- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-11-10
- Bylos Nr.
- 1A-281-417/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-34567-2020-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys, Eduardas Maškevičius, Aurelija Sadauskaitė
- Nukentėjusysis
- H. V.
- Nuteistasis
- G. Ž.
- Advokatai
- Julija Manakas
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų kolegijos Daliaus Jocio, Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aurelijos Sadauskaitės,
apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. Ž. gynėjo advokato A. B. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022-06-09 nuosprendžio, kuriuo G. Ž. pripažinta kalta padariusi nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 163 straipsnyje, ir nuteista:
– pagal BK 163 straipsnį – laisvės apribojimu 1 metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė G. Ž. paskirta laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1, 6, 8 punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymas G. Ž. atidėtas 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiojo H. V., dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant 8 (aštuonių) mėnesių terminą šios baudžiamojo poveikio priemonės įvykdymui, nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ir per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Nuspręsta bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią G. Ž. skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Nukentėjusiojo H. V. civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir priteistas iš G. Ž. nukentėjusiam H. V. 1 500 (vieno tūkstančio penkių šimtų) eurų neturtinės žalos atlyginimas. Nukentėjusiajam H. V. priteistų lėšų tvarkytoju uzufrukto teise iki vaiko pilnametystės nuspręsta nustatyti jo atstovą pagal įstatymą M. V..
Nuspręsta priteisti iš G. Ž. M. V. 1 000 (vieną tūkstantį) eurų atlyginti išlaidoms, patirtoms advokato, atstovavusio teisme nepilnamečiam nukentėjusiajam, pagalbai apmokėti.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. G. Ž. nuteista už tai, kad ji nesunkiai sužalojo savo šeimos narį ir piktnaudžiavo tėvų teisėmis ir pareigomis, o būtent: būdama atsakinga už nepilnamečio sūnaus H. V., gim. (duomenys neskelbtini) m., auklėjimą ir vystymąsi, privalėdama rūpintis jo sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdama sūnui sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad H. V. būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje, privalėdama užtikrinti vaiko teises, numatytas 1996 m. kovo 14 d. priimtame Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, t. y. sudaryti tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti, sudaryti sveiką ir saugią aplinką, užtikrinti gyvenimo sąlygas, būtinas jo protiniam, dvasiniam gyvenimui, piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis nuolat fiziškai ir psichiškai gniuždydama savo sūnų H. V., t. y. laikotarpiu nuo 2017 m., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, iki 2020-08-21 nuolat demonstravo fizinį ir psichinį smurtą – be priežasties užgauliodama bei mušdama fiziškai bei psichologiškai smurtavo prieš sūnų H. V. bei 2020-08-10 automobilyje duodama jam paskaityti SMS žinutes, rašytas tėčiui M. V., sudavė ne mažiau kaip du kartus rankomis H. V. per veidą, taip sukeldama jam fizinį skausmą, ir psichiškai jį gniuždė rėkdama ir vadindama jį „daunu“, „debilu“. 2020-08-11, tikslesnis laikas teisminio tyrimo metu nenustatytas, bute, adresu (duomenys neskelbtini), H. V. netaisyklingai paklojus sesės lovą, mama G. Ž. jam paėmė už dešinės rankos ir įgnybė į dešinį žastą, tuo padarydama paviršinį dešinio žasto paviršiaus sužalojimą, tai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Po to, 2020-08-20 jam išvalius ir sutvarkius namus, grįžusi namo, adresu (duomenys neskelbtini), G. Ž., priekaištaudama sūnui dėl negerai išvalytų namų, užlaužė H. V. ranką už nugaros, taip sukeldama jam fizinį skausmą. Po to, 2020 m. rugpjūčio mėn., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, nukentėjusiajam nuskutus 6 bulves, G. Ž. priėjusi ir grasindama sūnui, t. y. trenkdama peiliu į stalą, rėkdama, jog reikėjo nuskusti tik dvi, žemindama ir menkindama savo sūnų, liepė suvalgyti keturias nevirtas bulves. Tokiais savo veiksmais G. Ž. sukėlė H. V. kitas reakcijas į stiprų stresą (F43.8), tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir piktnaudžiavo savo kaip motinos teisėmis ir pareigomis.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistoji G. Ž. ir jos gynėjas advokatas A. B. su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2022-06-09 nuosprendžiu nesutinka, prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti – 1) priimti naują nuosprendį, kuriuo nuteistoji būtų išteisinta, jeigu apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarytų išvadą, jog neįrodyta, kad G. Ž. dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; arba 2) priimti naują nuosprendį, kuriuo nuteistoji būtų išteisinta, jeigu apeliacinės instancijos teismas nustatytų, kad padaryti BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos G. Ž. kaip kaltinamosios teisės ar kurie sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį; 3) perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme būtų padaryta išvada, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų ir tai gali lemti esminį nuteistosios padėties pabloginimą, ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos; 4) priteisti iš nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą M. V. G. Ž. l 718,20 Eur patirtas kitas proceso išlaidas ir pripažinti šias patirtas kitas proceso išlaidas būtinomis ir pagrįstomis išlaidomis baudžiamojoje byloje Nr. 1-42-563/2022; 5) priteisti iš nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą M. V. G. Ž. 390 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir pripažinti šias patirtas proceso išlaidas būtinomis ir pagrįstomis išlaidomis baudžiamojoje byloje Nr. 1-42-563/2022. Skunde nurodoma, kad priimant skundžiamą nuosprendį buvo pažeistos procesinės teisės normos nurodant, kad netinkamai teismas aiškino ir taikė BPK l straipsnio l dalies, 3 straipsnio l dalies l punkto, 7 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 83 straipsnio l ir 4 dalių, 301 normas, taip pat pažeistos materialinės teisės normos, nurodant netinkamą BK 2 straipsnio 3–4 dalių, 14–15 straipsnių, 138 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 163 straipsnio aiškinimą ir taikymą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Nurodo, kad teisiamajame posėdyje nebuvo tiesiogiai ištirta ir teisingai įvertinta įrodymų visuma, nuteistosios byloje pateikti rašytiniai įrodymai apskritai liko nevertinti ir neištirti. Teismas taip pat visiškai neatsižvelgė į tai, kad G. Ž. duodami parodymai atitinka jos byloje pateiktus rašytinius įrodymus, o tuo tarpu liudytojų teikiami parodymai rašytinių įrodymų visiškai neatitinka, o specialistų ir ekspertų išvados byloje iš esmės prieštarauja viena kitai, yra nenuoseklios, iš esmės grindžiamos tik nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, nesivadovaujant visais byloje esančiais reikšmingais rašytiniais įrodymais, išsamiau nesiaiškinant nukentėjusiojo streso kilimo tikrųjų priežasčių, konstatuojant kitų reakcijų į stiprų stresą (F43.8) sutrikimą.
2.5. Pažymi, jog iš nuteistosios pusės nebuvo nei fizinio, nei psichologinio smurto, o tik nukentėjusiojo stresas, depresinės situacijos, konfliktiniai santykiai, tarpusavio žodiniai ginčai ir nesutarimai su motina, nukentėjusiojo nenoras gyventi toliau pas savo motiną dėl jam reiškiamų nuolatinių priekaištų dėl nesimokymo ir neklausymo. Visa tai neatitinka sisteminio ir nuolatinio fizinio bei psichologinio smurto nusikalstamų veikų požymių, t. y. nuteistosios veiksmuose nėra jokio sistemingumo ar paties nukentėjusiojo užgauliojimo be priežasties, mušimo. Šių nusikalstamų veikų nepatvirtina ir specialisto išvada, kurioje nekonstatuota, kad nukentėjusysis patyrė kokius nors sprando, veido ar galvos sužalojimus ar kad būtų buvę kokių žymių. Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje tik konstatuotas nukentėjusiojo rankos paraudimas su įdrėskimu, kuris yra užgijęs (t. l, b. l. 80–82). Tačiau G. Ž. pareikštuose ir nuolat keičiamuose įtarimuose, jai vis didinant sankcijas, kaltinamajame akte aiškiai įvardijama, kad G. Ž. buvo kaltinama fiziniu smurtavimu – nuolatiniu įžnybimu į nukentėjusiojo ranką, nuolatiniu daužymu per veidą, sprandą, galvą ir rankų laužymu, nuolatiniu stumdymu nuo laiptų, nuolatiniu vertimu valgyti žalias bulves. Tuo atveju, jeigu nuteistoji būtų įžnybusi nukentėjusiajam į ranką, būtų buvusi matyti mėlynė, o ne įdrėskimo požymiai. Priešingai, byloje pateikiami rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2020-08-11 pats nukentėjusysis nesutarė ir dūko su savo seserimi L. K., po to nukentėjusiajam ir galėjo būti apdraskyta ranka.
