-10-16 sprendimu paskleistus tikrovės neatitinkančius duomenis, žeminančius jos garbę ir orumą (b. l. 21–27).

Teisingumo ministerija 2020-10-08 atsakė pareiškėjai į jos 2020-09-07, 2020-09-14 prašymus, taip pat į advokatės K. Ž. ir V. P. prašymus. Sprendime paaiškinta, kad pareiškėjų keliami klausimai yra iš esmės tapatūs bei kylantys iš tų pačių santykių, jiems teikiamas bendras atsakymas į jų prašymus. Paaiškino, kad teisės aktai nesuteikia teisės Teisingumo ministerijai Lietuvos advokatūros, Tarybos veiksmų teisėtumo. Dėl prašymo iškelti drausmės bylą J. J. paaiškino, kad Taryba jau sprendė klausimą dėl minėto advokato profesinės veiklos ir (ar) etikos pažeidimų (psichinio smurto ir neteisėto poveikio naudojimo siekiant paveikti nukentėjusiąją V. P., jos artimuosius, kad nukentėjusioji prieš jos valią susitaikytų su kaltininku) ir priėmė 2019-10-16 sprendimą dėl šių veiksmų nekelti drausmės bylos, o pareiškėjų 2020-04-29 skundas dėl kitų advokato veiksmų (psichinio smurto naudojimo prieš pareiškėją, siekiant sutrukdyti atlikti advokatės pareigas ir eliminuoti iš teisinio proceso, šmeižimą ir tikrovės neatitinkančios, niekinančios ir žeminančios informacijos nukentėjusios, jos artimųjų ir pareiškėjos atžvilgiu paskleidimą), nagrinėjami Advokatūroje; atsižvelgiant į šias aplinkybes bei į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-03-10 ir Vilniaus apygardos teismo 2020-07-29 sprendimais pareiškėjų skundžiami advokato veiksmai nebuvo pripažinti neteisėtais, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima advokato veiksmus pripažinti neteisėtais, teisingumo ministrui nėra pagrindo spręsti klausimo dėl drausmės bylos iškėlimo, o pakartotinis to paties klausimo sprendimo inicijavimas būtų nepagrįstas.

Dėl prašymo nušalinti Advokatų tarybą nuo 2020-05-05 skundo nagrinėjimo, vadovaujantis Advokatūros įstatymo 52 straipsnio 2 dalimi ir Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi paaiškino, kad Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnio 2 dalis nagrinėjant skundus dėl drausminės bylos advokatui iškėlimo netaikoma, o Advokatūros įstatymas nesuteikia įgaliojimų teisingumo ministrui nušalinti Tarybą ir duoti privalomą nurodymą Tarybai perduoti pareiškėjų skundus nagrinėti Teisingumo ministerijai. Dėl prašymo paneigti Tarybos 2019-10-16 sprendimo teiginius Teisingumo ministerija Sprendimu paaiškino, kad ji neturi įgaliojimų vertinti Tarybos sprendimus.

Įvertinus nurodytas faktines aplinkybes, matyti, kad pareiškėja siekė iškelti drausmės bylą advokatui J. J., tačiau Teisingumo ministerija, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, ginčijamu Sprendimu pareiškėjos prašymo netenkino, taip pat netenkino pareiškėjos prašymo nušalinti Tarybą nuo pareiškėjos 2020-05-05 skundo nagrinėjimo, dėl pareiškėjos prašymo paneigti Tarybos 2019-10-16 sprendime nurodytus duomenis nepasisakė, nurodydama, kad vertinti Tarybos sprendimų ji neturi įgaliojimų.

Pagal Advokatūros įstatymo (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2020-07-01) 52 straipsnio 1 dalies nuostatas, advokatui gali būti keliama drausmės byla už Advokatūros įstatymo ir Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų bei advokato veiklos pažeidimus. Kitų atvejų, kuriais advokatui galėtų kilti drausminė profesinė atsakomybė, teisės aktai nenustato. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad sprendimą iškelti drausmės bylą priima Lietuvos advokatūra arba teisingumo ministras.

Teisingumo ministro 2020-10-05 įsakymu patvirtintas Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas; aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2020-10-06), pagal kurio 7 punktą, teisę kreiptis į Lietuvos advokatūrą su motyvuotu skundu dėl advokato veiklos ir (ar) profesinės etikos pažeidimo turi kiekvienas suinteresuotas asmuo. Lietuvos advokatūros sprendimas nekelti drausmės bylos nėra skundžiamas teisingumo ministrui, o gali būti apskųstas bendrosios kompetencijos teismui (Aprašo 64 punktas). Tuo tarpu teisingumo ministras vadovaudamasis viešojo administravimo principais, protingumo reikalavimais bei savo diskrecija, atsižvelgęs į konkrečias aplinkybes, gali atsisakyti inicijuoti drausmės bylą.

