Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Zigmas Kavaliauskas

teismo posėdyje rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracine tvarka nubausto T. P. atstovo advokato T. B. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutarties, kuria netenkintas T. P. skundas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. P. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Kelių policijos poskyrio viršininko N. G. 2012-10-26 nutarimu nubaustas už tai, kad 2012-10-01, apie 09:55 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje, vairuodamas automobilį „Mini Cooper“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kelyje turinčiam po vieną eismo juostą kiekviena kryptimi, kirto plačią ištisinę ženklinimo liniją, išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, skirtą maršrutiniam transportui, lenkė kelių ruože kur blogai matomas kelias (vingyje) ir tokiais veiksmais kėlė grėsmę eismo saugumui. Tokiais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 3 priedo 1.2; 9, 8, 145.3 punktų reikalavimus. Nutarimu T. P. pagal ATPK 124² straipsnio 1 dalį paskirta 800 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 5 mėnesiams, pagal ATPK 124¹ straipsnio 2 dalį skirta 300 Lt bauda, pagal ATPK 124¹ straipsnio 3 dalį skirta 150 Lt bauda. Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu T. P. paskirta galutinė administracinė nuobauda – 800 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 5 mėnesiams.

Panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartį, kuria atmestas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens, T. P., skundas dėl 2012 m. spalio 26 d. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinimo;Panaikinti 2012 m. spalio 26 d. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje.

Apeliantas pabrėžia, jog vien tas faktas, kad buvo pažeistos ATPK 124¹ straipsnio 2 dalies normos, savaime nereiškia, kad Kelių eismo taisyklės buvo pažeistos taip, jog būtų sukelta pavojinga situacija, tai yra kiti eismo dalyviai būtų staigiai keitę judėjimo greitį, kryptį arba ėmęsi kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti.

Apeliantas pažymi, kad teismas didžiausią dėmesį skyrė policijos pareigūnų D. J., M. K. tarnybiniams pranešimams bei policijos pareigūnų J. G., D. P. tarnybiniams pranešimams, jų paaiškinimams teismo posėdyje. Būtent minėtų pareigūnų tariamai užfiksuotų aplinkybių ir D. J. 2012 m. spalio 1 d. surašyto protokolo pagrindu T. P. vadovaujantis ATPK 124² straipsnio 1 dalimi 2012 m. spalio 26 d. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato nutarimu skirta administracinė nuobauda. Taigi, apelianto manymu, minėtų liudytojų parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, nes pareigūnai negalėjo pateikti kitokios pozicijos nei ta, kurią nurodė pirminiuose tariamą pavojingą vairavimą fiksuojančiuose dokumentuose.

Pažymi ir tai, kad teismo posėdyje apklaustų policijos pareigūnų parodymai buvo prieštaringi - pareigūnai teigia, kad konvojuodami sulaikytus asmenis jie vykdo labai svarbų ir atsakingą darbą, todėl jie negali nukrypti nei nuo maršruto, nei nuo maršruto grafiko, tačiau T. P. buvo sustabdytas. Mano, kad T. P. stabdytas ne dėl šiurkštaus Kelių eismo taisyklių pažeidimo, o dėl asmeninių pareigūnų ambicijų pažeidžiant Kelių eismo taisykles aplenkus jų automobilį.

Pasak apelianto, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad teismo posėdžio metu pareigūnai J. G. ir D. P. negalėjo atsiminti tokio svarbaus fakto, kuris iš jų priėjo prie sustabdyto T. P. automobilio, tačiau neva atsiminė, kad tikrai rodė vairuotojui tarnybinį pažymėjimą bei prisistatė. Atsižvelgiant į tai, apelianto manymu laikytina, kad teismo posėdžio metu apklaustų pareigūnų liudijimai negali būti laikomi patikimais ir užtikrintai pagrindžiančiais, kad T. P. padarė ne paprastą Kelių eismo taisyklių pažeidimą, o būtent numatytąjį ATPK 124² straipsnio 1 dalyje. Toks pareigūnų liudijimas mažų mažiausiai kelia abejones dėl nurodomų įvykio aplinkybių.

Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismas neišsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus ir teismo posėdžio metu liudijusių pareigūnų parodymų patikrinimui liudyti nekvietė kartu su jais konvojaus automobilyje važiavusios tyrėjos, nors T. P. tokį klausimą kėlė teismo posėdžio metu.

Pasak apelianto, T. P. nesutinka su ATPK 124² straipsnio 1 dalies pagrindu paskirta 800 Lt dydžio bauda su specialiosios teisės vairuoti transporto priemonę atėmimu ketveriems mėnesiams, nes ATPK 124² straipsnio 1 dalyje numatyta ir Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato paskirta administracinė nuobauda yra neteisėta ir nepagrįsta. Teismo posėdžio metu išreikšdamas savo valią dėl galimybės sumokėti visą baudos dydį, jeigu jam nebūtų atimta teisė vairuoti transporto priemonę, T. P. laikė, kad pasisako dėl ATPK 30¹ straipsnio taikymo galimybių tuo atveju, jeigu būtų pripažintas kaltu dėl ATPK 124² straipsnio 1 dalies pažeidimo. Apelianto teigimu, tai nereiškia, kad T. P. sutiko su jo elgesio kvalifikavimu pagal ATPK 124² straipsnio 1 dalį.

Be to, pasak apelianto, abejoti administracinės nuobaudos, numatytos ATPK 124² straipsnio 1 dalyje, teisėtumu verčia ir tai, kad tiek VPK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 2-osios kuopos 2-ojo būrio patrulių surašytas protokolas, tiek institucijos priimtas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje yra paremtas vien kriminalinės policijos pareigūnų J. G. ir D. P. pateikta nuomone. Minėti pareigūnai teisme neatsiminė tikslių įvykio aplinkybių, o jų pozicija dėl staigaus konvojaus automobilio stabdymo neparemta jokiais objektyviais byloje esančiais įrodymais. Apeliantas mano, kad dėl įžeistų asmeninių ambicijų (aplenkiant policijos automobilį per ištisinę kelio ženklinimo liniją) J. G. ir D. P. pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, formaliai sudarančius galimybę T. P. atžvilgiu taikyti itin griežtą ATPK 124² straipsnio 1 dalyje numatytą sankciją.

Apeliantas pažymi, kad teismai, spręsdami bylas dėl ATPK 124² straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų kvalifikavimo, yra nustatę, kad organas (pareigūnas), skiriantis administracinę nuobaudą, turi vertinti ne tik pareigūnų parodymus ir institucijos išvadas, o remtis surinktų įrodymų pakankamumo ir patikimumo taisyklėmis (apklausti liudytojus, naudotis vaizdo bei garso medžiaga, specialistų išvadomis ir kt.) (LVAT 2011 m. spalio mėn. 28 d. nutartis byloje Nr. N-575-4620-11, 2011 m. rugpjūčio mėn. 1 d. nutartis byloje Nr. N-444-1060-11, 2010 m. lapkričio mėn. 15 d. nutartis byloje Nr. N-444-7495-10).

Taigi pasak apelianto, tik konkrečioje byloje įvertinus visą bylos medžiagą, atsižvelgiant į administracinių nuobaudų taikymo tikslus, būtinybę užtikrinti teisės pažeidimo ir skiriamos už jį nuobaudos proporcingumą ir adekvatumą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų įgyvendinimą, galima nustatyti, ar yra pagrindas skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos (Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario mėn. 2 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-65-135/2012; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio mėn. 29 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 11-1373-815/2008).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad apylinkės teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, kad policijos pareigūnai apklausti kaip liudytojai buvo šališki ir suinteresuoti, kad teismas rėmėsi tik policijos pareigūnų nuomone, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Be to, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad viena iš priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas. Teismas, priimdamas nutarimą, privalo konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos, kurios nenustatytos ir kokiais įrodymais tai grindžiama. Pagal ATPK 256 straipsnio nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone (ATPK 257 str.). Iš paminėtų teisės normų išplaukia, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio nuostatų taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir remdamasis tuo daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino laikydamasis proceso įstatymų reikalavimų. Teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad T. P. padarė jam inkriminuotus ATPK 124² straipsnio 1 dalyje, 124¹ straipsnio 2 dalyje, 124¹ straipsnio 3 dalyje, numatytus administracinius teisės pažeidimus. Jo kaltę patvirtina administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti įrodymai: administracinio teisės pažeidimo protokolas, policijos pareigūnų D. J., J. G., D. P. 2012-10-01 tarnybiniai pranešimai; apylinkės teismo posėdžio metu liudytojų J. G.; D. P. duoti parodymai; įvykio vietos fotonuotrauka ir žemėlapis.

