- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-12-18
- Bylos Nr.
- eI-5064-484/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Pareiškėjas
- Pabradės socialinės
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,
atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atstovui L. U. (L. U.),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Pabradės socialinės globos namų skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Pabradės socialinės globos namai (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu (el. byla, I tomas, b. l. 1-10), prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas) 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. AS-51 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir atleisti jį nuo mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius didesniu tarifu už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių (požeminio vandens) kiekį per 2016-2018 metų mokestinius laikotarpius mokėjimo. Tuo atveju, jeigu nebūtų tenkinamas pirmasis reikalavimas, pareiškėjas prašo panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-51 toje dalyje, kurioje priskaičiuotas 37 709,00 Eur dydžio mokestis už išgautus valstybinius gamtos išteklius didesniu tarifu už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių (požeminio vandens) kiekį per 2016-2018 metų mokestinius laikotarpius, ir sumažinti šią sumą (mokestį) iki 5 656,35 Eur (t. y. vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikyti 50 procentų didesnį mokestį už išgautus valstybinius gamtos išteklius didesniu tarifu už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklius (požeminį vandenį) per 2016-2018 metų mokestinius laikotarpius.
Pareiškėjas skunde teigia, kad atsakovas, patikrinęs pareiškėjo mokesčių už valstybinius gamtos išteklius (mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius didesniu tarifu už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių (požeminio vandens) kiekį) už 2016-2018 metus apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumą, 2019 m. rugpjūčio 1 d. surašė patikrinimo aktą Nr. PA75-30 (toliau – Patikrinimo aktas). Patikrinimo metu nustatęs, kad pareiškėjas už 2016 m. I-IV ketv., 2017 m. I-IV ketv. ir 2018 m. I-IV ketv. Valstybinei mokesčių inspekcijai iki Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – Įstatymas) 7 straipsnio 4 dalyje nustatytų terminų nepateikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų KITI08, mokestį už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavo pagal padidintą mokesčio tarifą. Pareiškėjui apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių (požeminio vandens) kiekį (toliau – mokestis) per 2016 m. I-IV ketv., 2017 m. I—IV ketv. ir 2018 m. I-IV ketv. mokestinius laikotarpius iš viso sudaro 37 709 Eur.
Skunde pareiškėjas nurodo, jog atsakovas ginčijamu sprendimu Patikrinimo aktą patvirtino neatsižvelgęs į jo pateiktas pastabas, kuriose buvo reiškiamas nesutikimas su Patikrinimo aktu ir jame apskaičiuotais mokesčiais bei prašoma atsakovo atleisti jį nuo Patikrinimo akte apskaičiuoto mokesčio arba jį sumažinti, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį taikant 50 procentų didesnį mokestį, t. y. nurodant pareiškėjai sumokėti 50 proc. didesnį mokestį, nei būtų mokėtinas įprastai.
Pareiškėjas mano, jog Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytas 10 kartų didesnis mokesčio tarifas yra kvalifikuotinas kaip sankcija (bauda) mokesčių mokėtojui už padarytą pažeidimą, t. y. už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį. Nurodo, kad analogiškos nuostatos yra laikomasi ir teismų praktikoje (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje eA-3525-575/2016, 2019 m. birželio 21 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-2940-1066/2019). Atsižvelgiant į tai, skiriant ir taikant tokio pobūdžio sankciją (baudą) mokesčių mokėtojui pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, pareiškėjo tvirtinimu, turi būti išsamiai, objektyviai, tinkamai ir teisingai įvertinamos visos sankcijos skyrimui reikšmingos teisinės ir faktinės aplinkybės, taip pat vadovaujamasi teisingumo, protingumo, proporcingumo ir kitais bendraisiais teisinės valstybės principais.