2.6. Teigia, kad paties nukentėjusiojo bėgimas iš pamokų, nenoras mokytis, mokyklos nelankymas, neteisėti veiksmai – šiukšliadėžės mokykloje padegimas, pasitaikantys konfliktai su savo mažesniąja seserimi ir nenoras būti su ja, elektroninių cigarečių naudojimas nulėmė konfliktinius santykius su jo motina G. Ž.. Aplinkybes, kad nukentėjusysis turėjo rimtų problemų mokykloje, patvirtina elektroninio susirašinėjimo medžiaga su nukentėjusiojo tėvu M. V., močiute V. V. ir mokytojais mokykloje (t. 2, b. l. 99–110).
2.7. Skunde nurodo, kad Klaipėdos vaiko teisių skyriaus vaiko situacijos vertinimo tvarkos aprašo l priedas „Informacija apie gautą pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą“ nustatyta, kad (t. l, b. l. 95), kaip matyti iš rašytinio įrodymo, nukentėjusysis, būdamas su savo močiute V. V., 2020-08-2l vaiko teisių apsaugos specialistams pateikė vienokią informaciją ir aplinkybes, o jau apklausiamas Vaiko teisių apsaugos skyriaus patalpose pateikė jau visiškai kitokias aplinkybes ir paaiškinimus. Nukentėjusysis nebeakcentuoja fizinio, psichologinio smurto, tačiau jau įvardija savo motinos pyktį, šaukimą, žeminimą, emocijas, nenorą toliau gyventi su savo motina, o pasirinkimą gyventi su savo tėvu.
2.10. Skunde atkreipia dėmesį, kad 2020-08-21 Klaipėdos vaiko teisių skyriuje savo pirmosios apklausos metu nukentėjusysis taip pat melagingai įvardijo, jog jam geriausiai sekasi matematika, lietuvių kalba (t. l, b. l. 110). Atsižvelgiant į tai, negalima vienareikšmiškai padaryti išvados, kad nukentėjusysis apie visas situacijas yra linkęs sakyti tik tiesą. Tai taip pat reiškia, kad nukentėjusysis moka ir gali sąmoningai meluoti, nuslėpti tiesą, nutylėti tam tikras aplinkybes ar net jas kardinaliai pakeisti.
2.11. Nurodo, kad nukentėjusysis tam tikras ar net bet kurias aplinkybes ir situacijas suvokia vien tik kaip grėsmę, kai pradedama kalbėti apie jo motiną, patvirtina Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020-10-19 nukentėjusiojo apklausos protokolas ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-34567-20 (t. l, b. l. 76). Tačiau minėtame 2020-09-0l garso įraše (žr. Priedą Nr. 2) jokių grasinimų ar galinčių kilti grėsmių nukentėjusiajam neužfiksuota. Nukentėjusysis tiesiog pats savaip supranta ir vertina aplinkybes, savo motinos veiksmus, kurie nesudaro jokių nusikalstamos veikos požymių. Iš šio įrodymo akivaizdu, kad nukentėjusiajam jo motinos įvaizdis yra sudarytas kaip nuolat keliantis didžiulę grėsmę, pavojų, nepasitikėjimą, baimę. Nukentėjusysis savo motiną supranta ir suvokia tik kaip jį gąsdinantį asmenį. Toks suvokimas apie savo motiną neabejotinai yra sąlygotas ir nulemtas kitų asmenų, kurie, iš šios bylos aplinkybių akivaizdu, yra vaiko tėvas bei jo močiutė. Kadangi vaiko motina turi griežtesnį kalbėjimo toną, stilių, dažnai gestikuliuoja kalbėdama, kartais pasako ne visai etiškus žodžius ar kalbėdama ne iš pykčio susikeikia, vaikui gali pasirodyti, jog jo motina nuolat jam grasina ir prieš jį smurtauja. Tačiau visa tai neatitinka realios faktinės situacijos, vertinant vaiko motinos veiksmus baudžiamosios teisės požiūriu. Vertinant visą bylos medžiagą, šie nukentėjusiojo parodymai yra gerai apgalvoti ir sukonstruoti – tam tikros nukentėjusiojo minimos frazės, žodžiai, pasakymai visiškai pažodžiui sutampa su liudytojos V. V. bei liudytojo M. V. parodymuose minimomis frazėmis, žodžiais ir net pasakymais (t. 2, b. l. l 16; 121). Taip pat pačių minėtų liudytojų parodymuose lygiai taip pat akcentuojamos maisto nedavimo, ribojimo vaikui absurdiškos aplinkybės, kurios visiškai neatitinka tikrovės ir rašytinių įrodymų (Priedas Nr. 4). Iš elektroninio susirašinėjimo medžiagos aiškiai matyti, kad nukentėjusysis visada būdavo pavalgęs, vaiko motina nuolat rūpinosi, kad jos vaikas būtų pavalgęs, net ir esant vaiko nenorui mokytis ir prastiems pažymiams, vaiko motina nevaržomai leisdavo savo sūnui lankytis jo mėgstamose vietose.
2.12. Skunde atkreipia dėmesį, jog nukentėjusiojo motinos G. Ž. Klaipėdos vaiko teisių skyriui 2020-08-24 teikti paaiškinimai beveik atitinka 2020-08-24 paties nukentėjusiojo paaiškinimus (t. l, b. l. 102). Pažymi, kad 2020-04-26 teisiamojo posėdžio protokole užfiksuota, jog liudytojas M. V. staiga ir netikėtai po daugiau negu mėnesio jau prisimena, jog vaiko motina neva buvo jau sudavusi savo sūnui per skruostą prieš trejus metus, 2017 metais (anksčiau nurodė, kad prieš 5 (penkerius) metus) (t. 2, b. l. 120–121). Šiuose liudytojo parodymuose yra esminių prieštaravimų, todėl teismas, priimdamas byloje nuosprendį, negalėjo vadovautis tokiais liudytojo M. V. parodymais.
2.13. Apeliantas teigia, kad teismas neįvertino byloje reikšmingų rašytinių įrodymų, atsisakė priimti nuteistosios teiktus rašytinius įrodymus, reikšmingus byloje ir turinčius didelės įtakos galutiniam teismo nuosprendžiui. Taip pat nebuvo apklausta nukentėjusiojo mokyklos spec. pedagogė, auklėtoja, nesurinkti duomenys iš „tamo.lt“ elektroninio dienyno apie nukentėjusiojo elgesį mokykloje, nepatikrinta 2020-10-05 BĮ Klaipėdos miesto šeimos ir vaiko gerovės centro pranešime nurodyta informacija, kuri visiškai nesutampa su kitais rašytiniais įrodymais byloje, teismas nepriėmė ir nevertino bylai reikšmingų įrodymų, nulėmusių bylos baigtį.
2.16. Nurodo, kad 2021-02-09–2021-03-08 teismo psichiatrijos teismo psichologijos ekspertizės aktas (toliau – Ekspertizės aktas) vertintinas kritiškai. Šis Ekspertizės aktas yra hipotetinis vertinimas išimtinai tik pagal nukentėjusiojo parodymus ir žodinius paaiškinimus, kurie, kaip matyti iš anksčiau nurodomų rašytinių įrodymų, bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino. Šiame Ekspertizės akte vertinamos ir aiškinamasi bendrosios nukentėjusiojo psichologinės problemos, nesutarimai su jo motina, o ne pagrindžiamas psichologinio ar fizinio smurto konstatavimas. Iš šio Ekspertizės akto negalima nustatyti jokio tiesioginio priežastinio ryšio, kadangi jo apskritai nėra arba jis neegzistuoja nagrinėjamos bylos atveju.
