- Teismas
- Utenos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-10-05
- Bylos Nr.
- e2-1794-277/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Algirdas Baliulis
- Ieškovas
- A. A.
- Atsakovas
- T. M.
- Advokatai
- Egidijus Labuckas, Edmundas Luotė
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal A. A. ieškinį T. M. dėl V. L. 2020 m. birželio 22 d. testamento pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė prašo pripažinti negaliojančiu (duomenys neskelbtini) mirusios motinos V. L. 2020 m. birželio 22 d. sudarytą, notarės A. S. patvirtintą testamentą, kuriuo testatorė visą savo turtą paliko atsakovei.
Ieškovė ieškinyje dėsto, kad įsitikinusi, jog testamentas surašytas priešingai mirusiosios valiai. Ieškovės motina, sudarydama sandorį, kuris notarės įformintas kaip testamentas, tikėjosi sudaryti su atsakove išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, bet dėl savo sunkių ligų išaiškinti to notarei nesugebėjo.
V. L.
sirgo sunkia galvos smegenų kraujagyslių liga, širdies liga, cukriniu diabetu, dažnai prarasdavo sąmonę. 2020 metais ji prarado sąmonę parduotuvėje „Maxima“, stipriai susitrenkė galvą į metalinį barjerą, todėl nuolat jausdavo baimę ir nerimą dėl to, kad kur nors nugrius ir jai laiku nebus suteikta pagalba.
V. L., pasirašydama skundžiamą testamentą, neabejotinai manė ir tikėjosi, kad sudaro sutartį, pagal kurią atsakovė ją tinkamai prižiūrės, rūpinsis jos turtu.
Tuo tarpu, vos tik grįžus iš notaro, atsakovė ėmė vengti V. L. priežiūros – nebeorganizavo gydytojų apsilankymų, nebekontroliavo, kaip ji naudoja vaistus, koks jos kraujospūdis, pulsas ir cukraus kiekis kraujuje, nepasirūpino skiepais nuo COVTD-19, dėl ko buvo tariamasi, sudarant testamentą.
Po testamento sudarymo atsakovė nustojo rūpintis buto sanitarine būkle, todėl iš (duomenys neskelbtini) buto buvo užlieti butai iki pirmojo aukšto, už tai sumokėjo V. L., bet atsakovė reikalavo, kad mokėtų kiti kaimynai ir privertė sumokėti 200 Eur kaimynę T. G. iš (duomenys neskelbtini) buto, esančio aukštu žemiau, nors ta dėl užliejimo buvo niekuo dėta.
Ji sąmoningai neremontavo sanitarinės įrangos, buvo nebeprižiūrimas šaldytuvas, elektrinė viryklė – visa tai neteisėti veiksmai ir neveikimas sunkiai sergančios V. L. atžvilgiu. Atsakovė nebevykdė ir kitų V. L. pavedimų – nebenusiuntė pinigų ieškovei į Saratovą bei nepersiuntė į Saratovą mirties liudijimo kopijos.
Atsakovė ėmė riboti palikėjos bendravimą su kaimynais ir draugais, ėmė juos vyti lauk, pakeitė durų spyną ir taip prieš mirtį beveik visiškai izoliavo V. L. nuo draugų ir bendraminčių rato.
Laidotuves atsakovė organizavo taip, kad atrodė, jog laidojamas benamis – jokio salės papuošimo, net neįvykdyta paskutinė mirusiosios valia įdėti į karstą draugų vasario 14 ir kovo 8 dienomis padovanotus suvenyrus.
Pažymima, kad be buto palikėja namuose dar turėjo 2000 Eur grynais susitaupiusi paminklui, 1000 Eur laidotuvėms, jai buvo pervesta pensija 1400 Eur už 2021 spalio ir lapkričio mėnesius. Ieškovė mananti, kad, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.1 straipsnio 3 punktu, šios lėšos turėjo atitekti jai.
Teigiama, kad pagal CK 5.6 straipsnį neturi teisės paveldėti nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą asmenys, kurie priešingais teisei veiksmais prieš palikėją ar prieš kurį įpėdinį sudarė teisinę padėtį, kad jie tampa įpėdiniais. Ieškovė mananti, jog akivaizdu, kad palikėja norėjo sudaryti ne testamentą, o išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, siekdama, kad atsakovė ją iki mirties prižiūrėtų, tinkamai rūpintųsi ir vykdytų jos valią dėl perduodamo turto. Tokia buvo tikroji jos valia, kurios dėl savo garbaus amžiaus ir sunkių somatinių ligų ji notarei tinkamai nesugebėjo išaiškinti. Sandoriai turi būti vertinami pagal tikrąją asmenų valią. Atitinkamai ir abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami pagal tikrąją jų valią. Akivaizdžiai palikėjos veiksmai neatitiko jos valios, ji manė, kad pasirašo susitarimą su atsakove dėl priežiūros mainais už turtą ir tai pati pasakojo kaimynėms. Todėl jos atžvilgiu taikytinas CK 1.90 straipsnyje numatytas sandorio negaliojimo pagrindas – suklydimas. Kadangi ji mirusi, tai jos teises dalyje dėl sandorio nuginčijimo realizuoja pirmos eilės įpėdinė ieškovė. Palikėja tinkamo elgesio, kokio tikėjosi sudarydama sandorį, negavo. Ji nebuvo tinkamai prižiūrima nei medicinine, nei buto priežiūros paslaugų prasme, jai buvo sudarytos nežmoniškos gyvenimo sąlygos, dėl ko ji užbaigė savo dienas vienatvėje, be draugų priežiūros ir rūpesčio ir dėl to kalta atsakovė. Tokie atsakovės veiksmai prieštarauja ne tik gerai moralei, bet ir tikrajam sandorio turiniui. Toks testamentas turi būti pripažintas negaliojančiu be jo modifikavimo į kitokį sandorį, kurio galimai siekė palikėja ir kuris atsakovės faktiškai vykdomas nebuvo.