Pagal nurodytas teisės aktų nuostatas matyti, kad du atskiri subjektai, t. y. teisingumo ministras ir Lietuvos advokatūra turi teisę priimti sprendimus dėl drausmės bylos advokatui iškėlimo, tačiau ši nuostata nereiškia, kad vieno iš šių subjektų kompetencija dėl tokių sprendimų priėmimo yra ribojama kito subjekto. Todėl tiek teisingumo ministras, tiek ir Lietuvos advokatūra šiuos sprendimus priima individualiai ir savarankiškai. Atsižvelgiant į tai, teisingumo ministras pagrįstai Sprendime, vertindamas pareiškėjos 2020-09-14 prašymą paneigti Tarybos 2019-10-16 sprendimu paskleistus duomenis, galimai žeminančius pareiškėjos garbę ir orumą, nurodė, kad Teisingumo ministerija neturi įgaliojimų vertinti Tarybos priimtų sprendimų.

Teismo vertinimu, Teisingumo ministerija pagrįstai Sprendime nurodė, kad nėra teisinio pagrindo spręsti klausimo dėl drausmės bylos advokatui J. J. iškėlimo.

Vertindamas pareiškėjos prašymo iškelti advokatui J. J. drausmės bylą ir Teisingumo ministerijos Sprendimą dėl atsisakymo tenkinti šį pareiškėjos prašymą, teismas pažymi, kad pagal Advokatūros įstatymo 52 straipsnio 2 dalį, sprendimą iškelti advokatui drausmės bylą priima Lietuvos advokatūra arba teisingumo ministras. Lietuvos advokatūra 2019-10-16 jau buvo priėmusi sprendimą dėl drausmės bylos iškėlimo advokatui, pagal pareiškėjos gautą skundą, ir šiuo sprendimu nutarė drausmės bylos advokatui nekelti (b. l. 29–33). Taigi pareiškėja, pakartotinai teisingumo ministro prašydama iškelti drausmės bylą ir nurodydama nesutikimo su Lietuvos advokatūros 2019-10-16 teiginius iš esmės siekia minėto sprendimo patikros Teisingumo ministerijoje, tačiau, kaip minėta, teisingumo ministras nevertina Lietuvos advokatūros veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo.

Be to, Teisingumo ministerija, nagrinėdama tokį pareiškėjos prašymą, įvertino ir faktines aplinkybes, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020-06-29 nutartimi atmetė nukentėjusios V. P. atstovės advokatės K. Ž. ir V. P. skundą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo M. M., jo gynėjo advokato J. J., policijos pareigūno L. K. atžvilgiu pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso 154 straipsnyje, 231 straipsnio 2 dalyje, 234 straipsnyje, 228 straipsnyje, 300 straipsnyje (1 t., b. l. 139–144), o Vilniaus apygardos teismas 2020-07-29 nutartimi paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-06-29 nutartį (b. l. 72–77). Šios faktinės aplinkybės reiškia, kad neteisėtų advokato J. J. veiksmų pagal minėtus V. P. atstovės advokatės K. Ž. ir V. P. skundus nenustatyta. Nors pareiškėja teigia, kad advokato J. J. veiksmų neteisėtumas nebuvo vertintas, o vertinti tik jo atstovaujamojo M. M. veiksmai, teismas su tokiais argumentais nesutinka, nes iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-06-29 nutarties turinio matyti, kad J. J. asmens veiksmai taip pat buvo nagrinėti.

Vertindama pareiškėjos prašymą nušalinti Advokatų tarybą nuo pareiškėjos 2020-05-05 skundo nagrinėjimo, Teisingumo ministerija Sprendime nurodė, kad Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnio 2 dalis nagrinėjant skundus dėl drausmės bylos iškėlimo nėra taikoma, o teisės aktai nesuteikia įgaliojimų teisingumo ministrui nušalinti Tarybą. Teismas su tokiu atsakovės Sprendime pateiktu vertinimu sutinka dėl toliau nurodytų priežasčių.