2.18. Teigia, kad nukentėjusysis klaidingai pateikė informaciją pareigūnams, specialistams ir ekspertams arba tam tikras aplinkybes nutylėjo, pakeitė bei gerokai sustiprino tam tikrų konkrečių faktinių situacijų aplinkybes: motinos prisilietimą, paėmimą už rankos ir parodymą, kaip reikia tvarkyti namus, laikė rankos užlaužimu, stumdymu, pastūmimu nuo laiptų, nors nuo laiptų iš tikrųjų vos nebuvo nukritusi pati nuteistoji, kadangi eidama už nukentėjusiojo netyčia užkliuvo. Vėliau jau eina analogiški nukentėjusiojo prieštaringi parodymai apie nuolatinį ir sisteminį smūgiavimą, mušimą ir trankymą, vertimą valgyti net 4 (keturias) žalias bulves (kurios buvo didelės) iš karto arba nuolat, t. y. kalbama apie aplinkybes, kurių nebuvo arba kurios paties nukentėjusiojo buvo ne taip suvoktos stresinėse ir konfliktinėse situacijose. Net ir hipotetiškai laikant, kad vaiko motina stovėjo prie savo vaiko dėl didelių žalių bulvių valgymo, suvalgyti net 4 (keturias) ir daugiau didelių žalių bulvių vienu metu arba paeiliui vaikui būtų beveik neįmanoma. Po tokio kiekio didelių žalių bulvių suvalgymo jau tą pačią arba kitą dieną nukentėjusysis būtų patekęs į ligoninę dėl rimtų skrandžio problemų arba būtų atsiradęs pykinimas, vėmimas. Tačiau tokių sveikatos nusiskundimų iš nukentėjusiojo tą dieną nebuvo niekur užfiksuota. Taip pat nukentėjusysis apklausų metu pateikė prieštaringus parodymus, t. y. vienuose parodymuose teigia, kad jo motina tiesiog vertė valgyti žalias bulves, o kituose jau tvirtina, kad valgė žalias bulves jau užgerdamas vandeniu. Toks nukentėjusiojo parodymų pakeitimas yra suprantamas, kadangi fiziniu ir biologiniu požiūriu suvalgyti iš eilės 4 (keturias) ir daugiau žalių bulvių be vandens užgėrimo gali būti beveik neįmanoma, kaip sunkiai įmanoma net ir užgėrus vandeniu, jeigu asmeniui tai nėra įprasta ir kasdienė mitybos dalis. Tokie nukentėjusiojo parodymai yra sunkiai suvokiami tiek logiškai, tiek biologiniu ir apskritai medicininiu požiūriu.
2.19. Skunde nurodo, kad nuteistoji taip pat gali nurodyti tikrąsias jos sūnaus kitos reakcijos į stiprų stresą (F43.8) sutrikimo priežastis, kurių visiškai nesiaiškino ekspertai minėtame Ekspertizės akte: reiktų pradėti nuo to, kad nuteistoji, būdama 16 metų, pastojo, ir tuo laikotarpiu, kai laukėsi savo sūnaus, apie 10 (dešimtą) jos nėštumo savaitę nuteistajai buvo pasiūlyta iš M. V. pusės atsisakyti vaiko (daryti abortą). Bet būsimo vaiko tėvams būnant pas V. V. namuose ji pasakė: ,,Gimdyk ir auginkit vaiką“. Nuteistosios motina nesutiko duoti leidimo, kad M. V. duotų savo pavardę, nes nuteistosios motina teigė ir griežtai pasakė, kad tokių metų lytiniai santykiai negalimi. Norėjo rašyti pareiškimą policijai už pasinaudojimą nepilnamete. Nuteistajai buvo 16 metų, o M. V. – 20 metų. Tačiau nuteistoji įkalbėjo savo motiną, kad tiki M. V. ir kad viskas yra gerai. Nuteistoji, būdama 17 metų, pagimdė savo sūnų H. V.. Toliau nuteistosios sūnaus auginime V. V. kontroliavo vaiko auginimą ne kaip močiutė, o kaip kokia fanatiška asmenybė.
2.20. Skunde nurodo, kad V. V. visada rinkdavo visą informaciją apie savo anūką H. V., tarytum lyg nuteistosios sūnus būtų jos pačios sūnus, varstydavo mokyklos duris, eidavo pas buvusią vaiko mokyklos auklėtoją (duomenys neskelbtini), nuolat klausdavo apie savo anūką H. V.. Dėl to su V. V. visada būdavo pykčių bei barnių dėl H. V. atsakomybės ugdymo klausimais. Pažymi, kad nuteistoji visada būdavo terorizuojama dėl to, kad V. V. kreipsis į vaikų teises. G. Ž. V. V. nuolat nurodinėdavo, kiek reikia ir ko reikia daryti vaikui valgyti ir kitus įvairiausius dalykus. Nuteistosios sūnus pradėdavo savo motinai skųstis, jog ne taip skanu valgyti kaip pas močiutę. Tačiau taip būdavo tik po pasibuvimo pas vaiko močiutę. Pasitaikydavo atvejų, kad nuteistosios sūnus išvažiuoja su motinos pirktais rūbais pasibūti pas močiutę, o grįžta su naujais. Vaiko motinos pirkti rūbai būdavo sukišami į maišą ir, vaikui grįžtant, numesti koridoriuje ant žemės. Nuteistajai buvo aiškinama ir priekaištaujama, kodėl ji perka vaikui tokius prastus drabužius, nes tie drabužiai neturi žymių prekinių ženklų pavadinimų. Tokiu būdu V. V. savo anūkui sudarydavo didelį skirtumą jo motinos atžvilgiu. Teigia, kad pats M. V. yra stipriai smurtavęs prieš H. V. vaikystėje. Vaikas būdavo skriaudžiamas ir nelaukiamas šeimoje. Būdavo skriaudžiamas įvairiai: pastūmimais, mušimu diržu, H. V. savo tėvo fizinį smurtą menkai atsimena, nes buvo labai mažas, tik apie 2–3 metų amžiaus. Nurodo, kad apie 2008 metus (tikslaus laiko nuteistoji nepamena) į Lietuvą buvo atvykęs M. V. tėvas iš Ispanijos. Tąkart bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nuteistajai stovint šalia M. V., P. V. pasakė savo sūnui M. V.: „Nedaryk klaidų, kokių dariau aš tau būnant mažam“. Be to, V. V. gerai žinojo, kad M. V. savo sūnų H. V. mušdavo – V. V. sakydavo savo sūnui M. V., kad taip negalima, bet kažkokių rimtesnių pokalbių, aptarimų ar pagalbos nuteistoji dėl fizinio smurto prieš vaiką nesulaukdavo.
2.21. Skunde teigia, kad Ekspertizės akte ekspertai, vertindami visą susiklosčiusią situaciją, negalėjo žinoti visų bylai reikšmingų aplinkybių, tikros visų gyvenimiškų įvykių sekos, paties vaiko tėvo M. V. praeityje taikyto smurto nukentėjusiajam H. V., todėl nepagrįstai padarė išvadas, jog nuteistoji smurtavo prieš savo sūnų. Ekspertizės akte net nėra išsamiai aptariami ir vertinami nuteistajai palankūs, ją teigiamai charakterizuojantys bei jos nekaltumą patvirtinantys rašytiniai įrodymai (t. 2, b.1.78; t. l, b. l. 102; t. l, b. l. 110; t. l , b. l. 95; t. 2, b. l. 99–110 ir kt.).
2.22. Pažymi, kad net ir pati prokurorė 2022-04-26 teisiamojo posėdžio metu savo baigiamojoje kalboje patvirtino, kad bylos aplinkybės yra iki galo nenustatytos, neaiškios ir abejotinos, byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie nuteistosios padarytas nusikalstamas veikas (t. 2, b. l. 122–124). Teisiamojo posėdžio garso įraše aiškiai užfiksuota, jog pati prokurorė dvejoja ir abejoja tuo, ką teigia, kokius kaltinimus palaiko nuteistajai, ypač cituodama tam tikras aiškiai nenustatytas aplinkybes, pvz., apie nuteistosios sūnaus žalių bulvių valgymą, nuteistosios grasinimus peiliu savo sūnui ir kitas aplinkybes, kurių apskritai net nebuvo. Atsižvelgiant į tai, teismas negalėjo byloje priimti apkaltinamojo nuosprendžio, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamųjų nusižengimo požymių.
Šalies argumentai
2.23. Skunde pažymi, kad teisiamajame posėdyje toliau G. Ž. taikomas išankstinis nuolatinės smurtautojos įvaizdis: prieš sūnų yra smurtavusi tik jam būnant mažesniam. Smurtas pasireikšdavo rankos sugriebimu. Jos smurtas būdavo paskatinti kažką padaryti. Yra kažkada stumtelėjusi H.. Tai visiškai ir niekuo nepagrįstos aplinkybės, kurių nuteistoji teisiamajame posėdyje neminėjo. Nuteistoji teisiamojo posėdžio metu ir neneigė, kad tarp jos ir jos sūnaus būdavo kontaktas kaip ir kad pas kiekvienus tėvus: prisilietimai prie vaiko, paėmimas gražiai vaikui už rankos ir kt. Bet tokie prisilietimai prie savo vaiko negali būti laikomi ir traktuojami kaip nuolatinis, sisteminis fizinis smurtas. Visa tai neatitiktų net elementarios logikos. Nuteistoji pabrėžia, kad savo sūnaus niekada nemušė, nespardė, nemušė su diržu, jam nesmūgiavo. Pasitaikydavo įvairių gyvenimiškų kasdienių situacijų, pvz., jos sūnus eidavo per gatvę žiūrėdamas į telefoną ir neapsidairęs. Tuomet natūralu, kad nuteistajai tokiais ir panašiais atvejais tekdavo staiga čiupti savo vaikui už rankos ir jį atitraukti nuo jam gresiančio pavojaus būti partrenktam eisme dalyvaujančių transporto priemonių. Dabar gi teisiamajame posėdyje pateikiama iškraipyta ir tikrovės neatitinkanti informacija neva tai G. Ž. nuolat smurtauja prieš savo sūnų.
2.24. Nurodo, kad teismo nuosprendžio 4 lape nuteistoji vėl neteisingai apibūdinama kaip nekontroliuojanti emocijų. Tokių parodymų teisiamajame posėdyje G. Ž. apskritai nenurodė. Nuteistoji tik savo parodymuose nurodė, kad yra emocinga, kad jos kalbėjimas atrodo kitiems jau iš anksto piktas, kad toks jos bendravimo stilius ir būdas, kalbos, intonacijos ypatumai. Nuteistoji aiškiai teisiamajame posėdyje nurodė, kad apskritai yra emocinga tiek rankų gestikuliacija, tiek savo kalba. Bet visa tai nereiškia, kad nuteistoji yra smurtautoja ar visus sutiktus žmones užsipuolanti. V. V. per BĮ Klaipėdos miesto šeimos ir vaiko gerovės centro atvirąjį posėdį pasakė: ,,Aš jos pati bijau, kaip ji kalba“. Tuo metu nuteistoji net negalėjo įsivaizduoti, kas apie ją vaikui yra pasakojama ir sakoma, kai jos sūnus yra pas savo močiutę. Juk vien tik asmens kalbėjimo stilius, būdas, balsas dar nesudaro pagrindo jo savaime laikyti nuolatiniu smurtautoju. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nuteistosios sūnui H. V. neabejotinai buvo sudarytas išankstinis neigiamas jo motinos įvaizdis, reputacija.
2.25. Skunde kritiškai vertinami liudytojo A. V. duoti parodymai. Nuteistajai įėjus į kabinetą, šis valstybės tarnautojas iškart pradėjo į nuteistąją nedalykiškai kreiptis „tu". G. Ž. paprašė valstybės tarnautojo, kad jis į ją asmeniškai nesikreiptų, kadangi ji jo nepažįsta. Šio valstybės tarnautojo pokalbis su nuteistąja nebuvo etiškas. Pažymėtina, kad nuteistoji niekada neteigė ir nesakė, kad „sveika valgyti žalias bulves“; kad „nieko tokio ... juk tai sveika ... organizmui reikia krakmolo“. G. Ž. pasakė, kad „H. suši su žalia žuvimi ir tunu valgo“, o ne žalias bulves. Toliau valstybės tarnautojas su G. Ž. kalbėjo labai arogantiškai ir įžeidžiamai tikino, kodėl nuteistoji daro tam tikrus veiksmus. Šis liudytojas teisiamajame posėdyje neteisingai parodė, kad jam pavyko įtikinti H. V., kad išeitų iš kabineto ir pasikalbėtų su motina. Tai visiška netiesa. Kai nuteistosios sūnus išėjo iš kabineto, valstybės tarnautojas iškart pasakė, kad vaikui reikia nusiraminti. Po šio vizito nuteistoji dar skambindavo šiam valstybės tarnautojui ir prašydavo, kad šalia būnant vaiko teisių apsaugos specialistui nuteistajai būtų sudarytos sąlygos pakalbėti su savo sūnumi. G. Ž. taip pat prašė skirti psichologą. Tačiau A. V. nesiėmė jokių veiksmų, o tik pašaipiai pasakė, kad „7,5 balai, kažkaip per daug skyrė, jei mušamas vaikas“. Tuomet pradėjo kalbėti. kad vaikui neva reikia didesnio buto, po to nuteistoji iš l kambario buto persikraustė į 3 kambarių butą, nes patikėjo, kad gal išties vaikui reikia daugiau erdvės namuose. Vaiko teisių apsaugos specialistas A. V. įtikinėjo G. Ž., kad ši neturinti sąlygų auginti jos sūnų; kad jos sūnus H. V. tegul geriau būna pas savo močiutę, kadangi ši turinti didesnį finansinį stabilumą. Šis valstybės tarnautojas nuteistajai priekaištavo, kodėl ji neva verčia savo sūnų prižiūrėti savo dukrą. Tačiau nuteistoji į tokius neetiškus valstybės tarnautojo klausimus ir pasakymus atsakė, kad savo dukrą pagimdė pati ir sau, o ne jos sūnui H. V. „ant galvos“ ar kaip papildomą rūpestį bei naštą. Vaiko teisių apsaugos specialistas dar klausė nuteistosios dėl neva jos sūnui nuolat išsakomo žodžio „daunas“. Tačiau nuteistoji atsakė specialistui, kad tokiais žodžiais savo sūnaus nevadina; kad „daunas“ – tai liga ir sindromas; kad nuteistoji ne daktarė, jog ligas nustatinėtų. Tuomet valstybės tarnautojas arogantiškai atsakė nuteistajai: ,,Ane“.
2.26. Nurodo, kad 2020-09-04 nuteistoji pakartotinai su paaiškinimu kreipėsi į Klaipėdos vaiko teisių skyriaus vaiko teisių apsaugos specialistą A. V.. Valstybės tarnautojas antspaudu patvirtino nuteistosios paaiškinimą ir užrašė datą. Po to šio paaiškinimo egzempliorių sviedė atgal nuteistajai ir taip pat parodė nepasitenkinimą ja, paaiškinimas nukrito ant stalo. Tą dieną, 2020-09-04, nuteistoji pas vaiko teisių apsaugos specialistą A. V. buvo nuvykusi kartu su bendradarbe S. P., kuri gali paliudyti bylai reikšmingas faktines aplinkybes, kaip tuo metu su nuteistąja elgėsi valstybės tarnautojas A. V.. Akivaizdu, kad šis liudytojas buvo iš anksto neigiamai nusistatęs prieš nuteistąją, todėl jo duodami parodymai teisme turėjo būti vertinami kritiškai ir patikrinti, ar sutampa su realia faktine situacija. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, negalėjo remtis tokiais liudytojo abejotinais, klaidingais ir netiksliais parodymais. Tų metų situacija buvo ta, kad nuteistosios sūnus H. V. buvo išėjęs pas savo močiutę V. V.. Viską aiškinosi tyrėjai, o tyrimo eigoje vaiko tėvas M. V. pareiškė pageidaujantis taikaus susitarimo. Nuteistoji su jai pareikštais nepagrįstais kaltinimais nesutiko. Tačiau galiausiai, nenorėdama traumuoti savo mažamečio vaiko teismuose, sutiko pasirašyti ant protokolo, kad ji neva pripažįsta savo kaltę ir susitaiko su savo sūnumi. Nuteistoji jai pateiktą pareigūnų pasirašyti protokolą patvirtino tik dėl to, kad norėjo, jog jos sūnus kuo greičiau grįžtų pas ją namo ir būtų galima toliau įprastai gyventi šeimoje. Šias nuteistosios aplinkybes patvirtina ir minėtame Ekspertizės akte paties nukentėjusiojo H. V. užfiksuoti paaiškinimai dėl 2017 metų įvykio. H. V. neįvardijo jokių savo motinos fizinių smurto veiksmų, kurie pagal protokolą neva turėjo būti 2017 metais. Priešingai, H. V. Ekspertizės akte pateikiami paaiškinimai ir 2017-07-13 įtariamojo ir nukentėjusiojo susitaikymo protokole pateikiama informacija iš esmės skiriasi ir nesutampa. Kaip jau minėta, H. V. močiutė tiek 2017 metais, tiek 2020 metais nuolat ir sistemingai siekė, jog jos anūkas jai atitektų ir gyventų tik su ja bet kokiomis priemonėmis. Įvertinus visą bylos medžiagą ir rašytinius įrodymus, matyti, kad jau 2017 metais V. V. nepagrįstai teikė kaltinimus nuteistajai, nepagrįstai pranešdavo vaiko teisių apsaugos institucijoms apie G. Ž. nebūtus nusikaltimus.
2.27. Skunde pabrėžiama, kad nuteistoji savo sūnaus H. V. su diržu nemušė nei 5 (penktoje), nei 6–7 (šeštoje–septintoje) ar kitoje klasėje. Nuteistoji negrasindavo savo vaikui, kad „aš tave sulupsiu“. Žodžių ir sakinių buvo pasakyta, bet tai ir liko tik tokie žodžiai. Nuteistoji cituoja savo žodžius: ,,Nu rimtai austi gausi, per visą gyvenimą diržo nematęs“.
2.28. Nurodo, kad 2020 metų rugpjūčio mėnesį nuteistoji netrenkė vieną kartą savo vaikui per sprandą ir nesakė savo sūnui „skaityk“. Viskas vyko visiškai kitaip, be jokių grasinimų ir juo labiau fizinio smurto (apie šį incidentą nuteistoji išsamiai yra nurodžiusi šio apeliacinio skundo faktinėse aplinkybėse). Ji neplojo savo vaikui automobilyje 2020 metų rugpjūčio mėnesį per žandą. Nuteistoji tuo pačiu metu taip pat neįžeidinėjo savo vaiko, jo tėvo bei jo giminės ir tokių žodžių visiškai nenaudojo: ,,dauno vaikas“, ,,debitas“, ,,visa šeima nenormalūs'“, teta „žudikė“. G. Ž. yra kalbėjusi su jos buvusiu draugu V. K. dėl H. V. tetos G. V., todėl, kad ji buvo pavogusi iš jos namų auksinius būsimus vestuvių žiedus. Tuo metu pareiškimas policijai nebuvo teiktas, nes pavyko susitarti su G. V. tėvu G. V. dėl to, kad jis padengtų pavogtų vestuvinių žiedų nuostolius (Priedas Nr. 5). Nuteistoji apie H. V. tetą yra kalbėjusi su savo buvusiu draugu ir būtent apie jos blogus poelgius. Gali būti, kad nuteistosios sūnus H. V. šį pokalbį nugirdo. Tačiau toks pokalbis tikrai nevyko 2020 metų rugpjūčio mėnesi automobilyje. kaip kad nurodo nukentėjusysis. Šis pokalbis galėjo įvykti 2018–2019 metais arba 2020 metų pirmoje pusėje.
Motyvuojamoji dalis
II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
3. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
4. Formuojamoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A261-3555/2011, Nr. N662-1252/2012 ir kt.). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-548/2013), teismas neprivalo atsakyti į absoliučiai visus skundo argumentus, kurie yra akivaizdžiai nepagrįsti ir subjektyvūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-296-788/2017).
Dėl kaltės
5. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistoji neigia savo kaltę dėl jai inkriminuotų BK 138 straipsnio 2 dalyje ir BK 163 straipsnyje numatytų nusikaltimų padarymo, nurodo, kad ji nusikalstamų veiksmų neatliko, prieš savo sūnų nesmurtavo nei fiziniu, nei psichologiniu būdu, o pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius duomenis, nepagrįstai sureikšmino nukentėjusiojo parodymus ir neįvertino, kad nėra objektyvių jos kaltę pagrindžiančių įrodymų, todėl nepagrįstai pripažino, kad jos veiksmuose yra visi BK 138 straipsnio 2 dalyje ir BK 163 straipsnyje numatytų nusikaltimų sudėties požymiai.
6. Kolegija pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo nelaikytinos netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu ir pagrindu pripažinti teismo išvadas neatitinkančiomis tikrovės ar iš esmės prieštaraujančiomis faktinei įvykio situacijai. Straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolas ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių iš esmės buvo laikomasi. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų apylinkės teismas nepažeidė. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad G. Ž.jai inkriminuotų nusikaltimų nepadarė, kad surinkti įrodymai nepatvirtina jos kaltės ir teismo buvo vertinami neobjektyviai, yra nepagrįsti ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
7. Nuteistoji savo kaltę tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek viso bylos nagrinėjimo metu neigė, nurodydama, kad prieš sūnų H. V.jokių nusikalstamų veiksmų neatliko, ji yra nepagrįstai apkaltinta, o vaiko tėvas M. V. bei jo motina V. V.ją kaltindami dėl fizinio skausmo sukėlimo sūnui H. V. manipuliuoja vaiku ir siekia nuteikti prieš ją. Kolegija mano, kad teismas bylos įrodymus ištyrė tinkamai, o apeliacinio skundo argumentas, jog teismas nepagrįstai sureikšmino nukentėjusiojo H. V.ją kaltinančius parodymus, netyrė aplinkybių bendrame kontekste ir nevertino abejonių jos naudai, dėl to padarė neteisingas išvadas dėl jos veiksmuose esančių visų nusikalstamos veikos požymių, yra nepagrįstas, grindžiamas tik subjektyvia pačios nuteistosios nuomone. Teismui nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiojo H. V. ir liudytojų M. V., V. V. parodymais, nes jie nuo pat bylos tyrimo pradžios iš esmės, nenukrypstant nuo esminių dalykų, nuosekliai nurodė įvykio aplinkybes, o tai, kad paties nukentėjusiojo parodymai nežymiai kito, dar nereiškia, kad jie yra melagingi. Teismas atkreipia apelianto dėmesį, kad nereikėtų tikėtis iš nepilnamečio vaiko, kad šis kaskart teikdamas parodymus apie patirtą smurtą iš artimiausio žmogaus, šiuo atveju mamos, atkartotų visas įvykių aplinkybes. Tokiais atvejais tiek suaugusiam žmogui, tiek ypač vaikams būna nepaprastai sunku išgyventi artimiausio žmogaus vartojamą smurtą prieš jį, dėl to logiška, jog vaikas pasąmoningai nenori prisiminti to, kas jį skaudina, todėl tikėtina, kad vieną kartą duodamas parodymus galėjo nurodyti, kad žalias bulves valgė neužsigerdamas vandeniu, o kitą kartą, kad užsigerdamas. Taigi tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino ir veiką kvalifikavo ne taip, kaip norėtų nuteistoji, neduoda jokio pagrindo teigti, jog skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai nustatyta, jog G. Ž.veiksmuose yra visi BK 138 straipsnio 2 dalyje ir BK 163 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų požymiai
8. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį G. Ž., rėmėsi mažamečio nukentėjusiojo H. V.apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolu (t. 1, b. l. 74–77), liudytojų M. V., V. V., A. V.parodymais pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, iš dalies pačios kaltinamosios G. Ž.pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotais parodymais, 2020-08-25 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvada Nr. G 1415/2020(03), 2021-02-09–2021-03-08 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu. Iš mažamečio nukentėjusiojo H. V.parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, kurie buvo paskelbti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, matyti, kad jie su mama nesutaria, nuolat pykstasi. H. V. parodė, kad mama paskambino ir jis bijojo, kad nepradėtų rėkti, tada jis greit apsirengė ir nubėgo pas mamą. Jie su mama susitiko, jis atbėgo uždusęs į mašiną. Tada mama nepasisveikino su juo, o išsitraukė telefoną ir sakė jam perskaityti telefone SMS žinutę ir davė jam per sprandą. Telefone buvo parašyta „tėtis“, ten buvo parašytas tėčio tekstas, ką jis jam pasakojo, kad jis nenori su mama gyventi. Mama pradėjo kalbėti, buvo agresyvi. Mama po žinutės perskaitymo jam plojo su delnu per žandus, jam skaudėjo, pradėjo rėkauti. Po žinutės jam per žandus kelis kartus plojo ir tikrai skaudėjo. Mama jį pradėjo įžeidinėti. Sakė, kad jis yra „daunas“, „debilas“. Po to pradėjo įžeidinėti tėtį ir visą tėčio pusę. Jis nusisukęs verkė. Labai jam skaudėjo ir fiziškai, ir psichologiškai, kad jį įžeidinėja. Visas įvykis vyko mamos mašinoje. Jis neprisimena, kada viskas vyko tiksliai, apie rugpjūčio 10 dieną. Buvo pietų metas. Mama buvo viena atvažiavusi. Jis verkė, buvo skaudu. Mama paskui jam vėl plojo per žandą, viskas vyko mašinoje. Ji jam plojo per žandą kokius 4 ar 5 kartus.. Po šio įvykio mama jam sakė nueiti apie 10 000 žingsnių. Praėjus savaitei po pirmo įvykio, buvo vakaras, jis ėjo pakloti lovą sesei, jis netaisyklingai sesei antklodę paklojo ir tada mama jam įgnybė į ranką. Atrodė, kad jam kažkas duria. Jam labai skaudėjo po mamos įgnybimo. Pasakoja apie įvykį prieš įgnybimą. Mama liepė nuskusti bulves, jis visas ir nuskuto, o ji tada sako, kad jis per daug nuskuto. Nuskuto visas 6 bulves, kurios buvo maišelyje. Mama pamatė, supyko, ir tada jam mama pasakė, kad jai reikėjo tik 2 bulvių ir liepė suvalgyti tas keturias bulves ir trenkė su peiliu į stalą, kad jį pagąsdintų. Mama jam sakė valgyti greičiau bulves. Paskui mama turėjo pasiimti sesę iš darželio. Mamos nuotaika pasidarė sarkastiška, su šypsena vis klausinėjo, ar skanu. Negalėjo jis nevalgyti ir atsisakyti, nes privertė, neįsivaizdavo, kas nutiks, jei nevalgys. Jis suvalgė bulves. Mamai, kol jis nepradėjo valgyti bulves, prasidėjo nervai ir ji pradėjo stumdyti kėdę. Ji turėjo pasiimti sesę važiuoti iš darželio, tada ir jis kartu važiavo ir turėjo pasiimti bulves ir valgyti mašinoje. Jis bulves turėjo pasiėmęs rankose. Per šių metų karantiną nebuvo pas jo mamą agresyvumo. Kartais mama jam plodavo per veidą, bet labai retai. Ji plodavo jam su ranka. Ji stipriai jam plodavo, jis jausdavo tada skausmą ir baimę. Paskui buvo problemos su kompiuteriu. Po to bausmių nebuvo. Labiau viskas prasidėjo šią vasarą. Prisimena atvejų, kai reikėjo mamai sutaisyti nuvežti kompiuterį, bet mama nenuvežė. Močiutė buvo davusi pinigų kompiuterio taisymui. Mama jį vadino „daunu“, „debilu“. Jis įlipo pas mamą į automobilį, tada mama automobiliu trumpam pavažiavo, tada sustojo ir plojo jam per veidą prieš skaitant tekstą, po to šiek tiek pavažiavo, sustojo ir vėl plojo, pradėjo įžeidinėti jį. Mama pavažiavo kokį pusę kilometro. Viskas buvo tą dieną, kai jis susitiko su močiute ir močiutė nufotografavo jo žnybimo žymę. Jis tada grįžo namo, išvalė namus, išsiurbė grindis, tada nuėjo skaityti knygos. Tada mama pamatė, kad negerai jis išsiurbė. Jis mamai tada pakartojo viską, ką jis darė. Tada mama paėmė jo ranką ir užlaužė už nugaros. Jam tada skaudėjo petį. Mama jam užlaužė ranką todėl, kad jis ne taip išsiurbė grindis. Nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs ir patvirtina, kad jis patyrė nuolatinį ir pasikartojantį tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą iš savo mamos G. Ž..
9. Apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog be tiesiogiai minėtuose konfliktuose dalyvavusio nukentėjusiojo H. V. ir jo motinos G. Ž. šių įvykių daugiau niekas nestebėjo, taigi šiuo atveju itin svarbūs kitų asmenų parodymai, kurie gali patvirtinti arba paneigti konflikte dalyvavusių asmenų nurodomas aplinkybes. Iš nukentėjusiojo H. V. tėvo liudytojo M. V. parodymų pirmosios teismo posėdžio metu matyti, jog telefonu sūnus papasakojo, kad mama naudoja prieš jį psichologinį smurtą, įžeidinėja, vadina įvairiais žodžiais, kurių šiuo metu pasakyti negali, sako, kad neleis matytis su močiute, su juo (M. V.) neleis susitikti. Sūnus sakė, kad tai vyko nuolat. Taip pat H. yra sakęs, kad, kai mama jį bausdavo, tai neduodavo jam valgyti. Kaip supranta, tai konfliktai tarp mamos ir H. vykdavo dėl to, kad jis nepadarydavo namų darbų, negerai išvalydavo ar išsiurbdavo grindis, neįvykdydavo kitų mamos nurodymų. Dėl G. Ž. vartojamo fizinio smurto prieš sūnų H. sužinojo iš savo mamos. Anksčiau, kai H. gyveno pas mamą G. Ž., kai jie susitikdavo, o po to H. reikėdavo grįžti namo, tai jis pradėdavo verkti.
10. Siekiant išsklaidyti visas galimas abejones dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo ir atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išreikštą prašymą, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo atliktas įrodymų tyrimas ir apklausta liudytoja S. P., kuri kartu su nuteistąja buvo nuvykusi pas A. V.. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu liudytoja parodė, kad su G. Ž. yra pažįstamos nuo 2018 m. rugpjūčio mėnesio, kai įsidarbino (duomenys neskelbtini). H. V. pažįsta, jis yra G. Ž. sūnus. Su juo susipažino 2018 m. spalio–lapkričio mėnesį, tiksliai nepamena. Tą dieną, kai susipažino su H., G. Ž. paskambino H. močiutė, kuri pranešė, kad berniukas blogai jaučiasi. Su H. V. ji bendraudavo tuomet, kai G. V. dirbdavo ir prašydavo prižiūrėti vaikus, arba kai kartu su jais leisdavo laiką. Tekdavo vaikus prižiūrėti ir dieną, ir naktį, priklausydavo, kaip G. Ž. dirbdavo. Tuo metu, kai prižiūrėdavo H., nėra ant jo kūno mačiusi smurto žymių, berniukas būdavo linksmas, kartu žaisdavo, šnekėdavosi. H. visada būdavo aprengtas, juo buvo pasirūpinta. Kai kalbėdavosi su H., jis skųsdavosi, kad mama liepia daryti pamokas, tvarkytis kambarius, minėdavo, kad pas močiutę jam geriau, kadangi pas ją jausdavosi laisviau, nereikėdavo tiek daug tvarkytis bei daryti pamokų. Būnant su ja, pykčio mamos atžvilgiu H. neišreikšdavo, tiesiog būdavo nepatenkintas, kad jam yra liepiama tvarkytis bei daryti namų darbus. Apie tai, kad jam mama liepdavo valgyti žalias bulves, jai nesiskundė. Tuo metu, kai būdavo su abiem vaikais H. ir L., L. būdavo labai aktyvi, su savo poreikiais, jis norėdavo labiau televizorių žiūrėti, telefonu naudotis, o Liepa žaisti. Nematė, kad vaikai tarpusavyje muštųsi ir konfliktuotų. Kai būdavo visi kartu, G. Ž., H. ir ji, yra mačiusi, kaip G. Ž. H. prašo tvarkytis kambarius, o jis būdavo nepatenkintas dėl to, vartydavo akis. G. Ž. į tokį H. elgesį reaguodama sakydavo, kad reikia tvarkytis, o H. nueidavo į savo kambarį. Ar jis susitvarkydavo po mamos žodžių, nežino, neidavo paskui jį. Kada paskutinį kartą prižiūrėjo G. Ž. vaikus, nepamena, ar iki 2020 m. rugpjūčio mėnesio prižiūrėdavo vaikus, nepamena.
