Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų Algirdo Remeikos ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei – Puidienei ir Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorui Arvydui Furmonui, nuteistajam R. P., jo gynėjui advokatui Vaidotui Sviderskiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. gynėjo advokato Vaidoto Sviderskio apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 str. 1 d., 186 str. 1d., 219 str.2 dalį ir nubaustas:

pagal BK 222 str.1d. – 13000 litų ( 100 MGL) bauda;

pagal BK 186 str.1d.– 6500 litų ( 50 MGL) bauda.

pagal BK 219 str. 2 d. – 2 metų laisvės atėmimu, pritaikius BK 75 str. 1 ir 2 dalis, bausmės vykdymą atidedant 2 metams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

BK 63 str. 1 ir 4 d. bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu, galutinę subendrintą bausmę paskiriant 2 metus laisvės atėmimo, pritaikius BK 75 str. 1 ir 2 dalis, bausmės vykdymą atidedant 2 metams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, ir 19500 litų baudą (150 MGL).

Nuosprendžiui įsiteisėjus, paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, o būtent: laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį atsakingas už apskaitos organizavimą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintos „Inventorizacijos tvarkos“ 9 punktą, atsakingas už inventorizacijos organizavimą ir atlikimą laiku, inventorizavimo duomenų išsaugojimą, nesudarė komisijos bendrovės turto inventorizacijai, neorganizavo ir neatliko ilgalaikio materialaus ir nematerialaus turto, biologinio turto, žaliavų, medžiagų, prekių, pagamintos produkcijos, nebaigtos gamybos, nebaigtų remonto darbų, nebaigtos statybos, nebaigtų mokslo tiriamųjų darbų ir kitų atsargų, investicijų, vertybinių popierių, grynųjų pinigų, gautinų paskolų, mokėtinų skolų inventorizacijos, nustatyta tvarka nesurašė, neišsaugojo ir įstatymu nustatyta tvarka nepateikė bendrovės inventorizacijos aktų, tuo pažeidė galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintos „Inventorizacijos tvarkos“ 3 punktą bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 370 patvirtintos „Inventorizacijos taisyklių" 3 punktą, taip pat neįtraukė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ oficialią buhalterinę apskaitą kasos išlaidų išlaidų orderio Nr. (duomenys neskelbtini). kuriuo jam kaip direktoriui buvo išduota 107 000 Lt ir pagal kasos išlaidų orderius: 2008-01-22 d. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo išduota 350 000 Lt, 2008-01-23 Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo išduota 873 903, 68 Lt, 2008-03-31 Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo išduota 57 316, 48 Lt, 2008-12-24 Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo išduota 102 500 Lt, 2009-08-18 Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo išduota 3003 Lt, 2009-09-09 Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo išduota 2005 Lt, 2009-11-18 Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo išduota 5002 Lt, 2009-11-20 Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo išduota 5520 Lt, 2009-12-15 Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo išduota 3502 Lt, 2009-12-24 Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo išduota 302 Lt jam, kaip direktoriui išduotų 585 263, 77 Lt grynųjų pinigų avanso apyskaitų, kasos išlaidų pateisinamųjų dokumentų, buhalterinių sąskaitų apskaitos registrų, banko sąskaitų išrašų, 2008 m. kovo - 2009 m. gruodžio mėnesių pirkimų PVM sąskaitos faktūros, skolų suderinamumo aktų, taip pat UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudojamos buhalterinės apskaitos programos „Debetas“ duomenų, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 str. ir dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo dydžio laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d.

Be to, jis nesumokėjo daugiau kaip 500 MGL dydžio mokesčių, o būtent: būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įm. kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini) direktoriumi, ir pagal Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos 2001 m. lapkričio mėn. 6 d. įstatymo Nr. IX - 574 21 str. 1 d. būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeidė 2004-04-13 Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112, 40 str. 1 d. reikalavimus, kad „mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę“, o būtent 2008-01-01-2009-12-31 laikotarpiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ deklaravo priskaitytus mokesčius, tačiau laiku jų nesumokėjo, po to kai valstybės įgaliota institucija - Marijampolės apskrities VMI 2009-11-17 priminimu Nr. (duomenys neskelbtini), pasirašytinai gautu 2009-11-20, dėl pareigos sumokėti mokesčius, priminė UAB „(duomenys neskelbtini)“ apie pareigą per 30 dienų, sumokėti 334 435,56 Lt mokesčių, kurių UAB „(duomenys neskelbtini)“ per nustatytą terminą, nesumokėjo.

Be to, jis padarė turtinės žalos apgaule, o būtent: 2007 m. gruodžio 12 d. VĮ „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi pasirašė su VĮ „(duomenys neskelbtini)“, kurią atstovavo miškų urėdas K. B., apvaliosios medienos pirkimo - pardavimo metinę sutartį Nr. 08-48 bei apvaliosios medienos pirkimo -pardavimo sutartį Nr. 08-49, tačiau apgaule - piktnaudžiaudamas pasitikėjimu vengė atsiskaityti už suteiktas paslaugas: pagal PVM sąskaitas - faktūras: 2008-08-22 PVM sąskaitą - faktūrą MMUC Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijo 98.4300 m³ smulkių pjautinųjų spygliuočių medienos viso už 12303.75 Lt.; 2008-08-27 pagal PVM sąskaitą - faktūrą MMUC Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijo 77,0500 m³ smulkių pjautinųjų spygliuočiu medienos ir 22,5800 m³ smulkių pjautinųjų minkštų lapuočių medienos viso už 12005,90 Lt., 2008-08-29 pagal PVM sąskaitą-faktūrą MMUC Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijo 31,5200 m³ smulkių pjautinųjų spygliuočių medienos, 26,2100 m³ smulkių pjautinųjų minkštų lapuočių medienos ir 12,3200 m³ pjautinųjų rastų drebulių - DVd viso už 8047,25 Lt, 2008-08-29 pagal PVM sąskaitą-faktūrą MMUC Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijo 18.0000 m³ smulkių pjautinųjų minkštų lapuočių medienos viso už 1890 Lt, 2008-09-03 pagal PVM sąskaitą faktūrą MMUC Nr. (duomenys neskelbtini) įgijo 95,4500 m³ smulkių pjautinųjų spygliuočiu medienos, 32,3900m³ smulkių pjautinųjų minkštu lapuočiu medienos ir 32,3900 m³ pjautinųjų rastų drebulių – DVd viso už 18895,10 Lt, 2008-09-05 pagal PVM sąskaitą - faktūrą MMUC Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijo 38,7800 m³ smulkių pjautinųjų spygliuočių medienos ir 37,6500 m³ pjautinųjų rastų drebulių – DVd viso už 8989 Lt, 2008-09-30 pagal PVM sąskaitą-faktūrą MMUC Nr. (duomenys neskelbtini) įgijo 0,07m3 smulkių pjautinųjų minkštų lapuočių medienos viso už 7,35 Lt, tuo padarydamas VĮ „(duomenys neskelbtini)“ 62138,35 Lt turtinę žalą ( b. l. 2-3, t.7).

Nuteistojo R. P. gynėjas advokatas Vaidotas Sviderkis apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 10 d. nuosprendį ir R. P. išteisinti, nesant jo veikoje BK 222 str. 1 d., 186 str. 1 d., 219 str. 2 d. numatytų nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Skunde nurodoma, kad nuosprendis nepagrįstas įstatymu, byloje netinkamai konstatuotos faktinės aplinkybės, tiesiogiai neištirti visi baudžiamojoje byloje esantys reikšmingi įrodymai, teismo nuosprendis grindžiamas prielaidomis, taip pažeidžiant asmens nekaltumo prezumpcijos principą.

Pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo pagal BK 222 str. 1 d., apeliantas nurodo, kad esminis kriterijus, atribojant atsakomybę pagal BK 222 ir 223 str. yra apgaulės elementas. Jei apskaita buvo vedama netvarkingai, duomenys neišsaugoti ar pan., veika kvalifikuojama kaip aplaidi. BK 222 str. numatyta veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-376/2012, nurodyta, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 222 straipsnį, būtina nustatyti konkrečius teisės aktus ir nurodyti jų nuostatas, kurias kaltininkas pažeidė ar jų nesilaikė apgaulingai tvarkydamas apskaitą.

Skunde teigiama, jog iš skundžiamo nuosprendžio negalima suprasti, kuo gi pasireiškė apgaulės elementas. Apelianto teigimu, šiam kaltinimui ir šiai nuosprendžio daliai prieštarauja Lietuvos teismo ekspertizės centro Ekspertizės aktas (2013-06-26), kuriame nurodyta, kad atitinkamai patikslintame kaltinime minimi kasos išlaidų orderiai į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą įtraukti. Šio akto tiriamojoje dalyje nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydžius ir struktūrą už 2008 - 2009 m. galima nustatyti iš dalies, o negalima nustatyti tik toje dalyje, kurioje medžiaga nebuvo pateikta ekspertei. Skunde nurodo, kad ekspertė ir teismo posėdžio metu patvirtino, kad apgaulės elemento ji nenustatė, apie tai neužsimenama ir išvadoje.

Skunde taip pat teigiama, jog teismas nenustatė nei vieno valingo R. P. veiksmo, kuris atspindėtų bet kokią apgaulę jo veiksmuose. Be to, jokia apgaule R. P. ir nebuvo kaltinamas. Visi kaltinime nurodyti veiksmai atlikti neveikimu, tačiau tyčiniai ar bet kokie kitokie valingi R. P. veiksmai net nebuvo įrodinėjami ir inkriminuojami. Susiklostė paradoksali situacija, kai R. P. kaltinamas tuo, kad neveikimu padarė veiką (pvz. nesudarė komisijos, neorganizavo ir neatliko atitinkamų veiksmų ir dokumentų, nepateikė aktų, neįtraukė išlaidų orderių ir pan.), kurią galima atlikti tik tiesiogine tyčia. Tai akivaizdžiai ir aiškiai pagrindžia nuosprendžio neteisėtumą, nepagrįstumą ir netinkamą veikos kvalifikavimą, dėl ko skundžiama nuosprendžio dalis naikintina, o R. P. pagal BK 222 str. išteisintinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo pagal BK 186 straipsnio 1 dalį, apeliantas nurodo, kad pagrindinis elementas BK 186 str. numatytą veiką atribojantis nuo civilinės atsakomybės yra apgaule pasireiškiantis vengimas atsiskaityti už atliktus darbus ar gautas prekes. Veikos esmė – apgaulės panaudojimas, turint tikslą suklaidinti turto savininką ar paslaugų tiekėją ir ši apgaulė turi būti esminė. Apeliantas iš BK 182 ir 186 straipsnių dispozicijų analizės aiškindamasis apgaulės turinį ir vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-426/2013, nurodo, kad esminis klausimas šioje byloje yra tai, ar UAB „(duomenys neskelbtini)” tiriamuoju laikotarpiu atliko veiksmus, kurie suklaidintų VĮ „(duomenys neskelbtini)“, o taip pat atliktų kitus finansinius veiksmus, kurie neabejotinai keltų pavojų VĮ „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybei ir galimybei atsiskaityti su ja. Šiuo atvejus teismas nurodo vienintelį epizodą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ santykius su firma LC „(duomenys neskelbtini)“, tačiau šie santykiai niekada nebuvo šios bylos tyrimo objektas, nes jie nagrinėjami kitoje, šiuo metu Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo pagal BK 219 straipsnio 2 dalį, apeliantas nurodo, kad šio straipsnio dispozicija baudžiamosios atsakomybės už mokesčių nesumokėjimą nesieja su mokesčio mokėtojo mokumu, tačiau teismai turi išsiaiškinti, ar iki nusikalstamos veikos padarymo mokesčių mokėtojas buvo mokus ir turėjo realią galimybę įvykdyti įstatymo nustatytą pareigą, t. y. sumokėti mokesčius. Apeliantas nurodo, jei mokesčių mokėtojas iki nusikalstamos veikos padarymo buvo nemokus, jis pagal BK 219 straipsnį neatsako, nes baudžiamoji atsakomybė jam iškilti negali. BK 219 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad jis pateikė deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pagal juos privalo laiku sumokėti mokesčius, tačiau šios prievolės nevykdo žinodamas, kad jam buvo įteiktas valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius ir nurodytas terminas, iki kada juos sumokėti, tačiau asmuo jų nesumoka. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 55; “Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose (BK 214, 215, 219, 220, 221, 222, 223 straipsniai)“. Teismų praktika. 2005, 24).

Apelianto teigimu, šioje dalyje teismas be pagrindo neatsižvelgė į Lietuvos teismo ekspertizės centro Ekspertizės akte (2013-06-26) esantį ekspertės atsakymą dešimtuoju klausimu, kuriame pažymėta, kad 2009-11-17 – 2009-12-17 laikotarpiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo galimybės sumokėti Marijampolės AVMI 2009-11-17 priminime Nr. A-09-07-2875 nurodytos 334 435, 56 Lt mokesčių nepriemokos sumos. Teismas nenustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų atlikęs kokius nors neteisėtus ar įmonei vienareikšmiškai nenaudingus sandorius ar atlikęs veiksmus. Tai, kad iki mokesčių administratoriaus priminimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdė atsiskaitymus ir įprastinę ūkinę veiklą, taip pat negali jam užtraukti baudžiamosios atsakomybės, kadangi priešingu atveju jis neveikimu privestų įmonę prie bankroto ir tokiu būdu dar labiau apribotų galimybę įmonei atsiskaityti su kreditoriais.

Apeliantas skunde pasisakė ir apie R. P. veiksmus santykiuose su firma LC „(duomenys neskelbtini)“. Skunde nuroso, jog taikant atsakomybę R. P. už UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio didelės vertės turto iššvaistymą, apelianto teigimu, byloje turėjo būti nustatyta, kad R. P. neteisėtai sumokėjo 107340 eurų (370623,55 Lt) firmai LC „(duomenys neskelbtini)“, visgi, apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas šios aplinkybės nenustatinėjo ir plačiau neanalizavo.

Apeliantas skunde taip pat pastebi, kad nei vienas teismas neanalizavo ar R. P., vykdydamas 2008 m. gruodžio 12 d. sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, elgėsi neteisėtai, ar jo veiksmai tiesiog buvo rizikingi, nes neatsirado, kaip buvo tikėtasi, ekonominės naudos – dėl kitos šalies įsipareigojimų nevykdymo negautos pirktos prekės. Apelianto teigimu, teismas privalėjo nustatyti, ar R. P. visai neketino pirkti apipjautos medienos pagal sudarytą Sutartį, tai yra ar perleido UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą Molino Alvares nepagrįstai, ir taip apsunkino arba padarė neįmanoma turto susigrąžinimą natūra ar pinigine išraiška, ar ši Sutartis buvo neįvykdyta dėl nepasisekusio verslo ar kitų priežasčių, nepriklausančių nuo R. P. valios. Skunde taip pat pažymėta, jog finansiniai sunkumai UAB „(duomenys neskelbtini)“ ištiko tuo metu, kai ne tik Lietuva, bet ir pasaulis, buvo ištiktas ekonominės finansinės krizės. Tai yra objektyvus, nuo šalių valios nepriklausantis veiksnys, kurį nulėmė valstybėje vykstantys ekonominiai procesai.

Skunde teigiama, jog pirmos instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė baudžiamosios teisės ultima ratio principą, taip pat, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, netinkamai įvertino įrodymus ir tai lėmė neteisingo nuosprendžio priėmimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, visos abejonės, kurių negalima pašalinti bylos nagrinėjimo metu, aiškinamos kaltinamojo naudai.

R. P. gynėjo – advokato Vaidoto Sviderskio apeliacinis skundas atmetamas.

Apygardos teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė, pirmosios instancijos teismo nuosprendis savo forma bei turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Ta aplinkybė, kad įrodymų vertinimas neatitinka apelianto lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas apskaitos tvarkymas yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas tiek veikiant tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Veika laikoma padaryta tyčia, kai asmuo, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai netinkamai juos vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori arba nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-170/2012). Apygardos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad nusikaltimas yra pavojinga ir BK kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. Pažymėtina, kad kaltės forma (tiesioginė ar netiesioginė tyčia) nėra tapati nusikalstamos veikos išraiškos formai (veikimui ar neveikimui), todėl apelianto argumentas, kad R. P. kaltinamas tuo, kad neveikimu padarė veiką, kurią galima atlikti tik tiesiogine tyčia, atmetamas kaip nelogiškas ir deklaratyvus.

Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Kaip teisingai pažymėjo Vilkaviškio rajono apylinkės teismas, 2013-06-26 ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad tvarkant buhalterinę apskaitą 2008 - 2009 m. UAB „(duomenys neskelbtini)” ne visi kasos knygos lapai (kasininko apyskaitos) pasirašyti kasininko; ne visi kasos pajamų orderiai pasirašyti buhalterio, kasininko, gavėjams neišduoti kasos pajamų orderių kvitai; litų ir valiutinės kasos knygos kasos pajamų ir išlaidų orderiai buvo numeruojami bendra eilės tvarka, litų kasos knygos kasos išlaidų orderiai buvo numeruojami nesilaikant eiliškumo; nebuvo atliekamos inventorizacijos, jei inventorizacijos buvo atliekamos, tačiau jas atliekant nebuvo surašomi inventorizacijos aprašai. Apygardos teismas neturi pagrindo abejoti 2010-11-15 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 10-34, t.3), 2011-03-22 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 45-48, t.3), kuriomis remiantis šioje byloje nustatytas apgaulingas apskaitos tvarkymas.

Apygardos teismas taip pat sutinka su apylinkės teismo išvada, jog ši kaltinamojo veika įrodyta ir liudytojo A. Pauliukaičio parodymais, kad jis perėmė visus UAB „(duomenys neskelbtini)“ perduotus buhalterinės apskaitos dokumentus. Liudytojos L. V. parodymais, kad ji dirbo su užsienio klientais, firmos LC „(duomenys neskelbtini)“ ji neatsimena, kadangi su jos vadovais neteko bendrauti. Liudytoja V. J. paaiškino, kad inventorizacijos nebuvo atliekamos. Apylinkės teismas kaltinamojo veiksmus teisingai vertino kaip sąmoningą buhalterinės apskaitos nevedimą: jis neorganizavo ir neatliko inventorizacijų, kurios būtų leidę sutikrinti pinigų likučių bendrovėje, ėmė iš bendrovės kasos pinigus, nepristatydamas, netgi reikalaujant bendrovės buhalterei E. T., pinigų panaudojimo dokumentų ar negrąžino nepanaudotų pinigų atgal į bendrovės kasą.

Teismas kaip nepagrįstą atmeta ir skundo argumentą, jog ekspertė patvirtino, kad apgaulės elemento ji nenustatė. Apygardos teismas pažymi, kad apgaulė yra vienas iš nusikalstamos veikos požymių, kurio egzistavimą išimtinai gali nustatyti tik teismas. Minėto požymio savo išvadose ekspertai nustatinėti negali, kadangi, kaip jau buvo minėta, tai teismo prerogatyva.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad R. P. baudžiamasis įstatymas – BK 222 straipsnio 1 dalis – pritaikytas netinkamai, t. y. nenustačius jos veikoje visų būtinų jai inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji R. P. padarytos nusikalstamos veikos požymiai yra nustatyti, apylinkės teismo nuosprendyje, jie pakankamai motyvuotai ir argumentuotai atskleisti.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 186 straipsnio 1 dalį.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 186 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas apgaule vengė atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes, suteiktas paslaugas ar vengė privalomų įmokų ir dėl to kitam asmeniui padarė turtinės žalos.

Šios veikos esmė yra apgaulės panaudojimas prievolei nevykdyti. Paprastas privalomų įmokų vengimas be apgaulės elementų, nesant nukentėjusiojo suklaidinimo, apsunkinančio nukentėjusiojo interesų gynyba civilinio proceso tvarka, yra tik civilinis deliktas ir už tokius veiksmus baudžiamoji atsakomybė nekyla. Teismų praktikoje konstatuota, kad apgaulė vengiant atsiskaityti už atliktus darbus gali pasireikšti tokiomis pat formomis kaip ir sukčiavimo atveju (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-170/2010, 2K-462/2010, 2K-426-2013).

Skunde ginčijamas apgaulės, kaip būtinojo jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymio, buvimas jo veikoje. Aukštesnysis teismas nesutinka su tokiu apeliacinio skundu argumentu, laiko jį nepagrįstu. Aukštesnysis teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog R. P. atliko sąmoningus veiksmus: vengė tinkamo prievolių vykdymo, klaidino kreditorius, slepiant nuo jų tikrąją bendrovės padėtį, aiškino, kad bendrovės veikla sustabdyta, nors realiai ji buvo vykdoma. Specialisto išvada patvirtina, kad 2008 m. pabaigoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ savo turimu turtu buvo pajėgi padengti visus įsipareigojimus ne tik su VĮ (duomenys neskelbtini), bet ir su kitais tiekėjais (b. l. 10-34, t. 3). Kaltinamojo tyčinį ir nesąžiningą elgesį kreditorių atžvilgiu įrodo ir Kauno apygardos teismo 2012-05-25 nutartyje išdėstyti motyvai (b. l. 19-27, t. 7). Kaip teisingai sprendė apylinkės teismas, šios aplinkybės akivaizdžiai įrodo R. P. veiksmuose esant visus būtinus, nusikalstamos veikos, numatytos BK 186 straipsnio 1dalyje, požymius, todėl aukštesniojo teismo teigimu, nusikalstamos veikos kvalifikacija yra teisinga.

Apeliaciniame skunde taip pat pažymėta, jog vienintelis teismo nurodomas, o ir visoje byloje minimas epizodas, kuris neabejotinai kėlė pavojų VĮ „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybei ir galimybei atsiskaityti su ja, yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ santykiai su firma LC „(duomenys neskelbtini)“. Aukštesnysis teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas R. P. kaltės klausimą dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 186 straipsnio 1 dalyje, nevertino veiksmų su LC „(duomenys neskelbtini)“. Kaip teisingai pažymėta apeliaciniame skunde, šie santykiai nebuvo šios baudžiamosios bylos tyrimo objektas, tačiau teismas, atsižvelgdamas į įrodymų visumą, rėmėsi tam tikromis faktinėmis aplinkybėmis susijusiomis su LC „(duomenys neskelbtini)“, t. y. į 2011-03-22 specialisto išvadą Nr. 5-2/42, kurioje fiksuota, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje nėra apskaityta firmai LC „(duomenys neskelbtini)“ 2008-12-24 sumokėta 107 340 Eur suma. Pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentų duomenis nuo 2008-12-12 iki 2009-10-31 iš firmos LC „(duomenys neskelbtini)“ medienos gaminių negauta, o pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ suvestinių buhalterinės apskaitos registrų „Bendrasis žurnalas" sudarytų už 2009-01-01 - 2009-12-31 laikotarpį duomenis, jokių ūkinių - finansinių operacijų su firma LC „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo (b. l. 45-48, t. 3). Aplinkybės, jog teismas rėmėsi specialisto išvada ir paminėjo firmą LC „Vitel Enterprieses S.A“, negalima laikyti kaip peržengiančios nagrinėjimo teisme ribas.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 219 straipsnio 2 dalį.

Pagal BK 219 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pateikęs deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą laiku nesumokėjo pagal juos apskaičiuotų mokesčių po to, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius. Pagal šio straipsnio 2 dalį atsako tas, kas padaręs šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką nesumokėjo jam apskaičiuotų daugiau kaip 500 MGL dydžio mokesčių. Baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 219 straipsnį yra būtinos šios sąlygos: 1) pateikta deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, tačiau mokesčiai nesumokėti; 2) valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius; 3) po įteikimo priminimo per jame nustatytą terminą nesumokėti mokesčiai. Nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad jis pateikė deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pagal juos privalo laiku sumokėti mokesčius, tačiau šios prievolės nevykdo žinodamas, kad jam buvo įteiktas valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius ir nurodytas terminas, iki kada juos sumokėti. BK 219 straipsnio dispozicijoje mokesčio mokėtojo mokumas nėra expressis verbis įvardytas kaip būtina sąlyga baudžiamajai atsakomybei už mokesčių nesumokėjimą atsirasti. Baudžiamoji atsakomybė už mokesčių nesumokėjimą galima tik tuo atveju, kai asmuo turėjo galimybę sumokėti mokesčius. Išimtis būtų tik tie atvejai, kai nemokumas buvo sukelta sąmoningai, siekiant išvengti pareigos sumokėti mokesčius.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad R. P. nepagrįstai nuteistas pagal BK 219 straipsnio 1 dalį, nes jo veikoje nebuvo tiesioginės tyčios nemokėti mokesčių, nes to jis negalėjo padaryti dėl objektyvių priežasčių, t. y. UAB ,,(duomenys neskelbtini)” buvo nemoki.

Kolegija laiko, kad teismai byloje surinktus įrodymus įvertino vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalimi ir R. P. pagrįstai nuteisė pagal BK 219 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, būdamas UAB ,,(duomenys neskelbtini)” direktorius ir turėdamas pareigą pateikti mokesčių deklaracijas bei mokėti mokesčius, deklaravo priskaitytus mokesčius, tačiau laiku jų nesumokėjo po to, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą tai padaryti.

Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, jog Marijampolės apskrities VMI 2009-11-17 priminimu Nr. (duomenys neskelbtini), įteiktu direktoriui R. P. 2009-11-20, nurodė per 30 dienų sumokėti mokesčius, viso 334435, 56 Lt. R. P. buvo išaiškintos BK 219 str. pasekmės (b. 1. 45, t. 1). Marijampolės apskrities VMI pateiktos UAB „(duomenys neskelbtini)" deklaracijos, kuriose nurodyta apskaičiuotos mokesčių nepriemokos sumos ir delspinigiai (b. l. 123-193, t. 1). Mokesčiai nebuvo sumokėti. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, o taip pat tai matytis ir iš bylos medžiagos, kad pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ balansų duomenis apskaičiuoti ekonominiai rodikliai byloja, kad 2008-12-31 UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo problemų su atsiskaitymais dėl piniginių lėšų stygiaus, tačiau bendrovės įsipareigojimai neviršijo turto, tad jos būklė nevertintina kaip nemoki. Išimtis būtų tik tuo atveju, kai nemokumas buvo sukeltas sąmoningai, siekiant išvengti pareigos sumokėti mokesčius. Apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, jog kaltinamasis sąmoningai siekė išvengti šios pareigos. Iš eksperto išvados matyti, kad 2009-12-31 UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojimai beveik 2 kartus viršijo jos turtą, nebuvo galimybės nei piniginėmis lėšomis, nei kitu trumpalaikiu turtu padengti trumpalaikius įsipareigojimus, taip pat bendrovės nuosavas kapitalas buvo neigiamas, tad 2009-12-31 bendrovė buvo nemoki (b. l.78, t. 6). Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog įmonės nemokumą lėmė ne kas kitas, o būtent nusikalstami R. P. veiksmai. Iš byloje esančių duomenų akivaizdu, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje nėra apskaityta firmai LC „Vitel Enterproeses S.A“ 2008-12-24 sumokėta 107 340 Eur suma. Pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentų duomenis nuo 2008-12-12 iki 2009-10-31 iš firmos LC „(duomenys neskelbtini)“ medienos gaminių negauta, o pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ suvestinių buhalterinės apskaitos registrų „Bendrasis žurnalas“ sudarytų už 2009-01-01 - 2009-12-31 laikotarpį duomenis, jokių ūkinių - finansinių operacijų su firma LC „(duomenys neskelbtini)" nebuvo (b. l. 45-48, t. 3). Paminėtos aplinkybės reiškia, jog R. P. tuo metu disponavo didelėmis sumomis pinigų ir tai aiškiai rodo, jog tuo metu galėjo atsiskaityti savo įsiskolinimus Marijampolės apskrities VMI.

Remiantis pirmiau aptartomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog R. P. pagrįstai nuteistas pagal BK 219 straipsnio 2 dalį.

Dėl skundo argumentų susijusių su LC ,, (duomenys neskelbtini)”

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nors R. P. veiksmai santykiuose su firma LC „(duomenys neskelbtini)“ ir nėra šios bylos nagrinėjimo objektas, tačiau, apeliaciniame skunde teigiama, jog apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu vertino ir juos, dėl to apie tai skunde apeliantas taip pat pasisakė.

Kaip jau buvo minėta, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis), todėl nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodžius papildomas faktines aplinkybes yra nepagrįstai plečiamos kaltinimo ribos. Šiuo atveju apylinkės teismas, vertindamas įrodymų visumą pažymėjo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2008-12-24 sumokėjo firmai LC „(duomenys neskelbtini)“ 107 340 Eur sumą, kuri buhalterinėje apskaitoje nėra apskaityta. Ši aplinkybė buvo svarbi teismui vertinant, ar nuteistasis padarė kaltinime jam inkriminuotas veikas, tačiau skundžiamoje nutartyje teismas negalėjo vertinti ir nevertino kitų aplinkybių, susijusių su LC „(duomenys neskelbtini)“. Kaip teisingai pažymėta ir apeliaciniame skunde, R. P. veiksmai santykiuose su LC „(duomenys neskelbtini)“ nėra šios bylos nagrinėjimo objektas, todėl apylinkės teismas, neperžengdamas kaltinimo ribų, naujų aplinkybių netyrė, o aukštesnysis teismas nenagrinėja apeliacinio skundo argumentų, kurie nėra šios bylos dalykas.

Skunde taip pat pažymėta, jog finansiniai sunkumai UAB „(duomenys neskelbtini)“ ištiko tuo metu, kai ne tik Lietuva, bet ir pasaulis buvo ištiktas ekonominės finansinės krizės. Tai yra objektyvus, nuo šalių valios nepriklausantis veiksnys, kurį nulėmė valstybėje vykstantys ekonominiai procesai. Vis dėlto, kaip neturinčius objektyvaus pagrindo, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo teiginius, kad finansinius sunkumus nulėmė ne blogas įmonės valdymas, bet ekonominiai ir kiti veiksniai. Šioje baudžiamojoje byloje finansiniai sunkumai UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsirado ne dėl įmonės veiklos (verslo) rizikos, bet dėl sąmoningos asmens veiklos, siekiant būtent tokio rezultato.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką ir, skirdamas R. P. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str. Pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė bausmės skyrimo motyvus ir pagrįstai padarė išvadą, kad paskirta bausmė atitinka tiek padarytų nusikaltimų pavojingumą, tiek ir apelianto asmenybę, visus motyvus išdėstydamas nutartyje. Teisėjų kolegija sutinka su tokiomis apylinkės teismo išvadomis. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir bešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes ir apeliacinio skundo argumentus, neturi jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad teismas netinkamai aiškino bei taikė įstatymo nuostatas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. P. gynėjo – advokato Vaidoto Sviderskio apeliacinį skundą atmesti.