Kauno apygardos teismo nutartis

M. J. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 6 dalį už tai, kad padarė Kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimą, o būtent 2015 m. spalio 25 d. apie 2.45 val. Kaune, (duomenys neskelbtini) g. vairuodamas automobilį „M. Q.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas nuo (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 14, 127 punktų reikalavimus tuo, kad vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus (kraujyje rasta 0,98 promilės etilo alkoholio), nepasirinko tokio važiavimo greičio, kad galėtų transporto priemonę suvaldyti bei sustabdyti iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, dėl to automobilio nesuvaldė, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į medį padarydamas keleiviams kūno sužalojimus, nuo kurių E. L. žuvo, o G. Š. ir M. T. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad nukentėjusiesiems turi būti priteista atitinkamo dydžio žalo turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.Apeliaciniame skunde nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. Š. atstovas advokatas prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti ir R. Š. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos patenkinti pilnai, priteisiant jai iš atsakovų nuteistojo M. J. ir (duomenys neskelbtini) 300 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taip pat R. Š. priteisti iš atsakovų bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas.Skunde advokatas teigia, kad eismo įvykio metu žuvo R. Š. sūnus E. L., dėl ko ji patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, skausmingus dvasinius išgyvenimus ir emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą, o tokia žala turi būti įvertinta ne mažiau 300 000 Eur, bet teismas ją nepagrįstai sumažino argumentuodamas tuo, kad pats E. L., žuvęs eismo įvykyje, buvo neblaivus (kas nesumažina netekties skausmo artimajam), nesegėjo saugos diržo (šios aplinkybės bylos duomenys nepatvirtino) bei nurodęs prielaidą, kad E. L. savo valia perdavė M. J. vairuoti savo naudojamą automobilį žinodamas, kad M. J. yra neblaivus (to nepatvirtino kitų įvykyje dalyvavusių asmenų parodymai). Skunde teigiama, kad teismas, vadovaudamasis vien Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu, neteisingai įvertino atsakovo (duomenys neskelbtini) atsakomybės ribas – iki 5000 Eur, nepagrįstai nurodydamas, kad šis civilinis atsakovas, išmokėjęs nukentėjusiajai R. Š. 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti pilnai įvykdė savo įpareigojimus, o bet kokia šią sumą viršijanti neturtinės žalos dalis turi būti priteista tik iš M. J.. Advokatas teigia, kad šioje dalyje teismas turėjo atkreipti dėmesį į 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2009/103/EB nuostatomis, 1983 m. gruodžio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą 84/5/EEB ir 2013 m. spalio 24 d. ETT prejudiciniame sprendime C-227/12 esančias nuostatas.Apeliaciniame skunde nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių I. L. ir mažametės V. L. atstovas advokatas prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti ir I. L. bei V. L. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos patenkinti pilnai, priteisiant iš atsakovų nuteistojo M. J. ir (duomenys neskelbtini) 200 000 Eur I. L. neturtinei žalai atlyginti ir 400 000 Eur V. L. neturtinei žalai atlyginti. Taip pat I. L. priteisti iš atsakovų bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas.Skunde advokatas teigia, kad eismo įvykio metu žuvo I. L. sutuoktinis ir V. L. tėvas E. L., dėl ko I. L. patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, skausmingus dvasinius išgyvenimus ir emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą, o tokia žala turi būti įvertinta ne mažiau 200 000 Eur. Tuo tarpu V. L., kuri dabar yra mažametė, tėvo žūties pasekmės yra itin ilgalaikės, kas neišvengiamai bus lydima dvasiniu išgyvenimu ir emocine depresija, bendravimo galimybių sumažėjimu, o tokia žala turi būti įvertinta ne mažiau 400 000 Eur. Tačiau teismas ją nepagrįstai sumažino argumentuodamas tuo, kad pats E. L., žuvęs eismo įvykyje, buvo neblaivus (kas nesumažina netekties skausmo artimiesiems), nesegėjo saugos diržo (šios aplinkybės bylos duomenys nepatvirtino) bei nurodęs prielaidą, kad E. L. savo valia perdavė M. J. vairuoti savo naudojamą automobilį žinodamas, kad M. J. yra neblaivus (to nepatvirtino kitų įvykyje dalyvavusių asmenų parodymai). Taip pat skunde teigiama, kad teismas sumažino ieškinį dėl neturtinės žalos argumentuodamas ir tuo, kad E. L. tą pačią dieną vairavo automobilį neturėdamas tam teisės, tačiau ši aplinkybė nėra susijusi priežastiniu ryšiu su kilusiu eismo įvykiu ir jo pasekmėmis. Skunde teigiama, kad teismas, vadovaudamasis vien Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu, neteisingai įvertino atsakovo (duomenys neskelbtini) atsakomybės ribas – iki 5000 Eur, nepagrįstai priteisdamas visą nukentėjusiųjų I. L. ir V. L. patirtą neturtinę žalą vien tik iš M. J., tuo konstatuojant, kad (duomenys neskelbtini) jokių įsipareigojimų ir prievolių šioms nukentėjusiosios neturi. Advokatas teigia, kad šioje dalyje teismas turėjo atkreipti dėmesį į 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2009/103/EB nuostatomis, 1983 m. gruodžio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą 84/5/EEB ir 2013 m. spalio 24 d. ETT prejudiciniame sprendime C-227/12 esančias nuostatas.Apeliaciniame skunde nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. V. Z. atstovas advokatas prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti ir J. V. Z. civilinį ieškinį patenkinti, priteisiant iš atsakovų nuteistojo M. J. ir (duomenys neskelbtini) 13 000 Eur turtinei žalai ir 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taip pat J. V. Z. priteisti iš atsakovų bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas. Skunde advokatas teigia, kad eismo įvykio metu žuvo J. V. Z. vaikaitis E. L.. Įvykio metu buvo nepataisomai sugadintas automobilis, kurio savininkė yra ji, dėl ko ji patyrė 13 000 Eur turtinę žalą. Įvykio metu automobilis buvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu draudimo kompanijoje „(duomenys neskelbtini)“ (kurios teisių ir pareigų perėmėjas (duomenys neskelbtini)). Be to, dėl savo vaikaičio žūties, ji patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus ir emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą, o tokia žala turi būti įvertinta ne mažiau 100 000 Eur. Skunde teigiama, kad sprendžiant klausimą dėl turtinės žalos atlyginimo, tai E. L. neturėjimas teisės vairuoti transporto priemones, nėra susijęs su pačiu įvykiu, o apie teisės vairuoti neturėjimą J. V. Z. nežinojo, nes automobilį perdavė jam naudotis prieš dvi savaites iki įvykio. Be to, neturi būti vertinami ir nuosprendyje nurodyti teiginiai dėl E. L. alkoholio vartojimo ir paties važiavimo M. J. vairuojamame automobilyje, o tai, kad jis pats perdavė automobilį vairuoti M. J. yra tik prielaida (to nepatvirtino automobilyje įvykio metu buvę kiti asmenys). Skunde pažymima, kad automobilis buvo nepataisomai sugadintas būtent dėl M. J. kaltų veiksmų, kurie atitinka BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytą nusikaltimą. Sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos, skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai rėmėsi nuostata, kad asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi tik tie asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą. J. V. Z. su vaikaičiu siejo nuolatiniai, artimi santykiai, ką patvirtina ir tai, kad ji E. L. buvo neatlygintinai perdavusi naudotis savo brangų turtą.Apeliaciniame skunde nukentėjusioji G. Š. prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti ir M. J. nuteisti realia laisvės atėmimo bausme, priteisti iš M. J. jos naudai 44 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, priteisti iš M. J. išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

6.1. Skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai taikė BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą M. J. atidėjo 3 metams. Ji nurodo, kad teismas turėjo pripažinti atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, jog M. J. nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 0,98 prom. girtumas) dėl ko kilo labai sunkios pasekmės – vienas žmogus žuvo, o kiti du, tame tarpe ir apeliantė, buvo sunkiai sužeisti. Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad M. J. 14 kartų baustas administracine tvarka už įvairius Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Todėl nukentėjusioji mano, kad M. J. turi būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, skaičiuojant nuo sankcijos vidurkio. Dėl neturtinės žalos nukentėjusioji teigia, kad prašė teismo priteisti 50 000 Eur, tačiau teismas priteisė tik 6 000 Eur, iš kurių 2 500 Eur atlygino (duomenys neskelbtini), o 1 000 Eur nuteistasis M. J. atlygino prieš pat baigiamąsias kalbas, todėl likusią dalį (2 500 Eur) priteisė iš M. J., kuri nėra atlyginta iki šios, kas rodo jo nesigailėjimą. Be to, teismas neįvertino to, kad tik ji su drauge M. T. buvo klube, kur po vidurnakčio į jį atvyko iki tol nepažįstami nuteistasis su draugu. Todėl teismas padarė klaidingą išvadą, kad jie visi kartu vartojo alkoholį, o M. T. teisme parodė, kad su M. J. nevartojo alkoholio ir nepastebėjo, kad jis neblaivus. Apeliantė teigia, kad jai keturis kartus buvo atliktos veido dalies operacijos, iki šiol ji negali išsižioti, sudėtinga valgyti, likęs kalbos defektas, abiejuose žanduose matyti dideli randai, kurie liks visam gyvenimui. Taip pat jai nustatyti kairio gaktikaulio viršutinės šakos lūžio ir kairio klubakaulio lūžiai, dėl ko ji patyrė didelius skausmus, ilgą laiką negalėjo vaikščioti, turėjo būti gulimoje padėtyje, iki šiol sunku vaikščioti dėl nuolatinio skausmo klubų srityje, yra priversta naudoti nuskausminamuosius vaistus. Buvo atlikta kairės rankos žasto ir alkūnkaulio operacijos, kur likę randai, dėl įvykio atsirado nepasitikėjimas, sunku bendrauti su žmonėmis, dėl ko buvo nukreipta psichologo konsultacijai, taip pat turi lankytis pas logopedą, nustatyti kalbėsenos, pusiausvyros sutrikimai, ji negali nei dirbti, nei tęsti studijų Kauno kolegijoje, jai nustatytas 55 proc. neįgalumas, nors ji yra dar jauno amžiaus. Apeliantė teigia, kad jai nustatyti ir kiti liekamieji reiškiniai, t. y. juosmens – kryžmens nervų šaknelių liga, todėl pilno pasveikimo galimybė mažai tikėtina, jai teismo nutartimi paskirta rūpyba, o rūpintoja paskirta jos mama, kuri visur nukentėjusiąją lydi, nes ji negali savimi pasirūpinti. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad jai buvo nustatytas sunkus girtumas, nes jai buvo nustatytas 1,64 promilės girtumas, kas yra vidutinis girtumas. Skunde teigiama, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nukentėjusiesiems eismo įvykio metu patyrusiems sunkų sveikatos sutrikdymą, paprastai priteisiama nuo 2027,73 iki 14481 Eur.