11. Sistemiškai analizuojant nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus matyti, jog H. V.pateikiamą versiją patvirtina jo senelės, tėvo, liudytojo A. V., taip pat iš dalies ir pačios nuteistosios G. Ž.parodymai. Liudytoja V. V. patvirtino nukentėjusiojo H. V. parodymus ir nurodė, kad, jai atvažiavus, H. išbėgo į lauką ir, paėmęs pinigus, pasakė, kad mama jam gnybė, kad buvo prieš jį smurtavusi. H. parodė gnybimo vietą. Be to, H. viešint pas ją, pasakė, kad mama buvo privertusi jį valgyti žalias bulves, pas mamą jo nebeišleido, kreipėsi į vaiko teisių apsaugos tarnybą. H. verkdamas papasakojo, kad „nuskutau šešias bulves, o mama prašė nuskusti tik dvi, tai kitas liepė suvalgyti, nes neklausiau ir nuskutau daugiau nei reikėjo“. Taip pat H. nuolat skundėsi ir tuo, kad mama ji vadino „durniumi“, „debilu“, kad atiduos jį į vaikų namus. H. yra sakęs, kad jis džiaugiasi, kai mama išeina į darbą, nebūna namuose. Sakė, kad mama neleidžia jam pagulėti, liepdavo vis kažką daryti – skaityti, tvarkytis, būti su sese ir pan. Kartais vaikas sakydavo, kad mama jo nemyli. Jis nuolat buvo baimėje, buvo skriaudžiamas. Kai reikėdavo kalbėti su mama telefonu, jam drebėdavo rankos. H. sakė, kad mama nuolat pikta, ant jo šaukia. Dėl trenkimo per skruostą ir sprandą H. sakė, kad mama buvo labai pikta ant jo ir todėl trenkė, nes tėtis jai paskambinęs pasakė, kad su ja vaikui nesaugu. Nuskustas bulves H. ne per vieną kartą suvalgė. H.apie šį įvykį jai pasakė praėjus kelioms dienoms. Jis sakė, kad suvalgė ir gėrė vandens. H. guosdavosi, sakė, kad prie svetimų žmonių mama šypsosi ir yra gera, o kai pašalinių nėra, tai gero žodžio nesulauksi. Kaip jai pasakojo H., išskyrus jo įžeidinėjimą, vadinimo įžeidžiamais žodžiais, žalių bulvių valgymo, gnybimo, jis nuolat turėjo siurbti, skusti bulves, plauti indus. Sakė, kad ilgai turi trinti vienoje vietoje grindis. Tai daryti turėjo po kelias valandas per dieną. Taip pat G. Ž. ribodavo H. maisto kiekį. H.yra sakęs, kad vakare nori valgyti, o mama neduodavo. Jis detaliai įvykių nepasakojo, daug nesiguosdavo. H. gan kantrus. O kai apsigyveno pas ją, tai jis daug valgė. Liudytojas A. V. parodė, kad H. papasakojo jam, kad jis iš tiesų labai myli savo mamą, bet, pasakodamas apie santykius su mama, verkė. P. H. fizinio smurto neakcentavo, labiau emocinį. Jis buvo kaip užguitas vyras, išsigandęs. Sakė, kad mama iš jo tyčiojasi. Kai paklausė H., kaip jis vertina savo santykius su mama 10 balų skalėje, pasakė – 7,5. Pokalbio metu H. stengėsi santykius pritempti iki normos, nors mama engė jį, tyčiojosi, žemino, vartojo prieš jį fizinį smurtą. Paskutinis lašas, kaip nurodė H., buvo su nuskustomis bulvėmis ir jų žalių valgymu. H. sakė, kad mama nuolat grįžta iš darbo blogos nuotaikos, pavargusi ir ant jo išsilieja. Dėl nuskustų bulvių H. sakė, kad, jam nuskutus bulves, mama liepė jam jas suvalgyti. Paklausus jo, kodėl jis valgė, H.atsakė, nes mama stovėjo šalia laikydama peilį. H. žinojo, kad mama jo nepapjaus, bet žinojo, kad, jei neklausys, tuomet ji visą vakarą šauks ant jo, jį terorizuos. Kalbant apie mamos fizinio smurto prieš jį pavartojimą, H. sakė, kad mama nuolat tranko jam per galvą, yra pastūmusi nuo laiptų. Taip pat sakė, kad mama jį įžeidinėja, vadina „debilu“, „daunu“, kad jai nuo jo bloga. Po šio pokalbio su H. įvyko pokalbis ir su mama. H. mama norėjo sudaryti tobulos motinos įvaizdį. Paklausus jos „kaip valgyti žalias bulves?“, ji atsakė, kad nieko tokio, juk tai sveika, organizmui reikia krakmolo. Šie parodymai sutampa su nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo teisėjai duotais parodymais ir jais netikėti teismas neturi pagrindo.
12. Pažymėtina, jog G. Ž.parodymai tyrimo metu dėl jos konfliktų su vaiku buvimo kito. Iš pradžių nurodžiusi, kad niekada nėra smurtavusi prieš savo sūnų H. V., vėliau tiriant jos parodymus teisiamojo posėdžio metu, ji nurodo, kad: <...>„Prieš sūnų yra smurtavusi tik jam buvus mažesniu. Smurtas pasireikšdavo rankos sugriebimu. Jos smurtas būdavo paskatinti kažką padaryti. Yra kažkada stumtelėjusi H., bet tai buvo seniau. Su ranka stumtelėjo“, <...> „Pripažįsta, kad yra trenkusi vaikui su delnu, bet tai ne auklėjimo metodas“, <...> „Rugpjūčio mėn. emocionaliai paėmė dešine ranka už H. rankos. Negali pasakyti dėl kokių priežasčių paėmė. Negali sutikti, kad dažnai taip suimdavo vaiką už rankos“. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad iš bylos medžiagos matyti, jog dėl jos yra buvęs pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl smurto pavartojimo prieš sūnų H. V., tačiau ji buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, nes ji atsiprašė ir susitaikė su sūnumi. Pasakodama apie šį įvykį nuteistoji teigia, kad neprisimena visų detalių, dėl ko tarp jos ir sūnaus kilo konfliktas. Apygardos teismas nurodo, kad toks G. Ž. teiginys, jog ji neprisimena, yra tiesos iškraipymas, kadangi akivaizdu, kad toks nekasdienis įvykis, kai ji, kaip mama, buvo įtariama pavartojusi fizinį smurtą prieš savo vaiką, nėra lengvai pamirštamas. Be to, teismas neigiamai vertina G. Ž. nurodytą aplinkybę, jog pasirašydama susitaikymo protokolą jį nurodė jo neskaičiusi ir kalta neprisipažinusi. Nuteistosios nurodytos aplinkybės vertintinos kaip siekis nuslėpti tikrąją tiesą ir bylos nagrinėjimą pakreipti sau tinkama linkme. Baudžiamasis procesas numato, jog ikiteisminio tyrimo metu, pasirašant susitaikymo protokolą tarp įtariamojo ir nukentėjusiojo, jis yra garsiai perskaitomas ir abu proceso dalyviai supažindinami su jo turiniu, arba proceso šalys pačios perskaičiusios procesinį dokumentą po juo pasirašo sutikdami su dokumente išdėstytu turiniu. Nuteistoji pagal savo asmenines savybes, darbo pobūdį, gyvenimišką patirtį turėjo visas galimybes perskaityti dokumentus, po kuriais pasirašo, ir galėjo suprasti savo veiksmų pasirašant po neperskaitytu dokumentu pasekmes. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog tuo atveju, jeigu nuteistoji, kaip teigia, nebūtų prisipažinusi kalta, tokiu atveju nebūtų atsiprašiusi ir ikiteisminis tyrimas nebūtų nutrauktas įtariamajai ir nukentėjusiajam susitaikant. Nors G. Ž. neigė vartojusi psichologinį smurtą prieš H. V., tačiau savo parodymuose teigia, kad: <...>„Nedažnai priekaištaudavo sūnui dėl nesutvarkytų kambarių. Buvo duodamos pastabos. Būdavo, kad priekaištaudavo H.. Būdavo, kad kėlė balsą, gal ir įžeidinėjo. Stengiasi nevartoti netinkamos leksikos“. Iš parodymų matyti, kad G. Ž. vartojo psichologinį smurtą „gal ir įžeidinėjo“, „stengiasi nevartoti netinkamos leksikos“. Gal nuteistoji, kaip nurodo, ir „stengiasi“, tačiau iš kitų byloje esančių duomenų matyti, kad jai nepavyksta suvaldyti savo emocijų bei pykčio. Teismui nekyla abejonių, jog G. Ž. yra linkusi į fizinės prievartos pavartojimą prieš savo sūnų.
13. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog apeliaciniame skunde bei teisiamojo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu nuteistosios gynėjas advokatas A. B. akcentavo, jog G. Ž. bendravimo tonas yra griežtas, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog ji yra linkusi bendraudama su savo sūnumi H. V. vartoti prieš jį psichologinį ar fizinį smurtą. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, išklausius nuteistąją apeliacinės instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu, akivaizdu, kad G. Ž. sugeba bendrauti ramiu ir neagresyviai skambančiu balso tonu, jos intonacija gali būti rami, todėl toks teiginys, kad nuteistosios visada yra griežtas tonas, yra nepagrįstas ir atmestinas. Be visa to, pažymėtina, kad pati nuteistoji apklausiama pirmosios instancijos teisme pripažino, kad turi problemų su emocijų kontroliavimu „<...> lankyti pykčio valdymo kursus <...> pasiūlė per pirmą posėdį, nežino dėl kokių priežasčių juos pasiūlė. <...> sutiko, nes mėgsta save tobulinti. Bet pykčio valdymo kursų nerado. <...> pripažino, kad reikia išmokti sukontroliuoti savo pykčio emocijas. Mano, kad nekontroliuoja emocijų“.
14. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nuteistoji parodymuose nurodo, kad: „Konfliktų tarp jos ir H. būdavo dažnai. Konfliktai kildavo dėl liepimo susitvarkyti savo kambarį. Tačiau iki tiek, kad blogai paklota lova konfliktų nebūdavo“, tačiau vėliau nurodo, kad: „2020-08-11 kilus konfliktui dėl lovos, H. įgnybusi nebuvo“, iš ko matyti, jog nepaisant to, kad nuteistoji neigia įgnybimo aplinkybę, tačiau pripažįsta, kad 2020-08-11 kilo konfliktas dėl lovos. Taip pat matyti, kad duodama parodymus nuolat teigia, kad sūnus H. V. yra linkęs meluoti, išsigalvoti nebūtus dalykus, maištauti, neklausyti, kas jam sakoma, tuo pagrindu nuvedė jį pas psichologą, kuris pateikė išvadą priešingą, nei tikėjosi pati G. Ž., kad berniukui psichologo pagalba nereikalinga. Apygardos teismas nuteistosios elgesį vertina neigiamai, kaip siekį apkaltinti sūnų neadekvačiu, nesuvaldomu elgesiu, kad tik būtų pripažintas jos pačios nekaltumas.
15. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad G. Ž. buvo kaltinama fiziniu smurtavimu – nuolatiniu įžnybimu į nukentėjusiojo ranką, nuolatiniu daužymu per veidą, sprandą, galvą ir rankų laužymu, nuolatiniu stumdymu nuo laiptų, nuolatiniu vertimu valgyti žalias bulves. Pažymi, kad tuo atveju, jeigu nuteistoji išties būtų įžnybusi nukentėjusiajam į ranką, būtų buvusi matyti mėlynė, o ne įdrėskimo požymiai. Nuteistoji neatliko nukentėjusiajam jokio rankos draskymo, o juo labiau įžnybimo. Priešingai, byloje pateikiami rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2020-08-11 pats nukentėjusysis nesutarė ir dūko su savo seserimi L. K., po to nukentėjusiajam ir galėjo būti apdraskyta ranka. Įvertinus šias aplinkybes ir nukentėjusiojo parodymus, matyti, kad jie yra prieštaringi ir nesutampa, kaip ir specialisto bei eksperto išvadose nurodyti kūno sužalojimų požymiai. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais skundo argumentais, kadangi minėto įgnybimo (įžnybimo) įvykį patvirtina ne tik nuoseklūs nukentėjusiojo H. V. parodymai apie įvykį ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau ir tokius parodymus patvirtinantys kitų liudytojų, t. y. senelės V. V. parodymai, apie tai, jog H. V. jai pasiskundė dėl mamos fizinio smurto prieš jį, jog H. V. visada gražiai atsiliepia apie sesę L. V., tai patvirtina ir paties nukentėjusiojo parodymai: „Su sese jis sutaria gerai, išvesdavo į lauką arba pas senelį nuveždavo. Būdavo su sese, bet kai reikėjo, nelabai dažnai“. Be visa to, tėvo M. V. pokalbis telefonu su sūnumi, kurio metu H. V. papasakojo tapačias aplinkybes, taipogi apeliacinės instancijos teisme apklaustos liudytojos parodymai, kuriais liudytoja teigė, kad prižiūrėdama G. Ž. vaikus niekada nematė, kad vaikai tarpusavyje konfliktuotų ar muštųsi. Teismas daro išvadą, kad duomenų, galinčių patvirtinti, jog ant H. V. kūno rasti įgnybimai buvo padaryti sesers L. V., visi duomenys patvirtina nukentėjusiojo versiją, kuria netikėti apygardos teismas neturi pagrindo.
16. Apeliaciniame skunde labai daug dėmesio skiriama pasakojimui apie M. V. santykius su jo tėvu vaikystėje, apie V. V., anot G. Ž., hiperbolizuotą rūpinimąsi anūku H. V. kaip savo sūnumi, apie jos pačios santykius su V. V. ir t.t. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėta informacija nevertintina, kadangi tai nėra įrodomoji medžiaga nagrinėjamoje byloje, o labiau priskirtina pačios nuteistosios samprotavimams ir asmeninės nuomonės išraiškai, kurie nėra susiję su nagrinėjamo skundo dalyku.
17. Apeliantas kaip vieną iš pagrindų laikyti skundžiamą nuosprendį neteisėtu nurodo A. V. parodymus pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kuriais, anot jo, teismas iš esmės negalėjo remtis, kadangi A. V. turėjo išankstinį suinteresuotumą bylos baigtimi nuteistosios atžvilgiu. G. Ž. pasakoja apie A. V. nepagarbų elgesį su ja, todėl šis liudytojas suinteresuotas buvo jos nuteisimu. Apygardos teismas atmeta šį apeliacinio skundo argumentą ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai vertino šio liudytojo parodymus, kadangi skunde dėstomi motyvai yra išskirtinai nuteistosios nuomonė, iš kurios keliamos prielaidos.
18. Skunde nurodo, kad apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį negalėjo vadovautis 2020-08-25 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvada Nr. G 1415/2020(03) bei 2021-02-09–2021-03-08 Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu. Teigia, kad iš minėto Ekspertizės akto negalima nustatyti jokio tiesioginio priežastinio ryšio, kadangi jo apskritai nėra arba jis neegzistuoja nagrinėjamos bylos atveju. Apygardos teismas nesutinka su apelianto nuomone ir nurodo, kad apylinkės teismas tinkamai ir pagrįstai įvertino tiek specialisto išvados, tiek Ekspertizės akto pagrįstumą ir įrodomąją galią nagrinėjamoje byloje ir išsamiai dėl to pasisakė, todėl apeliacinės instancijos teismas pakartotinai šiuo klausimu nepasisakys.
19. Teisėjų kolegija, apeliantės atstovo advokato prašymu, teisiamajame posėdyje išklausė jo pateiktą G. Ž. darytą garso įrašą, kuriame fiksuojamas nuteistosios ir H. V. pokalbis. Nors, anot apelianto, iš šio garso įrašo teismas turėjo padaryti išvadą, jog H. V. yra įbaugintas senelės V. V., todėl jis bijojo kalbėtis su mama G. Ž. ir pateiktą garso įrašą vertinti nuteistosios naudai, tačiau teismas, išklausęs minėtą garso įrašą daro išvadą, jog įraše užfiksuotas G. Ž. bendravimas su sūnumi yra šiurkštus, keliantis vaikui psichologinį spaudimą, baimę bendrauti, atsakyti ne taip, kaip iš jo tikimasi, dėl to H. V. didžiąją pokalbio laiko dalį tyli arba pritariamai atsakinėja mamai, patvirtindamas, kad nori pasilikti gyventi pas senelę V. V.. Iš pokalbio girdėti G. Ž. priekaištaujantis ir bauginantis tonas. Atkreiptinas dėmesys, jog pokalbio metu šalia G. Ž. ir H. V. buvo močiutė V. V.. Teismas kelia klausimą, jeigu nuteistoji, nepaisydama to, jog šalia yra kitas žmogus, tokiu piktu tonu bei su akivaizdžiai pasireiškiančia panieka kalbasi su sūnumi, tuomet koks jos bendravimas yra su sūnumi, kai niekas nemato ir negirdi. Apelianto prielaida, kad piktas G. Ž. tonas yra įprastas jos bendravimo stilius, buvo paneigtas, kaip anksčiau minėta, apeliacinės instancijos teisiamojo posėdžio metu. Taip pat pažymėtina, kad bauginantį bendravimą su sūnumi išduoda ne tik šiurkštus balso tonas, tačiau ir nuolatiniai, pasikartojantys klausimai (tu nori gyventi pas močiutę, Ko tu bijai?), kurie akivaizdžiai darė H. V. psichologinį spaudimą.
20. Aptartos aplinkybės patvirtina, jog G. Ž. pagrįstai pripažinta kalta dėl fizinio ir psichologinio smurtavimo prieš nukentėjusįjį H. V.. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo H. V.apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotais parodymais, kuriuose jis papasakojo apie mamos fizinį ir psichologinį smurtą prieš jį, jie sutampa su kitiems asmenims (tėvui, senelei, vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistui) papasakotais vykusiais įvykiais, kuriuos šie liudytojai atskleidė apklausiami pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Taigi, nors byloje be nukentėjusiojo H. V.daugiau nėra asmenų, kurie būtų tiesiogiai stebėję G. Ž.vartojamą fizinį bei psichologinį smurtą prieš savo sūnų H. V., tačiau apklaustų asmenų parodymai, patvirtindami nukentėjusiojo pateikiamą nuosekliai pasakojamą įvykio versiją, susijungia į vientisą ir nuoseklią grandinę bei neleidžia abejoti nukentėjusiojo parodymais ir jo nurodoma motinos atliktų veiksmų apimtimi. Taigi, pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje surinktus įrodymus padarė tinkamą jais pagrįstą išvadą, jog nuteistosios G. Ž.veiksmuose yra tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalyje ir BK 163 straipsnyje, požymiai. Nepritarti šiai pirmosios instancijos teismo išvadai nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
21. Byloje yra pateiktas nuteistosios gynėjo advokato A. B. prašymas priteisti patirtas atstovavimo išlaidas. Teisėjų kolegija pažymi, jog proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. Atsižvelgiant į tai, kad BPK 105 straipsnio nuostatos galioja taip pat ir bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, o šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, vertinama tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2009, 2K-267/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011), netenkinus G. Ž. advokato apeliacinio skundo, taip pat netenkintinas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistosios G. Ž. gynėjo advokato A. B. apeliacinį skundą atmesti.