Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr.2S-459-227/2016

Teisėja Sigita Kulbienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-07899-2014-3

2016 m. gegužės 12 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Margarita Dzelzienė

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. K. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 10 d. bei 2016 m. vasario 11 d. nutarčių, priimtų civilinėje byloje Nr. 2VP-1938-956/2016 pagal ieškovės BUAB „Alsteta“ ieškinį atsakovui A. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir piniginių lėšų priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas, skundžiamos Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 10 d. ir 2016 m. vasario 11 d. nutartys paliktinos nepakeistos (CPK 337 str. 1 d. l p).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Byloje kilo ginčas dėl to, ar teisėta ir pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria patenkintas pareiškėjo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Pažymėtina, kad pats savaime teismo sprendimas, kuriuo būtų tik patvirtinamas ieškovo reikalavimų pagrįstumas, neužtikrina tinkamo jo pažeistų teisių ir/ar teisėtų interesų atstatymo teismo tvarka. Esant realiam pavojui, kad ieškovo teisės priverstinai vykdant teismo sprendimą gali būti pažeistos, laikinųjų apsaugos priemonių dėka siekiama išlaikyti tokią padėtį, kuri leistų ieškovui, priėmus jo naudai teismo sprendimą, tikėtis, kad sprendimas bus įvykdytas, nepriklausomai nuo galimai pasikeisiančios situacijos. Laikinųjų apsaugos priemonių institutas orientuotas užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų įtakoti būsimo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą. Dėl prevencinės laikinųjų apsaugos priemonių paskirties, jos gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje (CPK 144 str. 3 d.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad civilinėje byloje Nr. 2-329-400/2015 įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-03-04 sprendimu patenkintas ieškovės BUAB „Alsteta“ ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir piniginių lėšų priteisimo . Pripažinta negaliojančia 2013-01-02 paskolos sutartis Nr. 1-13/02 nuo jos sudarymo momento ir taikant restituciją priteista iš atsakovo A. K. 24 617,70 Eur ieškovei atidedant sprendimo vykdymą iki 2017-12-31. Pareiškėjas pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones jau po šio sprendimo įsiteisėjimo. Prašymą argumentuoja tuo, kad egzistuoja grėsmė sprendimo įvykdymui, nes sprendimo vykdymas atidėtas, o atsakovas, vietoje to, kad siektu padengti žalą, ėmėsi perleidinėti jam priklausantį nekilnojamąjį turtą. Be to nesuėjęs atsiskaitymo terminas ir dėl to nėra ir negali būti pradėtas priverstinis sprendimo vykdymas, kurio metu antstolis turėtų galimybę imtis priemonių skolos išieškojimui. Minėta, po šio sprendimo priėmimo A. K. su sutuoktine padovanojo jiems priklausantį turtą dukrai, tačiau teismas ½ dovanojimo sutarties panaikino. Esant pirmiau nurodytų aplinkybių visetui, tai, kad įsiteisėjęs sprendimas negali būti pradėtas vykdyti priverstinai nesuėjus atsiskaitymo terminui, bei iškilus realiai grėsmei dėl ieškovui palankaus sprendimo įvykdymo, nepaisant to, kad civilinės bylos Nr. 2-329-400/2015 nagrinėjimo metu ir nebuvo pareikštas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo turto atžvilgiu, pripažintina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra galimas. Todėl atmestini apelianto teiginiai, kad Teismas pažeidė CPK 144, 147 straipsnius taikydamas laikinąsias apsaugos priemones jau išnagrinėjus civilinę bylą ir esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui. Pastebėtina, kad vadovaudamasis CPK 150 straipsnio 3 dalimi, teismui patenkinus ieškinį, taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo, išskyrus CPK 147 straipsnio 6 dalyje numatytą atvejį, todėl, nors prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateiktas jau po teismo sprendimo įsiteisėjimo, atsakovo interesai nėra ribojami daugiau nei būtų buvę apriboti tokį prašymą pateikus bylos nagrinėjimo metu.