Šalies argumentai
Ieškovės atstovė A. P. teismo posėdyje duodama paaiškinimus žodžiu ir pateikdama rašytinius paaiškinimus teigė, kad V. L. 2020 m. birželio 22 d. testamentas negalioja dėl šių priežasčių:
„1. Lietuvos civilinio kodekso 5.15 straipsnis numato, kad testatorius suvokia savo veiksmų reikšmę ir pasekmes. L. nesuvokė, kad jos dukra dėl ligos turi teisę į palikimą. Pasirašydama testamentą ji nesuvokė, kad taip elgdamasi atima iš jos palikimą.
2. L. V. nesuvokė, kad pašalpos ir pensijos pagal Lietuvos civilinio kodekso 5.1 straipsnio 3 dalį neįtraukiamos į palikimą.
Motyvuojamoji dalis
3. Pagal Civilinio kodekso 5.6 straipsnio 3 dalį negalima suklaidinti testatoriaus, apgauti, ką leido M., žadėjusi rūpintis kaip „karaliene“, bet iš tikrųjų buvo tik matomumas, nestebėjo vaistų vartojimo, jos neskiepijo, šaldytuvas buvo tuščias, net metus laiko neremontavo santechnikos, ką patvirtina T. parodymai.
4. M. neįvykdė ir L. valios – neišsiuntė į Saratovą senelio L. J. pasirašytos knygos anūkei T. G. su suvenyrais.
5. M. tyčia neišsiuntė V. L. mirties liudijimo jos dukrai A. A. į Saratovo m., jis buvo reikalinga norint gauti skubią nemokamą vizą atvykti į Lietuvą ir išduodama mirties dieną metrikacijos skyriuje. Iki gruodžio 7 dienos jis nebuvo išsiųstas.
6. Turėdama savanaudišką tikslą padidinti savo palikimo dalį, M. negavo 800 eurų laidotuvių pašalpos, kuri priklausė V. L..
7. 2020-06-22 testamentu buvo pažeistos I eilės paveldėtojos A. A. teisės, numatytos Lietuvos civilinio kodekso 5.20 str., numatančios privalomąją dalį atsiradusiame palikime, ką patvirtina pinigų pervedimai dukteriai, VTEK išvada apie A. negalią, kuri pratęsiama kas 6 mėn.
8. M. pakeitė L. buto durų spyną. Ieškovės atstovė P., pasikvietusi liudytoją M. R., paprašė jos atidaryti L. buto duris. Reaguodama į tai, M. staigiai užtrenkė savo buto duris, vos nepartrenkdama durimis P., ir tai buvo ne kartą. Siekdama įbauginti M. kreipėsi į policiją su skundu prieš P. ir G.. V. L. anūkė G. T., gyvenanti su motina A. A., bijo atvykti į Lietuvą dėl tokio M. T. elgesio“.
Prie ieškinio pridėtas notaro patvirtintas ieškovės paaiškinimas, kuriame sakoma:
„Dėl ginčo dėl palikimo mano mamos L. V. S., mirusios (duomenys neskelbtini), galiu paaiškinti taip:
1. Kai mirė mano tėvas L. J., aš kalbėjausi su mama dėl 1/4 buto paveldėjimo klausimu, tada mama pasakė, kad aš pas juos viena ir taip man viskas atiteks, taip kaip jai sunku vaikščioti su dokumentų vertimais.
2. Aš neturiu savo namų. Esu registruotas sūnaus bute aukščiau nurodytu adresu, bet faktiškai gyvenu nuomojamame bute adresu: (duomenys neskelbtini) , kartu su mano dukters T. G. šeima, jos vyru ir 11 metų dukra. Nuoma labai brangi, nėra galimybės įsigyti nuosavybėn būsto, taip kaip uždarbiai labai maži ir pensijos taip pat.
3. Dėl mano ligos nuolat reikia vaistų, geresnės mitybos ir poilsio. Mano invalidumas buvo pratęstas iki 2022 m. Todėl mama L. V. mane rėmė finansiškai ir kai aš viena auginau vaikus be alimentų, ir paskui man susirgus. Mama pinigus pervesdavo anūkei G. T., taip mes sutarėme, nes aš dažnai guliu ligoninėje ar namuose su spaudimu 180-220, pervedimus pervesdavo per Vester Unior.
