Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pranešėjo teisėjo Andriaus Ignoto, teisėjų Jūros Marijos Strumskienės ir Almos Urbanavičienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka nagrinėdama ieškovės (apeliantės) G. P. apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. P. ieškinį atsakovams A. K., J. Č. dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo ir pagal atsakovų A. K. ir J. Č. priešieškinį ieškovei G. P. dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, tretysis asmuo Nacionalinė žemė tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ir priešieškinį patenkino bei nustatė gyvenamojo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), bendraturčiams naudojimosi 0,2292 ha bendro ploto žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) tvarką pagal MB „Ginmesta“ 2016 m. balandžio 18 d. paruoštą žemės sklypo planą, pagal kurį G. P. tenka naudotis žemės sklypo dalimis pažymėtomis plane A1, A2, E1, E2 ir F sklypo dalimis, A. K. – B1, B2, E1, E2 ir D sklypo dalimis, o J. Č. C, D, E1, E2 ir F pažymėtomis sklypo dalimis. Teismas priteisė atsakovams A. K. ir J. Č. iš ieškovės G. P. po 500 Eur atstovavimo išlaidų ir po 45 Eur išlaidų už žemės sklypo plano sudarymą.Teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, nurodė, kad sprendžiant bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo klausimus, ginčai teisme sprendžiami svarbią reikšmę skiriant nusistovėjusiai faktinei žemės sklypo naudojimosi tvarkai. Tuo atveju, jeigu faktinė naudojimosi žemės sklypu tvarka tarp bendraturčių yra nusistovėjusi ir ilgalaikė, taip naudojantis žeme kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tarp bendraturčių iki tol teisminių ginčų nekilo, šios tvarkos keitimas gali sukelti, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, daugiau negatyvių, negu pozityvių padarinių, pvz., esamos mini infrastruktūros keitimą. Dėl to, galiojant rungimosi ir dispozityvumo principams, šaliai, inicijuojančiai ginčą teisme, tenka pareiga pateikti tokį naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo ir (ar) pakeitimo projektą, kuris atitiktų racionalumo ir patogumo kriterijus ir mažiausiai turėtų įtakos tarp šalių nusistovėjusiai naudojimosi tvarkaiTeismas nusprendė, kad visus šiuos kriterijus labiau atitinka atsakovų prašoma nustatyti naudojimosi tvarka, nes ji didžiąja dalimi atitinka tarp šalių daug metų nusistovėjusią naudojimosi žemės sklypu tvarką ir nepažeis atsakovo J. Č. teisių. Atsakovas J. Č. jau daug metų naudojasi daržu. Šis daržas pagal ieškovės planą atitektų jai. Tokiu atveju atsakovui J. Č. atitektų žemės sklypo dalis, kurioje yra sodas ir jis nurodė, kad jam tektų rauti medžius, atvežti daug geros žemės ir įrengti daržą, o tai lemtų nemažas investicijas. Atsakovų pateiktas planas atitinka šalių turimus plotus, nepažeidžia ieškovės interesų, jame aiškiai atribotos bendro naudojimosi teritorijos ir jos padalintos tarp asmenų, kurie tomis teritorijomis naudojasi. Atsiliepime į ieškinį ieškovė teismo prašė panaikinti 1988-11-02 S. B., V. K. ir V. L. sudarytą ir notariškai patvirtintą sutartį, registro Nr. 1236, nustatančią žemės sklypo naudojimosi tvarką. Šį reikalavimą ieškovė turėjo reikšti ieškinyje ir už tai sumokėti žyminį mokestį. Be to, šia tvarka atsakovai nesiremia, ji registre neįregistruota, yra negaliojanti, su tuo sutinka ir atsakovai ir ja nesivadovauja, todėl jos panaikinimas nesukurs jokių pasekmių ir teismo yra nenagrinėjamas. Ši tvarka vertintina tik kaip papildomas įrodymas, kuris parodo, kad tarp ankstesnių žemės sklypo naudotojų buvo notariškai patvirtintas susitarimas ir kad daržas priklausė V. L. ir juo naudojasi atsakovas J. Č., kuris perėmė jo nuosavybės teises į namo dalį.Nesudaro pagrindo priešingam sprendimui ir ieškovės argumentai, jog atsakovas A. K. negyvena name ir mažai naudoja žemės sklypą. Kaip jau minėta, iš esmės ginčas yra dėl to kurią dalį žemės sklypo naudojimuisi priskirti J. Č. ir ieškovei, o atsakovui A. K. tą pačią vietą nustatyti siūlo tiek atsakovai, tiek ieškovė. Ieškovės atstovas nepagrįstai teigia, kad žemės sklypai pagal teisės aktus turi būti formuojami taisyklingos formos, be nereikalingų įsiterpimų, nes šie teisės reikalavimai taikomi formuojant naujus žemės sklypus, juos atidalinant, o šiuo atveju sprendžiamas naudojimosi vientisu žemės sklypu tvarkos nustatymo klausimas. Be to, net ir pagal ieškovės pateiktą planą, jai tenkanti žemės sklypo dalis nebūtų vientisa, nes joje yra įsiterpęs ieškovei ir atsakovui priklausantis ūkinis pastatas ir bendro naudojimo teritorija.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV.Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teismas teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 329 str.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo ir atsakovų argumentais. Šalis šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio gyvenamo namo yra bendro 0,2292 ha ploto Žemės sklypas, kurio 1/2 dalį, t.y. 0,1146 ha, Apeliantė iš Lietuvos valstybės yra išsipirkusi bei valdo ją nuosavybės teise, tuo tarpu likusi 0,1146 ha ploto Žemės sklypo dalis nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei.Pagal LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų „Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių“ 2.1. p. asmenys galėjo įsigyti nuosavybėn naudojamus namų valdų žemės sklypus, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją vietą, tačiau pagal taisyklių 7. p., jeigu gyvenamasis namas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso keliems asmenims (bendraturčiams), žemės sklypas gyvenamojo namo bendraturčiams parduodamas bendrosios dalinės nuosavybės teise, o kiekvieno gyvenamojo namo bendraturčio perkama žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo dalį.Nors byloje ir buvo aiškiai nustatyta, kad apeliantė faktiškai naudojasi tik maždaug 1/4 dydžio Žemės sklypo dalimi, kadangi jai nuosavybės teise priklauso net 1/2 dalis gyvenamojo namo, pagal 2011 m. rugpjūčio 12 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 2562, ji iš valstybės yra išsipirkusi net 1/2 dalį Ginčo žemės sklypo.Atsakovai yra tik Žemės sklypo atitinkamų dalių naudotojai, ir savo naudojamų sklypo dalių iš valstybės nėra išsipirkę. Tačiau ši aplinkybė nesudaro jokio pagrindo apeliantei laikyti, kad tarp šalių esą negali būti nustatoma jų naudojimosi Žemės sklypu tvarka, be to, kad negali būti pagrindo laikyti, jog apeliantės, kaip savininkės, interesai esą šiuo atveju yra svarbesni, nei atsakovų.CK 4.72 str. 1 d. kiekvienas bendraturtis turi teisę valdyti, naudoti bendraturčiams priklausantį nuo-savybės teisės objektą ir juo disponuoti. Kadangi bendrosios dalinės nuosavybės atveju yra ne vienas nuosavybės teisės objekto savininkas, bet savininkų daugetas, objektas gali būti valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama tik visų bendraturčių sutarimu, nepriklausomai nuo jų turimos dalies bendrojoje nuosavybėje dydžio. Tai reiškia, kad bet kokiu bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo klausimu bendraturčiai turi susitarti. Jeigu bendro susitarimo bendraturčiams pasiekti nepavyksta, tarp bendraturčių kilęs ginčas dėl bendro daikto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarkos gali būti išsprendžiamas teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį (CK 4.75 str. 1 d.).CK 4.75 str. 1 d. pagrindu reikalavimus dėl naudojimosi Žemės sklypo tvarkos nustatymo reiškė visos šalys. Teisės aktai nereglamentuoja naudojimosi žemės sklypu nustatymo tvarkos konkrečiai tuo atveju, kai dalis namų valdos yra pastatų bendraturčių ir faktinių žemės naudotojų iš Lietuvos valstybės neišpirkta, todėl juos sureguliuoja teismas, taikydamas panašius santykius reglamentuojančius įstatymus (CK 1.8 straipsnis). Nagrinėjamu atveju valstybė, kaip žemės savininkas, dalį nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių (teisę naudoti žemės sklypą gyvenamojo namo savininkų poreikiams tenkinti) perdavė kitam asmeniui (ieškovams) (CK 4.37 straipsnio 2 dalis), taip savo valia apribodamas savo turimą nuosavybės teisę (CK 4.39 straipsnis). Atsakovai yra gyvenamojo namo ir kitų pastatų ir savo teisėtą interesą kildina iš pastatų, esančių ginčo žemės sklype, valdymo nuosavybės teise. Teismas šalių ginčui išspręsti pagrįstai taikė CK 4.75 str. materialinės teisės normą, nes tik CK 4.75 str. šiuo atveju reglamentuoja panašius teisinius santykius (įstatymo analogija) (CPK 3 str. 6 d.). Apeliantė nurodė, jog teismas esą nepilnai išsiaiškino dėl faktinės naudojimosi Žemės sklypu tvarkos, be to, nepagrįstai naudojimosi Žemės sklypu tvarką esą iš esmės siejo tik su sklype esančiu atsakovo J. Č. daržu, tačiau šie teiginiai yra nepagrįsti.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau - kasacinio teismo) suformuota praktika yra aiški. Yra išaiškinta, kad nustatant tarp bendraturčių naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką ypatingas dėmesys turi būti skiriamas tam, jog vienų bendraturčių teisės nebūtų įgyvendinamos per kitų bendraturčių teisių suvaržymą, be to, jog turi būti vadovaujamasi Žemės įstatymo 1 str. įtvirtintais bendraisiais žemės teisinių santykių reguliavimo principais, pagal kuriuos tam, kad būtų sudarytos sąlygos tenkinti asmenų poreikius, žemė turi būti naudojama racionaliai, išsaugant ir gerinant gamtinę aplinką ir apsaugant žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises, taip pat tai, jog ginčai teisme turi būti sprendžiami svarbią reikšmę skiriant jau nusistovėjusiai faktinei žemės sklypo naudojimosi tvarkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-11-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1050/2003; 2006-10-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006; 2006-11-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2006; 2007-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007; kt.).Todėl, anot kasacinio teismo, tuo atveju, jeigu faktinė naudojimosi žemės sklypu tvarka tarp bendraturčių yra nusistovėjusi ir ilgalaikė, taip naudojantis žeme kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tarp bendraturčių iki tol teisminių ginčų nekilo, šios tvarkos keitimas gali sukelti, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, daugiau negatyvių, negu pozityvių padarinių, pvz., esamos mini infrastruktūros (sodų, daržų, želdinių, tvorų, mašinų stovėjimo vietų ir kt.) keitimą. Dėl to, galiojant rungimosi ir dispozityvumo principams, šaliai, inicijuojančiai ginčą teisme, tenka pareiga pateikti tokį naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo ir (ar) pakeitimo projektą, kuris atitiktų racionalumo ir patogumo kriterijus ir mažiausiai turėtų įtakos tarp šalių nusistovėjusiai naudojimosi tvarkai. Apeliantės pateiktame naudojimosi Žemės sklypu tvarkos nustatymo plane nebuvo atsižvelgta į tarp bendraturčių jau nusistovėjusią faktinę naudojimosi Žemės sklypu tvarką, nes apeliantės plane esančioje sklypo dalyje A2=580 m2 esantį daržą, kuriuo daugelį metų, kaip byloje buvo įrodyta to neneigiant ir apeliantei), faktiškai naudojasi atsakovas J. Č. (kaip buvo patvirtinta teismo posėdyje, juo naudojasi atsakovui J. Č. priklausančioje namo dalyje gyvenanti jo motina R.N. L.), Apeliantė prašė paskirti naudotis jai, tuo tarpu, atsakovui J. Č. vietoj šios sklypo dalies paskirti naudotis Žemės sklypo atitinkamą dalį, kuria šiuo metu naudojasi atsakovas A. K.. Teismas šiuo atveju pagrįstai ir teisingai sprendime konstatavo, kad patenkinus ieškinį būtų pakeista tarp šalių nusistovėjus ilgalaikė faktinė naudojimosi tvarka, be to, kad tokiu atveju atsakovui J. Č. sukeltų didelius nepatogumus, t.y. lemtų dideles investicijas ir pan.Apeliantė teismui pateikė Ginčo žemės sklypo planą, kuriame geltona ir žalia spalvomis ji pažymėjo sklypo dalis, kuriomis bendraturčiai, pasak jos, naudojasi šiuo metu: žemės sklypo dalis, kuria naudojasi ji, pažymėta geltona spalva; sklypo dalis, kuria naudojasi atsakovas J. Č. – žalia spalva. Tačiau apeliantė nepažymėjo sklypo dalies, kuria šiuo metu faktiškai naudojasi atsakovas A. K., nors apie 1300 kv.m ploto šiame savo plane ji nepažymėjo jokia spalva. Be to, ankstesnieji gyvenamojo namo, esančio Vilniaus g. 93, Širvintų m., ir kitų statinių bendraturčiai, t.y. V. K., S. B. ir V. L., 1988 m. lapkričio 2 d. buvo sudarę bei notariškai patvirtinę sutartį dėl naudojimosi tuo pačiu Žemės sklypu tvarkos. Prie šios sutarties buvo sudarytas ir naudojimosi sklypu tvarkos planas, kurį sugretinus su aukščiau minėtu apeliantės pateiktu planu, kuriame ji pažymėjo šalių dabartiniu metu faktiškai naudojamas Ginčo sklypo dalis, yra akivaizdu, jog apeliantė faktiškai naudojasi iš esmės ta pačia Žemės sklypo dalimi A2 – 241, kuri pagal 1988 m. lapkričio 2 d. sutartį buvo priskirta naudotis V. K., o atsakovas J. Č. faktiškai naudojasi iš esmės ta pačia Žemės sklypo dalimi B – 295, kuri pagal 1988 m. lapkričio 2 d. sutartį buvo priskirta naudotis V. L..1988 m. lapkričio 2 d. sutartyje V. K. buvo priskirta naudotis dar ir sklypo dalis „A1 - 1795“ (kuri atsakovų siūloma paskirti naudotis apeliantei), o S. B. nebuvo priskirta naudotis jokia sklypo dalis, tačiau byloje yra įrodymų, kad dabartiniu metu šia sklypo dalimi naudojasi būtent atsakovas A. K., kurį apeliaciniame skunde apeliantė laiko S. B. teisių ir pareigų perėmėju, o ne apeliantė, kuri save laiko V. K. teisiu ir pareigų perėmėja. Pažymėtina, kad šios faktinės aplinkybės apeliantė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme net neginčijo.Viešame registre neregistruota 1988 m. lapkričio 2 d. buvo sudaryta sutartis dėl naudojimosi tuo pačiu Žemės sklypu tvarkos negali būti vertinama kaip tiesiogiai šalims materialines teises naudotis Žemės sklypo dalimis sukuriantis dokumentas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai yra patikimas rašytinis faktinio naudojimosi žemės sklypu tvarkos įrodymas.Atsakovai pagrįstai nurodė, kad naudojimosi Žemės sklypu tvarka tarp bendraturčių tikrai buvo nustatyta ir, jog bendraturčiai šią tvarką iš esmės pripažino bei jos laikėsi. Be to, neturėtų kilti taip pat abejonių, kad atsakovų reikalavimas dėl dabartinės naudojimosi Žemės sklypu tvarkos įteisinimo apskritai atitiko minėtą nusistovėjusią naudojimosi šiuo sklypu tvarka. Jų priešieškiniu prašoma nustatyti naudojimosi Žemės sklypu tvarka taip pat visiškai atitiko racionalumo ir patogumo kriterijus, iš esmės neprieštaravo CK 1.5 str. įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Tuo tarpu, apeliantės teismui teiktas Žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo projektas nusistovėjusiai naudojimosi Žemės sklypu tvarkai prieštarauja iš esmės. Patenkinus tokį apeliantės ieškinį būtų buvę nukrypta nuo kasacinio teismo suformuotos tokių ginčų nagrinėjimo praktikos, taip pat būtų buvęs pažeistas įstatymas bei atsakovo J. Č. teisės ir teisėti interesai.Apeliantė nepagrįstai nurodė, kad patenkinus atsakovų priešieškinį ji esą nebegalės pateikti į savo sklypą, pažymėtą A2=580 m2, nes iš atsakovų plano yra akivaizdu, jog į minėtą sklypo dalį ji netrukdomai gali patekti iš greta esančios sklypo dalies E2=79 m2, kuri yra priskirta visų šalių bendro naudojimo teritorijai. Ateityje ieškovei siekiant atidalinti žemės sklypo dalis, kurios neužimtos šalių bendrosios nuosavybės teise valdomų pastatų, atidalinamų sklypų projektas gali būti ruošiamas atliekant atskirą žemės sklypų projektavimo procedūrą ir nagrinėjamoje byloje nustatyta naudojimosi tvarka nebūtų privaloma. Teismas šalių ginčui išspręsti neabejotinai teisingai taikė materialinės teisės normas, teisingai vertino bylos faktines aplinkybes bei tiek apeliantės, tiek atsakovų pateiktus bylai įrodymus, nepažeidė šių įrodymų vertinimo taisyklių, t.y. vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku bei objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovautis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.).Atsakovui A. K. iš apeliantės priteisiama 300 eurų atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo išlaidų, nes apeliacinis skundas atmetamas (CPK 93 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti ir Širvintų rajono apylinkės 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui A. K. iš ieškovės G. P. 300 eurų bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.