Paaiškino, kad pareiškėjo arteziniai gręžiniai buvo išgręžti dar 1980-aisiais ir 1987-aisiais metais. Nuo tada gręžiniai, požeminis vanduo iš jų ir žemės sklypas, kuriame yra gręžiniai, priklauso ir yra naudojami tik valstybės ir savivaldybės interesais. Pareiškėjas už 2016-2018 mokestinius laikotarpius nepateikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų KIT708 (toliau – Deklaracijos) ir nedeklaravo viso per šį laikotarpį išgauto vandens kiekio ne dėl kokių nors tyčinių veikų, siekiant neteisėtų tikslų, o dėl paprasčiausios klaidos ir susiklosčiusių nepalankių aplinkybių, taip pat pakankamai neaiškaus ir kintančio teisinio reguliavimo šioje srityje.
Pažymi, kad nei 2018 m. spalio 10 d. Leidimas naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes Nr. PV-18-69, nei Požeminio geriamojo gėlo vandens išteklių naudojimo sutarties prie šio Leidimo nuostatos pareiškėjo pareigos teikti Deklaracijas ir mokėti mokesčius nenumatė.
Tvirtina, kad pareiškėjas niekada neturėjo jokio tikslo nuslėpti sunaudotus valstybinius gamtos išteklius ir dėl to turėti kokios nors mokestinės naudos. Pareiškėjas visada tinkamai ir teisingai vesdavo išgaunamo požeminio vandens apskaitą, pildydavo ir saugodavo visus reikiamus gręžinio ir vandens skaitliuko duomenis, taip pat požeminio vandens gavybos metines ataskaitas 1-PV, iš kurių už visus laikotarpius buvo ir dabar gali būti nustatyti tikslūs ir teisingi gavybos iš gręžinio duomenys, inter alia (taip pat) išgautas vandens kiekis konkrečiais mėnesiais už 2016-2018 metus. Pareiškėjas, būdamas atsakingas ir rūpestingas, siekdamas išsiaiškinti esamą teisinį reguliavimą vandens išteklių naudojimo apmokestinimo ir kitais susijusiais klausimais, pateikė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai 2019 m. birželio 10 d. raštą „Dėl vandens išteklių naudojimo apmokestinimo“ Nr. (2).295, prašydamas pateikti atitinkamus išaiškinimus. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsakymą „Dėl požeminio vandens išteklių naudojimo tvarkos“ Nr. (10)-D8-2553 pateikė pareiškėjui tik 2019 m. liepos 15 d.
Teigia, kad pareiškėjas niekada nesiekė ir nesiekia išvengti kokių nors mokesčių mokėjimo ar kitų savo pareigų, įskaitant mokestinių prievolių, vykdymo. Pareiškėjas, nelaukdamas Aplinkos ministerijos išaiškinimo ir / ar kokių nors kitų aplinkybių, dar 2019 m. liepos 1 d. pateikė Deklaracijas ir nedelsdamas sumokėjo 4 005,00 Eur dydžio visus Mokesčius už 2016-2018 mokestinius laikotarpius. Tvirtina, kad jokios žalos valstybei, jos biudžetui ar kitiems asmenims pareiškėjas savo veiksmais nėra padaręs. Pareiškėjas pripažino pažeidimą, viso patikrinimo metu tinkamai ir efektyviai bendradarbiavo su Departamentu ir jo pareigūnais, nuolatos operatyviai teikdavo visą prašomą informaciją ir dokumentus. Pareiškėjas dėjo visas pastangas, kad būtų ištaisytos visos padarytos klaidos ir neatitikimai, o Deklaracijos pateiktos ir mokesčiai sumokėti kaip įmanoma operatyviau.
Taip pat pareiškėjas prašo atsižvelgti į tai, kad jo nedeklaruoti išgauto požeminio vandens kiekiai yra nedideli – 14 601 kub. m per 2016 metus, 10 167 kub. m per 2017 metus ir 11 697 kub. m per 2018 metus. Pareiškėjas ar jo darbuotojai / tarnautojai anksčiau už analogiškus pažeidimus nėra traukti atsakomybėn.
