Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1802-803/2017

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-10-24
Bylos Nr.: e2A-1802-803/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-28737-2016-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Burdulienė, Virginijus Kairevičius, Rūta Petkuvienė (pran.)
Ieškovas: D. J.
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „Nolita“

Kategorijos

1.3.9.2.2Darbo ginčų nagrinėjimas teisme

Civilinė byla Nr. e2A-1802-803/2017Teisminio proceso Nr. 2-68-3-28737-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.9.2.2.;1.3.2.9.11.;2.1.5.4.; 3.2.6.1.; 3.3.1.20. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Virginijaus Kairevičiaus ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo D. J. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Nolita“ dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, neišmokėto darbo užmokesčio, kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje uždaroji akcinė bendrovė „Insolvency Group“.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Apeliacinėje byloje sprendžiami atleidimo iš darbo teisėtumo ir atlyginimo už priverstinę pravaikštą klausimai.

Šalies argumentai

2. Ieškovas D. J. 2016-08-08 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau sutikslinęs, prašo teismą pripažinti neteisėtu 2012-06-29 tarp ieškovo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Nolita“ (toliau – atsakovas, buvęs darbdavys, įmonė, bendrovė) darbo sutarties Nr. 12/01 nutraukimą Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 137 straipsnio ir Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 19 straipsnio pagrindu ir grąžinti ieškovą į UAB „Nolita“ direktoriaus pavaduotojo pareigas, priteisti iš atsakovės ieškovo naudai: 521,32 Eur dydžio neišmokėtą darbo užmokestį už 2015 m. gruodžio mėn., 4,38 Eur dydžio delspinigius už delsimą išmokėti darbo užmokestį nuo 2016 m. sausio mėn. 1 d. iki 2016 m. sausio mėn. 12 d., vidutinį darbo užmokestį - 521,32 Eur/mėn., už vėlavimą atsiskaityti nuo 2016-01-13 dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, 1 362 Eur dydžio kompensaciją už nepanaudotas atostogas, vidutinį darbo užmokestį (521,32 Eur per mėnesį) už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2016 m. sausio mėn. 12 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei turėtas bylinėjimosi išlaidas. Tuo atveju, jei teismas nuspręstų negrąžinti ieškovo į UAB „Nolita“ direktoriaus pavaduotojo pareigas, ieškovas prašo priteisti jam iš atsakovo, 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką, t.y. 1 563,96 Eur (el. b. t. 1, psl. 129-130).

3. Nurodė, kad teismui pripažinus, jog įmonės kreditoriai neteisėtai paskelbė įmonės bankrotą, išnyko teisinis pagrindas darbo santykių pasibaigimui. Ieškovas visą neteisėtos bankroto procedūros laikotarpį be jokio teisėto pagrindo negalėjo eiti darbo sutartimi sulygtų pareigų ir gauti jam priklausančio darbo užmokesčio. Ieškovas prašo teismą sugrąžinti jį į darbą. Be to, ieškovo teigimu, jam dar iki 2015-12-31 turėjo būti sumokėtas darbo užmokestis už 2015 m. gruodį, viso 521,32 Eur, tačiau jis nebuvo išmokėtas ir atleidimo iš darbo dieną – 2016-01-12. Ieškovas mano, jog už delsimo atsiskaityti laikotarpį nuo 2016-01-01 iki 2016-01-12 turi būti skaičiuojami 0,07 proc. delspinigiai nuo nesumokėtos sumos, kurie sudaro 4,38 Eur, o nuo 2016-01-13 turi būti skaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis už pavėluotus atsiskaityti 11 mėnesių – 5 734,41 Eur. Be to, atleidimo iš darbo dieną ieškovui priklausė kompensacija už nepanaudotas atostogas, kurios darbdavys taip pat nesumokėjo. Ieškovas teigia, kad per visą darbo pas atsakovą laikotarpį nesinaudojo kasmetinėmis atostogomis, todėl atleidimo dieną jam priklausė 60 darbo dienų vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija už nepanaudotas atostogas (už 84 kalendorines dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų) – 1 362 Eur. Šias sumas ieškovas prašo teismą priteisti iš atsakovės (el. b. t. 1, psl. 126-130).

