Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamasis H. A. kaltu neprisipažino, paaiškino, jog su J. D. susipažino Palangoje, draugavo apie 4-5 metus, jų santykiai buvo rimti, buvo įsimylėję, jai padėdavo pinigais. Jis jai buvo pasipiršęs, padovanojęs sužadėtuvių žiedą. Pirmus metus sutarė puikiai. Tačiau kai draugai pradėjo sakyti, kad ji jam neištikima, ir kai ją pradėjo tikrinti, įsitikino, kad ji tikrai neištikima. Tikrinti pradėjo paskutinius jų bendravimo metus. Ji buvo sakiusi, kad nebenori bendrauti, tačiau po kurio laiko vėl nori. Nesuprasi, ko ji norėdavo. Jos nemušė nei pas save, nei pas ją, nei kur kitur. Kai grįžo iš Palangos, nuvažiavo prie Šiaulių esančios kavinės pavalgyti, tačiau ji nedirbo. Tada ji H. A. parvežė į namus. J. D. pati savo noru užėjo pas jį į svečius. 2010-09-23 pas jį J. D. atvyko savo noru. Dar sakė, kad jei bus vyno, tada atvažiuos. Gerai atsimena, kad padarė vakarienę, kad gražiai bendravo, o gavosi taip, kad ji jį apjuodino. Jis jos tikrai nemušė, jie nebuvo susipykę. Jai tik nepatiko, kai jis pasakė, kad jai dar toli iki jo sesers. Tuo metu įvyko trumpas žodinis konfliktas. Tačiau tada jie gražiuoju išsiskyrė. Kai ji pasakė, kad viskas baigta, jokių smūgių jai nesudavė. Ją galėjo užpulti koks nors nusikaltėlis, vagis. Ji iš jo namų apie 12 valandą nakties išėjo sveika. Jis jos sūnui skambino, kad mama tuoj grįš. Taip pat ji pati skambino. Jos neparvežė, nes buvo išgėręs, taip pat ir ji buvo išgėrusi. Dar jis ir mašinos neturėjo. Žino, kokia jam buvo skirta kardomoji priemonė. Per kitus asmenis stengėsi bendrauti, nes norėjo susitaikyti, norėjo gražiuoju išsiskirti. Niekaip jiems ramiai neišeidavo pakalbėti, nes vis kas nors trukdydavo. 2010-09-24 iki 2010-12-22 jos nepersekiojo. Skambino, nes žinojo, kad ji nemiega. Negali paaiškinti, kodėl grasinančio pobūdžio žinutes siuntė. J. D., duodama teisme parodymus, davė melagingus parodymus. Jis jos nei terorizavo, nei sekė. Paprasčiausiai jam niekaip neišeidavo gražiuoju su ja pasikalbėti, nes vis kas nors trukdydavo. Sutinka, kad 2010 m. pats jai skambindavo. Skambindavo dažnai, ant automatinio režimo nustatydavo ir skambindavo specialiai. Daugiausia dieną, bet galėjo būti ir naktį. Naktį skambindavo, kai žinojo, kad nemiega. Būdavo, kad ir iš principo jai skambino daugybę kartų. Buvo, kad vieną kartą skambino penktadienio ar šeštadienio naktį, apie 4.30 val. ryto. Pirmą kartą atsiliepusi ji tylėjo, o kai paskambino po minutės, tai atsiliepusi jau dejuoja. Tai tą kartą paleido skambučius ant automatinio skambinimo. Taip elgėsi, nes žinojo, kad ji nemiega. Įsitikino, kad ji jam buvo neištikima. Tą kartą buvo piktas, nervingas. Gal dėl to parašė žinutę kokią negerą, kokį žodį nešvelnų. Tačiau tokių žodžių kaip „nužudysiu, suluošinsiu“ tikrai nebuvo. Jos darbe vieną kartą tai tikrai yra buvęs. Taip pat yra siuntęs gėlių ir per draugus, ir per firmas. Nei jis ją sekiojo, nei jai grasino. Nėra jis impulsyvus žmogus, kaip kad sako. Būdavo, kad pasakydavo jai negražų žodį. Jis moka valdyti savo emocijas. 2010-09-24 nežino, kodėl ji išsikvietė greitąją medicinos pagalbą. Kadangi jo kiemas nėra geros reputacijos, tai ją galėjo kas nors kieme sužaloti. O policijai pareiškimą parašė ant jo todėl, kad norėjo iš jo gauti pinigų. Kad ji buvo ligoninėje, sužinojo kitą dieną. Jis norėjo ją aplankyti. Per tą laiką bandė su J. D. bendrauti. 2010-12-21 jis su A. J. važiavo pas A. J. į namus, kuris gyvena Dubijos g. 31. Įtarė, kad J. D. Žalgirio g. 5 turėjo meilužį, tai ir norėjo įsitikinti. Bevažiuojant pas A. J., pamatė stovinčią J. D. mašiną. Jie sustojo, A. J. parūkė. Jie jos nebelaukė, nes galėjo pralaukti ir visą naktį. Nuvažiavo pas A. J. Grįžtant, pamatė, kad J. D. mašinos jau nebėra, tai pasakė, kad jį nuvežtų pas J. D. Jis sutinka, kad jie su A. J. sėdėjo mašinoje, kad iš pradžių laukė, kol ji ateis. Tą vakarą jis ir nusprendė padėti paskutinį tašką. Pas J. D. atvažiavo kartu su J. D. tuo pačiu metu. Ji lipo laiptais ir jis lipo. Paprašė pasikalbėti. Jie bendravo gražiai. Sakė, kad reikia skirtis, padėti tašką. Ji sutiko, kad reikia baigti. Jis norėjo gražiai išsiskirti, atsisveikinti, likti draugais. Laiptinėje su J. D. kalbėjo apie 20 minučių. Jiems bekalbant, grįžo jos sūnus L. D., kuris iš karto liepė eiti mamai į vidų vietoj pasisveikinimo. L. D., užlipęs laiptais į viršų, elgėsi ramiai. Paprasčiausiai ėmė tempti mamą į vidų. Jis pasakė, kad mama pareis, kai jie pasikalbės. Kadangi name jau visi miegojo, buvo naktis, tai ir aidas laiptinėje buvo didelis. Gal ir buvo kažkiek pakelti balsai. Tą vakarą jis nebuvo vartojęs alkoholio, nes iš vis jo mažai vartoja. J. D. galėjo būti tą kartą išgėrusi, nes ji mėgėja išgerti. Paskutinius pusę metų juos laikė lova. Jie susipykdavo, vėl susitaikydavo. Ji yra tikra „barakuda“, gera aktorė, isterikė. Paskutinį pusmetį, kuomet bendravo dar su J. D., buvo nusivylęs. Šiuo metu jokio pykčio, nuoskaudos J. D. nejaučia. Savo elgesį vertina, kaip mylinčio, įskaudinto vyro.

Dėl pažymėjimo, tai gali pasakyti, kad buvo kažkokia nesąmonė. Tai buvo 2011 m. vasarą, liepos mėnesio vidurys. Palangoje buvo susitikęs su M. K., su skirtingomis merginomis, su K. D.. Su K. D. ir jo draugu Tomu buvo picerijoje, kur pavalgė. Po to „Laukiniuose vakaruose“ išgėrė alaus. Dar nusprendė susitikti vakare. Vakare nuėjo į klubą „Laukiniai vakarai“, iš kurio su keliomis merginomis grįžo pas jį. Jis nuėjo miegoti. Tą vakarą, kai K. D. perklijavo nuotrauką, jie buvo viešbutyje, esančiame už „Laukinių vakarų“. Tame kambaryje nebuvo jokio kompiuterio, spausdintuvo. K. D. neužsiminė apie tą savo pokštą. Apie tą jo pokštą sužinojo kitą dieną, kai buvo suimtas V. F. V. F. prisistatė, paklausė, ar jis H. A. Atsakė, kad H. A. Buvo apsirengęs bridžais, iš kurių ištraukė pažymėjimą, kuris buvo kartu su jo pasu. Jis net nežinojo, kad prie paso yra pažymėjimas, kuriame K. D. buvo perklijavęs jo nuotrauką. Dar su V. F. pakalbėjo, kad pažįsta M. K. Girdėjo V. F. teisme parodymus. Su V. F. yra pažįstamas. Mano, kad galėtų jis turėti pyktį ant jo. Nežino, kodėl jis sako, kad nepateikė paso. jis tuo metu tikrai turėjo pasą. Pareigūnui neprisistatė M. K.. Tuo metu buvo blaivus. K. D. nuotrauką buvo padovanojęs šiaip sau, kai sėdėjo įkalinimo įstaigoje. Tuo metu tik vieną nuotrauką ir turėjo. K. D. davė nuotrauką, nes su juo bendravo. Su K. D. pažįstami seniai. Marijampolės pataisos namuose bausmę atlikinėjo nuo 2003 m. iki 2009 m. ar 2010 m. Tuo metu kartu su juo buvo K. D.. Neturėjo jokio tikslo slėptis. Joks ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas dėl to, kad vengė atlikti bausmę. Jeigu būtų vengęs, tai būtų buvusi užvesta byla. Jis visiems sakė, kad nesislapstė. Jis oficialiai dirbo. Niekas jo neieškojo. Priimant nuosprendį Šiaulių apygardos teisme, kur jam skyrė 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, dalyvavo teismo posėdyje. Tuo metu jam niekas nieko neaiškino, kokiu būdu tą bausmę turi atlikti. V. F. sakė, kad atvažiuos, kai susitvarkys visus gyvenimiškus dalykus. Žinojo, kad jo ieško, kad atliktų bausmę. Kai buvo sulaikytas, pirmiausiai jį nuvežė į Palangą. Iš Palangos nuvežė į Klaipėdos areštinę, kur prabuvo 2 paras. Po to nuvežė į Šiaulių tardymo izoliatorių, iš kurio išvežė į pataisos namus. Šiaulių tardymo izoliatoriuje su K. D. susitiko ne iš karto. Su K. D. susitiko atsitiktinai, kai buvo parvežtas iš pataisos namų. Realiai bausmę atlikinėjo už sukčiavimą, kai buvo jaunas. Žinojo bausmės atlikimo tvarką.

