- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-10-27
- Bylos Nr.
- e2A-922-618/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-33-3-00654-2022-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Larisa Šimanskienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“
- Atsakovas
- G. U.
- Kategorijos
- 2.6.1.5Prievolės neįvykdymo teisiniai padariniai
- 2.6.16.9Išperkamoji nuoma
- 2.6.29.3Vartojimo kreditas
- 3.3.1.18.4Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo
- 3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Larisa Šimanskienė
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovei G. U. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 209,97 Eur nesumokėtų nuomos įmokų, 189,00 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Atsakovei nepateikus atsiliepimo į pareikštą ieškinį, ieškovė prašė priimti sprendimą už akių. Nurodo, kad, atsakovei nevykdant su pradine ieškove uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Be kredito“ 2020 m. rugpjūčio 10 d. sudarytos išperkamosios nuomos sutarties ir pradinei ieškovei 2021 m. sausio 19 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi perleidus reikalavimo teisę į atsakovės įsiskolinimą ieškovei, atsakovė liko skolinga ieškovei ieškiniu prašomas priteisti sumas.
2. Atsakovė atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Plungės apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovės 209,97 Eur nesumokėtų nuomos įmokų, 18,90 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 228,87 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, 2022 m. gegužės 31 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 156,94 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių motyvai:
3.1. Dėl reikalavimo priteisti 209,97 nesumokėtų įmokų pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai formaliai patvirtina, kad 2020 m. rugpjūčio 10 d. pradinė kreditorė ir atsakovė sudarė nuomos sutartį, pagal kurią pradinė kreditorė atsakovei perdavė valdyti ir naudotis kilnojamąjį daiktą – baldą (lovą), mokant kas mėnesį nuomos mokestį. Pradinė kreditorė ir ieškovė 2021 m. sausio 19 d. reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu perleido ieškovei reikalavimo teises į atsakovės skolą. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė išperkamosios nuomos teisiniai santykiai, o byloje esantys rašytiniai įrodymai nepagrindžia aplinkybės, jog su ieškove yra tinkamai atsiskaityta. Atsižvelgdamas į tai, nusprendė ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 209,97 Eur nesumokėtų nuomos įmokų tenkinti.
3.2. Dėl 189,00 Eur delspinigių priteisimo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šiuo atveju prašoma priteisti delspinigių suma yra artima skolos dydžiui. Teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes, padarė išvadą, kad prašomų priteisti 0,5 procento delspinigių dydis pažeidžia vartotojo, kaip silpnesnės šalies, interesus, todėl delspinigiai turi būti sumažinti. Teismas nusprendė sumažinti delspinigių dydį iki 0,05 procento dydžio už ieškovės prašomą 180 pradelstų dienų laikotarpį ir nusprendė ieškovei priteisti 18,90 Eur delspinigių.
III. Apeliacinio skundo argumentai
4. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, prašo pakeisti Plungės apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo už akių dalį dėl delspinigių priteisimo ir priteisti ieškovei iš atsakovės 189,00 Eur delspinigių; perskirstyti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kitą sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą; priteisti iš atsakovės 19 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
4.1. Ieškovė nurodo, jog šalių sudarytoje išperkamosios nuomos sutartyje įtvirtinta nuostata, kad nuomininkas, tinkamai vykdęs sutartį per visą jos galiojimo laikotarpį ir sumokėjęs visas nuomos mokesčio mėnesio įmokas, turi teisę įsigyti daiktą. Taigi pradinė kreditorė ir atsakovė susitarė, jog atsakovė turi teisę, bet ne pareigą išsipirkti nuomojamą daiktą. Išperkamosios nuomos teisiniai santykiai buvo kvalifikuojami kaip vartojimo kredito teisiniai santykiai iki 2011 m. balandžio 1 d., tai yra iki tol, kol įsigaliojo Vartojimo kredito įstatymas ir 2011 m. balandžio 1 d. Civilinio kodekso XLIII skyriaus trečiojo skirsnio pakeitimai.
4.2. Ieškovė sutinka, jog tarp pradinės kreditorės ir atsakovės buvo sudaryta vartojimo sutartis, tačiau sutartis negali būti laikoma vartojimo kredito sutartimi ir joje numatytų netesybų skaičiavimo dydžiui, trukmei ar mažinimui negali būti taikomas Vartojimo kredito įstatymas. Mano, kad teismas nukrypo nuo įstatymo nuostatų, taikytinų mažinant netesybas, nepakankamai atsižvelgė į sutarčių laisvės principą, apimantį ir sutarties sąlygų nustatymą. Nagrinėjamu atveju teismas mokėtinų netesybų dydį sumažino 10 kartų, taip iš esmės paneigė šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą.
