- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-27
- Bylos Nr.
- I-1035-821/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03606-2016-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- P. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo P. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo (toliau - ir Lukiškių TI-K), priteisti 2 400 EUR neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 1-8) nurodo, kad laikotarpiu nuo 2016-02-15 iki 2016-06-15 Lukiškių TI-K buvo kalinamas perpildytose kamerose. Būdamas mažesnėje erdvėje nei nustato teisės aktai, patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais. Dėl šių priežasčių sutriko miegas, jaučia nuolatinę depresiją, kameroje dėl buitinių sąlygų tarp suimtųjų nuolat kyla konfliktai. Kamerose trūksta kėdžių sėdėti prie stalo. Tualetas nuo kameros atskirtas tik nedidele sienele, todėl nėra galimybės tualetu naudotis privačiai, nuolat sklinda nemalonūs kvapai. Dėl šių priežasčių jaučia diskomfortą, psichologinius išgyvenimus.
Kameros neatitinka higienos normų reikalavimų, yra buitinių parazitų, pelėsio, nevalomi langai, trūksta oro. Tai nesaugi sveikatai aplinka. Jeigu nuteistasis pasiskundžia netinkamomis laikymo sąlygomis, jis perkeliamas į kitą kamerą. Pažymi, kad pareiškėjas daug kartų buvo perkeltas į kitas kameras, o tai sukėlė jam itin didelių nepatogumų. Teigia, kad kamerose taip pat netinkama ventiliacija, apšvietimas, temperatūra.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodo, kad vienos valandos pasivaikščiojimas kiemelyje prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą išaiškinimui. Lukiškių TI-K dažnai nėra šilto (karšto) vandens, todėl neturėjo galimybės nusiprausti duše vieną kartą per savaitę. Nors ir vyksta kokie nors remonto darbai, galimybė nusiprausti duše vieną kartą per savaitę turi būti užtikrinta. Pareiškėjo nuomone, galimybė praustis duše tik vieną kartą per savaitę iki 15 minučių yra šiurkštus Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
Lukiškių TI-K nėra užtikrinamas tinkamas maitinimas. Maistas neskanus, energetinė vertė yra nuo 1300 iki 1500 kalorijų, neužtikrinamas maisto kiekis, kokybė. Paaiškina, kad visi nurodyti pažeidimai tęsėsi beveik keturis mėnesius ir neigiamai įtakojo pareiškėjo psichiką ir sveikatą. Netinkamas laikymo sąlygas vertina kaip kankinimą, orumo pažeminimą. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 2400 EUR.
Atsiliepimas
Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K atsiliepimu (b. l. 13-22) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, pateikė duomenis kokiose ir kokio dydžio kamerose pareiškėjas buvo laikomas, kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju.
Nurodė, kad 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų direktoriaus įsakymu V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. Kai kuriais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Tačiau skaičius nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Didžiausią dalį čia esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat čia laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos, nuteistieji, kurie įstaigoje palikti atlikti ūkio darbus. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.
Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už tvarką kamerose atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Jiems išduodamas reikalingas inventorius. Siekdamas palaikyti švarą Lukiškių TI-K sudaro sutartis su bendrovėmis, kurios atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą, profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji dažnai patys piktybiškai niokoja ir gadina kamerose esantį turtą, todėl dažnai vėl tenka daryti pakartotinį remontą.
Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms susidėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai įrengiamos didesnės arba mažesnės lentynos. Kamerų plotas pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti papildomų baldų.
Nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliai per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Taip pat paaiškino, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kratą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Suimtiesiems taip pat sudaromos sąlygos kasdien ne mažiau nei vieną valandą pasivaikščioti gryname ore.
Paaiškino, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. Nr. 4/07-117 įsakymu „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pareiškėjui buvo nustatytas nedirbančių vyrų maisto racionas (valgiaraštis). Pagal atliktų patikrinimų duomenims, nedirbančių vyrų paros maisto davinio ir pietų maisto davinio energetinė atitinka nustatytas normas.