Advokato drausmės bylos iškėlimo ir nagrinėjimo nuostatos įtvirtintos Advokatūros įstatymo 52 straipsnyje, kurio 2 dalyje įtvirtinta, jog sprendimą iškelti drausmės bylą priima Lietuvos advokatūra arba teisingumo ministras. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog advokatų drausmės bylas nagrinėja Advokatų garbės teismas. To paties įstatymo 54 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarką nustato Lietuvos advokatūra. Kaip minėta, šių subjektų diskrecijos teisė iškelti drausmės bylą nėra ribojama viena kitos atžvilgiu ir kiekviena iš institucijų tokį sprendimą priima individualiai. Atitinkamai, Advokatūros įstatymas nesuteikia įgaliojimų teisingumo ministrui nušalinti Advokatų tarybą, tokių įgaliojimų teisingumo ministrui nesuteikia ir Aprašo nuostatos. Todėl šiuo aspektu pareiškėjos prašymas taip pat buvo nepagrįstas, o Sprendimu pagrįstai toks pareiškėjos prašymas netenkintas.

Pareiškėja šį prašymą taip pat grindė taip pat VAĮ 25 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad viešojo administravimo subjekto vadovas gali priimti sprendimą dėl pareigūno, valstybės tarnautojo ar darbuotojo nušalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje, pagrindai tokiam sprendimui nurodyti to paties straipsnio 1 dalies papunkčiuose, t. y. 1) pareigūnas, valstybės tarnautojas ar darbuotojas yra asmens, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, artimasis giminaitis (kaip tai apibrėžta Civiliniame kodekse), svainis ar sugyventinis, įstatymų nustatyta tvarka įregistravęs partnerystę; 2) tarp pareigūno, valstybės tarnautojo ar darbuotojo ir asmens, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, yra pavaldumo santykiai; 3) pareigūno, valstybės tarnautojo ar darbuotojo nešališkumu pagrįstai abejojama dėl kokių nors kitų priežasčių, galinčių sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą.

Kaip matyti iš nurodyto straipsnio turinio, sprendimas nušalinti pareigūną, valstybės tarnautoją ar darbuotoją gali būti priimamas dėl jo dalyvavimo administracinėje procedūroje. Pagal VAĮ 19 straipsnio 1 dalį, administracinė procedūra – tai pagal šį įstatymą viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant skundą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą.

Nagrinėjamu atveju tiek Teisingumo ministerija, tiek Lietuvos advokatūra sprendė klausimą ne dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų, neveikimo ar administracinių sprendimų, o dėl drausmės bylos advokatui iškėlimo, o šio klausimo nagrinėjimo procedūrą reglamentuoja Advokatūros įstatymas ir Aprašo nuostatos. Taigi pareiškėjos nurodomos VAĮ 25 straipsnio nuostatos netaikomos nagrinėjant skundus dėl drausmės bylos advokatui iškėlimo. Todėl Sprendimu teisingumo ministras pagrįstai pareiškėjos nurodytų nuostatų netaikė, atmesdamas jos prašymą dėl Advokatų tarybos nušalinimo nuo jos skundo dėl advokato veiksmų nagrinėjimo.

Pareiškėjos teigimu, skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų, reglamentuojančių individualiems teisės aktams keliamų reikalavimų. VAĮ 8 straipsnio 1 dalis numato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimai administracinio akto turiniui, kad jame būtų nurodomi administracinio akto priėmimo motyvai, turi tiek materialinį, tiek ir procesinį aspektą, t. y. šie reikalavimai susiję su asmens teise į teisminę gynybą. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-10-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-1037/2010; 2010-12-08 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-686/2010; 2009-04-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-422/2009 ir kt.).

Įvertinęs skundžiamo Sprendimo turinį, teismas pažymi, kad jis pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, nurodytas Sprendimo teisinis pagrindas bei pagrindiniai motyvai, kodėl padarytos išvados teisingos, t. y. nėra pagrindo teigti, kad pastarosios neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Atsakovė pagal kompetenciją priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, be to, atsakė į visus pareiškėjos keltus klausimus.

Teismas taip pat nenustatė, kad Teisingumo ministerija būtų veikusi ne savo kompetencijos ribose, Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis (advokato J. J. neteisėtų veiksmų teisingumo ministras neįžvelgė, kaip ir Lietuvos advokatūra, Vilniaus miesto apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismo) ir teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymas, Advokatūros įstatymas ir kt. teisės aktai), taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Tai, kad pareiškėja subjektyviai kitaip vertina faktines aplinkybes, savaime nedaro Sprendimo nemotyvuoto ar neteisėto.

Taigi pareiškėjos ginčijamas 2020-10-08 teisingumo ministro sprendimas Nr. (1.18E) 7R-6265 priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes, teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šio Sprendimo nei pareiškėjos nurodomais, nei kitais motyvais teismas neturi pagrindo. Pripažinus, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti išvestinį pareiškėjos reikalavimą įpareigoti teisingumo ministrą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymus. Įvertinus tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinus aktualų teisinį reguliavimą konstatuotina, jog pareiškėjos skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos V. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.