Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. e2A-13-544/2020 Dariuš Lučinski Teisminio proceso Nr. 2-11-3-00759-2018-9

2020 m. vasario 3 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eigirdo Činkos, Laimutės Sankauskaitės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų E. B. ir R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-11207-960/2017 pagal ieškovų E. B. ir R. B. ieškinį atsakovui Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (toliau – ir Bankas), dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą motyvai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

28. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.

34. Šioje byloje sprendžiant ginčą turi būti taikomi Sutarties sudarymo metu galioję CK 1.39 straipsnio 1 dalis, 6.188 straipsnis, reglamentavę vartojimo sutarties santykius, nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse draudimą (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.), o šiuo metu atitinkamos teisės normos išdėstytos CK 6.228¹, 6.228⁴ straipsniuose. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio (pagal pareigas) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalyje (6.228⁴ straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

35. Bylos duomenys rodo, kad ieškovai E. B. ir R. B. yra fiziniai asmenys, o Bankas – verslininkas. Sutarties specialiosios dalies 2.7 punkte įtvirtinta, kad kredito paskirtis yra gyvenamojo namo dalies su priklausiniais pirkimas. Sutarties objektas (gyvenamojo namo dalies pirkimas) reiškia, kad Sutarties tikslas yra susijęs su ieškovų asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimu. Bankas iš esmės neginčijo ieškovų tvirtinimo, kad jų sudaryta kredito sutartis yra vartojimo sutartis.

36. Esant sprendimo 35 punkte nurodytoms aplinkybėms, remiantis CK 6.228¹ straipsnio 1 dalyje apibrėžta vartojimo sutarties sąvoka, CK 6.160 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsižvelgus į kasacinio teismo praktiką dėl nekilnojamajam turtui įsigyti kredito sutarčių kvalifikavimo vartojimo sutartimis, įskaitant ir šioje byloje priimtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 29 d. nutarties 21- 29 punkte pateiktus išaiškinimus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino, kad šalių sudaryta Sutartis yra vartojimo.

37. Tačiau pirmosios instancijos teismas, teisingai kvalifikavęs šalių sudarytą Sutartį kaip vartojimo, jos sąlygų, įskaitant ir ieškovų ginčijamas Sutarties 8.2, 13.1, 15 punktuose nurodytas sąlygas, sąžiningumo ir vartojimo apsaugos aspektu tinkamai neįvertino, todėl netinkamai taikė CK 6.188 straipsnio (šiuo metu CK 6.228⁴ straipsnio) nuostatas.

38. Sprendžiant klausimą ar vartojimo sutarties sąlygos yra nesąžiningos, pagal CK 6.188 straipsnio (6.228⁴ straipsnio 5 dalis) nuostatas turi būti vertinama ar sąlygos, kurios pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą ir vartotojo teises ir interesus, buvo individualiai aptartos, ar sąlygos pagal normoje išvardintus kriterijus nėra preziumuojamos nesąžiningomis (2 dalis), ar tinkamai įvertinta sutartyje nurodytų paslaugų prigimtis, sutarties sudarymo metu buvusios ir jos sudarymui turėjusias įtakos visos aplinkybes, sąlygų tarpusavio ryšys, ar sutarties rašytinės sąlygos yra aiškiai ir suprantamai išreikštos (5 dalis).

39. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantai pagrįstai tvirtina, kad Sutarties 13.1 punkto sąlyga, reglamentuojanti Banko teisę prieš terminą išsireikalauti visą kreditą ir nutraukti Sutartį, yra nesąžininga, o Bankas nepagrįstai tvirtina, kad ši sąlyga su ieškovais buvo individualiai aptarta, suderinta, todėl yra sąžininga ir pagrįsta.

40. Sutarties 13.1 punkte šalys susitarė, kad, jeigu kredito gavėjas nesumoka laiku pagal mokėjimo grafiką mokėtino kredito (jo dalies) ir (arba) priskaičiuotų palūkanų ilgiau kaip 10 kalendorinių dienų, bankas praneša apie tai kredito gavėjui ir nustato papildomą ne trumpesnį nei 10 kalendorinių dienų terminą įsiskolinimui padengti. Jei kredito gavėjas per minėtą terminą nepadengia įsiskolinimo, bankas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, priklausančias palūkanas, kitas pagal sutartį mokėtinas sumas bei nutraukti sutartį.

