- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-13
- Bylos Nr.
- 2A-362-553/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-09894-2012-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos SĮ „Vilniaus miesto būstas“
- Ieškovas
- AB LESTO
- Kategorijos
- 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos SĮ „Vilniaus miesto būstas“, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-10-12 sprendimo, priimto civilinėje byloje išnagrinėjus ieškovo AB LESTO ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai SĮ „Vilniaus miesto būstas“, dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės priteisti 1 016,58 Lt skolą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad AB LESTO tiekė elektros energiją adresu (duomenys neskelbtini). Minėtas butas nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Elektros energijos pirkimo-pardavimo santykiai nebuvo įforminti rašytine sutartimi, bet sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie elektros tinklų. Duomenų apie pagrindinį buto nuomininką ar nuomininkus nėra. Laikotarpiu nuo 2003-08-20 iki 2008-04-20 buvo tiekiama elektros energija bendrosioms namo reikmėms, už kurią nebuvo atsiskaityta, todėl susidarė 1 016,58 Lt įsiskolinimas. Ieškovas vadovavosi Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010-02-11 įsakymu Nr. 1-38, 96 punktu, pagal kurį nesant sudarytos sutarties arba kai neįmanoma nustatyti vartotojo, patalpų savininkas atsako už tinkamą atsiskaitymą už sunaudotą elektros energiją. Ieškovas įsipareigojimą tiekti elektros energiją vykdė tinkamai, tačiau už patiektą elektros energiją nebuvo atsiskaityta.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybė yra gyvenamųjų patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), savininkė. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008-05-28 sprendimu Nr. 1-474 perdavė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ patikėjimo teise valdyti visas savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad prašomu priteisti laikotarpiu teikė kam nors sąskaitas ar reiškė pretenzijas dėl sąskaitų neapmokėjimo. Pridedami paskaičiavimai nepatvirtina paskaičiavimų pagrįstumo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-10-12 priėmė sprendimą ieškinį tenkinti ir priteisti ieškovui iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 1 016,58 Lt skolą, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-07-19) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 74 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad duomenų apie nuomos sutarties sudarymą skolos susidarymo laikotarpiu nėra, atsakovas duomenų apie gyvenusius asmenis nepateikė, todėl atsakomybė atsiskaityti už tiektą elektros energiją tenka savininkui. Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, jog jam netenka pareiga apmokėti išlaidų už bendrose naudojimo patalpose sunaudotą elektros energiją, nes elektros energijos bendro naudojimo patalpoms apšviesti suvartojimas bei paskirstymas tarp butų yra siejamas ne su faktiniu buto naudojimu, bet su tuo, kad ši energija yra būtina tinkamai bendro naudojimo patalpų eksploatacijai, todėl kiekvienas buto ar kitokios patalpos savininkas privalo proporcingai savo daliai apmokėti minėtas išlaidas, nepriklausomai nuo patalpų naudojimosi intensyvumo. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog į bylą nepateikti įrodymai apie sąskaitų pateikimą, neatleidžia atsakovo nuo atsakomybės atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad įsiskolinimo paskaičiavimai yra nepagrįsti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliantas (atsakovas) Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-10-12 sprendimą ir ieškinį atmesti. Nurodo, kad:
1. teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto savivaldybė nuosavybės teise valdo nuo 2008-04-09, tai patvirtina byloje esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas reg. Nr. 10/373444;
2. vadovaujantis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2010) išlaidos elektros energijai bendro naudojimo reikmėms yra priskiriamos asmeninėms išlaidoms, todėl šių išlaidų mokėtojai yra ne formalūs savininkai bendrojoje nuosavybėje, bet realūs tų paslaugų naudotojai;
3. ieškovas neįrodė, kad namo bendro naudojimo reikmėms sunaudota prašoma priteisti elektros energijos vertė yra susijusi su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais, kuriuos atsakovui privaloma apmokėti (Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.83 straipsnio 4 dalis);
4. ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, t. y. ne namo administratoriui, kuris yra atsakingas už tokių paslaugų pirkimą;
5. ieškovas nepateikė įrodymų, ar jis prašomu priteisti laikotarpiu nuo 2003-08-20 iki 2008-04-20 teikė kam nors sąskaitas, ar reiškė dėl sąskaitų neapmokėjimo kam nors pretenzijas. Taip pat ieškovas nepagrindė, kaip buvo apskaičiuotos prašomos priteisti sumos.
