Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Remeika

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės G. Š. atstovo D. G. pasirašytą skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. nutarties panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Kauno apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje M. J. kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 6 dalyje, padarymu, o būtent tuo, kad jis, 2015 m. spalio 25 d. apie 02.45 val. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g., vairuodamas automobilį „Maserati Quattroporte“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas nuo (duomenys neskelbtini) g. link (duomenys neskelbtini) g., ties namu Nr. (duomenys neskelbtini)pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 ir 127 punktų reikalavimus tuo, kad vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus (kraujyje rasta 0,98 promilės etilo alkoholio), nepasirinko tokio važiavimo greičio, kad galėtų transporto priemonę suvaldyti bei sustabdyti iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, dėl to automobilio nesuvaldė, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į medį, padarydamas keleiviams kūno sužalojimus, nuo kurių E. L. žuvo, o G. Š. ir M. T. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Baudžiamojoje byloje pateiktas nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės G. Š. atstovo D. G. patikslintas civilinis ieškinys, kuriuo be kitų ieškinio reikalavimų prašoma taikyti civiliniams atsakovams M. J., J. V. Z. ir I. L. laikinąsias apsaugos priemones – piniginių lėšų areštą ar apribojimą disponuoti nekilnojamuoju turtu 50 000 eurų sumai. Kauno apylinkės teismas 2016 m. spalio 28 d. nutartimi prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė nurodant, kad pareiga išmokėti įrodymais pagrįstą per eismo įvykį padarytos turtinės žalos atlyginimą kyla draudimo bendrovei, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas siekiant užtikrinti ieškinį dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo netikslingas. Taip pat teismas sprendė, kad neturtinės žalos dydis nenustatytas, o I. L. nėra transporto priemonės savininkė, ji nevairavo automobilio ir juo nevažiavo. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės G. Š. atstovo D. G. pasirašytame skunde prašoma Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartį panaikinti ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones – piniginių lėšų areštą ar apribojimą disponuoti nekilnojamuoju turtu 50 000 eurų sumai. Skunde nurodoma, kad civilinė atsakomybė E. L. kyla dėl to, kad jis, būdamas automobilio valdytoju perdavė neblaiviam asmeniui vairuoti automobilį. Analogiškai vertinama ir J. V. Z. civilinė atsakomybė, nes ji leido naudotis, įregistruodama naudotoju E. L., kuris tuomet neturėjo teisės vairuoti, kadangi ši teisė jam buvo atimta dėl vairavimo neblaiviam. Nesant turto nebūtų galimas neturtinės žalos išieškojimas, o J. V. Z., kaip transporto priemonės savininkės, faktinis buvimas galingo sportinio automobilio, kelia daug klausimų ir abejonių. Nepritaikius apsaugos priemonių gali nelikti turto į kurį būtų nukreiptas išieškojimas. Vertinama, kad pasinaudojimas automobiliu su valdytojo leidimu šie abu asmenys turi atsakyti solidariai. Be to, žuvus E. L., jo našlė I. L. priėmė palikimą, tai kartu perėmė ir žuvusiojo prievoles, todėl atsako pilna apimtimi už E. L. neteisėtais veiksmais kilusios žalos atlyginimą. Teismo argumentai, kad I. L. nėra automobilio savininkė ar vairuotoja bei nevažiavo minėtu automobiliu yra teisiškai nereikšmingi ir nesusiję. Skundas atmetamas. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 23 straipsnyje įtvirtinta nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomeninio būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).Procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo, taikymo procesą numato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 151 straipsnis. Šio straipsnio 1 d. numatyta, kad civiliniam ieškiniui ar galimam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui, arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą turtą arba BK 72³ str. nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Šio straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Skundžiama teismo nutartimi netaikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas civiliniams atsakovams M. J., J. V. Z. ir I. L.. Apeliantės atstovas mano, kad teismo nutartis neteisėta ir turi būti panaikintina. Pažymėtina, kad aukštesnės instancijos teismas, nagrinėdamas skundą dėl procesinės prievartos priemonės taikymo ar netaikymo, patikrina skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau nesprendžia nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltės klausimo, civilinės atsakomybės ir vertinimo šiais klausimais neatlieka.Iš pateiktos skundą nagrinėjančiam teismui baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad M. J. kaltinamas nusikalstama veika kelių transporto eismo saugumui, kurios metu žuvo žmogus, o kitiems dviems asmenims sunkiai sutrikdyta sveikata. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės G. Š. atstovas D. Gintautas pateikė teismui civilinį ieškinį bei patikslintą civilinį ieškinį ir prašė taikyti laikiną nuosavybės teisių apribojimą patikslintame civiliniame ieškinyje nurodytiems civiliniams atsakovams pareikšto civilinio ieškinio užtikrinimui. Sutikdamas su Kauno apylinkės teismo nutarties motyvais dėl turtinės žalos, aukštesnysis teismas vertina, kad G. Š. civiliniu ieškiniu prašo priteisti 20 644,51 eurų turtinės žalos, kurios išmokėjimas pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme numatyta draudimo bendrovei, todėl taikymas apsaugos priemonių šioje dalyje nėra tikslingas. Patikslinto ieškinio dalis, kuria prašoma priteisti iš civilinių atsakovų neturtinės žalos atlyginimą ir šio ieškinio užtikrinimui apeliantės atstovas pagrįstai siekia apriboti kaltininko ir materialiai atsakingų asmenų nuosavybės teises ginant nukentėjusiosios G. Š. interesus. Analizuojant bylos medžiagą šiame kontekste aukštesniojo teismo vertinimu formalus pagrindas taikyti šią procesinę prievartos priemonę yra, tačiau atlikus užklausas ir gautose iš VĮ Registrų centro pažymose matyti, kad M. J., I. L. bei J. V. Z. nekilnojamojo turto savo vardu neturi. Šios aplinkybės buvo paminėtos ir Kauno apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu kuomet teismas sprendė šios priemonės taikymo klausimą. Apibendrinus visa tai, skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, nors ir formalus pagrindas taikyti laikiną nuosavybės teisių apribojimą yra, tačiau pritaikius šią procesinę prievartos priemonę ir uždraudus disponuoti nekilnojamuoju turtu 50 000 eurų sumai nurodytiems civiliniams atsakovams, laikino nuosavybės apribojimo, kaip apsaugos priemonės, paskirtis neatitiks siekiamų tikslų, jų įgyvendinimo.Vertinant prašomą patikslinto ieškinio reikalavimą areštuoti pinigines lėšas, nustatyta, kad teisiamojo posėdžio metu buvo nurodyta, kad M. J. yra darbingas 35 procentus, gauna mažas pajamas, civilinė atsakovė J. V. Z. yra senyvo amžiaus moteris, pensininkė galimai nedirbanti, byloje duomenų, kad gauna atlyginimą nėra ir jų nepateikta. Dėl civilinės atsakovės I. L., matyti, kad ji turi mažametę (g. (duomenys neskelbtini) m.) dukrą ir galimai yra vaiko auginimo atostogose, duomenų, jog gauna atlyginimą iš darbinių santykių nėra. Skundo aplinkybės dėl draudimo išmokos yra vertinamos tik kaip prielaida, todėl sprendžiama, kad šiuo atveju netikslinga taikyti procesinę prievartos priemonę nurodyto prašymo pagrindu ir ištirtų duomenų visete. Aptariamu atveju pritaikius šią procesinę prievartos priemonę ir areštavus nurodytas lėšas, būtų nepagrįstai suvaržytos asmenų teisės į būtinąsias pragyvenimo lėšas, nors ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis bei Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatose įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus, tačiau visada atsižvelgtina ir į proporcingumą jos taikymu siekiamiems tikslams. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad nors ir Kauno apylinkės teismas 2016 m. spalio 28 d. nutartimi netaikant procesinės prievartos priemonės – laikinojo nuosavybės teisių apribojimo nurodė skirtingus motyvus nei skundą nagrinėjantis teismas, tačiau esmingai BPK nuostatų nepažeidė ir naikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 151 straipsniu ir 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei 2 dalimi

nutaria:

nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės G. Š. atstovo D. G. pasirašytą skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartį.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.