Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Kazys Kailiūnas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Degris“ ir ieškovo uždarosios akcinės bendrovės "ASSTRA-VILNIUS" atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-588-258/2013, kuria atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Degris“ iškelta bankroto byla ir paskirtas bankroto administratorius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Teismas padaręs išvadą, jog įmonės pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės, konstatavo, kad UAB „Degris“ yra moki.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad nors pagal atsakovo pateiktą bendrovės balansą negalima teigti, jog atsakovas yra nemoki įmonė, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog vien tik balanse atspindėti duomenys šiame bylos procese neleidžia vienareikšmiai spręsti apie faktinę atsakovo mokumo būklę, nes nėra duomenų apie atsakovo debitorių realų mokumą, apie pradelstų įsipareigojimų turinį ir atsiskaitymo terminus, bendrovės vykdomą ūkinę komercinę veiklą, turimų finansinių sunkumų pobūdį ir kt. Šie duomenys reikšmingi sprendžiant apie atsakovo turto (realiai įgyvendintinų turtinių teisių) ir pradelstų kreditorinių įsipareigojimų mastą bei tarpusavio santykį, tačiau pirmosios instancijos teismas nesiėmė jų analizuoti bei vertinti. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus, nesiaiškino visų aplinkybių, reikšmingų sprendžiant atsakovo bankroto bylos iškėlimo klausimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Teismas pateiktas administratorių kandidatūras vertino tik pagal vieną kriterijų, t. y. darbo krūvį, tuo tarpu į kitus itin svarbius kriterijus, tokius kaip baigtų bankroto procedūrų skaičius, didžiausio kreditoriaus nuomonė, administratoriaus darbo patirtis ir kt., neatsižvelgė. Teismas vertindamas administratorių kandidatūras nepateikė jokių argumentų, kodėl yra atmetamos kitos administratorių kandidatūros. Teismas paskirdamas bankroto administratorių netinkamai vertino kandidatų užimtumo bei profesinės patirties kriterijus. Paskirtasis bankroto administratorius nei pagal užimtumo, nei pagal profesinės patirties kriterijus nebuvo pats geriausias.Atsakovas turi 4 207 149 Lt vertės turto ir jis laikytinas didele įmone, tuo tarpu didelę įmonę geriau, operatyviau bei efektyviau administruotų ieškovo siūlomas kandidatas, turintis daugiau patirties ir sėkmingai užbaigęs kelias įmonių bankroto procedūras, tuo tarpu paskirtasis įmonės bankroto administratorius nėra užbaigęs nė vienos įmonių bankroto procedūros.Paskirtąjį bankroto administratorių pasiūlė buvusi atsakovo darbuotoja N. S., kuri galimai yra susijusi su atsakovo direktoriumi bei akcininku, todėl nagrinėjamu atveju gali būti sukurtos prielaidos kilti interesų konfliktui, kas nereikalingai komplikuotų bankroto procedūras. Ieškovo siūlomas kandidatas yra nešališkas, sugebantis skaidriai vykdyti bankroto procedūras, vadovaudamasis aukštais profesinės etikos bei kokybės standartais bei turintis reikiamą darbo patirtį įmonių bankroto proceso srityje.

Ieškovas nurodė, kad atsakovas UAB „Degris“ yra įsiskolinęs ieškovui UAB „Reikalavimas LT“ ir susidariusios skolos negrąžino. Atsakovas yra skolingas įmonės darbuotojams su darbo santykiais susijusias išmokas, o tai yra savarankiškas pagrindas bankroto bylai iškelti. Be to, atsakovas yra nemokus, o atsakovo nemokumui neturi įtakos ir ieškovo skola. Ieškovas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas nagrinėjamam klausimui svarbias aplinkybes, pagrįstai atsakovui iškėlė bankroto bylą. Ieškovas nurodė, jog atsakovas klaidino teismą, nurodydamas, jog jis negauna procesinių dokumentų, be to, nesidomėjo bankroto bylos eiga, taip pat pateikė atskirąjį skundą ir prie jo pridėjo įrodymus, kuriuos turėjo bei galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl atsakovui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirtina 20 000 Lt bauda. Ieškovas taip pat nurodė, kad sutinka su apelianto UAB „ASSTRA – VILNIUS“ atskirojo skundo dalimi ir pateiktais argumentais, kuria pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi paskirtas atsakovo bankroto administratorius, tačiau bankroto administratoriumi prašė skirti UAB „Genora“. Ieškovas nurodė, kad teismo paskirtas įmonės bankroto administratorius yra galimai šališkas. Tuo tarpu jo siūlomas kandidatas yra nešališkas bei tinkamai užtikrins sklandžią įmonės bankroto procedūros eigą. Taip pat ieškovas pažymėjo, kad ieškovo UAB „ASSTRA – VILNIUS“ siūlomas bankroto administratorius UAB „Top consult“ turi ilgalaikių finansinių sunkumų, todėl šiame bankroto procese būtų suinteresuotas pagerinti savo finansinę padėtį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamu atveju yra sprendžiama, ar yra teisėta ir pagrįsta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 2 d. nutartis, kuria atsakovui UAB „Degris“ iškelta bankroto byla, įmonės administratoriumi paskirtas Bankroto administravimo ir restruktūrizavimo centras, UAB.