Apeliaciniame skunde civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini) atstovė prašo panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria patenkintas V. L. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos ir priteista jai periodinės išmokos iš (duomenys neskelbtini) po 138 Eur kiekvieną mėnesį nuo 2015 m. spalio 25 d. iki 2033 m. spalio 24 d. ir priimti naują sprendimą – visus (duomenys neskelbtini) atžvilgiu pareikštus civilinis ieškinius atmesti. Priteisti (duomenys neskelbtini) patirtas bylinėjimosi išlaidas (jei tokių būtų).Skunde teigiama, kad teismas nukrypo nuo formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos sprendžiant išlaikymo priteisimo klausimus, o toks reikalavimas teisme buvo grindžiamas abstrakčiais teiginiais. Byloje nėra duomenų, kad: žuvusysis E. L. iki įvykio dirbo; jo pajamos iki įvykio siekė 380 Eur; pusę gaunamų pinigų jis skirdavo dukros V. L. išlaikymui; jam žuvus dukrai skiriamų šeimos pajamų dalis sumažėjo ir kita. E. L. jokių savarankiškų pajamų neturėjo, todėl skunde sprendžiama, kad prie dukros išlaikymo jis neprisidėjo, o pagal teismų praktiką, žuvusiojo vaikui gali būti priteista tik ta netekto išlaikymo dalis, kurią jis realiai gaudavo žuvusiajam esant gyvam. Tuo tarpu minimalus mėnesinis darbo užmokestis negali būti taikomas, sprendžiant netekto išlaikymo priteisinimo V. L. klausimą. Skunde teigiama, kad teismas privalėjo vertinti tai, ar V. L. gaunama našlaičio pensija nepadengia jai teikto tėvo išlaikymo dalies. Nenustačius, kad E. L. dukrai teikto išlaikymo dydis viršijo 56 Eur (nors teismas klaidingai nurodė, kad našlaičio pensija yra 52 Eur), teismas negalėjo priteisti papildomų sumų vaiko išlaikymui iš (duomenys neskelbtini). Skunde teigiama, kad šis dydis (56 Eur) yra ženkliai didesnis nei šiai dienai Lietuvoje galiojantis MGL, kuris sudaro 38 Eur. Todėl skunde manoma, kad nukentėjusiajai mokama našlaičio pensija yra pakankama būtiniems vaiko poreikiams patenkinti, o civilinės ieškovės nepateikė jokių duomenų apie tai, kad vaiko poreikiai yra didesni, todėl civilinio ieškinio reikalavimas dėl netekto išlaikymo V. L. priteisimo turi būti visa apimtimi atmestas. Skunde taip pat teigiama, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas spręstų priešingai, prašoma įvertinti tai, jog teismas nevertino fakto, kad 380 Eur yra minimalus mėnesinis darbo užmokestis iki mokesčių. Tuo tarpu, atskaičius mokesčius jis yra apie 335,30 Eur, todėl netekto išlaikymo suma turėtų būti mažinama taip: 335,3 Eur / 2 - 56 Eur = 111,65 Eur (per mėnesį).Atsiliepimu į apeliacinį skundą civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini) atstovė teisininkė K. U. prašo R. Š., V. L., I. L., J. V. Z. apeliacinius skundus atmesti, o skundžiamą nuosprendį šių civilinių ieškovių skundžiamoje dalyje palikti nepakeistą.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių R. Š., V. L., J. V. Z. atstovas advokatas E. L. prašė nukentėjusiųjų skundus patenkinti; nukentėjusioji G. Š. ir jos atstovė advokatė V. N. prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą tenkinti; prokurorė prašė tiek nukentėjusiųjų atstovo advokato Evaldo Liutkevičiaus, tiek nukentėjusiosios Š. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies (naikinant nuteistajam BK 75 straipsnio taikymą, didinant nukentėjusiųjų civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos bei priteisiant J. V. Z. turtinės žalos atlyginimą iš nuteistojo), o draudimo bendrovės pateiktą apeliacinį skundą atmesti; nuteistojo M. J. gynėja L. D. prašė patenkinti tik draudimo bendrovės apeliacinį skundą, o kitus skundus atmesti; nuteistasis M. J. prašė visus apeliacinius skundus atmesti.Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. Š., I. L., mažametės V. L. atstovo advokato apeliaciniai skundai atmetami, nukentėjusiosios J. V. Z. atstovo advokato E. L., nukentėjusiosios G. Š. ir civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini) atstovės apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 328 straipsnio 4 punktas).