Nukentėjusioji J. D. parodė, kad kaltinamasis jai buvo draugas. Kažkur prieš du metus kreipėsi į prokurorus. Kada su H. A. susipažino, dabar neprisimena. Iš pradžių bendravo, o paskui, kai norėjo nutraukti santykius, nebuvo jo suprasta. Kuo toliau, tuo labiau ją pradėjo persekioti. Persekiojo tiek telefoniniais skambučiais, tiek tiesiogiai, tiek per darbą, tiek per vaikus, tiek per mamą. Jis skambindavo tiek kartų, kad net telefonas nuo skambučių per dieną išsikraudavo du kartus. Skambindavo ir dieną, ir naktį. Iš pradžių iki pirmo incidento kalbėdavo su juo, tačiau vėliau atsiliepdavo vien todėl, kad galėtų jai kiti prisiskambinti. Kai kalbėdavo telefonu, tai jis būdavo įvairiai nusiteikęs. Jis šaukdavo, grasindavo. Jis sakydavo, kad „tu niekur nedingsi, tu turėsi, privalėsi“. Jis siųsdavo SMS žinutes ir apie meilę, ir grasinančias. Tos žinutės buvo didelio spektro. Jų neišsaugojo. Jis ją persekiodavo ir mieste, ir prie darbo. Skambindavo į darbą. Dabar tiksliai nepasakys, bet atrodo, kad paskambinęs į darbą jis neprisistatydavo. Tačiau būdavo aišku, kad jis skambina, nes daugiau nebuvo kam skambinti. Į darbą jis jai skambindavo pašlijus santykiams. Kalbėdavo ne su ja, su jos kolegomis. Ji mano, kad jis skambindavo dėl to, kad niekas kitas jai neskambindavo. Ji paprasčiausiai žino, kad jis skambindavo. Į darbą jis atvažiuodavo, atveždavo gėlių. Jos kolegos žinodavo kas, kodėl atvažiuoja. Į darbą pradėjo atvykti tada, kai prasidėjo konfliktai. Iki konflikto būdavo kad paskambina į darbą sužinoti, ar ji dirba. Vieną kartą jam buvo davusi mašiną su dokumentais, tai ten buvo užrašytas mamos adresas. Be jos žinios, jis kelis kartus buvo nuvažiavęs pas jos mamą su gėlėmis. Kokiu tikslu buvo nuvažiavęs, nežino. Jis jai tikrai negrasino. Kai viskas prasidėjo, jis jai pasakė, kad „Aš žinau, kur tavo mama gyvena“. Mieste jis visą laiką ją persekiodavo su draugu, su kuriuo buvo atėjęs į teismą praeitą sykį. Jis būdavo su mažu automobiliu „Mersedes“. Tai buvo kažkur 2010 metais. Susitikdavo tik tuo atveju, kai jis jos palaukdavo prie namų, jo iniciatyva. Su juo skirtis nusprendė prieš liepos įvykį. 2010 m. liepos mėnesį jis grįžo iš Palangos, paprašė, kad pavežtų namo. Ji pavežė jį. Jis atėmė mašinos raktelius, rankinuką, kuriuos užsinešė į viršų. Nieko nebeliko, kaip tik eiti į viršų paskui jį. Įvyko konfliktas. Ji norėjo pasiimti savo daiktus ir išeiti, tačiau jos niekas neišleido. Buvo sumušta. Buvo ilgas laiko tarpas, kai ji buvo laikoma, nuolatos į jos pasakytus žodžius buvo pakeliama ranka ir jai suduodama. Buvo suplėšyti rūbai, mėlynės visame kūne, taip pat ant veido. Į policiją tą kartą nesikreipė. Ją išleido kažkur 23.00 val. Tiksliai neprisimena, kada, žino, kad buvo jau tamsu. Kai grįžo į namus, pas mane atvažiavo draugė E. B., kuri matė ją sumuštą. Ji nusprendė, kad daugiau su juo nebebendraus. Po liepos mėnesio patirto smurto, dar kartą rugsėjo mėnesį su juo susitiko, nes nebežinojo, ką daryti. Galvojo, kad gal gražiuoju pavyks susitarti. Jis buvo prižadėjęs gražiai pasikalbėti. Darbą baigė 7-8 val. Atvažiavo, jie vakarieniavo. Įvyko kažkoks žodinis konfliktas. Ji pasakė, kad eina namo. Jis jos neišleido. Ji puolė į paniką, nes žinojo, kas gali įvykti. Buvo panaudota jėga. Tą kartą jau buvo netekusi sąmonės. Skambino po visko kažkur 22-23 val. Iš tikrųjų kas buvo po to, ji negali pasakyti, nes buvo dideliame šoke. Buvo išgėrusi vieną taurę, tačiau tikrai viską prisimena, neįmanoma nuo vienos taurės neprisiminti. Skambino bendradarbei Vilmai trenerei, kad ją ryte pakeistų, nes tokios baisios būsenos negalėjo eiti į darbą. Skambino tik jai vienai, nes niekam kitam jis jai neleido skambinti. Iš jo namų grįžo vėlai, gal 1-2 val. Kadangi iš jos buvo atimtas telefonas, negalėjo pasiskambinti vaikams. Tai kai grįžo, mažasis sūnus jau miegojo, o didysis jos laukė ir atidarė duris. Ją vyresnysis sūnus matė sumuštą, iškvietė greitąją pagalbą. Išvažiavo į ligoninę. Ją pykino, ji vėmė, svaigo galva, krėtė šaltis. Peršvietus, apžiūrėjus, išvažiavo į namus, nes koks skirtumas kur gulėti, namie, ar ligoninėje. Ligoninėje atėjusiems policininkams pasakė, kas ją sumušė. Išvažiavusi iš ligoninės nuvažiavo išsiimti tyrimo dėl sumušimo. Tą sykį pareiškimo neparašė. Po to įvykio, jis dovanojo jai gėles, kurias bandydavo įteikti darbe per kitus asmenis. Buvo kartą į namus atnešęs vyresnio amžiaus žmogus, kuriam pasakė, kad tas gėles paliktų laiptinėje. Tačiau, kai pradėjo gąsdinti jos vaikams, kai prasidėjo ištisinis persekiojimas, kai bijojo išeiti iš laiptinės, iš namų, tai tada ir parašė pareiškimą. Paskutinis atvejis buvo, kai grįžo iš draugių apie 23 val. į namus ir kai jos H. A. laukė laiptinėje. Laiptinėje jis jai liepė nesimaivyti, prašė gražiai pasikalbėti. Laiptinėje abu konfliktavo. Dar buvo su pirkiniais, kurie turbūt laiptinėje barškėjo. Kokią valandą ją jis tąsė po laiptinę. Į tą stumdymą ji reagavo visaip – rėkė, verkė, drebėjo. Net kaimynė su sūnumi po kokio pusvalandžio išėjo raminti. Išėjusi ji sakė, kad baigtų, nebejuokintų, nes skamba visa laiptinė. Kas pirmas išėjo į laiptinę, ar kaimynė, ar sūnus – neprisimena. Gal kartu jie išėjo. Į butą nėjo, nes jis būtų kartu įėjęs su ja, o tada jau jo neiškrapštytų lauk. Tą kartą jai smūgių nesudavė, ar buvo neblaivus – nežino. Sutapo, kad tą sykį jos sūnus grįžo į namus. Kai atėjo jos sūnus, jis paprašė H. A. ją paleisti, po to susistumdė. Žinant jos sūnaus reakciją, kai po rugsėjo sumušta ji grįžo į namus, tai sūnus H. A. atžvilgiu buvo negatyviai nusiteikęs. Tada H. A. pagrasino jos vaikui, kad „kad mes dar susitiksime, kad nesidraskyk tu čia snargli“. Tuos žodžius girdėjo kaimynė. Ar girdėjo kaimynės sūnus, nežino. Ko pasėkoje ryte nuėjo į policiją ir parašė pareiškimą. Po jos parašyto pareiškimo, dar kurį laiką gaudavo žinučių. Tačiau po to viskas nurimo. Žinutės buvo tokio turinio, kaip „nebūsi su manimi, su rūgštimi apipilsiu, žinau kur tavo mama gyvena, kad maža, kas su švirkštu tau gali įšvirkšti“. Po paskutinio karto, kai jau nebegalėjo ramiai išeiti į gatvę, ji tikrai galvojo, kad apipils rūgštimi, kad su švirkštu įdurs. Tų žinučių neišsaugojo, nes negalvojo, kad prireiks kreiptis į teismą. Realiai jo grasinimų bijojo. Buvo atėjusi ir nepažįstama moteris, kuri prašė jos susitikti su H. A., su juo pasikalbėti. Ji paprasčiausiai uždarė, pasakė, kad jai neįdomu, kad nenori nieko girdėti. H. A. labai impulsyvus žmogus. Kai jis eidavo pas ją, sakydavo, kad viskas bus gerai, kad vis tiek jie bus kartu. Ji jam visą laiką sakydavo, kad tikrai nebus kartu. Civilinio ieškinio nereiškia. Ji turi vienintelį prašymą, kad ją paliktų ramybėje.

