Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Arūnas Kisielius Baudžiamoji byla Nr. 1A-140-315/2015

Teisėjas Gediminas Viederis Teisminio proceso Nr.1-10-9-00106-2011-2

2015 m. kovo 4 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Kisieliaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal prokurorės Aušros Balžekaitės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, o būtent tuo, kad:

2002-09-20 IV ataskaitinio – rinkiminio suvažiavimo ir 2007-10-05 V eilinio ataskaitinio suvažiavimo metu pagal protokolus būdamas išrinktas ir VĮ Registrų centre nuo 2006-01-13 iki 2007-09-17 ir nuo 2007-10-16 iki 2013-01-02 įregistruotas Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (toliau – ir LŠDPS), juridinio asmens kodas 190775625, registruotos 1992-03-23, adresu Vilniaus g. 35, Vilniuje, pirmininku, kuris pagal 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau - ir BAĮ) Nr. IX-574 2 str. 22 p. prilygintas ūkio subjekto vadovui - juridinio asmens administracijos vadovui, tvarkančiam ar administruojančiam mokesčių fondą bei kuris pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą kaip ūkio subjekto vadovas, laikotarpiu nuo 2006-01-01 iki 2010-12-31 organizuodamas buhalterinės apskaitos vedimą, pažeidė:

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-01-17 nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 17 p., numatantį, kad „kasos knygoje kasininkas įrašo kiekvieną kasos pajamų ir išlaidų orderį ir baigiantis darbo dienai, kasininkas susumuoja dienos kasos operacijas, įrašo kasos likutį, kasininko apyskaitą privaloma sudaryti kiekvieno mėnesio pabaigoje“, 2006-11-21 išduota paskola 12 500 litų sumai A. J. pagal 2006-11-21 kasos išlaidų orderį Nr. 1, nebuvo įtraukta į kasos registrą kaip įsiskolinimas, o apyskaita buvo užregistruota 2007 metų sausio mėnesio kasos knygoje, kuri vėliau buvo nurašyta į 2007 sąnaudas, tačiau kasoje 2007-05-31 užpajamuoti 1254 Lt kaip grąžintina paskolos dalis;

2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 str. nuostatas, numatančias, kad „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, nes laikotarpiu 2006-01-01 – 2010-12-31 įrašai (likučiai ir apyvartos) kasos registruose, banko išrašuose nesutampa su didžiosios knygos atitinkamų sąskaitų (kasos ir banko) įrašais, t.y. kasos registrų likučiai pradžiai, atitinkamų mėnesių kasos pajamų ir išlaidų sumos bei likučiai laikotarpio pabaigai neatitinka perkeltų į didžiosios knygos kasos sąskaitos likučiams bei pajamų ir išlaidų apyvartoms, kasos likučiai nepagrįsti inventorizacijos duomenimis, todėl nustatyti, kurie likučiai teisingi, nėra galimybės, tokiu būdu jis aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą apskaitą dėl ko iš dalies negalima nustatyti Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos turto už 2006, 2007, 2008, 2009, 2010 metus.

Tokiais savo veiksmais A. B. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 str. 1 d.

Atkreipia dėmesį ir į tai, kad šiuo konkrečiu atveju teismas visai neanalizavo, plačiau nepasisakė ir kritiškai nevertino tos aplinkybės, kad A. B., kaip vadovas, pasirašydavo didžiojoje knygoje (buhalterinėje apskaitoje naudojamas sisteminis apskaitos registras, skirtas galutiniam apskaitos duomenų susisteminimui ir kaupimui) už joje esančių duomenų teisingumą, tačiau netikrindavo tarpinių duomenų, iš kurių buvo gaunamas galutinis apibendrintas kitiems vartotojams pateikiamas rezultatas. Todėl darytina pagrįsta išvada, kad patvirtinti galutinių duomenų, kaip objektyviai teisingų, nesusipažinus su tarpiniais duomenimis ir ne įvertinus jų teisingumo yra objektyviai neįmanoma, arba duomenys yra patvirtinami neįsitikinus jų teisingumu, kas yra laikytina nerūpestingu ir aplaidžiu pareigų vykdymu. Pastebi ir tai, kad būtent toks „aklas“, nusikalstamai nerūpestingas teikiamų duomenų tvirtinimas, kaip teisingų, per visą laikotarpį jų niekada nepalyginus ir sukėlė baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius.