Apylinkės teismo posėdžio metu liudytoju apklausiami policijos pareigūnai J. G. ir D. P. parodė, kad tarnybiniu automobiliu tik išvažiavo iš (duomenys neskelbtini) policijos komisariato ir važiavo (duomenys neskelbtini) gatve Vilniuje į teismą, konvojavo tris asmenis. Važiavo tarnybiniu policijos ženklais pažymėtu specialiu, prailgintu, praaukštintu ir sutvirtintu, sulaikytiems asmenims konvojuoti skirtu, todėl sunkiu, 13 vietų autobusu „Fiat Ducato“, kurį vairavo J. G.. Kartu sulaikytus asmenis konvojavo D. P. ir tyrėja, kuri važiuojant automobilyje sklaidė bylą, ją tikrino, kad būtų paruošta teismui. Važiavo 30-40 km/h greičiu, greičiausiai galėjo važiuoti iki 50 km/h. Važiavo tokiu greičiu, kokiu greičiu važiavo automobiliai prieš juos, tai yra jie važiavo eismo srauto judėjimo greičiu, tikrai ne lėčiau, nes laiku turėjo nuvykti į teismą. Eismas jų judėjimo kryptimi buvo didelis, priekyje važiavo automobilių kolona tiek, kiek to su vingiu į dešinę kelio atkarpoje buvo matomumas, kuris buvo apie 20-30 m. Jie važiavo iš paskos kito automobilio saugiu apie 2,5 m atstumu. Staiga dideliu greičiu ir greitai, kirsdamas plačią ištisinę kelio ženklinimo liniją, išvažiuodamas į priešpriešinę tik maršrutiniams automobiliams skirtą juostą, juos aplenkė automobilis „Mini Cooper“ ir užvažiavęs už jų automobilio staiga pristabdė. Tai pamatęs J. G. buvo priverstas stipriai stabdyti jo vairuojamą sunkų automobilį, kad neatsitrenktų į prieš juos staiga užvažiavusį automobilį „Mini Cooper“. Lenkdamas jų didelį ir platų policijos autobusą tame kelio ruože kur yra posūkis, automobilio „Mini Cooper“ vairuotojas neturėjo galimybės matyti priešpriešais atvažiuojančių automobilių, todėl labai rizikavo savo gyvybe, o staiga užvažiavęs prieš jų automobilį sukėlė realią grėsmę ir jų, bei konvojuojamų asmenų sveikatai, o gal ir gyvybei. Konvojuodami sulaikytus asmenis jie vykdo labai svarbų ir atsakingą darbą, todėl jie negali nukrypti nei nuo maršruto, nei nuo maršruto grafiko, laiko, todėl į galimai matomus smulkius Kelių eismo taisyklių pažeidimus paprastai nereaguoja. Tačiau šiuo atveju matydami labai grubų ir pavojingą vairavimą, keliantį grėsmę jiems ir eismo saugumui, ir tokią pavojingą situaciją, kada J. G. turėjo staigiai stabdyti, siekdamas užtikrinti savo ir kitų kartu važiavusių ir konvojuojamų žmonių saugumą, jie negalėjo nereaguoti į automobilio „Mini Cooper“ vairuotojo elgesį, todėl įjungę tarnybinio automobilio švyturėlius sustabdė šį automobilį. Liudytojai tiksliai neprisiminė, kuris pirmas nuėjo prie „Mini Cooper“ vairuotojo, tačiau kategoriškai patvirtino, kad būdami kriminalinės policijos pareigūnai ir šiuo atveju nevilkėdami tarnybinės uniformos priėję prie