Nurodo, kad pareiškėjas vykdo socialiai svarbias ir reikšmingas funkcijas, taip pat užtikrina socialinę globą vaikams, turintiems negalią, ir suaugusiems asmenims, turintiems negalią, kuriems, vertinant socialinių paslaugų poreikį, nustatytas visiškas nesavarankiškumas ir kuriems būtina nuolatinė specialistų priežiūra. Išgaunamas požeminis gėlas vanduo buvo ir yra naudojamas šių ir kitų pareiškėjo funkcijų tinkamam vykdymui. Teigia, kad apskaičiuoto itin didelio dydžio mokesčio sumokėjimas pareiškėjui turėtų esminės neigiamos įtakos jo biudžetui, galimybėms tinkamai ir efektyviai vykdyti priskirtas funkcijas.
Pažymi, kad pareiškėjas yra valstybės biudžetinė įstaiga, finansuojama iš valstybės biudžeto, todėl ekonominės sankcijos skyrimas ir pareiga sumokėti tokią ekonominę sankciją valstybinei biudžetinei įstaigai nepasiektų tokios ekonominės sankcijos skyrimo tikslų. Nurodo, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 139 straipsnio 6 dalies nuostatas biudžetinėms įstaigoms, taip pat Lietuvos bankui MAĮ 139 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nustatytos baudos neskiriamos.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pareiškėjas mano, kad jam apskaičiuotas 37 709,00 Eur dydžio mokestis, t. y. už padarytą pažeidimą skiriama tokio dydžio ekonominė sankcija ir ja sukeliamos pasekmės yra akivaizdžiai nepagrįstos, neteisingos, neprotingos ir neproporcingos (neadekvačios) padarytam pažeidimui, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, 36(8) straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio, 36(2) straipsnio 1 dalies, MAĮ 139 straipsnio 6 dalies, 140 straipsnio 1, 2 dalies, 141 straipsnio 1 dalies nuostatų, padaryto pažeidimo pobūdžio, masto ir kitų reikšmingų aplinkybių, todėl atsakovo sprendimas turi būti naikinamas kaip nepagrįstas, atleidžiant pareiškėją nuo mokesčio arba naikinamas toje dalyje, kurioje priskaičiuotas 37 709,00 Eur dydžio mokestis, sumažinant šią sumą (mokestį) iki 5 656,35 Eur, t. y. vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 procentų didesnį mokestį, tuo įgyvendint ekonominio poveikio priemonės tikslus, tačiau nesukeliant neadekvačių, neteisingų, neprotingų ir neproporcingų padarinių.
Atsiliepimas
Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (toliau – Departamentas) pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka. Departamentas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra ginčo dėl pareiškėjo 2016-2018 metų laikotarpyje išgauto vandens kiekio ir dėl aplinkybės, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu Valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų K1T708, tai yra nedeklaravo viso per šį laikotarpį išgauto vandens kiekio (gamtos išteklių) ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 1, 2, 4 dalis.
Vertindamas pareiškėjo skunde nurodytas priežastis, dėl kurių Deklaracijos nebuvo pateiktos, Departamentas nesutinka, kad teisinis reguliavimas šioje srityje yra neaiškus ir kintantis bei pažymi, kad Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis yra aiški, susidedanti tik iš dviejų sakinių ir galioja be pakeitimų nuo 2007 m. sausio 1 d. Taip pat pažymi, kad valstybėje nustatyti mokesčiai yra visuotinai privalomi ir nėra individualaus pobūdžio, todėl nepriklauso nuo mokesčių mokėtojų galimos kaltės formos ar tikslų. Biudžetinės įstaigos vadovas savo veikloje turi užtikrinti, kad būtų laikomasi įstatymų, kitų teisės aktų ir biudžetinės įstaigos nuostatų (Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
Remdamasis pareiškėjo skundo argumentais, atsakovas nurodo, kad šioje byloje iš esmės keliamas ginčas dėl apskaičiuoto mokesčio dydžio. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas deklaravo ir sumokėjo 4 005,00 Eur mokesčio Departamentui jau pradėjus mokestinį patikrinimą ir pateikus pareiškėjui atitinkamą pranešimą. Pažymi, kad Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, jog už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.
