Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Petro Meidaus ir Danutės Švitinienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. G. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2024 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo S. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir jam paskirta 60 (šešiasdešimt) parų arešto bausmė.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nurodyta panaikinti pradėjus vykdyti bausmę.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. S. G. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2023 m. lapkričio 1 d. apie 12 val. 20 min. (duomenys neskelbtini) esančio namo laiptinėje, kumščiu suduodamas vieną kartą K. P.-B. į kairį skruostą, dėl poodinės kraujosruvos kairiame skruoste, pereinančios į kairės akies apatinį voką, padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, po to, stumdamas rankomis į nugarą, nukentėjusiajai K. P.-B. sukėlė fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis S. G. prašo skundžiamą Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2024 m. birželio 28 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, o šio prašymo netenkinus – pakeisti nuteistajam paskirtą arešto bausmę švelnesne bausme.

2.1. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios bei kitų asmenų parodymais, nors nukentėjusioji įvykio metu buvo neblaivi, taip pat jai buvo konstatuotas psichikos sutrikimas ir ji paguldyta į psichiatrijos ligoninę. Pasak nuteistojo, dėl šių priežasčių nukentėjusioji negalėjo tinkamai suvokti objektyvių aplinkybių ir dėl sutrikusios būsenos galėjo tikėti aplinkybėmis, kurios tuo metu objektyviai neegzistavo, ir jos parodymai negali būti laikomi patikimais.

2.2. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas atmetė jo ir jo sužadėtinės parodymus, motyvuodamas, kad įvairiose proceso stadijose jie neva skyrėsi, buvo nenuoseklūs. Pažymi, kad apelianto ir jo sužadėtinės teisme duoti parodymai iš esmės visiškai atitinka policijos pareigūnų kūno kameromis užfiksuotą situaciją, todėl apeliantui nesuprantama, kodėl šiais parodymais nebuvo vadovautasi.

2.3. Tvirtina, jog nukentėjusioji įvykio metu atvyko ir mėgino patekti į apelianto ir jo sužadėtinės butą. Nuo šio momento nukentėjusios ir apelianto bei jo sužadėtinės parodymai išsiskiria. Nukentėjusioji iš esmės nurodo, kad apelianto sužadėtinė atsisakė ją įleisti, o ji liko laukti už durų, po kurio laiko jas atidaręs apeliantas sudavė jai kumščiu ir pastūmė. Mano, kad tokia įvykių eiga yra alogiška ir mažai tikėtina, kadangi nėra suprantama dėl ko nukentėjusioji liko laukti, taip pat dėl kokių priežasčių atėjęs ir atidaręs duris S. G. turėjo jai suduoti smūgį ir po to ją stumti. Tuo tarpu apeliantas ir jo sužadėtinė aiškiai nurodo, kad nukentėjusioji neleido apelianto sužadėtinei uždaryti durų, ją pastūmė, tai pamatęs S. G. ja išstūmė iš tarpdurio ir uždarė duris. Mano, kad tokie apelianto veiksmai niekaip negali būti vertinami kaip neteisėta, nusikalstama veika. Šiuo atveju pati nukentėjusioji elgėsi neadekvačiai, pradėjo smurtinius veiksmus. Mano, kad nukentėjusiai nepasiekus savo tikslo, išsigandus savo pačios atliktų neadekvačių veiksmų, esant apsvaigimo ir sutrikusios psichikos būsenoje, jai kilo mintis apkalbėti apeliantą ir melagingai pranešti apie neva jai suduotą smūgį.

2.4. Pažymėtina, kad nukentėjusioji dieną prieš tai taip pat buvo atėjusi pas apeliantą ir pasiėmė cigarečių, 20 Eur ir alkoholio butelį, taigi mano, jog ir įvykių dieną ji turėjo tikslą ne pasinaudoti tualetu, o prašyti alkoholio ir/ar pinigų. Be to, apeliantui yra žinoma, kad nukentėjusioji ne pirmą kartą dėl nesaikingo alkoholio vartojimo atsiduria konfliktinėse situacijose, jai kyla psichozės, kurių pasėkoje ji kaltina įvairius asmenis prieš ją smurtavus. Turimais duomenimis ji ne kartą kreipdavosi su pareiškimais dėl smurto, po to juos atsiimdavo.

