Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Inos Kirkutienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Z. M. ir S. A., atstovaujamos Z. M., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2023 m. rugsėjo 4 d. pareiškėja buvo supažindinta su Sprendimais, kuriais ji ir jos naujagimė dukra buvo įpareigotos savanoriškai išvykti į Turkijos Respubliką per 30 dienų nuo sprendimų įteikimo dienos. Pareiškėjos su Sprendimais nesutinka ir nurodo, kad jie buvo priimti net nesulaukus Regionų administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. I2-11695-809/2023.

Užsienietis, turintis galiojančią Šengeno vizą, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje Šengeno vizoje nurodytą laiką, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Ji šalyje yra ilgiau negu nurodytas vizoje Nr. 004464409 leistinas dienų skaičius.

Įstatymo 124 straipsnio 2 punkto nuostata įpareigoja užsienietį išvykti iš Lietuvos Respublikos iki šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatyto buvimo laiko pabaigos, išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje.

Įstatymo 23 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo joje laiką. Z. M. nuo 2022 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į tai, jog pareiškėja viršijo Šengeno vizoje nurodytą laiką (10 d.), įvertinus Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, t. y. kad užsieniečiui anksčiau Lietuvoje nebuvo išduota nei nacionalinė viza, nei dokumentas, suteikiantis teisę gyventi Lietuvoje, Lietuvos Respublikoje įdarbintas nebuvo, todėl užsienietis ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi, taip pat nenustatyta, kad užsienietis turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra, jos sutuoktiniui Pakistano piliečiui buvo priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, duomenų, apie nepilnametei dukrai išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra, todėl užsienietė šeimyninių ryšių su asmenimis gyvenančiais Lietuvoje neturi, taip pat šiuo metu neturi galiojančio dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje ir į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę.

Departamentas nesutinka ir su pareiškėjų skundo argumentais dėl galimybės pareiškėjoms išduoti leidimus laikinai gyventi. Pažymi, kad ginčijamais sprendimais nebuvo sprendžiama dėl pareiškėjų leidimų laikinai gyventi, o buvo sprendžiama dėl jų išsiuntimo.

Atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamais sprendimais buvo nustatyta, kad pareiškėja nuo 2022 m. gruodžio 31 d. buvo neteisėtai Lietuvoje, atsižvelgta tiek į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes bei nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėjas į užsienio valstybę.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimų, kuriais nuspręsta grąžinti pareiškėjas į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2023 m. spalio 4 d. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – Turkija, teisėtumo bei pagrįstumo.

Pareiškėja Z. M. į Lietuvos Respubliką atvyko 2022 m. gruodžio 21 d. turėdama Lietuvos Respublikos išduotą Šengeno vizą C Nr. 004464409 (10 d.), galiojančią nuo 2022 m. gruodžio 21 d. iki 2023 m. sausio 20 d.

Pareiškėja 2022 m. gruodžio 29 d. pateikė dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi darbo pagrindu gauti bei dokumentus nacionalinei vizai gauti.

Departamento 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. 23S140550 pareiškėjai Z. M. buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, o Departamento 2023 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 23SD19904 atsisakyta pareiškėjai išduoti nacionalinę vizą.

Pareiškėja, nesutikdama su paminėtais Departamento 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. 23S140550 ir 2023 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 23SD19904, su skundu kreipėsi į Regionų administracinį teismą (buvęs Vilniaus apygardos administracinis teismas).

Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimais Nr. 23S145175 ir Nr. 23S145171 nusprendė pareiškėjas grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2023 m. spalio 4 d. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – Turkija.

Pareiškėjos, nesutikdamos su Sprendimais, su skundu kreipėsi į teismą, prašydamos panaikinti Sprendimus.

Teismas 2023 m. lapkričio 27 d. nutartimi sustabdė šios bylos nagrinėjimą, iki bus priimtas ir įsiteisės sprendimas administracinėje byloje Nr. I2-11695-809/2023.