Už 2021 metų X-XI mėnesius pervedimų negauta, mama gulėjo nuo 2021 metų spalio mėn. 16 d., iki 2021 metų lapkričio 16 d., gulėjo ligoninėje Utenos m. ir Visagino m. ligoninėje kur (duomenys neskelbtini) mirė.
4. Pensiją už 2021 metų X-XI mėnesius gavo T. M., taip kaip banko kortelė V. L. buvo pas ją. Aš jos prašiau šias pensijas ir dokumentus apie motinos mirtį atsiųsti man. M. T. tempė laiką dėl dokumentų persiuntimo, o pinigų sumoje 1400 eurų nepervedė.
5. Mama L. V. man ir anūkei G. T. ne kartą sakė, kad turi atidėjusi pinigus 3000 eurų laidotuvėms ir paminklui, sakė, kad pinigai yra spintoje miegamajame, šalia jos lovos.
Laidotuvėms M. išleido apie 800 – 900 eurų, ji iš laidotuvių pašalino visus mamos pažįstamus, kad nuslėpti pajamas ir išlaidas už mamos laidotuves. Mamos laidotuvių išlaidas visiškai kompensavo Lietuvos valstybė ir savivaldybė, tai maždaug 1000 eurų.
6. Kad T. M. statytų paminklą, aš ja nepasitikiu. Paminklo statymą tvarkys patikėtiniai asmenys P. A. ir G.. Todėl visos mamos santaupos yra pensijų išmokos, kurios pagal Lietuvos įstatymus neįeina į palikimą ir turi būti perduotos P. A.N.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, prašau teismo pripažinti V. L. testamentą M. T. naudai negaliojančiu, nes ji nenumatė, kad po testamento surašymo M. kardinaliai pakeis savo požiūrį.“
Ieškovės atstovas advokatas Edmundas Luotė baigiamojoje kalboje išsakė nuomonę, kad nors ieškovė reikalavimą pripažinti testamentą negaliojančiu grindžia CK 1.90 straipsnyje numatytu pagrindu – testatorės suklydimu, bet ieškinio aprašomojoje dalyje kalbama ir apie ieškovės teisę į privalomąją palikimo dalį, su ieškiniu pateikiami jos neįgalumą patvirtinantys įrodymai, todėl teismas dėl to turi pasisakyti, nes asmens teisė į privalomąją palikimo dalį susijusi su viešuoju interesu.
Atsakovė ieškinio nepripažįsta. Atsiliepime į ieškinį nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad su ieškovės motina V. L. buvo kaimynės, butai greta. 2015 metais po sutuoktinio J. L. mirties V. iniciatyva pradėjo labiau bendrauti. Ji prašydavo prižiūrėti butą ir palikdavo raktą, kai kartą per metus važiuodavo į Rusiją pas dukrą ir anūkus. Su vyru nuveždavo ją į stotį ir pasitikdavo. V. sirgo širdies kraujagyslių ligomis. 2017 metais pasakojo, kad paskutinės kelionės metu Maskvos stotyje jai pasidarė bloga, todėl viena į Rusiją važiuoti bijojo. Jos sveikata blogėjo, kamavo dusulys. Prašė lankyti dažniau, buto raktą turėti pas save nuolat, kad bet kada galėtų užeiti ir patikrinti, ar jai viskas gerai. Ateidavo pas V. praktiškai kasdien. Palydėdavo pas gydytojus, į parduotuvę ar lauką pasivaikščioti, nupirkdavo prekių, vaistų, sumokėdavo mokesčius, padėdavo tvarkytis. V. visą laiką mąstė adekvačiai, turėjo labai gerą atmintį (prisimindavo mintinai visų artimų žmonių telefono numerius). Pasakojo, kad anksčiau dirbo buhalterijos srityje. Buvo išsilavinusi. Skaitė spaudą, žiūrėjo televiziją. Domėjosi visuomeninio gyvenimo įvykiais. 2019 metais atsitiko priepuolis „M?ximos“ parduotuvėje. Ji dar labiau susirūpino savo ateitimi. Skundėsi, kad dukra ir anūkai aplankyti neatvažiuoja, nors prašė, siuntė pinigus vizoms. Nebuvo jie ir vyro laidotuvėse 2015 metais. Niekuo daugiau pasikliauti negalinti. Pareiškė nusprendusi savo butą palikti testamentu jai, nes ja labiausiai pasitiki. 2020 m. birželio 22 d. sudarė testamentą, kurį patvirtino Visagino 2-ojo notarų biuro notarė A. S.. Po testamento sudarymo ir toliau ja rūpinosi, santykiai buvo geri. 2021 m. spalio 10 d. V. L. ištiko priepuolis. Ji buvo gydoma iš pradžių Utenos, o paskui Visagino ligoninėje, kur (duomenys neskelbtini) mirė. Apie ištikusį priepuolį, ligos eigą ir mirtį informavo ieškovę. Organizavo V. L. laidotuves.
