Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 2 d. nuosprendžio, kuriuo H. A. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 10 (dešimčiai) mėnesių,

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės tarpusavyje subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie paskirtos griežtesnės bausmės už nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje, iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, paskirtą už nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 1 (vienam) mėnesiui.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 23 d. nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. nuosprendžiu, paskirta 7 mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie šiuo nuosprendžiu skiriamos bausmės, pridedant dalį bausmės, paskirtos Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 23 d. nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. nuosprendžiu, ir galutinė subendrinta bausmė H. A. paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 5 (penkiems) mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaityta pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 23 d. nuosprendį, pakeistą Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. nuosprendžiu, atlikta bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, H. A. bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant H. A. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį ilgiau nei 7 paroms neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

H. A. nuteistas už tai, kad nuo 2010 m. rugsėjo 24 d. iki 2010 m. gruodžio 22 d. skambindamas nukentėjusiajai J. D. telefonu ir grasindamas padaryti jos sveikatai ir gyvybei pavojingą veiką, tai yra nužudyti ją, suluošinti sveikatą, bei sakydamas, kad jeigu ji nebus su juo, tai neteks būti su niekuo, bei rašydamas jai telefonu grasinančias SMS žinutes, sekdamas J. D. ir laukdamas jos prie namų ir darbo, tokiais savo veiksmais terorizavo nukentėjusiąją J. D. sistemingai grasindamas padaryti pavojingą jos gyvybei, sveikatai veiką ir sistemingai baugino ją panaudodamas psichinę prievartą.

Be to, H. A. nuteistas už tai, kad panaudojo žinomai pagamintą netikrą dokumentą, tai yra 2011 m. liepos 22 d., apie 11.00 val., (duomenys neskelbtini), siekdamas išvengti sulaikymo, (duomenys neskelbtini) apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro (duomenys neskelbtini) skyriaus tyrėjui V. F. prisistatė M. K. vardu bei pateikė žinomai pagamintą netikrą dokumentą – (duomenys neskelbtini) sporto mokyklos „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą M. K. vardu, kuriame buvo įklijuota H. A. nuotrauka.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimų padarymo aplinkybes ir tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus.

Dėl H. A. kaltės padarius BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą

Pagal BK 145 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti arba padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Ši norma nustato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) žmogaus terorizavimą grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba 2) sistemingą žmogaus bauginimą naudojant psichinę prievartą. Žmogaus terorizavimas gali būti padaromas alternatyviais veiksmais, kuriais grasinama: susprogdinti, padegti (pavyzdžiui, namą, automobilį, patį žmogų ir pan.) arba padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką. Žmogaus terorizavimas pasireiškia grasinimais. Grasinimas turi būti išsakytas konkrečiam asmeniui ir turi būti realus, t. y. nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindą galvoti, jog grasinimas bus realiai įgyvendintas. Taigi vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimo realumui nustatyti nebūtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį įgyvendinti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis siekė įbauginti nukentėjusįjį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-94/2013). Sistemingas asmens bauginimas yra pavojingas psichinis poveikis, pasireiškiantis įvairiais atvirais ar anoniminiais grasinimais, pasikartojančiais ne mažiau kaip tris kartus, kuriais siekiama sukelti žmogui stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, priversti bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Vertinant grasinimų realumą, reikšmės turi jų turinys, santykiai tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybės, kurioms esant buvo grasinama, ir pan. Sistemingas bauginimas visuomet būna nukreiptas į konkretų asmenį, siekiant jam sukelti psichologinį diskomfortą. Kvalifikuojant veiką pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, pakanka nustatyti, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus realizuotas; nėra būtina kiekvienu atveju įrodyti, kad kaltininkas ketina atlikti grasinimuose nurodomus veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-94/2013).

Nors nuteistasis H. A. neigia padaręs BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, jo kaltė padarius minėtą nusikaltimą įrodyta nukentėjusiosios J. D., liudytojų E. B., L. D., I. T., iš dalies – paties nuteistojo parodymais bei kitais byloje surinktais ir visumoje įvertintais įrodymais.

Kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ji nurodė, kad 2010 m. liepos mėnesį jai parvežus H. A. į namus, pastarasis ją savo namuose sumušė, suplėšė rūbus. Tą patį vakarą ją sumuštą matė jos draugė E. B.. Tąkart ji į policiją nesikreipė. Dar kartą H. A. ją sumušė rugsėjo mėnesį – 2013 m. rugsėjo 23 d. Tuomet ji dėl sumušimo pateko į ligoninę – jos vyresnysis sūnus, pamatęs ją sumuštą, iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Tą kartą ji pareiškimo taip pat neparašė, tačiau, kai H. A. pradėjo gąsdinti jos vaikus, pradėjo ją persekioti ir ji net pradėjo bijoti išeiti iš namų, tada parašė pareiškimą policijos įstaigai. Paskutinis atvejis buvo tuomet, kai ji apie 11 val. grįžo iš draugių ir H. A. jos laukė namo laiptinėje. Ji tuomet į savo butą nėjo, nes bijojo, kad kartu su ja įeis ir H. A.. Laiptinėje H. A. ją apie valandą stumdė ir tokius veiksmus ji vertina kaip smurtą. Ji rėkė, verkė, drebėjo. Kai jiems būnant laiptinėje į namus grįžo jos sūnus, tuomet H. A. pagrasino jos vaikui – sakė, kad jie dar susitiks ir išsiaiškins. Tuos žodžius girdėjo jos kaimynė, kuri dėl kilusio triukšmo kartu su savo sūnumi išėjo į laiptinę. Po to, kai ji (J. D.) parašė pareiškimą policijai, H. A. dar kurį laiką jai rašė žinutes, tačiau po kurio laiko viskas nurimo. Žinutėse H. A. rašė, kad „nebūsi su manimi, su rūgštimi apipilsiu, žinau, kur tavo mama gyvena, kad maža kas su švirkštu tau gali įšvirkšti“. Ji tuomet tikrai patikėjo, kad ją apipils rūgštimi, įdurs su švirkštu. Be to, pas ją buvo atėjusi nepažįstama moteris, kuri prašė jos susitikti su H., su juo pasikalbėti. H. A. jai skambindavo labai dažnai, visą parą, skambindavo ir dieną, ir naktį. Ji į pastarojo skambučius atsiliepdavo tik todėl, kad jai galėtų prisiskambinti kiti asmenys. H. A. sakydavo „tu niekur nedingsi“, atvažiuodavo pas ją į darbą. Ji H. A. grasinimų bijojo, juos vertino kaip realius. Tuomet, kai ji nusprendė su H. A. išsiskirti, jis pradėjo atvykti pas ją į darbą, skambindavo į jos darbovietę sužinoti ar ji dirba, sakė, kad žino, kur gyvena jos mama, buvo keletą kartų pas ją nuvažiavęs, su savo draugu ją sekdavo automobiliu (2 t. 136-138 b. l.). Iš esmės analogiškas aplinkybes nukentėjusioji J. D. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme). Nukentėjusioji, apklausiama 2010 m. gruodžio 22 d., taip pat nurodė, kad 2010 m. rugsėjo 24 d. buvo sumušta ir dėl to kreipėsi į medikus, paaiškino, kad Ž. Z. (vėliau vardas ir pavardė pakeisti į H. A. – 2 t. 6, 7 b. l.) po šio įvykio pradėjo skambinti jai į mobiliojo ryšio telefoną ir grasindavo ją nužudyti, sakė, kad jeigu ji nebus su juo, tai nebus su niekuo, minėjo, kad suluošins jos sveikatą. Pokalbių metu buvo minimi ir jos šeimos nariai – jos sūnus, brolis, mama. Ž. Z. (šiuo metu – H. A.) jai rašydavo ir grasinančio pobūdžio žinutes, tačiau šių žinučių ji neišsaugojo. Iš pradžių dėl H. A. veiksmų ji niekur nesikreipė – tikėjosi, kad Ž. Z. savo veiksmus baigs, tačiau grasinimai tęsėsi, jis pradėjo ją sekti, sakė, kad ji neberas savo automobilio, turės didelių finansinių problemų, taip pat sakė, kad neatsako už asmenis, su kuriais ji bendrauja (1 t. 82-83 b. l.). Apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo (parodymai ištirti apylinkės teisme), J. D. taip pat parodė, kad per dieną iš H. A. gaudavo labai daug SMS žinučių ir sulaukdavo šimtų skambučių, jis atvažiuodavo pas ją į darbą, jai sakydavo, kad nužudys, kad gali kas nors atsitikti jos turtui ir pan. H. A. ją buvo ne kartą sumušęs, 2010 m. rugsėjo 24 d. ji buvo sumušta ypač smarkiai. Nors ji bandė su H. A. išsiskirti gražiuoju, tai padaryti nepavyko. Tą vakarą, kai ji buvo sumušta 2010 m. liepos mėnesį, ją sumuštą matė jos sūnus ir draugė. H. A. ją sekdavo net einančią į parduotuvę, kartą, kai ji užsirakino automobilyje, kumščiu sudavė į automobilio stiklą. 2010 m. rugsėjo 23 d. jai nuvažiavus pas H. A. pasakyti, kad jų santykiai baigti, pastarasis jai sudavė smūgius kumščiu į veidą, atėmė iš jos telefoną ir į namus iškleido tik apie 2 val. Po to H. A. jai skambindavo, tačiau ji pradėjo į jo skambučius neatsiliepti. 2010 m. gruodžio 21 d. apie 23.30 val. namo laiptinėje ją pasivijęs H. A. pasiūlė pasikalbėti, kalbėjo pakeltu tonu, ji bijojo eiti į savo butą. Kai tuo metu grįžo jos sūnus L., H. A. kumščiu užsimojo prieš jos sūnų, pagrasino L., kad „aš vis tiek su tavimi dar susitiksiu kur nors“. H. A. jai grasino, jog pasamdys narkomanus, kad jie kažko jai įšvirkštų, kaip ji suprato – narkotikų, kad ją nušaus, sužalos, padarys invalide, ją išprievartaus aštuoni narkomanai, jis jiems sumokės už tai, kad ją subjaurotų. Ji ne visas H. A. žinutes išsaugojo, tikėjosi, kad pavyks santykius nutraukti nesikreipiant į policiją. Kadangi H. A. prieš ją ne kartą buvo panaudojęs fizinį ir psichinį smurtą, buvo nevaldomas ir neprognozuojamas, visas problemas sprendė panaudodamas smurtą, ji pastarojo grasinimus laikė realiais, iš tikrųjų buvo išsigandusi. Ji nuolat jautė stresą ir įtampą, nesijautė saugi nei namuose nei darbe (1 t. 90-92 b. l.). Iš esmės analogiškas aplinkybes nukentėjusioji J. D. nurodė ir akistatos su H. A. metu (1 t. 112-114 b. l.). J. D. 2010 m. gruodžio 22 d. protokole-pareiškime nurodė, kad Ž. Z. ją nuolat persekioja, terorizuoja grasindamas ją nužudyti, sunaikinti jos ir jos šeimos turtą. Taip pat nurodė, kad 2010 m. rugsėjo 24 d. Ž. Z. ją sumušė, todėl ji mano, jog pastarojo ketinimai yra realūs. Be to, Ž. Z. ją persekioja, laukia prie namų ir darbovietės, skambina į jos mobiliojo ryšio telefoną, rašo grasinančias žinutes (1 t. 19 b. l.).

Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad jie yra nuoseklūs, be to, šiuos parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, todėl netikėti nukentėjusiosios parodymų teisingumu kolegija neturi pagrindo.

Teisiamajame posėdyje liudytoja E. B. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (2 t. 138-139 b. l.), kad J. D. jai sakė, jog labai bijo H., 2010 m. liepos mėnesį jai paskambinusi pasakė, kad H. ją sumušė. Ji matė J. D. po akimi „mėlynę“, matė ištinusią nosį. Į policiją J. D. nesikreipė, nes bijojo viešumos, buvo įbauginta. 2010 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje apie 7.30 val. paskambinusi J. jai pasakė, kad guli ligoninėje. Ji nuvažiavusi į ligoninę pamatė J. D. stipriai sumuštą. Po to J. nebeatsiliepdavo į H. A. skambučius, neatsakydavo į žinutes. H. A., sužinojęs jos, t. y. E. B., telefono numerį, pradėjo siųsti žinutes jai, prašydamas, kad ji šias žinutes perduotų J. Prieš Naujuosius metus prasidėjo grasinančios žinutės, daugelį jų ji ištrynė. Žinutėse H. grasindavo padaryti ką nors bloga J. ir jos vaikams. Nurodė, kad H. yra neprognozuojamas, jo grasinimai J. – pagrįsti (1 t. 93-95 b. l.). Pirmosios instancijos teisme liudytoja E. B. dar kartą patvirtino, kad H. A. parašė J., jog padarys skaudžiai jai ir jos vaikams, taip pat parodė, kad tuo laikotarpiu, kai J. pasakė, jog nebenori bendrauti su H., ji tapo nervingesnė, gerdavo daugiau vaistų. J. pasakojo jai apie H. A. veiksmus, bijojo, kad H. A. ją (J. D.) sumuš, jai keršys.

Liudytojas, nukentėjusiosios sūnus L. D. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino (parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme – 3 t. 38 b. l.), kad 2010 m. gruodžio 21 d., apie 23.30 val., grįžęs į namus namo laiptinėje pamatė savo mamą ir H., kuris jo mamos atsiprašinėjo ir tuo pačiu grasino, kad susidoros su ja, jei ji nebus su juo. H. buvo agresyvus, kalbėjo pakeltu tonu. Jo mama nieko nesakė, verkė, stovėjo susigūžusi kampe, prašė ją paleisti. Kai jis, t. y. L. D., atrakinęs buto duris įvedė savo mamą į butą, H. čiupo jį už rankos, užsimojo prieš jį ranka, ir jei ne mama, būtų jam (L. D.) trenkęs. Pamena, kad 2010 m. rugsėjo 23 d. mama paskambinusi apie 21 val. pasakė, kad yra pas H. Po to jam paskambino H. ir pasakė, kad jo mama tuoj grįš. Jo mama į namus grįžo smarkiai sumušta, papasakojo, kad H. ją savo bute laikė užrakinęs, ją sumušė. Kadangi jo mama skundėsi galvos skausmu, jis iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Liudytojas L. D. taip pat nurodė, kad jo mama labai bijo H., kuris ją persekioja, išeidama iš namų visuomet pažiūri pro langą ar kieme nėra H. H. skambindavo ir jo broliui, tačiau pastarasis neatsiliepdavo (1 t. 96-98 b. l.).

Ikiteisminio tyrimo metu apklausiama kaip liudytoja (parodymai ištirti apylinkės teisme, 3 t. 36-42 b. l.), I. T. parodė, kad 2010 m. gruodžio mėnesio pabaigoje, naktį, jos sūnus nubėgo prie durų, o po to jai pasakė, jog išgirdo pokalbį tarp kaimynės J. ir jos buvusio draugo, girdėjo, kad J. verkia, o grįžus pastarosios sūnui L., laiptinėje kilo didelis triukšmas. Ji (I. T.) išbėgusi į laiptinę pamatė labai agresyviai nusiteikusį nepažįstamą vyriškį, kuris viena ranka buvo sugriebęs už apykaklės ar sprando J. sūnui L., o J. apsiverkusi ir išbalusi stovėjo tarp L. ir vyriškio bei bandė jį nustumti nuo L. Vyriškis pradėjo grasinti L., sakė „palauk, aš tave vieną pasigausiu“ ar kažką panašaus (1 t. 102-103 b. l.). Pirmosios instancijos teisme liudytoja I. T. taip pat nurodė mačiusi laiptinėje J. stovinčią tarp sūnaus ir vyriškio, J. verkė, o jos sūnus rėkė. Ji įsiminė vyriškio žodžius pasakytus J. sūnui „dabar esi drąsus, o kai susitiksime vienas ant vieno, bus viskas kitaip“. Nurodė mananti, kad tai buvo tas pats vyriškis, dabar esantis teismo salėje. Liudytoja taip pat patvirtino, kad tąkart J. D. buvo išbalusi, išsigandusi, verkė. Vyriškis grasino J. vaikui, buvo suėmęs jam už apykaklės, J. maldavo jį paleisti. Matėsi, kad buvo konfliktas, mano, jog jei ji ir jos sūnus nebūtų išėję į laiptinę, būtų įvykusios muštynės (2 t. 189-190 b. l.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi liudytojos I. T. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, neturi pagrindo sutikti su apelianto skundo argumentu, kad 2010 m. gruodžio 22 d. įvykis laiptinėje gali būti vertinamas kaip jo, t. y. H. A., J. D. ir jos sūnaus L. D. konfliktas, tačiau jokiu būdu ne kaip J. D. terorizavimo veiksmai. Nors liudytoja I. T. ir nurodė, kad „vyriškis nerėkė, traukė prie savęs J., su kuria tik norėjo pasikalbėti“, grasinimų J. atžvilgiu iš to vyriškio ji negirdėjo, kartu minėta liudytoja parodė, kad J. D. buvo išbalusi, išsigandusi, verkė. Taigi, įvertinus visumą liudytojos I. T. parodymų, o ne atskirus iš konteksto paimtus sakinius, akivaizdu, jog H. A. veiksmai ir 2010 m. gruodžio 22 d. sukėlė J. D. baimę.

Kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog pats H. A. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad J. D. skambindavo dažnai, specialiai, skambučius nustatydavo automatiniu režimu. Būdavo, kad iš principo skambindavo daugybę kartų, skambindavo net naktimis, kai žinodavo, kad J. D. nemiega. Pamena, kad vieną kartą skambino apie 4.30 val. Taip pat patvirtino, kad yra buvęs J. D. darbovietėje, būdavo, kad pasakydavo jai negražų žodį, o 2010 m. gruodžio 21 d. su A. J. sėdėdami mašinoje laukė, kol J. D. ateis prie savo automobilio, ir į jos namus atvažiavo tuo pačiu metu kaip ir pastaroji. Atsakydamas į prokuroro klausimus, H. A. nurodė negalintis paaiškinti, kodėl J. D. siuntė grasinančio pobūdžio žinutes (3 t. 38-40 b. l.).

Nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai. (duomenys neskelbtini) miesto policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos tarnybiniame pranešime nurodyta, jog atlikus J. D. ir H. A. mobiliojo ryšio telefono numerių analizę, nustatyta, kad į J. D. telefono numerį nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. sausio 31 d. iš H. A. telefono numerio užfiksuota daugiau nei 800 kontaktų, iš H. A. telefono į liudytojos E. B. telefoną užfiksuoti 7 kontaktai, į J. D. sūnaus L. D. telefoną laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. iki 2010 m. gruodžio 28 d. užfiksuota apie 50 kontaktų, į J. D. sūnaus N. D. telefoną laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 14 d. iki 2010 m. gruodžio 20 d. užfiksuota apie 20 kontaktų (1 t. 74-75 b. l.). Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad 2010 m. rugsėjo 24 d. J. D. buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, ji pristatyta į ligoninę, nustatytas galvos smegenų sukrėtimas, galvos sumušimas, kairės akies sumušimas (1 t. 78 b. l.).