Atsiliepimas
Ieškovas AB LESTO atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-10-12 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad:
1. tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad butas būtų išnuomotas teisės aktų nustatyta tvarka. Nuomininkas nebuvo sudaręs sutarties su elektros energijos tiekėju, o atsakovas skolos susidarymo metu buvo patalpų savininkas (jam buto nuosavybės teisė priklauso nuo 1998-07-13);
2. ieškovas neturi galimybės nutraukti elektros energijos tiekimo bendrosioms namo reikmėms;
3. savininkas privalo proporcingai savo buto daliai mokėti mokesčius. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-05-23 nutarimas Nr. 603 detalizuoja, kokie mokesčiai yra skaičiuojami proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai. Minėto nutarimo 8.9 p. numato, kad butų ir kitų patalpų savininkams yra skaičiuojami mokesčiai už bendrosioms namo reikmėms sunaudotą energiją ir vandenį. Paskaičiavimai už suvartotą elektros energiją bendrosioms namo reikmėms atliekami vadovaujantis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003-11-03 įsakymu Nr. 4-412 patvirtinta įmokų už sunaudotą elektros energiją bendrabučio tipo daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose paskirstymo gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkams ir nuomininkams metodika;
4. atsakovas nesidomėjo savo turtu, nekontroliavo, ar tvarkingai mokami mokesčiai, nerodė iniciatyvos gauti skolos dydį patvirtinančius pirminius dokumentus, neginčijo skolos paskaičiavimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėja, nagrinėdama atsakovo apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis), be to, nenustatyta CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Jai būdinga, kad šiame procese tikrinama tai, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo).
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl atsakovo, kaip buto savininko, pareigos atsiskaityti su ieškovu už elektros energiją, tiektą bendrosioms namo, kuriame yra minėtas butas, reikmėms. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas yra atsakingas ir turi ieškovui sumokėti susidariusį įsiskolinimą. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, sprendžia, kad jie nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jie atmestini dėl žemiau nurodytų motyvų.
Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, kad tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas (Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų energetikos ministro 2010-02-11 įsakymu Nr. 1-38, 96 p.). Kasacinis teismas išaiškino, kad daugiabučio namo butui tiekiamos elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalis gali būti ne tik savininkas, bet ir buto nuomininkas, tačiau pirkimo-pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo-pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo. Savininko pareiga atsiskaityti už elektros energiją kyla esant bent vienai iš alternatyvių sąlygų, t. y. kai sutarties su visuomeniniu tiekėju nesudaryta arba kai vartotojo neįmanoma nustatyti. Pagal bendrąją taisyklę elektros energijos tiekimo gyvenamajam būstui (daugiabučio namo butui) atveju elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra šio būsto savininkas, kuriam ir tenka atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją prievolė. Ši prievolė nuomininkui gali pereiti tik tuo atveju, jeigu su nuomininku sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Faktinis elektros energijos vartojimas neturi juridinės reikšmės ir nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo-pardavimo santykiams atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-03-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013). Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė priteisti iš atsakovo įsiskolinimą už elektros energijos tiekimą bendrosiosms namo, kuriame yra atsakovui priklausantis butas, reikmėms laikotarpiu nuo 2003-08-20 iki 2008-04-20, kadangi ieškovas nustatė, jog butas priklauso atsakovui ir butas nėra išnuomuotas kitam asmeniui. Apeliantas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniame skundė nurodė, kad patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto savivaldybė nuosavybės teise valdo nuo 2008-04-09 ir tai, pasak apelianto, patvirtina byloje esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas reg. Nr. 10/373444 (b. l. 5), tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad būtent minėtame išraše yra nurodyta, jog Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teisė į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), priklauso nuo 1999-12-31. Taigi apeliantas yra savininkas vieno iš butų, esančių name adresu (duomenys neskelbtini), kuriam (t. y. ne tik atskiriems butams, bet ir bendroms viso daugiabučio namo patalpoms) ieškovas laikotarpiu nuo 2003-08-20 iki 2008-04-20 teikė elektros energiją (apeliantas neginčijo fakto, kad elektros energija buvo tiekiama namui adresu (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2003-08-20 iki 2008-04-20).
Pasak apelianto, vadovaujantis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2010) išlaidos elektros energijai bendro naudojimo reikmėms yra priskiriamos asmeninėms išlaidoms, todėl šių išlaidų mokėtojai yra ne formalūs savininkai bendrojoje nuosavybėje, bet realūs tų paslaugų naudotojai. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su minėtu apelianto teiginiu ne tik dėl to, kad taip kasacinės instancijos teismas apelianto nurodytoje nutartyje nėra pasisakęs, bet ir dėl to, kad skiriasi civilinės bylos Nr. 3K-3-132/2010, kurioje buvo priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-04-09 nutartis, ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi. Remiantis kasacinio teismo formuojama teismų praktika pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, atlikti konkrečiose bylose, taikytini tik teismams nagrinėjant analogiškas ar iš esmės panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-11-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2012; kt.). Civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2010 buvo nagrinėjamas ginčas, ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančių daugiabučių gyvenamųjų namų butų nuomininkai, kai paskirtas butų ir kitų patalpų bendrosios dalinės nuosavybės administratorius ir su juo sudaryta administravimo sutartis, privalo apmokėti daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo, eksploatavimo ir kitas priežiūros išlaidas, ar jas turi apmokėti savivaldybė, kaip butų ir kitų patalpų savininkė ir šios bylos išnagrinėjimo rezultatą lėmė Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004-04-23 įsakymu Nr. 485 patvirtintų Klaipėdos miesto butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Mūsų namų valdos“ sudarytos Klaipėdos miesto savivaldybės daugiabučių gyvenamųjų namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo sutarties, kurioje nustatyta apmokėjimo už savivaldybės nuomojamiems butams tenkančią bendrosios dalinės nuosavybės administravimo ir bendrosios inžinerinės įrangos nuolatinės priežiūros (eksploatavimo) dalį tvarka, taikymas. Minėtoje nutartyje kasacinis teismas nepateikė išaiškinimo, jog išlaidos elektros energijai (nesvarbu, ar jos skirtos atskiro buto reikmėms, ar viso namo bendro naudojimo patalpų reikmėms) yra priskiriamos išmtinai asmeninėms išlaidoms. Niekam nekyla abejonių dėl to, kad daugiabučiame name elektra yra naudojama ne tik atskirų butų, bet ir bendrų viso daugiabučio namo patalpų reikmėms (t. y. jų apšvietimui, remontui ir kt.), todėl, vadovaujantis CK 4.82 straipsnio 3 dalimi, apeliantas, kaip buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), savininkas privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas už elektros energiją, tiektą namo, adresu (duomenys neskelbtini), bendroms patalpoms išlaikyti ir išsaugoti.
Dėl apelianto argumento, kad ieškinys yra pareikštas netinkamam atsakovui, t. y. ne namo administratoriui, kuris yra atsakingas už tokių paslaugų pirkimą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šis argumentas yra pateiktas tik atsakovo apeliaciniame skunde ir jis nebuvo nagrinėtas pirmosios instancijos teismo. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, draudimo kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsniai, 347 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK301 straipsniai). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. CPK 306 straipsnyje apibrėžiamas apeliacinio skundo turinys, nurodyta, kad skundžiamo teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas turi būti grindžiamas bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, t. y. faktinio ir teisinio pobūdžio informacija. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012). Nagrinėjamos bylos atveju apeliacinis skundas yra grindžiamas naujais argumentais dėl ieškinio pareiškimo netinkamam atsakovui, tačiau, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus motyvus, šis argumentas atmestinas ir apeliacinės instancijos teismas dėl jo nepasisako.
Apeliantas taip pat nurodo, jog ieškovas neįrodė, kad namo bendro naudojimo reikmėms sunaudota prašoma priteisti elektros energijos vertė yra susijusi su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais, kad ieškovas nepateikė įrodymų, ar jis prašomu priteisti laikotarpiu nuo 2003-08-20 iki 2008-04-20 teikė kam nors sąskaitas, ar reiškė dėl sąskaitų neapmokėjimo kam nors pretenzijas, kad ieškovas nepagrindė, kaip buvo apskaičiuotos prašomos priteisti sumos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad visi minėti apelianto argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir ir nepagrįsti jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 178 straipsnis). CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Tik įvertinęs įrodymų visetą, teismas gali daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pateikė įsiskolinimo už suvartotą elektros energiją paskaičiavimą (b. l. 6), o apeliantas tik teigė, jog ieškovas neįrodė, kad namo bendro naudojimo reikmėms sunaudotos prašomos priteisti elektros energijos vertė yra susijusi su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais, kad ieškovas nepagrindė, kaip buvo apskaičiuotos prašomos priteisti sumos, tačiau pats apeliantas nesiėmė jokių veiksmų, kad pateiktų į bylą įrodymus, kurie paneigtų byloje esantį įsiskolinimo už suvartotą elektros energiją paskaičiavimą (apeliantas nereikalavo iš ieškovo minėto paskaičiavimo detalizacijos, apeliantas nelygino šio paskaičiavimo duomenų su analogiškomis kitų butų išlaidomis ir pan.). Aplinkybė, ar buvo teiktos sąskaitos už elektros energiją bendroms namo patalpoms laikotarpiu nuo 2003-08-20 iki 2008-04-20, šiuo atveju esminės reikšmės neturi, kadangi atsakovas neįrodė, jog ieškovo paršomas priteisti įsiskolinimas atsakovo ar kitų asmenų (galimų buto nuomininkų) buvo apmokėtas, o anksčiau nurodyti argumentais patvirtina atsakovo pareigą apmokėti minėtas išlaidas.
Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas (CPK 176, 185 straipsniai) bei materialines teisės normas, t. y. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apelianto apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo atmestinas.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-10-12 sprendimą palikti nepakeistą.