4.3. Teismas, įvertindamas prašomų priteisti netesybų dydį, vadovavosi tik vartotojo kaip silpnesniosios sandorio šalies interesų apsaugos doktrina, sąžiningumo ir protingumo principais, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovė vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Atsakovė, sudarydama sutartį, prisiėmė sutartyje nustatytus įsipareigojimus, žinodama, kad yra atsakinga už sutarties įvykdymą, laiku negrąžino skolos ar nuomojamo daikto ir nesiėmė jokių veiksmų, kad skola ar nuomojamas daiktas būtų grąžinti arba mokėjimų ar nuomojamo daikto grąžinimas būtų atidėtas vėlesniems terminams. Teismas privalėjo įvertinti ir tai, jog ieškovė po Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo elektroniniu paštu išsiuntė atsakovei pranešimus dėl kreditoriaus pasikeitimo ir pareikalavo įvykdyti prievolę, o į teismą su ieškiniu dėl skolos, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo kreipėsi po protingo termino.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.
6. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
7. Bylos duomenimis nustatyta, jog 2020 m. rugpjūčio 10 d. pradinė kreditorė UAB „Be kredito“ ir atsakovė sudarė Išperkamosios nuomos sutartį Nr. BK-022847 (toliau – sutartis), pagal ją pradinė kreditorė atsakovei išnuomojo kilnojamąjį daiktą – baldą (lovą), kas mėnesį mokant nuomos mokestį sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka ir terminais, o pasibaigus sutarčiai atsakovei suteikta galimybė turtą įsigyti už 1 Eur. Atsakovė savo prisiimtų įsipareigojimų tinkamai nevykdė, tai yra laiku nemokėjo sutartyje numatytų įmokų, o pareikalavus nuomojamo daikto – baldo (lovos) – jo negrąžino, todėl liko skolinga pradinei kreditorei 209,97 Eur nesumokėtų nuomos įmokų. 2021 m. sausio 19 d. pradinė kreditorė reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu perleido reikalavimą ieškovei, ji apie reikalavimo teisių perleidimą ir kreditorės pasikeitimą atsakovę informavo 2021 m. sausio 20 d. pranešimu.
8. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 209,97 Eur nesumokėtų nuomos įmokų, 189,00 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas tenkino dalį ieškinio, priteisdamas ieškovei iš atsakovės 209,97 Eur nesumokėtų nuomos įmokų, tačiau iki 18,90 Eur sumažindamas priteistinų delspinigių dydį.
9. Atsakovė skolos fakto ir jos dydžio neginčijo (savo pozicijos byloje neišreiškė), ieškovė teismo sprendimo už akių dalies, kuria priteista skolos suma, taip pat neskundžia, todėl teismas skolos dydžio klausimu nepasisakys. Ieškovė ginčija tik teismo sprendimo už akių dalį, kuria teismas sumažino priteistiną delspinigių sumą.
10. Ieškovė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai taikė Vartojimo kredito įstatymo nuostatas, nes šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims. Ieškovės nuomone, pradinės kreditorės ir atsakovės sudarytoje sutartyje nustatytas 0,5 procento delspinigių dydis atitinka sutarties šalių valią. Be to, teismas, įvertindamas prašomų priteisti netesybų dydį, vadovavosi tik atsakovės (vartotojo) kaip silpnesniosios sandorio šalies interesų apsaugos principu, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovė vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus, kad ieškovė prašė priteisti delspinigius ne už visą, bet už sutrumpintą laiką – tik už 180 dienų.
11. Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims. Vadovaujantis Vartojimo kredito įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, šio įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo. Taigi Vartojimo kredito įstatymas turi būti taikomas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir dėl to patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį, todėl vien aplinkybė, kad pačioje sutartyje ji įvardyta kaip nuomos, o ne vartojimo kredito sutartis, pati savaime nėra pakankamas pagrindas netaikyti tokiai sutarčiai imperatyvių reikalavimų, reglamentuojančių vartojimo kredito ar jiems prilyginamus teisinius santykius.