Atsiliepimas

4. Atsakovė atsiliepime su ieškinio reikalavimais nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas praleido 1 mėn. terminą kreiptis į teismą dėl atleidimo iš darbo neteisėtumo, todėl prašo taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu ieškinį atmesti. Atsakovė prašo netenkinti ieškovo prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir laikyti, jog šis terminas praleistas dėl nesvarbių priežasčių. Atsakovės teigimu, ieškovas nenurodė aplinkybių, kurios būtų galėjusios sukliudyti jam laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises. 2016-04-07 Lietuvos apeliacinis teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-866-823/2016 paliko Vilniaus apygardos teismo nutartį nepakeistą, o Juridinių asmenų registro duomenų bazėje 2016-05-30 buvo panaikintas įrašas apie atsakovo teisinį statusą „bankrutavęs“. Informacija apie atsakovo bankroto procedūros neteisėtumą buvo skelbiama viešai ir buvo visiems prieinama. Be to, nurodė, kad atsakovo bankroto procedūrų pradėjimo metu Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijoje buvo nagrinėjamas ginčas dėl ieškovui nesumokėto darbo užmokesčio, taigi ieškovas buvo suinteresuotas sekti informaciją apie darbdavio bankroto procedūrą. Darbdavys taip pat pažymėjo, jog darbo sutartį su ieškovu nutraukė ne UAB „Nolita“, o bankroto administratorius UAB „Insolvency group“, kuris veikė prieš UAB „Nolita“ valią ir ėmėsi skubotų veiksmų nutraukinėti sutartis, nepaisydamas to, kad dėl 2015-12-08 kreditorių susirinkimo nutarimo vyko ginčas teisme, o Vilniaus apygardos teismo 2016-01-05 nutartis, kuria atmestas pareiškėjų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nebuvo įsiteisėjusi, nes dėl jos buvo pareikštas atskirasis skundas, vėliau patenkintas 2016-03-10 Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-672-381/2016.

5. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovas negalėtų būti grąžintas į pirmesnį darbą dėl ekonominių ir organizacinių priežasčių. Nors bankroto procedūra nutraukta, šis procesas itin sutrikdė bendrovės veiklą. Iki šiol tarp akcininkų nėra išspręsti organizaciniai – finansavimo klausimai, kurių savarankiškai bendrovės vadovas išspręsti negali. Iki akcininkai sutars dėl tolimesnės bendrovės veiklos, įmonė šiuo metu neturi nei finansinių galimybių, nei objektyvaus poreikio priiminėti darbuotojų. Ieškovo reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, delspinigius ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas pagrįstumą atsakovas prašė vertinti teismo nuožiūra pagal byloje surinktus įrodymus.

Šalies argumentai

6. Trečiasis asmuo UAB „Insolvency group“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, taikyti ieškinio senatį ir laikyti, kad ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs. Su ieškovo prašymu atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą taip pat nesutiko, nurodydamas, kad, jo nuomone, tam nėra pagrindo, nes nenurodytos termino praleidimo priežastys, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis. Trečiojo asmens teigimu, tarp ieškovo ir atsakovo iki bankroto paskelbimo jau buvo kilęs ginčas, todėl mažai tikėtina, kad būdamas ginčo šalimi ieškovas visiškai nesidomėjo informacija apie atsakovo teisinę padėtį. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad vykdydamas 2015-12-08 atsakovo kreditorių susirinkimo sprendimą atsakovui iškelti bankroto bylą ir bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka, 2015-12-17 įspėdamas ieškovą apie darbo sutarties nutraukimą ir nutraukdamas darbo sutartį 2016-01-12, elgėsi teisėtai ir veikė bendrovės ir jos kreditorių interesais. Atsakovo kreditorių susirinkimo nutarimas buvo panaikintas vėliau, 2016-04-07 Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 2-866-823/2016, kuomet įsiteisėjo pirmosios instancijos teismo sprendimas. Atsakovė turi didelių finansinių įsipareigojimų kreditoriams ir nors bankroto procedūros buvo pripažintos neteisėtomis dėl formalių pažeidimų, atsakovo įsipareigojimai kreditoriams nesumažėjo ir vis dar viršija bendrovės turimą turtą (el. b. t.1, psl. 135-141).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 3 d. priėmė sprendimą, atmesdamas ieškovo reikalavimus.

8. Teismas, išnagrinėjęs bylą, sprendė, kad atnaujinti praleistą terminą pagrindo nėra. Įvertindamas tai, jog nuo 2016-05-30 Juridinių asmenų registre buvo paviešinti duomenys, kad UAB „Nolita“ nėra bankrutavusi, teismas padarė išvadą, jog ieškovas, turėjęs galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą (patvirtinta 2015-12-10 DGK sprendimu), privalėjo domėtis atsakovės bankroto proceso eiga. Teismo įsitikinimu, būtent nuo šio momento, net ir darant prielaidą, kad ieškovas nežinojo apie teisminio ginčo dėl atsakovo bankroto rezultatus, jis objektyviai galėjo sužinoti apie tai, kad jis atleistas iš darbo nebeegzistuojančiu pagrindu nuo 2016-05-30.

9. Teismas konstatavo, kad ieškovas, pasikreipęs į teismą su ieškiniu tik 2016-08-08, praleido 1 mėn. ieškinio senaties terminą tokiam reikalavimui pareikšti, o jo nurodytos priežastys, jog jis tik 2016-07-15 atsitiktinai iš viešojo registro duomenų sužinojo minėtą informaciją ir tik tada kreipėsi į atsakovo bankroto administratorių, nelaikytinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą terminui atnaujinti.