2.5. Taip pat mano, jog jam buvo paskirta netinkama bausmė, kurią, jei teismas laikytų, kad baudžiamojon atsakomybėn apeliantas patrauktas pagrįstai, prašo sušvelninti skiriant arešto bausmės atidėjimą arba laisvės apribojimo bausmę.

2.6. Nesutinka su teismo argumentu, jog apeliantas ne kartą teistas bei bausmės tikslai galės būti pasiekti tik skyrus realią laisvės atėmimo bausmę. Nurodo, kad absoliuti dauguma jo teistumų padaryti daugiau nei prieš 10 metų, jam dar būnant nepilnamečiu, ir visi šie teistumai, vadovaujantis BK 97 straipsnio 6 dalies nuostatomis, išnykę, taigi parinkdamas bausmės rūšį pirmosios instancijos teismas jais vadovavosi neteisėtai. Mano, kad kitų argumentų dėl realios laisvės atėmimo bausmės skyrimo nėra.

2.7. Akcentuoja, jog apeliantas yra jauno amžiaus, jam reikia rūpintis ir išlaikyti šeimą – gyvena su sužadėtine, turi sūnų bei sužadėtinė laukiasi antro vaiko, rugsėjo mėnesį planuoja vestuves, taip pat ne tik vykdo individualią veiklą, tačiau ir siekdamas gauti didesnių pajamų šeimos poreikiams – papildomai įsidarbino. Taip pat jis pradėjo moraline ir teisine prasme tinkamą gyvenimo būdą, gydosi nuo alkoholizmo. Mano, jog paskirta arešto bausmė sukeltų pernelyg dideles negatyvias pasekmes ne tik pačiam nuteistajam, bet ir jo šeimai, vaikams.

3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorė R. Blaškauskienė prašo nuteistojo S. G. apeliacinį skundą atmesti.

3.1. Cituoja nuteistojo S. G. ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus bei teigia, jog juos paneigia ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, kurie buvo patikrinti teisminio nagrinėjimo metu bei šie parodymai teismo pagrįstai buvo įvertinti, kaip nuteistojo gynybinė pozicija. Nuteistojo kaltę pagrindžia nukentėjusiosios K. P.-B. parodymai, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs bei, kuriuos patvirtina kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys – specialisto išvada, garso įrašas, kuriame fiksuotas skambutis į Bendrąjį pagalbos centrą, vaizdo įrašai fiksuoti prie policijos pareigūnų pritvirtintomis vaizdo kameromis, iš dalies ir liudytojų parodymai. Priešingai apelianto argumentams, vaizdo medžiagoje nėra matyti, jog nukentėjusioji yra visiškai neblaivi ar neadekvati.

3.2. Iš esmės nukentėjusiosios parodymus iš dalies patvirtina ir pačios M. P. parodymai, kuriuose ji patvirtina, kad tikrai įvykio dieną nukentėjusioji buvo atėjusi pas juos į namus ir, kad tikrai vyko konfliktas tarp jos ir S. G.. Kiti M. P. parodymai teismo teisingai įvertinti kritiškai, kadangi jie buvo visiškai nenuoseklūs, kito tyrimo eigoje net tris kartus. Priešingai nei nurodo nuteistasis apeliaciniame skunde, policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą ir viską užfiksavus kameromis pritvirtintomis prie kūnų, M. P. nurodė, kad konfliktas tarp nukentėjusiosios ir S. G. įvyko bendrabučio bendroje patalpoje koridoriuje prie jų kambario durų, vėliau apklausta kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad nukentėjusioji nebuvo įėjusi į patalpas, o buvo bendrabučio laiptinėje, taip pat teigė, kad konflikto nematė, nes tuo metu buvo kambaryje su vaiku, teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad matė konfliktą tarp nukentėjusiosios ir S. G., ir matė, kad nuteistasis nukentėjusiąją tik pastūmė. Apeliaciniame skunde nurodoma nuteistojo aplinkybė, kad nukentėjusiajai po įvykio sutriko psichinė sveikata tik patvirtina tą faktą, kad ši dėl įvykio patyrė didelį stresą ir susijaudinimą.