Nurodo, kad Įstatymo paskirtis nustatyti valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką (1 straipsnis). Šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (2 straipsnis). Departamento nuomone, aukščiau nurodytą skatinimą įgyvendina būtent Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, reikalaudama deklaruoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir daryti tai laiku, kadangi surinktas mokestis yra panaudojamas kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas.
Departamentas nesutinka su pareiškėjo reikalavimu taikyti teisingumo ir proporcingumo principus ir su pozicija, kad Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sankcija už šio įstatymo pažeidimus. Departamentas pažymi, kad Departamento apskaitos ir mokesčių kontrolės departamentas 2019 m. rugpjūčio 1 d. patikrinimo aktu Nr. PA75-30 ir Departamentas 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. AS-51 „Dėl planinio akto tvirtinimo“ privalėjo įgyvendinti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą imperatyvą. Departamento 2019 m. rugsėjo 5 d. priimtas sprendimas Nr. AS-51 „Dėl planinio akto tvirtinimo“ visiškai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai, šis individualus administracinis aktas yra pagristas objektyviais duomenimis ir teisės normomis, jame yra išdėstyti motyvai. Nurodo, kad pareiškėjas taip pat cituoja šio įstatymo 3 straipsniu nustatytus principus: objektyvumo, proporcingumo, atsakomybės už priimtus sprendimus, išsamumo, tačiau, Departamento nuomone, jis neatskleidė, kokiais tiksliai veiksmais ar neveikimu, jo nuomone, Departamentas pažeidė jo nurodytus principus. Departamentas pažymi, kad pareiškėjas nepaminėjo taip pat šio įstatymo 3 straipsniu įtvirtinto įstatymo viršenybės principo, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Tvirtina, kad Departamentas šiuo principu taip pat vadovavosi, priimdamas skundžiamą sprendimą.
Nurodo, kad mokesčio lengvatą ar lengvatas nustato tik atitinkamų mokesčių įstatymai, reglamentuojantys tų mokesčių apskaičiavimo tvarką. MAĮ gali nustatyti mokesčio, baudų ar delspinigių mokėjimo lengvatas, nesusijusias su mokesčio apskaičiavimo tvarka arba mokesčio tarifu. Laikinos mokesčių lengvatos, kurių nustatymas priklauso Lietuvos Respublikos kompetencijai, gali būti nustatomos ir specialiuose Lietuvos Respublikos Seimo priimtuose mokesčių lengvatų įstatymuose (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Pažymi, kad teisės aktai nesuteikia galimybės taikyti individualaus pobūdžio mokesčių lengvatų, pažeidžiančių proporcingą mokesčių naštos paskirstymą.
Departamentas mano, kad, vadovaujantis Įstatymu asmeniui yra taikoma lengvata, kuomet jam laiku ir tiksliai deklaravus išgautų gamtos išteklių kiekį, yra taikomas dešimt kartų mažesnis mokestis už išgautus valstybinius gamtos išteklius. Įstatymu nustatytas mokestis į valstybės biudžetą nėra sankcija. Atkreipia dėmesį, kad MAĮ ir Įstatyme nenumatyta galimybė mokesčio dydį mažinti. Pareiškėjo skunde cituojamas MAĮ 140 straipsnis, reglamentuoja baudų skyrimą, tačiau pažymi, kad šiuo atveju sankcijos taikymo procedūra, kaip tai yra nustatyta MAĮ VIII skyriuje, nebuvo inicijuota.
Pabrėžia, kad į Lietuvos Respublikos biudžetą mokėtini mokesčiai yra esminiai valstybės pajamų šaltiniai, todėl šių mokesčių elementai – mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys bei lengvatos, baudos ir delspinigiai taip pat turi būti nustatomi tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 15 d., 2002 m. birželio 3 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2004 m. rugsėjo 2 d., 2006 m. sausio 24 d., 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimai). Nei MAĮ, nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenustato galimybės, sąlygų mažinti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą mokesčio tarifą.
Mano, kad Departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, pagrįstai rėmėsi Patikrinimo aktu ir jame nurodytais duomenimis, veikė jam teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, neturėjo kitokios diskrecijos teisės ir privalėjo vykdyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, įsakmiai nustatančią, kad už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas, bei tinkamai pritaikė įstatymus (el. byla, II t., b. l. 5-10).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skundo reikalavimus ir prašė juos tenkinti remiantis jame išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. AS-51 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis teismui pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas eksploatuoja telkinio, esančio adresu Pabradės m., Pabradės sen., Švenčionių r. sav. gėlo požeminio vandens išteklius (el. byla, I tomas, b. l. 13-16).
Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos 2018 m. spalio 10 d. išdavė pareiškėjui leidimą naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes Nr. (duomenys neskelbtini), suteikiantį teisę naudoti telkinio (vandenvietės), esančios Pabradės m., Pabradės sen., Švenčionių r. sav. gėlo požeminio vandens išteklius pagal pridedamas naudojimo sutarties sąlygas (el. byla, II t., b. l. 17).
Pareiškėjas 2018 m. spalio 10 d. sudarė požeminio geriamojo gėlo vandens išteklių naudojimo sutartį prie leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes Nr. PV-18-69 (el. byla, I tomas, b. l. 22-23). Šios sutarties 5 punkte nustatyta, kad naudotojas (šiuo atveju pareiškėjas) teikia Požeminio vandens gavybos metines ataskaitas 1-PV Lietuvos geologijos tarnybai prie Aplinkos ministerijos ne vėliau kaip 15-ą dieną pasibaigus einamiesiems metams.
Departamento apskaitos ir mokesčių kontrolės departamentas, atlikęs pareiškėjo planinį teminį mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius (toliau – Mokesčiai) apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2016-2018 metus, 2019 m. rugpjūčio 1 d. surašė patikrinimo aktą Nr. PA75-30 (el. byla, II t., b. l. 13-15). Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas Valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė už 2016 m. I-IV ketv., 2017 m. I-IV ketv. ir 2018 m. I-IV ketv. iki Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytų terminų Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų KITI08, tai yra nedeklaravo viso per šį laikotarpį išgauto vandens kiekio, tuo pažeidė Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies ir Aplinkos ministro ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos viršininko 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. D1-614/VA-99 patvirtintų Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos KIT708formos ir jos papildomo lapo KIT708P formos užpildymo ir pateikimo taisyklių 5 ir 6 punktų nuostatas. Vadovaujantis Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalimis, apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių (požeminio vandens) kiekį per 2016 m. I-IV ketv., 2017 m. I-IV ketv. ir 2018 m. I-IV ketv. mokestinius laikotarpius iš viso yra – 37 709 Eur.
Pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 23 d. pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto Nr. PA75-30, prašydamas atleisti jį nuo Patikrinimo akte apskaičiuoto 37 709,00 Eur dydžio mokesčio didesniu tarifu už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių (požeminio vandens) kiekį per 2016-2018 metų mokestinius laikotarpius mokėjimo arba jį sumažinti, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo pagal Lietuvos Respublikos mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalį taikant 50 procentų didesnį mokestį, t. y. nurodant pareiškėjui sumokėti 50 proc. didesnį mokestį, nei būtų mokėtinas įprastai (el. byla, I t., b. l. 52-57).
Departamentas 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. AS-51 nusprendė patvirtinti 2019 m. rugpjūčio 1 d. patikrinimo aktą Nr. PA75-30, nurodydamas per 20 dienų sumokėti sprendimu patvirtintą 37 709,00 Eur sumą (el. byla, II t., b. l. 11-12).
Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas nustato valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką (Įstatymo 1 straipsnis). Šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (Įstatymo 2 straipsnis).
Įstatymo 4 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad vanduo ir statybinis gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede, yra mokesčio objektas. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Žemės gelmių įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos geologijos tarnyba Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išduoda leidimus naudoti žemės gelmių išteklius, nenurodytus šio straipsnio 1 dalyje. Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad leidimas naudoti žemės gelmių išteklius bei ertmes suteikia teisę leidime nustatytą laikotarpį išteklių ar ertmių naudojimo sutartyje nurodytame plote arba suteiktame kasybos sklype ir nustatytomis sąlygomis naudoti nurodytų rūšių žemės gelmių išteklius ar ertmes.
Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį. Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (Įstatymo 7 straipsnio 1, 3 ir 4 dalys).
Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Pažymėtina, jog minėtos įstatymo nuostatos mokesčio deklaravimo ir apskaičiavimo kontrolę vykdančiai institucijai yra imperatyvios ir ši institucija neturi diskrecijos teisės nuo jų nukrypti.
Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui leidimas naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes buvo išduotas tik 2018 m. spalio 10 d., atitinkamai pasirašant geriamojo gėlo vandens išteklių naudojimo sutartį. Tačiau taip pat nustatyta, kad tikrinamuoju laikotarpiu, t. y. 2016-2018 metais, pareiškėjas vedė požeminio vandens gavybos apskaitą ir Lietuvos geologijos tarnybai kasmet teikė Požeminio vandens gavybos metines ataskaitas 1-PV (el. byla, I tomas, b. l. 44-48).
Kaip matyti iš Įstatymo 7 straipsnio, nustatančio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo tvarką, 2 dalies nuostatų, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojai mokestinio laikotarpio (atitinkamų metų) deklaracijoje apskaičiuoja taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį. Taigi, šios deklaracijos tikslas yra ne tik pačios deklaracijos pateikimas, o mokesčio už atitinkamus kalendorinius metus apskaičiavimas deklaracijoje ir šio mokesčio sumokėjimas.
Pareiškėjas skunde pripažįsta, kad per Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą neteikė deklaracijų ir nemokėjo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas deklaracijas už 2016-2018 metų ataskaitinius laikotarpius pateikė ir mokestį sumokėjo atsakovui pradėjus pareiškėjo planinį patikrinimą.
Kaip minėta, remiantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Ši įstatymo nuostata imperatyvi ir nenumato galimybės Departamentui, apskaičiuojant mokestį atsižvelgti į mokesčių mokėtojo kaltės formą ir taikyti kitokį, t. y. mažesnį, koeficientą negu 10.
Įvertinus Patikrinimo akte Nr. PA75-30 nurodytus faktinius duomenis apie apskaičiuotas mokesčio didesniu tarifu sumas, kurios apskaičiuotos remiantis pareiškėjo vestos požeminio vandens gavybos apskaitos duomenimis, daroma išvada, kad Departamento atlikti apskaičiavimai atitinka Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pareiškėja skunde mokesčio didesniu tarifu aritmetinio apskaičiavimo teisingumo neginčija.
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai rėmėsi Patikrinimo aktu Nr. PA75-30 ir jame nurodytais duomenimis apie mokestį didesniu tarifu 37 709 Eur suma ir ją patvirtino.
Departamentas, veikdamas jam teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, neturėjo diskrecijos teisės ir privalėjo vykdyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, įsakmiai nustatančią, kad už deklaruotą mažesnį, negu išgautas, gamtos išteklių kiekį taikyti didesnį mokesčio tarifą.