Mananti, kad nėra jokio pagrindo pripažinti, kad V. L., sudarydama testamentą, suklydo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 1.90 straipsnio taikymui būtina nustatyti, jog asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas.
Ginčyti sandorį kaip sudarytą iš esmės suklydus turi teisę šio sandorio šalis, kuri neabejotinai žino savo valios, buvusios sandorio sudarymo metu, turinį. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl testamento nuginčijimo kaip sudaryto iš esmės suklydus, atsižvelgtina į šio sandorio specifiką, t. y. į tai, jog testamento teisiniai padariniai atsiranda ir jis gali būti ginčijamas tik po testatoriaus mirties, kai, kilus ginčui dėl testamento turinio, sudarymo aplinkybių ir pan., nebegalima tiesiogiai išsiaiškinti asmens, sudariusio tokį sandorį, valios, todėl jo suvokimas apie esminius sandorio faktus vertinamas retrospektyviai, neišklausant paties testatoriaus, paprastai pagal liudytojų parodymus.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad mirusio asmens testamente išreikšta valia turi būti ypač gerbtina, todėl testamento pripažinimas negaliojančiu dėl to, kad jame išreikšta asmens valia dėl kokios nors priežasties neatitinka tikrosios sandorio šalies valios, galimas tik išskirtiniais atvejais, t. y. teismo išvada, kad testatorius iš esmės suklydo, sudarydamas ginčijamą testamentą, gali būti padaryta išskirtinai tik tuo atveju, jei gaunami patikimi duomenys apie esminį suklydimą, pateikiami nenuginčijami šio fakto įrodymai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad gerbti testatoriaus valią reikalauja gero elgesio (geros moralės) taisyklės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2010; 2013 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2013).
Žemesnės instancijos teismas
Esminio suklydimo fakto nustatymas testamento ginčijimo atveju yra specifinis dar ir dėl to, kad, testatoriaus valia, jo galimi argumentai nebūtinai atspindės vidutinio protingo žmogaus suvokimą apie paliekamo turto paskirstymą įpėdiniams, tačiau testatorius su savo nuosavybe turi teise elgtis kaip tinkamas, jei nenustatyta, jog toks jo elgesys neatitinka jo tikrosios valios ir prieštarauja jo interesams. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39-916/2018 )
Ieškovė teigia, neva, V. L., sudarydama testamentą, iš tikrųjų manė sudaranti išlaikymo iki gyvos galvos sutartį ir taip suklydo.
Minėta, kad V. L. buvo visiškai adekvati ir išsilavinusi moteris. Ji aiškiai žinojo testamento reikšmę ir kad juo paliktas turtas paskirtam įpėdiniui pereina tik po palikėjo mirties. Juo labiau, kad su ieškiniu pateiktame testamente yra jos pačios ranka taisyklingai užrašytas įrašas apie tai, kad testamentas perskaitytas ir pasekmės jai išaiškintos suprantama rusų kalba.
Ieškovė mini išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, kurią, neva, iš tikrųjų ketino sudaryti V. L.. Šios sutarties samprata numatyta CK 6.460 straipsnyje. Pagal šią sutartį, rentos gavėjas perduoda gyvenamąjį namą ar kitą nekilnojamą turtą rentos mokėtojui, o šis įsipareigoja išlaikyti rentos gavėją iki gyvos galvos (aprūpinti gyvenamąja patalpa, drabužiais, maitinimu ar prižiūrėti, jei to reikalauja rentos gavėjo sveikatos būklė). V. L. buvo apsirūpinusi, turėjo butą, visus namų apyvokos daiktus, pakankamai lėšų pragyventi, buvo pakankamai savarankiška, tačiau jai reikėjo dėmesio ir pagalbos.
Visuotinai žinoma, kad testamentai gali būti sudaromi vadovaujantis įvairiais motyvais, pvz. tiesiog dėl giminystės ar gerų santykių. Dažnai sudarant testamentą tikimasi testamentinio įpėdinio palankumo, pagalbos iš jo arba norint už tokią pagalbą atsilyginti. Šiuo atveju įpėdiniui nekyla teisinė pareiga atlikti konkrečius pagalbos veiksmus testatoriui. Tačiau, kita vertus, testatorius, esant jam gyvam, neperleidžia savo nuosavybės ir bet kada gali panaikinti ar pakeisti testamentą, paskirti kitą testamentinį įpėdinį, nenurodydamas jokių motyvų. Išlaikymo iki gyvos galvos atveju rentos gavėjas nekilnojamą turtą perleidžia iškart, o rentos mokėtojui atsiranda teisinė pareiga teikti išlaikymą. Rentos gavėjas tokią sutartį nutraukti ir reikalauti grąžinti perduotą nekilnojamą turtą gali tik rentos mokėtojui iš esmės pažeidus sutartį.
Iš šios analizės akivaizdu, kad pagalbos reikalingam asmeniui testamento sudarymas nesukelia jokios rizikos, kadangi jis, negavęs norimos pagalbos ar dėmesio, gali lengvai savo valią pakeisti. Tuo tarpu, asmuo, kuris teikia pagalbą kitam asmeniui ir tikisi atsilyginimo, būtų suinteresuotas verčiau sudaryti išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, priešingu atveju rizikuoja, kad pagalbą gaunantis asmuo bet kuriuo momentu, net jam nežinant, žadėtą turtą gali perleisti visiškai kitam asmeniui. Šioje situacijoje V. L. sudarant testamentą, jos interesai niekaip nebuvo pažeisti, kadangi testamentą ji bet kada galėjo pakeisti ar panaikinti. Pabrėžtina, kad nuo testamento sudarymo (2020-06-22) iki jos mirties ( (duomenys neskelbtini)) praėjo vieni metai ir, beveik, penki mėnesiai. Per tą laikotarpį V. L. jokių pretenzijų ieškovei neišreiškė ir nuomonės dėl testamento nepakeitė.
Su V. L. artimiau susipažino ir jos prašymu pradėjo rūpintis nuo 2015 metų, t. y. prieš penkerius metus iki testamento sudarymo. Jai padėjo dėl gerų kaimyniškų santykių ir dėl to, kad, pasak jos, nebuvo kitų žmonių, kurie padėtų ir kuriais pasitikėtų. Nebuvo net kalbos, kad perleistų jai savo butą ar kitokį turtą, o ji įsipareigotų ją išlaikyti. Apie ketinimą testamentu jai palikti turtą užsiminė tik 2019 metais. Ne kartą bandė argumentuoti, kad, galbūt, turtą teisingiau palikti artimiesiems (dukrai ar anūkams), bet ji sakė, kad artimiesiems jau daug padėjusi, o jie ja nesirūpina, nelanko, Turėjo nuoskaudą ir tvirtą apsisprendimą. Prašė gerbti jos valią.
Ieškovė nepateikė visiškai jokių įrodymų ir įtikinamų argumentų, kad V. L. sudarydama testamentą suklydo, nekalbant jau apie patikimus ir nenuginčijamus įrodymus, kuriems esant galėtų būti konstatuojamas suklydimas.
Ieškovės teiginiai, neva, ji visiškai nesirūpino V. L., sudarė nežmoniškas sąlygas, netinkamai ją palaidojo, melagingi. Visada rūpinosi jos maitinimu, buitimi, sveikatos ir kitais reikalais. Teisybės dėlei, norinti pabrėžti, kad V. turėjo tvirtą nusistatymą prieš skiepus nuo COVID-19. Įkalbinėjusi skiepytis, aiškino, kad pasiskiepijusi būtų žymiai saugesnė, bet ji buvo tvirto charakterio ir skiepytis atsisakė. Suprantama, kad epidemijos metu, turint tokių sveikatos problemų, užsikrėtimas šia infekcija sukeltų didelę grėsmę jos sveikatai ir gyvybei, todėl tuo laikotarpiu stengėsi sutvarkyti kuo daugiau reikalų jai nedalyvaujant, kad turėtų kuo mažiau kontaktų, bet su kuo bendrauti ar nebendrauti sprendė ji pati. Organizavo V. laidotuves. Mananti, kad surengė tinkamas laidotuves. Ieškovė jose nebuvo, nors tokią galimybę turėjo. Neatvyko niekas iš artimųjų ir po laidotuvių, nors 2021-12-08 išsiuntė 600 Eur ir išverstus V. mirtį patvirtinančius dokumentus anūkei T. G..
Įsitikinusi, kad ginčas inicijuotas A. P., kuri V. L. esant gyvai įžūliai kišosi į jos gyvenimo reikalus, primygtinai įkalbinėjo parduoti butą ir važiuoti į Rusiją pas dukrą (minėjo, kad butą galėtų nupirkti Z. R.). Sužinojusi apie surašytą testamentą, sukėlė skandalą. Ją kaltino dėl neva netinkamo V. L. laidotuvių organizavimo, reikalavo įleisti į mirusiosios butą. A. P. ir T. G. dar esant V. gyvai ją nuolat kaltino, skambindavo telefonu. Kreipėsi dėl to į policiją ir su jomis buvo pravestas profilaktinis pokalbis.
Atsakovės atstovas baigiamojoje kalboje, pasisakydamas dėl ieškovės atstovo baigiamojoje kalboje nurodyto pagrindo panaikinti dalį testamento pripažinus ieškovės teisę į privalomąją palikimo dalį, pažymėjo, jog ieškinio pagrindas aiškiai suformuluotas ieškinyje – testamentą pripažintu negaliojančiu dėl testatorės suklydimo, o keisti ieškinio pagrindą baigiamosiose kalbose negalima. Teismas netyrė aplinkybių, susijusių su ieškovės teise į privalomąją palikimo dalį.
Trečiasis asmuo notarė A. S. atsiliepime į ieškinį nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad su ieškiniu nesutinka. 2020 m. birželio 22 d. patvirtino V. L. oficialų testamentą, kuriuo testatorė visą savo turtą paliko T. M.. Sudarant testamentą laikytasi Notariato įstatyme nustatytų notarinių veiksmų atlikimo taisyklių. Surašytas testamentas buvo garsiai perskaitytas ir išverstas iš lietuvių kalbos į testatorei suprantamą rusų kalbą žodžiu. Testatorė gimtąja rusų kalba savo ranka parašė tekstą, kad „testamento tekstas perskaitytas, turinys ir pasekmės išaiškintos ir pasirašytas, kaip dokumentas patvirtinantis mano valią“. Iš patirties žinodama, kad testamentu turtą paliekant ne įstatyminiam įpėdiniui dažnai kyla ginčai, todėl ir pasiūlė testatorei šį tekstą užrašyti savo ranka gimtąja kalba, kad nekiltų abejonių dėl testatorės valios. Testatorė sudarydama testamentą suvokė testamento turinį ir esmę, kad visą savo turtą palieka svetinam asmeniui T. M., o ne dukrai A. A., kuri gyvena Rusijos Federacijoje.
Testatorę pažinojo nuo 2015 metų, nes tvarkė testatorės sutuoktinio J. L. paveldėjimo bylą. Po sutuoktinio mirties testatorė gyveno viena. Guodėsi, kad duktė neatvažiuoja, nors siunčianti pinigus vizai įforminti. Testamento sudarymo metu V. L. suprato savo veiksmų reikšmę ir juos valdė, buvo sąmoninga, orientavosi aplinkoje ir laike ir išreiškė savo valią, kad jos turtas atitektų po mirties testamentinei įpėdinei T. M.. Testatorės žodžiais T. M. ja rūpinosi ir prižiūrėjo, bendravo ir anksčiau, padėjo mirus sutuoktiniui J. L., rūpinosi laidotuvėmis, į kurias duktė neatvyko. Apie dukters sveikatos būklę nekalbėjo. Apie dukters neįgalumą sužinojo 2021 m. lapkričio 12 d. testatorei dar gyvai esant, kai T. G., A. B. ir A. P. atnešė A. A. vardu be notarinio įgaliojimo surašytą pareiškimą, reikalaujantį panaikinti testamentą kaip neteisingą, nes V. L. ištiko insultas, neva, supratus testamento sudarymo pasekmes. Prie pareiškimo buvo pridėtas Rusijos Federacijos medicininis dokumentas apie A. A. sveikatą. Paaiškino, kad testatorės duktė galės paduoti pareiškimą dėl privalomosios palikimo dalies, bet buvo pareikšta, kad sieks panaikinti testamentą. Patarė kreiptis į teismą.
Ieškovės liudytoja A. B. paaiškino, kad pažinojo kaimynę V. L. ir pažįsta T. M., kuri taip pat kaimynė. Maždaug prieš pusantrų metų iki mirties V. L. sakiusi, jog butą perrašiusi T. M., kad ją prižiūrėtų. Prašė niekam apie tai nesakyti. Paskutiniu metu su V. L. bendravo retai. Nebegalėjo telefonu prisiskambinti, nes nevykdavo sujungimas. Prieš du ar tris mėnesius iki V. L. pateko į ligoninę, sutiko ją prie namo. V. L. klausė, kodėl neužeinanti, gal dėl kažko supykusi.
Ieškovės liudytoja Z. R. paaiškino, kad T. M. nežįsta, o V. L. pažinojo apie penkerius metus, nes ji bendravo su kaimyne A. P.. Apie testamentą V. L. nieko nesakė. A. P. papasakojo, kad V. L. butą testamentu paliko kaimynei. V. L. pasakojo, kad kiekvieną mėnesį siunčia dukrai pinigus. Lyg ir sakė, kad duktė turi invalidumą. Kalbėjo, kad greit mirs. Yra susitaupiusi pinigų paminklui ir laidotuvėms. Buvo bendraujanti moteris. Paskutiniu laikotarpiu rečiau susitikdavo. Paskutinį kartą matė gal prieš metus iki mirties. Nieko apie ją prižiūrintį žmogų nepasakojo. Sakydavo kad prašo kaimynę nupirkti produktų. Nekalbėjo, kad ieškanti žmogaus, kuris prižiūrėtų.
Ieškovės liudytojas M. R. (M. R.) paaiškino, kad 2022 m. vasario 22 d. A. P. paprašė kartu su ja apžiūrėti į Draugystės (duomenys neskelbtini) esantį butą. Savo raktu A. P. buto durų atrakinti negalėjo, nes spyna buvo pakeista. Tada A. P. paskambino į gretimo burto duris. Atidarė atsakovė. A. P. pradėjo kalbą apie butą, o ta moteris nieko nesakydama uždarė savo buto duris. Jokio konflikto nebuvo. Poreikio kviesti policiją tikrai nebuvo. Apie V. L. žino tik iš A. P. pasakojimų, kad kažkur Rusijoje gyvena jos dukra, bet testamentu V. L. butą paliko ne dukrai, o kaimynei. Pats su V. L. nebendravo ir nieko apie jos ketinimus dėl palikimo nežinąs
Ieškovės liudytoja J. M. paaiškino, kad seniai pažinojo V. L., nes dar tėvai su jais bendravo. V. L. buvo atviras žmogus. Pasakojo, kad duktė gyvena Saratove, yra ligota, padedanti dukrai pinigais. Su V. L. bendravo beveik iki jos mirties. Rugpjūčio ir rugsėjo mėnesį buvo atvežusi daržovių. Kažkokia kalba apie testamentą buvo, bet kokia, neprisimena, nekreipė dėmesio. Nieko nežino apie V. L. ketinimus dėl palikimo. Ne tiek artimai bendravo, kad apie tai kalbėtų. V. L. sakiusi, kad kažkokia moteris ja rūpinasi. Ta moteris buvo ir V. L. jubiliejuje. Tai atsakovė. V. L. sakė, kad moteris padeda kaip kaimynė. Taip pat sakiusi, kad laidotuvėms turi santaupų apie 3000 Eur.
Atsakovės liudytoja Z. V. paaiškino, kad pažįsta T. M.. A. A. nepažįsta. Pažinojo T. M. kaimynę V. S.. Ji buvo energinga, pagal amžių labai tvarkinga, mėgo puoštis. V. S. apie testamentą nieko nepasakojo. Ją prižiūrėdavo T. M., pirkdavo produktus, išnešdavo šiukšles. V. S. niekada nesakė, kad T. M. nepakankamai ja rūpinasi. V. S. paskutinį kartą buvo sutikusi laiptinėje maždaug prieš metus iki jos mirties.
Atsakovės liudytojas K. B. paaiškino, kad pažįsta T. M., pažinojo V. L., nes jos kaimynės, jo butas aukštu žemiau. A. A. nepažįsta. Jis yra atsakingas už namo administracinius reikalus. V. L. apie testamentą nieko nepasakojo. Apie testamentą sužinojo jau prasidėjus bylai. V. L. sakiusi, kad visus reikalus dėl buto perdavusi T. M., todėl visus buto klausimus reikia spręsti su ja. V. L. nesiskundė T. M., priekaištų jai neturėjo. Ji pasakojusi, kad turi seseris, bet ryšių nepalaiko. Apie dukrą ir anūkus nekalbėjo. Paskutinį kartą su V. L. bendravo 2021 m. rugpjūčio mėnesį. V. L. sirgo (duomenys neskelbtini). T. M. visada lydėdavo ją į ligoninę, nešdavo jai produktus, kartu eidavo pasivaikščioti. Manąs, kad T. M. prižiūrėjo V. L. kaip artimą žmogų.
Atsakovės liudytoja O. A. paaiškino, kad kaimynę T. M. pažįsta nuo 2006 metų. V. L. taip pat pažinojo kaip kaimynę. Apie testamentą pasakė T. M. jau po V. L. mirties. Su V. L. bendravo gana dažnai apie trejus metus. Lankydavosi pas ją ne rečiau kaip kartą per savaitę. T. M. buvo lyg V. L. šešėlis, beveik visada būdavo prie jos. V. L. niekada nesiskundė T. M. elgesiu.
Atsakovės liudytoja L. R. paaiškino, kad V. L. pažinojo nuo trylikos metų, nes jos tėvai ir V. L. buvo sodų kaimynai. Su T. M. supažindino V. L.. Apie ketinimą turtą testamentu palikti T. M. pasakė pati V. L., kai 2020 m. gegužės mėnesį vežė ją į Raseinius aplankyti vyro kapą. Vėliau kalbėjo apie apsilankymą pas notarą. Pasakojo, kad notarė klausė, ar tikrai apsisprendė, kodėl taip daro. Paaiškinusi, kad A. pasakiusi, jog gali daryti su butu ką nori, nes ji neatvažiuos, o T. M. labai ją rūpinasi, todėl palieka jai butą.
Ieškinys atmetamas.
Teismas nesutinka su ieškovės atstovo advokato E. Luotės baigiamojoje kalboje išsakytu teiginiu, kad ir nesant ieškinyje suformuluotam reikalavimui dėl pripažinimo teisės į privalomąją palikimo dalį, būtina šį klausimą spręsti, nes asmens teisė į privalomąją palikimo dalį susijusi su viešuoju interesu. Teismas šioje vietoje viešojo intereso neįžvelgia.
Asmuo, pretenduojantis į privalomąją palikimo dalį, pirmiausia turi palikimą priimti (CK 5.50 straipsnis), bet ieškovė to nepadarė, nors pagal trečiojo asmens notarės A. S. paaiškinimą teisė paduoti pareiškimą dėl privalomosios palikimo dalies ieškovės atstovei A. P. buvo išaiškinta 2021 m. lapkričio 12 d., testatorei dar gyvai esant.
Esant situacijai, kai notaras atsisako priimti pareiškimą dėl privalomosios palikimo dalies priėmimo ar atsisako išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į privalomąją palikimo dalį, teismui gali būti skundžiami tokie notaro veiksmai, o jei paveldėjimo teisės liudijimas į visą testamentu paliktą turtą jau išduotas testamentiniam įpėdiniui – ginčijamas paveldėjimo teisės liudijimas dalyje dėl privalomosios palikimo dalies, bet asmens teisė į privalomąją palikimo dalį negali būti pagrindu iš dalies pripažinti testamentą negaliojančiu.
Pažymėtina, kad ieškovės teisė į privalomąją palikimo dalį aiškinama faktu, kad jai nustatytas (duomenys neskelbtini) grupės invalidumas dėl bendrų susirgimu, bet pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką pilnamečio vaiko nedarbingumo dėl neįgalimo faktas nepreziumuoja išlaikymo reikalingumo Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 4 punkto prasme. Procesiškai tai raiškia, kad nedarbingas dėl neįgalumo palikėjo vaikas pagal įstatymą turi teisę į privalomąją palikimo dalį, jeigu išlaikymo reikalingumas palikėjo mirties dieną įrodytas bendra tvarka (CPK 176-178 straipsniai). Įrodinėjimo, siekiant įrodyti išlaikymo reikalingumą, našta tenka įpėdiniui, pretenduojančiam į privalomąją palikimo dalį. Nedarbingumo dėl neįgalumo požymis rodo įpėdinio atitiktį CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytam kriterijui, tačiau įrodinėjimo dalykas neapribojamas vien šiuo faktu. Būtina įrodyti, kad palikėjo mirties dieną nedarbingas dėl neįgalumo palikėjo pilnametis vaikas neturėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms, todėl buvo reikalingas palikėjo išlaikymo. Tokiam vertinimui reikšmingais pripažintini duomenys apie palikėjo vaiko turimą nuosavybę į daiktus, banko indėlius, gaunamas visų rūšių pajamas, teisę gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2010, 2016 m . gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016).
Nesant ieškinyje suformuluoto reikalavimo pripažinti ieškovės teisę į privalomąją palikimo dalį, paminėtų aplinkybių teismas netyrė, todėl sprendžiama tik dėl ieškinyje suformuluoto pagrindo pripažinti V. L. testamentą negaliojančiu – testatorės suklydimo.
Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, trečiojo asmens paaiškinimą apie testamento sudarymo aplinkybes, V. L. 2020 m. birželio 22 d. testamento tekstą ir pačios testatorės ranka testamente padaryto įrašo prasmę, konstatuoja, kad testamentas sudarytas laisva valia, be prievartos, suklydimo ir atitinka tikrąją testatorės valią, o ieškinio teiginys, kad testamentas sudarytas dėl suklydimo paremtas ne objektyviais duomenimis, o tik subjektyviais ieškovės ir jos atstovės A. P. samprotavimais apie testatorės, neva, suklydimą ir ketinimą sudaryti ne testamentą, o išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, todėl ieškinys atmetamas, nes yra nepagrįstas.
Pagal Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šioje byloje atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 675 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti.
Pagal Civilinio proceso kodekso 98 straipsnį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Nustatydamas priteistinų išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti dydį, teismas vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Atsakovės pateikti išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai – 2022 m. balandžio 30 d. su advokatu E. Labucku sudaryta teisinių paslaugų sutartis, 2022 m. gegužės 14 d. pinigų priėmimo kvitas, 2022 m. birželio 7 d. sąskaita už teisines paslaugas ir 2022 m. birželio 7 d. mokėjimo nurodymas Nr. 13, 2022 m. birželio 29 d. sąskaita už teisines paslaugas ir 2022 m. birželio 29 d. mokėjimo nurodymas Nr. 14 – patvirtina, kad atsakovė advokatui E. Labuckui už atsiliepimo į ieškinį parengimą 2022 m. gegužės 14 d. sumokėjo 350 Eur, o už atstovavimą trijuose teismo posėdžiuose, kurių bendra trukmė penkios valandos, dvi pasiruošimo teismo posėdžiams valandas ir konsultaciją sumokėjo 325 Eur. Atsakovės patirtos 675 Eur dydžio išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose numatyto maksimalaus dydžio, todėl priteisiamas iš ieškovės.
Bylos nagrinėjimo metu teismas patyrė 76,50 Eur pašto išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos taip pat išieškomos iš ieškovės į valstybės biudžetą (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnis)
Utenos apylinkės teismo 2022 m. balandžio 19 d. nutartimi taikyta laikinoji apsaugos priemonė – įrašas Nekilnojamojo turto registre dėl (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esančio buto, unikalus (duomenys neskelbtini), priklausiusio V. L., nuosavybės teisės perleidimo draudimo – paliekama iki sprendimo įsiteisėjimo, o sprendimui įsiteisėjus panaikinama.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 96, 150, 259, 268, 270 straipsniais,
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš A. A. T. M. naudai 675 Eur (šešis šimtus septyniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidas.
Išieškoti iš A. A. į valstybės biudžetą 76,50 Eur (septyniasdešimt šešis eurus 50 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
Utenos apylinkės teismo 2022 m. balandžio 19 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – įrašą Nekilnojamojo turto registre dėl (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esančio buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausiusio V. L., nuosavybės teisės perleidimo draudimo – palikti iki sprendimo įsiteisėjimo, o sprendimui įsiteisėjus panaikinti.
Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Panevėžio apygardos teismui per Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmus.