Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Martinavičiaus, Jarūnės Sedalienės ir Virginijaus Stankevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Jolantai Miežienei,

nedalyvaujant pareiškėjui A. S.,

nedalyvaujant atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą ir patikslintus skundus dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. 2.5-(NTP-2)-17-N-1936-21459 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“ panaikinimo.

Teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. S. kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. 2.5-(NTP-2)-17-N-1936-21459 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“.

Pareiškėjo skunde ir patikslintuose skunduose nurodoma, kad advokatei nepateikė jokių naujų įrodymų, susijusių su sodybos praradimu, nes ji jų nepriėmė. Taip pat nurodoma, kad tik skirtos advokatės dėka atimta sodyba, nes neturėjo jokios gynybos, negalėjo apsiginti nuo nusikaltėliškų antstolės ir teismo veiksmų. Daugiau kaip dešimt kartų važiavo į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyrių, mokėjo pinigus už mašinos pastatymą, prarado daug laiko ir kantrybės. Prašo panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. 2.5-(NTP-2)-17-N-1936-21459 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“.

Atsakovės Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus atsiliepime (b. l. 41–45) nurodoma, kad VGTPT 2017 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 2.5-(NTP-2)-17-T-l936-11539 suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl nekilnojamojo turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, parengiant procesinius dokumentus bei atstovaujant pareiškėjo interesus pirmos instancijos teisme, valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Atsižvelgiant į pareiškėjo 2017 m. gegužės 23 d. prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą (reg. Nr. 2.5)STP-1-1936) išreikštą pageidavimą, antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtas advokatas Z. B.. 2017 m. birželio 27 d. gautas advokato Z. B. pranešimas (reg. Nr. (2.5)NO-1-6418), kuriuo advokatas informavo, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal Šiaulių skyriaus 2017 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 2.5-(NTP-2)-17-T-1936-11539 yra neperspektyvus ir suteiktos antrinės teisinės pagalbos teikimas, vadovaujantis Įstatymo 23 str. 1 d. 8 p,. pareiškėjui turi būti nutrauktas. Atsižvelgiant į tai, kad VGTPT susipažinusi su advokato Z. B. pranešimu, jame išdėstytais argumentais ir faktais, negalėjo daryti vienareikšmės išvados, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti pagal įstatymų reikalavimus atitinkančius teismui teiktinus procesinius dokumentus, 2017 m. liepos 4 d. raštu reg. Nr. (2.5)NO-2-5096, atsisakė pareiškėjui nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą. 2017 m. liepos 17 d. gautas pareiškėjo prašymas pakeisti 2017 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 2.5-(NTP-2)-17-T-1936-1153 paskirtąjį advokatą Z. B. advokate D. L.-M., kadangi advokatas Z. B. atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą. VGTPT, atlikdama advokato keitimo procedūrą, 2017 m. liepos 20 d. raštu, reg. Nr. (2.5)NO-2-5518 kreipėsi į advokatą Z. B., prašydama paaiškinti pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. 2017 m. liepos 21 d. gautas advokato Z. B. paaiškinimas (reg. Nr. (2.5)NO-l-7162). VGTPT atlikusi advokato Z. B. pateiktame paaiškinime aplinkybių vertinimą bei siekdama išvengti konflikto su pareiškėju, 2017 m. liepos 27 d. sprendimu 2.5(NTP-2)-17-P-1936-14649 nusprendė pakeisti paskirtąjį advokatą į pareiškėjo pageidaujamą advokatę D. L.-M. 2017 m. spalio 18 d. gautas advokatės D. L.