Savo skunde nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. Š. atstovas advokatas prašė skundžiamą nuosprendį pakeisti ir R. Š. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos patenkinti visiškai, priteisiant jai iš atsakovų nuteistojo M. J. ir (duomenys neskelbtini) 300 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Tačiau toks skundo reikalavimas yra nepagrįstas.Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Teismas atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo elgesį ir jo turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos teismų formuojamoje praktikoje kompensacija už dvasines kančias, kurias sukėlė artimo žmogaus staigi netektis, priteisiama ne tik Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau CK) 6.284 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai, mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties), bet ir artimiesiems giminaičiams, kurių sąvoka išaiškinta CK 3.135 straipsnyje bei BK 248 straipsnio 1 dalyje, t. y. tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), broliams, seserims, seneliams, vaikaičiams. Tačiau vertinant ar šiems asmenims padaryta neturtinė žala, atsižvelgiama į jų ir žuvusiojo tarpusavio santykių pobūdį, vertinama, ar santykiai iki mirties buvo draugiški, pasižymėjo nuolatiniu pobūdžiu, emociniu tvirtumu, nuoširdumu, artumu. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad dėl sūnaus E. L. žūties R. Š. patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, skausmingus dvasinius išgyvenimus ir emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą, kas sudaro pagrindą teigti, jog R. Š. buvo padaryta neturtinė žala. Tačiau taip pat turi būti įvertintos ir kitos byloje nustatytos aplinkybės, susijusias su paties žuvusiojo elgesiu. E. L., neturėdamas teisės vairuoti automobilį jį vairavo, gėrė alkoholinius gėrimus ir buvo neblaivus (žuvusiojo kraujyje rasta 1,62 promilės etilo alkoholio), pats savo valia perdavė vairuoti savo naudojamą automobilį M. J., žinodamas, kad M. J. yra neblaivus, pats važiavo pastarojo vairuojamame automobilyje. Nors, kaip teigiama skunde, tai, jog E. L. įvykio metu buvo neblaivus, nesumažina artimųjų netekties skausmo, tačiau tai parodo paties E. L. požiūrį į kai kurias aplinkybes, kurios nulėmė eismo įvykio kilimą ir tokių pasekmių atsiradimą, o tai yra svarbu nustatant neturtinės žalos dydį. Skunde teigiama, kad bylos duomenys nepatvirtino aplinkybės, jog E. L. nesegėjo saugos diržo, su kuo sutinka ir kolegija, tačiau, įvertinus kitas nustatytas aplinkybes, tai nesudaro pagrindo padidinti priteistos žalos dydį. Skunde teigiama, kad teismas padarė prielaidą, jog E. L. savo valia perdavė M. J. vairuoti savo naudojamą automobilį žinodamas, kad M. J. yra neblaivus. Tačiau iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog tiek E. L., tiek M. J. įvykio vakarą buvo kartu ir vartojo alkoholį (nukentėjusioji M. T. parodė, kad jie visi pasikalbėjo, vėliau automobiliu „M.“ buvo nuvažiavę prie Kauno marių, o po to visi grįžo į naktinį klubą „Barbara“ Vilniaus g. ir linksminosi toliau, vartojo alkoholį). Be to, kad buvo įvykio metu buvo neblaivus, pripažino ir pats M. J.. Įvertinus tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu atsižvelgė į paminėtas aplinkybes, taip pat įvertinus tai, kad įvykio metu stipriai susižalojo ir pats M. J., jis gailisi nusikaltęs, taip pat vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, nustatė R. Š. teisingo dydžio neturtinės žalos atlyginimą (6 000 Eur).Skunde teigiama, kad teismas, vadovaudamasis vien Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu, neteisingai įvertino atsakovo (duomenys neskelbtini) atsakomybės ribas – iki 5000 Eur, nepagrįstai nurodydamas, kad šis civilinis atsakovas, išmokėjęs nukentėjusiajai R. Š. 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti pilnai įvykdė savo įpareigojimus, o bet kokia šią sumą viršijanti neturtinės žalos dalis turi būti priteista tik iš M. J.. Tačiau toks apeliacinio skundo argumentas taip pat atmetamas. Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, nuo 2012 m. birželio 11 d. yra 5 000 000 Eur dėl žalos asmeniui (tarp jų 5000 Eur dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 Eur dėl žalos turtui (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija). Tai reiškia, kad tik dėl šios įstatymo nustatytos nuostolių dalies (neturtinės žalos asmeniui) draudikas prisiėmė už draudėją nuostolių riziką, todėl, nustačius draudiko pareigą mokėti didesnę nei nustatyta įstatyme draudimo sumą, tai nepagrįstai pažeistų draudiko teisėtus lūkesčius dėl draudimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje Nr. 2005/14/EB, kuria buvo pakeistas Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 84/5/EB 1 straipsnis nurodyta, kad visa neturtinė žala nukentėjusiajam turi būti priteista iš draudimo bendrovės. Tačiau teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad direktyva neveikia tiesiogiai, jos nuostatos pirmiausia skirtos valstybėms narėms, kurios, priimdamos atitinkamus nacionalinės teisės aktus, turi perkelti direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239/2011, 2K-317/2014). Pagal ETT praktiką direktyva pati savaime negali įpareigoti asmens ir dėl to ja iš esmės negalima remtis prieš asmenį. Todėl, net jei direktyvos nuostatos, kuriomis siekiama asmenims suteikti teisių ar nustatyti įpareigojimus, yra pakankamai aiškios, tikslios ir besąlygiškos, jomis iš esmės negali būti remiamasi bylose, kuriose šalys yra privatūs asmenys (žr. 1986 m. vasario 26 d. S. M., 152/84, Rink. p. 723, 48 punktą; 1994 m. liepos 14 d. Sprendimo F. D., C-91/92, Rink. p. 1-3325, 20 punktą; 2004 m. sausio 7 d. S. W., C-201/02, Rink. p. 1-0000, 56 punktą; 2004 m. spalio 5 d. S. P. ir kt., C-397/01-C-403/01, Rink. p. 1-8835, 108, 109 punktus; 2007 m. birželio 7 d. sprendimas C. S. di L. M. e v. Corsu, C-80/06, 20 punktas).Nacionalinio teismo pareigą aiškinant atitinkamas nacionalinės teisės normas atsižvelgti į direktyvos turinį (netiesioginis direktyvos veikimas) riboja bendrieji teisės principai, būtent teisinio tikrumo ir teisės negaliojimo atgaline tvarka principai. Ši pareiga pasibaigia, jeigu nacionalinė teisė negali būti pritaikyta taip, kad taikymo rezultatas būtų suderinamas su direktyvoje siekiamu rezultatu. Europos Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principas negali būti pagrindas nacionalinės teisės normas aiškinti priešingai galiojančiai nacionalinei teisei (contra legem) (ibid) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239/2011, 2K-317/2014). Svarbu tai, kad draudimo sutartimi draudikas prisiėmė konkretaus dydžio nuostolių riziką, todėl, nustačius draudiko pareigą mokėti didesnę nei nustatyta įstatyme draudimo sumą, tai lemtų teisės galiojimą atgal ir nepagrįstai pažeistų draudiko teisėtus lūkesčius dėl jo nurodyta draudimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, t. y. pažeistų bendrąjį teisinio saugumo principą (kasacinės nutartis Nr. 2K-52-942/2016). Todėl daroma išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai įvertino, jog dalį neturtinės žalos nukentėjusiajai R. Š. turi atlyginti draudimo bendrovė, t. y. 2 500 Eur, nes likusią dalį iš galimų 5 000 Eur draudimo bendrovė atlygino kitiems nukentėjusiesiems, o likusią dalį – 3 500 Eur pagrįstai priteisė iš nuteistojo M. J..Taip pat apeliaciniame skunde prašoma R. Š. priteisti iš atsakovų bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jų atstovas, paslaugoms apmokėti. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji turėjo papildomų išlaidų jai atstovaujančio advokato pagalbai apmokėti, ką patvirtina pateiktas pinigų (200 Eur) priėmimo kvitas už nukentėjusiosios atstovavimą, dokumentų surašymą. Priimdamas sprendimą dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo teismas atsižvelgia į tai, kuri proceso šalis padavė apeliacinį skundą ir koks bylos nagrinėjimo rezultatas. Kadangi skundas, paduotas nukentėjusiosios advokato, atmetamas, prašymas netenkintinas ir nukentėjusiosios R. Š. turėtos advokato pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.