3.3. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas, parinkdamas S. G. bausmės rūšį ir jos dydį už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje padarymą bei nustatydamas arešto bausmės dydį, tinkamai įvertino ne tik nuteistojo padarytos veikos pavojingumą, bet ir nuteistojo asmenybę. S. G. anksčiau teistas net septynis kartus, iš kurių net keturis kartus už smurtinius nusikaltimus, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka, taigi, darytina išvada, jog šiuo atveju tik trumpalaikis laisvės atėmimas gali užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimą. Taikyti BK 75 straipsnio nuostatų šiuo atveju nėra galimybės, kadangi šiam asmeniui šios rūšies bausmė yra skiriama nebe pirmą kartą.

4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusioji K. P.-B. nurodo nesutinkanti su nuteistojo S. G. apeliaciniu skundu.

4.1. Nesutinka su nuteistojo argumentais dėl nukentėjusiosios neva turimo psichikos sutrikimo, taip pat dėl įvykių metu buvusio jos sunkaus neblaivumo. Taip pat nesupranta, kodėl įvykių metu nebuvo patikrintas S. G. blaivumas.

4.2. Tvirtina, jog apklausiama teisme M. P. melavo ir tai pati prisipažino paskutinio posėdžio metu. Prašo ištirti liudytojos veiksmus.

4.3. Teigia, jog tiek jos parodymai duoti 2023 m. gruodžio 7 d., tiek esant blaiviai, visuomet buvo teisingi ir niekuomet nesiskyrė. Taip pat nurodo, priešingai nuteistojo teiginiams, į (duomenys neskelbtini) atvykusi tik 2023 m. spalio 31 d. Be to, norėtų, jog S. G. pateiktų įrodymus dėl savo išsakytų teiginių apie nukentėjusiosios rašomus pareiškimus dėl smurto.

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas A. C. prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė bei nukentėjusioji – atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistojo S. G. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

7. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek yra prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniu skundu nuteistasis S. G. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje atliktu įrodymu vertinimu, tai yra tvirtina neįvykdęs jam inkriminuotos nusikalstamos veikos – nesudavęs nukentėjusiajai kumščiu, dėl ko pastarajai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, taip pat teigia, jog pačios nukentėjusiosios K. P.-B. parodymai negali būti laikomi patikimais dėl neblaivumo bei konstatuoto psichikos sutrikimo. Be to, apeliantas nesutinka ir su jam skirta bausme, mano šią esant netinkamai parinktą dėl nepagrįstai konstatuoto teistumo buvimo ir dėl to neteisingą.

8. Vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, Nr. 2K-439/2011, Nr. 2K-26-689/2018, Nr. 2K-78-648/2020). Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-697/2023).

9. Išnagrinėjusi apeliacinio skundo bei atsiliepimų į jį teisinius argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo, tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė teisingą išvadą, su kuria visiškai sutinka ir teisėjų kolegija, kad byloje esančių įrodymų visiškai pakanka S. G. kaltei dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, pagrįsti. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas motyvuotai pasisakė, kuriais įrodymais remiasi darydamas šią išvadą, o kuriuos vertina kritiškai ir atmeta. Visgi, kartu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas vertindamas S. G. asmenybę charakterizuojančius duomenis netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas, 97 straipsnis) bei dėl to parinko netinkamai individualizuotą bausmę, kas sudaro pagrindą pakeisti skundžiamą nuosprendį (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

10. Pirmosios instancijos teismas, teismo posėdyje išnagrinėjęs bei patikrinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, jog S. G. kaltė dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, tai yra, jog kaltinime nurodytu laiku bei vietoje S. G. kumščiu sudavė nukentėjusiajai K. P.-B. į kairį skruostą, taip dėl poodinės kraujosruvos kairiame skruoste, pereinančios į kairės akies apatinį voką, padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, po to, stumdamas rankomis į nugarą – sukėlė fizinį skausmą, yra įrodyta.

11. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas išvadas dėl S. G. kaltės nukentėjusiajai K. P.-B. nežymiai sutrikdžius sveikatą bei sukėlus fizinį skausmą, pagrindė nukentėjusiosios K. P.-B. teisminio nagrinėjimo metu bei ikiteisminio tyrimo metu 2023 m. gruodžio 7 d. duotais parodymais, iš kurių matyti, jog nukentėjusioji viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad jos atžvilgiu smurtavo būtent S. G., tai yra kumščiu staigiai jai kirto į kairę akį bei ketinant nueiti, pastūmė į nugarą (1 t., 14-15 b.l.; 2 t., 109-110 b.l.) bei juos patvirtinančia kitų, byloje esančių netiesioginių įrodymų visuma – liudytojų M. N. (1 t., 83 b.l.; 2 t., 113 b.l.), E. K. (1 t., 71-73 b.l.; 2 t. 114 b.l.), A. P. (1 t., 59-61 b.l.; 2 t., 110 b.l.), A. K. (1 t., 89-91 b.l.; 2 t., 111 b.l.) parodymais, Bendrojo pagalbos centro garso įrašų turiniu (1 t. 104-108 b.l.), policijos pareigūnų kūno kamerų įrašuose užfiksuota informacija (1 t., 133-135 b.l.), specialisto išvada (1 t., 127-130 b.l.), 2023 m. lapkričio 1 d. parodymų protokolo turiniu (1 t., 6-7 b.l.), parodymų patikrinimo vietoje bei savanoriško daiktų pateikimo protokolais (1 t. 18-24, 27-35 b.l.). Atsižvelgus į visą baudžiamosios bylos medžiagą, pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei šioje dalyje priėmė neteisėtą nuosprendį, nėra. Tai, kad bylos įrodymus teismas įvertino ne taip, kaip to norėtų apeliantas, savaime nereiškia, jog skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių ar, kad, šioje dalyje, buvo netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas.

12. Teisėjų kolegija, kaip nepagrįstus, atmeta nuteistojo argumentus, jog nukentėjusiosios parodymais nėra galima vadovautis, kadangi kaip pagrįstai konstatuota ir skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusiosios K. P.-B. parodymai teisme visiškai atitiko jos pirminius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir iškart po įvykio, taip pat jos parodymai dėl smūgio į veidą sudavimo ir pastūmimo aplinkybių, įvykio vietos buvo nuoseklūs, detalūs ir logiški, bei atitiko tiek liudytojų parodymus, tiek kitų įrodymų visumą. Apklausiama teisme nukentėjusioji K. P.-B. parodė, jog „norėjo užeiti pas pažįstamą S. G. į namus, kadangi jai prireikė į tualetą. Ėjo kartu su draugais M.ir E., bet pas S. į butą ėjo viena. Nuėjusi prie S. buto durų, pabeldė į duris. Duris atidarė M., kuri susinervinusi pasakė jai, kad neįleis, paklaus S., liepė jai palaukti ir uždarė duris. Kai M. uždarė duris, ji stovėjo prie uždarytų durų ir laukė. Pravėręs duris ir pamatęs ją, S. supyko ir kumščiu staigiai jai kirto į kairę akį. Smūgis buvo labai stiprus, bet ji nenugriuvo, lyg truputį atsirėmė į kampą. S. liepė jai eiti. Kai ji buvo užsisukusi, ketindama eiti, S. pastūmė ją į nugarą, ji įsikibo į laiptų turėklą, kad nenugriūtų. <...> Tuo metu ji buvo neblaivi, dėl to, kas atsitiko labai susinervino. Buvo šoko būsenoje. Paskambinusi numeriu 112, pranešė apie patirtą smurtą. Prie namo, kuriame gyvena S., atvyko policijos ekipažas ir greitoji medicinos pagalba. Ją apžiūrėję medikai, patarė sumuštą vietą pašaldyti. <...> Tą pačią dieną vėl kreipėsi į medikus, kad ją nuodugniau apžiūrėtų ir parašė pareiškimą policijai. <...> Patinimas ant veido buvo ilgai, lūžių nebuvo, bet skruostikaulis sunkiai gijo“. Iš esmės analogiškai įvykių aplinkybes nukentėjusioji paaiškino ir jos daugiabučio namo kieme laukusiems M. N. bei E. K., kurie duodami parodymus pirmosios instancijos teisme, atitinkamai, parodę, jog „K. pasakė, kad nori užeiti pas S. į tualetą. Pas S. K. ėjo viena, jis ir E. liko jos laukti S. namo kieme prie laiptinės, kurioje gyvena S., durų. Kažkur po 10-15 minučių iš laiptinės išbėgo K., šaukdama, kad S. jai trenkė ir ji kviečia policiją ar greitąją. K. atrodė sutrikusi ir pasimetusi. Jos veidas buvo šiek tiek paraudęs.“, „K. panoro užeiti pas S., lyg į tualetą. Pas S. K. užėjo viena, jis ir M. liko kieme prie įėjimo į S. daugiabutį, ten stovėjo ir rūkė. Praėjus gal dešimčiai minučių, K. išbėgo rėkdama, kad S. jai trenkė, keikėsi. Ant jos veido lyg buvo kažkoks paraudimas, bet ji iš pykčio buvo visa paraudus“. Taip pat tas pačias įvykių aplinkybes K. P.-B. nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems medikams, policijos pareigūnams, kas matyti iš skundžiamame nuosprendyje detaliai išdėstytų, liudytojų A. P., A. K. duotų parodymų. Kaip parodė, K. P.-B. iš kart po įvykio pagalbą teikusi medikė, ji nuvykusi prie namo adresu (duomenys neskelbtini) pagal pranešimą, kad buvo sumušta moteris, moteris sakė, kad jai trenkė į veidą S. G., akivaizdžiai matėsi, kad vienas žandas paraudęs. Iš 2024 m. vasario 22 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus Specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog K. P.-B. nustatyta poodinė kraujosruva kairiame skruoste, pereinanti į kairės akies apatinį voką, padaryta kieto buko daikto poveikyje, vienu trauminiu poveikiu gali būti 2023 m. lapkričio 1 d. iki sužalojimo konstatavimo Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje. Neatmetama galimybė, kad šis sužalojimas galėjo būti padarytas kitam asmeniui sudavus smūgį kumščiu. Labiau tikėtina, kad K. P.-B. sužalojimas padarytas kitam asmeniui sudavus smūgį kumščiu. Kraujosruva vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 127-130), kas iš esmės atitinka nukentėjusiosios nurodytą sužalojimo mechanizmą bei kartu dar ir paneigia nuteistojo tyrimo metu iškeltą versiją, jog nukentėjusioji galėjo susimušti veidą griūdama nuo laiptų. Šalia šių aplinkybių iš Bendrojo pagalbos centro garso įrašo bei jo 2024 m. vasario 20 d. stenogramos taip pat matyti, jog K. P.-B. iš karto po įvykio, dar besileisdama laiptais į daugiabučio namo kiemą, kur jos laukė liudytojai M. N. ir E. K., paskambino bendruoju pagalbos telefonu bei nurodė, jog jai reikalinga greitoji pagalba, kadangi ją sumušė S. G. – „smūgiavo į kairį žandą ir labai stipriai sumušė“, įraše taip pat girdėti kaip K. P.-B. dar pokalbio su dispečere metu apie S. G. smurtinius veiksmus nurodo ir M. N. (1 t., 104-105 b.l.). Taigi, kaip jau ir buvo minėta, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina nukentėjusiosios K. P.-B. nurodytas aplinkybes.