Pažymėjo, kad skundas grindžiamas pareiškėjo samprotavimais, nusiskundimai bendro pobūdžio. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu, siekiant nesąžiningai pasipelnyti valstybės sąskaita. Pareiškėjas neįrodė žalos atsiradimo, todėl valstybei civilinė atsakomybė nekyla. Atsakovės atstovas taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo 6,84 EUR su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo (suėmimo vykdymo) sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo laikotarpiu nuo 2016-02-15 iki 2016-06-15.
Iš byloje esančių duomenų (b. l. 13-14, 23-26) nustatyta, kad pareiškėjas 2016-02-15 Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 256, kurios plotas - 23,32 kv. m. (7 asmenys kameroje). Toje pačioje kameroje laikytas iki 2016-02-21 (7 asmenys kameroje). 2016-02-22 – 2016-03-02 laikytas kameroje Nr. 210, kurios plotas - 7,00 kv. m. (1 asmuo kameroje). 2016-03-03 perkeltas į kamerą Nr. 115, plotas - 7,45 kv. m. (2 asmenys kameroje). 2016-03-04 perkeltas į kamerą Nr. 309, plotas - 7,72 kv. m. (3 asmenys kameroje). Kameroje Nr. 309 pareiškėjas laikytas iki 2016-03-31 (laikytų asmenų skaičius kito nuo 2 iki 3). 2016-04-01 perkeltas į kamerą Nr. 256, jos plotas - 23,32 kv. m. (4 asmenys kameroje). Kameroje Nr. 256 pareiškėjas laikytas iki 2016-05-18 (laikytų asmenų skaičius kito nuo 8 iki 4). 2016-05-19 pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 267, jos plotas 7,63 kv. m. (1 asmuo kameroje) ir tą pačią dieną perkeltas į kamerą Nr. 282, kurios plotas 7,82 kv. m. (1 asmuo kameroje). Kameroje Nr. 282 pareiškėjas laikytas iki 2016-05-25 (2 asmenys kameroje). 2016-05-26 perkeltas į kamerą Nr. 263, kurioje laikytas iki 2016-06-01, jos plotas - 7,83 kv. m. (laikytų asmenų skaičius kito nuo 1 iki 2). 2016-06-02 perkeltas į kamerą Nr. 281, plotas - 7,87 kv. m. (1 asmuo kameroje). Šioje kameroje laikytas iki 2016-06-14 (laikytų asmenų skaičius kito nuo 1 iki 2). 2016-06-15 išvyko į Marijampolės pataisos namus.
Žemesnės instancijos teismas
Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuota doktrinine nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo ,,žeminančios“ Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., LVAT 2013 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1222/2013).
Nuo 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m. turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). EŽTT praktikoje ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose taip pat nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą (žr., pvz. LVAT 2015 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2215-520/2015, 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2227-520/2016 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o šis reikalavimas nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).
Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikytas 121 dieną, iš jų 29 dienas jam nebuvo užtikrinta minimali ploto norma tenkanti vienam asmeniui (pareiškėjui teko 3,33 – 2,57 kv. m.).
Ginčai dėl saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos užtikrinimo susiję ne tik su pakankamo gyvenamųjų patalpų ploto suteikimu, bet ir su kitais fiziniais kalinimo sąlygų aspektais – kameros oro temperatūra, vėdinimu, apšvietimu, sanitarine įranga, higiena, ir kt. Šiuos klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015).
Pareiškėjas grįsdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo skunde nurodė, kad jo laikymo sąlygos buvo antisanitarinės, kamerose buvo pelėsio, buitinių parazitų, nešvaru, neužtikrintas tinkamas apšvietimas, temperatūra, ventiliacija.
HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti laisvės atėmimo vietų gyvenamąsias patalpas, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Laisvės atėmimo vietose bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (HN 134:2015 14 punktas). Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s (HN 134:2015 16 punktas). Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka (HN 134:2015 20 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 punktas).
Vilniaus visuomenės sveikatos centras atlikęs patikrinimus Lukiškių TI-K (pareiškėjo buvimo ar jam artimais laikotarpiais) nustatė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus (b. l. 84-85, 106). Patikrinimų metu vienoje iš kamerų buvo nešvaru (b. l. 84-85), tačiau pažeidimas grįžtamosios kontrolės metu pašalintas (b. l. 83). Taip pat buvo nustatytas temperatūros rodiklių neatitikimas, užfiksuota pelėsio požymių (b. l. 86). Buitinių parazitų kamerose nenustatyta, dėl profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, deratizacijos) darbų atlikimo Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartį su įmone, turinčia licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (b. l. 94-95, 96-97, 127-130). Pastebėjus buitinius kenkėjus, Lukiškių TI-K vykdomi profilaktiniai aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos) darbai, jų atlikimas teisės aktų nustatyta tvarka registruojamas žurnale (b. l. 106-115, 116-126). Kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų kitus higienos pažeidimus, nei patikrinimų metu nustatė Vilniaus visuomenės sveikatos centras, byloje nėra. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad pareiškėjo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K ne visada atitiko higienos normų reikalavimus.
Pareiškėjas taip pat skundžia tuo, kad kamerose trūko vietos visiems kameroje esantiems asmenims valgyti prie stalo vienu metu.
Tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Eksploatavimo taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 (14.6-14.8 punktuose nustatyta, kad tardymo izoliatorių kameroje privalo būti prie grindų pritvirtintos metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Atsakovės atstovo teigimu, visose kamerose yra stalai, taburetės (suoliukai), lentynos maisto produktams, higienos priemonėms susidėti, tačiau dėl nedidelio kamerų ploto įrengti papildomų baldų nėra galimybių. Teismo vertinimu, būtinųjų baldų trūkumas negali būti pateisinamas mažu kameros plotu. Teisinis reguliavimas įpareigoja pataisos įstaigas užtikrinti tinkamas kalinimo (suėmimo vykdymo) sąlygas, todėl kameros turi būti tokio dydžio, kad jų ploto pakaktų ne tik jose laikomiems asmenims, bet ir būtiniems baldams. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu teko gyventi ir perpildytose kamerose, tikėtina, jog tuo metu kamerose galėjo trūkti ir tam tikro inventoriaus.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad tualetas nuo kameros atskirta tik nedidele sienele, todėl juo turėjo naudotis kitų asmenų akivaizdoje, nuolat sklido nemalonūs kvapai.
Eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 -metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Atsakovės atstovas paaiškino, kad tualetai nuo likusio kameros ploto atskirti sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Tačiau dalinis tualeto atskyrimas, kai pareiškėjas toje pačioje kameroje buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, teismo vertinimu, pažeidė jo teisę į privatumą, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius. Pažymėtina, kad pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, nacionalinės institucijos turi pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Tik iš dalies uždara tualeto zona, kurioje laikomas daugiau nei vienas kalinys, taip pat gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida, pripažįstami nepriimtinais (2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje Canali prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09; 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją 81, 82, 90 punktai, pareiškimų Nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13).
Pareiškėjas teigia, kad galimybė tik vieną valandą per dieną pasivaikščioti lauke prieštarauja Europos komiteto prie kankinimą ir kitokį žiaurų elgesį išaiškinimui, kuriame nurodyta, kad suimtasis ar nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip aštuonias valandas praleisti lauke. Pažymėtina, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pranešime, 8 valandų ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimui lauke, o jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose. Pareiškėjas pripažįsta, kad jam buvo suteikta teisė kasdien būti gryname ore ne mažiau nei vieną valandą, todėl pažeidimas nenustatytas.
Grįsdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo užtikrintas tinkamas maitinimas, maistas Lukiškių TI-K neskanus, per maža jo energetinė vertė, neužtikrinama maisto kiekis ir kokybė.
Teisinis reguliavimas nustato, kad suimtiesiems turi būti užtikrintas nemokamas maitinimas, atitinkantis jų fiziologines normas (SVĮ 44 straipsnio 5 dalis). Suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (SVĮ 44 straipsnio 6 dalis). Atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjui paskirtas nedirbančio vyro maitinimo racionas. Pagal į bylą pateiktus Nacionalinio maisto ir veterinarijos tarnybos rizikos vertinimo instituto ir nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos tyrimus, nedirbančių vyrų paros ir pietų daviniai atitinka energetinę vertę (b. l. 18, 27-29). Atsakovės atstovas paaiškino, kad kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris patikrinęs maistą patvirtina savo parašu pagaminto maisto kokybę. Nagrinėjimu atveju pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė galimai prasta maisto kokybė, koks maistas ir kada buvo nekokybiškas, kaip nustatė maisto davinių energetinę vertę. Dėl maisto kokybės skundais (prašymais) į Lukiškių TI-K administraciją (b. l. 31-78). Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, pareiškėjo argumentai dėl prastos maisto kokybės ir per mažos maisto davinio energetinės vertės atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėja teigia, kad Lukiškių TI-K dažnai nebūna šilto (karšto) vandens, todėl negalėjo vieną kartą per savaitę praustis duše, taip pat teigia, kad galimybė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę pažeidžia Konvencijos 3 straipsnį.
