Panevėžio apygardos teismo nutartis

2012-09-24 · Civilinė byla Nr. 2A-696-252/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-09-24
Bylos Nr.
2A-696-252/2012
Teisminio proceso Nr.
2-08-3-03108-2012-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Nijolė Danguolė Smetonienė
Ieškovas
ADB „Ergo Lietuva“
Atsakovas
V. L.

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A - 696 - 252 - 2012

Daina Lisaitė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-03108-2012-0
Procesinio sprendimo kategorija: (S) 73.1; 73.2.6.1; 121.14; 121.21
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 24 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės ADB „Ergo Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4020-812/2012 pagal ieškovės ADB „Ergo Lietuva“ ieškinį atsakovui V. L. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė prašė priteisti iš atsakovo V. L. 1 114,69 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009 m. spalio 14 d. eismo įvykio Panevėžio mieste metu atsakovo vairuojamas automobilis Ford Escort, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) susidūrė ir apgadino automobilį Opel Astra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Po eismo įvykio buvo užpildyta deklaracija, transporto priemonės Ford Escort, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas pripažino savo kaltę dėl eismo įvykio kilimo. Atsakovo civilinė atsakomybė, vairuojant automobilį Ford Escort, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu UADB „Ergo Lietuva“, draudimo sutartis Nr. 02-1071129. Ieškovė atlygino dėl eismo įvykio žalą patyrusiam asmeniui nuostolius, išmokėdama 614,69 Lt dydžio draudimo išmoką. 2009-04-14 ieškovės su atsakovu sudarytoje įprastinėje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje buvo nustatyta, kad už sutartimi teikiamą draudimo apsaugą atsakovas mokės draudimo įmokas kiekvieną mėnesį, tuo pačiu jam bus išduodami draudimo liudijimai. Atsakovas mokėjo įmokas, tačiau įmoką už suteikiamos draudimo apsaugos periodą nuo 2009-10-14 iki 2009-11-13 sumokėjo pavėluotai – 2009-10-27, t. y. jau po eismo įvykio kilimo. Dėl to ieškovė kreipėsi į atsakovą, reikalaudama grąžinti išmokėtą draudimo išmoką 614,69 Lt. 2010-05-07 ieškovė su atsakovu pasirašė susitarimą dėl žalos atlyginimo regreso tvarka terminų ir sąlygų, kuriuo atsakovas įsipareigojo ieškovei atlyginti 614,69 Lt nuostolių sumą, kiekvieną mėnesį mokėdamas po 100 Lt, bei sumokėti 500 Lt baudą, jei žalos atlyginimas nebus mokamas nurodytomis sumomis ir terminais. Sutartu terminu iki 2010-10-25 atsakovas įsipareigojimo neįvykdė.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012 m. liepos 2 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nustatė, kad 2009 m. spalio 14 d. eismo įvykio Panevėžio mieste metu atsakovo V. L. vairuojamas automobilis Ford Escort, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) susidūrė ir apgadino automobilį Opel Astra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Po eismo įvykio buvo užpildyta deklaracija, o transporto priemonės Ford Escort, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas savo kaltę dėl eismo įvykio kilimo pripažino. Atsakovo civilinė atsakomybė, vairuojant automobilį Ford Escort, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu UADB „Ergo Lietuva“, draudimo sutartis Nr. 02-1071129. Ieškovė apskaičiavo ir atlygino dėl eismo įvykio žalą patyrusiam asmeniui nuostolius, išmokėdama 614,69 Lt dydžio draudimo išmoką. 2010-05-07 atsakovas su ieškove pasirašė susitarimą dėl žalos atlyginimo regreso tvarka terminų ir sąlygų, kuriuo įsipareigojo ieškovei atlyginti 614,69 Lt nuostolių sumą, kiekvieną mėnesį mokėdamas po 100 Lt, bei sumokėti 500 Lt dydžio baudą, jei žalos atlyginimas nebus mokamas nurodytomis sumomis ir nustatytais terminais. Nuostolių sumą atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovei iki 2010-10-25. Pagal sudarytą draudimo sutartį atsakovas turėjo mokėti mėnesines draudimo įmokas – po 23,33 Lt kas mėnesį. Pirmąją įmoką (23,37 Lt) atsakovas sumokėjo 2009-04-14, tačiau vėlesnių mokėjimų nebeatliko. Eismo įvykio kilimo metu atsakovas nebuvo sumokėjęs ieškovei 280 Lt įmokų. Ši nepriemokos ir einamosios mėnesio įmokos suma (280 Lt) už laikotarpį nuo 2009-10-14 iki 2009-11-13 buvo sumokėta ir ieškovės priimta po eismo įvykio kilimo – 2009-10-27.