13. Dėl nuteistojo argumentų, susijusių su nukentėjusiosios psichine sveikata bei neblaivumu, teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip ir konstatuota pirmiau, nagrinėjamoje byloje yra pakankamai duomenų pagrindžiančių nuteistojo S. G. kaltę smurtavus prieš nukentėjusiąją ir vien aplinkybė, jog nukentėjusiajai yra diagnozuotas tam tikras psichikos sutrikimas (F20.0 Paranoidinė šizofrenija) (1 t., 11 b.l.) ar, jog įvykių metu ji buvo neblaivi, surinktų įrodymų nepaneigia bei, kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, savaime nedaro jos parodymų neteisingais ar nepatikimais. Papildomai pažymėtina, jog po aptariamų įvykių nukentėjusioji betarpiškai bendravo su byloje liudijusiais asmenimis (policijos pareigūnais, greitosios pagalbos tarnybos specialiste), tačiau byloje nėra užfiksuota jokių objektyvių duomenų, jog pastariesiems būtų kilę kokių nors abejonių dėl nukentėjusiosios psichinės būklės ar gebėjimo suvokti įvykių aplinkybes. Taip pat neatmestina, jog būtent patirtas fizinis smurtas iššaukė nukentėjusiosios susijaudinimą ir galimai tam tikrą būklės paūmėjimą, dėl ko nukentėjusioji įvykių dieną buvo siųsta gydytojo psichiatro konsultacijai.

14. Kiek tai susiję su paties nuteistojo S. G. bei jo sužadėtinės M. P. ikiteisminio tyrimo bei bylos teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų bei pateiktų įvykio versijų vertinimu, pirmosios instancijos teismas sprendė nesant pagrindui vadovautis minėtų asmenų parodymais dėl jų prieštaringumo, nenuoseklumo, nelogiškumo ir prieštaravimų kitiems bylos duomenims, o nesutikti su šia išvada teisėjų kolegija taip pat neturi teisinio pagrindo. Kaip matyti, tiek apeliaciniame skunde, tiek apklausiamas teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistasis S. G. neneigė, jog kaltinime nurodytu laiku bei vietoje tarp jo ar tai liudytojos M. P. ir nukentėjusios K. P.-B. įvyko konfliktas, tačiau tvirtino jokių smūgių nukentėjusiajai nesudavęs, o tik po to, kai pamatė (ar tai M. P. jam pasakė), kad nukentėjusioji K. P.-B. neleido apelianto sužadėtinei (liudytojai M. P.) uždaryti durų ir ją pastūmė, pats išstūmė (pastūmė į krūtinę) K. P.-B. iš tarpdurio ir uždarė duris. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2023 m. gruodžio 14 d. S. G. parodė, jog „2023 m. lapkričio mėnesį, tikslios datos neatsimena, dienos metu buvo namuose kartu su M. P. ir sūnumi. Išgirdo, kad stuksena į bendras koridoriaus duris. M. P. nuėjo atidaryti bendras koridoriaus duris. Ar M. P. tuo metu buvo kambaryje ar koridoriuje, neatsimena. Išgirdo, kad M. P. kalba su K. P.-B.. Netrukus į kambarį verkianti atbėgo M. P.. Ši buvo labai susinervinusi. Pasakė, kad K. P.-B. pastūmė. <...> Labai susinervino. Staigiai nuėjo prie K. P.-B., kuri stovėjo laiptinėje viena ranka prilaikydama durų rankeną. Priėjęs <...> ranka pastūmė į krūtinę. Kuria ranka pastūmė, negali pasakyti. Po stūmimo K. nenugriuvo. Uždarė bendras koridoriaus duris ir užsirakino. (1 t., 147-148 b.l.). Tos pačios dienos apklausoje nuteistojo S. G. sužadėtinė, liudytoja M. P., įvykių aplinkybes aiškino iš esmės tapačiai, kaip ir apeliantas, tai yra tvirtino, jog K. P.-B. įvykių metu prašėsi įleidžiama į tualetą, ji (liudytoja M. P.) nieko nesakydama uždarinėjo duris, o tuo metu K. P.-B. pakišusi koją tarp durų, neleisdama jų uždaryti, bei rankomis ją (liudytoją M. P.) stumtelėjusi, dėl ko ji griuvo koridoriuje. Atsikėlusi, nuėjo į savo kambarį ir S. G. pasakė, kad atėjo K.. Kaip ir kas vyko toliau, nematė, nes buvo užsidariusi kambaryje. S. greitai atėjo į kambarį, pasakė, kad K. P.-B. brovėsi į tualetą, jį pastūmė, o jis pastūmė K. ir uždarė bendras koridoriaus duris“ (1 t., 63-67 b.l.). Kartu teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip matyti iš byloje esančių į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų kūno kamerų įrašų, tiek nuteistasis tiek liudytoja M. P. pasakodami įvykių aplinkybes konkrečiai nurodę, jog konfliktas įvyko prie jų bendrabučio kambario, o ne bendrų laiptinės durų, ką vėliau esant netiesa pripažino ir patys, ir, kad nukentėjusioji nebuvo įėjusi į patalpas. Taigi, iš bylos duomenų akivaizdu, jog tiek apeliantas tiek liudytoja M. P. duodami parodymus įvairiose proceso stadijose, painiojosi tarp įvykio aplinkybių – kur konkrečiai įvyko įvykis, ar S. G. tiesiogiai stebėjo kaip K. P.-B. pastūmė liudytoją M. P. ir ši nugriuvo ar tik vėliau jam šias aplinkybes nurodė liudytoja ir ar iš viso buvo šis stūmimo veiksmas ir pan., ar liudytoja M. P. tiesiogiai matė kaip S. G. tik pastūmė nukentėjusiąją K. P.-B. ar, visgi, buvo savo kambaryje su vaiku ir nieko nematė ir pan. Atsižvelgus į išdėstytų aplinkybių visumą, konstatuotina, jog pirmiau aptartas apelianto bei liudytojos M. P. parodymų nenuoseklumas, kartu įvertinus ir kitų byloje esančių įrodymų kontekstą, leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai dėl šių parodymų atmetimo, ypač nesant nustatytiems jokiems esminiams prieštaravimams tarp nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių. Apelianto skunde akcentuojama aplinkybė, jog jo parodymai visiškai atitinka policijos pareigūnų kūno kamerų įrašuose užfiksuotą informaciją, nesudaro teisinio pagrindo jais vadovautis, kadangi minėtuose įrašuose užfiksuota tik apelianto įvykių metu pateikta versija, kuri yra paneigta pirmiau aptartų įrodymų visuma. Tuo tarpu aplinkybė, jog nukentėjusioji buvo nepageidaujama nuteistojo namuose, šiuo atveju nepateisina jo atliktų smurtinių veiksmų, ypač byloje nesant jokių duomenų, kad nukentėjusioji būtų kėlusi kokią nors grėsmę nuteistojo ar jo šeimos saugumui.

15. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi bei nekeičia jau aptartų išvadų dėl nuteistojo kaltės įvykdžius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

16. Kaip ir minėta, apeliaciniu skundu S. G. taip pat nesutinka su jam skirta bausme, kurią, jei teismas laikytų, kad baudžiamojon atsakomybėn apeliantas patrauktas pagrįstai, prašo sušvelninti, skiriant laisvės apribojimo bausmę arba atidedant skirtos arešto bausmės vykdymą.

17. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sankcija numato alternatyvias bausmės rūšis – viešuosius darbus, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki vienerių metų. Skundžiamu nuosprendžiu skirdamas bausmę nuteistajam pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad buvo padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, kurio buvo pasikėsinta į asmens sveikatą, veika baigta, taip pat įvertino ir nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes – yra dirbantis (vykdo individualią veiklą), turi mažamečių išlaikytinių, yra baustas administracine tvarka, taip pat teismas pažymėjo, jog S. G. teisiamas jau aštuntą kartą, keturis kartus yra teistas už smurtinius nusikaltimus, be to, teismas nustatė vieną S. G. baudžiamąją atsakomybę sunkiančią aplinkybę - nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), ir nė vienos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Šių aplinkybių pagrindu sprendė, jog bausmės tikslai nuteistajam S. G. gali būti pasiekti tik paskyrus arešto bausmę bei jos dydį, įvertinus nustatytų baudžiamąją atsakomybę sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių kiekį bei santykį, nustatant didesnį nei BK 49 straipsnio 3 dalyje numatytos arešto bausmės vidurkis. Taip pat, įvertinęs, jog S. G. yra teistas, taip pat ir už analogiškus nusikaltimus, darė išvadą nesant pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl bausmės vykdymo atidėjimo netaikė. Kaip ir minėta, apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog šioje byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką jis įvykdė būdamas teistas BK 97 straipsnio prasme.

18. Iš tiesų iš byloje esančio Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, jog S. G., kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, praeityje yra ne kartą teistas, taip pat ir už smurtinius nusikaltimus, jo atžvilgiu apkaltinamasis nuosprendis yra priimtas ir užsienio valstybėje (2 t., 10-24 b.l.). Pažymėtina, jog BK 97 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad į teistumą teismas atsižvelgia skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, spręsdamas dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, taip pat pripažindamas asmenį pavojingu recidyvistu. Tačiau BK 97 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad tada, kai sueina BK 97 straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais. Taigi, išnykęs teistumas iš esmės neturi teisinės reikšmės skiriant bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą. Kartu akcentuotina, jog pagal BK 27 straipsnio 1 dalies prasmę nusikaltimų recidyvas konstatuojamas ir asmuo yra laikomas recidyvistu nuo to momento, kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas padaręs naują tyčinį nusikaltimą.