41. Įvertinusi Sutarties 13.1 punkto sąlygos turinį, atsižvelgdama į formuojamą teismų praktiką šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos mėn. 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017) bei šioje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 29 d. nutarties išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Sutarties 13.1 punkto sąlyga, suteikianti kreditoriui Bankui teisę paprastesne nei įstatyme nustatyta tvarka nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, kitas pagal sutartį mokėtinas sumas bei nutraukti sutartį, o kitai šaliai (kredito gavėjams ieškovams) tokios teisės neturint, yra nesąžininga vartotojų (apeliantų) atžvilgiu, todėl negalioja (CK 6.188 straipsnis). Pripažinus, kad minėta Sutarties sąlyga negalioja, šalys, Sutartį nutraukdamos prieš terminą, privalo laikytis CK 6.217 ir 6.209 straipsniuose numatytų reikalavimų.

42. CK 6.209 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu sutartis neįvykdyta, nukentėjusi šalis gali raštu nustatyti protingą papildomą terminą sutarčiai įvykdyti ir pranešti apie tai kitai šaliai. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, nustačiusi papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, nukentėjusi šalis gali šiam terminui sustabdyti savo prievolių vykdymą ir pareikalauti atlyginti nuostolius, tačiau ji negali taikyti kitų gynimosi būdų. Jeigu nukentėjusi šalis gauna kitos šalies pranešimą apie tai, jog pastaroji sutarties neįvykdys ir per papildomą terminą, arba pasibaigus šiam terminui, sutartis neįvykdoma, tai nukentėjusi šalis gali taikyti kitus savo teisių gynimo būdus. Pagal CK 6.209 straipsnio 3 dalį, jeigu termino praleidimas nėra esminis sutarties pažeidimas ir nukentėjusi šalis nustatė protingą papildomą terminą, tai pasibaigus šiam terminui ji gali sutartį nutraukti. Jeigu papildomas terminas nustatytas neprotingai trumpas, tai jis turi būti atitinkamai pailgintas. Nukentėjusi šalis savo pranešime dėl papildomo termino gali nurodyti, kad sutartis bus vienašališkai nutraukta, jeigu kita šalis jos neįvykdys per nustatytą papildomą terminą. Pagal CK 6.209 straipsnio 4 dalį, šio straipsnio 3 dalis netaikoma, jeigu neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį.

43. CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar ją netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Pagal šio straipsnio 2 dalį, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą, ar Sutarties neįvykdymas teikė pagrindą nukentėjusiai šaliai (Bankui) nesitikėti, kad Sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar Sutartį pažeidusi šalis (ieškovai) elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti.

46. Bylos duomenys rodo, kad 2008 m. spalio 7 d. Bankas 34 metams iki 2042 m. rugsėjo 20 d. ieškovams suteikė 173 772,01 Eur kreditą gyvenamajam būstui įsigyti, taigi, Sutartis yra ilgalaikė. Pagal Sutartį ieškovai įsipareigojo mokėti einamąsias įmokas pagal sudarytą grafiką kiekvieno mėnesio 20 dieną.

47. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovai nuo 2013 metų pabaigos prievoles pagal Sutartį vykdė netinkamai, vėlavo atlikti einamuosius mokėjimus. Todėl Bankas 2013 m. spalio 25 d. pranešimais informavo ieškovus, kad jie vėluoja mokėti įmokas ir kad skola sudaro 1 682,16 Eur bei nustatė terminą iki 2013 m. lapkričio 13 d. sumokėti skolą, įspėjant, jog, neįvykdžius šio reikalavimo, Sutartis bus nutraukta. Ieškovai toliau nesilaikė mokėjimų grafiko, vėlavo mokėti įmokas: 2013 m. lapkričio 20 d. įmoka buvo sumokėta 2014 m. sausio 29 d.; 2013 m. gruodžio 20 d. įmoka - 2014 m. vasario 28 d.; 2014 m. sausio 20 d. įmoka - 2014 m. vasario 28 d.; 2014 m. vasario 20 d. įmoka - 2014 m. balandžio 23 d.; 2014 m. kovo 20 d. įmoka - 2014 m. balandžio 23 d.; 2014 m. balandžio 22 d. įmoka - m. gegužės 28 d.; 2014 m. gegužės 20 d. įmoka - 2014 m. rugsėjo 1 d.; 2014 m. birželio 20 d. įmoka - 2014 m. rugsėjo 10 d. 2014 m. lapkričio 5 d. pranešimu Bankas informavo ieškovus, jog pradelsta įmoka pagal Sutartį yra 1 690,94 Eur, pareikalavo nedelsiant ją sumokėti ir įspėjo, jog, nesumokėjus iki 2014 m. gruodžio 9 d., bus priimtas sprendimas dėl Sutarties nutraukimo. Po šio reikalavimo pateikimo ieškovai iki 2014 m. gruodžio 9 d. skolos dalies nepadengė. 2014 m. gruodžio 15 d. pranešimu apie vienašalį Sutarties nutraukimą Bankas informavo ieškovus, jog nesumokėta įmoka nuo 2014 m. liepos 21 d. yra 2 258,73 Eur ir įspėjo juos, kad nesumokėtus skolos iki 2014 m. gruodžio 30 d., nuo 2014 m. gruodžio 30 d. vienašališkai nutraukia Sutartį pagal Sutarties 13.1. punktą, CK 6.217 straipsnį, 6.874 straipsnio 2 dalį. 2014 m. gruodžio 31 d. nuo ieškovo E. B. sąskaitos Bankas įskaitė 1 091,73 Eur mokėjimą pagal Sutartį, todėl Sutarties nutraukimo dienai liko nesumokėta įmokos dalis už 2014 m. rugsėjo mėnesį, įmokos už 2014 m. spalio – gruodžio mėnesius 1167,00 Eur. Byloje nustatyta, kad ieškovai įmokas pagal Sutartį už 2014 m. rugsėjo ir spalio mėnesius sumokėjo 2014 m. gruodžio 30 d., už 2014 m. lapkričio ir gruodžio mėnesius - 2015 m. vasario 15 d., už 2015 m. sausio mėnesį - 2015 m. vasario 16 d. ir toliau atliko periodinius mokėjimus. 2015 m. gegužės 15 d. ieškovas kreipėsi į atsakovą su rašytiniu prašymu informuodamas, jog sužinojo apie Sutarties nutraukimą ir prašo jos nenutraukti ar Sutartį atnaujinti. Kaip matyti iš susirašinėjimo, derybų dėl Sutarties atnaujinimo metu Bankas ieškovams buvo iškėlęs įvykdyti eilę papildomų sąlygų ir reikalavimų, ieškovai dalį jų įvykdė, bet Sutartis nebuvo atnaujinta.

48. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendimo 47 punkte nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovai pažeidė Sutarties mokėjimų grafike nurodytus įmokų sumokėjimo terminus, tačiau jos nesudarė pakankamai pagrįsto pagrindo išvadoms, jog ieškovai elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, kad visiškai nededa pastangų išsaugoti Sutartį atlikdami dalinius mokėjimus ir kad 1167,00 Eur pradelstas mokėjimas yra pažeidimas, dėl kurio yra proporcinga ir adekvatu taikyti pačią griežčiausią sutartinę atsakomybę - ilgalaikės, iki 2042 m. rugsėjo mėnesio turėjusios trukti, didelės 173 772,01 Eur vertės būsto kreditavimo sutarties nutraukimą nuo 2014 m. rugsėjo 30 d. Esant aukščiau nutartyje nurodytoms aplinkybėms, prieš nutraukdamas Sutartį Bankas, tinkamai šalims bendradarbiaujant, turėjo ir galėjo išnaudoti objektyviai įmanomas galimybes ir tinkamas priemones išsaugoti Sutartį, o ne ją nutraukti.

49. Iš banko sąskaitų išrašų matyti, jog apeliantai ir po Sutarties nutraukimo toliau nuo 2015 m. gegužės mėnesio iki 2019 m. gruodžio mėnesio reguliariai atliko mokėjimus atsakovei pagal kredito mokėjimo grafiką ir pradelsto įsiskolinimo bylos nagrinėjimo dienai pagal pateiktus duomenis nėra. Šių aplinkybių nepaneigė ir Bankas. Vertinant ieškovų atliktus mokėjimus kaip mokėjimus pagal Sutartį, jeigu ji nebūtų nutraukta, matyti, jog po Sutarties nutraukimo ieškovai sumokėjo tiek, kad tai atitiktų kredito įmokų ir palūkanų mokėjimą pagal grafiką nuo 2015 iki 2020 metų. Todėl Bankas esminių praradimų dėl 2014-2015 metais ieškovų padarytų Sutarties pažeidimų nepatyrė. Taigi nėra pagrindo vertinti, kad nagrinėjamu atveju Banko, kaip dėl Sutarties pažeidimo nukentėjusios šalies, interesai dėl aptarto pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, kad ji negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti ar kad ieškovai ateityje negalės įvykdyti sutarties, nors tam turėtų geriausius ketinimus.