Liudytoja E. B. parodė, kad kaltinamąjį pažįsta kaip buvusį draugės J. D. draugą. Nėra nei su vienu piktuoju. Nežino, nei kada, nei kaip J. D. su kaltinamuoju susipažino. J. D. tik buvo jį atsivežusi pas ją, retsykiais jį matydavo pas J. D. namuose. Kiek matydavo, gražiai bendravo jie. Sumuštą J. D. matė du kartus. Kada ji buvo sumušta – neprisimena. Vasarą ji su J. D. dviese važiavo į Palangą atostogauti. Palangoje ji buvo ir J. D. su vaikais. Kažkas J. D. skambino, tačiau, kas - nežino. Iš Palangos jos grįžo dviese su J. D.. Kaltinamojo nematė. J. D. su H. A. susitiko, kai jos grįžo iš Palangos. Kur jis buvo iki tol – nežino. Neprisimena konflikto, vykusio 2010 liepos mėnesį tarp J. D. ir H. A. Ikiteisminio tyrimo duotus parodymus tvirtina. Liepos mėnesį, po smurto, su J. D. susitiko vakare, gal kitos dienos vakarą. Ji pas ją nuvyko. Kad kaltinamasis sumušė J. D., ji žino iš J. D. pasakojimo. Pati nematė, kaip ji buvo sumušta. Po smurto, jai atrodo, kad J. D. dar bendravo su kaltinamuoju. Gal H. A. labai ją mylėjo, primygtinai reikalavo susitikti. Kodėl J. D. dar kartą susitiko su H. A. – nežino. Gal bijojo, norėjo nutraukti santykius. Po vasaros įvykio kaltinamasis rodydavo J. D. dėmesį. Siųsdavo gėles, kurias per kažką perduodavo. Kai būdavo kartu, tai jis gražiai su ja bendraudavo. Nežino, ar toks bendravimas ją tenkino. Kaip mušamą žmogų gali tenkinti toks bendravimas? Kai kalbėdavo su juo telefonu, sakydavo, kad viskas vyksta kaip kokiam seriale, sakydavo, kad jis ją pamirštų. Žino, kad rudenį, nuvažiavo pas ją į ligoninę. Kada antrą kartą matė sumuštą - neprisimena. Vieną kartą matė žiemą sumuštą, kitą kartą – rudenį. H. A. jai rašė gražias žinutes, kurias J. D. persiųsdavo. Žinučių turinio neprisimena. Kiek prisimena, rašė, kad myli. Kitokio žinučių turinio – neprisimena, nes buvo labai senai. Aukso dirbinius J. D. grąžino rugsėjo pirmąją. Ji norėjo su juo išsiskirti. Ji paprašė, kad ateitų į prekybos centre „Saulės miestas“ esančią kavinę ir kad ji prie jos akių grąžins aukso dirbinius. Ji padavė H. A. dėžutę, kurią jis metė J. D. atgal, nes supyko. Kiek matė kaltinamąjį, tai negali pasakyti, kad jis buvo agresyvus. Kartais jis būdavo impulsyvus. Kodėl norėjo nutraukti santykius – nežino, gal bijojo. Per tiek metų užmiršo blogus žodžius. Žinutėse, kas liečia vaikus, konkrečiai nebuvo parašyta, ką padarys vaikams. Jis parašė „kad Jurgai padarys skaudžiausiai, kad vaikams“. Grasinančio turinio žinutes jis rašė, kai jie baigė skirtis. Gal buvo ruduo, nežino tiksliai. Žinučių neišsaugojo, jas persiųsdavo J. D. Su J. D. tuo laiku bendravo dažnai. Tuo laikotarpiu, kai pasakė, kad nebenori bendrauti su H. A., tapo nervingesnė, daugiau vaistų gerdavo. Ji pasakojo apie H. A. veiksmus jos atžvilgiu. Ji H. A. bijojo. Bijojo, kad sumuš, kad keršyti pradės. Kodėl jis skambindavo – nežino. Nežino, kokiu tikslu rašė žinutes. Jis labai norėjo su ja bendrauti. Tačiau po tokių įvykių J. D. jo bijojo. Ji paskutiniu metu jau net nebeatsiliepdavo. Jis sakydavo, kad ją myli, pavydėdavo jos.

Liudytojas A. J. parodė, kad kaltinamąjį pažįsta nuo 1992 m. Jis dirbo naktiniame bare „Geluvoje“, jis ateidavo į barą. Nuo to laiko jį ir pažįsta. Nėra piktuoju su kaltinamuoju. Žino, kad H. A. bendravo su J. D., kurią labai mylėjo. Jis pats girdėjo, kaip H. A. skambino J. D. ir prašė jam atleisti, nes jie buvo susipykę. Dėl ko jie buvo susipykę, nežino. Kai jis skambindavo, J. D. numesdavo ragelį. Ne kartą ir jis paprašytas H. A. yra skambinęs J. D. Jis jai skambino iš savo telefono. Dar yra vežęs jai gėlių, nes to jo prašė H. A. Ji žinojo, nuo ko tos gėlės, jas priėmė. Ar H. A. vartojo smurtą prieš J. D., nežino. Yra H. A. vežęs pas J. D. į namus. Jis jį nuvežė, o pats liko mašinoje. Ar daugiau kartų yra jį vežęs – neprisimena. Dėl ko turėjo jį nuvežti – neprisimena. Gal jie susiskambinę buvo. Iš jos namų H. A. išėjo vienas, blaivus. Nepastebėjo, kad jis būtų susinervinęs. Jis tik pasakė, kad nesusitaikė. Tuo metu jis gyveno Žalgirio gatvėje. Jam ir H. A. bevažiuojant, prie „Kitanos“ pamatė J. D. mašiną. H. A. labai susinervino. Ar H. A. prašė važiuoti paskui J. D. automobilį – neprisimena, nes praėjo du su puse metų. Jis buvo depresijoje, su nervais buvo blogai, pamatė J. D. automobilį ir susinervino, nes ji turi mažą vaiką, kurį patį vieną paliko namuose. J. D. automobilyje nebuvo, ar ji atėjo ir kada atėjo, neprisimena. Ar jos automobilį sekė, neprisimena, senai tai buvo, gal ir sekė, ikiteisminio tyrimo metu geriau atsiminė, todėl kitaip ir sakė, tada prisiminė geriau, jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai teisingi, dabar jau visko neprisimena. Jis į jų reikalus nesikišo. Kiek atsimena vieną kartą H. A. prašė susitikti, J. D. atrašė, kad sutinka susitikti. Tada jie kalbėjosi prie baseino „Delfinas“. Jis sėdėjo mašinoje, negirdėjo pokalbio. Nematė jokių gestų. Jis matydavo, kaip jis rašydavo J. D. žinutes, kad ją myli. Rodė žinutę: „Labas katinėli, aš tave labai myliu“, „Labanakt, aš tave myliu, aš negaliu pamiršt, aš gailiuosi“. Rašydavo nuolat, tačiau jis negirdėjo, kad jis būtų J. D. grasinęs. Jo rašomų žinučių neskaitė, tik vieną kartą parodė. Sakydavo jam, kad mestų tas bobas. Jis atsakydavo, kad nori ją susigrąžinti, kad labai ją myli. H. A. tikrai nėra impulsyvus, agresyvus. Jis ramus žmogus. Tai žmogus, kuriam nepasisekė meilėje. Jis norėjo susitaikyti su J. D. O ar J. D. norėjo su H. A. taikytis – nežino. Ji jo tikrai nebijojo.

Liudytoja I. T. parodė, kad atsimena tą įvykį, kuris buvo kažkur prieš metus, žiemą. Tikslios datos neprisimena. Buvo vėlus metas, kažkur apie 11-12 valandą, jie jau miegojo. Išgirdo, kad sūnus pašoko iš lovos ir apsirengęs rūbus išbėgo į laiptinę. Ji jam iš paskos išbėgo net nepersirengusi. Jie išbėgo vienu metu. Išbėgusi laiptinėje pamatė J. D., kuri buvo tarp sūnaus ir nepažįstamo vyriškio. Sūnus sakė, kad jį pažįsta iš matymo. Matė, kad kaimynė verkė, o jos sūnus visą laiką rėkė: „Eik iš čia, nėra ką čia kalbėti, palik mamą“. J. D. sūnus gal labiau buvo įsiaudrinęs. Vyriškis nerėkė, traukė prie savęs J. D., su kuria tik norėjo pasikalbėti. Kadangi ji nelabai prigirdi, tai iš po miego nelabai ir suprato, ką šaukė. Jai įstrigo to vyriškio pasakyti žodžiai J. D. sūnui, kad „dabar esi drąsus, o kai susitiksime vienas ant vieno, bus viskas kitaip“. Ji dar pasakė, kad policijai galės paliudyti tuos žodžius. Agresyviai vyriškis buvo nusiteikęs labiau J. D. vaiko atžvilgiu. Tiksliai negali pasakyti, bet atrodo sūnus su vyriškiu susistumdė. Vyriškis buvo suėmęs J. D. sūnų už apykaklės. J. D. net maldavo paleisti. Iš visos tos situacijos buvo matyti, kad kažkoks konfliktas buvo. Jei jie nebūtų išlindę, mano, kad būtų įvykusios muštynės. Matė, kad J. D. buvo išbalusi, išsigandusi, verkė. Jos sūnus tą vyriškį išlydėjo, nuramino. Į namus sūnus grįžo kažkur po 10 minučių. Grįžęs pasakė, kad nuramino tą vyriškį ir kad vyriškis išėjo. Grasinimų J. D. atžvilgiu iš to vyriškio tikrai negirdėjo. Jai tik nepatiko, kad tas vyriškis grasino J. D. vaikui. Ji užuodė alkoholio kvapą, mano, kad J. D. su tuo vyriškiu abu buvo išgėrę. Negali garantuoti, ar tas vyriškis buvo išgėręs. Jos sūnus T. T. gyvena Norvegijoje, į Lietuvą neplanuoja grįžti tikrai, nes ji pati gyvena ne Lietuvoje. Sūnus per savo atostogas atvažiuoja pas ją pailsėti į šiltus kraštus, o ne į Lietuvą grįžta.