Pagal HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas abstrakčiai teigia, kad Lukiškių TI-K jam ši teisė nebuvo užtikrinta, nes dažnai nebūna vandens. Tačiau nenurodė kada (bent apytikriai) jam nebuvo suteikta galimybė praustis duše vieną kartą per savaitę, skundais ir prašymais į Lukiškių TI-K administraciją ginčo laikotarpiu dėl to nesikreipė. Byloje jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nėra, todėl šie argumentai atmesti kaip nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal EŽTT praktiką, kai kuriais atvejais pareiškėjo kalinimo sąlygas pablogina ir ta aplinkybė, kad jis negalėjo naudotis dušu pakankamai dažnai (pareiškėjas dušu galėjo naudotis kartą per savaitę) (žr. 2012 m. liepos 10 d. sprendimą EŽTT Vartic prieš Rumuniją, 2012 m. kovo 13 d. sprendimą Onaca prieš Rumuniją). Tačiau 2001 m. EŽTT, Valašino byloje nustatęs, kad pareiškėjas dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, tokią situaciją apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė. Teismas pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjas dušu negalėjo naudotis neribotai, nepablogino jo teisės palaikyti asmeninę higieną taip, kad būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr. 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu taip pat būtų vertinama, kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2016 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-858/2016).
Skunde pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pablogėjo jo fizinė ir psichinė sveikata, negali užmigti, tapo nervingas, irzlus, dėl netinkamo apšvietimo skaudėjo galvą, akis (b. l. 3). Iš byloje esančių medicinų duomenų apie pareiškėjo sveikatą (b. l. 137-147) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2016-02-15 iki 2016-06-15) dėl minėtų sveikatos sutrikimų į Sveikatos priežiūros tarnybą nesikreipė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes nėra pagrindo išvadai, kad dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K pablogėjo pareiškėjo sveikata.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Vertinant pareiškėjo laikymo sąlygas Lukiškių TI-K nustatyta, kad ginčo laikotarpiu 29 dienas buvo pažeistas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu, nustatyti keli higienos normų pažeidimai, tikėtinai trūko kietojo inventoriaus (baldų). Teismo vertinimu, asmeninės erdvės trūkumas ir privatumo neužtikrinimas naudojantis tualetu yra pakankami, jog sukeltų diskomfortą, nepilnavertiškumo jausmą, galinčius žeminti ir sumenkinti žmogiškąjį orumą. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad priimtinų sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą ir sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius ir pertrauką tarp jų, pažeidimo trukmę, jo pobūdį, mastą ir nesant duomenų, kad tai neigiamai įtakojo pareiškėjo sveikatą, taip pat atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašomos priteisti 2 400 EUR suma yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Nustatytų pažeidimų atveju, pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės, atsižvelgiant į laikymą nepriimtinomis sąlygomis trukmę ir su tuo susijusius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus ir kitas neigiamas pasekmes, teismas daro išvadą, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 200 EUR.
Atsakovės atstovas prašo priteisti iš pareiškėjo 6,84 EUR dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų. Prašymas grindžiamas tuo, kad vykdydamas teismo nutartį Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti su ginču susijusią medžiagą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kurią sudaro 113 A4 formato lapai. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 p. bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, už vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimą nustatytinas 0,06 EUR (0,22 Lt). Lukiškių TI-K realiai patirtos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, yra 6,84 EUR (113 x 0,06).
Teismo vertinimu, atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių patirtas išlaidas. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 punktuose nustatyta, kad ši Tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, kaip tai numatyta Administracinių bylų teisenos įstatyme.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje teismo praktikoje laikosi pozicijos, jog bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, atsakovės atstovo prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsniu,
nusprendžia:
skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui P. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 200 EUR (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.