Teismas konstatavo, kad atsakovui ieškovei sumokėjus pirmąją įmoką, draudimo sutartis įsigaliojo ir galiojo eismo įvykio kilimo metu. Nors atsakovas (draudėjas) pažeidė savo prievolę mokėti draudimo įmokas draudimo sutartyse nustatytais terminais, tačiau ieškovė (draudikė) nesiėmė jokių veiksmų dėl pažeistų draudimo įmokų mokėjimo terminų, nesikreipė į draudėją dėl šių įmokų sumokėjimo ir nenurodė jam dėl šių prievolių nevykdymo teisinių pasekmių, numatytų Įstatymo 11 straipsnio 5 ir 7 dalyse, kaip tai imperatyviai įpareigoja LR Draudimo priežiūros komisijos 2004-04-23 nutarimu Nr. N-47 patvirtintų standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 27 punktas. Tokiu būdu, ieškovė pati netinkamai vykdė bendradarbiavimo pareigą bei tokiu savo elgesiu pripažino, kad atsakovo pavėluoto draudimo įmokų mokėjimo ieškovė nelaikė esminiu sutarties pažeidimu (CK 6.217 str. 2 d., Sąlygų 29 p.). Tiek 2001-06-14 Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo Nr. IX-378 11 str. 1 d. 7 p. nuostatos, tiek LR Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintos eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės numato sąlygą, kuriai esant draudikas turi teisę susigrąžinti iš draudėjo išmokėtą draudimo išmoką, kai yra nesumokama draudimo įmoka, tačiau, teismo vertinumu, šie norminiai aktai nereglamentuoja situacijos, kai draudimo įmoka yra sumokėta pavėluotai ir draudikas ją priėmė ir įskaitė, kaip yra nustatyta nagrinėjamos bylos atveju. Be to, šiose teisės normose reglamentuota draudiko teisė išreikalauti draudėjo išmokėtą draudimo išmoką yra kaip kompensuojamojo, o ne baudžiamojo pobūdžio norma. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad ieškovė šiuo atveju neturi teisės susigrąžinti iš atsakovo sumą, ieškovės išmokėtą nukentėjusiajam asmeniui, o atsakovui nesumokėjus laiku nuostolių atlyginimo – ir reikalauti sumokėti 500 Lt baudą, kuri pagrįsta vien nemotyvuotu ieškovės nurodymu ir atsakovo sutikimu. Priešingo sprendimo priėmimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį patenkinti bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. normą, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Skirtingai nuo kitų draudimo sutarčių rūšių, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties įsigaliojimas nesiejamas su draudimo įmokos sumokėjimu. Pagal TPVCAPD įstatymo 11 str. 6 d., draudikas negali atsisakyti mokėti draudimo išmokos, jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo. Draudimo sutarties įsigaliojimo momentas ir terminas, iki kurio pabaigos draudėjas turi sumokėti draudimo įmoką, nustatomi draudimo sutartyje. TPVCAPD įstatymo 11 str. 7 d. įtvirtinta, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Be to, ieškinyje pasisakyta, kad atsakovas V. L., pripažindamas prievolę, 2010-05-07 pasirašė prašymą, kuriame įsipareigojo sumokėti UADB „Ergo Lietuva“ 500 Lt dydžio baudą, jei reikalaujama suma nebus mokama prašyme nurodytais terminais. Šiuo prašymu atsakovas įsipareigojo sumokėti baudą esant tam tikroms sąlygoms, sukuriant papildomą prievolę.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apelianto skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrina apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį bei faktinį pagrindus, nes savo iniciatyva apeliacinis teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ar pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis, tai pat įsitikina neesant absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 263 str., 320 str., 329 str.).