Liudytojas V. F. parodė, kad dirba Šiaulių apskrities VPK nusikaltimo tyrimo biuro tyrėju. Kaltinamąjį pažįsta iš matymo. 2011-07 mėn. Šiaulių apskrities VPK nusikaltimų asmenų skyriuje buvo pradėta H. A. paieška. Vykdant paiešką, buvo nustatyta, kad minėtas asmuo yra Palangoje. Tų pačių metų liepose mėnesį su kolegomis nuvyko į Palangą. Prie parduotuvės „Maxima“ pastebėjo asmenį, kuris buvo panašus į ieškomą asmenį. Šis asmuo buvo sulaikytas. Jis prisistatė, kas yra, ir paklausė „ar H. A. bus“. Jam atsakė, „kad ne, M. K.“. Jis aiškiai kalbėjo, vizualiai buvo blaivus, nejuto jokio alkoholio kvapo. Prieš jam prieinant prie kaltinamojo, jis sėdo keleivio pusėje. Dabar tiksliai neprisimena, gal tik vardą pasakė, parodė pažymėjimą. Tą pažymėjimą išsitraukė, atrodo, iš kelnių kišenės. Jis buvo su bridžiais. Pažymėjimas buvo su jo nuotrauka. Taip pat buvo parašyta Šiaulių „Atžalyno“ sporto mokykla. Pateikdamas dokumentą, nematė, kad jį būtų apžiūrėjęs, skaitęs. Kišenėje dar kažkokie buvo dokumentai. Apžiūros jis neatlikinėjo. H. A. visą laiką tvirtino, kad yra M. K. Buvo patalpintas į tarnybinį automobilį ir nuvežtas į Palangos policijos komisariatą. Ten nustatė šio piliečio asmenybę. Jis neturėjo dokumentų, patvirtinančių H. A. asmenybę. Jis Palangos komisariate prisipažino, kad yra H. A. Buvo surašytas sulaikymo protokolas. Pilietis buvo išvežtas į Klaipėdos tardymo izoliatorių. Sugrįžus į Šiaulius, surašė tarnybinį pranešimą.

Liudytojas M. K. parodė, kad kaltinamąjį pažįsta, nėra su juo piktuoju. Tiksliai metų neprisimena, tačiau galėjo būti, kad 2006 m. sporto mokykloje „Atžalynas“ pradėjo dirbti sporto treneriu. Dirbo kažkur apie 3 metus. Buvo išduotas darbo pažymėjimas. Išėjus iš darbo, neprisimena, ar darbo pažymėjimą pridavė. Jokiam kitam asmeniui nėra davęs savo darbo pažymėjimo. Jis iš viso neprisimena, kada paskutinį kartą darbo pažymėjimą turėjo savo rankose. Jis tik prisimena, kaip jis buvo išduotas. Jam jis nebuvo reikalingas, niekam nereikėjo jo rodyti, todėl ir nėra užfiksavęs, kada paskutinį kartą jį matė. Darbo pažymėjimo nebuvo nei karto pametęs. Nebuvo atsispausdinęs tokio pažymėjimo ir blanko. Tas pažymėjimas buvo toks, kokį jam ir išdavė Šiaulių „Atžalynas“ mokykla. H. A. pažįsta kokius 2-3 metus. Su juo susipažino per bendrus draugus. Mieste susitikus su juo tik pasisveikindavo. Nežino, ar jam žinomi jo duomenys. Jis jam pats nėra pasakojęs apie save. Jis kaltinamajam darbo pažymėjimo nedavė. Neturi supratimo, kaip tas dokumentas pas H. A. atsirado. 2011 m. buvo Palangoje. Su savimi turėjo tokį rankinuką. Pasigedo piniginės, kurioje buvo pasas, mašinos dokumentai, visokios kortelės. Piniginė nebuvo rasta. Jis nežino, ar toje piniginėje buvo darbo pažymėjimas. Taip pat nežino, kaip jo darbo pažymėjimas atsirado pas kaltinamąjį. Į policiją dėl piniginės nesikreipė. Jis išsiėmė naujus dokumentų dublikatus. Negali net pasakyti, kurioje vietoje dingo jam piniginė. Palangoje daugiausiai buvo J. Basanavičiaus gatvėje, kur jos ir pasigedo. Buvo dar nuėjęs iki klubo „Laukiniai vakarai“, tačiau į vidų nebuvo nuėjęs. Prie klubo sutiko kaltinamąjį, su kuriuo labai trumpai pakalbėjo. Tiksliai neprisimena, tačiau galėjo būti, kad piniginės pasigedo po pokalbio su kaltinamuoju. Jis nežino, kaip dingo piniginė. Nežino, ar jis ją pametė, ar kas ištraukė.

Liudytojas K. D. parodė, kad kaltinamąjį pažįsta. Kartu su juo sėdėjo Šiauliuose, Alytaus pataisos namuose. Laisvėje taip pat bendravo, kartu praleisdavo laisvalaikį. Galėjo būti, kad 2011 m. liepos 20 d. būnant namuose, susiskambino su H. A., kuris pasiūlė atvažiuoti į svečius. Jis sutiko. Pabuvęs kelias dienas, grįžo atgal. Po kelių dienų vėl susitiko, kartu vartojo alkoholį. Jis, H. A., T., kurio pavardės dabar neprisimena, bet galėjo būti D., nuėjo į klubą „Laukiniai vakarai“, esantį Palangos mieste. Į patį klubą nėjo, atsisėdo lauke. Šalia minkštasuolių pamatė rankinę, kurioje buvo piniginė su dokumentais, priklausantys sporto mokyklos „Atžalynas“ treneriui. Dar paklausė, ar kas pažįsta tą žmogų. Tačiau niekas nekreipė dėmesio į jo klausimą. O kadangi niekas nekreipė dėmesio, tai ir pasiėmė tą piniginę. Matė, kad toje piniginėje buvo sporto trenerio kortelė, kažkiek dar pinigų. Tada jie parėjo į T. nuomojamą butą. Susiskambino su H. A. Su juo ir merginomis susitiko bare, kurio pavadinimo nežino. Iš ten ėjo į H. A. į butą, kurio adreso neprisimena. Tame bute šventė. Po kiek laiko H. A. su drauge nuėjo miegoti, o jie pasiliko švęsti. Begeriant šovė mintis iškrėsti H. A. kvailystę. Kadangi iš tos rastos piniginės buvo pasiėmęs dokumentą su pinigais, tai ant to pažymėjimo esančios nuotraukos užklijavo H. A. nuotrauką. Jo nuotrauką turėjo iš anksčiau, ją pats H. A. buvo davęs. Nuotrauka pagal dydį netiko. Buvo truputi didesnė. Kokio asmens nuotrauka buvo ant pažymėjimo - neprisimena. Negalėtų apibūdinti to žmogaus. Tada tą suklastotą pažymėjimą įkišo H. A. į kišenę. Jis to nejuto, nes miegojo. Apie tai pasakė po kiek laiko, būdamas įkalinimo įstaigoje. Iki to laiko, niekam kitam apie tai nebuvo sakęs. Šitaip su H. A. pasielgė, nes norėjo tik pajuokauti. Neturėjo jokių blogų kėslų. Tuo metu, kai klijavo nuotrauką, buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Klijavimo aplinkybių tiksliai neprisimena.

Be nukentėjusiosios J. D., liudytojų E. B., A. J., I. T., V. F., M. K. ir K. D. parodymų, kaltinamojo H. A. kaltė įrodyta ir ikiteisminio tyrimo metu surinktais bei teisme ištirtais įrodymais.

Iš 2010 m. gruodžio 22 d. protokolo – pareiškimo matyti, kad J. D. pranešė apie tai, kad nuo 2010-10-01 pažįstamas Ž. Z. persekioja, laukia jos prie namų, prie darbo, skambina po keliolika kartų per dieną, rašo grasinančias žinutes, terorizuoja grasindamas ją nužudyti, sunaikinti jos ir jos šeimos turtą 2010-09-24 ji buvo sumušta, todėl mano, kad jo ketinimai yra realūs (1 t., 19 b. l.).

Iš 2010 m. rugsėjo 27 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą matyti, kad buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal J. D. pranešimą dėl jos sumušimo 2010-09-23. 2010-09-24 4.38 val. gautas pranešimas iš VšĮ „Šiaulių apskrities ligoninės“, kad dėl galvos sumušimo, smegenų sukrėtimo, girtumo kreipėsi J. D., kurią savo namuose apie 23.00 val. sumušė jos draugas (1 t., 22 b. l.).

Iš 2011 m. vasario 14 d. daiktų apžiūros protokolo matyti, kad užfiksuota įtariamojo H. A. telefono siustų trumpųjų žinučių (SMS) nukentėjusiajai J. D. ir liudytojai E. B. apžiūra. Iš žinučių turinio matyti, kad vienos žinutės yra apie meilę, kitos nelabai gražios, naudojami necenzūriniai žodžiai. Žinutės rašytos laikotarpiu nuo 2010-12-29 iki 2011-02-14 (1 t., 26-42 b. l.).

Iš 2011 m. vasario 14 d. daiktų apžiūros protokolo matyti, kad užfiksuota, įtariamojo H. A. telefono knygutės apžiūra, kurioje įvesti nukentėjusiosios J. D., jos darbovietės bei artimųjų telefonų numeriai (1 t., 50-67 b. l.).