50. Iš byloje pateiktų pažymų matyti, jog apeliantas E. B. dirba UAB „Eurostrategija“ ir UAB „Ravaleta“, jo pajamas atskaičius mokesčių sudaro apie 2 280,38 Eur per mėnesį, o apeliantės R. B. vidutinės pajamos per mėnesį, atskaičius mokesčius sudaro apie 1 194,98 Eur. Atsižvelgiant į tai, jog šalių finansinė padėtis po kredito sutarties nutraukimo stabilizavosi, apeliantai vykdo savo įsipareigojimus pagal Sutartį, teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo metu nėra pagrindo teigti, kad, jei kredito sutartis bus atnaujinta, ieškovai net ir prie geriausių ketinimų neturės realių galimybių ją toliau vykdyti. Pagal bylos duomenis labiau tikėtina, kad po Sutarties nutraukimo iki šio laiko ieškovai yra išsprendę laikinus finansinius sunkumus ir turi pakankamas finansines galimybes vykdyti įsipareigojimus. Sutartyje nebuvo susitarta, kad mokėjimus pagal Sutartį ieškovai turi atlikti tik patys ir tik iš savo lėšų sąskaitose, todėl Banko argumentai apie tai, kad mokėjimus pagal Sutartį už apeliantus vykdo tretieji asmenys, kas esą įrodo apeliantų finansinės padėties nestabilumą, Banko teisėms ir teisėtiems interesams esminės reikšmės neturi.

51. Pažymėtina, jog, nors griežtas prievolių laikymasis yra svarbus kreditavimo sutarčių vykdymo bruožas, tačiau, esant išskirtinėms aplinkybėms, kreditavimo sutartys gali būti keičiamos CK 6.204 straipsnio tvarka. Tokiu atveju prioritetas teikiamas sutarties pakeitimui, o ne reikalavimui tiksliai vykdyti sutartį. Ieškovų atsiskaitymai su Banku sutriko dėl laikinų finansinių sunkumų ieškovams siekiant išsaugoti savo verslą bei atsiskaityti su kitais kreditoriais. Pagal bylos duomenis, Bankas galėjo nustatyti pagrindą, kuris būtų leidęs tikėtis, kad kreditavimo sutartis bus vykdoma ateityje, tačiau dėl netinkamo bendradarbiavimo su ieškovais to neišsiaiškino.

52. Dėl išdėstytų motyvų ir argumentų teisėjų kolegija vertina, kad ieškovai įrodė, jog Sutartis nutraukta neteisėtai, nes jie yra pajėgūs vykdyti prisiimtus įsipareigojimus (CPK 178 straipsnis), todėl tenkinamas reikalavimas pripažinti, kad vienašališkas Sutarties nutraukimas Banko iniciatyva nuo 2014 m. gruodžio 30 d. dėl esminio Sutarties pažeidimo neteisėtas. Dėl išdėstyto ši skundžiamo teismo sprendimo dalis naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas sprendimas tenkinti šį ieškinio reikalavimą.

53. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio reikalavimus pripažinti, kad Sutarties 8.2 punkte nurodytas 16 proc. metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos neproporcingai didelės ir ar yra pagrindas jas sumažinti iki 5 proc. metinių palūkanų bei ar Sutarties 15 punkte nustatyta nesąžininga sutarties sąlyga, tinkamai vertino įrodymus ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl šioje dalyje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą šiuos ieškinio reikalavimus atmesti.

54. Šalių pasirašytos Sutarties 15 punktas numato, jog „pranešimai kitai šaliai yra siunčiami registruotu paštu ir laikomi kitos šalies gautais vėliausiai 5 (penktą) kalendorinę dieną nuo jo išsiuntimo dienos, jeigu toks pranešimas buvo išsiųstas paskutiniu šalies pateiktu adresu; šalis negali reikšti pretenzijų, kad ji negavo banko siunčiamų pranešimų, ar, kad kitos šalies veiksmai neatitinka sutarties sąlygų, jei pranešimas buvo išsiųstas paskutiniu šalies pateiktu adresu“. Ieškovai prašė pripažinti nesąžininga šios sąlygos dalį, kurioje numatyta, kad siunčiami dokumentai laikomi gautais po 5 dienų, o ne nuo faktinio jų gavimo.

55. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog Sutarties 15 punkto sąlyga yra teisėta ir pagrįsta. Jos taikymas vienodai apima abi sandorio šalis, nepažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyros, taip pat iš esmės atitinka ir civiliniuose įstatymuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą (CK 2.17 straipsnis) dėl santykių tarp prievolės šalių, susijusių su informacijos pateikimu kitai sutarties šaliai, įskaitant informaciją apie gyvenamosios vietos adresą. Pagrįstų argumentų, kodėl ši sąlyga turėtų būti pripažinta nesąžininga bei pažeidžianti apeliantų teises, nenurodė ir patys apeliantai. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, jog 2014 gruodžio 15 d. pranešimas apie sutarties nutraukimą ieškovams buvo siųstas Sutartyje nurodytu adresu, tačiau grįžo neįteiktas, nes jų ieškovai neatsiėmė. Apeliantai neįrodė, kad jie Bankui buvo nurodę kitą adresą korespondencijai. Bankas pranešimą apie sutarties nutraukimą siuntė ne tik Sutartyje nurodytu adresu, kas atitinka teisinį reglamentavimą ir Sutarties 15 punkto nuostatas, bet ir į ieškovų darbovietes, pranešimas buvo įteiktas ieškovo motinai, be to, jis buvo įkeltas ir į ieškovo elektroninės bankininkystės sistemą. Iš teismo posėdžio garso įrašo galima spręsti, kad pats ieškovas neneigė, jog dėl pradelstų mokėjimų aktualiu laikotarpiu jis telefonu bendravo su Banko darbuotojais. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju apeliantai neabejotinai žinojo, kad jie pažeidžia įmokų mokėjimo terminus pagal Sutartį. Todėl turėjo būti atidūs, rūpestingi, domėtis tolesnėmis Sutarties vykdymo galimybėmis, bendradarbiauti su Banku ir užtikrinti, kad jiems siunčiama korespondencija laiku juos pasiektų. Todėl apeliantai negali teisintis tuo, kad patys, turėdami galimybę, korespondencijos neatsiėmė ir (ar) jos neperskaitė. Esant šioms aplinkybėms, kolegija neturi pagrindo pripažinti Sutarties 15 punktą nesąžininga ir (ar) neteisėta Sutarties sąlyga.

56. Sutarties 8.2 punkte šalys susitarė, kad, jeigu kreditas, palūkanos ar bet koks kitas mokėjimas pagal sutartį nesumokamas nustatytu laiku į kredito sąskaitą ar kitą banko sąskaitą, kurią bankas nurodo kredito gavėjui, yra skaičiuojamos metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, lygios 16 procentų nuo visos laiku nesumokėtos sumos. Apeliantai skunde nurodo, kad toks palūkanų dydis nustato neproporcingai didelę kredito gavėjo atsakomybę už sutarties nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka ir vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė šį ieškinio reikalavimą.

57. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte preziumuojama, jog nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Taigi, tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio (nuo pradžių) ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti.

58. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vertinant, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, vienu iš kriterijų gali būti kituose teisės aktuose nustatyti netesybų dydžio ribojimai vartojimo sutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civiinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018). Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejais kredito gavėjui gali būti taikomos netesybos, ne didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, išskyrus šio straipsnio 7 dalyje nustatytus atvejus. Visais finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejais netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokėjimai už finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymą kredito gavėjui negali būti taikomi.

59. Kaip teisingai nurodo atsakovė, Sutarties 8.2 punkte nustatytos 16 procentų metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos už mokėjimų vėlavimą (kas per dieną sudaro 0,043 procento; 16? : 365) yra mažesnės nei nustatyta Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalies normoje, – 0,05 procento dydis per dieną (arba 18,25 procento metinių palūkanų; 0,05 x 365). Taigi, pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą Sutarties sąlyga dėl kompensuojamųjų palūkanų yra palankesnė nei įtvirtina įstatymas. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti Sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, todėl nagrinėjamos bylos atveju netaikytinos nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.188 straipsnio 7 dalyje (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis). Šioje vietoje pažymėtina, kad apeliantai privalo tinkamai ir nustatytais terminais vykdyti pareigą mokėti Sutartyje numatytas įmokas ir taip išvengti Sutarties 8.2 punkto sąlygos taikymo.

60. CPK 312 straipsnyje numatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Kadangi šioje byloje nebuvo pareikštas ieškinio reikalavimas dėl palūkanų skaičiavimo laikotarpio ir jų dydžio nustatymo, teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliantų argumentų, susijusių su netinkamu palūkanų apskaičiavimu ir nevertina apeliaciniame procese su šiomis aplinkybėmis susijusių pateiktų įrodymų (2017 m. lapkričio 13 d. Auditoriaus atkaitos dėl kredito sutarties skaičiavimo netikslumų, Lietuvos banko Priežiūros tarnybos rašto).

61. Kadangi būsto kreditavimo sutartis pripažįstama nutraukta neteisėtai, naikinamas jos pagrindu atliktas 2015-03-16 Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notaro R. K. atliktas vykdomasis įrašas, notarinio registro Nr. 1-1294, dėl skolos išieškojimo.

62. CPK 93 straipsnio nuostatos numato, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Šiame straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat prašymus dėl proceso atnaujinimo. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. CPK 98 straipsnyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

63. Byloje nustatyta, kad ieškovai yra vartotojai, pareiškę ieškinį dėl būsto kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu remiantis tuo, kad buvo taikytos nesąžiningos ir dėl to neteisėtos ieškovų ir Banko sudarytos Sutarties 8.2., 13.1., 15 punktuose nustatytos sąlygos. CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokėjimo atleidžiami vartotojai – bylose dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo. Taigi, ieškovai šioje byloje nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleisti pagal įstatymą, o pirmosios instancijos teismas be įstatyminio pagrindo nustatė ieškovams pareigą sumokėti 216,00 Eur žyminio mokesčio, kurį CPK 79 straipsnio 4 dalies pagrindu ieškovai sumokėjo ir už apeliacinį, kasacinį skundus, prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad sumokėtas žyminis mokestis grąžinamas, kai jo sumokėta daugiau, negu numato įstatymai. Todėl ieškovams iš valstybės biudžeto grąžinama 686,00 Eur žyminio mokesčio.

64. Bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu ieškovai įrodymų apie bylinėjimosi išlaidas nepateikė, o atsakovas pateikė įrodymus, kad turėjo 2526,14 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti už atsiliepimo į ieškinį, trijų prašymų surašymą, dalyvavo 8 val. trukmės teismo posėdžiuose. Šios išlaidos neviršija 2015 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą numatyto maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) (7, 8.2, 8.16, 8.19 punktai). Kadangi priimamas sprendimas ieškinį tenkinti iš dalies (apie 50 proc. ieškovų reikalavimų), iš ieškovų atsakovui lygiomis priteisiama po 632,00 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, o iš atsakovo valstybei - 75,00 Eur žyminio mokesčio (CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 7 dalis, 93 straipsnio 2 dalis).

65. Bylos nagrinėjimo kasacinėje instancijoje metu šalys duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, o teismo išlaidos, susiję su procesinių dokumentų įteikimu, nesiekia iš šalių valstybei priteistino minimalaus dydžio.

66. Bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje ieškovai įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, o atsakovas turėjo 1412,25 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Šios išlaidos neviršija maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio (7, 8.11 punktai). Kadangi apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies (apie 50 proc. reikalavimų), iš ieškovų atsakovui priteisiama po 353,00 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

67. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai dėl būsto kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, dėl jos 13.1 punkto pripažinimo nesąžininga sutarties sąlyga, dėl vykdomojo įrašo panaikinimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti tarp Luminor Bank AS, veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (juridinio asmens kodas 304870069), ir E. B. bei R. B. 2008-10-07 sudarytos būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 08/10/11GV nutraukimą nuo 2014-12-30 neteisėtu.

Pripažinti tarp Luminor Bank AS, veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (juridinio asmens kodas 304870069), ir E. B. bei R. B. 2008-10-07 sudarytos būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 08/10/11GV 13.1. punktą nesąžininga sutarties sąlyga.

Panaikinti 2015-03-16 Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notaro R. K. atliktą vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. 1-1294.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų E. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui Luminor Bank AS, veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (juridinio asmens kodas 304870069), po 985,00 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Priteisti iš atsakovo Luminor Bank AS, veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (juridinio asmens kodas 304870069), į valstybės biudžetą 75,00 Eur žyminio mokesčio (mokesčio gavėjas - Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, surenkamoji sąskaita LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).

Grąžinti ieškovams E. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir (ar) R. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš valstybės biudžeto (mokesčio gavėjas - Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, surenkamoji sąskaita LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660) 686,00 Eur žyminio mokesčio.