10. Teismas padarė išvadą, jog mažai tikėtina, kad ieškovas, dirbęs įmonėje ne eiliniu darbuotoju, o direktoriaus pavaduotoju, ir turėdamas DGK patvirtintą reikalavimo teisę į atsakovę didelei sumai, nebendravo nei su įmonės direktoriumi nei su bankroto administratoriumi, nesidomėjo įmonės galimybėmis atsiskaityti ir nežinojo įmonės likimo po bankroto paskelbimo, nemėgino realizuoti jo atžvilgiu palankaus 2015-12-10 priimto DGK sprendimo. Šiuo atveju labiau tikėtinas ieškovo nesąžiningumas ir noras gauti finansinės naudos iš susidariusios situacijos, nei priešingai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

11. Apeliaciniame skunde apeliantas (ieškovas) D. J. prašo iš dalies panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują: ieškovo D. J. ieškinį tenkinti iš dalies: reikalavimus dėl 521,32 Eur dydžio neišmokėto darbo užmokesčio už 2015 m. gruodžio mėn.; 4,38 Eur dydžio delspinigių už delsimą išmokėti darbo užmokestį nuo 2016 m. sausio ,mėn. 1 iki 2016 m. sausio mėn. 12 d.; vidutinį darbo užmokestį - 521,32 Eur/mėn., už vėlavimą atsiskaityti nuo 2016-01-13 dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 1 362 Eur dydžio kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo palikti nenagrinėtus; kitoje dalyje ieškinį tenkinti pilna apimtimi: atnaujinti 1 (vieno) mėnesio ieškinio senaties terminą; pripažinti neteisėtu ieškovo D. J. 2012-06-29 Darbo sutarties Nr. 12/01 nutraukimą LR DK 137 str. ir Įmonių bankroto įstatymo 19 str. pagrindu ir grąžinti ieškovą į UAB „Nolita“ direktoriaus pavaduotojo pareigas; priteisti vidutinį darbo užmokestį - 521,32 Eur per mėnesį, už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2016 m. sausio mėn. 12 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; tuo atveju, jei teismas nuspręstų negrąžinti ieškovo D. J. į UAB „Nolita“ direktoriaus pavaduotojo pareigas, pripažinti 2012-06-29 darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir iš atsakovo UAB „Nolita“ ieškovo D. J. naudai priteisti vidutinį darbo užmokestį - 521,32 Eur per mėnesį, už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2016 m. sausio mėn. 12 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę kompensaciją – 1 563,96 Eur.

12. Apeliaciniame skunde išdėstyti tokie esminiai argumentai:

12.1. 2015-12-17 darbo sutarties nutraukimas turėjo būti pripažintas neteisėtu vadovaujantis bendruoju teisės principu, jog iš neteisės negali atsirasti teisė. Lietuvos apeliaciniam teismui pripažinus, kad UAB „Nolita“ bankroto byla buvo neteisėtai iškelta darytina išvada, kad ir darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta be teisėto pagrindo;

12.2. nei iki atleidimo dienos, nei po jos, nei iki Lietuvos apeliacinis teismo 2016 m. balandžio mėn. 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-866-823/2016 priėmimo dienos ieškovas iš bankroto administratoriaus UAB „Insolvency Group“ asmeniškai negavo 2016-12-17 įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą, t.y. negavo ir savo dispozicijoje neturėjo dokumento, patvirtinančio darbo sutarties nutraukimą. Byloje nėra jokių įrodymų, kad 2016-12-17 įspėjimas ieškovui buvo kokiu nors būdu įteiktas prieš darbo sutarties nutraukimą ar po jos;

Žemesnės instancijos teismas

12.3. ieškovas negavo ir teismo nutarties dėl UAB „Nolita“ bankroto pripažinimo neteisėtu, apie tai sužinojo tik atsitiktinai iš viešojo registro duomenų. Teismas visiškai neįvertino ieškovo paaiškinimų apie tai, kad po bankroto pripažinimo neteisėtu ieškovas su UAB „Nolita“ vadovu bendravo, jam buvo žadėta, kad darbo sutarties atnaujinimas bus įformintas ir kad viskas bus sutvarkyta tada, kai tik bendrovės akcininkai nuspręs dėl paties vadovo statuso;

12.4. Darbuotojas buvo įsitikinęs, jog jo darbo sutartis bus atnaujinta be jokio papildomo teismo sprendimo, kadangi nebeliko teisėto pagrindo tokiam nutraukimui egzistuoti. Ieškovas, būdamas kvalifikuotas darbuotojas savo srityje, nežinojo ir negalėjo žinoti visų teisinių mechanizmų. Teismas visiškai nevertino atsakovo UAB „Nolita“ veiksmų ir/ar neveikimo po to, kai įsiteisėjo teismo sprendimas dėl bankroto pripažinimo neteisėtu. Teismas net nesiaiškino, ar atsakovė ėmėsi kokių veiksmų, siekdamas atkurti darbuotojo pažeistas teises, ar privalėjo imtis, dėl kokių priežasčių delsė tai daryti, ar darbuotojas turėjo pagrindą tikėtis;

12.5. ieškinys dalyje dėl 521,32 Eur dydžio neišmokėto darbo užmokesčio už 2015 m. gruodžio mėn.; 4,38 Eur dydžio delspinigių už delsimą išmokėti darbo užmokestį nuo 2016 m. sausio mėn. 1 iki 2016 m. sausio mėn. 12 d.; vidutinio darbo užmokesčio - 521,32 Eur/mėn., už vėlavimą atsiskaityti nuo 2016-01-13 dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 1 362 Eur dydžio kompensaciją už nepanaudotas atostogas priteisimo turėjo būti paliktas nenagrinėtu, nurodant ieškovui kreiptis Darbo ginčų komisiją;

12.6. teismas nebuvo aktyvus, todėl skundžiamame sprendime savo iniciatyva turėjo imtis alternatyvių priemonių ginti darbuotojo teises, t.y. jeigu teismas šioje byloje nuspręstų, kad ieškovas negali būti grąžinamas į pareigas, ieškovui turėtų būti išmokėta jo trijų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, kas sudaro 1 563,96 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus šešiasdešimt tris eurus, 96 ct).

Atsiliepimas

13. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti, skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą plikti nepakeistą. Nurodo, kad nemato galimybės spręsti dėl apelianto grąžinimo į darbą. Įmonės atžvilgiu inicijuotas bankroto procesas, nors šiuo metu ir nutrauktas, itin sutrikdė jos veiklą, kurios atstatymo, finansavimo ir kiti svarbūs klausimai nėra iki galo išspręsti. Todėl šioje stadijoje nėra sąlygų grąžinti darbuotoją į darbą.

14. Trečiojo asmens UAB „INSOLVENCY GROUP“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta, kad teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, jog ieškovas buvo ne paprastas darbuotojas, bet užėmė direktoriaus pavaduotojo pareigas, t. y. buvo administracijos darbuotojas, todėl privalėjo domėtis įmonei keliamos bankroto bylos eiga. Ieškovas buvo atleistas iš darbo 2016-01-12, tačiau dėl jam neišmokėto darbo užmokesčio, kitų su darbo santykiais susijusių išmokų (kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir kt.) į Darbo ginčų komisiją per įstatymų nustatytą 3 mėnesių terminą nesikreipė, o šį reikalavimą teismui pareiškė tik 2016-12-23 patikslintu ieškiniu, t. y. praėjus virš 11 mėnesių nuo atleidimo. CPK 312 straipsnyje įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Ieškovas 2016-12-23 patikslintame ieškinyje neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino ir nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Todėl Ieškovo apeliaciniame skunde nurodyti nauji argumentai dėl ieškinio senaties termino apeliacinės instancijos teismo neturėtų būti vertinami.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Byloje nustatyta, kad 2012-06-29 tarp ieškovo ir atsakovės sudarytos neterminuotos darbo sutarties Nr. 21/01 pagrindu ieškovas buvo priimtas dirbti į UAB „Nolita“ direktoriaus pavaduotoju, nustatant jam 4 valandų per dieną ir 5 darbo dienų per savaitę darbo laiką bei 2 400 Lt (695,08 Eur) mėnesinį darbo užmokestį, mokamą vieną kartą per mėnesį (el. b. t. 1, b.l.6-7). UAB „Nolita“ kreditorių susirinkimo 2015-12-08 protokolu Nr. 1 buvo nuspręsta iškelti UAB „Nolita“ bankroto bylą ne teismo tvarka. 2015-12-14 juridinių asmenų registre įmonei įregistruotas teisinis statusas „bankrutuojantis“, 2016-02-24 įregistruotas prašymas dėl įmonei teisinio statuso „bankrutavęs“ įregistravimo (el. b. t.1, b.l. 14).

16. UAB „Nolita“ paskirtas bankroto administratorius UAB „Insolvency group“ 2015-12-17 įspėjimu apie darbo sutarties parengė pranešimą apie darbo sutarties nutraukimą, nurodydamas, kad vadovaujantis DK 137 straipsniu ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 19 straipsniu nuo 2016-01-12 su ieškovu sudaryta darbo sutartis bus nutraukta (el. b. t. 1, b.l. 8). VSDFV duomenys patvirtina, jog ieškovo darbo santykiai su atsakove pasibaigė 2016-01-12 (el. b. t. 1, psl. 76). Vilniaus apygardos teismas 2016-02-12 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1447-781/2016, patenkino vieno iš atsakovės akcininkų ir vieno iš kreditorių skundą: UAB „Nolita“ 2015-12-08 kreditorių susirinkimo protokolą Nr. 1 pripažino neteisėtu ir nutraukė pradėtą šios bendrovės bankroto procesą ne teismo tvarka (el. bylos popierinio priedo l. 4-11). Lietuvos apeliacinis teismas 2016-04-07 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-866-823/2016, minėtą Vilniaus apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą (el. b. t. 1, b.l.19-32). 2016-05-30 išregistruotas įmonės teisinis statusas „bankrutavęs“ ir įregistruoti vadovo duomenys (el. b. t. 1, b.l. 13).

Dėl atleidimo iš darbo teisėtumo ir senaties termino šiam reikalavimui

17. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, kad nebuvo teisinio pagrindo su juo nutraukti darbo santykius, nes įmonė nebankrutavo, todėl pirmosios instancijos teismo 2015-12-17 darbo sutarties nutraukimas turėjo būti pripažintas neteisėtu vadovaujantis bendruoju teisės principu, jog iš neteisės negali atsirasti teisė.

18. Pagal ĮBĮ 13 straipsnio 4 dalį administratorius per 3 darbo dienas nuo kreditorių susirinkimo, kuriame kreditoriai nutarė įmonės bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, dienos raštu įspėja įmonės darbuotojus apie būsimą darbo sutarties nutraukimą ir po 15 darbo dienų nuo tokio įspėjimo nutraukia su jais darbo sutartis. Apie būsimą darbuotojų atleidimą administratorius ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šioje dalyje nurodyto kreditorių susirinkimo dienos praneša teritorinei darbo biržai, savivaldybės institucijai ir įmonės darbuotojų atstovams. Atleistam darbuotojui išmokama šio įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka, su juo atsiskaitoma šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka.

19. Kaip minėta, UAB „Nolita“ 2015 m. gruodžio 8 d. kreditorių susirinkimo protokolu Nr. 1 nutarta UAB „Nolita“ iškelti bankroto bylą ne teismo tvarka. UAB „Nolita“ paskirtas bankroto administratorius UAB „Insolvency group“ 2015-12-17 įspėjimu apie darbo sutarties parengė pranešimą apie darbo sutarties nutraukimą ir nuo 2016-01-12 tarp ieškovo su atsakove darbo santykiai pasibaigė. Pagal ĮBĮ 13 straipsnio 4 dalį bankroto administratorius turėjo teisę atleisti apeliantą. Tai reiškia, jog apeliantas nepagrįstai teigia, jog atleidimui iš darbo nebuvo pagrindo, atleidimo iš darbo terminai nepažeisti, todėl apelianto argumentas, jog nagrinėjamoje byloje turėjo būti taikomas principas iš neteisės negali atsirasti teisė, atmetamas.

20. DK 124 straipsnio 1 dalies 1 punktas, galiojęs darbo santykių pasibaigimo momentu, numatė, jog darbo sutartis baigias nutraukus šio Kodekso ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais. Tai reiškia, kad ĮBĮ ir buvo teisinis pagrindas nutraukti su ieškovu sudarytą darbo sutartį. Tai, kad kreditorių susirinkimo nutarimas pripažintas neteisėtu ir panaikintas, darbo sutarties nutraukimo įstatyminio pagrindo nekeičia. DK 300 straipsnio 3, 4 dalys aiškiai nustato, kad darbo sutarties nutraukimas gali būti pripažintas neteisėtu, kai: a) nustatoma, jog darbuotojas atleistas be teisėto pagrindo, ar b) pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką.

21. Iš apelianto argumentų būtų galima suprasti, jog jis laiko, kad ginčo santykiui turėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pirmos knygos IV skyriaus reglamentuotos negaliojančių sandorių teisinės pasekmės, įrodinėdamas, kad darbdavys turėjo, kaip teigiama apeliaciniame skunde: „atkurti darbuotojo pažeistas teises“. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka, kaip jau minėta, ĮBĮ nenumato tokio darbuotojų teisių gynimo būdo. Be to, DK taip pat nereglamentuoja tokio teisinio pagrindo darbo santykiui atsirasti, todėl, esant poreikiui, darbdavys galėtų inicijuoti naujos darbo sutarties sudarymą su apeliantu. Tačiau atsakovė nemato galimybės spręsti dėl apelianto grąžinimo į darbą, nurodydama, jog įmonei inicijuotas bankroto procesas, nors šiuo metu ir nutrauktas, itin sutrikdė jos veiklą, kurios atstatymo, finansavimo ir kiti svarbūs klausimai nėra iki galo išspręsti.

22.Apeliantas įrodinėja, jog esant prejudiciniams faktams (įsiteisėjusiam teismo sprendimui), kad UAB „Nolita“ bankrotas, dėl kurio iš direktoriaus pavaduotojo pareigų buvo atleistas ieškovas, buvo neteisėtas, pirmos instancijos teismui buvo daugiau negu pakankamai priežasčių ir pagrindų taikyti DK 300 straipsnio 3, 4 dalyse įtvirtintas priemones. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu argumentu. ĮBĮ 19 straipsnio 2 dalis numato, jog nutraukus darbo sutartį, atleistam darbuotojui išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Šioje normoje nėra nuorodų į DK 300 straipsnio 3, 4 dalis, jei panaikinamas sprendimas pradėti bendrovės bankroto procesą ne teismo tvarka. Pagal DK 137 straipsnį pradėjus darbdavio bankroto procedūrą, darbo sutartys gali būti nutraukiamos laikantis bankroto įstatymų nuostatų. Šio skirsnio nuostatos tokiais atvejais taikomos tada, kai atitinkamų klausimų nereglamentuoja bankroto įstatymai. ĮBĮ nenumato tokių pasekmių, kaip vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už priverstinės pravaikštos laiką, jei kreditorių sprendimas panaikinamas.

23. Pažymėtina, jog apelianto atleidimo iš darbo procedūra buvo inicijuota po to, kai kreditoriai priėmė sprendimą pradėti bendrovės bankroto procesą ne teismo tvarka. Tokiu atveju negali kilti apelianto įrodinėjama darbdavio atsakomybė darbuotojui, nes ne nuo jo valios priklausė sprendimas apeliantą atleisti iš pareigų. Jei apeliantas dėl neteisėto kreditorių sprendimo patyrė nuostolių, jis gali kreiptis į teismą bendra tvarka dėl jų atlyginimo, todėl apelianto skundas dalyje, kurioje jis ginčija teismo sprendimą dėl to, kad nebuvo taikytos DK 300 straipsnio 3, 4 dalys, atmetamas kaip neįrodytas (CPK 185 straipsnis). DK nuostatos tokiais atvejais taikomos tada, kai atitinkamų klausimų nereglamentuoja bankroto įstatymai, o šiuo atveju ĮBĮ nenumato tokių kreditorių sprendimo panaikino pasekmių darbuotojams, kokių prašo apeliantas.

Žemesnės instancijos teismas

24. Taip pat apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo aiškinimu dėl ieškinio senaties taikymo, kai ieškovas praleido 1 mėn. terminą kreiptis į teismą dėl atleidimo iš darbo neteisėtumo (DK 300 straipsnio 1 dalis), ir jo neatnaujinimu, nes ieškovas praėjus daugiau 11 mėnesių nuo atleidimo kreipėsi su ieškiniu, nesutikdamas su atleidimu iš darbo.

25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tuo atveju, jei apeliantas nesutiko su darbdavio sprendimu jį atleisti iš darbo, tai jis ir turėjo kreiptis į teismą, ginčydamas jo atleidimo iš darbo teisinį pagrindą ir įrodinėti aplinkybes, sudarančias pagrindą spręsti šį klausimą. Tokia yra nustatyta DK darbuotojo teisių gynimo procedūra. Tai reiškia, kad apeliantas turėjo inicijuoti individualų darbo ginčą per įstatymo nustatytą terminą. Atsakovės argumentas, kad ne ji atleido darbuotoją, neatitinka įstatymo. DK 93 straipsnis nustato, kad darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, o darbo santykiai su darbdaviu tęsiasi iki darbuotojas bus atleistas iš darbo pagal DK 124 straipsnį. Tai reiškia, kad nėra jokio skirtumo, kuris subjektas, veikdamas ar įstatymo, ar sutarties pagrindu ir atstovaudamas darbdavį, įformins darbo santykių pasibaigimą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog 2016-01-12 baigėsi apelianto darbo santykiai su atsakove UAB „Nolita“. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuo šios dienos ir prasidėjo ieškinio senaties termino skaičiavimas. Apeliantas, nepasinaudojęs DK nustatytu teisių gynimo būdu, nurodydamas ĮBĮ nuostatų pažeidimą, nustatytą pagal kitų teisės subjektų reikalavimą, pareikštą civiline tvarka, negali prašyti taikyti šias nuostatas individuliam darbo ginčui, pasinaudojęs ĮBĮ suteikta socialinės apsaugos garantija.

26. Apeliantas pats teisingai nurodo kasacinio teismo praktiką dėl senaties termino taikymo ir jo atnaujinimo, todėl Teisėjų kolegija jos nekartoja. Tačiau apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams apie apelianto turėjimą sužinoti apie jo atleidimą iš darbo momentą. Tai, kad jis įrodinėja, jog negavo 2016-12-17 įspėjimo ir nežinojo apie atleidimą iš darbo, Teisėjų kolegija pripažįsta deklaratyviu argumentu (CPK 185 straipsnis), nes į bylą nėra pateikti įrodymai, jog apeliantas visą laikotarpį nuo kreditorių sprendimo priėmimo, dėl kurio buvo atleistas iš darbo nuo 2016-01-12, iki Lietuvos apeliacinis teismas 2016-04-07 nutartimi panaikinimo šį sprendimą, dirbo (CPK 12, 178 straipsnis). Kaip matyti iš į bylą pateikto susirašinėjimo, apeliantas kreipėsi į administratorių dėl dokumentų apie atleidimą iš darbo gavimą, administratorius nurodė, kad 2017-12-17 jie buvo išsiųsti registruotu laišku. Elektroninių laiškų turinys įrodo, kad apeliantas žinojo atleidimo faktą, be kita ko, moka naudotis SoDra duomenimis (el. b. t. 1, b.l. 17-19).

27. Teismas nustatė, jog 2015-12-10 sprendimu DGK ieškovo prašymą patenkino, priteisdama iš darbdavio ieškovo naudai 15 159,98 Eur darbo užmokesčio už 2013 m. liepos – 2015 m. lapkričio mėnesius ir 4080,75 Eur delspinigių, sprendimo dalį dėl vieno mėnesio VDU išieškojimo (505,26 Eur (atskaičius mokesčius)) nukreipdama vykdyti skubiai. Šio sprendimo ginčo šalys neskundė. Taigi apeliantas turėjo galiojantį reikalavimą į įmonę, todėl Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas pagrįstai sprendė, jog jis turėjo suinteresuotumą domėtis įmonės finansine padėtimi ir perspektyva su juo atsiskaityti. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo argumentui, jog apeliantas, būdamas direktoriaus pavaduotoju, galėjo objektyviai žinoti ir įvertinti priimtą kreditorių sprendimą pradėti bendrovės bankroto procesą ne teismo tvarka ir juo domėtis, nes dėl užimamų pareigų turėjo daugiau informacijos apie galimybes plėtoti įmonės veiklą, kitus kreditorius, sprendžia, jog pirmosios instancijos pagrįstai atmetė apelianto prašymą atnaujinti neprotingai ilgai praleistą ieškinio senatį.

28. DK 300 straipsnio 1 dalis numato, jog reikalavimas dėl atleidimo iš darbo turi būti pateiktas teismui per vieną mėnesį. Tai nėra procedūrinis terminas (pvz., ginti teises darbo ginčų nagrinėjimo komisijoje), bet skirtas materialinei teisei ginti, todėl turi būti išlaikoma ieškinio senaties termino paskirtis – asmens skatinimas greičiau ginti savo pažeistą teisę, užtikrinti teisinių santykių stabilumą, racionalizuoti pralaimėjusios šalies išlaidas ir panašiai. Tokiu atveju Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad ieškovo kreipimasis į teismą, praėjus daugiau kaip 11 mėnesių nuo atleidimo, kai pats apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, jog po bankroto pripažinimo neteisėtu ieškovas su UAB „Nolita“ vadovu bendravo, jam buvo žadėta, kad darbo sutarties atnaujinimas bus įformintas ir kad viskas bus sutvarkyta tada, kai tik bendrovės akcininkai nuspręs dėl paties vadovo statuso, yra praleistas be svarbių priežasčių. Kaip minėta, toks nepateisinamai ilgas delsimas kreiptis į teismą reiškia, kad nebus užtikrintas teisinių santykių stabilumas, ypatingai tuo atveju, kai atsakovas nurodė, jog įmonės turtinė padėtis yra sunki.

Dėl apelianto prašymo palikti nenagrinėtu jo ieškinio reikalavimą dėl neišmokėto darbo užmokesčio

29. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog apeliantas pareiškė ieškinį, prašydamas pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu ir taikyti įstatyme nustatytas pasekmes darbdaviui už jo įrodinėjamą veiksmų neteisėtumą (el. b. t. 1, b.l.3,4). Pradėjus bylą nagrinėti teisme ieškovas patikslino savo reikalavimą, jį papildymas įrodinėjama darbo užmokesčio skola (el. b. t. 1, b.l.127-130).

30. Pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl šio reikalavimo nurodė, jog ieškovas atleistas iš darbo 2016-01-12, tačiau dėl jam neišmokėto darbo užmokesčio, kitų su darbo santykiais susijusių išmokų (kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir kt.), į Darbo ginčų komisiją per įstatymų nustatytą 3 mėnesių terminą nesikreipė, o šį reikalavimą teismui pareiškė tik 2016-12-23 patikslintu ieškiniu, todėl atmetė kaip praleistą dėl ieškinio senaties.

31.Teisėjų kolegija nurodo, kad toks teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes pažeidžia CPK 24 straipsnio 1 dalį, reglamentuojantį bylos priskirtinumą teismo kompetencijai, įtvirtinantį absorbcijos principą, kuris reiškia, kad kai ieškiniu reiškiami keli reikalavimai, kurių tik dalis yra nagrinėtina teisme, visi reikalavimai yra nagrinėtini teisme. Nagrinėjamu atveju, vienam iš apelianto reikalavimų dėl neišmokėto darbo užmokesčio buvo numatyta privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka. Tačiau vadovaujantis minėtu absorbcijos principu teismas privalėjo išnagrinėti šį reikalavimą be ikiteisminės ginčo sprendimo procedūros.

32. Vadovaujantis CPK 329 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas dalyje, kurioje nurodyta, jog ieškovas turėjo kreiptis į DGK per trijų mėnesių terminą, atmetant ieškinį dėl praleisto procedūrinio termino, nes sprendimas priimtas pažeidžiant CPK 24 straipsnio 1 dalį, DK 27 straipsnio 2 dalį.

33. DK 27 straipsnio 2 dalis numato, kad bendrasis ieškinio senaties terminas šio Kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis Kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Tai reiškia, kad apelianto ieškinys galėjo būti teisme pareikštas per tris metus nuo skolos dėl neišmokėto darbo užmokesčio atsiradimo.

34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. birželio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2013 išaiškino, jog pirma, Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pabrėžęs, kad asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. birželio 30 d. ir kt. nutarimai). Formalus ikiteisminės darbo ginčų nagrinėjimo tvarkos traktavimas sudarytų papildomų kliūčių darbuotojui ginti savo pažeistas teises, paneigtų ikiteisminei darbo ginčų sprendimo procedūrai keliamus tikslus. Antra, darbo sutartis yra dvišalė, tęstinio vykdymo sutartis, todėl išskirti darbuotojo reikalavimą į du – tokį, dėl kurio privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka pasinaudota, ir tokį, dėl kurio privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka nepasinaudota, nėra tikslinga.

35. Ieškovas (apeliantas) patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės ieškovo naudai: 521,32 Eur dydžio neišmokėtą darbo užmokestį už 2015 m. gruodžio mėn., 4,38 Eur dydžio delspinigius už delsimą išmokėti darbo užmokestį nuo 2016 m. sausio mėn. 1 d. iki 2016 m. sausio mėn. 12 d., vidutinį darbo užmokestį - 521,32 Eur/mėn., už vėlavimą atsiskaityti nuo 2016-01-13 dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, 1 362 Eur dydžio kompensaciją už nepanaudotas atostogas, vidutinį darbo užmokestį (521,32 Eur per mėnesį) už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2016 m. sausio mėn. 12 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Dėl šio reikalavimo pagrindimo prie procesinio dokumento yra nurodyta priedu Nr. 4 esanti pažyma. Tačiau teismų informacinėje sistemoje LITEKO duomenų bazėje ieškinio priedų nėra, o popierinėje bylos kopijoje yra duomenys apie apeliantui atliktą darbo užmokesčio priskaitymą už ne ginčo laikotarpį, t.y. nuo 2013-10 iki 2015-11. Iš esmės pagal byloje esančius įrodymus Teisėjų kolegija negali nustatyti ieškovo patikslintame ieškinyje prašomų priteisti sumų pagrįstumo, nes neturi dokumentų nei dėl dirbtų dienų skaičiaus, nei dėl išnaudotų atostogų laiko, darbo laiko ir pan.

36. Atsakovė (darbdavys) atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, jog darbo sutartį su D. J. nutraukė ne UAB „Nolita“, o bankroto administratorius UAB „Insolvency group“, kuris veikė prieš UAB „Nolita“ valią, todėl jis ir turėjo visiškai atsikaityti su atleidžiamu darbuotoju. Taigi atsakovė nepateikė teismui duomenų apie atsiskaitymą su ieškovu iki jo atleidimo iš UAB „Nolita“ užimamų direktoriaus pavaduotojo pareigų. Tačiau ieškovą ir atsakovę siejo darbo santykiai iki 2016 m. sausio mėn. 12 d., todėl neturi jokios teisinės reikšmės, kuris subjektas, atstovaudamas įmonę, įformino darbo santykių pasibaigimą su UAB „Nolita“. Ginčo laikotarpiu galiojęs DK 208 straipsnis numatė, kad būtent darbdavys pateikia duomenis apie darbuotojo darbo užmokestį. Pirmosios instancijos teismas nepareikalavo iš darbdavio jokių duomenų, kuriais galėtų būti įvertintas prašomos priteisti kompensacijos dydis už atostogas, ieškovo apskaičiuotas mokėtinas darbo užmokestis, nuo kurio jis skaičiuoja delspinigius.

37. Apeliantas apeliaciniame skunde prašė palikti nenagrinėtus jo keltus papildomus reikalavimus, paaiškindamas, jog kreipsis į DGK. Teisėjų kolegija sprendė, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia CPK 24 straipsnio 1 dalį, neatitinka proceso koncentracijos principo, gali neigiamai paveikti darbdavio teisę į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią terminą dėl jam įstatymu numatytų sankcijų, todėl toks apelianto prašymas negali būti tenkinamas.

38. Apibendrindama išdėstytus motyvus Teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. sprendimas dalyje, kurioje nuspręsta atmesti ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovės: 521,32 Eur dydžio neišmokėtą darbo užmokestį už 2015 m. gruodžio mėn., 4,38 Eur dydžio delspinigius už delsimą išmokėti darbo užmokestį nuo 2016 m. sausio mėn. 1 d. iki 2016 m. sausio mėn. 12 d., vidutinį darbo užmokestį - 521,32 Eur/mėn., už vėlavimą atsiskaityti nuo 2016-01-13 dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, 1 362 Eur dydžio kompensaciją už nepanaudotas atostogas, vidutinį darbo užmokestį (521,32 Eur per mėnesį) už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2016 m. sausio mėn. 12 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, panaikinamas ir byla šioje dalyje perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

39. Bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos dalyvaujantiems byloje asmenims bylą išnagrinėjus iš naujo pirmosios instancijos teisme.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

ieškovo D. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir grąžinti ieškovą į UAB „Nolita“ direktoriaus pavaduotojo pareigas, palikti nepakeistą, o kitoje dalyje sprendimą panaikinti ir bylą dėl šios dalies perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus apylinkė teismui.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Rūta BurdulienėVirginijus KairevičiusRūta Petkuvienė