19. Iki šioje byloje pripažintos įrodyta S. G. 2023 m. lapkričio 1 d. nusikalstamos veikos padarymo dienos jis paskutinį kartą buvo teistas Utenos apylinkės teismo 2023 m. vasario 24 d. d. nuosprendžiu trisdešimties parų arešto bausme, kurios vykdymas buvo atidėtas šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 97 straipsnio 3 dalies 1 punktu, turinčiais teistumą laikomi asmenys, kuriems bausmės vykdymas buvo atidėtas, – laikotarpiu, kuriam buvo atidėtas bausmės vykdymas. Kaip matyti, iš Probuojamųjų asmens duomenų registro S. G. buvo išregistruotas 2023 m. rugsėjo 18 d. (1 t., 23 b.l.), taigi, nuo šios dienos išnyko jo teistumas BK 97 straipsnio 3 dalies 1 punkto prasme, ir jis nelaikomas teistu. Analogiška situacija ir su S. G. atžvilgiu priimtu Utenos apylinkės teismo 2021 m. liepos 23 d. nuosprendžiu – teistumas pagal šį nuosprendį išnyko 2021 m. lapkričio 17 d. Taigi, atsižvelgiant į pirmiau aptartų aplinkybių visumą, 2023 m. lapkričio 1 d., kuomet S. G. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, jis neturėjo galiojančio teistumo, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamą nusikalstamą veiką padarė recidyvistas, ką pripažino jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, bei, įvertinęs ankstesnio teistumo faktus, nepagrįstai paskyrė nuteistajam su laisvės atėmimu susijusią bausmę, kuri, šiuo atveju, negali būti laikoma tinkamai individualizuota ar teisinga. Visos šios aplinkybės sudaro pagrindą keisti skundžiamą nuosprendį (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai), pašalinant S. G. baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, bei paskiriant apeliantui tinkamai individualizuotą bausmę.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma – tiek apibūdinanti pačią nusikalstamą veiką, tiek patį nuteistąjį, leidžia spręsti, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai apeliantui gali būti pasiekti nuteistajam paskyrus vieną iš švelniausių BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų bausmių – laisvės apribojimą (viešųjų darbų bausmės skyrimas šiuo atveju nesvarstomas nesant išreikštai apelianto pozicijai dėl šios bausmės atlikimo), be intensyvios priežiūros, bei šios bausmės trukmę nustatant artimą galimam skirti minimaliam terminui. Šią išvadą pagrindžia ir kartu su apeliaciniu skundu nuteistojo pateikti papildomi duomenys, patvirtinantys, jog apeliantas iš tiesų siekia teigiamų pokyčių gyvenime – įsidarbino, jam buvo atlikta potraukio alkoholiui blokavimo procedūra, taip pat jo draugė laukiasi antrojo vaiko (2 t., 135-141 b.l.). Taip pat teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus, jog buvo padaryta smurtinio pobūdžio nusikalstama veika bei tokio pobūdžio veika S. G. veiksmuose pasireiškia nebe pirmą kartą, yra tikslinga nuteistajam skirti įpareigojimą dalyvauti elgesio pataisos programoje (BK 48 straipsnio 4 dalies 1 d.) bei siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant minimalų įmokos dydį (BK 48 straipsnio 6 dalis, BK 67 straipsnio 1 dalis).

21. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktos pažymos matyti, kad iš S. G. valstybės naudai prašoma išieškoti 129,17 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų už teisinės pagalbos teikimą. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Įvertinusi bylos nagrinėjimo rezultatą, tai yra, jog nuteistojo apeliacinis skundas yra tenkinamas iš dalies, aplinkybę, jog apeliacinės instancijos teisme gynėjo dalyvavimas, šiuo atveju, buvo būtinas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo nuteistojo (BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 322 straipsnio 1 dalis) bei byloje nesant konkrečių duomenų apie apelianto turtinę padėtį, teisėjų kolegija sprendžia nesant pagrindo iš nuteistojo A. G. priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pakeisti Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2024 m. birželio 28 d. nuosprendį:

pašalinti iš nuosprendžio nuteistajam S. G. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad veiką jis padarė būdamas recidyvistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

- 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, be intensyvios priežiūros, įpareigojant S. G. visą laisvės apribojimo laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje;

- baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL 500 (penki šimtai) Eur dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, šios įmokos sumokėjimo terminą nustatant iki 2024 m. gruodžio 31 d.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nepriteisti iš nuteistojo S. G. 129, 17 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymą už jam suteiktą teisinę pagalbą.