12. Vertinimas, ar konkreti sutartis, kurioje susitarta dėl daikto valdymo ir naudojimo su galimybe jį įsigyti, mokant periodines įmokas, patenka į Vartojimo kredito įstatymo reglamentavimo sritį, priklauso nuo sutarties sudarymo tikslo ir jos sąlygų aiškinimo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „Be kredito“ ir atsakovė 2020 m. rugpjūčio 10 d. sudarytoje sutartyje susitarė, jog nuomotoja (UAB „Be kredito“) perduoda nuomininkui (atsakovei) laikinai valdyti ir naudotis už sutartyje nurodytą nuomos mokestį nuomotojui nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį daiktą, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomotojui nuomos mokestį. Sutarties šalys taip pat susitarė, kad, nuomininkui tinkamai vykdžius sutartį visą jos galiojimo laikotarpį, nurodytą sutarties specialiojoje dalyje, ir sumokėjus visas reikiamas įmokas pagal sutartį, pasibaigus sutarčiai, nuomininkui suteikiama teisė įsigyti turtą už 1 Eur. Tokį šalių susitarimą ieškovė reikalauja įvertinti kaip atitinkantį Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą išlygą, kad įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Kaip minėta, ne formalus tam tikrų nuostatų, atitinkančių teisinio reglamentavimo išimtis, įtvirtinimas sutartyje, bet sutartimi sukuriamų prievolių pobūdis ir tikrieji šalių ketinimai sudarant sandorį lemia tokio sandorio kvalifikavimą, o vadovaujantis Civilinio kodekso 1.87 straipsnio 1 dalimi, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.
13. Nusprendžiant, ar UAB „Be kredito“ ir atsakovės 2020 m. rugpjūčio 10 d. sudaryta sutartis galėtų būti pripažinta vartojimo kredito sutartimi, svarbu išsiaiškinti, ar sutartimi siekta išsinuomoti daiktą ir naudotis juo pagal sutarties sąlygas, ar atidėto mokėjimo forma gauti (suteikti) finansavimą sutarties objektui (daiktui) įsigyti. Tam būtina įvertinti aplinkybes, susijusias su daiktų, dėl kurių sudaromi sandoriai, pobūdžiu (ar tokio pobūdžio sandorius pradinė kreditorė įprastai sudaro ir dėl naudotų daiktų, kuriuos pakartotinai naudoja kaip nuomos sutarčių dalyką, ar tik dėl naujų daiktų), nuomininko galimybėmis pasirinkti daikto nuomos terminą, sumokėti daikto kainą nepasibaigus nuomos terminui, santykiu tarp turto kainos ir per sutarties vykdymo laikotarpį mokėtinų įmokų, neapmokėta daikto verte nuomos termino pabaigoje, taip pat tinkamo pareigos atlikti sutartinius mokėjimus nevykdymo pasekmėmis ir pan. Situacija, kai verslo subjektas siūlo vartotojui įsigyti naujus (nenaudotus) daiktus, išdėstant visos daikto kainos mokėjimą per tam tikrą laikotarpį, o įmokas nustatant taip, kad papildomai būtų uždirbama iš atidėto kainos mokėjimo (nepriklausomai nuo to, ar toks uždarbis įvardijamas kaip nuomos mokestis už naudojimąsi daiktu, ar kaip palūkanos už naudojimąsi neapmokėtą daikto kainos dalį sudarančiomis pinigų sumomis), verslininkas sutartyje nusimato galimybę iš sutartį pažeidusio vartotojo po sutarties nutraukimo reikalauti visų sutartinių įmokų iki pat sutarties termino pabaigos sumokėjimo, o vartotojo diskrecija apsispręsti, ar jis pasibaigus sutarties terminui ketina įsigyti daiktą, siejama iš esmės tik su tuo, ar pasilikti sau daiktą, už kurį visa kaina iš esmės jau yra sumokėta, pagal esmę gali būti vertinama kaip dirbtinai, siekiant išvengti Vartojimo kredito įstatymo taikymo, kuriama teisinė konstrukcija, užslepianti tikrąjį vartotojo tikslą įsigyti daiktą nuosavybės teise ir verslininko siekį ne tik vykdyti prekybinę veiklą, bet ir užsiimti vartojimo kredito veikla, finansuojant vartotojui perduodamos prekės įsigijimą ir papildomai taikant užmokestį už naudojimąsi pinigais (nesumokėta daikto kainos dalimi), į mokėtinas įmokas įtraukiant daikto kainą viršijančias sumas (prilygintinas sutartinėms palūkanoms).