Sisteminė Įmonių bankroto įstatymo ir Civilinio proceso kodekso įtvirtintų normų analizė leidžia spręsti, kad įmonės nemokumo procese siekiama dviejų priešingų tikslų - ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir atkurti nemokios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas). Greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties. Dar daugiau, greitas ir koncentruotas likvidacinio tikslo vyravimas bankroto procese sudaro prielaidas teisiniam netikrumui atsirasti. Todėl bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant Įmonių bankroto įstatymo įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus. Tai reiškia, jog bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki. Įmonė laikoma nemokia tik tuomet, jeigu jos pradelsti įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai) viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės. Tuomet, kai atsakovas ginčija vieno ar kelių kreditorių nurodytą skolą, ši skola neįskaičiuojama į bendrą pradelstų įsipareigojimų masę, o apie įmonės (ne)mokumą sprendžiama pagal kitus byloje esančius duomenis (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-743/2011).

Įmonių bankroto įstatyme kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 7 d. 1 p.). Iš šių teisinių nuostatų darytina išvada, kad įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės – komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu.

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas iškėlė bankroto bylą UAB „Degris“ tuo pagrindu, jog UAB „Degris“ nevykdo įsipareigojimų kreditoriams, nemoka įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais priteistų buvusiems įmonės darbuotojams darbo užmokesčio sumų, atsakovas neturi apyvartinių lėšų ir įmonės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės.

Kaip minėta, įmonės nemokumo, kuris yra pagrindas bankroto bylai iškelti taikant ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalies 1 punktą, samprata ir požymiai yra nurodyti ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje, kuris įmonės nemokumui nustato du savarankiškus juridinius faktus: kai įmonė nevykdo įsipareigojimų, ir pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Teismas pažymi, kad spręsdamas apie pradelstus įmonės įsipareigojimus, teismas turi remtis įmonės balansuose nurodyta įmonės turto verte, per vienerius metus mokėtinomis sumomis ir įsipareigojimais, taip pat kitais įrodymais apie įmonės turto vertę ir pradelstus įsipareigojimus. Iš atsakovo į bylą pateikto 2012 m. sausio 1 d. balanso duomenų matyti, jog 2012 m. sausio 1 d. atsakovo turtas buvo 4 276 778 Lt vertės (ilgalaikis turtas – 1 713 873 Lt vertės, trumpalaikis turtas – 2 562 906 Lt vertės, iš kurio 1 729 832 Lt sudarė per vienerius metus gautinos sumos), o atsakovo mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 2 312 562 Lt, iš kurių per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai - 697 233 Lt. Iš atsakovo į bylą pateikto 2012 m. liepos 1 d. balanso duomenų matyti, jog 2012 m. liepos 1 d. atsakovo turtas buvo 4 207 149 Lt vertės (ilgalaikis turtas - 1 612 912 Lt vertės, trumpalaikis turtas – 2 594 237 Lt vertės, iš kurio 1 990 262 Lt sudarė per vienerius metus gautinos sumos), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 2 211 510 Lt, iš kurių per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai - 754 218 Lt. Taigi pagal šiuos įmonės balansus galima būtų teigti, kad pradelsti įmonės įsipareigojimai neviršija pusės į balansą įrašyto turto vertės, tačiau pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs ir į kitas aplinkybes, reikšmingas bankroto bylos iškėlimo klausimui išspręsti, nustatė, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams 2012 m. birželio 30 d. sudarė 2 207 647,61 Lt. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė tik pagal į bylą pateiktą atsakovo UAB „Degris“ kreditorių suminės skolos sąrašą, kuriame nėra nurodyta, kokie įmonės įsipareigojimai yra pradelsti, tačiau kitų faktų, patvirtinančių, kokie konkrečiai įmonės įsipareigojimai yra pradelsti, ir reikšmingų bankroto bylos iškėlimo klausimui išspręsti, netyrė. Pažymėtina, jog pradelstais įsipareigojimais laikomi tie, kuriems įvykdyti yra suėjęs terminas. Teismas konstatuoja, kad byloje esantys duomenys neleidžia daryti konkrečios ir pagrįstos išvados, kurie ir kokio dydžio atsakovo įsipareigojimai yra pradelsti. Nors atsakovas į bylą pateikė kreditorių sąrašą, tačiau iš byloje esančio kreditorių sąrašo negalima daryti išvados, kuri atsakovo finansinių įsipareigojimų dalis yra pradelsta, nes minėtame sąraše yra nurodyti tik kreditoriai ir jų reikalavimo sumos, tačiau nėra nurodyta, kurios skolos yra pradelstos, o kurių mokėjimai dar tik sueis. Pateiktuose į bylą atsakovo 2012 m. sausio 1 d., 2012 m. liepos 1 d. balansuose nurodytos per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai negali būti tapatinami su bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimo momentu fiksuojamais pradelstais įmonės įsipareigojimais. Šiuo atveju atsakovo UAB „Degris“ vadovas tinkamai neįvykdė ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos pateikti teismui įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, kuriuose būtų nurodyti ne tik jų adresai ir įsipareigojimų bei skolų sumos, tačiau ir atsiskaitymo terminai. Būtent pagal atsiskaitymų su kreditoriais ir debitoriais terminus būtų galima daryti objektyvias išvadas apie atsakovo turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį, tačiau pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių, kad būtų pašalinti atsakovo pateiktų teismui dokumentų (kreditorių ir debitorių sąrašų) trūkumai.

Teismas pažymi, kad įstatymas nustato įmonės vadovo atsakomybę už nepateikimą teismo reikalaujamų dokumentų. Teismas taip pat pažymi, kad teismas, spręsdamas įmonei bankroto bylos iškėlimo klausimą, turi būti aktyvus, turi išsiaiškinti aplinkybes dėl įmonės balanse ir kituose įmonės dokumentuose esančių duomenų dėl įmonės turto ir skolų neatitikimo bei jų pagrįstumo, esant reikalui įpareigoti įmonės vadovą parengti ir pateikti įmonės balansą, kitus įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad į bylą pateikti 2012 m. gruodžio 28 d. susitarimai dėl skolos padengimo su UAB „Degris“ darbuotojais O. F., N. S., I. M., G. L. rodo, kad atsakovas įsipareigojo sumokėti atitinkamai 5244,46 Lt, 4785,55 Lt, 4840,69 Lt, 4945,71 Lt įsiskolinimus dalimis, mokant kas mėnesį nustatytą pinigų sumą iki 2013 m. birželio 14 d. Į bylą pateikti duomenys rodo, kad atsakovas yra sudaręs susitarimus dėl skolos padengimo ir su kitais UAB „Degris“ kreditoriais.

Teismas pažymi, kad teismo pareiga yra bankroto bylose užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir šalinti bet kokias kliūtis, pažeidžiančias ar galinčias pažeisti viešąjį interesą. Todėl teismas įmonės nemokumo būseną nustatinėja pagal visas įmonės skolas, sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, svarstytini ir lygintini ne tik tie kreditoriniai reikalavimai, dėl kurių yra reiškiamos pretenzijos (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1002/2008). Taigi viešo intereso bankroto bylose buvimas suponuoja teismui pareigą ex officio rinkti skolininko finansinei būklei nustatyti reikalingus įrodymus. Teismas turi išnaudoti visas galimybes, nurodytas ĮBĮ ir CPK, kad būtų nustatyta atsakovo finansinė būklė bankroto bylos iškėlimo dieną. Tik įvertinęs atsakovui priklausančio turto vertę ir finansinę padėtį, jo pradelstus įsipareigojimus pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimo metu ir duomenis apie jo vykdomą veiklą bei gaunamas pajamas, teismas gali spręsti, ar yra pagrindas atsakovui iškelti bankroto bylą. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, jog teismas nevykdė pareigos veikti aktyviai ir nesiėmė veiksmų nustatyti tikrąją atsakovo turtinę padėtį klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimo metu.

Teismas konstatuoja, kad ieškovo uždarosios akcinės bendrovės "ASSTRA-VILNIUS" atskirojo skundo argumentai dėl administratoriaus paskyrimo teisiškai nėra reikšmingi klausimo dėl bankroto bylos UAB “Degris” iškėlimo teisingam išnagrinėjimui.

Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus, neišsiaiškino visų aplinkybių, reikšmingų sprendžiant atsakovo bankroto bylos iškėlimo klausimą, neatskleidė bylos esmės ir pagal pateiktus į bylą įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl yra pagrindas naikinti skundžiamą nutartį ir klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo atsakovui UAB „Degris“ už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti ieškovo UAB „Reikalavimas LT“ prašomą baudą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 2 d. nutartį ir klausimą dėl bankroto bylos atsakovui UAB „Degris“ iškėlimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.