Iš 2011 m. vasario 20 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad išanalizuoti įtariamojo H. A. skambučiai ir trumposios SMS žinutės, siųstos J. D., jos draugams ir artimiesiems. Į J. D. telefono numerį laikotarpiu nuo 2010-09-01 iki 2011-01-31 iš H. A. telefono užfiksuota daugiau kaip 800 kontaktų, 25 kontaktai užfiksuoti po kardomosios priemonės paskelbimo laikotarpiu nuo 2011-01-01 iki 2011-01-31, iš kito telefono numerio – 10 kontaktų, iš kurių vienas 2011-1-18. Iš H. A. telefono į E. B. telefoną užfiksuoti 2010-09-02 7 kontaktai. Iš H. A. į J. D. sūnaus L. D. telefoną laikotarpiu nuo 2010-09-08 iki 2010-12-28 užfiksuota apie 50 kontaktų. Iš H. A. į J. D. sūnaus N. D. telefoną laikotarpiu nuo 2010-09-14 iki 2010-12-20 užfiksuota apie 20 kontaktų (1 t., 74-75 b. l.).

Iš 2010 m. rugsėjo 24 d. greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės matyti, kad J. D. skundėsi pykinimu, stipriais galvos skausmais, kairė akis sutinusi, diagnozė: galvos smegenų sukrėtimas, galvos sumušimas, kairės akies sumušimas. Dėl sužalojimų J. D. buvo pristatyta į VšĮ Respublikinę Šiaulių ligoninę (1 t., 78 b. l.).

Iš bendrojo pagalbos centro Šiaulių skyriaus rašto matyti, kad 2010-09-24 2.53 val. apie J. D. sumušimą pranešė neprisistatęs vyras, kuris skambino iš telefono, kurio numeris 864308979 (t. y., L. D. telefono) (1 t., 81 b. l.).

Iš liudytojos E. B. apklausos protokolo matyti, kad J. D. pažįsta apie 6-7 metus, jos geros draugės. H. A. pažįsta apie dvejus metus. Iš pradžių H. bendravo labai gražiai, J. dovanodavo gėles, rodydavo dėmesį. Paskui pradėjo reikštis H. neigiamos savybės, t.y. buvo labai pavydus, neleisdavo niekur eiti, buvo labai impulsyvus, nesivaldantis, galėjo vieną akimirką prisipažinti meilėje, o kitą ją visų akivaizdoje išvadinti kale ir panašiai. Šie konfliktai būdavo vis dažnesni. Problemos prasidėjo praeitų metų pavasarį, tikslaus mėnesio nepamena, bet J. sakė, kad norėjo su draugais važiuoti į seminarą Kaune. H. važiavo kartu. J. pasakojo, kad jie susiginčijo dėl kažko ir jis jai vieną kartą trenkė su alkūne į veidą. Mėlynės ar kitų sumušimo žymių ant J. veido nebuvo, tačiau J. jai sakė, kad labai bijo H. J. jau ankščiau jai sakė, kad su H. reikia skirtis. 2010 metų liepos mėnesį, jai paskambino ryte J. ir pasakė, kad H. ją sumušė. Jos prieš tai buvo Palangoje su vaikais. Ji girdėjo, kad H. skambina pastoviai J. ir prašo susitikti. J. jam sakydavo, kad nori pabūti su vaikais, tačiau grįžus į Šiaulius ji nuvažiavo su juo susitikti. Ir tada kitos dienos ryte paskambino J. ir papasakojo apie sumušimą. Ji iš karto atvažiavo, ant veido matėsi sumušimo žymės – mėlynė po akimi, nosis buvo pasikreipusi, ištinusi. Ji papasakojo, kad H. ją uždarė savo kambaryje, sumušė ir išprievartavo. Į policiją ir gydytojus J. nesikreipė nes bijojo viešumos, bijojo dėl darbo, kad daug kas iš jos juoksis. Bijojo pasisakyti broliui ir mamai. J. buvo įbauginta. Vėliau J. nusprendė su juo santykius nutraukti. 2010 metų rugsėjo mėnesio pabaigoje, jai būnant darbe, apie 07:30 val., paskambino J. ir pasakė, kad H. ją sumušė, kad ji ligoninėje. Ji nuvažiavo į ligoninę, J. buvo smarkiai sumušta. J. pasakojo, kad ji pati nuvažiavo pas H., kokiu tikslu, nesakė, ten įvyko konfliktas, H. ją sumušė, ji neteko sąmonės. Paskui atsipeikėjo, norėjo eiti į namus, tačiau jis neišleido, ją vėliau išprievartavo. Ją vėliau paleido, ji savo automobiliu grįžo namo, paskui vyresnysis jos sūnus iškvietė greitąją medicinos pagalbą, kuri nuvežė į ligoninę. J. vėl nerašė pareiškimo nei dėl sumušimo, nei dėl išprievartavimo, nes bijojo viešumo. Po to sumušimų nebebuvo, nes J. nebeprisileido H. artyn. Ji nekeldavo ragelio, neatsakydavo į žinutes, todėl H. sužinojęs jos numerį, pradėjo siųsti jai ir prašyti, kad perduotų J. Ji aišku jas perduodavo J., bet ji neatsakydavo į jo kvietimus susitikti. Prieš Naujus metus prasidėjo grasinančios žinutės, dauguma jų ištrynė, tačiau kelias gali pateikti. Žinutėse H. grasindavo padaryti kažką bloga J. ir jos vaikams. Ką konkrečiai bloga padarys, jis nerašydavo. Po naujųjų metų, H. nenustojo jai skambinėti, prašė suteikti informacijos kaip J. gyvena, tačiau ji atsisakė, prašydavo suorganizuoti susitikimą su J. ir panašios žinutės. H. ne tik rašydavo žinutes, bet ir skambindavo. Pokalbių turinys tas pats kaip ir žinučių – apie J. Be to, H. gyrėsi, kad J. dovanojo daug aukso. J. jos paprašė susitikti kartu su H., nes viena bijojo, kad grąžinti jam dėžutę su jo dovanotais aukso dirbiniais. Tai buvo 2010-09-01 apie 18:00 val., kavinėje „Frontas“. Ji prie jos pasakė, kad grąžina jam auksą. H. labai supyko, sviedė dėžutę į J., jis spėjo pasilenkti. H. yra neprognozuojamas ir jo grasinimai J. yra realūs (1 t., 93-95 b. l.).

Iš liudytojo L. D. apklausos protokolo matyti, kad 2010-12-21 apie 23.30 val., jis grįžo į namus, kur gyvena kartu su mama J. D. ir jaunesniuoju broliu N. D. (13 metų). Tik įėjęs į laiptinę išgirdo triukšmą. Jis gyvena penktame aukšte. Sustojo pasiklausyti kas vyksta. Iš balsų pažino, kad tai jo mama ir jos buvęs draugas H. H. atsiprašinėjo jo mamos ir tuo pačiu jai grasino, kad susidoros su ja, jei ji nebus su juo. Konkrečiai kaip tai padarys, nenurodė. Jo balso tonas buvo pakeltas, agresyvus. Mama jam neatsakė, girdėjosi, kad ji verkė, prašė paleisti ją, leisti eiti į buto vidų. Jis tada užlipo į viršų. Pamatė, kad mama verkia, stovi susigūžusi kampe, o H. stovi ant laiptų. H. neužstojo buto durų, tačiau ji nebūtų spėjusi atsirakinti durų ir nuo jo pabėgti. Jis pasakė, kad H. eitų namo. Iš pradžių H. kalbėjo ramiai, bet nesiruošė niekur eiti, nereagavo į jo žodžius. Jis atsakė, kad nori pasikalbėti su jo mama, su ja susitaikyti. Jie ginčijosi keletą minučių. Jam pasibaigė kantrybė, todėl jis savo raktu atrakino duris, pasiėmė mamą, įvedė ją į butą. Tada H. griebė jį už rakos, atsuko į save ir užsimojo ranka jam trenkti, bet priėjo mama ir puolė į tarpą. Jeigu ne mama, jis tikrai jam būtų trenkęs, nes jis nebesivaldė. Tada jis norėjau uždaryti duris, tačiau H. sugriebė už durų rankomis ir neleido uždaryti. Atsidarė priešais kaimynų durys, išėjo kaimynė su sūnumi ir pradėjo šaukti ant H., ką jis daro ir panašiai. Po to, H. nusiramino ir išėjo. Ar jis eidamas ką nors pasakė, nepamena. Apie tai, kad mama išsiskyrė su H. jis žinojo. 2010-06-13 jis išvažiavo į Angliją, grįžo rugpjūčio viduryje. Kai grįžo, mamos ir H. santykiai buvo pašliję, tik jis vienas rodė dėmesį. Mama su H. bendraudavo telefonu, jis girdėjo kai kuriuos pokalbius, bet sakydavo jam, kad atsikabintų nuo jos. 2010-09-23 apie 21:00 val., jam paskambino mama ir pasakė, kad yra pas H. Jam buvo neramu, bet mama kalbėjo normaliai, pagalbos neprašė, sakė, kad tuoj grįš. Praėjus valandai, jis jai paskambino pats, ji nekėlė, o paskui perskambino pati. Iš balso girdėjosi, kad kažkas ne taip, bet ji nieko nesakė, tik kartojo, kad viskas gerai ir tuoj grįš. Po to paskambino H. ir pasakė, kad mama tuoj grįš. Jis paprašė H., kad leistų mamai tuoj pat važiuoti namo. Jis pažadėjo, kad mama tuoj grįš. Apytiksliai po 20-30 minučių po jo skambučio, mama grįžo namo. Ji buvo smarkiai sumušta, papasakojo, kad H. ją laikė užrakintą pas save namie, neleido išeiti, o paskui pradėjo aiškintis santykius, jam nepatiko ką sakė ir jis ją sumušė. Kadangi mama skundėsi, kad sukasi galva, ją labai skauda, jis iškvietė greitąją ir išvažiavo į ligoninę. Jo brolis tuo metu miegojo, sumuštą mamą pamatė kitą dieną, kai grįžo iš ligoninės. Tai pirmas sumušimas, kai jis buvo šalia, tačiau mano, kad ne pirmą kartą jis ją sumuša, tik mama jam nepasakoja. Iš karto po mamos sumušimo, jis paskambino H., jis pasakė, kad mamos nemušė, kad tai vagys greičiausiai, kad jis nieko nedarė. Jis juo nepatikėjo, paskui mama papasakojo, kad H. jai irgi liepė sakyti, kad ją užpuolė, kad ji meluotų jam ir broliui (1 t., 96-98 b. l.).