14. Visos nutarties 13 punkte aptartos aplinkybės turi būti detaliai išanalizuotos ir, konstatavus, kad tarp UAB „Be kredito“ ir atsakovės susiklostė vartojimo kredito teisiniai santykiai, neturėtų būti apsiribojama vien sutarties sąlygos dėl netesybų dydžio teisėtumo vertinimu (Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis), bet turi būti įgyvendinama ir teismo pareiga savo iniciatyva išsiaiškinti, ar tinkamai įvykdytos vartojimo kredito davėjo pareigos ikisutartinių vartojimo kredito santykių stadijoje įvertinti vartotojo kreditingumą (Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnis), pateikti jam visą reikalingą informaciją, kad jis galėtų apsispręsti dėl sutarties sudarymo (Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnis). Pareigos įvertinti vartotojo kreditingumą nevykdymas lemia bet kokių kredito davėjo teisių, kylančių iš sutarties, išskyrus teisę susigrąžinti kredito sumą, praradimą (Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje). Taigi kredito davėjas galėtų pretenduoti tik į negrąžintą kredito sumą (kuri nagrinėjamu atveju atitiktų skirtumą tarp daikto kainos ir visų pagal sutartį atliktų įmokų), o tai kelia abejonių ir dėl skundžiamo teismo sprendimo už akių dalies, kuria ieškovei iš atsakovės priteistas visas pagal sutartį mokėtinas nuomos mokestis, teisėtumo ir pagrįstumo. Netinkamas informavimo pareigos įgyvendinimas gali sukelti tokias pasekmes: a) vartotojui suteikiama galimybė atsisakyti sutarties; b) kreditoriui gali kilti civilinė atsakomybė, t. y. pareiga atlyginti dėl to patirtus vartotojo nuostolius; c) šios pareigos netinkamas įgyvendinimas gali turėti įtakos vertinant sutarties sąlygų sąžiningumą skaidrumo aspektu.
15. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nutarties 13 ir 14 punktuose aptartos aplinkybės nebuvo įvertintos. Pažymėtina, kad 2020 m. rugpjūčio 10 d. sutartis buvo sudaryta tarp atsakovės ir UAB „Be kredito“. 2021 m. sausio 19 d. pradinė kreditorė UAB „Be kredito“ reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu perleido reikalavimą ieškovei UAB „Legal Balance“. Į pirmosios instancijos teismą dėl skolos priteisimo kreipėsi naujoji kreditorė. Byloje nedalyvaujant UAB „Be kredito“, gali būti ne tik apribotos galimybės išsiaiškinti bylai reikšmingas aplinkybes, bet ir priimtas su pradinės kreditorės teisėmis ir pareigomis susijęs sprendimas. Tokią išvadą patvirtina 2021 m. sausio 19 d. Reikalavimo perleidimo sutarties 5.3, 5.5 punktuose įtvirtintos nuostatos, kad nuomos sandorio pripažinimo negaliojančiu atveju pradinis kreditorius privalo naujajam kreditoriui ne tik grąžinti pagal reikalavimo perleidimo sutartį gautas sumas, bet ir atlyginti visas su išieškojimu susijusias išlaidas. Dėl nurodytos priežasties turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl UAB „Be kredito“ įtraukimo dalyvauti byloje trečiojo asmens procesiniu statusu.
16. Atsižvelgdamas į tai, kas paminėta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikoje įtvirtintos pareigos ex officio kvalifikuoti vartojimo kredito sutartis, neišsiaiškino visų šiai bylai išnagrinėti reikšmingų aplinkybių, dėl to galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla. Šie pažeidimai negali būti pašalinti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, jie sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
17. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pastebi, kad jis nagrinėjamu atveju nesivadovauja ankstesne apygardos teismų praktika, nes ji šiuo metu iš esmės keičiasi (pvz., Kauno apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje e2A-1043-945/2022; Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje e2A-669-826/2022; Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-775-777/2022). Be to, priimamu procesiniu sprendimu teismas siekia viešojo intereso tikslų – užtikrinti įstatymais garantuojamas vartotojų teises.
18. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovei procesiniai dokumentai nebuvo įteikti tinkamai. Pirmosios instancijos teismas sprendime už akių pažymėjo, kad atsakovei procesiniai dokumentai įteikti CPK 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (CPK 175¹ straipsnio 9 dalis). Procesiniai dokumentai atsakovei buvo išsiųsti per LITEKO VEP posistemį. Asmeniui, kuris pagal įstatymus neturi imperatyvios pareigos gauti procesinius dokumentus elektroninių ryšių priemonėmis, kaip ir atsakovė, teismas gali siųsti dokumentus per LITEKO VEP posistemį tik tuo atveju, jei tokio adresato LITEKO VEP posistemio paskyra yra aktyvi ir tik jei jis yra pateikęs sutikimą gauti procesinius dokumentus savo LITEKO VEP posistemio paskyroje. Kaip nustatyta šioje byloje, atsakovė neturi imperatyvios pareigos gauti procesinius dokumentus elektroninių ryšių priemonėmis, o sutikimo gauti procesinius dokumentus šioje byloje elektroninio ryšio priemonėmis nebuvo pateikusi. Taigi, atsakovei skirtų procesinių dokumentų įteikimas CPK 175¹ straipsnio 9 dalyje nustatyta tvarka pripažintinas netinkamu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas
nutaria:
panaikinti Plungės apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą už akių ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.