Regionų administracinis teismas 2023 m. lapkričio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I2-11695-809/2023 pareiškėjos Z. M. skundą atmetė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2024 m. vasario 21 d. nutartimi administracinėje byloje A-1118-415/2024 pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Regionų administracinio teismo sprendimą. LVAT konstatavo, kad skundžiamo sprendimo dėl atsisakymo pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dalis, kuria atsisakyta leidimą išduoti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu, panaikinama, o sprendimo dėl leidimo dalis, kuria pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, paliekama nepakeista. LVAT taip pat sprendė, kad Departamento sprendimas, kuriuo pareiškėjai Z. M. atsisakyta išduoti nacionalinę vizą yra teisėtas ir pagrįstas.

Įstatymo 124 straipsnio 1 dalis nustato, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatyto buvimo laiko pabaigos, išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje.

Vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu, sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką.

Taigi, atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjos viršija bevizio buvimo laiką, turėjo spręsti dėl įpareigojimo pareiškėjoms išvykti savanoriškai. Pažymėtina, kad Įstatymas nenumato reikalavimo sprendimą dėl įpareigojimo savanoriškai išvykti priimti tik įsiteisėjus sprendimams dėl leidimo laikinai gyventi ar vizos išdavimo, todėl pareiškėjų argumentai, kad skundžiami sprendimai turi būti panaikinti, nes buvo priimti nesulaukus teismo sprendimo dėl sprendimų, kuriais buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi ir vizą, atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog teismas šios administracinės bylos nagrinėjimą buvo sustabdęs, iki kol bus išnagrinėti pareiškėjos skundai dėl minėtų sprendimų.

Įstatymo 128 straipsnio 1 dalis nustato, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Iš skundžiamų sprendimų matyti, kad atsakovas vertino Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes ir nustatė, kad pareiškėjai Z. M. anksčiau Lietuvoje nebuvo išduota nei nacionalinė viza, nei dokumentas, suteikiantis teisę gyventi Lietuvoje, Lietuvos Respublikoje ji įdarbinta nebuvo, todėl užsienietė ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi, taip pat nenustatyta, kad užsienietė turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, – apie jos šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra, jo sutuoktiniui Pakistano piliečiui buvo priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, duomenų, apie nepilnametei dukrai išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra, todėl užsienietė šeimyninių ryšių su asmenimis gyvenančiais Lietuvoje neturi, taip pat šiuo metu neturi galiojančio dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje.

Įstatymo 130 straipsnio 1 dalis nustato, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. To pateis straipsnio 2 dalis nustato, kad užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Pareiškėjos skunde teismui nenurodo, kad atitinka nurodytus pagrindus, jų nenustatė nei atsakovas, nei teismas.

Pareiškėjos skunde teismui akcentuoja, kad Sprendimai buvo priimti nesuteikus pareiškėjai Z. M. galimybės pateikti paaiškinimų. Teismas su šiais argumentais nesutinka. Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja 2023 m. rugsėjo 4 d. pateikė Departamentui paaiškinimus. Dar daugiau, paaiškinimuose yra nurodoma, jog pageidauja sugrįžti į kilmės ar užsienio valstybę. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos argumentai, kad nebuvo suteikta teisė pateikti paaiškinimus, atmetami kaip nepagrįsti.

Atsižvelgdamas į nustatytas bylos faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teismas sprendžia, jog atsakovas skundžiamais Sprendimais darė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjos yra Lietuvoje laikotarpį, viršijantį užsieniečiams nustatytą buvimo laiką, kas sudaro pagrindą pareiškėjas grąžinti į jų kilmės šalį. Sprendimuose atsakovas aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjų atveju, Sprendimų motyvai aiškūs ir suprantami, todėl pareiškėjų skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas priimdamas pareiškėjų skundą nagrinėti 2023 m. rugsėjo 22 d. nutartimi tenkino pareiškėjų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdė Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. 23S145175 ir 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. 23S145171 vykdymą, iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 9 dalis nustato, kad teismui atmetus skundą (prašymą, pareiškimą), reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas reikalavimo užtikrinimo priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti sprendimu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sprendžiama, jog 2023 m. rugsėjo 22 d. nutartimi taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės naikinamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsniu, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjų Z. M. ir S. A., atstovaujamos Z. M., skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Panaikinti 2023 m. rugsėjo 22 d. nutartimi taikytas reikalavimo užtirkrinimo priemones – sustabdyti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. 23S145175 ir 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. 23S145171 vykdymą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.