Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vitalijos Norkūnaitės, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė), Aivos Survilienės,

viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų P. A. ir T. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018 m. spalio 1 d. nuosprendžio, kuriuo T. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 180 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas T. K. sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2016 m. lapkričio 10 d. iki 2017 m. kovo 9 d. P. A. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. R. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš A. V., T. K. ir P. A. solidariai priteista R. S. naudai 2020 Eur turtinės žalos atlyginimui. L. S. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš A. V., T. K. ir P. A. solidariai priteista L. S. naudai 461 Eur turtinės žalos atlyginimui. Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 3 dalį kaltu pripažintas ir A. V., tačiau dėl jo apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

13. Teismo posėdžio metu nuteistojo P. A. gynėja prašė ginamąjį išteisinti pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, švelninti jam paskirtą bausmę, o ginamojo skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

15. Nuteistųjų P. A. ir T. K. apeliaciniai skundai atmestini.

17. Pirmosios instancijos teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, pripažino P. A., A. V. ir T. K. kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 3 dalyje. Skirtingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismo išvados šioje dalyje grindžiamos ne tik A. V. parodymais ir neva psichologinio spaudimo būdu išgautais kaltinamųjų parodymais bei asmenų, kurie, kaip teigiama, turi būti patikrinti poligrafu, parodymais. Sprendžiant P. A., A. V. ir T. K. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas vertino surinktų įrodymų visumą – nukentėjusiojo L. S. pareiškimą ir jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, šių parodymų nuoseklumą, A. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme bei jų nuoseklumą, liudytojos A. A. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, aptarė jų prieštaringumą, nuteistojo T. K. paaiškinimų nelogiškumą ir turinį, jų prieštaringumą jo rašytam nuoširdžiam prisipažinimui ir pastarojo išsamumą, liudytojų D. S., M. S., D. S., J. S., E. G. parodymus ir jų nuoseklumą, ikiteisminio tyrimo metu apklausto liudytojo J. G. parodymus, teisme duotus liudytojų D. G. ir A. B. parodymus, kurie nepatvirtina, kad T. K. nusikalstamos veikos metu rinko akmenis, šias aplinkybes paneigiančius liudytojo Z. B. parodymus. Pirmosios instancijos teistas įvertino nuteistojo P. A. paaiškinimų, jo parodymų ikiteisminio tyrimo metu turinį ir iškeltos įvykių versijos paneigimą, nukentėjusiųjų R. S. ir E. S. parodymus ir jų nuoseklumą, liudytojo A. M. parodymus, specialisto išvadą Nr. G2804/2016(01). Teistas taip pat įvertino tai, kad nukentėjusiųjų parodymai sutampa tarpusavyje, patvirtina ir papildo vienas kitą, įvertino liudytojų J. K., V. S., D. S. parodymus. Nuosprendyje nurodoma, kodėl vieni įrodymai vertinami kritiškai ir atmetami, o kitais vadovaujamasi. Tokiu būdu, priimdamas nuosprendį, teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir padarė pagrįstas išvadas, kurioms apeliacinės instancijos teismas pritaria.

18. T. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jam psichologinį spaudimą darė ikiteisminio tyrimo pareigūnai, kurie pas jį įkalinimo įstaigoje lankėsi apie tai neinformavus jo gynėjo, siekdami išgauti jo prisipažinimą, ir minėjo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, psichologinį spaudimą darė ir P. A. bei A. A. su vaikais, o siekdamas išeiti į laisvę, T. K., prieš savo valią, nedalyvaujant gynėjui, parašęs rašytinį prisipažinimą, kuriame nurodė tai, ką jam liepė ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Vienok, baudžiamosios bylos duomenys paneigia tikimybę, jog dėl minėtų aplinkybių galėjo būti padarytas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas, kadangi nuteistųjų kaltė iš esmės įrodyta kitų, nei nurodo apeliantas, įrodymų visuma. Be to, asmenų teisės, numatytos BPK 21 straipsnio 4 dalyje, t. y. nuo pirmosios apklausos momento turėti gynėją, pažeistos nebuvo, nes tiek T. K. (t. 2, b. l. 59-62, 63-64, 67, 71), tiek P. A. (t. 3, b. l. 17-23; 25-28, 32), tiek A. A. (t. 2, b. l. 16-20, 21-23) (apklausiant įtariamąja), ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiami dalyvaujant gynėjams. Papildomos vėlesnės apklausos metu A. A. pareiškus, kad gynėjas nereikalingas, ji buvo apklausta be gynėjo, tačiau jos parodymai nuo anksčiau duotų iš esmės nesiskyrė (t. 2, b. l. 24-26). Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu dalyvaujant gynėjui buvo apklaustas ir A. V. (t. 2, b. l. 174-176; t. 3, b. l. 4-8, 13). Jo parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 177-191), kuomet buvo rasti ir paimti daiktai – kepurė, juodos spalvos megztinis, pirštinė, kompiuterio detalė, taip pat dalyvavo gynėjas (t. 2, b. l. 178). Tikimybę, jog A. V. galėjo apkalbėti save ir kitus nuteistuosius paneigia liudytojų parodymai apie jo pasakotas plėšimo aplinkybes, jo parodymų patikrinimo vietoje metu rasti ir paimti daiktai ir tai, kad jo draugės sesuo ikiteisminio tyrimo metu pateikė plėšimo metu pagrobtą mobilųjį telefoną, kurį vėliau atpažino nukentėjusysis. Išdėstytų aplinkybių visuma patvirtina, kad nuteistieji ir įtariamieji savęs neapkalbėjo, o, turint omenyje ir tai, kad jų apklausų metu dalyvavo gynėjai, galėjo savarankiškai, nejaučiant psichologinio neteisėto spaudimo išdėstyti savo poziciją visais klausimais, taip pat duoti parodymus apie psichologinį spaudimą, jei toks buvo. Baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai nuteistajam T. K. ar A. A. būtų darę kokį nors spaudimą. Atvirkščiai, T. K. apklausų ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės nepripažino, o paneigia jo aiškinimą, jog jam ikiteisminio tyrimo pareigūnai būtų padarę poveikį.

19. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-253/2013, 2K-332/2013 ir kt.). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

20. Nagrinėjamu atveju, prieštaravimų tarp nuteistojo A. V. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nebuvo, jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų apklausų protokolai (t. 2, b. l. 174-176; t. 3, b. l. 7-8, 13) buvo pagarsinti pirmosios instancijos teismo posėdyje (t. 5, b. l. 182). A. V. parodymai atitiko duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių: juos patvirtino jo parodymų patikrinimo vietoje rasti daiktai - kepurė, juodos spalvos megztinis, pirštinė, kompiuterio detalė, kurie buvo apžiūrėti daiktiniais įrodymais (t. 2, b. l. 174-191 192-195; t. 5, b. l. 182), M. S. nuoseklūs parodymai, kuriuos ji patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdyje, kad praėjus maždaug savaitei po plėšimo, jai A. V. davė mobilaus ryšio telefoną „Samsung“ be galinio dangtelio, kurį atpažino nukentėjusysis kaip pagrobtą iš jo plėšimo metu (t. 1, b. l. 134-142, 145-146; t. 5, b. l. 182), nukentėjusiųjų parodymai apie pagrobtus daiktus, liudytojų D. S. ir J. S. nuoseklūs parodymai, kad T. K. paskambino A. V. ir paprašė atnešti jam persirengti švarius drabužius, T. K. persirenginėjo automobilyje, kažką automobilyje dalinosi, automobilyje buvo trise – T. K. gale, A. A. už vairo ir P. A. priekyje, persirengus drabužius išmetė į konteinerį ir išvažiavo. A. V. parodymai atitinka kitus baudžiamosios bylos duomenis, tame tarpe, ikiteisminio tyrimo metu P. A. duotus parodymus, jog automobilyje T. K. jam padavė virš 300 eurų ir pasakė, kad tik tiek jam priklauso, nes nebuvo ir nieko nedarė (t. 3, b. l. 23; t. 5, b. l. 182).

21. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis T. K. nurodo, kad A. V. parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes jie nebuvo nuoseklūs, kadangi A. V. nurodė, kad jie su T. K. 2016 m. rugsėjo 11 d., apie 14 val., sekė nukentėjusiąją R. S. į autobusų stotį, kur ji išvažiavo į Vilniaus pusę, o tuo metu jie grįžo ir padarė nusikalstamą veiką, tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad A. V. nenurodo minėtos moters sekimo laiko, be to, galėjo būti apsirikta dėl tapatybės ir sekta iki stoties ne R. S., o kita moteris. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo T. K. parodymai, tame tarpe ir dėl moters sekimo, viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs, jis detaliai papasakojo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir apibūdino jo atliktus veiksmus, kas tik patvirtina, kad tokie parodymai yra patikimi, o kitų nuteistųjų kaltė – įrodyta. Pažymėtina, kad net jei tam tikras neesmines įvykio aplinkybes A. V. nurodė netiksliai, tai nėra, esant nustatytų aplinkybių visumai, teisinis pagrindas išteisinti nuteistuosius. Šiuo atveju, nuteistiesiems nebuvo inkriminuotas R. S. sekimas iki autobusų stoties.

22. Apeliaciniame skunde T. K. nurodė, kad D. G. ir jos tėvas davė parodymus, kad nuteistasis rinko su jais akmenis, o dėl Z. B. nuteistasis pats teisme parodęs, jog pastarasis negalėjo kartu rinkti akmenis, nes 2016 m. rugsėjo 10-11 d. buvo vestuvėse, tačiau nuteistojo pozicija, jog jis nusikalstamų veikų atlikimo metu rinko akmenis, laikoma gynybine, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes ji nėra pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Ikiteisminio tyrimo, 2016 m. lapkričio 11 d. apklausos metu jis parodė, kad 2016 m. rugsėjo 11 d. dirbo pas J. ir pas E., sėjo grūdus ir rinko akmenis (t. 2, b. l. 62), 2017 m. sausio 24 d. apklausos metu jis parodė, kad pirmos apklausos metu sumaišė pavardes. Kartu su juo akmenis rinko D. G., dar buvo A. B. ir A. G.. (t. 2, b. l. 62, 63-64). Tačiau ikiteisminio tyrimo metu ir teisme D. G. parodė, kad kada rinko akmenis, gerai neprisimena, bet tą dieną buvo T. K., ji, jos draugas A. B., jos tėvas J. G. ir A. G. (t. 1, b. l. 169). Tačiau J. G. parodė, kad tai galėjo būti rugsėjo pabaiga ar spalio pradžia (t. 1, b. l. 163). Ikiteisminio tyrimo metu Z. B. parodė, kad 2016 m. rugsėjo 11 d. jie akmenų nerinko. Tą dieną galėjo kulti arba arti laukus (t. 1, b. l. 166). Pirmosios instancijos teismo posėdyje jis parodė, kad kai rinko akmenis, jo paties asmeniškai nebuvo, nes tada jis buvo vestuvėse, bet sūnus sakė, kad T. K. rinko akmenis. 2016 metų rugsėjo 10 dieną jis dalyvavo vestuvėse, todėl 2016 metų rugsėjo 11 dieną turbūt nesėjo ir akmenų nerinko ir teismas gali tikėti jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Teismas vertina išdėstytus liudytojų parodymus kaip nepatvirtinančius nuteistojo T. K. pozicijos, jog jis nusikalstamų veikų atlikimo metu rinko akmenis. Taip pat teismas kritiškai vertina T. K. parodymus, nes jie prieštaringi (prieštarauja liudytojo Z. B. parodymams, ikiteisminio tyrimo metu duotiems J. G. parodymams, nuteistojo A. V. nuosekliems parodymams ir paaiškinimams, P. A. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, jog automobilyje T. K. jam padavė virš 300 eurų ir pasakė, kad tik tiek jam priklauso, nes nebuvo ir nieko nedarė (t. 3, b. l. 23; t. 5, b.l. 182)), jo elgesys neatitinka jo paaiškinimų, nes nelogiška rūbus po akmenų rinkimo, už kurį gauta 10 eurų, išmesti į šiukšlių konteinerį. Pažymėtina ir tai, kad T. K. parodymai prieštarauja ir jo nuoširdžiam prisipažinimui, esančiam byloje (t. 2, b. l. 65; t. 5, b. l. 182).

23. Apeliaciniame skunde T. K. prašė grąžinti bylą ikiteisminiam tyrimui papildyti, tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos ir nustatytų aplinkybių matyti, kad tam nėra jokio pagrindo.

24. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Tai iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2009, 2K-62/2014). Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Padėjėjo, kaip vieno iš nusikalstamos veikos bendrininkų rūšių, ypatybė yra ta, kad jis tiesiogiai nerealizuoja nusikalstamos veikos sudėties, t. y. neatlieka veiksmų, aprašytų nusikalstamos veikos dispozicijoje, bet atlieka BK 24 straipsnio 6 dalyje išvardytus veiksmus, kuriais palengvina vykdytojui realizuoti nusikalstamos veikos sudėtį. Padėjėjo pagalba visada nukreipta į konkrečios nusikalstamos veikos padarymą ir sudaro realias galimybes veikti kitiems bendrininkams. Padėjėjas padeda įvykdyti nusikalstamą sumanymą ir taip padėjėjo veiksmai prisideda prie bendros veiklos priežastinio ryšio su nusikalstamais padariniais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2014, 2K-403-648/2016). Padėjėjas atsako už vykdytojo padarytas veikas, kurias apėmė jo tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. lapkričio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-345-511/2018). Vadovaujantis BK 26 straipsnio 4 dalimi, organizatorius, kurstytojas ar padėjėjas atsako pagal šio kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, ir šio kodekso 24 straipsnio 4, 5 ar 6 dalį. Tačiau pagal teismų praktikoje susiformavusią nuostatą nuoroda į BK 24 straipsnio atitinkamą dalį nėra būtina kvalifikuojant organizuotos grupės narių padarytą nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2009 m. balandžio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93/2009). Susiformavusioje teismų praktikoje BK 180 straipsnio 3 dalis gali būti inkriminuojama asmenims, stebėjusiems aplinką, vėliau pasidalijusiems pagrobtais pinigais, nors ir teigiantiems, jog buvo ketinta įvykdyti vagystę (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2009 m. balandžio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93/2009)

25. Pirmosios instancijos teismo posėdyje pats nuteistasis P. A. paaiškino, kad (t. 5, b. l. 181-182) būdamas neblaivus, išsikalbėjo A. V., kad R. S. laiko kompiuteryje pinigus, kuriuos gavo už draudimą. Vievyje tą dieną buvo ryte, apie 8 val., atvažiavo pas L. S. pasiimti USB laikmenos ir maždaug po penkių minučių išvažiavo. Vakare paskambino T. K. ir pasakė, kad atvažiuotų pasiimti skolos. Susitikus, T. K. persirengė ir atidavė skolą, gal 300 eurų.

26. Nors apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis P. A. nurodė, kad neprašė A. V., kad jis nueitų ir apiplėštų R. S., tačiau tokie jo parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes jie nenuoseklūs ir prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu P. A. (t. 3, b. l. 17-23;) parodė, jog ryte buvo užsukęs pas L. S., teiravosi, ar jis ar jo mama važiuos kasti bulvių. L. S. nesakė, kad pas jį ateis A. V., kuris užėjęs į butą, iš karto turėjo nueiti į L. S. kambarį ir paėmęs iš jo kompiuterio dėžę, išeiti. L. S. neturėjo mušti. Kai grįžo namo, paskambino A. V. ir pasakė, kad laukia kol į kaimą atvažiuos kasti bulvių R. su vyru. A. V. paklausė ar jį paveš iki Vievio, o P. A. nurodė, kad negali, tada pastarasis pasakė, kad eis pėsčiomis. Jam pasakė L. S. telefono numerį. Bulviakasio metu kažkas paskambino R. S. ir suprato, kad A. V. apiplėšė L. S.. Skambino A. V. ir T. K., bet jų telefonai buvo išjungti. Vėliau T. K. paprašė atvažiuoti prie socialinės reabilitacijos centro. Automobilyje jis padavė 300 eurų ir pasakė, kad tik tiek priklauso, nes ten nebuvo ir nieko nedarė. Išdėstytos aplinkybės yra pagrindas abejoti P. A. paaiškinimais teismo posėdyje apie jo nekaltumą ir tikėti A. V. nuosekliais parodymais apie įvykdytus nusikalstamus veiksmus. A. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jie anksčiau su P. A. buvo įsibrovę į minimą butą. T. K. pasakė, kad žino, jog jie buvo tame bute ir kad A. V. žino kur guli buto raktas ir nutarė nueiti, kad parodytų. Neradus rakto, T. K. telefonu kažkam paskambino ir pasakė, kad raktas ten turi gulėti. Po kiek laiko T. K. vėl kažkam paskambino ir pasakė, kad L. S. yra namuose. Atvažiavo žalia mašina, vėliau pamatė P. A. balkone rūkantį, kuris sėdo į automobilį ir išvažiavo. Paskambino T. K. ir pasakė nelįsti, nieko nedaryti, nes yra L. namuose. Iš minėtų parodymų galima spręsti, kad Paulius A. A. V. ir T. K. suteikė informaciją kur yra R. S. butas ir kur slepiamas raktas, kur yra laikomi pinigai, bendravo su jais telefonu ir koordinavo jų veiksmus, suteikė jiems informaciją, jog tam tikru momentu namie buvo tik L. S.. Atkreiptinas dėmesys, jog tik pirmosios instancijos teisme A. V. paaiškino, kad P. A., paskambinęs T. K., liepė nelįsti, nieko nedaryti, nes namuose yra L. S., kuomet ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad P. A. paskambinęs T. K. pasakė tik, kad bute yra L. S. (t. 2, b. l. 175, 177; t. 3, b. l. 8), todėl A. V. parodymų dalį apimtyje, jog P. A. sakė nieko nedaryti, teismas vertina kritiškai kaip gynybinę poziciją, siekiant palengvinti P. A. teisinę padėtį. Aukštesniojo teismo kolegija konstatuoja, kad P. A. suteikdamas informaciją, kad namuose yra tik vienas L. S., o jo tėvai išvyko į bulviakasį, prieš tai jam suteikus informaciją apie buto buvimo vietą, galimą rakto buvimo vietą, pinigų buvimą ir jų saugojimo vietą, suvokė, kad planuojama vagystė gali peraugti į plėšimą. Be to, P. A., jau suvokęs, kad įvykdytas plėšimas (L. S. sumuštas, pagrobti daiktai), ir paskambinus T. K., atvyko į sutartą vietą ir paėmė pagrobtų pinigų dalį. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad P. A. dalyvavo organizuotoje grupėje ir darė BK 180 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, o jo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip plėšimas, o ne kaip vagystė.

27. Atsižvelgiant į P. A. apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad versija, jog T. K. jam perdavė pinigus, tačiau tai buvo skola, o ne nusikalstamu būdu gauti pinigai, vertintina kritiškai kaip P. A. gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi P. A. parodymai šioje apimtyje nenuoseklūs – jis ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad T. K. automobilyje jam padavė 300 eurų ir pasakė, kad tik tiek priklauso, nes ten nebuvo ir nieko nedarė. Nuteistasis P. A. apeliaciniame skunde teigia, kad A. V. uošvė ir sugyventinė turėtų būti patikrintos melo detektoriumi, tačiau teismas pažymi, jog jų parodymai buvo patikrinti kitais būdais: vertinant jų nuoseklumą, atitikimą kitų asmenų parodymams, logiškumą, atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pateiktas mobiliojo ryšio telefonas „Samsung“.

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir nuteistųjų P. A. ir T. K. apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo spręsti, jog buvo pažeistos bausmės skyrimo taisyklės ir nuteistiesiems paskirta neteisinga, per griežta, netinkamai individualizuota bausmė.

29. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

30. Parinkdamas konkrečią bausmės rūšį, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų.

31. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad P. A. nuteistas už baigtą nusikaltimą (BK 180 straipsnio 3 dalis), kuris priskiriami sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Asmuo, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 3 dalyje, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dešimties metų. P. A. paskirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė.

32. P. A. nusikaltimas padarytas veikiant tiesiogine tyčia, savanaudiškais tikslais. Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. tai, kad jis nusikalstamus veiksmus padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad P. A. net šešis kartus teistas, tačiau išvadų nepadarė, savo elgesio nepakeitė ir pakartotinai nusikalto, esant neišnykusiam teistumui, dirba pagal individualios veiklos liudijimą, nesimoko, yra vedęs, turi keturis nepilnamečius vaikus, tačiau ir po vaikų gimimo darė nusikalstamas veikas, atsižvelgė į jo vaidmenį darant nusikalstamą veiką. Iš bylos medžiagos matyti, kad P. A. praeityje buvo teistas už panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas: už vagystę įsibraunant į sodybą (jis parinko vagystės objektą ir stebėjo aplinką), kurią atliko bendrininkų grupe su T. K. (t. 3, b. l. 140-141) ir už plėšimą iš neužrakinto gyvenamojo namo, kurį atliko bendrininkų grupe su A. V. (t. 3, b. l. 154-157). P. A. už ankstesnius nusikaltimus buvo skirtos įvairios bausmės – laisvės apribojimas, laisvės atėmimo bausmė, bausmės vykdymą atidedant, reali laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymo metu jam buvo taikytas lygtinis paleidimas (t. 3, b. l. 134-136, 138-157), tačiau jos nepadarė teigiamos įtakos jo elgesiui ir nesuformavo būtinų jo pokyčių. Atsižvelgęs į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai P. A. paskyrė vienintelę BK 180 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, nustatydamas mažesnį nei šios bausmės vidurkis dydį. Taigi, apylinkės teismo apeliantui paskirta bausmė yra teisinga, nes pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1, 2 dalių ir 61 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, jam paskyrė individualizuotą bausmę, kuri savo rūšimi ir dydžiu atitinka bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis), t. y. yra proporcinga nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumui.

33. BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atidėdamas paskirtos bausmės vykdymą, teismas turi spręsti, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir kad ateityje jis laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikaltimų. Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas BK 75 straipsnyje numatytas nuostatas. Spręsdamas šį klausimą, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje. Be to, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. Teismo sprendimu kartu turi būti siekiama išsaugoti kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Teismas, įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybių baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančiųjų ar neįgaliųjų, bus apsunkintas vaikų išlaikymas, prarastas ryšys su jais bei šeima ir pan.). Todėl nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą. Bylos duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-895/2015, 2K-66-303/2015 ir kt.).

34. P. A. nuteistas už sunkaus tyčinio baigto nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 3 dalyje, padarymą, anksčiau yra šešis kartus teistas už panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnyje, praeityje atliko laisvės atėmimo bausmę. P. A. daromų teisės pažeidimų pobūdis ir skaičius leidžia daryti išvadą, kad jis yra linkęs nesilaikyti įstatymų reikalavimų. Nuteistasis užsiima individualia veikla, yra vedęs, turi vaikų (t. 3, b. l. 125), tačiau yra ne kartą teistas už sukeltą fizinį smurtą savo sutuoktinei, nusikalstama veika, už kurią jis buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, buvo padaryta prieš sutuoktinės giminaičius. Įvertinus nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog pagrindo nuteistajam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas nėra.

35. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad T. K. nuteistas už baigtą nusikaltimą (BK 180 straipsnio 3 dalis), kuris priskiriami sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Asmuo, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 3 dalyje, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dešimties metų. T. K. paskirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė.

36. T. K. nusikaltimas padarytas veikiant tiesiogine tyčia, savanaudiškais tikslais. Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. tai, kad jis nusikalstamus veiksmus padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad T. K. net septynis kartus teistas, tame tarpe, ir už plėšimus, tačiau išvadų nepadarė, savo elgesio nepakeitė ir pakartotinai nusikalto, esant neišnykusiam teistumui, dirba, yra nevedęs. T. K. už ankstesnius nusikaltimus buvo skirtos įvairios bausmės – laisvės apribojimas, laisvės atėmimo bausmė bausmės vykdymą atidedant, reali laisvės atėmimo bausmė, kurią nuteistasis atliko (t. 3, b. l. 38-41), tačiau jos nepadarė teigiamos įtakos jo elgesiui ir nesuformavo būtinų jo pokyčių. Atsižvelgęs į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai T. K. paskyrė vienintelę BK 180 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, nustatydamas mažesnį nei šios bausmės vidurkis dydį. Taigi, apylinkės teismo apeliantui paskirta bausmė yra teisinga, nes pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1, 2 dalių ir 61 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, jam paskyrė individualizuotą bausmę, kuri savo rūšimi ir dydžiu atitinka bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis), t. y. yra proporcinga nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumui.

37. Iš bylos medžiagos matyti, kad T. K. nuteistas už sunkaus tyčinio baigto nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 3 dalyje, padarymą. T. K. praeityje yra septynis kartus teistas už panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas, praeityje atliko laisvės atėmimo bausmę. T. K. daromų teisės pažeidimų pobūdis ir skaičius leidžia daryti išvadą, kad jis yra linkęs nesilaikyti įstatymų reikalavimų, nusikalstamu elgesiu siekia gauti lėšų. Nuteistasis dirba, yra nevedęs, neturi vaikų (t. 3, b. l. 75), t. y. neturi teigiamų socialinių ryšių, kuriuos paveiktų bausmės vykdymas. Įvertinus visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, nėra pakankamo pagrindo manyti, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

38. Atsižvelgiant į P. A. apeliacinio skundo argumentus, kuriais prašoma taikyti ne solidariąją, o dalinę civilinę atsakomybę, pažymėtina, kad remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teismas, spręsdamas dėl solidariosios atsakomybės taikymo, turi nustatyti faktinį (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, lot. conditio sine qua non) ir teisinį priežastinį ryšį (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veikimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2009)“. Nagrinėjamoje byloje yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad baudžiamojoje byloje už plėšimą nuteisti asmenys nusikalstamos veikos – plėšimo nebūtų įvykdę, jei bent vienas bendrininkų nebūtų dalyvavęs nusikalstamoje veikoje, kadangi nedalyvaujant P. A., nebūtų pasirinktas plėšiamas butas, nebūtų rasti jame saugoti pinigai ir nebūtų žinomas laikas, kada namie bus tik L. S. be grėsmės grįžti kitiems buto gyventojams. Be to, P. A. buvo lankęsis apiplėštame bute, taigi matė jame buvusius daiktus, žinojo apie draudimo išmokų gavimą, todėl suprato kokios vertės daiktai gali būti pagrobti. Be kitų dviejų bendrininkų nebūtų galima buvę atlikti plėšimo taip, kaip jis buvo atliktas – vienas bendrininkas nukreipė dėmesį belsdamas į duris, o kitas sudavė smūgį; vienas bendrininkas laikė nukentėjusįjį, o kitas plėšė butą. Taigi darytina išvada, kad P. A. turi solidariai atsakyti už nuteistųjų veiksmais padarytą žalą, nes solidariosios atsakomybės taikymui jo atžvilgiu yra faktinis ir teisinis priežastinis ryšys.

39. Esant aptartų aplinkybių visumai, Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018 m. spalio 1 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti nuosprendį dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo, todėl nuteistųjų P. A. ir T. K. apeliaciniai skundai yra atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų P. A. ir T. K. apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.