Iš liudytojo A. J. apklausos protokolo matyti, kad su H. A. yra pažįstamas apie 20 metų, yra draugai. Žinojo daugiau merginų, su kuriomis H. draugavo prieš J., jų santykiai buvo normalūs. Su H. bendravo ne pastoviai, o kai pradėjo bendrauti, jis su J. jau buvo susipykęs. H. norėjo su J. susitaikyti, tačiau ji nenorėjo taikytis. Jis pats yra kelis kartus skambinęs jai H. prašymu, vieną kartą jie buvo susitikę „Saulės mieste“, pasikalbėjo. H. sakė, kad ji jam davė viltį, kad jie bendraus gražiai. Jis atsimena atvejį, kai neatsimena tikslaus laiko, lapkričio ar gruodžio mėnesį, naktį, apie 23-01 val., jie pamatė Žalgirio gatvėje J. mašiną. H. pasakė, kad važiuojam paskui ją, jis pasakė, kad nueis pasižiūrėti. Jis liko laukti mašinoje, iš mašinos išlipęs nebuvo, jokio triukšmo negirdėjo. Palaukė apie pusvalandį. Išėjo H., papasakojo, kad pasikalbėjo su J. laiptinėje, kad viskas yra gerai. Ar jis iš laiptinės išėjo vienas, nepamena. ar tuo metu, kai jis buvo laiptinėje, ar kas nors ten įėjo, nematė, laiptinės nestebėjo. Su H. pradėjo bendrauti nuo 2010 metų spalio mėnesio iki Kalėdų. Sumuštos J. ar, kad H. muštų ją, jis niekada nematė. Taip pat, nėra matęs J. pas H. namuose. Be to, jis atsimena atvejį, kai buvo H. sesers gimtadienis. Jie šventė klube „Pegasas“. J. irgi buvo kviesta, tačiau ji atėjo ne su jais. Ji buvo su kitais, šoko su kitais vyrais, buvo apsikabinusi kitą vaikiną, mano, specialiai provokavo H. Tačiau jis elgėsi ramiai. Ne kartą yra važiavęs kartu su H., kuris įteikdavo J. gėles, ji jas priimdavo, tuo suteikdavo H. vilties. Be to, ne kartą jis prie jo yra skambinęs J. ir jis gražiai su ja kalbėjo, o ji, kiek girdėjo, su juo kalbėdavo atžagariai, grubiai, todėl tai sunervindavo H. ir jis taip pat ką nors blogo pasakydavo. H. yra įsimylėjęs J., jam depresija (1 t., 99-101 b. l.).

Iš 2011-02-15 akistatos tarp J. D. ir H. A. protokolo matyti, kad H. A. neigė tai, kuo yra kaltinamas. Apie įvykį, kuris įvyko laiptinėje dalyvaujant J. D. sūnui L. D., paaiškino, kad jis pasakė, L. D., kad jie dar susitiks, nes norėjo kad jie susitiktų ir pakalbėtų apie jo mamą. Jam J. D. prieš pusmetį pasakė, kad nebenori bendrauti, tačiau jis norėjo viską išsiaiškinti. Neigė, kad jam grįžus namo iš Palangos, ji jį parvežė. Pripažino, kad po kardomosios priemonės paskyrimo ieškojo kontaktų su J. D. (1 t., 112-114 b. l.).

Iš 2011-07-25 Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Asmenų paieškos skyriaus tyrėjo V. F. tarnybinio pranešimo matyti, kad dirbant pagal paieškos bylą Nr. 40-07-0062-11, 2011-07-22 apie 11.00 val. Palangoje, Piktuižio g. 21 buvo sulaikytas pasislėpęs nuo bausmės atlikimo nuteistasis H. A., kuris sulaikymo metu prisistatė M. K. vardu ir pateikė Šiaulių sporto mokyklos „Atžalynas“ darbo pažymėjimą Nr. 27, išduotą M. K. vardu (1 t., 116 b. l.).

Iš 2011 m. rugpjūčio 3 d. rašto Nr.124-1.8 iš sporto mokyklos „Atžalynas“ matyti, kad M. K. dirbo treneriu nuo 2006-12-06 iki 2009-01-30, 2007-01-02 jam buvo išduotas darbo pažymėjimas Nr. 27, kurio jis negrąžino, motyvuodamas tuo, kad jį pametė (1 t., 118 b. l.).

Iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų tarnybos specialisto išvados Nr.40-25-ISI-1049/2011-08-19 matyti, kad pažymėjimas, išduotas M. K. vardu, neatitinka darbo pažymėjimo blanko pavyzdžio, tai yra jis yra netikras (1 t., 122-123 b. l.).

Iš 2011-08-03 Šiaulių miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos sporto mokyklos „Atžalynas“ rašto matyti, kad M. K. sporto mokykloje nebedirba nuo 2009-01-30, atleistas jam pačiam prašant. Darbo pažymėjimo negrąžino, prie priežasčių nurodė, kad jis pamestas (1 t., 124 b. l. ).

Iš 2011-07-22 asmens kratos protokolo matyti, kad iš H. A., jį suėmus paimti pinigai (1 t., 130 b. l.).

Iš 2012-01-18 Šiaulių tardymo izoliatoriaus rašto matyti, kad H. A. ir K. D. 2011-10-14 buvo kartu patalpinti kameroje Nr. 27 (1 t., 133 b. l.).

Iš 2011-10-28 H. A. apklausos protokolo matyti, kad jam M. K. savaitę iki jo sulaikymo minėjo, kad dingo jo rankinė su daiktais ir dokumentais (1 t., 159-161 b . l.).

Iš 2011-06-16 Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad H. A. apie jo atžvilgiu priimtą nuosprendį žinojo, teismo posėdyje dalyvavo jis pats ir jo gynėja advokatė J. Š. (2 t., 9-11 b. l.).

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Žmogaus terorizavimas pasireiškia tam tikra psichine prievarta, kurią kaltininkas naudoja nukentėjusiojo atžvilgiu, kad taip jį įbaugintų, atkeršytų ar priverstų atlikti tam tikrus kaltininko interesus tenkinančius veiksmus (kasacinė nutartis Nr. 2K–454/2007). Tai gali būti grasinimas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingas žmogaus bauginimas, panaudojant psichinę prievartą. Ši nusikaltimo sudėtis yra formalioji. Tai reiškia, kad grasinimas padaryti veiką jau yra pabaigtas nusikaltimas. Pabrėžtina, kad bauginimo priemonės gali būti panaudotos nebūtinai siekiant kokios nors materialios naudos. Tai gali būti keršto, psichinio susidorojimo priemonė (kasacinė nutartis Nr. 2K-814/2006). Sistemingas žmogaus bauginimas, kuris gali reikštis ne tik grasinimais atlikti pavojingas veikas, bet ir kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (pvz., besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti ir pan.). Tokios sistemingos psichinės prievartos realumui konstatuoti nebūtina, kad nukentėjusysis turėtų pagrindą bijoti būtent dėl savo gyvybės ir sveikatos, pakanka išvados, jog jis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis (kasacinė nutartis Nr. 2K-341/2010). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, norint asmenį pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 ar 2 dalį, būtina įvertinti ne tai, ar kaltininkas iš tiesų ketino ir ar galėjo įvykdyti grasinimus, o tai, ar nukentėjusysis turėjo pagrindą suvokti grasinimus kaip realius (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010, 2K-341/2010). Sistemingas žmogaus bauginimas naudojant psichinę prievartą teismų praktikoje suprantamas ir aiškinamas ne mažiau kaip tris kartus pasikartojantys, atviri ar anonimiški įvairūs grasinimai siekiant sukelti stresą, nerimą, baimę žmogui. Inkriminuojant sistemingo bauginimo požymį, būtina aiškiai ir konkrečiai nustatyti bei aprašyti aplinkybes, kuriomis buvo grasinama, kaip reiškėsi grasinimai ir sistemingumas. Šio kvalifikuojančio požymio nustatymui nepakanka įvardyti tik tai, kiek kartų, nukentėjusiojo manymu, buvo grasinama, reikia tuos grasinimus konkrečiai apibūdinti ir nurodyti jų aplinkybes, t. y. visais atvejais byloje turi būti įrodytos įvykio aplinkybės: laikas, vieta, būdas, įrankiai ir priemones, padariniai ir kt. (kasacinė nutartis Nr. 2K-586/2011).