-M. pranešimas (reg. (2.5)NO-1-9595), kuriame advokatė nurodė, jog atstovavimas byloje yra neperspektyvus. VGTPT, įvertinusi advokatės D. L.-M. pranešime nurodytus argumentus ir motyvus bei nustačiusi, kad tolimesnis antrinės teisinės pagalbos teikimas byloje yra neperspektyvus, vadovaudamasi Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. 2.5-(NTP-2)-17-N-1936-21459 nutraukė pareiškėjui A. S. antrinės teisinės pagalbos teikimą civilinėje byloje dėl nekilnojamojo turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Antrinę teisinę pagalbą teikti pareiškėjui paskirtas advokatas, išsamiai išnagrinėjęs pareiškėjo reikalavimus ir su jais susijusias aplinkybes, vykdydamas sutartyje dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nustatytą pareigą, informuoja Tarnybą apie aplinkybes, kurios yra pagrindas Tarnybai spręsti klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo. Vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 3 dalimi „sprendimą nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą priima tarnyba <...> Jeigu pareiškėjas pagal tarnybos sprendimą turi apmokėti 50 arba 75 procentus antrinės teisinės pagalbos išlaidų, sprendime, nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą nurodoma mokėtina antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma, sąskaita, į kurią ši suma turi būti sumokėta, ir mokėjimo terminas. Si suma turi būti sumokėta per 19 straipsnio 3 dalyje nurodytą terminą.“ Įstatymo 23 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu pareiškėjas pagal tarnybos sprendimą turi apmokėti 50 arba 75 procentus antrinės teisinės pagalbos išlaidų, sprendime nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą nurodoma mokėtina antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma, Tarnyba apskaičiuoja asmens, kuriam buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, mokėtiną sumą už suteiktą antrinę teisinę pagalbą, iš antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio atėmusi valstybės garantuojamą ir apmokamą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (Antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo rekomendacijų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. IR-176 „Dėl Antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo rekomendacijų patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2015 m. liepos 7 d. įsakymo Nr. IR-183 redakcija) (toliau - Rekomendacijos) 13 punktas). Kai antrinė teisinė pagalba buvo teikiama nuolat antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato, antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis apskaičiuojamas faktinį antrinės teisinės pagalbos teikimo laiką dauginant iš vienos profesinio darbo valandos užmokesčio dydžio, prie gautos sumos pridedant antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas. Taisyklių 3.1 punktas Faktinį antrinės teisinės pagalbos teikimo laiką apibrėžia taip: „Faktinis antrinės teisinės pagalbos teikimo laikas - advokato procesiniams veiksmams atlikti skirtas laikas (laikas, skirtas konsultacijoms teikti, su bylos medžiaga susipažinti, pasirengti nagrinėti bylą, įrodymams rinkti, procesiniams dokumentams rengti, dalyvauti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas, institucijų posėdžiuose, dalyvauti teismo posėdžiuose), pagalbiniams veiksmams atlikti skirtas laikas (laikas, skirtas pranešimams apie antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimą ar pabaigimą rengti, išvadoms dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ar neteiktino rengti, prašymams apskaičiuoti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydį rengti, taip pat laikas, skirtas laukti teisminėse ir kitose institucijose, kuriose atliekami procesiniai veiksmai, kai šie veiksmai pradedami vėliau, nei numatyta) ir kelionei į antrinės teisinės pagalbos teikimo ar procesinių veiksmų atlikimo vietą ir atgal skirtas laikas.“ Vienos profesinio darbo valandos užmokesčio dydis nustatytas Už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir taikinamąjį tarpininkavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 „Dėl Už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir taikinamąjį tarpininkavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau -Taisyklės), 6 punkte, kuriame nurodyta, kad vienos profesinio darbo valandos užmokesčio dydis (toliau - UBD) yra 11,58 Eur, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutarimu Nr. 702 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. balandžio 13 d. nutarimo Nr. 364 „Dėl Už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir taikinamąjį tarpininkavimą mokamo mokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo, nustatytas 13 eurų UBD. Advokatas Z. B. Tarnybai pateiktose ataskaitose nurodė, kad teikiant antrinę teisinę pagalbą A. S., pagal Tarnybos 2017 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 2.5(NTP-2)-17-T-1936-11539 asmens konsultacijai ir įrodymų rinkimui 2017 m. birželio 16 d. skyrė 3 val., 2016 m. birželio 20 d. - 1 val. 30 min., 2017 m. liepos 7 d. - 1 val. Viso advokatas, antrinės teisinės pagalbos teikimui skyrė 5 val. 30 min. Advokatė D. L.-M. Tarnybai pateiktose ataskaitose nurodė, kad teikiant antrinę teisinę pagalbą A. S., pagal Tarnybos 2017 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 2.5(NTP-2)-17-1936-14649, procesinių dokumentų analizei 2017 m. liepos 27 d. skyrė 30 min., 2017 m. rugpjūčio 8 d. skyrė 30 min.; 2017 m. spalio 13 d. skyrė 3 val., pareiškėjo konsultacijai 2017 m. rugpjūčio 7 d. skyrė 1 val. 30 min., dokumentų rengimui 2017 m. spalio 17 d. skyrė 1 val. 30 min. ir 2017 m. spalio 18 d. skyrė 1 val. 45 min. Viso advokatė antrinės teisinės pagalbos teikimui skyrė 8 val. 45 min. Viso antrinės teisinės pagalbos teikimui advokatai skyrė 14 val. 15 min., kas, vadovaujantis Taisyklių 4 punktu, sudaro 173,89 Eur valstybės patirtų išlaidų už antrinės teisinės pagalbos teikimą (vienas šimtas septyniasdešimt trys eurai 89 ct). Iš jų 50 procentų išlaidų sudaro 86,95 EUR (aštuoniasdešimt šeši eurai 95 ct). Ši suma buvo apskaičiuota įvertinus tai, kad advokatai antrinės teisinės pagalbos teikimui iki 2017 m. rugsėjo 1 d. skyrė 7 val. 45 min., kuomet 1 UBD sudarė 11,58 Eur, ir 6 val. skyrė po 2017 m. rugsėjo l d., kuomet 1 UBD sudarė 13 Eur. Advokatai papildomų antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų teikdami antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui A. S. nepatyrė. Antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas sudaro ne tik advokato taktiškai sugaištas laikas rengiant procesinius dokumentus ir atstovaujant pareiškėjo interesus teisme, bet taip pat ir susipažinimas su pateiktais dokumentais, pareiškėjo žodinės konsultacijos, pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo ir bylos perspektyvumo analizė, teisės normų, reikalingų procesiniams dokumentams paruošti, analizė, teismų praktikos analizė, kliento supažindinimas su parengtu dokumentu, susipažinimas su byla, įrodymų rinkimas ir kt. Kiekvienu konkrečiu atveju skaičiuojant faktiškai sugaištą laiką teikiant antrinę teisinę pagalbą konkrečiam asmeniui konkrečioje byloje yra vertinami advokato Tarnybai pateikti duomenys apie teiktą antrinę teisinę pagalbą iš kurių matyti, kiek laiko, kokiam veiksmui, kokioje byloje, su kokiu pareiškėju faktiškai sugaišo advokatas. Kaip ir šiuo atveju, tiek advokatas Z. B., tiek ir advokatė D. L.-M. analizavo turimus duomenis, domėjosi ir vertino situaciją bei pateikė Tarnybai pranešimus, kuriuose advokatai paaiškino susidariusią situaciją, bylos tolimesnės eigos perspektyvas ir išsamiai išdėstė aplinkybes, dėl kurių, antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui A. S. yra neperspektyvus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad advokatas, būdamas profesionalu teisinėje srityje, teikdamas teisines paslaugas, sprendžia, kada ir kokių procesinių veiksmų atlikimas leis efektyviausiai ginti atstovaujamojo interesus. Advokatas gavęs Tarnybos sprendimą, ne tik rengia procesinius dokumentus bei atstovauja asmenų, kuriems paskirta teisinė pagalba, interesus, bet taip pat vertina ir analizuoja susiklosčiusią faktinę ir teisinę situaciją, numato galimą būsimo ieškinio ar skundo dalyką ir pagrindą, sprendžia apie ieškinio ar skundo teisines perspektyvas. Advokatas, kaip profesionalus teisininkas, įvertina, kokia bylos vedimo pasirinkta pozicija sudarytų prielaidas pasiekti maksimaliausių rezultatų ginant atstovaujamojo interesus. Norėtų pažymėti, kad ne visada teisiniu aspektu pareiškėjų pageidavimai gali būti įvykdomi kaip to norėtų pareiškėjai ir kaip jie įsivaizduoja būsimos bylos perspektyvas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Tarnybos nuomone, aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su advokatų išsakyta pozicija, negali būti laikoma pagrindu, kad pareiškėjui nebuvo suteikta antrinė teisinė pagalba. Tarnybos nuomone, VGTPT pagrįstai įvertino nuolat antrinę teisinę pagalbą telkiančių advokatų D. L.-M. ir Z. B. pateiktus duomenis 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. 2.5-(NTP-2)-17-N-1936-21459 nutraukdama pareiškėjui A. S. antrinės teisinės pagalbos teikimą nurodė mokėtiną antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų sumą ir įpareigojo ją apmokėti. Pareiškėjas reikalauja sumokėti už 12 kartų važiuotą atstumą iš Radviliškio į Šiaulių „pagalbos tarnybą“ teirautis, kodėl negauna pagalbos. VGTPT nėra sukaupusi duomenų, kokius atstumus Pareiškėjas važiavo ir kiek kartų buvo atvykęs i Šiaulių skyrių. VGTPT nėra atsakinga už pareiškėjo patirtas išlaidas važinėjant į Šiaulius. Pareiškėjas prašymų apmokėti kelionės išlaidas į Šiaulius nebuvo pateikęs anksčiau, prie skundo nėra tokį reikalavimą pagrindžiančių dokumentų. Pareiškėjas reikalauja atsiskaityti su Pareiškėju ir jo „sūnumi už prarastą sodybą ir jos dvidešimt metų puoselėjimą, už sunaikintus ir kankintus gyvūnus“. VGTPT nėra atsakinga už pareiškėjui, jo sūnui ar gyvūnams kilusias pasekmes. Pareiškėjas nepateikė priežastinio ryšio tarp VGTPT veiksmų ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Panaikinus ginčijamą sprendimą, būtų apsunkintas papildoma pinigine našta pats pareiškėjas, tokiu būdu sukuriant jam dar didesnę piniginę naštą prieš VGTPT nei šiuo metu yra. Būtų sukurta advokatui pareiga toliau teikti antrinę teisinę pagalbą, dėl ko, būtų gauta trečia išvada dėl bylos neperspektyvumo, advokatui sugaišus papildomai laiko teikiant teisinę pagalbą VGTPT patirtų papildomų išlaidų, dėl ko pareiškėjas turėtų sumokėti tarnybai dar didesnę pinigų sumą nei šiuo metu numatyta. Pareiškėjas savo skunde nenurodo teisinių pagrindų panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. 2.5-(NTP-2)-17-pN-1936-21459. Pareiškėjas savo skunde nenurodo ir sprendime nurodytos pareiškėjo mokėtinos sumos dydžio sumažinimo pagrindų. Mano, kad yra galimybė sudaryti taikos sutartį šioje byloje, jeigu pareiškėjas pateiktų siūlymą išmokėti skolą dalimis, būtų ją galima išdėstyti per šalims priimtiną laikotarpį.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo A. S. skundas ir patikslinti skundai netenkintini.

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. 2.5-(NTP-2)-17-N-1936-21459 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsakovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 9 straipsnio 3 dalimi, 18 straipsnio 2, 4 dalimis, nusprendė nutraukti pareiškėjui A. S. 2017 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 2.5-(NTP-2)-17-T-1936-11539 skirtos antrinės teisinės pagalbos teikimą.

Pareiškėjas 2017 m. gegužės 23 d. pateikė prašymą atsakovei suteikti antrinę teisinę pagalbą (b. l. 46-50) dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – teisinės registracijos VĮ „Registrų centras“ tinkamo atlikimo bei nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą – sodybą, nustatymo, nes dėl VĮ „Registrų centras“ kaltės nebuvo įregistruotas paraiškėjo iš varžytinių įsigytas turtas.

Skundžiamas aktas priimtas atsižvelgiant į Šiaulių antrinės teisinės pagalbos advokatų kontoros advokatės D. L. – M. 2017 m. spalio 18 d. pranešimą Nr. 17/178 (b. l. 66-68). Pranešime nurodoma, kad šios teisinės pagalbos teikimo sprendimo pagrindu klientas siekia tuos pačius klausimus išspręsti ypatingosios teisenos tvarka, tačiau kaip jau minėta, jeigu dėl kliento reikalavimų negali atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti asmenų subjektinės teisės ir pareigos, tuomet pastarosios teismine tvarka nenustatinėjamos. Pažymėtina, kad CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Pagal šį punktą negali būti patvirtinamas pastato, žemės ar miško valdymo faktas, nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas bei pripažinimas bešeimininkiu (CPK 524 straipsnis). Pastato valdymo nuosavybės teise faktas gali būti nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas buvo įstatymų nustatyta tvarka pagrindu (pagal sandorį, paveldėjimo, statybos būdu ir t. t.) įgijęs nuosavybės teisę; 2) pareiškėjas turėjo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie yra dingę. Pagal kliento pateiktus duomenis bei šiame rašte aptartose bylose konstatuotus duomenis, klientas turto nebuvo įregistravęs, kas buvo būtina sąlyga siekiant įgyti turtą nuosavybes teise. Registravimo pareigos nevykdymas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo nutartį darė negaliojančia. Klientas pateikia savo atstovui rašytinius duomenis, kuriais remiantis juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo bylos kėlimas yra negalimas, nes klientas pateikia duomenis apie tai, kad nuosavybės teise turto niekada nebuvo įgijęs, todėl ir juridinio fakto nustatymas yra negalimas. Šioje konkrečioje situacijoje klientas yra praleidęs visus terminus tiek dėl daiktinių teisių įregistravimo (ką yra nustatę teismai ir atsisakė terminus atnaujinti), tiek dėl žalos prašymo iš Registrų centro, kadangi remiantis kliento pateiktais duomenimis būtent ši įstaiga nevykdė jo prašymo įregistruoti sandorio, tačiau, pažymėtina, kad ši kliento versija yra nepagrįsta dėl to, kad prieš tai minėtų civilinių bylų metu klientas įrodinėjo, kad jis neregistravo nes nežinojo, o taip pat dėl to, kad tam neturėjo lėšų, tad realiai, šiuo metu kliento reikalavimų kėlimas yra ne tik neperspektyvus, tačiau ir negalimas, ko pasėkoje prašo spręsti klausimą dėl teisinės pagalbos nutraukimo klientui A. S.. Iš to kas nurodyta, klientas dėl įstatymų nežinojimo ir / ar aplaidumo prarado galimybę tiek ginčo, tiek ypatingosios teisenos tvarka įrodyti daiktinių teisių turėjimą bei įregistruoti nuosavybes teises, ko pasėkoje VGTPT turi imtis priemonių siekiant užkirsti kelią neperspektyvių reikalavimų kėlimui, o tuo pačiu ir papildomų kliento išlaidų atsiradimui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2482-575/2016 pažymima, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, kuriame apibrėžta, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Tačiau teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teisimo 2015 m. sausio 21 d. nutartyje nurodyta Nr. A-1115-575/2015, jog neabejotina, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą. Tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (žr., pvz., LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-714/2007 ir kt.). Pastarosios sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, esant skundui, tikrintinas teismo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, spręsdama dėl teisinės pagalbos pareiškėjui suteikimo ir dėl jos nutraukimo, turi teisę atlikti pirminį pareiškėjo reikalavimų vertinimą. Vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu bei susiformavusia teismų praktika, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turi teisę ir pareigą atlikti vertinimą ne tik tuo aspektu, ar yra pakankamai prielaidų kreiptis į teismą, bet ir siekiant nustatyti, ar pareiškėjo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, reikalavimas bus patenkintas teisme (bus pasiektas siekiamas rezultatas). Todėl darytina išvada, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, vertindama pareiškėjo reikalavimo ginti materialiąją teisę pagrįstumą, neperžengia įstatymų jai nustatytų ribų. Įstatymų leidėjas tokią pareigą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboms nustatė ne tik siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, bet ir numatydamas tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti ne visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, o tik tokių, kuriems tokia pagalba būtiniausia (žr., pvz., LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-714/2007, 2011 m. kovo mėn. 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-2853/2011, 2011 m. gegužės mėn. 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-684/2011 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. nutartyje A556-209/2013 nurodyta, kad atstovavimo byloje perspektyvumas VGTPĮ taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų kontekste. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas atstovavimo byloje perspektyvumo vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Informacija apie atstovavimo, kai yra priimtas sprendimas teikti antrinę teisinę pagalbą, neperspektyvumą paprastai gaunama iš advokato, teikiančio antrinę teisinę pagalbą, pranešimų (VGTPĮ 23 str. 2 d.), taip pat iš teismų priimtų procesinių sprendimų, asmens, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, paaiškinimų ir kt. Antrinės teisinės pagalbos teikimas, remiantis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu, gali būti nutrauktas, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas siekiamas rezultatas).

Atsakovo sprendime ir advokatų pranešimuose nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-694/2013 (kurioje kasacinį skundą pateikė pareiškėjas) nurodoma, kad šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. sprendimu buvo atkurta Radviliškio rajono apylinkės teismo prarasta vykdomoji byla Nr. 1369, kurioje pareiškėjas 1997 m. gegužės 8 d. per Radviliškio rajono apylinkės teismo antstolius iš viešųjų varžytynių pagal turto pardavimo iš varžytynių aktą nusipirko sodybą: gyvenamąjį namą (unikalus Nr.7197-0028-4016) su priklausiniais Radviliškio rajone. Įsiteisėjęs teismo sprendimas patvirtina tą faktą, kad ieškovas A. S. 1997 m. gegužės 8 d. varžytynių metu nusipirko gyvenamąjį namą su priklausiniais. Turto pardavimo iš varžytynių akte buvo nurodyta, kad šis aktas prilyginamas notariškai patvirtintai pirkimo–pardavimo sutarčiai, o jo nuorašai yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas, nustatyta tvarka registruojant pirkimo–pardavimo sutartį. Nekilnojamojo turto perleidimo momentu galiojusio 1964 m. CK 255 straipsnyje buvo nustatyta, kad nekilnojamojo turto įgijimo sutartis atitinkamoje registravimo įstaigoje privalėjo būti įregistruota per tris mėnesius, o šios registravimo pareigos nevykdymas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį daro negaliojančią. Byloje nustatyta, kad ieškovas neįregistravo pastatų įgijimo sutarties Nekilnojamojo turto registre, neužbaigė šio sandorio sudarymo įstatyme nustatyta forma, todėl neįgijo nuosavybės teisių į ginčo pastatus. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu pagal sandorio sudarymo momentu galiojusį įstatymą sandoriui buvo nustatyta privaloma teisinė registracija, bet jis per įstatymo nustatytą terminą nebuvo įregistruotas, tai toks sandoris negalioja, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių praleistą įregistravimo terminą atnaujina teismas. Sandorio sudarymo momentu galiojusio įstatymo – 1964 m. CK 255 straipsnio, taikytino šioje byloje, reikalavimų ieškovas neįvykdė iki 2000 m. CK įsigaliojimo, ir šis terminas naujojo kodekso įsigaliojimo momentu jau buvo pasibaigęs, taigi toks sandoris negalioja. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad teismai padarė pagrįstą išvadą, kad, ieškovui neįregistravus nuosavybės teisės į pastatą, taigi jam netapus turto savininku, L. S. ir R. S. yra sąžiningi nekilnojamojo turto įgijėjai ir pripažinti jų sudarytų pirkimo–pardavimo sandorių negaliojančiais nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo pripažinti ir atsakovės L. M. ir Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2009 m. balandžio 6 d. sudarytą 0,3583 ha žemės sklypo, esančio Radviliškio r., Šeduvos seniūnijoje, duomenys neskelbtini, pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia, nes, ją sudarant, nė viena iš šalių įstatymų nepažeidė. Pažymėtina, kad teismai laikėsi kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos šios kategorijos bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. M. v. S. I., bylos Nr. 3K-3-404/2012). Teisėjų kolegija, vertindama ieškovo prašymo atnaujinti praleistą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties įregistravimo terminą atmetimo pagrįstumą, sprendžia, kad teismai neturėjo teisinio pagrindo šį ieškovo prašymą tenkinti. Dėl to, kas nurodyta, kasacinis skundas atmestinas, o Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 25 d. nutartis ir Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimas paliktini nepakeisti.

Atsižvelgiant į pareiškėjo suformuotą prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, svarbu atkreipti dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 30 d. nutartyje Nr. 3K-3-451/2007 teisėjų kolegija pažymėjo, kad teisinės registracijos santykis su nuosavybės teisių atsiradimu-teisinio reguliavimo ir šio reguliavimo aiškinimo bei taikymo dalykas, bet ne aplinkybė, kuri pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktą bei CPK 445 straipsnį šiuo atveju galėtų sudaryti prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto įrodinėjimo turinį. Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas negali būti laikomas teisinių instrumentu teisinio reguliavimo aiškinimo ir taikymo klausimams išspręsti.

Taip pat svarbu pažymėti, kad pastato valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: pirma, pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); antra, nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; trečia, nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; ketvirta, nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Interbolis“ v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-155/2010). Taigi bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Teismui nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas yra laikomas daikto savininku ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo praeityje, t. y. teismo sprendimu patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal UAB „Linos namai“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-543/2010).

Taigi, kaip teisingai nurodo atsakovas, šiuo atveju pareiškėjas iš esmės siekia inicijuoti procesą dėl kitoje civilinėje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų, kurie yra prejudiciniai, įvertinimo iš naujo. Kaip jau buvo minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-694/2013 nurodoma, kad ieškovui neįregistravus nuosavybės teisės į pastatą, taigi jam netapus turto savininku, L. S. ir R. S. yra sąžiningi nekilnojamojo turto įgijėjai ir pripažinti jų sudarytų pirkimo–pardavimo sandorių negaliojančiais nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo pripažinti ir atsakovės L. M. ir Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2009 m. balandžio 6 d. sudarytą 0,3583 ha žemės sklypo, esančio Radviliškio r., Šeduvos seniūnijoje, pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia, nes, ją sudarant, nė viena iš šalių įstatymų nepažeidė. Pažymėtina, kad bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Pareiškėjui A. S. netapus savininku, bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo inicijavimas negali būti laikytinas perspektyviu.

Darytina išvada, kad atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto kontekste pasisakydamas dėl galėjimo kreiptis į teismą remiantis CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktu, neperžengė kompetencijos ir sprendžiamo klausimo ribų, kadangi toks preliminarus vertinimas, atitinkantis VGTPĮ siekiamus tikslus, nesietinas su ginčo sprendimu iš esmės ir yra reikšmingas tik sprendžiant dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos nutraukimo bei neturi įtakos aplinkybių vertinimui civilinėje byloje. Atsakovas išsamiai išnagrinėjo tolesnes ginčo tęsimo juridines galimybes ir dėl to galinčias kilti juridines pasekmes, t. y. tinkamai pagrindė kodėl atstovavimas byloje neperspektyvus. Taip pat iš ginčijamo sprendimo matyti, jog nagrinėjamu atveju Tarnyba, priimdama sprendimą, įvertino tiek pareiškėjo, tiek advokatų pateiktą informaciją, dokumentus bei kitą medžiagą, ir, savarankiškai išanalizavusi visus klausimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui išsprendimui aktualius duomenis, priėmė sprendimą, kad pareiškėjo atstovavimas byloje neperspektyvus, todėl, vadovaudamasi VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui.

Atsižvelgus į faktines bylos aplinkybes ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos Aukščiausio Teismo praktiką, darytina išvada, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimas Nr. 2.5-(NTP-2)-17-N-1936-21459 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“, kuriuo atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 9 straipsnio 3 dalimi, 18 straipsnio 2, 4 dalimis, nusprendė nutraukti pareiškėjui A. S. 2017 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 2.5-(NTP-2)-17-T-1936-11539 skirtos antrinės teisinės pagalbos teikimą, yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands).

Konstatavus, kad atsakovo priimtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimas Nr. 2.5-(NTP-2)-17-N-1936-21459 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo skundas ir patikslinti skundai atmestini kaip nepagrįsti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. skundą ir patikslintus skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėjai Arvydas Martinavičius

Jarūnė Sedalienė

Virginijus Stankevičius