Pareiškėjas Patikrinimo akte nurodytą teisės pažeidimą, t. y. tai, kad per Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą nepateikė deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, pripažįsta, tačiau nurodo, kad už šį pažeidimą pritaikyta sankcija – mokesčio tarifo dydis padidintas 10 kartų, nėra proporcinga ir adekvati padarytam teisės pažeidimui, prieštarauja teisingumo ir protingumo principams.
Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pateikęs išaiškinimą, jog Įstatymas apskritai nenumato galimybės taikyti mažesnį mokestį už valstybinius gamtos išteklius, nei numatyta, o pirmosios instancijos teismai, įvertinę faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį mažina, iš esmės remdamiesi teisingumo bei protingumo kriterijais (2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).
Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 21 d. ir 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimuose yra išaiškinęs, kad teisės aktui nenustačius teisės vertinti sankcijos proporcingumo padarytam pažeidimui, laikytina, kad tokia nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai ir nepagrįstai suvaržo teismo teisę priimti teisingą sprendimą, tai pažymi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2011 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-662-2368/2011).
Konstitucinio Teismo praktikoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Sankcijos proporcingumą vertina teismas (žr. pvz. LVAT 2011 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3056/2011; Nr. A662-2368/2011; Nr. A502-114/2012, kt.).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016).
Pareiškėjo įvardijamos aplinkybės, t. y. savanoriškas pažeidimo pasekmių pašalinimas – deklaracijų pateikimas ir mokesčio sumokėjimas, taip pat savo kaltės pripažinimas, teismo vertinimu, yra pakankamai ypatingos, į kurias atsižvelgiant galėtų būti mažinamas Įstatymo nustatytas mokestis už nedeklaruotas 2016-2018 metais naudotus požeminio vandens išteklius. Pareiškėjas vedė požeminio vandens gavybos apskaitą, dar nepasibaigus planiniam patikrinimui tinkamai deklaravo gėlo požeminio vandens išteklius ir sumokėjo mokesčius, todėl pripažintina, jog neturėjo tikslo nuslėpti naudojamų gėlo požeminio vandens išteklių ir turėti mokestinės naudos. Imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas šiuo atveju nelaikytinas sąmoningu. Taip pat teismas atsižvelgdamas ir į pareiškėjo veiklos formą (pareiškėjas teikia socialinės globos paslaugas), daro išvadą, kad sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta, neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Įstatyme numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, pakanka minėtą mokestį už nedeklaruotų sunaudotų požeminio vandens išteklių kiekį padidinti 2 kartais. Dėl išdėstytų aplinkybių Departamento 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr.AS-51 dalis, kuria pareiškėjui patvirtintas mokestis padidintu tarifu yra 37 709 Eur, keistinas, mokestį už 2016-2018 m. atitinkamai sumažinant iki 7 541,80 Eur (37 709,00 Eur / 10 x 2).
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Teismas pažymi, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai teismas, vadovaudamasis proporcingumo ir teisingumo principais, sumažina aplinkosauginių mokesčių deklaravimo ir apskaičiavimo kontrolę vykdančios institucijos paskaičiuotą mokestį padidintu tarifu, mokestį paskaičiavusios institucijos veiksmai nelaikomi neteisėtais ir skundą teismui padavusiam mokesčių mokėtojui bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1333-520/2019).
Atsižvelgus į tai, pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2 ir 4 punktais ir 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo Pabradės socialinės globos namų skundą patenkinti iš dalies.
Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-51 dalį, kuria pareiškėjui Pabradės socialinės globos namams patvirtintas mokestis už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2016-2018 metų laikotarpius padidintu tarifu – 37 709 (trisdešimt septyni tūkstančiai septyni šimtai devyni) Eur, pakeisti ir mokestį sumažinti iki 7 541,80 (septynių tūkstančių penkių šimtų keturiasdešimt vieno euro ir 80 euro centų).
Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.
Pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.