Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens R. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 27 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2FB-2658-945/2014 pagal pareiškėjo G. S. pareiškimą dėl fizinių asmenų bankroto, suinteresuoti asmenys: akcinė bendrovė „Swedbank“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, R. S., K. S., D. K., G. K., L. K., 106-oji daugiabučio namo savininkų bendrija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iškelta bankroto bylą fiziniam asmeniui, teisėtumo bei pagrįstumo klausimas, teigiant, kad teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, netinkamai taikęs teisės normas, padarė nepagrįstą išvadą dėl apelianto sąžiningumo.

Fizinių asmenų bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus FABĮ nustatytas išimtis (FABĮ 5 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas FABĮ 1 straipsnio 1 dalies prasme nelaikytinas nesąžiningu asmeniu, nes tokį klausimą kelia tik vienas kreditorius, kuris su pareiškėju yra konfliktiškuose santykiuose. Apeliantas su teismo nutartimi nesutinka, mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė fizinio asmens bankroto procesą reglamentuojančias teisės normas, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus.

Pažymėtina, kad FABĮ 1 straipsnio 1 dalis numato, jog fizinių asmenų bankroto įstatymo paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. FABĮ 6 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatas, vertindamas pareiškėjo sudarytų sandorių (nekilnojamojo turto) perleidimo neatlygintinai įtaką pareiškėjo nemokumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas šį apeliacinio skundo argumentą laiko pagrįstu. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas numato, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitų veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Kaip jau paminėta, FABĮ 1 straipsnio 1 dalis numato, kad fizinių asmenų bankroto įstatymo paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija – kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. CK 6.67 straipsnyje išvardintas baigtinis sąrašas aplinkybių, kurios sudaro pagrindą preziumuoti kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalių nesąžiningumą. Šio straipsnio 1 punkte nesąžiningomis sandorio šalimis, kol neįrodyta kitaip, pripažįstami skolininko sutuoktiniai, vaikai, tėvai ar kiti artimieji giminaičiai. Byloje nustatyta, kad 2012 m. liepos 18 d. pareiškėjas dovanojimo sutartimi perleidimo nuosavybės teisę į 162/1000 patalpos Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė – 77 700 Lt, savo dukteriai G. S. (1 t. b. l. 134-137). Dukra patenka į CK 3.135 straipsnyje numatytų artimų giminaičių sąrašą, todėl nagrinėjamoje byloje buvo pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju taikytina CK 6.67 straipsnio 1 punkte nustatyta nesąžiningumo prezumpcija. Dėl nurodytos priežasties pareiškėjui kilo pareiga įrodyti, kad sudarytas sandoris buvo sudarytas sąžiningai, kad sandorį sudaręs asmuo civiliniuose santykiuose elgiasi protingai, atidžiai ir rūpestingai, savo subjektines teises įgydamas ir įgyvendindamas teisėtais būdais, neprisiimdamas nepagrįstos rizikos ir naudodamasis ekonomiškomis, mažiausiai finansinių ir žmogiškųjų sąnaudų reikalaujančiomis teisinėmis priemonėmis, tačiau teismas šių aplinkybių neanalizavo ir dėl jų nepasisakė.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas nustato kitą pagrindą, kuriam esant asmuo gali būti pripažintinas nesąžiningu, t. y. jei jis atlieka kitokius veiksmus, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. CK 1.5 straipsnis įtvirtina teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą. Minėto straipsnio 1 dalis nustato, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Sąžiningumo principas teisėje reiškia asmens ar institucijos savybę, kurią interpretuoja teismai pagal objektyvumo ir subjektyvumo kriterijus. Vertinant elgesį objektyviai, bandoma atsakyti į klausimą, ar asmuo privalėjo ką nors daryti, nedaryti ar žinoti. Tuo tarpu subjektyvus vertinimas remiasi konkrečios situacijos galimybių ir gebėjimų įvertinimu, t. y. ar asmuo galėjo žinoti, kažką daryti ar nedaryti. Jei asmuo galėjo žinoti apie jam priklausančias pareigas, bet to nedarė, toks elgesys remiantis subjektyviu vertinimu bus traktuojamas kaip nesąžiningas. Ginčo atveju sudaryta dovanojimo sutartis dėl pakankamai vertingo – nekilnojamojo turto dalies perleidimo savo dukteriai negali būti vertinama kaip sąžiningas pareiškėjo elgesys. Pažymėtina, kad įstatymas dėl fizinių asmenų bankroto buvo priimtas 2012 m. gegužės 10 d. Neatlygintinis sandoris sudarytas 2012 m. liepos 18 d. Įstatymas pradėjo veikti nuo 2013 m. kovo 1 d. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2013 m. liepos 22 d. Ir nors nėra teismo sprendimo pripažinti dovanojimo sandorį negaliojančiu, tačiau byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjas prieš kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo sumažino savo turimo turto masę, sąmoningai siekdamas išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, o tokie veiksmai laikytini nesąžiningais. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad sandorio teisėtumas CK 6.66 straipsnyje nurodytais pagrindais nėra nuginčytas, todėl atsisakyti kelti bankroto bylą dėl nurodytos aplinkybės nėra pagrindo, yra nepagrįsta.

Pažymėtina, kad pareiškėjo sąžiningumo klausimas buvo akcentuotas ir apeliacinės instancijos teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje, tačiau bylą nagrinėjęs teismas neatsižvelgė į apeliacinio teismo nutarties argumentus, neužtikrino tinkamo bylos nagrinėjimo, nenustatė esminės bylos aplinkybės, esant pagrindui patikslinti šalių pareigą įrodinėti, nenurodė, kokias aplinkybes būtina nustatyti, kad būtų teisingai išnagrinėta byla, nepasiūlė pareiškėjui pateikti įrodymus ir pagrįsti įrodinėjamas aplinkybes, paneigiant Civilinio kodekso 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtintą jo nesąžiningumo sudarant dovanojimo sutartį prezumpciją (CPK 159, 179 straipsniai).

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą, netinkamai aiškino ir taikė fizinių asmenų bankrotą reglamentuojančias teisės normas, neteisingai įvertino fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimui teisiškai reikšmingus duomenis, dėl to skundžiama nutartis naikintina ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Apeliantas prašo apeliacinės instancijos teismo, panaikinus skundžiamą nutartį, išspręsti klausimą iš esmės – atsisakyti iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą. Apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės išnagrinėti bylą iš esmės, nes bylos nagrinėjimas iš esmės yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, be to, bylos išnagrinėjimas tiesiogiai apeliacinės instancijos teisme gali riboti bylos dalyvių teises į apeliaciją. Nutarties panaikinimas ir klausimo perdavimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui nelaikomas blogesnio sprendimo dėl apelianto priėmimu (CPK 313 straipsnis, 338 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį panaikinti ir perduoti bankroto bylos G. S. iškėlimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.