vairuotojo prisistatė, parodė tarnybinius pažymėjimus, nes tai jiems yra įprastas veiksmas atliekamas vykdant tarnybines pareigas, ir vairuotojui paaiškino, kodėl jis buvo sustabdytas. Be to J. G. akivaizdžiai matomoje vietoje ant krūtinės buvo pasikabinęs policijos ženklą. Automobilio „Mini Cooper“ vairuotojas stabdomas iš karto sustojo, ir jam didesnių paaiškinimų nereikėjo, jis pats suprato ir pripažino, kad padarė pažeidimą, jis elgėsi mandagiai, su juo jokio konflikto nebuvo. Vairuotojas nurodė, jog manė, kad automobilius stabdyti gali tik Kelių policijos pareigūnai, bei paminėjo, kad taip pasielgė, jog labai skuba. Jie dėl sustabdyto vairuotojo iškvietė Kelių policijos ekipažą ir stovėdami kartu su sustabdyto automobilio vairuotoju sulaukė atvykusių Kelių policijos pareigūnų. Prieš automobilio „Mini Cooper“ vairuotoją nusiteikę tikrai nėra, o jį sustabdė, todėl, kad tai padaryti privalėjo vykdydami savo tarnybines pareigas.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti policijos pareigūnų, apylinkės teismo posėdžio metu įspėtų dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, kaip liudytojais apklaustų J. G. ir D. P. duotais parodymais, kuriais jie patvirtino 2012-10-01 jų pačių ir policijos pareigūno D. J. tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes. Apelianto nurodyti liudytojų J. G. ir D. P. parodymų prieštaravimai nėra esminiai ir nesudaro pagrindo minėtų liudytojų parodymų laikyti nepagrįstais, ar paneigiančiais administracinių teisės pažeidimų padarymo aplinkybes. Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra numatyta pareiga policijos pareigūnams gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba patiems būnant įvykio liudininkams, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Taigi šiuo atveju policijos pareigūnai vykdė jiems įstatyme pavestą pareigą ir toks teisėtas policijos pareigūnų negali būti laikomas kaip jų suinteresuotumas nubausti administracinėn patrauktą asmenį ar jų ambicijų įžeidimu. Nei T. P., nei policijos pareigūnai nenurodė, kad T. P. ir policijos pareigūnai yra pažįstami, turėjo tarpusavio konfliktų ar kitų aplinkybių, sudarančių pagrindą laikyti policijos pareigūnus suinteresuotus nepagrįstai administracinėn atsakomybėn patraukti T. P., todėl apeliacinio skundo argumentai dėl policijos pareigūnų šališkumo ir suinteresuotumo atmestini kaip nepagrįsti. Tai, kad nebuvo kviesta liudyti kartu J. G. ir D. P. konvojaus automobilyje važiavusi tyrėja, nelaikytina proceso pažeidimu, kadangi liudytojai, parodė, jog tyrėja įvykio aplinkybių nematė ir apie jas nieko papasakoti negali, todėl nerašė ir tarnybinio pranešimo, o byloje surinkta pakankamai duomenų apie įvykio aplinkybes.

ATPK 124² straipsnio 1 dalyje numatyta, kad transporto priemonių vairavimas, vienu metu ar paeiliui padarant kelis eismo taisyklių pažeidimus, keliančius grėsmę eismo saugumui, taip pat Kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs pavojingą situaciją, tai yra privertęs kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti, užtraukia baudą vairuotojams nuo keturių šimtų iki aštuonių šimtų litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trijų iki šešių mėnesių.

Apeliaciniame skunde iš esmė ginčijama ATPK 124² straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtis T. P. veiksmuose. ATPK 124² straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis teisės pažeidimas gali būti padaromas alternatyviais veiksmais t. y. vairuojant transporto priemonę, vienu metu ar paeiliui padarant kelis eismo taisyklių pažeidimus, keliančius grėsmę eismo saugumui, arba padarant Kelių eismo taisyklių pažeidimą, kuri sukelia pavojingą situaciją, tai yra priverčia kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti.

Nagrinėjamu atveju apylinkės teismo posėdžio metu liudytojai, policijos pareigūnai J. G. ir D. P. parodė, kad dėl T. P. vairuojamo automobilio „Mini Cooper“ lenkimo manevro ir persirikiavimo priešais J. G. vairuojamą tarnybinį automobilį „Fiat Ducato“, J. G. buvo priverstas staigiai stabdyti (staigiai keisti judėjimo greitį), taip sudarydamas pavojingą situaciją, sukėlusią grėsmę eismo dalyvių saugumui. Taigi aukščiau išdėstytų įrodymų visuma tik patvirtina, kad T. P. padarė ATPK 124² straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą.

Administracine tvarka nubausto T. P. atstovas advokatas T. B. apeliaciniu skundu prašo tuo atveju, jeigu būtų priimtas T. P. nepalankus sprendimas dėl ATPK 124² straipsnio 1 dalies pažeidimo, T. P. taikyti švelnesnę nei įstatymo numatyta administracinę nuobaudą.

Galimybę skirti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta straipsnio sankcijoje, arba jos neskirti numato ATPK 30¹ straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, atsižvelgiant į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali būti skiriama mažesnė nuobauda, nei sankcijoje numatyta minimali, arba švelnesnė nuobauda, nei numatyta sankcijoje, arba administracinė nuobauda gali būti visai neskiriama. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje, taip pat ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas administracinėje byloje Nr. 2AT-4-2011 pažymėjo, kad administracinė nuobauda, taikant ATPK 30¹ straipsnį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius kompleksą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, daro išvadą, kad šioje byloje nėra nustatyta ypatingų ar išskirtinių aplinkybių komplekso, kuriuo remiantis būtų galima taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atsakomybę sunkinančių aplinkybių buvimas paprastai užkerta kelią švelnesnės administracinės nuobaudos, nei numatytoji sankcijoje, taikymą.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad T. P. yra pakankamai jauno amžiaus, tačiau administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus baustas 10 kartų, turi 1 galiojančią administracinę nuobaudą, kas laikytina jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (ATPK 32 str. 1 d. 5 p.), kad jam taikytas ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas, daro išvadą, kad T. P. yra linkęs nesilaikyti Kelių eismo taisyklių, anksčiau jam paskirtos ir taikytos administracinės nuobaudos nepasiekė joms keliamų tikslų ir T. P. toliau daro administracinius teisės pažeidimus. Taip pat įvertina ir tai, kad T. P. padaryti pažeidimai sukėlė realų pavojų eismo saugumui ir eismo dalyvių turtui, sveikatai bei gyvybei, todėl jo padarytas pažeidimas vertintinas kaip itin pavojingas. Aplinkybės, jog T. P. dirba (nors byloje tai patvirtinančių dokumentų nėra), ir netekęs teisės vairuoti gali prarasti darbą, savaime nesudaro pagrindo netaikyti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, kadangi administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens darbas, siejamas su poreikiu vairuoti transporto priemones, savaime nepripažįstamas ypatinga aplinkybe, turinčia lemti išskirtinai švelnios nuobaudos taikymą ir nesuteikia jokio esminio prioriteto, svarstant administracinės atsakomybės švelninimą (žr., pvz., administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. N1–1378/2007, Nr. N63?940/2010). Vairuotojas turi numatyti galimas pasekmes, kilsiančias jam dėl pažeidimo darymo, todėl turi prisiimti ir neigiamas tokio veikimo pasekmes.

Administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 straipsnis). Taigi, administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Vien tik simbolinės, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Tai, kad T. P. pablogino savo padėtį yra tik netinkamo jo paties elgesio, nenoro laikytis visuomenėje nustatytų normų, rezultatas.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas, priimdamas 2012 m. gruodžio 14 d. nutartį T. P. administracinio teisės pažeidimo byloje, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurios keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

T. P. atstovo advokato T. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Palikti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.