Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

1.2.4.5.; 1.2.27.1.; 2.1.14.; 2.1.15.1.2.; 2.4.2.1.; 2.4.6.4.2.

2014 m. birželio 19 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų E. M. ir R. V. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. – laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant jį per visą bausmės laikotarpį dirbti ar registruotis darbo biržoje; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. – laisvės apribojimu 8 mėnesiams, įpareigojant jį per visą bausmės laikotarpį dirbti ar registruotis darbo biržoje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir skirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams, įpareigojant jį per visą bausmės laikotarpį dirbti ar registruotis darbo biržoje.

S. K. į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2013-01-22 iki 2013-01-24 (dvi paros).

S. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 str. išteisintas, nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties požymių.

S. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. dėl E. M. nesunkaus sveikatos sutrikdymo išteisintas, nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties požymių. S. K. taip pat išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. dėl R. V. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties požymių.

Iš nuteistojo S. K. priteista 449,90 Lt Valstybinei ligonių kasai.

Nukentėjusiojo E. M. 11 000 Lt dydžio civilinis ieškinys bei nukentėjusiojo R. V. 10 000 Lt dydžio civilinis ieškinys atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. K. nuteistas už tai, kad 2013-01-22, apie 20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo namuose, adresu Kretingos g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje, mažametei dukrai M. K., gimusiai „(duomenys neskelbtini)“, atsisakius valgyti vakarienę, pagriebė ją už plaukų ir jėga prispaudė prie lėkštės, padarydamas galvos sumušimą, ūmų stresą, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Žmonai L. K. ginant dukrą, S. K. ją pastūmė, nuo to ji pargriuvo. Tada L. K. pranešus, kad iškvietė policijos pareigūnus, S. K. spyrė nukentėjusiajai į pilvą ir, paėmęs blyną nuo žemės, grūdo jį per prievartą pastarajai į burną, padarydamas paviršinius odos nubrozdinimus kairiame skruoste, poodinę kraujosruvą kairiojo žasto išoriniame paviršiuje, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Atsižvelgdama į tai, kad nuteistasis S. K. apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nepateikė, teisėjų kolegija sprendžia, jog nuteistasis sutinka su jo padarytų nusikalstamų veikų teisiniu įvertinimu, t. y. kvalifikavimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. ir 140 str. 2 d., taip pat ir su paskirtomis bausmėmis už šias padarytas nusikalstamas veikas, todėl dėl šios pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies nepasisako (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 str. 3 d.). Taigi ginčo dėl to, jog nuteistasis pagrįstai nuteistas už dviejų tyčinių nesunkių nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. ir 140 str. 2 d., padarymą, byloje nėra.

Pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai (BPK 320 str. 4 d.).

Nukentėjusysis E. M. apeliaciniu skundu prašo pripažinti S. K. kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 str. bei 138 str. 1 d., taip pat tenkinti jo civilinį ieškinį bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nukentėjusysis R. V. apeliaciniu skundu prašo taip pat pripažinti S. K. kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. ir 286 str., bei tenkinti jo pareikštą civilinį ieškinį ir priteisti iš nuteistojo S. K. 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Įvertinus tai, kad apeliantų reikalavimai yra tapatūs, apeliacinės instancijos teismas dėl jų pasisako kartu.

Dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams (BK 286 str.)

Nukentėjusieji policijos pareigūnai savo skunduose akcentuoja, kad S. K. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, agresyvus, juos (policijos pareigūnus) vadino necenzūriniais žodžiais bei nepakluso teisėtiems jų reikalavimams vykti į policijos komisariatą. Nuteistasis norėdamas išvengti sulaikymo, juos stumdė. Būtent dėl šios priežasties, besistumdydami jie visi nuvirto ant žemės. Tuo metu, kai S. K. gulėjo ant pilvo, jis galvos pakaušiu tyčia trenkė pareigūnui E. M. kelis kartus į veidą. Tuo metu, kai pareigūnas R. V. gulėjo šalia ir bandė sulaikymo metu užlaužti S. K. ranką už nugaros, pastarasis tyčia galvos pakaušiu trenkė į jo galvą, pataikydamas į kairės pusės smilkinį.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 str. numatyta, kad tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas turi pagrįsti įrodymais, kurie vertinami remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnio prasme pasipriešinimas – tai smurtiniai veiksmai, kuriais trukdoma asmeniui atlikti teisėtas tarnybines funkcijas. Įstatymas nurodo du pasipriešinimo veikos būdus: fizinis smurtas ir grasinimas tuoj pat jį panaudoti. Taigi pasipriešinimas gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto. Šiame Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Pažymėtina, kad ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už pasipriešinimą policijos, Viešojo saugumo tarnybos pareigūnui ar policijos rėmėjui. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 straipsnio 1 dalyje numatyti pasipriešinimo veiksmai nustatomi tada, kai savo pobūdžiu jie nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, už kurį atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinę atsakomybę užtraukia tokie atvejai, kai kaltininkas priešinasi policijos pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti, pvz., grasina susidoroti ateityje, padaryti materialinės žalos, nepaklūsta teisėtiems nurodymams ir jų nevykdo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-298/2009).

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose ne kartą akcentuota, jog „vertinant ar teisinė atsakomybė priskirtina administracinei ar baudžiamajai teisei, pabrėžtina, kad tarp administracinės ir baudžiamosios teisinės atsakomybės esama nemaža panašumų, bet yra ir esminių skirtumų. Administracinių teisės pažeidimų ir nusikalstamų veikų pavojingumas yra nevienodas, skiriasi ir patraukimo administracinėn arba baudžiamojon atsakomybėn padariniai“, jog „teisės doktrina visuotinai pripažįsta, kad administracinio teisės pažeidimo ir nusikaltimo pavojingumas yra nevienodas. Didesnį nusikaltimo pavojingumą nulemia ne tik objekto, bet ir kitų objektyvių bei subjektyvių požymių visuma“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).

Nusikalstama veika yra pavojinga, priešinga teisei veika, numatyta baudžiamajame įstatyme. Pavojingumą lemia įvairūs objektyvūs ir subjektyvūs nusikalstamos veikos požymiai. Pagrindinis vaidmuo tenka objektyviesiems požymiams, t. y. padarytos veikos pobūdžiui, padariniams, vietai, laikui ir kitoms aplinkybėms. Taip pat reikšmingi ir subjektyvūs požymiai – kaltė, tikslas, motyvai. Nusikalstamos veikos pavojingumas apibūdinamas pavojingumo pobūdžiu ir pavojingumo laipsniu. Pavojingumo pobūdis yra kokybinė nusikalstamos veikos charakteristika, o pavojingumo laipsnis išreiškia kiekybinę nusikalstamos veikos charakteristiką. Tai reiškia, kad pavojingumo pobūdis rodo, koks yra pavojingumas (jo turinys), o pavojingumo laipsnis parodo, kokio dydžio yra šis pavojingumas. Pavojingumo laipsnį lemia daugelis faktorių, tai ir nusikalstamos veikos padarymo būdas, motyvai, tikslai bei kitos aplinkybės.

Baudžiamasis įstatymas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 10 straipsnis) nusikalstamas veikas skirsto į nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad nusikaltimai – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos konstitucinės žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai).

Baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 12 straipsnis) yra pavojinga, priešinga teisei veika, tačiau, palyginus su nusikaltimu, jos pavojingumas yra mažesnis. Didesnį nusikaltimo pavojingumą lemia jo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nusikaltimu paprastai sukeliami sunkesni padariniai. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje suformuluotų nusikalstamų veikų sudėtyse tiesiogiai nurodyta, kada viena ar kita veika pripažįstama baudžiamuoju nusižengimu.

Administraciniai teisės pažeidimai taipogi yra pavojingos veikos, nes jas padarius taip pat pažeidžiamos tam tikros vertybės (ATPK 9 straipsnio 1 dalis), tačiau jų pavojingumas yra mažesnis. Kadangi administracinės ir baudžiamosios atsakomybės skirtumus lemia ir administracinio teisės pažeidimo bei nusikalstamos veikos prigimtis – šių veikų didesnis ar mažesnis pavojingumas, todėl, atribojant administracinį teisės pažeidimą nuo baudžiamojo nusižengimo, itin svarbūs tampa šį padidintą ar sumažintą pavojingumą leidžiantys nustatyti kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76/2012).

Teisėjų kolegija, išsamiai išnagrinėjusi visus baudžiamojoje byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad nuteistojo S. K. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 str., sudėtis. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamame nuosprendyje sprendė, jog S. K. veikoje galimai yra administracinio teisės pažeidimų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 str. 1 d. ir 2 d., požymių.

Teisėjų kolegija yra įsitikusi, kad būtent šiuo nagrinėjamu atveju nuteistojo S. K. veiksmai policijos pareigūnams jį sulaikant pavojingumo laipsniu iš administracinio teisės pažeidimo neabejotinai peraugo į nusikalstamą veiką. Tokią išvadą lemia tai, kad nuteistasis pirmiausia pakankamai ilgą laiko tarpą buvo žodžiu įkalbinėjamas policijos pareigūnų vykti su jais į policijos komisariatą. Antra, policijos pareigūnams bandant nuteistajam uždėti specialias sulaikymo priemones – antrankius – pradėjo priešintis aktyviais veiksmais bei keiktis necenzūriniais žodžiais, be to, tai truko ne vieną akimirką, o ilgesnį laiko tarpą, t. y. nuteistasis neapsiribojo, pvz., vienu pareigūno (nu)stūmimu, o įvairiais aktyviais veiksmais neleido, kad jam būtų uždėti antrankiai. Trečia, abu policijos pareigūnai, vykdydami savo tiesiogines pareigas, t. y. sulaikinėdami nuteistąjį dėl jo aktyvių veiksmų (stumdymosi, muistymosi, daužymosi galva) patyrė nesunkius kūno sužalojimus.

Kaip minėta, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinę atsakomybę užtraukia tokie atvejai, kai kaltininkas priešinasi policijos pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti, pvz., grasina susidoroti ateityje, padaryti materialinės žalos, nepaklūsta teisėtiems nurodymams ir jų nevykdo, keikiasi necenzūriniais žodžiais, įžeidinėja pareigūnus ir pan. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju nuteistasis ne tik įvairiai įžeidinėjo policijos pareigūnus, bet ir aktyviais fiziniais veiksmais visaip stengėsi neleisti jam uždėti antrankių – stumdėsi su policijos pareigūnais tol, kol susikibę visi nukrito ant žemės, po ko ir toliau daužėsi, stengdamas nustumti nuo savęs policijos pareigūnus ir neleisti uždėti jam specialių sulaikymo priemonių – antrankių.

Teisminio nagrinėjimo metu policijos pareigūnas R. V. parodė, kad moteris pasakė, kad jos vyras balkone rūko. Kolega liko pas moterį, o jis nuėjo į balkoną pas rūkantį vyriškį. Minėtas asmuo iš karto pradėjo jį įžeidinėti, keikėsi. Iš balkono grįžęs S. K. priėjo prie jų. Jie įspėjo S. K., kad vyktų kartu į PK, tačiau kaltinamasis juos keikė, niekino ir atsisakė vykti. Vyriškis buvo agresyvus, nors jie su kolega su juo elgėsi mandagiai. Maždaug 20 kartų jie įspėjo S. K. dėl nepaklusimo teisėtiems pareigūnų reikalavimams, bet jis neklausė. Atvykęs pareigūnas V. K. pasakė, kad nėra ko žaisti, jog reikia vyriškį sulaikyti. Tada kaltinamasis pradėjo aktyviais veiksmais jiems priešintis. Nuo S. K. kliuvo ir jam, ir E. M., ir V. K. Tarp jų su kaltinamuoju vyko grumtynės. M. užlaužė kaltinamojo galvą, nes šis nedavė ištraukti rankų, tada kaltinamasis galva trenkė jiems. S. K. smūgiavo jam, R. V., su galva tada, kai prirėmė jį prie koridoriaus sienos, tai padarė visi trys buvę pareigūnai. S. K. į galvą jam sudavė stačiam, kliuvo į smilkinius. Grumtynės vyko ir stovint, ir gulint ant grindų. Kai S. K. jau gulėjo ant grindų vis tiek nesileido, jog jam būtų uždėti antrankiai, vyko grumtynės. S. K. galėjo jam suduoti pakaušiu, tai padarė tyčia, norėdamas išvengti sulaikymo. Dešinio peties ir alkūnės sumušimai jam buvo padaryti grumtynių metu. Grumtynės vyko ir stovint, ir gulint ant grindų. Ranką susižalojo krisdamas ant grindų, nes atsitrenkė į spintą ir ją prisispaudė (b. l. 82, t. 2).

Teismo posėdyje policijos pareigūnas E. M. parodė, kad jis su R. V. daug kartų geruoju liepė S. K. rengtis ir važiuoti su jais į komisariatą, tačiau S. K. nepakluso jų reikalavimui ir atsisakė vykti geruoju į policijos komisariatą. Atvykus Klaipėdos AVPK 1-ojo PK operatyvinės grupės tyrėjui V. K., pastarasis nurodė smurtautoją S. K. sulaikyti ir pristatyti į Klaipėdos AVPK 1-ąjį PK. Kartu su V. K. į butą užėjo ir atvykę GMP darbuotojai. S. K. ir vėl atsisakė paklusti tiesioginiam teisėtam pareigūnų reikalavimui vykti į policijos įstaigą, nors prieš tai keletą kartų jis buvo įspėtas, kad jeigu nepaklus pareigūnų teisėtam reikalavimui, bus panaudota spec. priemonė – antrankiai. Kaltinamasis keikėsi bei jiems sakė necenzūrinius žodžius. Išsitraukus antrankius, V. K. apėjo S. K. iš nugaros ir norėjo priremti jį prie sienos, kad būtų galima uždėti antrankius. Tada S. K. pradėjo aktyviais veiksmais jiems priešintis, stūmė V. K., šis atsitrenkė į kambario duris ir išdaužė durų stiklą. R. V. priėjo iš V. K. pusės, o jis stovėjo koridoriuje prie laukinio išėjimo. S. K. pradėjo smūgiuoti galva, rankomis, kojomis. Jis pasakė, kad reikia jį pargriauti ant žemės. Tai išgirdęs kaltinamasis pasisuko į jį ir stūmė. Jis krito aukštielninkas, ant jo užgriuvo ir S. K. bei visi kiti pareigūnai. Jam pavyko išsisukti, S. K. liko po apačia, susikabino rankomis, kad jam nebūtų uždėti antrankiai, spurdėjo ir smūgiavo pakaušiu. Jis laikė kaltinamąjį prispaudęs prie žemės – atsigulęs ant viršaus, o R. V. su V. K. bandė uždėti antrankius. S. K. muistėsi ir su savo galvos pakaušiu trenkė jam kelis kartus, pataikydamas į smilkinį. Sužalojimus abiejuose skruostuose gavo tada, kai buvo nukritęs ant žemės ir kai bandė prakišti ranką kaltinamajam už kaklo. S. K. jam smūgiavo, mano, kad jis tai darė tyčia, nes jiems atvykus jis jau turėjo tikslą nevažiuoti į PK. Nubrozdinimus dešinėje alkūnėje gavo krisdamas, stūmimo momentu, bet iš karto sužalojimo nepajuto. Griuvo ant nugaros ir ranka atsitrenkė į metalinę pakabą, tada ir gavo lūžį. Dešinės alkūnės sužalojimas ir delnakaulio lūžis buvo padaryti tuo pat momentu (b. l. 84–86, t. 2).

Įvertinus šiuos policijos pareigūnų duotus parodymus apie įvykio aplinkybes, nėra jokio pagrindo teigti, kad S. K. veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 str., o ne nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 str., požymių. Nukentėjusiųjų policijos pareigūnų parodymai patvirtina, jog nuteistasis ne tik juos visaip įžeidinėjo žodžiais, bet ir aktyviais veiksmais neleido jo sulaikyti. Akcentuotina tai, kad nuteistasis ne tik neleido jam uždėti antrankių, savo rankas spausdamas po savimi, tačiau prieš tai stumdė policijos pareigūnus, o vėliau ir galva smūgiavo jį sulaikantiems pareigūnams. Tai neabejotinai peržengia administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 str., pavojingumo ribas.

Anksčiau nurodytus nuoseklius bei logiškus policijos pareigūnų E. M. ir R. V. parodymus patvirtina ir vėliau į įvykio vietą atvykęs operatyvinis policijos pareigūnas V. K. Teisminio nagrinėjimo metu jis parodė, kad yra nustatyta tvarka, jog į iškvietimus dėl smurto artimoje aplinkoje pirmi atvyksta policijos patruliai, jie užfiksuoja įvykį, o paskui atvyksta operatyvinė grupė visų reikiamų dokumentų paėmimui ir surašymui. Visas veiksmas vyko buto koridoriuje. Jis pasakė kaltinamajam, kad jis turi važiuoti į PK, tačiau šis atsisakė. Žinojo, kad jei S. K. pateks į kambarį, jam nepavyks jo iš ten išvesti, o vyriškio pastūmimas ir vyko tada, kai jis ėjo link kambario. Pastūmė kaltinamąjį prie sienos, norėjo uždėti antrankius. Vyriškis priešinosi, o jis sukdamasis išmušė kambario durų stiklą. S. K. muistydamasis trenkė su galva. Tai jis darė tyčia, vengdamas sulaikymo. Pradžioje kaltinamasis buvo veidu į sieną, paskui jie nugriuvo. Krito visi, nes patalpa buvo maža. Kolegos galėjo būti sužaloti tada, kai S. K. muistydamasis smūgiavo galva, kai spardė kojomis. Kaltinamojo galva buvo laisva, todėl jis galėjo ją laisvai sukinėti. Viskas vyko grumtynių metu ir tęsėsi apie 30 sek. S. K. aktyvus pasipriešinimas pareigūnams vyko jau nuvirtus. Sulaikymas buvo sudėtingas, nes patalpa buvo ankšta ir bute buvo mažų vaikų. Uždėjus antrankius vyriškis jiems grasino, jog bus blogai (b. l. 83, t. 2).

Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad minėti policijos pareigūnai dėl nuteistojo S. K. galėtų būti šališki ar suinteresuoti jį nepagrįstai apkaltinti nebūtos nusikalstamos veikos padarymu. Juolab, kad teisme jie pasirašė, jog yra įspėti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 163 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 str., jog už melagingus parodymus yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Todėl abejoti jų parodymų teisingumu bei objektyvumu byloje nėra jokio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje aptarti policijos pareigūnų parodymai, kartu su byloje esančiais rašytiniais įrodymais sudaro nuoseklią ir logišką grandinę, kuri neabejotinai įrodo S. K. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 str.

Byloje esanti 2013-01-23 specialisto išvada Nr. G 197/13(03) patvirtina, jog R. V. buvo padaryti šie sužalojimai: galvos sumušimas su minkštųjų audinių patinimu, smulkiomis poodinėmis kraujosruvomis kairėje ant smilkinio, minkštųjų audinių patinimas dešiniajame paakyje, galvos smegenų sukrėtimas, dešinio peties ir dešinės alkūnės sumušimai. Dėl galvos sumušimo su galvos smegenų sukrėtimu R. V. sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui – jam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (b. l. 104–105, t. 1). 2013-01-23 specialisto išvada Nr. G 196/13(03) patvirtina, kad E. M. padaryti šie sužalojimai: galvos sumušimas su minkštųjų audinių patinimu abiejuose skruostuose, odos nubrozdinimas dešinėje alkūnėje, kairės plaštakos V delnakaulio lūžimas. Dėl delnakaulio lūžio E. M. sveikata sutrikdyta ilgą laiką, jam padarytas nesunkius sveikatos sutrikdymas (b. l. 87, t. 1).

Taigi šie objektyvūs byloje esantys duomenys patvirtina faktines aplinkybes, kad policijos pareigūnai, atvykę į iškvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje ir norėdami sulaikyti kaltininką, jam itin aktyviai priešinantis, patyrė įvairius sumušimus ir net kaulo lūžimą. Šios faktinės aplinkybės neleidžia nuteistojo veiksmus vertinti kaip užtraukiančius administracinę atsakomybę, kadangi byloje neginčijamai nustatyta, jog nuteistasis daug ilgesnį laiką, nei trunka vienas kontaktinis susidūrimas, aktyviai priešinosi teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams, dėl to pareigūnai net patyrė įvairius sužalojimus. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo veiksmų pavojingumas savo pobūdžiu pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, už kurį neabejotinai atsiranda baudžiamoji atsakomybė.

Svarbu paminėti ir tai, kad siekiant nustatyti, ar E. M. ir R. V. sužalojimai yra susiję su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika gyvybei ar sveikatai, buvo nuspręsta atlikti tarnybinį patikrinimą (b. l. 30–35, t. 2). Byloje esanti Klaipėdos apskrities VPK Vidaus tyrimų poskyrio 2013-04-29 Tarnybinio patikrinimo išvada dėl E. M. ir R. V. patirto sužalojimo patvirtina, jog nustatyta, kad Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos biuro KPR specialisto E. M. ir vyresniojo patrulio R. V. sveikata sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, tarnybinių pareigų atlikimas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūnų gyvybei ar sveikatai, tarp pareigūnų tarnyboje atliktų pareigų ir sužalojimo yra priežastinis ryšys (b. l. 40–46, t. 2). Taigi šie byloje esantys rašytiniai duomenys neleidžia abejoti tuo, kad anksčiau minėtus sužalojimus policijos pareigūnai patyrė būtent intensyvių grumtynių metu atlikdami savo tiesiogines pareigas.

Iš Klaipėdos apskrities VPK Vidaus tyrimų poskyrio 2013-04-29 Tarnybinio patikrinimo išvados taip pat matyti, kad 2013-01-22, apie 20.30 val., KPB KPR pareigūnai R. V. ir E. M. iš Klaipėdos apskrities VPK budėtojo gavo nurodymą dėl smurto šeimoje vykti į Kretingos g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje. Atvykus nurodytu adresu paaiškėjo, kad informacija apie smurtą pasitvirtino, iškviesti medikai ir operatyvinis darbuotojas. Bute buvęs neblaivus pil. S. K. į teisėtus pareigūnų reikalavimus vykti į policijos komisariatą nereagavo, atsikalbinėjo, keikėsi necenzūriniais žodžiais. Vadovaudamiesi policijos veiklos įstatymo 18 str. 1 d. 2 p., 21 str. 1 d. 2 p. nuostatomis ir vyriškį įspėję, pareigūnai nusprendė S. K. sulaikyti ir uždėti jam spec. priemonę – antrankius. Sulaikomas vyriškis itin aktyviais veiksmais priešinosi, t. y. spardėsi, smūgiavo rankomis, muistėsi ir visaip išsisukinėjo. Grumtynių metu siaurame koridoriuje, pilname namų apyvokos daiktų, pastūmė specialistą E. M., kartu pargriaudamas ir vyresnįjį patrulį R. V. Gulėdamas ant žemės nesileido uždėti antrankius, rankas tvirtai laikydamas po savimi, toliau aktyviai muistėsi, spardėsi ir vis smūgiavo galva. Tik panaudojus fizinę prievartą, vyriškį pavyko sutramdyti ir uždėti antrankius. Šiais neteisėtais veiksmais S. K. nevykdė Policijos veiklos įstatymo 16 str. 2 d., kuris numato, jog pagrįsti policijos pareigūnų reikalavimai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Už šių reikalavimų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka. Sulaikymo metu griūdamas specialistas E. M. susižeidė abi rankas, nuo patirto smūgio skaudėjo ir svaigo galva. Vyresnysis patrulis R. V. grumtynių metu griūdamas ant žemės taip pat susižeidė dešinę ranką, kuri jau būnant komisariate ėmė tinti. Pareigūnui nuo patirto smūgio į galvą skaudėjo dešinį smilkinį. Pareigūnai buvo pristatyti į ligoninę, kur jiems dėl patirtų sužalojimų išduoti nedarbingumo pažymėjimai (b. l. 45–46, t. 2).

Taigi šio Klaipėdos apskrities VPK Vidaus tyrimų poskyrio 2013-04-29 Tarnybinio patikrinimo išvados patvirtina tai, kad S. K. nevykdė Policijos veiklos įstatymo 16 str. 2 d., kuris numato, jog pagrįsti policijos pareigūnų reikalavimai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Taip pat nustatyta, kad policijos pareigūnai tinkamai vykdė savo tiesiogines pareigas, nepažeidė Policijos veiklos įstatymo nuostatų.

Be to, vertinant S. K. veiksmus pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 str., t. y. dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams, kurie vykdė teisėtas tarnybines funkcijas, svarbu paminėti ir tai, kad net ir nuteistojo S. K. sutuoktinė L. K. teismo posėdyje parodė, kad policininkai su jos vyru elgėsi mandagiai (b. l. 81, t. 2).

Visos aptartos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui leidžia vienareikšmiškai konstatuoti, jog apylinkės teismas nepagrįstai laikė, kad S. K. veikoje galimai yra administracinių teisės pažeidimų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 str. 1 d. ir 2 d., požymių, tačiau jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 str., sudėties požymių.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, daro išvadą, jog nuteistojo S. K. nusikalstama veika yra įrodyta, todėl konstatuoja, kad S. K. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnyje. Jo kaltė padarius šią nusikalstamą veiką yra įrodyta visiškai.

S. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamą veiką jis įvykdė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šio nusikaltimo padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Valstybinį kaltinimą palaikanti prokurorė pirmosios instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu S. K. už nusikalstamos veikos padarymą prašė skirti 6 mėnesių trukmės laisvės atėmimo bausmę (b. l. 113, t. 2). Skiriant bausmę S. K. už pasipriešinimą policijos pareigūnams atsižvelgtina ir į tai, kad prieš tai veikdamas tyčia, jis įvykdė dvi nusikalstamas veikas (nesunkius nusikaltimus), tarp jų ir prieš mažametę savo dukterį. Tačiau S. K. anksčiau neteistas, dirbantis, turi šeimą, išlaiko vaiką. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog tinkamiausia bausmės rūšis S. K. už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 str., padarymą bus bauda.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 47 str. 3 d. 2 p. numatyta, kad už nesunkų nusikaltimą nustatoma iki 500 MGL dydžio bauda. Apeliacinės instancijos teismas yra įsitinkinęs, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslai bus pasiekti S. K. paskyrus straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies (baudos) dydį, kuris būtų artimas minimumui, t. y. 20 MGL (2 600) Lt (BK 11 str. 3 d., 47 str. 3 d. 2 p., 286 str.).

Dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. dėl nesunkių sveikatos sutrikdymų padarymo E. M. ir R. V.

Apeliantai policijos pareigūnai E. M. ir R. V. prašo pripažinti S. K. kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. dėl to, kad jie abu S. K. sulaikymo metu dėl pastarojo pasipriešinimo teisėtiems jų reikalavimams patyrė nesunkius kūno sužalojimus.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. nustatyta, kad tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių, baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

Byloje jau aptartos specialisto išvados patvirtina, kad dėl S. K. pasipriešinimo policijos pareigūnai patyrė įvairius kūno sužalojimus, kurie atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo mastą. Šias aplinkybes taip pat patvirtina anksčiau aptarti pačių policijos pareigūnų E. M. ir R. V. nuoseklūs bei logiški parodymai, Tarnybinio patikrinimo išvada, Nelaimingo atsitikimo tyrimo 2013-02-25 aktai, Nelaimingo atsitikimo tyrimo išvada dėl E. M. ir R. V. patirto sužalojimo ir kiti bylos duomenys. Taigi tai, kad policijos pareigūnai E. M. ir R. V. dėl S. K. pasipriešinimo patyrė nesunkius sveikatos sutrikdymus, byloje yra įrodyta visiškai, dėl šių aplinkybių ginčo nėra.

Tačiau apeliacinis teismas pažymi, kad asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu jis šią veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo (BK 14 straipsnis). Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia (BK 15 str. 1 d.). Todėl tam, kad S. K. būtų galima pripažinti kaltu padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, turi būti neginčijamai nustatyta, jog jis šį nusikaltimą padarė tyčia, t. y. kad jis specialiai (sąmoningai) norėjo policijos pareigūnams padaryti tam tikrus sužalojimus.

Tyčią, kaip tam tikrą kaltininko psichinį santykį su daroma nusikalstama veika, apibūdina du elementai – intelektinis ir valinis. Baudžiamosios teisės teorijoje priimta laikyti, taip pat tai patvirtina ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 15 str., kad intelektinį tyčios elementą sudaro nusikalstamos veikos pavojingo pobūdžio suvokimas. Nusikalstamose veikose, baudžiamajame įstatyme aprašytose materialiosiomis sudėtimis, tradiciškai išskiriamas dar vienas intelektinio elemento aspektas – numatymas, kad dėl asmens veikos gali atsirasti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso numatyti padariniai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje ištirtus įrodymus, daro išvadą, kad šiuo atveju padaryti veiksmai – nuteistojo aktyvūs kūno judesiai priešinantis antrankių uždėjimui – negali būti laikomi padarytais tyčia, kadangi kaltininkas susiklosčiusioje situacijoje tinkamai nesuvokė (intelektinis tyčios elementas) savo veiksmų prieš apeliantus pobūdžio, nenorėjo jų realiai sužaloti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatyta, jog S. K. veiksmuose siekiant išvengti policijos pareigūnų sulaikymo buvo sąmoningo ketinimo sužaloti policijos pareigūnus. Visi byloje esantys duomenys patvirtina tai, jog S. K. visus aktyvius veiksmus atliko siekdamas, kad policijos pareigūnai jam neuždėtų spec. priemonių – antrankių. Nė vienas iš S. K. veiksmų sąmoningai nebuvo nukreiptas į tai, kad tam tikru mastu būtų sutrikdyta kurio nors policijos pareigūno (ar pareigūnų) sveikata. Darytina išvada, kad S. K. tyčia nesiekė sužaloti policijos pareigūnų. Be to, patys policijos pareigūnai teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, kad sulaikymas buvo sudėtingas dėl to, jos asmuo buvo sulaikinėjamas ankštoje patalpoje, aplinkui buvo daug įvairių baldų bei buities įrenginių. Tai taip pat turėjo įtakos tam, jog policijos pareigūnai patyrė įvairius nubrozdinimus bei sumušimus.

Taigi nuteistojo S. K. veiksmuose nebuvo subjektyviųjų tiesioginės tyčios nesunkiai sutrikdyti policijos pareigūnų sveikatą požymių (elementų), t. y. numatymo, kad dėl asmens veikos gali atsirasti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso numatyti padariniai. Esant šioms aplinkybėms S. K. pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d., nėra pagrindo, nes nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių.

Dėl civilinių ieškinių

Baudžiamojoje byloje E. M. pareiškė 11 000 Lt dydžio civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš atsakovo S. K. priteisti 10 000 Lt dydžio neturtinę žalą bei 1 000 Lt dydžio turtinę žalą ir bylinėjimosi išlaidas (b. l. 74–75, t. 2). R. V. pareiškė 10 000 Lt dydžio civilinį ieškinį atsakovui S. K. dėl neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 126, t. 1).

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (Baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (Baudžiamojo proceso kodekso 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso įstatymo normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (Baudžiamojo proceso kodekso 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu S. K. yra pripažįstamas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 str., tačiau tai nesudaro pagrindo iš jo priteisti neturtinės žalos atlyginimą jį sulaikiusiems policijos pareigūnams.

Teisiškai reikšminga ir tai, kad nuosprendyje minėtus sužalojimus policijos pareigūnai E. M. ir R. V. patyrė vykdydami savo tiesiogines pareigas. R. V. ir E. M. pareigybės aprašymuose nurodyta, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas vykdo funkcijas specialioje veiklos srityje – viešojo saugumo užtikrinimas. Patruliavimo metu vykdo Klaipėdos apskrities VPK budėtojų nurodymus (7.16 p.).

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 str. 1 d. 4 p. nustatyta, kad valstybės tarnautojai privalo tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis.

Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (toliau – Įstatymas) 5 straipsnyje yra apibrėžti policijos uždaviniai. Pagrindiniai policijos uždaviniai yra viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas; nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas (Įstatymo 5 str. 1 d. 2 ir 5 p.).

Policijos pareigūnas, užtikrindamas jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, turi teisę: pagrįstai įtardamas, jog padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, tikrinti su tuo susijusio asmens, transporto priemonės, krovinių dokumentus ir laikinai, kol bus priimtas sprendimas, juos paimti; įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti teisėtvarkos pažeidėjus į policijos ar kitų teisėsaugos institucijų tarnybines patalpas jų asmenybei nustatyti, taip pat protokolams, aktams, pranešimams surašyti, asmenims ir jų turimiems daiktams apžiūrėti; šio įstatymo ketvirtajame skirsnyje numatytais atvejais panaudoti šaunamuosius ginklus, fizinę bei kitokią prievartą (Įstatymo 18 str. 1 d. 1, 2 ir 4 p.).

Įstatymo 21 str. 1 d. 2 p. nurodoma, kad policijos pareigūnas privalo gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką bei pranešti apie tai policijos įstaigai.

Policijos pareigūnas turi teisę panaudoti fizinę prievartą sulaikydamas teisės pažeidimą padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo (Įstatymo 24 str. 1 d. 2 p.).

Kaip jau buvo minėta anksčiau, Tarnybinio patikrinimo išvada, Nelaimingo atsitikimo tyrimo 2013-02-25 aktai, Nelaimingo atsitikimo tyrimo išvada dėl E. M. ir R. V. patirto sužalojimo ir kiti bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad neblaivus pil. S. K. į teisėtus pareigūnų reikalavimus vykti į policijos komisariatą nereagavo, atsikalbinėjo, keikėsi necenzūriniais žodžiais. Vadovaudamiesi policijos veiklos įstatymo 18 str. 1 d. 2 p., 21 str. 1 d. 2 p. nuostatomis ir vyrikį įspėję, pareigūnai nusprendė S. K. sulaikyti ir uždėti jam spec. priemonę – antrankius. Sulaikomas vyriškis itin aktyviais veiksmais priešinosi, t. y. spardėsi, smūgiavo rankomis, muistėsi ir visaip išsisukinėjo. Grumtynių metu siaurame koridoriuje, pilname namų apyvokos daiktų, pastūmė specialistą E. M., kartu pargriaudamas ir vyresnįjį patrulį R. V. Gulėdamas ant žemės nesileido uždėti antrankius, rankas tvirtai laikydamas po savimi, toliau aktyviai muistėsi, spardėsi ir vis smūgiavo galva. Tik panaudojus fizinę prievartą, vyriškį pavyko sutramdyti ir uždėti antrankius. Šiais neteisėtais veiksmais S. K. nevykdė Policijos veiklos įstatymo 16 str. 2 d., kuris numato, jog pagrįsti policijos pareigūnų reikalavimai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims.

Taigi nesunkius sveikatos sutrikdymus policijos pareigūnai patyrė savo tarnybos metu bei atlikdami savo tiesiogines pareigas. Įvertinusi anksčiau išdėstytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad neblaivaus S. K. sulaikymas ir jo pristatymas į teritorinį PK, negali būti laikomas išskirtine situacija vykdant anksčiau aptartas šių policijos pareigūnų tiesiogines pareigas. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio teisinio pagrindo šį įvykį vertinti kaip nors kitaip tik kaip pakankamai įprastą šios paskirties policijos pareigūnų darbinę (pareiginę) situaciją. Priešingu atveju, priteisus šiems policijos pareigūnams tam tikro dydžio neturtinės žalos atlyginimą iš nuteistojo S. K., teisėjų kolegijos įsitikinimu, būtų diskredituotas pats neturtinės žalos atlyginimo institutas. Kadangi suformavus tokią praktiką, neturtinės žalos atlyginimo galėtų reikalauti ir kitų teisėsaugos institucijų pareigūnai, kurie patirtų vienokio ir kitokio pobūdžio sužalojimus tarnybos metu vykdydami savo tiesiogines pareigas.

Be to, susipažinus su byloje esančia Klaipėdos apskrities VPK Vidaus tyrimų poskyrio 2013-04-29 tarnybinio patikrinimo išvada dėl E. M. ir R. V. patirto sužalojimo matyti, jog buvo nuspręsta gavus CMEK išvadą dėl E. M. ir R. V. nustatyto sveikatos sutrikdymo laipsnio sunkumo, priimti sprendimą išmokėti sužalojimo sunkumo laipsnį atitinkančią darbo užmokesčio dydžio kompensaciją ir kreiptis į policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Finansų valdybos dėl lėšų skyrimo kompensacijai išmokėti. Taip pat Teisės grupės regreso tvarka išieškoti iš kaltų asmenų E. M. ir R. V. išmokėtą kompensaciją (b. l. 46, t. 2). Taigi policijos pareigūnams E. M. ir R. V. dėl byloje nustatytų patirtų sužalojimų buvo išmokėta sužalojimo sunkumo laipsnį atitinkanti darbo užmokesčio dydžio kompensacija.

Dėl visų išvardytų motyvų darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju tenkinti E. M. ir R. V. civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos priteisimo nėra pagrindo, todėl jie atmestini.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina, kad šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-28/2011).

Byloje esantis 2014-01-28 Pinigų priėmimo kvitas patvirtina, kad nukentėjusysis E. M. už atstovavimą ir dokumentų surašymą advokatui R. Jakštui sumokėjo 2000 Lt (b. l. 102, t. 2). Atsižvelgiant į tai, kad E. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, yra pagrindas dalį šių išlaidų priteisti iš nuteistojo S. K. S. K. šiuo nuosprendžiu pripažįstamas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 str., todėl apeliacinės instancijos teismas pusę šios sumos (1 000 Lt) priteisia iš nuteistojo S. K. (BPK 106 str. 2 d.).

Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms nukentėjusiųjų E. M. ir R. V. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. nuosprendis keistinas: nuosprendžio dalis, kuria S. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 str. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, naikintina, nes pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., 4 d., 328 str. 1 p., 329 str. 2 p.,

nusprendžia:

nukentėjusiųjų E. M. ir R. V. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. nuosprendžio dalį, kuria S. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 str. išteisintas, nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties požymių, ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį.

Pripažinti S. K. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 str., ir nubausti jį 20 MGL (2 600 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 3 d., paskirtą subendrintą bausmę už nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. ir 140 str. 2 d., subendrinti su paskirta bausme – 20 MGL (2 600 Lt) dydžio bauda, jas visiškai sudedant, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės apribojimą 1 metams ir 20 MGL (2 600 Lt) dydžio baudą, įpareigojant S. K. per visą bausmės laikotarpį dirbti ar registruotis darbo biržoje.

Nukentėjusiajam E. M. iš nuteistojo S. K. priteisti 1 000 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas.

Nuteistajam išaiškinti, jog jis privalo sumokėti baudą į Teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per du mėnesius nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Nuteistajam per nustatytą terminą nesumokėjus baudos į Valstybinės teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą baudą išieškoti priverstinai.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.