BAĮ, kurio pažeidimais remiantis taikoma BK 223 str. 1 d., 21 str. 1 d. nurodoma, kad „Už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“. Apskaitos organizavimas yra reglamentuotas BAĮ 2 skirsnyje, kuriame nurodoma, jog į organizavimą pakliūna ne tik buhalterinės apskaitos tvarkymas per se, bet ir buhalterinės apskaitos politikos nustatymas bei jos laikymosi užtikrinimas, kas, pagal BAĮ 9 str. 1 d., yra išimtinai priskirta įmonės vadovo kompetencijai ir yra ne teisė, bet pareiga, už kurios netinkamą vykdymą minėto įstatymo 21 str. 1 d. numatyta atsakomybė. Todėl išvada, kad A. B. neatitinka BK 223 str. 1 d. spec. subjektui keliamų reikalavimų, yra teisiškai nepagrįsta.

Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas jame pažymėjo, kad A. B. išsilavinimas yra pedagoginis, tačiau tokia teismo išvada ne tik, kad nepanaikina asmens atsakomybės BK 223 str. prasme, ji išvis nesisieja su užimamom pareigom, kadangi įstatymas atsakomybę sieja ne su išsilavinimu, o būtent su užimamomis pareigomis, kurias eidamas asmuo įgyja įstatymo numatytas teises ir pareigas elgtis atitinkamu būdu. Šiuo atveju kaltinamasis neturėjo pareigos suprasti buhalterinės apskaitos vedimo ypatumų, tačiau dėl savo užimamų pareigų turėjo pareigą kontroliuoti, kad buhalterinę apskaitą tvarkantys asmenys ją tvarkytų pagal teisės aktų reikalavimus. Kaltinamojo nusikalstamas nerūpestingumas būtent ir pasireiškė šių pareigų nevykdymu, t.y. netinkama buhalterinės apskaitos vedimo kontrole. Nors liudytoja V. V. teismo posėdžio metu ir parodė, kad A. B. buvo nežinoma apie atliekamus apskaitos dokumentų taisymus, tačiau kitiems profesinės sąjungos nariams kreipusis į jį su UAB „Audlita“ neigiamais audito rezultatais, jis dėl to jokių veiksmų nesiėmė ir didesnio dėmesio buhalterijos kontrolei neskyrė, todėl darytina išvada, kad žinodamas šias aplinkybes iš kitų profesinės sąjungos narių, A. B. galėjo ir turėjo numatyti problemas LŠDPS buhalterinėje apskaitoje. Pažymi, kad šią aplinkybę nuosprendyje konstatavo ir teismas.

Apeliantė pažymi, kad A. B. išrinkus LŠDPS pirmininku, jis turėjo prisiimti visą atsakomybę dėl profsąjungos veiklos. Jis turėjo nustatyti profsąjungoje tokią tvarką, kad jos buhalterija būtų tvarkoma laikantis teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad A. B. sužinojus apie neigiamus audito rezultatus bei rizikingą buhalterinę situaciją, jis nesiėmė jokių veiksmų tinkamai atlikti savo kaip pirmininko pareigas, t.y. atlikti nuodugnų patikrinimą ir užtikrinti, kad pažeidimai nesikartotų, todėl darytina išvada, kad esama padėtis jį tenkino ir jis nesiekė, kad situacija pasikeistų ir apskaita būtų pradėta tvarkyti tinkamai, nors galėjo ir turėjo pareigą taip veikti.

Kartu laikytina abejotina teismo pozicija dėl kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos ne pavojingumo. Šiuo konkrečiu atveju neabejotiną kaltinamojo veikos pavojingumą ir patraukimo atsakomybėn svarbumą įrodo tai, kad jo itin ilgas neveikimas (2006 m. - 2010 m.) sukėlė baudžiamojo įstatymo numatytus padarinius, ko pasėkoje įvyko minėtos organizacijos skilimas bei buvo sutrikdyta jos veikla, todėl atsižvelgiant į šios profesinės sąjungos dydį, visuomeninį vaidmenį bei funkcijas laikytina, kad toks kaltinamojo neveikimas turėjo visuomeninę reikšmę ir negali būti laikomas nepavojingu baudžiamojo kodekso prasme.

Taip pat nesutinka ir su teismo išvada dėl pareikšto kaltinimo ydingumo, kuri iš esmės yra paremta A. B. teiginiais, kad jis nesupranta kuo yra kaltinamas ir tuo, kad kaltinime nėra pilnos kasos likučių neatitikimo detalizacijos. Tokia teismo pozicija prieštarauja Lietuvos A. T. formuojamai praktikai, kuris 2014-01-28 kasacinėje nutartyje Nr. 2K-29/2014 konstatavo ,,< ... >, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Nusikalstama veika turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos šios veikos kvalifikavimui". Šiuo konkrečiu atveju pats detalus kasos likučių skirtumų neišvardinimas faktinės situacijos nekeičia, kadangi ne dėl turinio, o būtent dėl fakto, t.y. pačių kasos likučių neatitikimų buvo konstatuoti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).

BK 223 straipsnio 1 dalyje, be kitų nusikalstamų veikų buhalterinei apskaitai, numatyta baudžiamoji atsakomybė ir už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą. Aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų įstatymų bei norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas. Kvalifikuojant veiką kaip aplaidų apskaitos tvarkymą, būtina nustatyti konkrečius teisės aktus, kurių nuostatas kaltininkas pažeidė, nes BK 223 straipsnio norma yra blanketinė, t. y. nukreipia į kitus norminius aktus. Tai neatsargus nusikaltimas, kurio sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė už jį kyla tik tuo atveju, kai yra nustatomi BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodyti nusikalstami padariniai: negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonėms dėl jų pagrįstumo gali būti skiriama ekspertizė (LAT nutartis Nr. 2K-11/2008).

Kaip matyti, A. B. buvo kaltinamas dėl to, kad būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą kaip ūkio subjekto vadovas, laikotarpiu nuo 2006-01-01 iki 2010-12-31 organizuodamas buhalterinės apskaitos vedimą, pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-01-17 nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 17 p., numatančio, kad „kasos knygoje kasininkas įrašo kiekvieną kasos pajamų ir išlaidų orderį ir baigiantis darbo dienai, kasininkas susumuoja dienos kasos operacijas, įrašo kasos likutį, kasininko apyskaitą privaloma sudaryti kiekvieno mėnesio pabaigoje“, nuostatas bei BAĮ 4 str., numatančio, kad „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, nuostatas, tokiu būdu jis aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą apskaitą dėl ko iš dalies negalima nustatyti LŠDPS turto už 2006-2010 metus.

Ištyręs byloje surinktą medžiagą, pirmosios instancijos teismas konstatavo objektyviuosius inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 str. 1 d. sudėties požymius, t.y. nustatė aukščiau nurodytų buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus bei konstatavo, jog dėl minėtų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti LŠDPS turto 2006-2010 metų laikotarpiu.

Apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes laiko nustatytomis, kadangi dėl jų teisingumo ir pagrįstumo apeliaciniame skunde neprieštaraujama.

Kaip matyti, apeliaciniu skundu iš esmės yra ginčijama teismo išvada, jog A. B. nelaikytinas specialiuoju BK 223 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos subjektu, todėl jo veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties.

Nesutikdama su šia teismo išvada, apeliantė pažymi, kad pagal BAĮ 21 str. 1 d. už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas, bei nurodo, kad apskaitos organizavimas apima ne tik buhalterinės apskaitos tvarkymą, bet ir buhalterinės apskaitos politikos nustatymą ir jos laikymosi užtikrinimą, kas, pagal BAĮ 9 str. 1 d., yra išimtinai priskirta įmonės vadovo kompetencijai ir už kurios netinkamą vykdymą numatyta atsakomybė.

Tačiau, kaip teisingai argumentuota gynėjo baigiamojoje kalboje, baudžiamasis įstatymas nenustato baudžiamosios atsakomybės už netinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą apskritai. BK 223 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė numatyta už netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, pasireiškiantį tam tikrų BAĮ bei kitų įstatymų ir norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuostatų pažeidimais. Be to, kaip minėta, baudžiamoji atsakomybė už šiuos pažeidimus kyla tik tuo atveju, kai dėl jų atsiranda nusikalstami padariniai. Tuo tarpu, kolegijos vertinimu, teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad inkriminuotų buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai kilo ir pasekmės dėl jų atsirado ne dėl tiesioginių A. B. veiksmų.

Skundžiamame nuosprendyje teismas pakankamai išsamiai pasisakė, kokiais atvejais ūkio subjekto vadovas, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą (BAĮ 21 str.1 d.), galėtų atsakyti pagal BK 223 str. Šioje baudžiamojoje byloje tokių aplinkybių nenustatyta.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal BK 223 straipsnį atsako asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką apskaitos tarnybą; 2) buhalterinių ir audito, konsultacinių įmonių specialistai – tais atvejais, kai ūkio subjekto buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tomis buhalterinėmis, audito ar konsultacinėmis įmonėmis; 3) ūkio subjekto vadovas – už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą nustatytą laiką. Įmonės savininkas arba vadovas taip pat atsako pagal šį straipsnį, jeigu buhalterinę apskaitą aplaidžiai tvarko jis pats arba kitas asmuo, nesusijęs su įmone darbo ar sutartiniais teisiniais santykiais, tik žodžiu susitaręs su įmonės vadovu ar savininku dėl įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo (LAT nutartis Nr. 2K-388/2013). BAĮ 14 str. 2 d. nustatyta, jog ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui. Tuo tarpu, už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys, t.y. tie asmenys, kurie apskaitos dokumentus ir surašo, ir pasirašo.

Buhalterinės apskaitos įstatymo 16 str. 3 d. nurodoma, kad apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo. Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 17 p. nurodoma, kad „kasos knygoje kasininkas įrašo kiekvieną kasos pajamų ir išlaidų orderį. Kasdien (išskyrus 7 punkto nuostatą dėl 5 darbo dienų išmokėjimo termino), jeigu vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nenustatyta kitaip, baigiantis darbo dienai, kasininkas susumuoja dienos kasos operacijas, įrašo kasos likutį ir atiduoda (jeigu kasos knyga pildoma kompiuteriu, – išspausdina ir atiduoda) vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) antrąjį atplėšiamąjį lapą su kasos pajamų ir išlaidų dokumentais, kaip kasininko apyskaitą. Kasos knygoje pasirašo vyriausiasis buhalteris (buhalteris), priėmęs šiuos dokumentus.“

Baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyta, kad kaltinime inkriminuotu laikotarpiu LŠDPS buhalterės pareigas ėjo V. V., kuri tiesiogiai tvarkė visus apskaitos dokumentus – juos ir surašydavo, ir pasirašydavo. Esant tokioms aplinkybėms, pritartina teismo išvadai, jog inkriminuotų buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai kilo ne dėl A. B. veiksmų ir vien tai, kad A. B. kaip LŠDPS pirmininkas kartu su buhaltere pasirašinėjo jos jam pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus, neteikia pagrindo spręsti, jog A. B. vienas pats ar kartu su buhaltere tvarkė LŠDPS buhalterinę apskaitą. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad esant nustatytoms aplinkybėms, už tinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą ir organizavimą buvo atsakinga būtent LŠDPS buhalterė V. V., tą pirmosios instancijos teismas teisingai ir konstatavo.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas bei aukščiau išdėstytas aplinkybes, kolegijos vertinimu, apylinkės teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad A. B. nėra šio nusikaltimo subjektas. Nors A. B. ir buvo LŠDPS vadovas, tačiau jis pats buhalterinės apskaitos netvarkė, taigi jis nėra nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, subjektas.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

prokurorės Aušros Balžekaitės apeliacinį skundą atmesti.