Apeliantas teigia, kad šiuo atveju nėra realios grėsmės pareiškėjo kreditorių interesams, nes nėra suėjęs sprendimo įvykdymo terminas, kitoje civilinėje byloje yra taikytos laikinosios apsaugos priemonės turtui, byloje nėra duomenų, kad atsakovas ketina perleisti jam ir sutuoktinei priklausančius žemės sklypus, kurių bendra vertė yra bent jau 1,7700 Eur, atsakovas gauna stabilias pajamas iš vykdomos veiklos. Su tokiais teiginiais nėra pagrindo sutikti.

Byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-553-227/2015 buvo iš dalies patenkintas pareiškėjo VĮ Turto bankas, kaip B UAB „Alsteta“ kreditoriaus, pareikštas netiesioginis ieškinys, kuriuo buvo prašoma CK 6.66 straipsnio pagrindu pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2015-03-16 dovanojimo sutartį Nr. 611, kuria A. K. perleido A. V. žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su 312,34 m² bendro ploto gyvenamuoju namu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini). Šiuo teismo sprendimu pripažinta negaliojančia 2015 m. kovo 16 d. Dovanojimo sutarties dalis, kuria A. K. padovanojo jam priklausančio žemės sklypo su jame esančiais statiniais (duomenys neskelbtini), dalį A. V., panaikintas dovanojimas ½ dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalies pastato- gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , ½ pastato- šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį kitų inžinierinių statinių-kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei taikyta vienašalė restituciją nurodant grąžinti turto dalį A. K.. Kita Dovanojimo sutarties dalis palikta galioti. Nors minėtas teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, tačiau byloje nebuvo ginčijamas dovanojimo sutarties faktas (sutartis). Todėl ši aplinkybė patvirtina pareiškėjo teiginį, kad atsakovas neatlygintinai perleido savo nekilnojamąjį turtą ir tuo sumažino galimybę pareiškėjai atgauti priteistą skolą. Sutiktina, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas ketina sudaryti kito turimo nekilnojamojo turto perleidimo sandorius, tačiau aukščiau nurodytos dovanojimo sutarties sudarymas leidžia spręsti esant tokią galimybę, t.y. galimą atsakovo siekį sumažinti savo turimo turto apimtį ir dėl to yra kilusi reali grėsmė ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Aplinkybė, kad Panevėžio apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-553-227/2015 ieškinio užtikrinimui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, negali būti tapatinama su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-03-04 sprendimo įvykdymo užtikrinimu, kadangi laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos kitoje byloje. Tuo atveju, jeigu bus įvykdytas teismo sprendimas ir ½ dalis atsakovui iki dovanojimo sandorio priklausiusio turto bus grąžinta jo nuosavybėn, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebebus reikalingas. Todėl aplinkybė, kad kitoje civilinėje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo konkrečiam turtui niekaip negali įtakoti, kad bus įvykdytas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-03-04 sprendimas ir kad nebus pažeisti kreditorių interesai.

Taip pat pažymėtina, kad teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, todėl kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t.y., ar jam ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise turimo turto verte, pajamomis, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė. Taigi, tiek sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tiek ir laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą gali būti nagrinėjama, ar reikalavimo suma yra didelė šaliai, kurios turtui prašoma taikyti disponavimo suvaržymus.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015­03-04 sprendimu priteista ieškovui iš atsakovo 24 617,70 Eur suma pagal teismų praktikoje suformuotą taisyklę, vertinant bendro šalies pragyvenimo lygio mastu, fiziniam asmeniui paprastai laikytina didele ir ši aplinkybė sudaro pagrindą preziumuoti, jog didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Iš esmės šią sumą didele laiko ir pats A. K., kuris bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, jog dėl savo turtinės padėties jis iš karto nepajėgus atsiskaityti ir tuo pagrindu, neprieštaraujant ieškovei, teismas sprendimo įvykdymą atidėjo. Šiuo metu, kaip ir Panevėžio apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-553-227/2015 (neįsiteisėjusi), jis įrodinėjo priešingai. Nurodo turintis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje kito nekilnojamojo turto (žemės sklypus), kurio vertė apie 17.700 Eur, kad jo metinės pajamos, gautos iš individualios veiklos, 2015 metais sudarė 54.612 Eur . Iš pateiktos metinės deklaracijos matyti, jog 2015 metais gautos pajamos sudarė 38.228,40 Eur, tačiau nėra duomenų koks gautas pelnas. Taip pat byloje nėra duomenų, kokią individualią veiklą vykdo atsakovas, kokie jo turimi įsipareigojimai tretiesiems asmenims, gaunamos pajamos iš individualios veiklos nėra stabilios, neaišku, kokia šių pajamų dalis skirta pragyvenimui, tolimesniam veiklos vykdymui. Nors apeliantas pateikė savo sutuoktinės rašytinį sutikimą, kad tuo atveju, jeigu žemės sklypai būtų parduoti, jai priklausanti ½ dalis gautų lėšų galės būti panaudota A. K. įsipareigojimams vykdyti pagal Panevėžio apylinkės teismo 2015-03-04 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-329-400/2015, tačiau toks rašytinis sutikimas negarantuoja, jog atsakovas įsipareigojimą įvykdys geruoju, o vykdant priverstinį skolos išieškojimą leis nukreipti išieškojimą į sutuoktinei tenkančią lėšų dalį. Todėl esant duomenų apie dalies nekilnojamojo turto neatlygintinį perleidimą manytina, kad apelianto nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad nėra realios grėsmės sprendimo įvykdymui ir kad Teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones.

Apeliantas taip pat nurodo, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės, o būtent piniginių lėšų areštas, kliudo jam tinkamai vykdyti individualią veiklą. Tačiau pastebėtina, kad skundžiamomis nutartimis buvo nustatytas areštuotino turto eiliškumas. Nutarta pirmiausia areštuoti nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o j o nesant - pinigines lėšas, neviršijant sprendimu priteistos sumos. Pavesta antstoliui nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per 1 kalendorini mėnesį gali būti panaudota nurodytoms operacijoms atlikti. Tokiu būdu buvo išsaugotas šalių lygiateisiškumo principas ir pernelyg nesuvaržytos atsakovo teisės. Priimti procesiniai sprendimai atitinka CPK nuostatas.

Pažymėtina tai, jog tuo atveju, jeigu atsakovas mano, kad areštuotino kilnojamojo ir nekilnojamojo turto vertė nepakankama sprendimo vykdymui užtikrinti ir gali būti areštuotos piniginės lėšos bei tai padaryta, jis turi teisę prašyti antstolio nustatyti pinigų sumą jo reikmių patenkinimui, nes būtent taip Teismas skundžiamomis nutartimis pavedė padaryti antstoliui-nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per 1 kalendorinį mėnesį gali būti panaudota nurodytoms operacijoms atlikti.

Įstatymu įtvirtinta, kad areštavus konkretų turtą skolininkas turi teisę prašyti areštuotą turtą pakeisti kitu turtu, padidinti areštuoto turto apimtį (CPK 148 str. 1 d.,145 str.). Ši teisė žinoma atsakovu ir jis ja pasinaudojo. LITEKO duomenimis po skundžiamų nutarčių priėmimo atsakovas kreipėsi į teismą dėl taikytų laikinų apsaugos priemonių pakeitimo. Prašė jo įsipareigojimų pagal Teismo 2015-030-04 sprendimą vykdymui užtikrinti sutinkant sutuoktinei, areštuoti abu žemės sklypus, kaip priklausančius jam ir sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise, o ne tik po ½ , nurodyti, kad jų vertė yra 17.700 €, kaip vertinti, bei leisti naudotis prašyme nurodyto dydžio lėšomis individualiai veiklai vykdyti, asmeninių poreikių ir kitų reikmių patenkinimu. Tokio pobūdžio prašymas buvo nagrinėjamas Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2VP-1938-956/2016. Kadangi nagrinėjamos bylos ginčo ribos yra Teismo 2016 m. vasario 10 ir 11 d. nutartys ir tikrinant tik jų teisėtumą ir pagrįstumą sprendžiama pagal jų priėmimo metu egzistavusias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas dėl vėlesnio atsakovo prašymo ir jo pagrindu priimtos Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 17 d. nutarties, nepasisako.

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė esant pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Aplinkybių, leidžiančių daryti priešingą išvadą, nenustatyta. Atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo naikinti pagrįstų ir teisėtų pirmosios instancijos teismo skundžiamų nutarčių (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 10 d. ir 2016 m. vasario 11 d. nutartis palikti nepakeistas.