Taigi, byloje surinkti įrodymai neginčijamai patvirtina, kad J. D. 2010 m. rugsėjo 24 d. buvo sumušta ir dėl sumušimų pateko į ligoninę, po to H. A. labai daug kartų, ir dienomis, ir naktimis skambino J. D., grasindamas ją nužudyti, suluošinti, minėjo jos artimuosius, rašė nukentėjusiajai grasinančio pobūdžio žinutes, laukė jos prie darbovietės ir namų, sekė, gąsdino ją ir imdamasis neteisėtų veiksmų prieš jos sūnų. Įvertinus byloje esančius duomenis, apibūdinančius nuteistojo asmenybę, jo ir nukentėjusiosios santykius, nuteistojo nusikalstamų veiksmų intensyvumą, akivaizdu, kad nukentėjusioji J. D. turėjo realų pagrindą bijoti, kad H. A. gali realiai įgyvendinti savo grasinimus. Nukentėjusioji dėl neteisėtų apelianto veiksmų negalėjo jaustis saugi nei socialiai (užuominos, kad gali kas nors atsitikti jos turtui), nei asmeniškai (grasinimai atimti gyvybę, suluošinti, pokalbiuose minimi jos artimieji). H. A. veiksmai, jo pokalbių turinys, nusikalstamų veiksmų trukmė ir intensyvumas patvirtina, kad pastarasis veikė tiesiogine tyčia. Nuteistojo veiksmai neabejotinai buvo sistemiški, o ne atsitiktiniai veiksmai – vėlesni jo veiksmai susiję su ankstesniaisiais.

Neteisus apeliantas teigdamas, kad ir kaltinamajame akte, ir skundžiamame nuosprendyje neįvardinta, kokius konkrečius terorizavimo veiksmus jis atliko nukentėjusiosios J. D. atžvilgiu laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 24 d. iki 2010 m. gruodžio 22 d., taip pat, kad nuosprendis grindžiamas prielaidomis – tik tikėtina, jog jis (H. A.) rašė grasinančio turinio SMS, be to, jokių duomenų, kad jis tuo laikotarpiu lankėsi nukentėjusiosios J. D. darbovietėje, nėra. Tiek iš kaltinamojo akto, tiek iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad H. A. neteisėti veiksmai nustatytu laikotarpiu konstatuoti labai aiškiai: H. A. BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė skambindamas nukentėjusiajai J. D. telefonu ir grasindamas padaryti jos sveikatai ir gyvybei pavojingą veiką: nužudyti ją, suluošinti jos sveikatą, rašydamas jai telefonu grasinančias SMS žinutes, sekdamas J. D. ir laukdamas jos prie namų ir darbovietės, sistemingai baugindamas ją panaudojant psichinę prievartą. Dar kartą atkreipiamas dėmesys, kad pats H. A. pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog jis yra buvęs J. D. darbovietėje, būdavo, kad pasakydavo jai negražų žodį, siuntė jai grasinančio pobūdžio žinutes, tačiau kodėl taip elgėsi, negali paaiškinti. Duomenų, patvirtinančių apelianto teiginį, kad kaltinamasis aktas byloje neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, nėra, todėl sutikti su šiuo teiginiu nėra pagrindo. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuteistojo H. A. kaltė pagrįsta visuma teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir įvertintų įrodymų, kurių visumos pagrindu padarytos išsamiai motyvuotos išvados, su kuriomis nesutikti kolegija neturi pagrindo. Apelianto skunde nurodytos aplinkybės, kad jis ir J. D. anksčiau draugavo, buvo pora, juos siejo artimi santykiai, J. D. nė karto nesikreipė į teismą dėl sveikatos sutrikdymo privataus kaltinimo tvarka, pastarojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nepaneigia. Be to, nukentėjusioji, duodama parodymus, paaiškino, kad į policijos įstaigą ji nesikreipė tikėdamasi santykius su H. A. nutraukti gražiuoju, būtent tuo tikslu, o ne norėdama toliau tęsti santykius, pas H. A. buvo atvykusi 2010 m. rugsėjo 23 d.

Kadangi H. A. savo apeliaciniame skunde kaltės dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, taip pat dėl paskirtos bausmės neginčijo, teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo H. A. apeliacinį skundą.