Apeliantė ADB „Ergo Lietuva“ savo apeliacinį skundą grindžia, jos manymu, netinkamu materialinės teisės normų, reglamentuojančių draudimo teisinius santykius, taikymu, nukrypimu nuo teisminės praktikos. Taigi, byloje kilo ginčas dėl Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. aiškinimo, t. y. ar tuo atveju, kai draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo eilinės draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą (o sumokėjo ją pavėluotai), ir per tą laikotarpį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, atsiranda išmokėjusiam išmoką draudikui teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti išmokėtas sumas. Šiuo atveju byloje dėl nustatytų faktinių aplinkybių ginčo nėra. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą ir skundo argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai (CPK 185 str.), teisingai aiškino ir taikė teisės normas, savo išvadas dėl apeliantės reikalavimo nepagrįstumo ir atsisakymo jį tenkinti tinkamai motyvavo ir argumentavo.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas yra garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti ir transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi apdraudžiama draudimo sutartyje ar (ir) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijime (polise) nurodytą transporto priemonę naudojančių valdytojų civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje numatytą atvejį. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslai iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo ir patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 1 d., ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis. Tuo tarpu ieškovė nagrinėjamoje byloje reikalauja iš draudėjo (atsakovo) grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. pagrindu, t. y. dėl laiku nesumokėtos draudimo įmokos už teikiamą draudimo apsaugą, kai per tą laikotarpį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala. Ši norma negali būti aiškinama ir taikoma atsietai nuo kitų minėto įstatymo normų ir turi būti taikoma sistemiškai su kitomis įstatymo normomis, atsižvelgiant į minėto įstatymo tikslus ir konkrečios bylos faktines aplinkybes.

Ieškovė, reikšdama reikalavimą atsakovui, iš esmės neginčijo, kad draudimo apsauga eismo įvykio metu galiojo. Priešingai, ieškovė vykdė savo sutartinius įsipareigojimus ir išmokėjo draudimo išmoką už eismo įvykio metu padarytą žalą. Iš byloje esančių ieškovės paaiškinimų matyti, kad įmoka, kuri turėjo būti nuskaityta tiesioginio debeto būdu iki 2009-10-14, laiku nebuvo nuskaityta nesant kliento sąskaitoje pakankamai lėšų (b. l. 27-28). Nors ir pavėluotai, tačiau atsakovas sumokėjo pilnai visas draudimo įmokas pagal sutartį, o ieškovė visus atsakovo mokėjimus priėmė, kas pagrįstai leidžia teigti, jog ieškovė draudimo sutartį laikė galiojančia ir pripažino tinkamu atsakovo prievolių įvykdymą. Toks ieškovės elgesys reiškia, kad ji atsisakė teisės nutraukti sutartį su atsakovu ir pasinaudoti Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. Atsakovui vėluojant sumokėti draudimo įmoką, ieškovė draudimo sutarties nesustabdė, neišaiškino atsakovui draudimo įmokų nesumokėjo laiku pasekmių. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė būtų reiškusi pastabas atsakovui dėl draudimo įmokų pavėluotų mokėjimų ar draudiminės apsaugos sustabdymo. Tokiu būdu, priėmusi visas atsakovo įmokas pagal draudimo sutartį, ieškovė neturi teisės reikalauti jos išmokėtų nukentėjusiam trečiajam asmeniui draudimo išmokų, nes toks reikalavimas prieštarauja šalių sudarytos draudimo sutarties esmei, kadangi atsakovas kaip tik ir draudėsi nuo to, kad, įvykus draudiminiam įvykiui, neturėtų nuostolių atlygindamas žalą. Draudėjui draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos, tačiau ją sumokėjus pavėluotai ir draudikui įmoką priėmus, taip pat įstatymo nustatyta tvarka draudikui nepasinaudojus draudimo apsaugos sustabdymo teise, draudikas neturi teisės susigrąžinti iš draudėjo sumas, draudiko išmokėtas dėl padarytos žalos galiojant draudimo apsaugai. Pažymėtina, jog tokia praktika formuojama ir teismuose nagrinėjant tokio pobūdžio bylas (pvz. Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-33-124/2012, Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-95-413/2012 ir kt.).

Atmetus reikalavimą dėl žalos atlyginimo dėl ieškovės netinkamai taikyto Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d., taip pat atmestinas skundo argumentas dėl 500 Lt baudos pagal 2010-05-07 atsakovo pasirašytą prašymą. Būtent priešingo sprendimo priėmimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.).

Atsižvelgdamas į aukščiau minėtus motyvus, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai išaiškino ir pritaikė LR Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė