Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-12428-617/2018 pagal pareiškėjo M. K. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas M. K. (toliau ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti jam bankroto bylą, patvirtinti 920 Eur dydžio lėšų sumą būtiniesiems poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos, bankroto administratoriumi paskirti V. Š., patvirtinti 200 Eur dydžio sumą bankroto administratoriaus procedūroms atlikti.

2. Nurodė, kad bendra pareiškėjo skolinių įsipareigojimų suma yra 23 724,39 Eur, kurią sudaro: 12 683,79 Eur įsiskolinimas (duomenys neskelbtini) pagal 2017 m. birželio 9 d. vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB „Nordecum“, kurį vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priverstinai išieško antstolis V. M., todėl susidarė ir 156 Eur dydžio vykdymo išlaidos; 10 829,31 Eur įsiskolinimas AB „NEO Finance“ pagal vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), dėl kurio Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmuose nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-10790-617/2018. Pareiškėjas taip pat teigė, kad yra skolingas ir UAB „Legal Balance“ bei Bigbank AS filialui pagal 2017 m. rugsėjo 27 d. vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau nenurodė (nežino) koks yra įsiskolinimo dydis (suma) minėtiems kreditoriams.

3. Kreditorius AB „NEO Finance“ atsiliepime prašė teismo atsisakyti iškelti pareiškėjui bankroto bylą. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pareiškėją pripažinti nemokiu Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau ir FABĮ) 2 straipsnio 2 dalies prasme, kadangi pareiškėjas yra jauno amžiaus, darbingas, dirba ir gauna nuolatines pajamas, pareiškėjo finansinė būklė nėra kritinė, todėl net kai skolinių įsipareigojimų dydis yra didesnis už pareiškėjo turimą turtą, pareiškėjo gaunamos pajamos leidžia per protingą terminą padengti įsiskolinimą. Pažymėjo, jog nors pareiškėjas ir nurodė, kad jo gaunamos pajamos sudaro 905 Eur/mėn., o pareiškėjo ir jo vaikų poreikiams patenkinti per mėnesį reikia 920 Eur sumos, tačiau pareiškėjas, anot kreditoriaus AB „NEO Finance“, nesiekia susirasti geriau apmokamą darbą bei tokiu būdu pagerinant savo finansinę būklę ir užtikrinti skolinių įsipareigojimų kreditoriams vykdymą. Teigė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jo dabartinėje darbovietėje atlyginimas padidės ar tai, kad bandė susirasti geriau apmokamą darbą, ar ėmėsi realių pastangų, siekdamas mažinti turimus skolinius įsipareigojimus. Kreditorius AB „NEO Finance“ nurodė, kad pareiškėjas sudarinėjo naujas vartojimo kredito sutartis žinodamas, kad negalės ateityje atsiskaityti su kreditoriais ir neketindamas to daryti, ir tuo pažeidė ankstesnių kreditorių teises ir teisėtus interesus, todėl yra FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nurodytas pagrindas pareiškėją pripažinti nesąžiningu. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir teismų praktikoje suformuotus išaiškinimus, kreditoriaus AB „NEO Finance“ nuomone, pareiškėjas ne negalėjo, o nenorėjo vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, todėl pastarasis negali būti pripažintas sąžiningu FABĮ nuostatų prasme.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. lapkričio 14 d. priėmė nutartį, kuria nutarė atsisakyti iškelti pareiškėjui bankroto bylą.

5. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo pradelstų skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję, pareiškimo pateikimo teismui dienai suma buvo didesnė nei 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos (toliau ir MMA), dėl ko sprendė, kad pareiškėjas negali vykdyti savo skolinių įsipareigojimų.

6. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas sudarinėjo naujas vartojimo kredito sutartis neatsiskaitęs su ankstesniais kreditoriais, dalimi vartojimo kreditų refinansavo ankstesnius įsiskolinimus.

7. Teismo vertinimu, pareiškėjo skolinimasis neatitinka atsakingo skolinimosi principų. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo sudaryti sandoriai nebuvo būtini ir pareiškėjas jų sudarymo metu turėjo suvokti, jog jų vykdyti negalės. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjas elgdamasis itin neatidžiai ir itin nerūpestingai, būdamas nesąžiningu, sudarydamas tokį kiekį skolinimosi sandorių, kryptingai ir sąmoningai sunkino savo finansinę padėtį, kad galėtų gauti daugiau pinigų, ir mažino savo galimybes atsiskaityti su kreditoriais, todėl tarp jo itin neatidžių ir nesąžiningų veiksmų sintezės yra tiesioginis ryšys su kilusiomis finansinėmis pasekmėmis – nemokumu.

8. Teismas pažymėjo, kad visi pareiškėjo skoliniai įsipareigojimai atsirado pastarajam pasiskolinus lėšas iš kreditorių vartojimo tikslais – gyvenimo sąlygų pagerinimui (būsto remontas) ir buities sąlygų pagerinimui (baldų, buitinės technikos įsigijimas), kuriuos kaip nurodo pareiškėjas jis ėmė šeimyniniams poreikiams. Teismo vertinimu, pareiškėjas, neatsakingai skolindamasis, siekė gerinti savo (savo šeimos narių) gyvenimo kokybę ne pagal jo turimas finansines galimybes.

9. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad bankroto bylos iškėlimas pareiškėjui prieštarautų FABĮ tikslui - atkurti asmens mokumą, užtikrinant subalansuotą kreditorių reikalavimų tenkinimą siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutarties, kuriuo prašo teismo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl pareiškėjo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

11. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nesivadovavo suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, netinkamai nustatė bylai reikšmingus faktus, o visas aplinkybes, dėl kurių teismui kilo klausimų, jis tiesiog išaiškino pareiškėjo nenaudai, nepagrįstai preziumuodamas pareiškėjo nesąžiningumą ir nepasiūlydamas pareiškėjui pateikti papildomus įrodymus šioms aplinkybėms paaiškinti.

12. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nesąžiningumą susiejo iš esmės vien tik su dideliu vartojimo kredito sutarčių skaičiumi. Pažymi, kad teismas nesiaiškino, ar pareiškėjas turėjo pradelstų mokėjimų tuo momentu, kai sudarinėjo su kreditoriais naujas vartojimo kredito sutartis, taip pat nemotyvavo, kaip ir kokios pareiškėjo sudarytos naujos vartojimo kredito sutartys galėjo paveikti pareiškėjo mokumą, ar būtent dėl pareiškėjo sudarytų naujų vartojimo kredito sutarčių, o ne dėl pareiškėjo pareiškime nurodytų aplinkybių, atsirado pareiškėjo nemokumas. Atkreipia dėmesį, kad byloje nebuvo nustatyta, jog pareiškėjo sudaromos vartojimo kredito sutartys pažeidinėtų kreditorių interesus jų sudarymo metu, taip pat byloje nebuvo nustatyta ir jokių pareiškėjo tyčinių veiksmų teikiant neteisingą informaciją kreditoriams ir prisiimant skolinius įsipareigojimus.

13. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui turėjo būti pasiūlyta pateikti papildomus paaiškinimus ir įrodymus dėl aplinkybių, dėl kurių teismui kilo papildomų klausimų. Anot pareiškėjo, tam tikslui buvo galima ir atidėti teismo posėdį. Pareiškėjo teigimu, tokia yra ir kasacinio teismo praktika analogiškose bylose ir tokios praktikos ignoravimas yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį.

14. Paaiškina, kad I. G. yra pareiškėjo draugas, iš kurio pareiškėjas buvo pasiskolinęs 1 000 Eur, iš kurių 330 Eur pareiškėjas sekančią dieną buvo pervedęs kreditoriams (ko pirmos instancijos teismas nenurodo), o likusią sumą pareiškėjas buvo nusiėmęs grynais pinigais ir panaudojo būtiniems poreikiams tenkinti. Atkreipia dėmesį, jog su I. G. pareiškėjas yra visiškai atsiskaitęs dar iki kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl nebuvo jokio pagrindo nurodyti šį buvusį pareiškėjo kreditorių pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo.

15. Nurodo, kad skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaip pareiškėjo kreditorių įvardija ir UAB „Sergel“, kadangi su šia įmone yra visiškai atsiskaityta.

16. Atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir aplinkybių dėl sudarytos lizingo sutarties. Nurodo, kad lizingo sutartis yra sudaryta ne su pareiškėju, o su jo sutuoktine, dėl ko pareiškėjas tik mokėjo įmokas už savo sutuoktinę. Paaiškina, kad teismas nesiaiškino aplinkybių, ar vartojimo kredito sutartis su kredito unija „Saulėgrąža“ yra galiojanti, ar yra pasibaigusi. Nurodo, jog pareiškėjo mama sumokėjo likusią kredito sumą pagal sudarytą su šiuo asmeniu sutartį ir šiuo metu kreditas yra visiškai padengtas.

17. Anot pareiškėjo, skundžiamoje nutartyje teismas nepagrįstai nurodė ir tai, kad pareiškėjui darbdavys kas mėnesį apmoka 119,25 Eur dydžio važiavimo išlaidas, kadangi iš byloje pareiškėjo pateikto banko sąskaitos išrašo matosi, kad darbdavys pareiškėjui perveda 119,25 Eur sumą ne kas mėnesį, o tik kas trečią mėnesį, t. y. per mėnesį darbdavys pareiškėjui kompensuoja tik apie 40 Eur.

18. Nurodo, kad pareiškėjas iki 2018 m. rugsėjo mėn. iš tikrųjų mokėdavo G. K. išlaikymui po 120 Eur, tačiau nuo 2018 m. rugsėjo mėn. moka jos išlaikymui po 200 Eur/mėn. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo būtinų išlaidų sumą teismas turėjo nustatyti į ateitį 4 mėnesių laikotarpiui, todėl pareiškėjas turėjo pagrindą prašyti papildomai 200 Eur sumos būtiniesiems poreikiams trečio vaiko išlaikymui, kuris šiuo metu jau yra gimęs.

19. Pažymi, jog nagrinėjamu atveju aplinkybės dėl padidintų sumų pareiškėjo būtinųjų poreikių sąraše ar padidinto vaikų skaičiaus negalėjo būti pagrindu atsisakyti iškelti pareiškėjui bankroto bylą, kadangi teismas tiesiog galėjo iškeldamas bankroto bylą šias sumas pareiškėjo būtiniesiems poreikiams motyvuotai sumažinti, o ne vertinti šias sumas kaip pareiškėjo nesąžiningumo įrodymą ir pagrindą atsisakyti kelti bankroto bylą.

20. Anot pareiškėjo, prisiimdamas skolinius įsipareigojimus pareiškėjas siekė pagerinti savo situaciją. Nurodo, kad anksčiau turėdamas daugiau kreditų pareiškėjas juos buvo apjungęs, taip sumažindamas įmokų dydį. Paaiškina, kad sužinojęs, jog sutuoktinė I. Š. K. laukiasi antro vaiko, prireikė papildomų išlaidų ir pareiškėjo turimi skoliniai įsipareigojimai jam tapo nebepakeliami. Teigia, jog visos vartojimo kredito sutartys yra sudarytos iki pareiškėjo sutuoktinės pastojimo. Paaiškina, kad sudarydamas šias sutartis pareiškėjas negalėjo numatyti, jog padidės šeima, atsiras papildoma finansinė našta. Pažymi, kad prievolės buvo vykdomas iki pareiškėjui atsirado sunkumai su finansais, padidėjo (abipusiu šalių sutarimu) išlaikymas vyriausiajai dukrai, pareiškėjo sutuoktinė išėjo nėštumo ir gimdymo atostogų.

21. Atkreipia dėmesį, jog šiuo atveju būtų visiškai nesąžininga visą atsakomybę dėl negrąžintų pagal vartojimo kredito sutartis pinigų perkelti išimtinai pareiškėjui, nes kreditoriai irgi turi prisiimti neigiamas teisines pasekmes, atsiradusias dėl jų aplaidaus elgesio ir neatsakingo pinigų skolinimo.

22. Kreditorius AB „NEO Finance“ atsiliepime prašo teismo atmesti pareiškėjo atskirąjį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

23. Pažymi, jog pareiškėjas sudarinėjo naujas vartojimo kredito sutartis, žinodamas, kad negalės ateityje atsiskaityti su kreditoriais, ir neketindamas to daryti, taip pažeisdamas ankstesnių kreditorių teises ir teisėtus interesus. Anot kreditoriaus AB „NEO Finance“, aplinkybė, kad pareiškėjas, būdamas jaunas, darbingo amžiaus (duomenys neskelbtini) ir turėdamas išsilavinimą bei turėdamas galimybę ieškoti geriau apmokamo kvalifikuoto darbo, nesiekia susirasti geriau apmokamo darbo ir tokiu būdu pagerinant savo finansinę būklę, užtikrinant skolinių įsipareigojimų savo kreditoriams vykdymą, parodo jo nesąžiningumą. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikia įrodymų, jog jo dabartinėje darbovietėje atlyginimas padidės ar kad bandė susirasti geriau apmokamą darbą, ar ėmėsi realių pastangų, siekdamas mažinti turimus skolinius įsipareigojimus.

24. Anot kreditoriaus AB „NEO Finance“, iškėlus pareiškėjui bankroto bylą būtų neįmanoma užtikrinti kreditorių reikalavimų tenkinimo.

25. Pažymi, kad pareiškėjas gali pilna apimtimi įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams, jo finansinė būklė nėra kritinė.

Atskirasis skundas tenkintinas.

26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis, 338 straipsnis).

27. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – (duomenys neskelbtini) pažymos kopiją, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos (duomenys neskelbtini) vaiko gimimo pažymėjimo kopiją. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nauji įrodymai yra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku, taip pat į bankroto bylose vyraujantį viešąjį interesą, prie atskirojo skundo pateikiamus naujus įrodymus priima ir vertina bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (Civilinio proceso kodekso 314 straipsnis).

28. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nuspręsta atsisakyti iškelti pareiškėjui bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

29. Iš pateikto atskirojo skundo turinio nustatyta, jog pareiškėjas ginčo nutarties galimą neteisėtumą bei nepagrįstumą grindžia aplinkybėmis, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nesivadovavo suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, netinkamai nustatė bylai reikšmingus faktus, o visas aplinkybes, dėl kurių teismui kilo klausimų, jis tiesiog išaiškino pareiškėjo nenaudai, nepagrįstai preziumuodamas pareiškėjo nesąžiningumą ir nepasiūlydamas pareiškėjui pateikti papildomus įrodymus šioms aplinkybėms paaiškinti. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, iš esmės neturi pagrindo nesutikti su šiais atskirojo skundo argumentais.

30. Bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo skolinių įsipareigojimų suma pareiškimo pateikimo teismui dieną yra didesnė negu 25 MMA ir atitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą reikalavimą, t. y. teismas iš esmės konstatavo pareiškėjo nemokumą. Kadangi byloje ginčo dėl šios aplinkybės nekyla (Civilinio proceso kodekso 12, 178 straipsniai), apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu plačiau nepasisako.

31. Įvertinus skundžiamos nutarties turinį, nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti pareiškėjui bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu. Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Civilinio kodekso 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo (ne)sąžiningumą, nenustatė aplinkybių, jog pareiškėjas buvo sudaręs Civilinio kodekso 6.67 straipsnyje nurodytus kreditorių interesus pažeidžiančius sandorius ar tyčia pateikė kreditoriams neteisingą informaciją apie jo pačio finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus, tačiau pareiškėją pripažino esant nesąžiningu tuo aspektu, jog nustatė aplinkybes dėl neatsakingo pareiškėjo skolinimosi, sudarant nebūtinus sandorius, prisiimant naujus finansinius įsipareigojimus ir tokiu būdu sunkinant savo finansinę padėtį.

32. Atsižvelgiant į tai, sprendžiant klausimą dėl ginčo nutarties (ne)teisėtumo bei (ne)pagrįstumo, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo aspektu pareiškėją pripažino esant nesąžiningu bei FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu atsisakė iškelti pastarajam bankroto bylą.

33. Išanalizavus skundžiamos nutarties turinį, nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju sprendė, kad pareiškėjo nemokumą sąlygojo didelis kiekis skolinimosi sandorių. Atitinkamai ir pareiškėjo nesąžiningumą pirmosios instancijos teismas konstatavo neatsakingo skolinimosi aspektu, nustatęs, jog pareiškėjas sudarinėjo nebūtinus sandorius, žinodamas, kad jau turi įsipareigojimų kitiems kreditoriams, neturėdamas galimybių padengti jau turimus įsiskolinimus pagal paskolos sutartis, prisiimdavo naujus finansinius įsipareigojimus ir tokiu būdu sunkino savo finansinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog tokios pirmosios instancijos teismo išvados tiek dėl pareiškėjo nemokumą sukėlusių priežasčių, tiek ir dėl pareiškėjo nesąžiningumo yra padarytos neišanalizavus visų svarbių šios bylos aplinkybių tokioms išvadoms atlikti, neįvertinus aktualios teismų praktikos tokio pobūdžio bylose.

34. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog FABĮ nėra nustatyta, kad dėl savo neatidaus elgesio nemokiu tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu. Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Fizinių asmenų išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl, sprendžiant dėl jų sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015). Kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse yra išaiškinęs, kad įstatymo tikslą atitiktų toks FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjo elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jo nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo buvo priimtas 2018 m. spalio 11 d., taigi aktualus laikotarpis, per kurį turėtų būti vertinamas pareiškėjo sąžiningumas - nuo 2015 m. spalio11 d. iki 2018 m. spalio 11 d.

35. Iš skundžiamos nutarties turinio, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėją nesąžiningu pripažino vien nustatęs aplinkybę, kad pareiškėjas yra sudaręs nemažai vartojimo kreditų sutarčių. Savo ruožtu, teismų praktikoje vien tik didelis vartojimo kreditų sutarčių skaičius dar nesudaro pagrindo pripažinti pareiškėjo elgesio nesąžiningu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-248/2015). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju paimti vartojimo kreditai sudaro pagrindą konstatuoti pareiškėjo nesąžiningumą, būtina nustatyti, ar pareiškėjas pasiskolintas lėšas naudojo būtiniausiems, esminiams poreikiams tenkinti, kokia apimtimi pareiškėjas savo veiksmais (neveikimu) prisidėjo prie šių poreikių atsiradimo ar padidėjimo, ar šių poreikių nebuvo galima patenkinti kitais būdais, neprisiimant įsipareigojimų kreditoriams, ar šiems poreikiams patenkinti pasiskolintos lėšos buvo naudojamos protingai, kokių veiksmų ėmėsi pareiškėjas, siekdamas išvengti skolinimosi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394-415/2015). Iš skundžiamos nutarties turinio nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas visų šių aplinkybių dėl sudarytų vartojimo kreditų sutarčių tikslo, faktinės situacijos vartojimo kreditų sutarčių sudarymo metu buvimo, pareiškėjo elgesio prisiimant ir vykdant įsipareigojimus kreditoriams nevertino ir neanalizavo, dėl ko, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, padarė bendro pobūdžio išvadą dėl sandorių sudarymo šiuo atveju nebūtinumo, nenustatęs svarbių aplinkybių tokiai išvadai pagrįsti.

36. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo (ne)sąžiningumo klausimą, nevertino ir aplinkybių, ar pareiškėjas vykdė bent iš dalies savo turimus finansinius įsipareigojimus kreditoriams bei iš kokių lėšų (paskolintų lėšų ar uždirbtų pinigų), nuo kada pareiškėjas nevykdė turimus finansinius įsipareigojimus kreditoriams, o, savo ruožtu, padarydamas išvadą dėl tam tikrų pareiškėjo atliktų per tam tikrą laikotarpį mokėjimų (UAB „Sergel“, UAB „SB Lizingas“, kredito unija „Saulėgrąža“, I. G.), nevertino ir nesiaiškino šių mokėjimų atlikimo pagrindo, teisinių santykių su šiais asmenimis pobūdžio bei atitinkamai sudarytų su šiais asmenimis sandorių įtakos pareiškėjo nemokumui. Atkreiptinas dėmesys, jog ir konstatuodamas ginčo nutartyje, jog pareiškėjas dalimi vartojimo kreditų sutarčių refinansavo ankstesnius įsiskolinimus, pirmosios instancijos teismas šio fakto taip pat nevertino, nors ši aplinkybė yra svarbi sprendžiant pareiškėjo (ne)sąžiningumo klausimą.

37. Neįvertinus visų šios nutarties 31-32 punktuose nurodytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra galimybės spręsti, ar pareiškėjo vis naujų įsipareigojimų prisiėmimas patvirtina (paneigia) skolinimosi konkrečiu atveju būtinybę bei atitinkamai įvertinti pareiškėjo veiksmų adekvatumą buvusiai situacijai bei pačio pareiškėjo (ne)sąžiningumą.

38. Savo ruožtu, pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl pareiškėjo nurodytų išlaidų vaikų išlaikymui bei važiavimui į darbą dydžių pagrįstumo, taip pat savaime nėra laikytinos pagrindu pareiškėją pripažinti (ne)sąžiningu bei atsisakyti iškelti pareiškėjui bankroto bylą.

39. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad aukščiau nurodytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo (ne)sąžiningumu, nebuvo išsamiai nustatytos ir detaliai įvertintos, taip neatskleidžiant bylos esmės, todėl atskirasis skundas tenkintinas, skundžiama nutartis naikintina ir klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo grąžintinas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (atsižvelgiant į tai, kad pagal FABĮ nuostatas bankroto bylos iškėlimo klausimas sprendžiamas pirmosios instancijos teisme).

40. Kiti atskirojo skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus ir procesinę bylos baigtį, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų nepasisakoma.

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Pareiškėjo M. K. atskirąjį skundą tenkinti visiškai.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2FB-12428-617/2018 panaikinti ir bankroto bylos iškėlimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.