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Dokumentas – kiekvienas rašytinis aktas ar kitoks materialaus pasaulio dalykas, kuriame įtvirtinta juridinę reikšmę turinti informacija, pagal savo pobūdį ir reikšmę esanti teisės ar pareigos arba teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymu, taip pat juridinių faktų įrodymu ar turinčių juridinę reikšmę aplinkybių įrodymu (kasacinė nutartis Nr. 2K-426/2006). Dokumento klastojimo ar disponavimo suklastotu dokumentu dalyku gali būti netikri arba suklastoti dokumentai. Dokumentas laikomas netikru, kai jo turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys ir kaltininkas tokį dokumentą surašė, atspausdino ar kitaip pagamino kito asmens vardu. O tikras dokumentas laikomas suklastotu, kai kaltininkas pakeitė kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba savo vardu surašė, atspausdino ar kitaip pagamino, arba tik patvirtino kito asmens surašytą dokumentą, tokiu būdu dokumento turinyje įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis. Veika laikoma baigta nuo bet kurio iš straipsnio dispozicijoje numatytų veiksmų atlikimo momento. Netikro dokumento pagaminimas yra suprantamas kaip pagaminimas visiškai naujo žinomai melagingo dokumento, t.y., tokio, kuris tikrovėje neegzistuoja. Tikro dokumento suklastojimu laikomas dokumento tikrumo ir jo turinio teisingumo pakeitimas. Netikro ar suklastoto dokumento laikymas – tai šio nusikaltimo dalyko turėjimas savo žinioje, neatsižvelgiant į to turėjimo trukmę. Netikro ar suklastoto dokumento gabenimas – tai nusikaltimo dalyko perkėlimas iš vienos vietos į kitą bet kuria transporto priemone ar kitaip nešant. Netikro ar suklastoto dokumento siuntimas – tai jo perdavimas atitinkamam adresatui paštu, elektroniniu paštu, faksu, kitomis ryšio priemonėmis. Netikro ar suklastoto dokumento panaudojimas – tai dokumento paleidimas į teisinę apyvartą, siekiant įrodyti ar patvirtinti juridinius faktus ar kitas teisinę reikšmę turinčias aplinkybes.

Teismas, įvertinęs kaltinamojo H. A., nukentėjusiosios J. D., liudytojų E. B., A. J., I. T. teisme duotus parodymus ikiteisminio tyrimo veiksmų – protokole – pareiškime, liudytojų apklausos, akistatos, daiktų apžiūros protokoluose, tarnybiniame pranešime, kuriame išanalizuoti H. A. skambučiai ir SMS žinutės, nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje, bendrojo pagalbos centro Šiaulių skyriaus rašte užfiksuotas faktines aplinkybes, pripažįsta, jog H. A., nuo 2010 m. rugsėjo 24 d. iki 2010 m. gruodžio 22 d. skambindamas nukentėjusiajai J. D. telefonu ir grasindamas padaryti jos sveikatai ir gyvybei pavojingą veiką, tai yra nužudyti ją, suluošinti sveikatą, bei sakydamas, kad jeigu ji nebus su jo, tai neteks būti su niekuo, bei rašydamas jai telefonu grasinančias SMS žinutes, sekdamas J. D. ir laukdamas jos prie namų ir darbo, tokiais savo veiksmais terorizavo nukentėjusiąją J. D. sistemingai grasindamas padaryti pavojingą jos gyvybei, sveikatai veiką ir sistemingai baugino ją panaudodamas psichinę prievartą. Kaltinamasis savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo neigė, taip pat neigė tą aplinkybę, jog grasino J. D. nužudyti, suluošinti, rašė jai grasinančio pobūdžio žinutes, terorizavo nukentėjusiąją, sistemingai grasino padaryti jos gyvybei, sveikatai pavojingą veiką ir sistemingai baugino ją, panaudodamas psichinę prievartą. Tačiau vėliau pats pripažino, kad su J. D. stengėsi bendrauti, skambindavo 2010 m. jai dažnai, į darbą, į namus, jai tiesiogiai ir per draugus, dieną ir naktį, naktį skambindavo tada, kai žinodavo, kad ji nemiega, vadinasi, ją sekė ir žinojo, kuriuo metu ji nemiega, nes žmonės naktimis paprastai miega, duomenų, kad ji dirbo naktinio pobūdžio darbą, dėl kurio turėtų nemiegoti, byloje nėra. H. A. taip pat nurodė, jog būdavo, kad jis supykdavo, savo telefoną automatiškai nustatydavo, kad nuolat nukentėjusiajai skambintų, pripažino, kad nukentėjusiajai siuntė įvairaus pobūdžio žinutes, nors negalėjo paaiškinti, kodėl jai siuntė grasinančio pobūdžio žinutes, tačiau nurodė, jog negrasino jos suluošinti ar nužudyti, sutiko, kad su A. J. sekė J. D., bet sekė tik todėl, kad norėjo išsiaiškinti santykius su J. D., gražiai viską užbaigti. Tačiau J. D. teigė, kad kai ji norėjo nutraukti santykius su H. A., tai jis ją pradėjo persekioti skambindamas, rašydamas SMS žinutes, per darbą – patikrindavo ar ji darbe, kalbėdavo su jos bendradarbiais, jai į darbą siųsdavo gėles, per mamą – keletą kartų pas ją važiavo su gėlėmis, prasidėjus konfliktams pasakė, kad jis žino, kur gyvena jos mama, per vaikus, per drauges. Teigė, 2010 m. gruodžio 22 d. vėlai vakare grįžtant namo į laiptinę įėjo H. A., su kuriuo ji konfliktavo, konfliktą girdėjo jos sūnus L. D., ir kaimynė I. T. su sūnumi. Konflikto metu ją H. A. tampė po laiptinę, ji rėkė, verkė, drebėjo. Jos sūnus paprašė H. A. ją paleisti, po to susistumdė su H. A., kuris jos sūnui pagrasino, kad dar susitiks, kad nesidraskytų. Po to jai grasino rašydamas SMS žinutes, kad apipils rūgštimi, kad žino, kur gyvena jos mama, kad kas nors ką nors jai gali su švirkštu įšvirkšti, kad ji niekur nedings, vis tiek ji bus su juo kartu, nepažįstama moteris jos prašė susitikti su H. A. Liudytoja E. B. teisiamojo posėdžio metu teigė, kad neprisimena H. A. rašytų SMS žinučių ir sakytų žodžių, teigė, kad jų turinys buvo grasinančio pobūdžio, kad H. A. rašydavo žinutes jai, o ji jas persiųsdavo J. D., kad jos jis prašė suorganizuoti susitikimą su J. D. Mano, kad J. D. bijojo H. A., ji tapo nervingesnė, daugiau vaistų vartojo. Iš E. B. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (1 t., 93-95 b. l.) matyti, kad prieš Naujus metus prasidėjo grasinančios žinutės, kad kažką bloga padarys J. D. ir jos vaikams, tačiau žinutėse nekonkretizavo, ką būtent padarys. Kad H. A. grasino susidoroti su jo motina, jei ji su juo nebus, patvirtino L. D. ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus. Iš liudytojo A. J. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad H. A. paprašytas, jis skambino J. D., vežė nuo jo gėles, o ji jas priėmė, kad nematė ir negirdėjo, kad H. A. būtų jai grasinęs, sumušęs, kad jo rašytos žinutės J. D., kurias jis parodė A. J., būdavo gražios. Liudytoja I. T. teisiamojo posėdžio metu patvirtino J. D. parodymus dėl 2010-12-22 įvykio, kad J. D. buvo išbalusi, išsigandusi, verkė, kad H. A. ją tempė, o J. D. sūnus šaukė, kad nėra apie ką kalbėti, kad paleistų jo mamą, taip pat kad H. A. pasakė J. D. sūnui: „dabar esi drąsus, o kai susitiksime vienas ant vieno, bus viskas kitaip“, kad J. D. sūnus susistumdė su H. A. Mano, kad jei ji su sūnumi nebūtų išlindę, būtų įvykę muštynės. Panašius parodymus davė L. D. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 96-98 b. l.). Pastebėtina, kad iš byloje pateiktų SMS žinučių turinio, teismas daro išvadą, kad šios žinutės buvo pateiktos ne už tiriamą laikotarpį, be to, žinutėse nenustatytas jų grasinantis pobūdis, jose užfiksuoti žmogaus jausmai – meilė, pyktis, nusivylimas. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad tiek J. D., tiek ir E. B. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad J. D. H. A. rašė grasinančio pobūdžio žinutes, kad pats kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu teigė, kad nežino, kodėl jis J. D. rašė grasinančio pobūdžio žinutes, darytina išvada, kad H. A. rašė J. D. grasinančio pobūdžio žinutes. Kad H. A. nuolat skambindavo J. D., neneigė pats kaltinamasis, tą patį patvirtino J. D., nurodydama, kad jos telefonas nuo kaltinamojo skambučių išsikraudavo du kartus per dieną, ji atsiliepdavo pakalbėti su kaltinamuoju vien tam, kad kiti jai galėtų prisiskambinti, tai patvirtino ir E. B., ir A. J., ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys. Pastebėtina, kad H. A. teisme nurodė, kad jis skambindavo užstatęs mobilaus ryšio telefoną ant automatinio telefono numerio rinkimo, skambindavo labai dažnai dieną, ypač dažnai naktį, nes žinojo, kad J. D. nemiega, jis tai darė tyčia. Teisiamojo posėdžio metu taip pat nustatyta, kad H. A. sekė J. D., ko neneigia pats H. A., ką patvirtina taip pat nukentėjusioji ir liudytojas A. J. Kad H. A. laukė J. D. prie namų 2010-12-22, patvirtino pats kaltinamasis, J. D., I. T., A. J., L. D. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 96-98 b. l.). Kad H. A. yra buvęs J. D. darbe, taip pat patvirtino pats kaltinamasis bei nukentėjusioji. Iš minėtų įrodymų, taip pat iš jo skambučių analizės, atliktos ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 74-75 b. l.), matyti, kad H. A. veiksmai J. D. atžvilgiu buvo itin intensyvūs. Nors tai, kad H. A. grasino susidoroti su J. D., ją nužudyti, sunkiai sutrikdyti sveikatą nepatvirtino nei vienas liudytojas teisiamojo posėdžio metu, tačiau E. B. ir L. D. patvirtino, kad H. A. grasino, kad grasinimai nebuvo konkretūs, kad buvo grasinama kažką bloga padaryti J. D. ir jos vaikams. L. D. ikiteisminio tyrimo metu taip pat teigė, kad girdėjo, kaip H. A. grasino jo mamai, jei ji nebus su juo, tai nebus su niekuo. A. J. teigė, kad H. A. tik gražias SMS žinutes rašė J. D., tačiau akivaizdu, kad H. A. tik gražias J. D. rašytas žinutes jam rodė, nes priešingu atveju abejotina, ar A. J. būtų jam padėjęs, skambinęs J. D., vežiojęs H. A., vežęs J. D. nuo H. A. gėlių. Iš J. D. parodymų akivaizdu, kad J. D. H. A. grasinimus suprato kaip realius, t.y., kad jis juos gali įvykdyti, tačiau būtina ištirti, ar minėti grasinimai yra realūs. Pastebėtina, kad byloje yra labai daug medžiagos apie laikotarpį iki 2010-09-24, o būtent nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (1 t., 22 b. l.), greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė (1 t., 78 b. l.), bendrojo pagalbos centro raštas (1 t., 81 b. l.). Minėti įrodymai patvirtina, kad 2010-09-23 J. D. buvo sumušta. Nors H. A. neigia sumušęs J. D., tačiau nukentėjusioji teigia priešingai. Tai, kad ji papasakojo, kad ją sumušė H. A., taip pat patvirtino jos sūnus L. D. ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus bei E. B. teisme. Be to, tiek J. D., tiek ir E. B. patvirtino, kad J. D. buvo sumušta H. A. du kartus, tačiau abu kartus H. A. atžvilgiu nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Pirmą kartą nebuvo pradėtas, nes J. D. nerašė pareiškimo, o antrą kartą ji pareiškimą parašė, tačiau tuo metu dėl veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnyje, ikiteisminis tyrimas nebuvo atliekamas, bylos buvo nagrinėjamos privataus kaltinimo tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad santykiai tarp J. D. ir H. A. buvo asmeniniai, kad įrodinėti fizinio smurto panaudojimą tokiu atveju yra sudėtinga, nes be J. D. ir H. A. 2010-09-23 kartu nieko nebuvo ir niekas nematė paties įvykio, be to, atsižvelgiant į tai, kad J. D. teigė, kad H. A. 2010-09-23 pasakė, kad viską baigia, t.y., nori nutraukti santykius bei tikėjosi, kad jie nutrūks, todėl suprantama, kodėl nebuvo pradėta baudžiamoji byla H. A. atžvilgiu. Tuo tarpu H. A. teigė, kad J. D. parašė pareiškimą, nes tikėjosi gauti iš jo pinigų, kad ji yra tikra „barakuda“, tačiau byloje nėra duomenų patvirtinančių šiuos parodymus, patvirtinančių, kad kaltinamasis gauna didelį darbo užmokestį ar turi jam nuosavybės teise priklausančio brangaus turto. Be to, jo žodžius paneigia liudytojos E. B. parodymai, kuriais ji patvirtino, kad 2010-09-01, jai būnant kartu su J. D., J. D. atidavė H. A. visus jo dovanotus papuošalus, kas parodo, kad J. D. nėra suinteresuota pagerinti savo materialinę padėtį H. A. sąskaita, todėl minėti H. A. parodymai atmestini. Kad J. D. atžvilgiu galėjo ne vieną kartą būti panaudotas fizinis smurtas, patvirtino L. D. ikiteisminio tyrimo metu, jis teigė, kad ji jam ne viską pasakodavo. Tą patį patvirtino E. B. ikiteisminio tyrimo metu, ji teigė, kad J. D. nenorėjo apie tai prasitarti savo šeimos nariams, nesikreipė į gydytojus, nes bijojo dėl darbo, nenorėjo viešumos (1 t., 93-95 b. l.). Iš byloje esančių įrodymų visumos darytina išvada, kad H. A. naudojo fizinį smurtą J. D. atžvilgiu, todėl H. A. parodymai dėl to, kad jis nenaudojo fizinio smurto jos atžvilgiu, atmestini. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad J. D. turėjo pagrindą manyti, kad grasinimai ją nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą yra realūs, o teiginys, kad jei ji nebus su juo, tai nebus su niekuo, reiškia grasinimą nužudyti. Akivaizdu, kad po naudoto fizinio smurto nuolatinis skambinimas, grasinančių SMS žinučių rašymas, persekiojimas, stengimasis susitikti, pabendrauti tiek tiesiogiai, tiek ir per kitus asmenis, dovanų siuntimas, kai J. D. nedviprasmiškai ir ne kartą pasakė H. A., kad nutraukia santykius su juo, sukėlė J. D. baimę. Kad šis jausmas jai buvo sukeltas, patvirtino 2010-12-22 konflikto metu dalyvavę J. D., L. D. ir I. T., kurie teigė, kad J. D. verkė, buvo išsigandusi, taip pat E. B., kuri teigė, kad J. D. bijojo H. A. Tai taip pat patvirtina tas faktas, kad nukentėjusioji byloje nereiškia net civilinio ieškinio, tik prašo ją palikti ramybėje. Paminėtina, kad H. A. parodymai tiek teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu nėra nuoseklūs, logiški, neišsamūs, o būtent ikiteisminio tyrimo metu atliekant akistatą su J. D., jis teigė, kad 2010 m. liepos mėnesį jo J. D. neparvežė namo ir jis jos atžvilgiu nenaudojo fizinio smurto, tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu prisiminė, kad jį J. D. parvežė namo, dėl 2010-09-23 įvykio teigė, kad jie nebuvo susipykę, tačiau vėliau parodė, kad konfliktas vis tik įvyko. Nors H. A. teigė, kad J. D. nepersekiojo, tačiau pripažino, kad nuolat skambino, stengėsi per kitus asmenis su ja susitikti, kad yra buvęs jos darbo vietoje, rašė grasinančio pobūdžio SMS žinutes (nepaaiškino, kodėl tokias SMS žinutes rašė), todėl atsižvelgiant į šių veiksmų intensyvumą, dažnumą, tai, kad J. D. nenorėjo su juo bendrauti, jam tai ne kartą nedviprasmiškai buvo pasakiusi, minėti H. A. veiksmai laikytini persekiojimu. Nors H. A. teigė, kad jis nėra impulsyvus žmogus, kad moka valdyti savo emocijas, tačiau iš E. B. parodymų matyti, kad ji jį prisimena kaip impulsyvų žmogų, ką patvirtina ir tai, kad kai J. D. jam grąžino dovanotus papuošalus, tai jis papuošalų dėžutę metė į J. D. Atsižvelgiant į tai, kad J. D., E. B., I. T. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme yra išsamūs, iš esmės atitinka vieni kitų parodymus, L. D. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, taip pat kitą byloje esančią medžiagą, kad H. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nėra išsamūs, logiški, nuoseklūs, kad kai kurių savo poelgių jis negalėjo paaiškinti, todėl atsisakymas pripažinti kaltę bei jo parodymai, kad jis nenaudojo fizinio smurto J. D. atžvilgiu, kad jos nepersekiojo, negrasino jos nužudyti, suluošinti sveikatą, jos neterorizavo, vertintini kaip kaltinamojo pasirinkta gynybos versija ir atmestini, kaip neatitinkantys kitų byloje esančių įrodymų. Atsižvelgiant į įrodymų visumą, teismas daro išvadą, kad H. A. laikotarpiu nuo 2010-09-24 iki 2010-12-22 skambino J. D. telefonu, grasino padaryti jos sveikatai ir gyvybei pavojingą veiką, t.y., nužudyti ją, suluošinti sveikatą, sakė, kad jei ji nebus su juo, tai nebus su niekuo, rašė jai telefonu grasinančias SMS žinutes, sekė J. D., laukė jos prie namų ir darbo ir tokiais savo veiksmais terorizavo J. D. sistemingai grasindamas padaryti pavojingą jos gyvybei, sveikatai veiką ir sistemingai baugino ją panaudodamas psichinę prievartą. Iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad H. A. net ir pradėjus ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu nenustojo skambinti ir rašyti SMS žinutes J. D., jis žinojo apie jam paskirtą kardomąją priemonę, tačiau ją pažeidė. Taigi nors J. D. jam apie santykių pabaigą pranešė 2010-09-23, H. A. pats buvo nusprendęs pabaigti santykius 2010-12-22, tačiau akivaizdu, kad H. A. 2010-09-23 nenustojo naudoti psichinės prievartos J. D. atžvilgiu, kad ją naudojo ir po 2010-12-22 įvykio, dėl ko J. D. buvo priversta kreiptis į teisėsaugos institucijas, tikėdamasi nutraukti neteisėtus H. A. veiksmus. Iš byloje esančių įrodymų visumos darytina išvada, kad H. A. terorizavo nukentėjusiąją J. D., sistemingai grasindamas padaryti pavojingą jos gyvybei, sveikatai veiką ir sistemingai baugino ją panaudodamas psichinę prievartą, žinojo, kad tokie jo veiksmai sukels nukentėjusiajai baimę, nesaugumo jausmą, ir norėjo taip veikti, todėl veikė tiesiogine tyčia (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teismas, įvertinęs kaltinamojo objektyviai atliktus veiksmus, tyčios rūšį, pripažįsta, jog H. A. veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalį, kaip sistemingas kito žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą.