- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-11-09
- Bylos Nr.
- 1A-275-875/2022
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nerijus Masiulis, Zigmas Kavaliauskas, Laisvydas Zederštremas
- Kaltinamasis
- A. B.
- Nukentėjusysis
- E. K.
- Advokatai
- Valdas Kairys
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Zigmo Kavaliausko ir Laisvydo Zederštremo,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės J. A. ir nukentėjusiosios E. K. atstovės pagal įstatymą V. V. apeliacinius skundus dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. liepos 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį išteisinta, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Tuo pačiu nuosprendžiu atmestas nukentėjusiosios E. K. įstatyminės atstovės V. V. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Nepriteistos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos už antrinės teisinės pagalbos teikimą nukentėjusiajai E. K. iš A. B..
Nepriteistos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl A. B. gynybos teisme.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį buvo kaltinama tuo, kad 2020 m. spalio mėnesį, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), tyčia ranka suduodama E. K., gim. (duomenys neskelbtini) m., ne mažiau kaip vieną smūgį į veido sritį ir ne mažiau kaip vieną smūgį į dubens sritį, tuo padarydama jai ties dešiniu klubakauliu apie 0,6x1,5 cm ir kairėje virš sėdmenų apie 1,2 cm diametro besirezorbuojančias kraujosruvas, taip nežymiai sutrikdė mažametei E. K. sveikatą.
2. Pirmosios instancijos teismo konstatuota, kad byloje nėra patikimų ir neabejotinų įrodymų, jog nukentėjusiajai E. K. ties dešiniu klubakauliu apie 0,6x1,5 cm ir kairėje virš sėdmenų apie 1,2 cm diametro besirezorbuojančias kraujosruvas padarė būtent A. B..
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Apeliaciniu skundu prokurorė J. A. prašo panaikinti skundžiamą 2022 m. liepos 19 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: A. B. pripažinti kalta įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje ir skirti 60 MGL (3000 eurų) dydžio baudą. Nukentėjusiosios E. K. įstatyminės atstovės V. V. civilinį ieškinį tenkinti pilnai priteisiant iš kaltinamosios A. B. 500 eurų. Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl A. B. gynybos teisme, priteisti iš A. B.. Bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
3.1. Apeliaciniame skunde teigia, jog pagal įrodymų vertinimo taisykles teismas turėjo vertinti ne tik kaltinamosios A. B. parodymus dėl kaltės nepripažinimo ir atskirų bylos įrodymų įrodomąją reikšmę, bet visus byloje surinktus įrodymus susieti į vientisą loginę įrodinėjimo grandinę ir pateikti motyvuotas ir tikslias išvadas dėl kaltinamajai pareikšto kaltinimo pagrįstumo, tačiau teismas to nepadarė, nes ne visi bylos įrodymai yra įvertinti kaip visuma ir sugretinti tarpusavyje.
3.2. Teismo teiginiai, kad V. V. inicijavo duomenų apie smurto naudojimą E. K. atžvilgiu pateikimą norėdama atgauti vaiko globą, nepagrįsti, nes jos parodymus patvirtina ne tik mažametės E. K. ir liudytojos A. K. parodymai, bet ir objektyvūs duomenys, užfiksuoti teismo medicinos specialisto išvadoje. Teismas nepagrįstai prioritetą teikė gydytojos, kuri nėra įrašyta į ekspertų sąrašą ir nėra kompetentinga teikti išvadas dėl sužalojimų padarymo būdo, parodymams, atmesdamas teismo medicinos eksperto padarytą išvadą ir parodymus, visiškai to nemotyvuodamas. Pažymi, kad teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), kurią davė aukščiausios kategorijos ekspertas D. V., turintis ekspertinio darbo stažą nuo 1972 m., nurodyta, jog šeimos gydytojos stebėtos E. K. poodinės kraujosruvos ties dešiniu klubakauliu, padarytos buka jėga, galėjo gautis du kartus sudavus ranka per dubenį, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Šią išvadą teismo medicinos ekspertas patvirtino duodamas parodymus teisme. Nėra jokio pagrindo abejoti teismo medicinos specialisto išvada bei jo parodymais ir šie objektyvūs duomenys visiškai patvirtina E. K. ir V. V. parodymus.
3.3. Teigiama, jog teismas visiškai nepagrįstai atmetė mažametės nukentėjusiosios E. K., apklaustos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodymus. Ji papasakojo, kad „tėtis yra linksmas, o A. pikta. Aš buvau gera, bet teta A. vis tiek mane mušė... Seniai mušė, kiek kartų, nežinau...Kai mane A. mušė, nieko nesakiau, tik verkiau.“ Nukentėjusiosios parodymus patvirtino teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvados. Šių įrodymų patikimumas teismo nuosprendyje visiškai nevertintas. Apklausta teisminio nagrinėjimo metu ekspertė A. Š. parodė, kad ekspertizės išvadą tvirtina. „Ekspertizės metu (E. K.) įvardijo, kad skauda, kai muša per užpakaliuką, per skruostą. Paklausus ar jai patinka A., sako nepatinka, nes ją muša. Taip pat negauta duomenų apie galimai kitų asmenų daromą poveikį tiriamosios parodymams“. Teismas, nors ekspertė ir patvirtino, kad E. K. nemeluoja, nekalba suaugusių žodžiais, kas rodytų įtaką jos parodymams, nepagrįstai nurodo, kad „nurodyti aplinkybes, kad A. B. smurtauja E. K. atžvilgiu, teismo vertinimu, galėjo įtakoti ir pačios mažametės E. K. mama V. V.. Esant tokioms aplinkybėms, teismas neturi pagrindo besąlygiškai tikėti mažametės E. K. parodymais ir tokie jos parodymai savaime negali būti vertinami kaip pakankamas A. B. kaltės įrodymas.“
3.4. Nurodo, kad A. B. kaltę patvirtino ir liudytoja L. K., kuri parodė, kad 2020-10-12 V. V. atvedė E. K. į Vaiko teisių apsaugos skyrių ir pasakė, kad A. B. ją muša. Jiems apklausus mergaitę, ši pasakė, kad A. ją muša per subinę. Dar rugsėjo mėnesį ateidavo V. V. pas juos į skyrių ir sakydavo, kad yra smurtaujama prieš jos dukrą. Vaikas joms nieko nesakė ir iš darželio negaudavo tokios informacijos.
4. Nukentėjusiosios E. K. atstovė pagal įstatymą V. V. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą 2022 m. liepos 19 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį - A. B. pripažinti kalta įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje. Tenkinti nukentėjusiosios E. K. įstatyminės atstovės V. V. civilinį ieškinį ir iš kaltinamosios A. B. priteisti 500 eurų neturtinės žalos atlyginimui.
4.1. Apylinkės teismas visiškai nepagrįstai skundžiamame nuosprendyje vadovavosi išimtinai tik A. B. teisinančiais įrodymais, o jos kaltę patvirtinančius įrodymus visiškai nemotyvuotai atmetė. Visiškai nėra aišku, kodėl teismas nesivadovavo eksperto pateikta išvada ir jo paaiškinimais, kad sprendžiant iš gydytojos V. Š.-Č. išrašo, stebėtos kraujosruvos buvo kelių parų senumo - padarytos buka jėga ir galėjo gautis du kartus sudavus ranka per dubenį, jog šie sužalojimai laikomi nebūdingi griuvimui, o vadovavosi tik gydytojos V. Š.-Č. nuomone, kad mergaitė galėjo bet kur susitrenkti.
4.2. Taip pat pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nesivadovavo mažametės nukentėjusiosios E. K. pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotais parodymais, iš esmės prioritetą teikdamas tik kaltinamosios A. B. parodymams, kuri viso proceso metu savo kaltę neigė, tvirtindama, kad fizinio smurto mažametės atžvilgiu nenaudojo, nebent kartais sudrausmindavo ją žodžiu. Šios apklausos metu mažametė nukentėjusioji parodė, kad „tėtis E. yra linksmas, o A. pikta. Ji mušė per žanduką. Mušė į skruostą ranka. Kai teta A. mušė, nieko nesakė, tik verkė. G. mama A. mušė per užpakaliuką, kiek kartų nežino, sako, kad jai skaudėjo, kai mušė (rodo į skruostą). Tėčiui apie tai nesakė, tik mamai.“. Mažametė iš esmės panašias aplinkybes nurodė ir ekspertizės atlikimo metu. Kaip matyti iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadų bei teisiamajame posėdyje apklaustų eksperčių A. Š. ir R. D. paaiškinimų, jog E. K. ekspertizės atlikimo metu kalba savais žodžiais pagal savo žodyną, pasakoja fragmentus iš savo gyvenimo, jokių suaugusiųjų frazių ji nenaudoja. Psichologinis įvertinimas rodo, kad E. K. negali priskirti tam tikrų įvykių tam tikrai datai. Ekspertizės metu įvardijo, kad skauda kai muša per užpakaliuką, per skruostą. Mini tetą, mušta diržu (tėtis) per subinytę. Taip pat ekspertės nurodė, kad ką kalba E. K., neatsispindi, kad parodymai įteigti, jog negauta duomenų, kad E. K. būtų daromas poveikis jos duodamų parodymų turiniui, jos pasisakymai spontaniški.
4.3. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas visiškai nepagrįstai spręsdamas A. B. atliktus veiksmus mažametės nukentėjusiosios E. K. atžvilgiu, kaip esminę aplinkybę laikė civiliniame ieškinyje nurodytas aplinkybes, kad vaikas gyvena su tėvu, jog V. V. nori susigrąžinti dukrą ir kaip galima suprasti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, būtent šios aplinkybės pagrindu ir buvo padaryta išvada, kad visi bylos duomenys dėl smurto buvo iniciuoti V. V. siekiant atgauti vaiko globą. Taigi, visiškai lieka neaišku, ar pirmosios instancijos teismas vertino byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir šių įrodymų visumos pagrindu sprendė dėl A. B. atliktų veiksmų, ar visgi teismui pakako vienos aplinkybės, nurodytos civiliniame ieškinyje, jog būtų galima konstatuoti, kad nėra objektyvių duomenų, jog A. B. sudavė smūgį E. K. ir dėl to sukėlė skausmą ir sveikatos sutrikdymą.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimu į prokurorės apeliacinį skundą išteisintosios A. B. gynėjas advokatas V. K. prašo atmesti prokurorės apeliacinį skundą ir palikti galioti 2021 m. liepos 19 d. nuosprendį nepakeistą.
5.1. Nurodo, kad nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus padarė esminį BPK pažeidimą, nes pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Prokurorė neišdėstė jokių pažeidimų, todėl apeliacinio skundo teiginiai dėl įrodymų vertinimo laikytini deklaratyviais ir negali turėti įtakos vertinant skundžiamo nuosprendžio teisėtumą. Prokurorės nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu nereiškia, kad teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio pažeidimą vertindamas įrodymus. Pirmos instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Be to, pirmos instancijos teismas tinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.
6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje išteisintosios A. B. gynėjas advokatas prašė prokurorės ir nukentėjusiosios įstatyminės atstovės apeliacinius skundus atmesti. Prokurorė ir nukentėjusiosios įstatyminė atstovė palaikė apeliacinius skundus ir prašė juos tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Apeliaciniai skundai atmestini.
7. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Prokurorė ir nukentėjusiosios E. K. įstatyminė atstovė V. V. apeliaciniais skundais nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl A. B. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir prašo ją pripažinti kalta, bei paskirti bausmę. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. B. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, vienpusiškai ištyrė faktines bylos aplinkybes, vertindamas įrodymus, pranašumą suteikė A. B. parodymams, dėl to padarė išvadas neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Prokurorės ir nukentėjusiosios E. K. įstatyminės atstovės V. V. nuomone, nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs, juos patvirtina medicinos specialistai ir jie atitinka byloje nustatytas objektyvias aplinkybes.
8. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018). EŽTT byloje Lysyuk prieš Ukrainą pakartojo savo išaiškinimą, kad proceso dalyviai gali tikėtis išsamaus atsakymo į tuos skundo argumentus, kurie susiję su esminę reikšmę proceso baigčiai turinčiomis aplinkybėmis. Teismų argumentų glaustumas pateisinamas ir tuo, kai pareiškėjas pateikia daug pasikartojančių ir dažnai nesvarbių argumentų kitais klausimais.
9. BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Už šiame straipsnyje nurodytos veikos padarymą mažamečiui, baudžiama pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 3 dalį kilti svarbu tai, kad būtų įrodyta, jog kaltininkas sukėlė atitinkamus, šioje normoje nurodytus padarinius, šiuo atveju pavojingus padarinius vaiko kūno neliečiamumui, t. y., realų fizinį skausmą. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116-489/2020).
10. Byloje esančių duomenų vertinimas ir jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Visus įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y., pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-589/2006, Nr. 2K-440/2010, Nr. 2K-309/2011).
11. A. B. buvo kaltinama tuo, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tyčia ranka ne mažiau kaip vieną smūgį sudavė E. K. į veido sritį ir ne mažiau kaip vieną smūgį į dubens sritį, taip nežymiai sutrikdė mažametei E. K. sveikatą.
12. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas taip pat įtvirtintas BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra indubio pro reo principas – taisyklė, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Aiškinant indubio pro reo principo turinį, paprastai neribojamas bylos aplinkybių, reiškinių ar faktų, dėl kurių gali kilti abejonės, aiškinamos kaltinamojo naudai, sąrašas.
13. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje surinkti duomenys nepatvirtina A. B. pareikšto kaltinimo dėl fizinio smurto mažametės nukentėjusiosios E. K. atžvilgiu. Sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio priėmimu A. B. atžvilgiu, taip pat įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas A. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kad skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į pagrindines detales, nulėmusias išteisinamojo nuosprendžio priėmimą A. B. atžvilgiu.
14. Kaip matyti, A. B. tiek apklausiama pirmosios instancijos teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu kaltės nepripažino ir neigė smurtavusi prieš E. K.. Nurodė, kad smurto nenaudojo nė prieš vieną vaiką. Nematė jokių sužalojimų nei ant E. K. veido, nei kur kitur. E. K. yra sakiusi, kad mama liepė sakyti, kad muša. Taip pat E. K. yra sakiusi, kad mama ją muša. E. K. skambino V. V. paklausti ar tai tiesa (1 t. b. l. 56-57; 3 t. b. l. 33-36).
15. Liudytojas E. K. teisme parodė, kad viskas atsitiko dėl to, kad nesutiko V. V. atiduoti vaiko. Pagrasino antstoliais, o paskui įkišusi smurtą, su jais susidorojo. Vaikas sakė, kad mama liepė sakyti, kad A. B. ją mušusi. Galėjo ir pati V. V. suduoti dukrai, nes pas ją pastoviai girtaujama. Sumušimų ant dukros kūno nematė, tik mėlynes. Dukra labai judri, šokinėja nuo laiptų, laksto. A. B. nėra sakiusi, kad sudavė E. K.. Dukra irgi nesiskundė, kad mušama (3 t. b. l. 16-19).
16. Vertinant šios bylos duomenis svarbu įvertinti tai, kad V. V. ir E. K. yra buvę sugyventiniai, turi bendrą dukrą E. K., kurios globa ir gyvenamoji vieta iki ikiteisminio tyrimo pradžios buvo su tėvu E. K.. Tarp buvusių sugyventinių susiklostė konfliktiniai santykiai, dėl ko vyko teisminis procesas, susijęs su dukros globa ir gyvenamosios vietos nustatymu, o tokiu atveju, kai nustatoma, jog baudžiamasis procesas dėl nusikaltimo požymių turinčios veikos padarymo vyksta esant tarp šalių konfliktiniams santykiams, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus.
17. Įvertinus ant nukentėjusiosios E. K. kūno nustatytų sužalojimų lokalizaciją ir pobūdį, padariniai nėra dideli. Šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai, kaip pati nukentėjusioji vertino galimą A. B. smurtą jos atžvilgiu. Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji E. K. parodė, kad tėtis yra linksmas, o teta A. pikta, nes ją mušė (rodo dešinį ir kairį skruostus), daugiau niekur nemušė. Į menamą prokurorės klausimą „ar sudavė per užpakaliuką kas nors“, atsakė, kad mušė G. mama seniai, man skaudėjo, kai mušė (rodo į skruostą) (1 t. b. l. 23-25). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad E. K. galėjo paviršutiniškai suprasti fizinio smurto pobūdį, tačiau negalėjo ir negali tokiems veiksmams priešintis dėl savo labai mažo amžiaus. E. K. teigimu, ji yra fizinių bausmių patyrusi tiek iš A. B., tiek iš E. K.. Svarbu ir tai, kad kaip matyti iš ekspertizės akto, pokalbio metu mergaitė mini, kad mama sakė, kad „pasakyk, kad tėvas muša“ (2 t. b. l. 10-17).
18. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniuose skunduose nurodomu argumentu, kad nukentėjusiosios parodymus patvirtina specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad sprendžiant iš gydytojos įrašo, stebėtos kraujosruvos buvo kelių parų senumo – padarytos buka jėga, galėjo gautis du kartus sudavus ranka per dubenį (1 t. b. l. 177). Pažymėtina, kad ši specialisto išvada buvo atlikta iš medicinos dokumentų išrašo ir šeimos gydytojos įrašų kopijos, ekspertui neapžiūrint nukentėjusiosios. Ką patvirtino ir pats ekspertas D. V., apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad buvo pateikti medicininių dokumentų išrašai, nukentėjusiosios neapžiūrėjo. Kaip nurodė, kad sužalojimai nebūdingi griuvimui. Tikėtina, kad šie sužalojimai yra nuo plaštakos, o kad būtų galima išskirti - nėra būdingų kraujosruvų. Buvo galimai du smūgiai. Jie vienu metu negalėjo būti suduoti. Svarbu pažymėti tai, kad specialistas nurodė, kad jei mėlynės nuo atsitrenkimo, tai reikia konkrečiai žiūrėti vietą kur galėjo būti daiktų. Mėlynės galėjo gautis ir dėl spaudimo pirštu (3 t. b. l. 41-42). Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju ekspertizės aktas nelaikytinas neginčijamu įrodymu, kadangi yra nevienareikšmiškas, iš jo paties kyla abejonių dėl galimų kraujosruvų atsiradimo ant nukentėjusiosios kūno aplinkybių, pvz., neatmesta aplinkybė, kad kraujosruvos galėjo atsirasti atsitrenkiant ar spaudžiant pirštu, todėl jis vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
19. Vertinant ant nukentėjusiosios kūno nustatytus sužalojimus svarbūs liudytojos gydytojos V. Š.-Č., tiesiogiai apžiūrėjusios E. K. kūną parodymai, kad mėlynės buvo mažytės, gelsvos, besirezorbuojančios ir galėjo būti padarytos prieš savaitę. Mergaitė galėjo bet kur susitrenkti. Tarp mėlynių nemažas atstumas, jos nuomone, suduodant su plaštaka negalėjo būti padarytos. Svarbu ir tai, kad mergaitė nieko nesakė, o apie tai, kad yra galimai mušama jos tėvo sugyventinės, nurodė tik V. V. (3 t. b. l. 41-42).
20. Šiuo aspektu būtina pažymėti tai, kad nors mažametės nukentėjusiosios parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai, tačiau mažametės nukentėjusiosios parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, mažametės nukentėjusiosios parodymai negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu. Nukentėjusiosios E. K. parodymų teisingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos įrodymų visetą, analizuojant liudytojų parodymus, kitus išvestinius įrodymus, kuriuose yra tam tikros informacijos apie E. K. pasisakymus dėl patirto fizinio smurto. Taip pat būtina atsižvelgti ir į susiklosčiusius santykius šeimoje, nesutarimus tarp suaugusių asmenų, kokioje aplinkoje auga vaikas.
21. Duomenų, apie galimą fizinio smurto naudojimą nukentėjusiosios atžvilgiu, nenurodė ir byloje apklaustos liudytojos – darželio auklėtoja ir socialinės darbuotojos:
21.1. liudytoja L. S. teisme patvirtino tyrimo metu duotus parodymus, kad mano, jog V. V. pranešimas apie smurtą dukros atžvilgiu yra netiesa, kadangi vyksta teisminiai ginčai dėl mergaitės. Jos ir darželio akimis mergaitė yra prižiūrima ir mylima (1 t. b. l. 82-83; 3 t. b. l. 16-19);
21.2. liudytoja A. B. teisme parodė, kad mėlynės E. K. labai dažnai būna ant kūno, todėl labai sunku nustatyti jų kilmę. Nekilo jokių abejonių, kad ją kas muša. E. K. yra sakiusi, kad ant jos pyksta. Pyksta - tai neduoda saldainių, telefono ir kt. Tėtis visada klausdavo kaip elgtis su dukra, nes ji visada garsiai išreikšdavo emocijas. Buvo toks atvejis, kad V. V. savaitgalį buvo pasiėmusi vaiką. Pirmadienį paskambino, pasakė, kad vėluos, nes sumuštas vaikas. Kai atėjo į darželį, E. K. buvo išalkusi, pavargusi ir nuėjo miegoti. Kai mama įleido vaiką į grupę pasakė: „dabar aš jam parodysiu“. Nuo sudavimo mėlynių nėra mačiusi. Apžiūrėjo E. K. ir ant sėdmenų srities buvo nežymi kraujosruva, panaši į taško formą, tačiau mano, kad ji galėjo atsirasti mergaitei pargriuvus ar kur susitrenkus (1 t. b. l. 88-89; 3 t. b. l. 16-19);
21.3. liudytoja V. Š. teisme parodė, kad nuo 2020 m. dirbo su A. B. šeima. Jokių smurto išraiškų E. K. atžvilgiu nepastebėjo. Šeimoje lankydavosi du kartus per savaitę. Nematė smurto pėdsakų ir net įtarimų neturėjo. Mėlynę ant E. K. kūnelio, ant veido būtų pastebėjusi (3 t. b. l. 33-36);
21.4. liudytoja J. S. teisme parodė, kad porą kartų tarpininkavo, kad V. V. susitiktų su dukra. Jokių pokalbių apie skriaudimą nežinojo. Negirdėjo, kad mergaitė skųstųsi dėl smurto. Jokių mėlynių, įbrėžimų ant jos kūnelio nepastebėjo (3 t. b. l. 33-36);
21.5. Liudytoja Ž. L. teisme parodė, kad nėra mačiusi, kad smurtas būtų panaudotas prieš ką nors. Šeimoje lankėsi kokius 4-5 kartus, o taip remdavosi socialinių darbuotojų paaiškinimais. E. K. nėra sakiusi, kad kas muštų. Iš V. V. girdėjo dėl A. B. smurto. Nėra girdėjusi E. K. sakant apie sumušimus. Dalyvavo E. K. susitikimuose su mama, bet jokių smurto požymių neįžvelgė (3 t. b. l. 33-36).
22. Liudytoja V. V. teisme parodė, kad pirmą dieną, kai susitiko su dukra E. K. po tiek laiko, pasakė, kad ją muša teta (A. B.). Tai girdėjo ir socialinė darbuotoja J. S., Ž. ir L. (3 t. b. l. 7-10). Šioje vietoje pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atmetė V. V. nurodytą versiją, kad apie smurtą prieš mažametę girdėjo socialinės darbuotojos, kaip nepasitvirtinusią, kadangi tiek liudytoja J. S. tiek ir Ž. L., apklausiamos teisme nurodė, kad nėra girdėjusios E. K. sakant apie smurtą jos atžvilgiu.
23. Teisėjų kolegija neginčija fakto, kad kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų bei ekspertizės akto, nukentėjusioji E. K. galėjo patirti kažkokį tai fizinį smurtą tiek iš tėčio E. K., tiek iš A. B., kadangi apklausiama ekspertizės metu nurodė, kad jai buvo suduota per veiduką ar užpakaliuką, tačiau šioje byloje pagal A. B. pareikštą kaltinimą, surinktų įrodymų visumos nepakanka jos kaltei pagrįsti. Kaip jau minėta, negalima vienareikšmiškai teigti, kad specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai ant E. K. kūno buvo padaryti kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, t. y., A. B. suduodant ranka.
24. Kaip jau minėta, BPK normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, taip pat nesant pakankamai neabejotinų kaltės įrodymų byloje. Teisėjų kolegija, įvertinusi A. B. pateiktą kaltinimą ir anksčiau aptartus įrodymus, daro išvadą, kad byloje nėra neabejotinų ir objektyvių duomenų, pagrindžiančių A. B. kaltę dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos.
25. Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nešališkai ištyrė tiek A. B. kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus ir pagrįstai visas kilusias abejones vertino kaltinamosios naudai bei ją išteisino, nustačius, jog A. B. nepadarė veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, todėl naikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. liepos 19 d. nuosprendį prokurorės ir nukentėjusiosios apeliacinių skundų argumentais, nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl A. B. išteisinimo paliekamas nepakeistu, atitinkamai paliekami nepakeistais ir civilinio ieškinio bei procesinių išlaidų atlyginimo išsprendimo klausimai.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės J. A. ir nukentėjusiosios E. K. atstovės pagal įstatymą V. V. apeliacinius skundus atmesti.
Ši teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.