Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Fondas statyboms vystyti“ dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutarties, kuria iškelta bankroto byla ir paskirtas bankroto administratorius, civilinėje byloje Nr. B2-5080-340/2013 pagal ieškovų viešosios įstaigos „Maximum paslaugų“ ir G. G. ieškinius atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Fondas statyboms vystyti“ dėl bankroto bylos iškėlimo, trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nurodė, kad yra atsakovo kreditorius, atsakovo mokestinė nepriemoka siekia 512 483,85 Lt, atsakovo atžvilgiu nuo 2004 m. vykdyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme numatyti išieškojimo veiksmai, mokestinės nepriemokos išieškojimas perduotas antstoliams, tačiau nėra rezultatyvus, nes atsakovo banko sąskaitose lėšų nėra, atsakovo nekilnojamam turtui įregistruota sutartinė hipoteka.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatyta sąlyga ir dėl to atsakovui keltina bankroto byla, kadangi pagal 2013-10-03 balansą atsakovo skoliniai įsipareigojimai neviršija pusės į balansą įrašyto turto vertės ir net daugiau nei keturis kartus mažesni už į balansą įrašyto turto vertę.

Nesutinka su teismo teiginiu, kad pateikti duomenys – susirašinėjimas su VĮ „Lietuvos paminklai“, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritoriniu padaliniu – neįrodo, kad atsakovas šiuo metu užsiima pagrindine įmonės veikla – statybos darbų vykdymu, nes iš VĮ „Lietuvos paminklai“ 2012-03-21 rašto aiškiai matyti, kad įmonė neprieštarauja, kad UAB „Fondas statyboms vystyti“ skubiai įrengtų Siesikų dvaro sodybos ūkio pastato (paukštidės) pamatų drenažą iš pietinės statinio pusės ir vykdytų pastato stebėseną. Be to, nurodo, kad papildomai prie atskirojo skundo pateikia dokumentus, pagrindžiančius atsakovo ūkinės veiklos vykdymą, iš kurių matyti, kad atsakovas turi reikalavimo teisę į VĮ „Lietuvos paminklai“ 756 000 Lt sumai už atsakovo atliktus statybos darbus. Taigi šie įrodymai patvirtina, kad atsakovas vykdo ūkinę veiklą ir gauna iš jos pajamų.

Be to, atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), įmonės balanse šio turto vertė nurodyta 606 563 Lt (Nekilnojamojo turto registro duomenimis 2000-02-07 nustatyta jo rinkos vertė – 503 703 Lt).

Taigi vien nurodytas atsakovo turtas sudaro apie 5 221 500 Lt, o atsakovo skoliniai įsipareigojimai – 2 516 473 Lt, todėl teismui nebuvo pagrindo iškelti atsakovui bankroto bylą.

Atskiruoju skundu taip pat nesutinkama su teismo paskirtu bankroto administratoriumi UAB „Adminova“ nurodant, kad jis neužtikrins tinkamo bankroto procedūros vykdymo ir negalės tinkamai atstovauti visų kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesų dėl glaudaus ryšio, siejančio administratorių, buvusį atsakovo kreditorių VšĮ „Maximum paslaugų“ ir atsakovo kreditorių G. G.. Nurodo, kad tarp VšĮ „Maximum paslaugų“ ir UAB „Admivira“ (kuris buvo paskirtas bankroto administratoriumi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartimi) direktorės V. V. yra sąsajų (sutampa VšĮ „Maximum paslaugų“ ir kitų UAB „Admivira“ direktorės buveinių adresai, UAB „Admivira“ administruojamų bankrutuojančių įmonių kreditorių susirinkimai organizuojami tuo pačiu adresu). Be to, panaikinus UAB „Admivira“ įgaliojimus, kai buvo panaikinta nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės direktorė V. V., neturėdama teisinio pagrindo, surinko informaciją apie apelianto direktorių ir asmens duomenis sudarančią informaciją perdavė VšĮ „Maximum paslaugų“. Atsakovas turi pagrindo manyti, kad siūlomas bankroto administratorius UAB „Adminova“ taip pat yra susijęs su minėtais asmenimis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties, kuria atsakovui UAB „Fondas statyboms vystyti“ iškelta bankroto byla ir bankroto administratoriumi paskirta UAB „Adminova“, pagrįstumo klausimas.

Dėl bankroto bylos iškėlimo teisėtumo

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas iškėlė bankroto bylą nesant teisinio pagrindo, numatyto ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktu.

Vadovaujantis ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktu bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų.

Pažymėtina, kad bankrotas yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kuriuo, pašalinant iš rinkos nemokius subjektus, siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą. Tačiau, pradedant bankroto procesą, yra labai svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar įmonė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant įmonę kaip veikiantį rinkos dalyvį (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-842/2008; 2008 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1031/2008).

Įmonės nemokumo procese siekiama dviejų priešingų tikslų - ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir atkurti nemokios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas). Greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties. Be to, greitas ir koncentruotas likvidacinio tikslo vyravimas bankroto procese sudaro prielaidas teisiniam netikrumui atsirasti. Todėl bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus. Tai reiškia, jog bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki. Įmonė laikoma nemokia tik tuomet, jeigu jos pradelsti įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai) viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-743/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-961/2013).

Įmonės nemokumas, apibrėžiamas kaip įmonės būsena (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas), gali būti nustatytas išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (įmonės balanse, pelno (nuostolių) ataskaitoje, kapitalo pokyčių ataskaitoje, pinigų srautų ataskaitoje bei aiškinamajame rašte ir kituose įmonės finansinės veiklos rezultatus atspindinčiuose dokumentuose), turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę. Sprendžiant dėl įmonės mokumo ar nemokumo, teismas privalo ne tik formaliai taikyti ĮBĮ nuostatas, reglamentuojančias atvejus, kuomet įmonei turi būti keliama bankroto byla, bet taip pat turi atsižvelgti ir į tai, ar įmonė tęsia veiklą, dengia skolas ir turi realių galimybių atsiskaityti su kreditoriais.

Apeliantas skunde nurodo, kad pagal atsakovo į bylą pateiktą 2013-10-03 balansą įmonei priklausantis turtas yra lygus 11 833 483 Lt, jo didžiąją dalį sudaro ilgalaikis turtas (7 445 927 Lt), trumpalaikis turtas (4 387 556 Lt), tuo tarpu skoliniai įsipareigojimai – 2 516 473 Lt, todėl teismas, anot jo, padarė nepagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatyta sąlyga iškelti atsakovui bankroto bylą, kadangi pagal šiuos duomenis atsakovo skoliniai įsipareigojimai neviršija pusės į balansą įrašyto turto vertės ir netgi daugiau nei 4 kartus mažesni už į balansą įrašyto turto vertę.

Kaip matyti iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, teismas, spręsdamas dėl įmonės nemokumo, vadovavosi ne tik į bylą atsakovo pateiktu UAB „Fondas statyboms vystyti“ 2013-10-03 balansu bei aiškinamuoju raštu prie šio balanso, tačiau ir viešajame registre esančiais finansinės atskaitomybės duomenimis už 2009-2011 metus, pažymėdamas, kad aktualios pelno (nuostolių) ataskaitos atsakovas į bylą nepateikė, valstybės institucijų pateiktais duomenimis apie atsakovo įsiskolinimus, atsakovo pateiktais įrodymais, kuriais jis grindžia, jog šiuo metu vykdo veiklą, t. y. teismas pagrįstai vertino visumą aplinkybių, reikšmingų sprendžiant bankroto bylos įmonei iškėlimo klausimą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti realų, bet ne formalų įmonės nemokumą.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovas neįrodė įmonės balanse nurodyto finansinio turto, nurodydamas, kad Lietuvos Aukščiausio Teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2011 konstatuotas faktas, kad UAB „Fondas statyboms vystyti“ išlieka teisė į savo investuotų lėšų susigrąžinimą, yra pakankamas įrodymas, kad atsakovas turi reikalavimo teisę į Vilniaus miesto savivaldybę. Apeliacinės instancijos teismas tokį argumentą atmeta kaip nepagrįstą, kadangi jau Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1904/2013, sprendžiant UAB „Fondas statyboms vystyti“ bankroto bylos iškėlimo teisėtumo klausimą, pasisakė, kad nurodyta kasacinio teismo nutartis nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovas įgijo reikalavimo teisę į minėtą sumą. Tačiau apeliantas, nepaisydamas teismo konstatuotų aplinkybių, turinčių prejudicinę galią (CPK 182 str.), pakartotinai vadovaujasi šia aplinkybe, bet kitų įrodymų, pagrindžiančių jo reikalavimo teisę į investuotas lėšas, t. y. kad jis būtų kreipęsis į Vilniaus miesto savivaldybę dėl investuotų lėšų grąžinimo (kurias, pasak apelianto, savivaldybė pripažįsta, tačiau faktinių duomenų apie tai į bylą taip pat nėra pateikta) ar kitais būdais siekęs susigrąžinti investuotas lėšas, nepateikė. Todėl atskirojo skundo argumentai apie skolos tikėtinumą ir jos išieškojimo galimybes iš Vilniaus miesto savivaldybės yra teisiškai nereikšmingi, kadangi jis nepagrindė šio finansinio turto egzistavimo (CPK 178 str.). Pažymėtina, kad, nepaisant to, kad bankroto bylos turi viešąjį interesą, sprendžiant ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis dispozityvumo principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.) (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1746/2011), todėl nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas iš viso nenustatinėjo atsakovo reikalavimo Vilniaus miesto savivaldybei įrašymo į balansą pagrįstumo ir tokiu būdu neatskleidė bylos esmės. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos apeliaciniam teismui perdavus klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Fondas statyboms vystyti“ nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, teismas ėmėsi priemonių surinkti šio klausimo nagrinėjimui reikšmingus įrodymus ir pareikalavo iš atsakovo pateikti atitinkamus įrodymus, kuriais jis pagrįstų įmonės finansinę padėtį, tačiau atsakovas, žinodamas apie tokius teismo nurodymus, pats pasirinko, kokiais įrodymais grįsti savo atsikirtimus dėl pareikšto reikalavimo iškelti jam bankroto bylą.

Apeliantas taip pat nesutinka su teismo padaryta išvada, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kad jis vykdo veiklą ir ji yra pelninga. Pažymėtina, kad pagal prie atskirojo skundo pateiktus įrodymus matyti, kad 2013-10-11 pranešimu VĮ „Lietuvos paminklai“ UAB „Fondas statyboms vystyti“ kaip nuomininkas patvirtino, kad jis nekilnojamojo turto vertybės tvarkymo išlaidomis siekia padidinti iš VĮ „Lietuvos paminklai“ nuomojamos nekilnojamojo turto vertybės vertę, o ne gauti šių patirtų išlaidų atlyginimą (t. 3, b. l. 116), 2013-10-25 Kultūros paveldo objekto tvarkomųjų paveldosaugos darbų priėmimo aktu (t. 3, b. l. 114-115) buvo perduoti atlikti tvarkomieji paveldosaugos darbai, 2013-10-25 nurodytas atliktų darbų sąrašas ir jų aprašymas, atliktų darbų priėmimo aktas 756 000 Lt sumai (t. 3, b. l. 119-128). Šie papildomai pateikti įrodymai nepaneigia teismo padarytų išvadų, kad apeliantas nepateikė įrodymų, jog vykdo veiklą, kadangi šiuose dokumentuose nurodyti darbai atlikti iki nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo dienos, be to, jie nėra tiesiogiai susiję su atsakovo vykdoma pagrindine veikla – statybos darbų atlikimu, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad siekdamas pagrįsti, kad apeliantas vykdo veiklą ir gauna iš jos pajamų, prie atskirojo skundo pateikė PVM sąskaitą – faktūrą, išrašytą VĮ „Lietuvos paminklai“ 766 000 Lt sumai (įskaitant PVM), nors atsiliepimuose į atskirąjį skundą tiek ieškovas, tiek trečiasis asmuo nurodė, kad atsakovas yra išregistruotas iš PVM mokėtojų registro 2011-09-28, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vadovautis šiuo įrodymu kaip prieštaraujančiu kitiems byloje esantiems įrodymams.

Apeliantas nurodo, kad buvo pažeista jo teisė į teisingą teismą, teismui neatidėjus teismo posėdžio dėl atsakovo direktoriaus ligos bei atstovavimo sutarties nutraukimo, tačiau su tokiu argumentu nesutiktina, nes iki pat teismo posėdžio, vyksiančio 2013-11-26, pradžios, jis turėjo galimybę pasinaudoti procesinėmis teisėmis teikti teismui papildomus įrodymus, prašymus, tačiau to nedarė dėl nepateisinamų priežasčių, nors byla dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjama pakartotinai ir visos bylos aplinkybės atsakovui puikiai žinomos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPK 246 straipsnio 2 dalyje atsakovo neatvykimas dėl ligos paprastai nepripažįstamas svarbia priežastimi, todėl pirmosios instancijos teismas nepažeidė procesinės teisės normų bei atsakovo teisės į teisingą teismą neatidėdamas teismo posėdžio, tačiau išnagrinėdamas bylą iš esmės.

Dėl bankroto administratoriaus kandidatūros

Vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 1 punktu, pareiga paskirti įmonės administratorių po to, kai priimama nutartis iškelti įmonei bankroto bylą, tenka teismui. Spręsdamas administratoriaus paskyrimo klausimą, teismas yra ribojamas ĮBĮ 11 straipsnio numatytų administratoriui keliamų reikalavimų.

Teismas bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Adminova“, tačiau apeliantas su tokia kandidatūra nesutinka nurodydamas, kad jis neužtikrins tinkamo bankroto procedūros vykdymo ir negalės tinkamai atstovauti visų kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesų dėl glaudaus ryšio, siejančio administratorių, VšĮ „Maximum paslaugų“ (buvusį ieškovo kreditorių) ir ieškovą (vieną iš kreditorių).

Kaip nurodo pats apeliantas, Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad konkrečios įmonės bankroto administratoriumi negalima skirti asmens, kai yra aplinkybės, pagrįstai verčiančios abejoti, ar toks asmuo tikrai neturi ir negali turėti tam tikro teisinio suinteresuotumo tos įmonės bankroto procese (2010-10-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1651/2010, 2010-09-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1506/2010). Nagrinėjamu atveju atskirajame skunde nenurodoma konkrečių aplinkybių bei duomenų, kuriais remiantis būtų galima pagrįstai abejoti dėl paskirto bankroto administratoriaus tinkamumo vykdyti UAB „Fondas statyboms vystyti“ bankroto procedūrą, jo nurodomos sąsajos, susijusios su buvusiu įmonės kreditoriumi bei anksčiau įmonės bankroto administratoriumi paskirtu juridiniu asmeniu bei jo vadove, niekaip nepagrindžia atsakovo nurodomo paskirto bankroto administratoriumi UAB „Adminova“ galimo suinteresuotumo bankroto bylos eiga. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad paskirtas bankroto administratorius UAB „Adminova“ yra netinkamas vykdyti UAB „Fondas statyboms vystyti“ bankroto procedūrą.

Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 185 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.