Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

1.2.4.4.2.1.;1.2.4.4.2.2.;1.2.4.4.2.3.; 1.2.4.6.2.2.; 1.2.9.8.; 2.3.6.4.5.1; 2.3.6.4.5.2; 2.3.6.41.6.1.; 2.3.6.4.6.2.

2019 m. gegžės 21 d.

dalyvaujant prokurorei Irenai Gedžiuvienei, nukentėjusiojo E. U. atstovui advokatui Aliui Galminui, kaltinamiesiems M. U., J. P. ir jų gynėjui advokatui Mariui Navickui,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

M. U., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Kretingoje, Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, nedirbantis, profesinio išsilavinimo, gyv. (duomenys neskelbtini), teistas:

1. 2006 m. sausio 25 d. Kretingos rajono apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį 60 parų areštu, 2006 m. balandžio 21 d. paleistas, atlikus arešto bausmę;

2. 2006 m. liepos 11 d. Kretingos rajono apylinkės teismo pagal BK 281 straipsnio 6 dalį laisvės atėmimu 5 metams;

3. 2008 m. kovo 19 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo pagal BK 241 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 11 mėnesių. Bausmė subendrinta su 2006 m. liepos 11 d. nuosprendžiu ir paskirta galutinė bausmė - laisvės atėmimas 4 metams 2 mėnesiams, 2012 m. balandžio 6 d. paleistas, atlikus bausmę;

4. 2012 m. gruodžio 20 d. Kretingos rajono apylinkės teismo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams. 2015 m. sausio 30 d. paleistas lygtinai, neatlikus bausmės. 2015 m. vasario 2 d. įtrauktas į probuojamųjų asmens duomenų registrą, 2016 m. kovo 18 d. iš jo išregistruotas, teistumas neišnykęs,

kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus, 163 straipsnį;

J. P., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Rusijoje, Lietuvos Respublikos pilietė, išsituokusi, nedirbanti, vidurinio išsilavinimo, gyv. (duomenys neskelbtini) neteista,

kaltinama pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. U. sistemingai mušdamas mažametį, bejėgiškos būklės žmogų, savo artimąjį giminaitį, nesunkiai jį susargdino, o būtent laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio pabaigos iki 2017 m. gruodžio 12 d. imtinai, tikslesnis laikotarpis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia, sistemingai, jo paliepimu ant taburetės persisvėrusiam mažamečiui savo artimajam giminaičiui - sūnui E. U., gim. (duomenys neskelbtini), kuris dėl savo priklausomo santykio nuo tėvo M. U. ir baimės patirti dar didesnį smurtą savo atžvilgiu, negalėjo pasipriešinti ir buvo bejėgiškos būklės, ne mažiau kaip 9 atvejais su rykšte arba odiniu diržu su sagtimi sudavė į sėdmenis bei nugarines šlaunų vietas kaskart po 5-10 kartų ir kiekvieno mušimo atveju sukeldavo stiprų fizinį skausmą, o paskutiniu atveju 2018 m. gruodžio 12 d. padarė poodines kraujosruvas abiejose kojose, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, ir dėl tokio sistemingo mušimo, M. U. sukėlė nukentėjusiajam E. U. psichikos sutrikimą - reakcijas į stiprų stresą, trikdančias jo kasdieninį funkcionavimą bei adaptaciją, t.y. nesunkiai jį susargdino;

be to, M. U. piktnaudžiavo tėvo teisėmis ir pareigomis fiziškai ir psichiškai gniuždydamas vaiką bei kitaip žiauriai elgdamasis su vaiku, o būtent: būdamas atsakingas už mažamečio sūnaus E. U., gim. (duomenys neskelbtini), auklėjimą ir vystymąsi, privalėdamas rūpintis jo sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdamas vaikui sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.155 straipsnio 2 dalis), privalėdamas užtikrinti vaiko teises, numatytas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, t. y. sudaryti tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti, sudaryti vaikui sveiką ir saugią aplinką, užtikrinti gyvenimo sąlygas, būtinas jo protiniam, dvasiniam gyvenimui, piktnaudžiavo savo teisėmis ir pareigomis, o būtent sistemingai, laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio pabaigos iki 2017 m. gruodžio 12 d. imtinai, tikslesnis laikotarpis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), neva drausmindamas savo mažametį sūnų E. U. dėl jo netinkamo elgesio ar pažangumo, ne mažiau kaip 9 atvejais taikė fizines bausmes ir elgėsi žiauriai su vaiku - su rykšte arba odiniu diržu su sagtimi suduodamas į sėdmenis bei nugarines šlaunų vietas kaskart po 5-10 kartų ir kiekvieno mušimo atveju sukeldamas stiprų fizinį skausmą, o paskutiniu atveju 2018 m. gruodžio 12 d. padarydamas poodines kraujosruvas abiejose kojose, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, be to, ne kartą vadindamas jį savivertę mažinančiais, įžeidžiančiais žodžiais - „debilas“, „durnius“ ir grasindamas, kad išveš į mišką ir pririš nakčiai prie medžio, kad su savo draugu jį nušaus ir pakas miške, kad jo nebegrąžins mamai ir savo ankstesniais sistemingo fizinio smurto veiksmais sukeldamas realų pagrindą manyti ir bijoti, kad šie grasinimai gali būti įgyvendinti, piktnaudžiavo savo kaip tėvo teisėmis ir pareigomis šitaip fiziškai ir psichiškai jį gniuždydamas.

J. P. mušdama sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, o būtent 2017 m. gruodžio 13 d. apie 07.12 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), virtuvėje, tyčia vieną kartą rankos delnu sudavė nukentėjusiajam mažamečiui E. U., gim. (duomenys neskelbtini), į pakaušį ir tokiu būdu mušdama sukėlė jam fizinį skausmą.

Kaltinamasis M. U. teisiamojo posėdžio metu kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų nepripažino. Jis parodė, kad sūnus pas juos apsigyveno 2017 metais rugsėjo viduryje. Viskas buvo gerai iki to momento, kol mama nepaskambino ir nepasakė, kad grįš ne po 3 mėnesių, o tik po metų. Po tos dienos vaikas taip pasikeitė, kad nebėjo susikalbėti. Pradėjo nebelankyti mokyklos arba nuėjus trukdyti per pamokas, mokytojus vadinti necenzūriniais žodžiais. Jis turėdavo atsiprašinėti iš darbo ir atėjus į mokyklą su juo sėdėti per pamokas, kad netrukdytų aplinkiniams. Laisvu laiku veždavo į kino teatrus, į boulingus. Vaikas norėjo, kad grįžtų mama. Klausė jo, ką reikia sumeluoti, kad greičiau grįžtų mama. 2016 m. ar 2017 m. E. U. su septintoku prisižadėjo 20 eurų, kad sumuštų savo klasioką. Jie tą klasioką sumušė ir jie atsidūrė vaikų teisėse. Jis problematiškas, todėl taikydavo jam drausmines priemones - tai kompiuterį atima 2-3 dienoms, tai telefoną paima, tai su dviračiu neduoda važiuoti į mokyklą. Mokslai sekėsi nekaip. Jei ką pažadėdavo nupirkti, ar kur nuvažiuoti, tada pasistengdavo. Sekdavo „Tamo“, domėjosi mokslais, ėjo į susirinkimus, yra buvę pas psichologą. Kartais pakeldavo balsą, bet nederamų žodžių, keiksmažodžių nebūdavo. E. su mama bendraudavo kiekvieną dieną per kompiuterį ar telefonu. Buvo nupirkęs telefoną, dviratį, atidavęs važinėtis savo motorolerį. Viena iš drausminimo priemonių būdavo neišleisti į lauką. Kaip vaikas jis turėjo pareigų: susitvarkyti savo daiktus, pavalgyti, nusiprausti, paruošti pamokas, žaisti su kompiuteriu. Galėdavo išvažiuoti pas draugus. Jam namų ruošos darbų, jo darbe dirbti nereikėjo. Gruodžio 13 d. E. atsikėlė anksčiau, išvažiavo 6.30 - 6.40 val. į mokyklą. Puskelyje norėjo susitikti klasioką ir važiuoti į mokyklą. Po kiek laiko paskambino auklėtoja ir pakvietė atvažiuoti. Kas buvo gruodžio 12 d. nepamena. Gruodžio 13 d. paskambino auklėtoja, atvažiavus į mokyklą pasakė, kad turi važiuoti į vaikų teises, ten sužinojo, kad yra primuštas. Įprastai rytais atsigeria kavos, arbatos, pavalgo sumuštinių, į mokyklą įsideda sumuštinį ir dar papildomai duodavo pinigų. Tą gruodžio 13 d. rytą buvo tas pats. Namuose tą rytą dar buvo J. P., bet ji dar miegojo lovoje. Prieš tai vakarą kaip visada nieko nebuvo. Tik norėjo apsimauti žieminius batus, jis neleido, nes dar buvo pliusinė temperatūra. Gruodžio 12 d. konflikto kaip ir nebuvo, tik pasišnekėjo. Gal ir sakė, kad atims motinystės teises V. G., bet nepamena. Nuo pat pirmos dienos E. klausė kas turi atsitikti, kad atsidurtų vaikų namuose. Negrasino, kad išveš į mišką ar atims iš mamos. Per tą laiką fizinių bausmių netaikė, tik atimdavo telefoną, kompiuterį ar dviratį, arba į lauką neišleisdavo. Neįsivaizduoja iš kur atsirado mėlynės ant kojų ir vidinių šlaunų. Ryte nusiprausęs vaikščiojo be kelnių, mėlynių nebuvo, o mokykloje jau atsirado. Namuose diržų yra, tačiau rykščių ar laidų ne. Šalia lovos ar stalčiuje diržo nebuvo, jis buvo spintose prie kitų rūbų. Gretimam kieme krūmynai neauga, tik vaismedžiai: obelys ir vyšnios. Kieme yra obelys, kriaušės. Rykščių nėra iš kur pasiskinti (2 t. b. l. 157-158).

Kaltinamoji J. P. teisiamojo posėdžio metu savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos nepripažino. Parodė, kad pas juos E. anksčiau yra gyvenęs ir vasara, ir savaitgaliais, ir kai lankė (duomenys neskelbtini) mokyklą. Auklėtoja po pamokų liepdavo mamai pasiimti E., kartais mamai nepriskambindavo, tai skambindavo jai, ir prašydavo pasiimti, kad po pamokų ko nors nesumuštų, ko nors nepridirbtų. Su E. konfliktų neturėjo. Vaikas kartais jos daugiau prašydavo. Ji atlaidesnė kaip moteris, daugiau jam leisdavo. Su E. kalbėdavosi galbūt daugiau nei tėtis. Tėtis dirbdavo, jie daugiau laiko praleisdavo kartu. Kalbėdavo dėl jo neatliekamų pareigų mokykloje. Nebardavo, iškart pasakė vyrui, kad nei bars, nei skirs nuobaudų. Kalbėdavosi tik dėl taisyklių namuose, nes gyveno jos tėvų namuose. Taisyklės buvo: pasitaisyti lovą, atsiprausti, padaryti pamokas, išsiplauti savo nešvarius indus, nešvarius rūbus susidėti į skalbinių dėžę. 2017 metų gruodžio mėnesį nedirbo. Kai sužinojo, kad yra nėščia, vyras nebeleido eiti į darbą, nes reikėdavo kilnoti sunkius daiktus. Rytais nesikeldavo. Jos pačios vaikas 17 metų, savarankiškas, pats išeidavo į mokyklą. Su E. keldavosi tėtis, padėdavo jam tvarkytis. Kiekvieną rytą guli kol išeina, tik po to keliasi. Gruodžio 13 d. nebuvo atsikėlusi. Tas rytas nebuvo išskirtinis, toks rytas kaip ir kiekvienas rytas. Paskui atsikėlė ir tada paskambino vyras, kad kviečia į vaikų teises. Manė, kad E. kažką prisidirbo. Iš pradžių manė, kad tik vyrą kaltino, po to sužinojo, kad ir ją kaltina. Augina savo 17 metų vaiką ir niekada nebuvo tokių situacijų. Niekada nebuvo vaikų teisėse, niekada jos vaikas neturėjo kažkokių nusiskundimų. Ji ramus žmogus. Ši situacija jai nemaloni. Gal E. kerštauja. Nes kiekvienas vaikas nori, kad tėvai būtų kartu. Kai sužinojo, kad ji laukiasi, jis buvo nepatenkintas. Jis nenorėjo, kad tėčio dėmesys būtų dar vienam vaikui. Nepasakytų, kad tėčio ir E. santykiai buvo negeri. Tėtis nupirkdavo meškerę, duodavo dviratį, važiuodavo į žvejybą. Būdavo labai geri santykiai tol, kol nepradėjo eiti į mokyklą. Kai prasidėjo mokslo metai, kai suprato, kad jam yra pareigų, tada santykiai pasidarė blogi. Jis nepriprato prie tokio režimo. Dvylikos metų vaikas neturėjo režimo. Tai kaip gali norėti turėti režimą. Jų name girdimumas geras, per sieną labai gerai girdisi. Net laikrodžio švytuoklė gerai girdisi iš pirmo aukšto. Kai E. gyveno su jais, jos vaikas gyveno kartu, po to persikraustė į pirmą aukštą pas močiutę. Jam kilo konfliktas su E.. E. provokavo jos vaiką, kad jis sumuštų. Jie nesutarė ir išsikraustė. Prieš nėštumą dirbo lopšelyje-darželyje (duomenys neskelbtini) auklyte. Dažnai tekdavo vaduoti ir auklėtojas, nes išvažiuodavo į mokymus. Nusiskundimų dėl bendravimo su vaikais nėra gavusi. Turi specialių žinių dėl bendravimo su problematiškais vaikais. Dėl maitinimo problemų nebūdavo. Kai grįždavo namo, pietūs būdavo paruošti. Ir bandelių iškepdavo, ir picų, ir balandėlių. Nežinojo, kas tai yra balandėliai, ar, kad galima picą namuose pasidaryti. Diržas buvo laikomas kelnėse ir kažkur yra, bet net nežino kur yra. Miegamajam stalčiuje nėra.

Gretimam sklype, pas kaimynus, rykščių, vytelių krūmai ar augalai, kur būtų galima pasidaryti rykštes neauga. Auga tik vaismedžiai. Tą pačią dieną, kai iškvietė, nuvažiavo į vaikų teises. Dėl šios situacijos teko bendrauti su vaikų teisių specialistais, auklėtoja, psichologe, atstove iš vaikų globos namų. Įsirėžė į atmintį tai, kad vaikų namų auklėtoja pasakė, jog vaikas labai blogai jautėsi, jam labai skaudėjo, labai verkė. Ir tada auklėtojos nuėjo surasti kompresą ir vaistų nuo skausmo. O parėjusios vaiko neberado kambaryje, jis lakstė lauke. Dėl persileidimo – įvyko konfliktas su E.. Tėtis buvo prašęs, kad E. jos netrukdytų, jei durys uždarytos. Tą dieną jis specialiai įėjo į jos kambarį ir vidury kambario ant kilimo movėsi batus. Tada įvyko žodinis konfliktas ir įvyko persileidimas. Čia tėvo nedažiūrėjimo, nedaauklėjimo pasekmė. Vaikas čia nekaltas. Nėra girdėjusi, kad M. grasintų, jog išveš į mišką. Nepakęstų tokių grasinimų. Dėl rėkimų, gal tonas ir pakildavo dėl jo konfliktų ir išdaigų. Kiekvieną dieną būdavo tas pats per tą patį. Mama nevykdė pažado grįžti kas 3 mėnesius ir vaikas pradėjo boikotuoti. Jis norėjo išprovokuoti, kad tėvas paskambintų mamai ir pasakytų, kad pasiimk savo vaiką, atiduosiu į vaikų namus ar dar ką nors. Jis to tikėjosi. Matėsi, kad vaikas yra sunkus. M. stengėsi, norėjo su juo surasti bendrą kalbą. Vaikas su jais nenorėjo gyventi, nes pas juos turėjo būti režimas. Liepdavo susitvarkyti rūbus. Jis to nenorėjo daryti. Kai buvo nėščia M. rytais liepdavo būti ypatingai tyliai. Bet ne taip, kaip parašyta, kad rytais liepdavo būti be šviesos. E. mama buvo atsiuntusi žieminius batus. Jis norėjo juos nešioti, bet buvo dar geras oras, šilta ir sakė, kad nesimautų, nes prakaituos kojos. Su kokiais batais E. išėjo tą rytą nežino. Tą dvyliktą dieną kaip ir kitomis dienomis nesikėlė. Iš kambario apskritai nebuvo išėjusi (2 t. b. l. 159-160).

Nukentėjusysis E. U. teisiamajame posėdyje parodė, kad apklausoje ikiteisminio tyrimo metu sakė tiesą. Parodė, kad tėtis pasikvietė į virtuvę, pasiguldė ant taburetės ir mušė. Tėtis mušė su kaire ranka, nes dešinę ranką darbe susitraiškė, susilaužė. Paskutinį kartą mušė su kaire ranka. Kai grįžo iš mokyklos, tėtis buvo su tokia ranka, ranka buvo sugipsuota. Buvo klasėje J., su juo gerai sutarė, norėjo su Justu gyventi. Po kelių dienų gavo pastabą iš matematikos, grįžo namo ir tėtis sumušė. Tėtis anksčiau mušė, todėl ir norėjo pas J. gyventi, kad niekas nemuštų, t. y. tėtis nemuštų. Neatsimena su kokia apranga eidavo į kūno kultūros pamokas. Visokių būdavo aprangų, ji keisdavosi. Per kūno kultūros pamoką, kai bėgiojo, yra buvęs nukritęs, nežiūrėdavo ar atsirado mėlynės. Per fizinį žaisdavo kvadratą vidury salės, ne prie suoliukų. Prie suoliukų nėra buvęs nukritęs ir susimušęs. Rytais pats atsikeldavo, apsirengdavo, apsimaudavo striukę ir išeidavo. Pusryčių niekada nebūdavo. Jei reikėdavo tėčiui į darbą tuo pačiu metu kaip jam į mokyklą, tai jie kartu su dviračiu važiuodavo į mokyklą. Neatsimena, ar ryte valgydavo. Tą rytą, kai Jevgenija trenkė, tėtis nebuvo atsikėlęs, jis miegojo. Jis vienas išėjo į mokyklą. Po įvykio, kai tėtis mušė, mamai nepasakojo, nes bijojo, kad jei mama paskambinusi pasakys tėčiui, tai tėtis muš dar labiau. Per tą laiką, kai gyveno pas tėtį, jį mušė su diržu, su rykšte, atrodo viskas. Niekam nebuvo sakęs, tik močiutei iš tėčio pusės yra sakęs, kad tėtis jį mušė. Tėčio namuose už bausmes be mušimo dar neduodavo kompiuterio, neleisdavo išeiti į lauką ir viskas. Bausmes sugalvodavo tėtis. Kai gaudavo pastabą, ar dvejetą, tada taikydavo tas bausmes. Pagrinde dėl mokslų. Tada taikydavo visas bausmes: mušdavo, neleisdavo prie “kompo” ir į lauką neišleisdavo. Neklausinėjo suaugusiųjų (močiutės, mokytojų, mokyklos psichologės) kas turi įvykti ir dėl kokių priežasčių vaikai patenka į vaikų namus. Nebeprisimena. Per tą laiką, kai gyveno pas tėtį, daugiau negu 4 kartus jį mušė. Daugiau negu 7 kartus mušė sakė, kai kalbėjo apie paskutinį kartą. Tėtis nuėjo pas kaimyną kitoje pusėje ir nusiskynė tą rykštę. Ją laikydavo savo kambaryje, nepamena kurioje vietoje. Buvo atėjęs į kambarį, klausė kam ta rykštė. Ž. tėtis sakė, kad nusiskynė rykštę, jis pats nematė kaip nusiskynė. Niekam nepasakojo, kad yra mušamas, nes kai mušė neskaudėjo ir nebuvo tokių stiprių mėlynių. Paskutinį kartą pamatė, kad yra didelės mėlynės ir nusprendė pasakyti. Po įvykio, kai pateko į vaikų namus ir sugrįžo mama, gyvenimas pasikeitė į gerąją pusę. Jautėsi geriau, tik kai miegodavo, sapnuodavo, kai tėtis persekioja ir muša. Ankstesniais kartais, kai tėtis mušė, kartais būdavo plonos, mažos, raudonos spalvos kaip mėlynės žymės. Mušdavo stipriai, kai priliesdavo jausdavo skausmą. Nieko tėčiui nejaučia, nori viską pamiršti, nežino kaip turėtų viskas pasibaigti. Su tėčiu gyveno Ž., tėčio draugė. Kartais būdavo, kad su ja sutardavo gerai. Daugiau buvo kartų kai su Ž. sutardavo blogai. Kai paklausdavo kokį klausimą, ji pradėdavo šaukti ir dar kažką. Durneliu, idiotu išvadindavo. Jausdavosi blogai. Be tėčio jį vieną kartą mušė Ž.. Vieną rytą, kai norėjo nuo bato nupjauti etiketę, batas nukrito ant žemės ir Ž. su delnu trenkė jam į galvą. Nežino, kodėl taip padarė. Ž. sakė tyliau. Ž. mušė tik tą rytą, kai pametė batą. Kai Ž. trenkė, pajuto skausmą. Kai išėjo į mokyklą pradėjo biški skaudėti galvą. Ž. trenkė anksčiau nei paskutinis tėčio mušimas. Anksčiau tėtis mušdavo, tada Ž. įtrenkė ir po kelių dienų tėtis paskutinį kartą mušė (3 t. b. l. 49-50).

Nukentėjusiojo E. U. įstatyminė atstovė V. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad jos vyras rugsėjo pradžioje nebegavo darbo, gavo gerą pasiūlymą į Airiją ir nusprendė važiuoti. Norėjo į aukles paimti savo pusseserę S. N.. Vaikų teisės pasakė, kad visų pirma siūloma tėvui globoti vaiką. Tėvas sutiko pasiimti vaiką. Ji išvyko rugsėjo 22 dieną. Planavo išvykti metams, E. sakė, kad važinėsis metus laiko, bet kas 3 mėnesius grįžinės namo. E. pas tėvą gyventi nenorėjo, bet sutarė, kad pasiims kompiuterį ir tada sutiko važiuoti. Kai išvyko, bendraudavo kas 2-3 dienas per telefoną. Pirmą mėnesį pasikalbėdavo, antrą mėnesį jau būdavo sunku kalbėti. Paklausus kažko, atsakydavo: taip, ne, nežinau. Jau matėsi, kad kažkas negerai. Pasikeitimą pastebėjo tik bendravime, būdavo be nuotaikos. Su tėvu bendraudavo retai. Tėvas rašydavo, kad sakyk kažką, nes vaikas neklauso. Ji nenuteikinėdavo, bandė šnekėti gražiai, kad turi klausyti, jis jo tėtis. Tą pirmą mėnesį laiko kalbėdavo, kad buvo pas močiutę, kad su tėčiu gerai sekasi bendrauti, aptardavo kokie orai, kaip sekasi mokykloje, kaip apsirengęs, ką valgė. Po to reikėdavo traukti: kaip mokykloje sekėsi – gerai, ar gavai pastabą, ar valgei mokykloje – ne. Nesiskundė, kad tėvas negražiai kalbėjo ar barėsi. E. pasakė, kad jei aš tau būčiau pasakęs, tai tu būtum skambinusi tėvui ir man būtų buvę dar blogiau. Gruodžio 13 d. rado praleistą skambutį, perskambino ir sužinojo, kad vaikas sumuštas ir išvežtas į vaikų namus. Tada gavo pakalbėti su E., jis buvo geros nuotaikos. Klausė kas nutiko, jis pasakė, kad jį sumušė. Kai pradėjo klausti, tada vaikas labai verkė, klausė kada ji grįš. Bilietą gavo gruodžio 22 dienai. E. pasakė, kad tėvas sumušė, liepė pačiam atsigulti ant kėdės ir nusimauti kelnes. Su diržu mušė 8-9 kartus. Apie kitus įvykius, kad mušė anksčiau, papasakojo kai grįžo namo. Parskrido 22 ar 23 rytą, susitiko prieš mokyklą stotyje ir pasikalbėjo, tada vakare po pamokų pasiėmė. E. papasakojo, kad mušė ne vieną kartą ir su rykšte, ir su diržu. Visada turėjo kelnes nusimauti. Kad gaudavo už pastabas ir blogus pažymius, už neklausymą mokykloje. Vienas dvejetas arba pastaba – 10 smūgių. Pasakojo, kad grasino, jog su draugu nušaus ir į mišką išveš. Nuveš į mišką ir laikys per naktį pririštą. Dvi savaites miegojo su ja, girdė valerijono tabletes, mėtų arbatą. Naktimis labai dažnai keldavosi. Dar dabar atbėga susapnavęs, kad tėvas tempia į mišką, kad beldžia į langą. Dabar jau mėnesį laiko požymių, kad patiria stresą nėra. Apie tėvą nekalba. E. nėra toks, kaip tėvas nupiešė. Aišku yra aktyvus, yra ir tų problemų, nori dėmesio. Gal vaikas maištavo prieš juos, kad neskyrė dėmesio. Yra švelnus, meilus, tik reikia su juo bendrauti. Su tėvu po įvykio nenorėjo bendrauti, net norėjo kad pakeistų pavardę. Kategoriškai nori su tėvu nutraukti visus ryšius. Bendrauti norėjo tik su močiute iš tėvo pusės. E. močiutei A. U. pasakojo, kad tėtis smurtauja prieš jį, nes močiutė buvo šalia ir galėjo jį apginti. O jai nei karto nesakė, nors ja ir pasitikėjo. Po įvykio su vaiku kreipėsi į psichologą. Po to, kai pradėjo lankytis pas psichologus ypatingo poveikio į gerąją pusę nepastebi. Liekamųjų reiškinių nėra, jie nejaučiami. Civilinį ieškinį palaiko, nes jie neturėjo teisės kelti rankos prieš jos vaiką (2 t. b. l. 160-162).

Liudytoja S. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad E. pažinojo apie 3 mėnesius, buvo jo klasės auklėtoja. E. buvo sunkaus būdo mokinys, tad su jo tėčiu bendraudavo dažnai. Tėtis sėdėdavo pamokose, kad vaikas būtų suvaldomas. Ta atskirtis tarp tėčio ir vaiko buvo, nes ilgą laiko tarpą nebendravo. Tėtis norėjo sulipdyti santykius su sūnumi, bet jam nesisekė. Tėtis atvažiuodavo, sėdėdavo pamokose, stengėsi pataisyti vaiko elgesį, domėdavosi. Su psichologe bendravo, kaip sulipdyti tą santykį su sūnumi. E. labai mylėjo savo mamą, o su tėčiu nelabai sekėsi sutarti. E. labai norėjo, kad mama grįžtų. Matyt pasikeitė gyvenamoji aplinka, namų taisyklės. Tėtis jį įstatydavo į taisyklių rėmus, o vaikui tai nepatikdavo. Paskutinį mėnesį vis klausinėdavo ką reikia padaryti, kad grįžtų mama. Paskutiniu metu E. susidraugavo su berniuku iš vaikų namų. Tada E. pradėjo klausinėti ar mama grįš, jei pateks į vaikų namus. Vaiko santykis su mama buvo artimesnis nei su tėčiu, nors tėtis stengėsi lipdyti santykius, visada reaguodavo į pastabas. E. neįvardino priežasčių, kodėl su tėčiu nepatiko. Tik sakydavo, kad pas tėtį reikia savo indus susiplauti, rūbus reikia susidėlioti į vietas. Apie bausmes kalbėdavo - tai namų areštas už netinkamą elgesį. Tokia auklėjimo priemonė buvo aptariama mokykloje ir siūloma tėčiui kaip drausmės forma, apie kitas bausmes E. neminėdavo. Gruodžio 12 d. buvo eilinė diena mokykloje, E. gaudavo daug pastabų, galėjo būti, kad ir gruodžio 12 d. gavo pastabą. Iki to įvykio viskas tik blogėjo. Vis domėjosi kaip tą mamą sugrąžinti atgal. Klausinėjo, jei aš pakliūsiu į globos namus, ar mama grįš. Pas ją atėjo ryte, tik nepamena kelintą valandą, prieš pamokas. Jis pasakė, jei aš dabar parodysiu, kad pas mane yra mėlynės, ar mane išveš į globos namus. Ji pasakė, kad visų pirma turi tai pamatyti ir kas tai padarė. Ir jei tai yra smurto atvejis, tai greičiausiai taip. Spręs vaikų teisės. Vaikas parodė žemiau užpakalio esančias mėlynes. Tu mėlynių buvo, bet kiek - nepamena. Jis pasakė, kad mėlynes padarė tėtis. Jis sakė, kad tėtis paguldė ant kėdės ir mušė su diržu. Kiek kartų nesakė. Plačiau E. nieko neaiškino, nedelsiant sureagavo, pranešė administracijai, psichologei ir išsikvietė vaikų teises. E. labai bijojo, nes pasitarę su vaikų teisėmis pakvietė tėtį į mokyklą, vaikas nenorėjo susitikti su tėčiu, tad vaiką laikė psichologės kabinete. E. yra melagis ir geras manipuliatorius. Dėl melavimo gali pravirkti. Visada taip būdavo pas psichologę. Ašaros būdavo netikros. Jis pradėdavo meluoti ir verkti. Galiausiai prieidavo prie to – kad trūksta mamos. Tą dieną kai pasisakė, buvo išsigandęs, dvejojo sakyti, ar nesakyti. Jai sukėlė įtarimų, nes mėnesį laiko kalbėdavo apie tai, jei paklius į vaikų namus, ar mama grįš. Jų klasėje yra berniukas iš globos namų ir jisai įkalbinėjo ir kitą mokinį, kad globos namuose yra labai gerai. Tas berniukas iš globos namų labai gerai sutaria ir su E.. Jis E. jau buvo pakonsultavęs, kad ten yra labai gerai, šilta, duoda valgyti. O tas kitas mokinukas, kur gerai sutaria, buvo jau pradėjęs namuose manipuliuoti, nes jo mama nebežinodama ką daryti skambino ir pasakė, kad vaikas pagrasino jei pas jį bus mėlynių arba kur užkliūs, tai pasakys, kad mama jį sumušė ir jis atsidurs globos namuose. Buvo tokia trijulė ir jai kilo įtarimų, gal čia yra jo planas, kad grįžtų mama, tačiau tai yra tik jos įtarimai. Su E. aptarė daug versijų, dėl ko vaikai patenka į globos namus, gvildeno daug priežasčių ir viena iš priežasčių buvo įvardinta artimųjų smurtas prieš vaiką. Iki mamai išskrendant elgesys jei ir buvo netinkamas, tai būdavo švelnesnis, be agresijos. Jo savijauta būdavo kitokia. Mamai išskridus jo agresyvumas pasikeitė. Ar tėtis galėjo E. mušti nežino (2 t. b. l. 158-159).

Liudytoja R. N. teisiamajame posėdyje parodė, kad V. G. išvažiavo į užsienį, o E. norėjo palikti pas juos, bet vaikų teisės neleido. M. U. penktadienį atvažiavo pasiimti E.. Visą tą dieną vaikas praverkė, nes nenorėjo važiuoti pas tėvą, norėjo pasilikti pas juos. Tėvas, atvažiavęs paprašė dar palaikyti iki sekmadienio, nes norėjo paruošti kambarį. Kai jau gyveno pas tėvą, tada atvažiuodavo su dviračiu arba pareidavo iš mokyklos kartu su jos sūnumi ir išbūdavo valandą ar pusantros, prašydavo valgyti. Visada kartodavo, kad nenori grįžti pas tėvą, nes jo nemyli nei tėvas, nei jo sugyventinė. Po kažkiek laiko tėvas uždraudė bendrauti su jos sūnumi. Nuo tada pabūdavo po penkias minutes. Paklausus, kodėl nepabūni ilgiau, atsakydavo, kad bijau pavėluoti namo, nes nuo tėvo gausiu austi. Kai E. apsigyveno pas tėvą, su jos sūnumi kiekvieną dieną pareidavo iš mokyklos. Prieš sumušimą M. U. pagrasino ir jos sūnui, jei bendraus su E., tai nuveš prie trečio prūdo ir paskandins. Po to ji paskambino pačiam M. U. ir paklausė, kodėl grasina jos sūnui, jis atsakė, kad neklausyk tų smurglinių. M. U. norėjo uždrausti bendrauti E. su jos sūnumi N., nes, pasak jo, jos vaikas atsilikęs, ar psichiškai nesveikas. E. po mokyklos atvažiavęs pavalgydavo, pažaisdavo su kompiuteriu ir išvažiuodavo. Po tų draudimų bendrauti, atvažiuodavo ir pabūdavo penkias minutes, nes pasak vaiko, nuo tėvo gaus austi. Draudimas atsirado po to gąsdinimo, kad jos sūnų paskandins prie trečio prūdo. Tai buvo maždaug po kokių dviejų savaičių kai apsigyveno pas M. U.. Visada sakydavo pamotė ir tėvas manęs nemyli, skriaudžia. Kalbėdavo, kad bara, muša, draudžia su kompiuteriu žaisti. E. yra pasakojęs, kad prieš jį smurtauja, sakydavo aš ten negyvensiu, vis tiek pabėgsiu. Aš draudžiau tai daryti, nes to neleidžia vaikų teisės. Apie galimą smurtą prieš E. sužinojo iš auklėtojos. Ji paskambino ir pasakė, kad E. yra sumuštas ir išvežtas į (duomenys neskelbtini) ir, kad negali susisiekti su mama. Tada mamai skambino tol, kol priskambino ir pasakė, kad E. yra (duomenys neskelbtini). Iki šiol E. bendrauja su jos sūnumi, buvo atvažiavęs. Dabar jis gerai jaučiasi, apie šiuos įvykius kalba, streso neišgyvena. Sako, kad tėvas šioks ir toks, nenorėčiau su juo gyventi ar pakliūti į jo rankas. Jis daugiausiai sakė, kad nuo tėvo gaus austi, kai uždraudė bendrauti. Sakydavo gausiu su žodžiais, su diržu. Bardavo, keiksnodavo. Minėjo, kad gaus su diržu, bet konkrečiau nieko nesakė. Jis vieną kartą pasakė, kad gaus diržo, kitą kartą, kad gaus mušti. Bet nematė, kad būtų sumuštas ar mėlynas. Jis būdavo su treningais, vizualiai matydavo tik veidą (2 t. b. l. 168-169).

Liudytoja S. N. teisiamajame posėdyje parodė, kad kai E. ateidavo pas jos mamą, visada norėdavo valgyti. Po to labai skubėdavo. Paklausus ko tiek skubi, E. atsakydavo, jei negrįšiu laiku gausiu austi, mušti. E. pas mamą yra sutikusi kelis kartus, kokius 3-4 kartus. Ir tuos kartus ateidavo iškart po pamokų ir pabūdavo apie vieną valandą. Žaisdavo su jos broliu kompiuteriu, kartu bendraudavo. Apie gyvenimą su tėvu nieko nepasakodavo, žino tik tą pasakymą, jei negrįšiu laiku namo, gausiu mušti. O taip nieko nepasakodavo. Kad būtų sakęs, jog tėvas yra mušęs, nėra sakęs. E. su Nedu bendraudavo tol, kol tėvas uždraudė ateiti. Kokius du mėnesius prieš tą įvykį, kai E. išvežė į vaikų globos namus, uždraudė bendrauti. Iš mamos sužinojo, kad uždraudė bendrauti ir, kad nebeateina. Nedas sakė mamai, o mama pasakė jai, kad E. tėvas uždraudė bendrauti su Nedu (2 t. b. l. 169-170).

Liudytoja D. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad E. U. yra jos sūnėnas. Kai E. ateidavo pas ją, klausdavo kaip jam sekasi mokykloje. Visada atsakydavo, kad gerai. Yra sakęs, jei blogai mokinsis, tai tėvas jį sumuš. Sakydavo, kad nenori gyventi su tėvu, kad pabėgs iš namų. Sakydavo, kad nebėgtų, nes bus dar blogiau, kad atsidurs vaikų globos namuose. Tada buvo ruduo-žiema. Mama buvo užsienyje, o jis buvo su tėčiu. Pas ją E. ateidavo vieną kartą per mėnesį, nes tėvas jo neišleisdavo. Per tą laiką buvo atėjęs kokius keturis kartus. Ateidavo po mokyklos arba važinėdamasis su dviračiu atvažiuodavo. Atėjęs pasėdėdavo prie kompiuterio, pašnekėdavo apie draugus. Apie savo gyvenimą pas tėvą nieko nesakydavo. Nėra sakęs, kad tėvas bara ar bausmes skiria, ar muša. Tik tą vieną kartą sakė, kad jei blogai mokinsis, tai gaus mušti. Bet ne tai, kad yra gavęs. Kad E. galimai buvo sumuštas sužinojo iš savo mamos. Po to įvykio E. jai parašė per facebook‘ą, kad tėvas yra jį sumušęs ir, kad yra vaikų globos namuose. Parašė, kad žino ir paklausė kaip jis jaučiasi, E. atsakė, kad gerai. Apie tėvo draugę sakė, kad ji gera. Jei tėvas neišleidžia, tai draugė išleidžia (2 t. b. l. 170).

Liudytoja M. Š. teisiamajame posėdyje parodė, kad yra E. U. klasės auklėtoja. E. pažįsta nuo praeitų metų rugsėjo. Rugsėjo vidury jis išvyko iš jų mokyklos ir grįžo vasario gale. E. hyper aktyvus vaikas. Gan nuoširdus, bet turintis problemų su drausme, mėgstantis save išreikšti ne visai teisinga forma. Pirmieji mėnesiai buvo pakankamai sunkūs, su juo dirbo ir darbas davė savo rezultatų. Dabar negali sakyti, kad tai kažkuo išskirtinis vaikas. Tiesa, kartais jis nusikeikia, kartais specialiai pykdo mokytojus, bet reikia laiku sureaguoti. Klasėje turi reaguojančių vaikų, kurie į lapelį užrašo jo visos dienos blogybes. Jam užtenka po pamokų paskaityti ir jis daro išvadas. Aišku ne visada tai suveikia, bet dažniausiai tokių didelių problemų klasėje su juo neturi. Praėjusių metų rugsėjį pas juos E. mokinosi kokias dvi savaites. Per tas dvi savaites buvo visiškai tas pats. Hyper aktyvumas, mėgimas parodyti savo gebėjimus, nes jis pabuvojęs daug užsienio šalių ir tai demonstravo. Būdavo vaikų skundai, kad pasimuša, pasistumdo, bet tokių ypatingų įvykių, kad būtų fiksuota pas soc. darbuotojus, tai nebuvo. Vasario mėnesį jis labai norėjo grįžti į jų mokyklą, jam patinka pas juos mokytis. E. ateina pas ją pasišnekėti, pabendrauti, skambina, kai jam namuose sunku arba kažkas įvyksta. Tiesiog pasikalba ir jam geriau. Grįžęs nepasakojo apie tą laikotarpį kai nebuvo jų mokykloje. Tik minėjo, kad iš tėvelio išėjo dėl to, kad jį sumušė. O daugiau nieko. Jis pats nepasakoja nei apie tėtį, nei apie tą laikotarpį. Vasario mėnesį, kai E. grįžo, buvo visiškai tas pats vaikas koks buvo rugsėjo mėnesį (2 t. b. l. 183).

Liudytoja J. A. teisiamajame posėdyje parodė, kad E. U. matė du kartus. Teko su juo mokykloje kalbėti apie elgesį. Kai vaikas atėjo į jų mokyklą, kilo tam tikrų elgesio problemų. Į mokyklą buvo iškviestas tėvas pasikalbėti su klasės auklėtoja ir tuo pačiu buvo pakviesta ir ji, pabendrauti, suteikti rekomendacijas kaip galima bendrauti su vaiku, kaip pagerinti santykius. Pati nematė, bet kiek jai buvo perduota ir pasakyta, tai E. neklausė mokytojų, vengė lankyti pamokas, klasėje ir mokykloje kilo muštynių. Su E. tėčiu bendravo du kartus, rekomendavo ieškoti būdų tartis su vaiku, nustatyti šeimoje pareigas, režimą. Kartu leisti laiką, atrasti bendrą veikla, nes tai suartina sūnų ir tėtį. Kartu sūnaus ir tėčio nematė, bendravo atskirai su berniuku ir atskirai su tėvu. Per konsultacijas E. buvo labai prislėgtas, sakė, kad labai ilgisi mamos, kad jam nepatinka gyventi pas tėtį. Vaikas apie bausmes šeimoje nieko nepasakojo. Išvis vengė kalbėti apie šeimą. Jis labiau kalbėjo apie tai, kaip jam nepatinka tėvo šeimoje. Nepatinka, nes tėtis įveda taisykles, neleidžia išeiti į lauką tada, kada jis nori. Jis prieštaravo toms taisyklėms. Konkrečių požymių, kad vaikas šeimoje patiria smurtą nebuvo. Nepastebėjo. Kai E. pranešė, jog prieš jį buvo smurtauta, ji dalyvavo. Kada ir kaip tiksliai tai įvyko negali pasakyti. Konkrečiai nepamena. Su E. bendravo prieš tą įvykį. Turėjo konsultaciją. Jį pakvietė iš antros ar trečios pamokos, tiksliai laiko nepasakys. Vyko konsultacija ir tik po to išaiškėjo, kad prieš jį buvo smurtauta. Kam pirmam jis pasakė apie tą įvykį tikrai neprisimena. Jis pasakė, kad jį su diržu mušė tėtis ir paguldė virtuvėje ant taburetės. Tai ji girdėjo iš jo lūpų. Tą dieną su juo bendravo nedaug. Kai bendravo, jis labai verkė, buvo prislėgtas. Bet jis per kiekvieną konsultaciją verkia. Nagrinėjo kas tai yra ašaros. Kad tai yra liūdesys, pyktis situacijoje, kurioje jis dabar yra. Situacija tokia, kad labai ilgisi mamos ir gyvena su tėčiu. Labai ilgėjosi savo šuns, kuris buvo kaime. Ašaros būdavo susietos su ta situacija. Sunku įvertinti kiek tos ašaros buvo nuoširdžios. Bet pasakodamas apie savo šunį labai verkdavo. Tai tikrai buvo. Ji su vaiku kalbėjo per antrą ar trečią pamoką ir tik po to sužinojo apie sumušimą. Pats vaikas per vieną konsultaciją klausė, kas yra vaikų namai, kas ten vyksta. Jie aptarė, kad būna tokių situacijų ir vaikai ten gyvena. Jis apie tai domėjosi, bet ne per paskutinę konsultaciją. Nežino, ar jis būtų pasipasakojęs, jeigu anksčiau būtų prieš jį smurtauta, nes buvo pakankamai uždaras. Labai daug klausimų vengdavo (2 t. b. l. 184-185).

Liudytoja A. U. teisiamajame posėdyje parodė, kad nebežino kiek laiko E. gyveno pas tėvą, nes jis tik šeštadienį pas ją ateidavo ir pabūdavo iki sekmadienio. Vakare atvažiuodavo tėvai ir pasiimdavo. Jos santykiai su E. normalūs. Jie nesibardavo, nesimušdavo. Truputį vaikas buvo padykęs, kitai anūkei su plyta buvo pridaužęs ranką. Daug visokių dalykų jai E. pasakodavo, o apie tėvą nieko nepasakodavo. Paskutinį kartą atėjęs paklausė - kaip vaikų namuose. Gerai, ar negerai? Pasakė E., kad tu nenorėk eiti į tuos vaikų namus. Apie tai, kaip jam sekasi su tėčiu gyventi, jis nepasakodavo. Tik tėvas pasakydavo, kad yra nusikaltęs, neklausė mokytojų, tad yra atimtas telefonas ar kompiuteris. Jis ir pas ją atėjęs norėdavo žaisti iki antros valandos nakties arba vos ne visą naktį. Kai paklausdavo, E. pasakydavo, kad tėtis paėmė telefoną, o dėl ko paėmė – nesakydavo. Žino, kad dviračio neduodavo arba į lauką neišleisdavo dėl to, kad neklausydavo. Viską jis darydavo savaip. E. nesisakė apie tai, kad tėtis baudžia fizinėmis bausmėmis. Vat kai ateidavo iš namų, iš Dupulčių, tai matydavo ant rankų mėlynes. O kodėl mama nieko nepasisakė? Kai klausdavo E. kas jį sumušė, sakydavo N., mamos brolis, sumušė. Po to sakė, kad jį patėvis mušė su laidu. O apie tėvą nepasakojo nieko. Tik pasakydavo, kad telefoną paėmė ar dviračio nedavė ir viskas. Apie tai tiksliai žinojo. Apie tai, kad gaudavo lupti nuo patėvio irgi pats atvažiavęs pasakė. Jis jos neklausė, dėl ko vaikai patenka į vaikų namus. Po kelių dienų išgirdo, kad jis yra prieš tėvą parašęs skundą, kad jam gerai vaikų namuose. Dėl gyvenimo sąlygų pas tėvą E. nieko nepasakodavo. Jis daugiau sakydavo, kad nori pas ją gyventi. Ji sakydavo, kad pas ją yra tvarka, gyvenk pas tėtį. Sūnui nepatarinėdavo kaip auklėti E.. Tėvas yra tėvas, jis turi geriau žinoti. Per tą laiką smurto žymių nebūdavo. Nematydavo, nors pasilikdavo pas ją miegoti. Jiedu miegodavo viename kambaryje. Anūkas pasipasakojo, kai smurtavo patėvis, o apie tėvą nieko nesakė. Apie tai, kad patėvis jį mušė su laidu sakė anksčiau, kai dar negyveno pas tėvą. Viskas buvo anksčiau. E. apie tai, kad tėtis jį mušdavo ar grasindavo nėra pasakojęs. Tokių dalykų, kad sūnus jai grasintų nebuvo. Kaip gali sūnus motinai grasinti, neįsivaizduoja. Negirdėjo tokių dalykų. Nei anūkas jai skundėsi, nei su sūnumi konfliktai tuo klausimu buvo. Tikrai sūnus jai negrasino. Tai neatitinka tikrovės (2 t. b. l. 185-186).

Liudytoja N. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad kaltinamoji yra jos dukra, o kaltinamasis žentas. Paskutinį kartą E. gyveno tris mėnesius antrame aukšte. Kiekvieną dieną užeidavo ir matydavo, kada grįžta iš mokyklos. Niekada nematė, kad jis verktų, būtų nepatenkintas ar nusiminęs. Nieko blogo nematė. Pati su E. nebendraudavo. Tik užeidavo pas juos ir viskas. E. turėjo nedidelį kambarį, buvo nedidelis langas. Jis bijojo miegoti. Tai dukra jam nupirko lempą ir jis miegodavo su įjungta lempa. E. santykiai su tėvu ir su jos dukra buvo geri. Važiuodavo pramogauti. Kai gaudavo blogą pažymį ar pastabą, tai neleisdavo žaisti su kompiuteriu. Dukra nesakydavo, kad E. turi elgesio problemų, kad nesutaria. Jų name garso izoliacijos nėra, viskas girdisi, triukšmų negirdėdavo. Niekada nematė, kad E. verktų, negirdėjo, kad tėvas jį auklėtų, bartų. Jei vaikas šauktų, tai pas ją girdėtųsi. Jei televizorius veiktų, vis tiek girdėtųsi (2 t. b. l. 186-187).

Specialistas R. P. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad kelios kraujosruvos ant nukentėjusiojo kojų galėjo būti padarytos sulenktu diržu ar laidu. Labai panašu į mušimą diržu (paaiškino rodydamas į 1 t., b. l. 62 nuotraukas). Negalėjo būti kažkokia liniuotė ar dar kažkas. Kraujosruvoje yra prašviesėjimas todėl, kad yra išgaubtas paviršius ir eina tokia forma (rodo į nuotrauką). Žymė yra platesnė nei buvo žalojantis objektas. Jei būtų sagties žymė, tai greičiausia būtų prakirtimas arba nubrozdinimas. Mėlynių intensyvumas priklauso nuo pažeistos kraujagyslės apimties ir skersmens. Nuo smūgio nepriklauso. Kiekvienam iš mūsų sudavus tokiu pat stiprumu pas vienus būtų vienokios, pas kitus kitokios žymės. Priklauso nuo kraujagyslių trapumo, diametro ir kt. savybių. Čia yra individualiai. Spręsti pagal lentelę neišeina. Virstant ant suolo ar atbulomis (parodė prie stalo) kraujosruvos būna ne tokios. Tada jos būna viename lygyje, susidarytų menama linija. Šiuo atveju menamų linijų nėra, yra dvi skirtingos kraujosruvos. Turėtų būti briauna. Tokios kraujosruvos padarytos esant jam stačiam. Kryptis yra iš viršaus į apačią ir iš kairės į dešinę (parodė ant kito žmogaus). Arba kitoje padėtyje, bet objektas sudavimo turi būti tokiame lygmenyje, kad susidarytų įstriža kryptis. Asmuo, kuris sudavė smūgį buvo iš kairės ir aukštesnis už nukentėjusįjį. Reikėtų pastatyti įtariamąjį ir nukentėjusįjį ir žiūrėti, tada būtų kaip eksperimentinė išvada. Negali pasakyti, nes nežino nukentėjusiojo ūgio. Galima sakyti, kad sudavė diržu, gali būti mušta kačerga, kažkas lenkto, nes matosi išlinkimas. (Rodydamas į fotonuotrauką, paaiškino kur gali būti sulenkimas). Gali būti suduota dviem skirtingais daiktais, arba vieno daikto skirtingomis padėtimis. Apžiūros metu apžiūri viską ir jeigu randa užfiksuoja. Jei išvadoje užfiksuota nėra, tai kitų nubrozdinimų ar mėlynių nėra. Būna tokių vietų kur sužalojimų nelieka. Sakykim galvos plaukuotoje dalyje, pilvo srityje, nes nėra objekto kuri galima būtų traiškyti. Kartais būna per silpnai suduodami smūgiai, kad nuo jų liktų išoriniai sužalojimai. Jie sako, ne mažiau. Gali būti daugiau, bet ne mažiau. Kadangi sužalojimai ant abiejų kojų, galima sakyti, kad dalis žalojamo įrankio buvo ant vienos šlaunies, galas, t. y. smūgio stipresnė vieta yra ant kitos šlaunies. Bet gali būti ir atskiro poveikio. Ar galėjo tokie sužalojimai būti krentant ant suoliuko, atsakyti į tokį paklausimą, reikalingi papildomi atsakymai. Kokio aukščio, kokio dydžio, kokio pločio suoliukas, ar suoliukas yra prie sienos, ar ne? Paties suoliuko ir bėgančiojo sankirta. Rodydamas į fotonuotraukas paaiškino – tai yra viena ir ta pati kraujosruva, tik šitoje vietoje yra stipresnė dėl botago poveikio. Yra pats galas ir kerta stipriausiai. Šitos kraujosruvos tarpusavyje susisiekia. Kas paneigs, kad tai yra ne viena kraujosruva. Pagal formą ir eigą jos yra vienodos. Tai nėra atsiradę atsitrenkiant į kažkokį daiktą. Jei mes bėgame šalia sienos, kritimo metu sąmoningas žmogus savisaugos instinktų pagalba remiasi į kažkokį šalimais esantį paviršių. Jei šalia sienos, tai greičiausiai nebūtų nukritęs. O jei būtų kritęs iš inercijos į priekį, tai būtų buvę sužaloti priekiniai, bet ne nugariniai paviršiai. Jeigu suoliukai eina įstrižai, ne prie sienos stovi, tai jis būtų užkliuvęs už jo ir vėl būtų kritęs iš inercijos į priekį. Neįtikėtina, kad galėjo taip būti krentant šonu ir skersai, nes trūksta objektyvių duomenų. Galbūt, prie tam tikrų neįsivaizduojamų dalykų. Patamsėjimas priklauso nuo kraujo išsiliejimo kiekio. Jeigu kraujas mažiau išsiliejęs, tai kraujosruvos bus šviesesnės. Jeigu daugiau išsilieja, tai būna ne violetinės, bet juosvos. Tas priklauso nuo pažeistos kraujagyslės diametro. Pagal spalvas yra 1-3 parų laikotarpyje. Mano, kad įvardintas laikas atitinka. Jeigu butų buvę mušta rykšte, tai būtų išlikę prašviesėjimai. Visi pailgos formos išgaubti daiktai palieka prašviesėjimą. Kad tokie sužalojimai visiškai išnyktų priklauso nuo individualių savybių. Gali išlikti iki dviejų savaičių, greičiausiai išnyksta apie devintą parą, tada kraujosruvą matai vos gelsvą arba visai nematai. Po kelių mėnesių smurto žymių neliks, jei tai nebuvo odos vientisumo pažeidimas, kuris gijo kaip randas. Kitas dalykas, kad pataikyti su rykšte į tą pačią vietą penkis ar kiek kartų, tai yra neįtikėtina, nes žmogus juda. Rykštė nėra smailas, pjaunantis, duriantis daiktas. Jis nėra toks, kad skverbtųsi į minkštuosius audinius. Greičiausia kraujavimas, vientisumo pažeidimas susidaro vieno kažkurio poveikio metu. Jei suduodama kelis kartus, vaikas psichologiškai fokusuoja į skaudančią vietą, kadangi ten labiausiai skauda, nors kiti smūgiai suduodami šalimais. Čia galimai psichologinis išreiškimas. Galbūt vaikas nemoka paaiškinti. Tas stipresnis poveikis, kuris nuslopino aplink buvusi skausmą. Kapiliarinio kraujavimo įtrūkimai, paviršinio audinio nubrozdinimai sugyja ir žymių nelieka. Jei paliečiam gilesniuosius odos sluoksnius, tai sugyja į randą. Sugijus per 10 dienų žymių gali ir nelikti, ypač jauname organizme. Jei nubrozdinimai platesni, tada retsykiais toje vietoje oda būna šviesiai rausva, bet tai irgi su laiku išnyksta. Šiuo atveju tokių randų ar odos pakitimų nebuvo. Šitie smūgiai labiau tikėtina, kad galėjo būti suduoti vertikalioje padėtyje. Kad galima būtų pasakyti, reikia matyti taburetę, jos aukštį. Pasilenkus kojos labiau artimos vertikaliai padėčiai. Tai koks skirtumas ar kliuvo stovinčioje padėtyje, ar jam pasilenkus į priekį. Patogiau aišku suduoti iš viršaus žemyn jeigu kojos tokioje padėtyje, gulint ant kažko tai. Stovint jau turi duoti iš šono. Bet kokiu atveju mes kalbam apie faktą, kad buvo suduota. Smūgiuojantysis turėjo stovėti iš kairės pusės ir jokio skirtumo kokia ranka suduoti. Galima sistemingai mušti, kad neliktų žymių, išorinių sužalojimų

( 3 t. b. l. 58-59).

Psichiatrė – ekspertė S. S. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad susipažinus su papildomai pateikta informacija, atliktos ekspertizės išvados nesikeičia. Atlikus ekspertizę ir bendraujant tiesiogiai su E. U. buvo pokalbis apie tai, kad tai ne vienkartinis įvykis sukėlė jo būtent tokią emocinę reakciją. Jis įvardino ne tik fizines bausmes, bet ir menkinimą, patyčias, grasinimus, kurie truko tą gyvenimo laikotarpį, kai buvo pas tėtį. Tas sutrikimas iššauktas ne vienkartinės fizinės bausmės, fizinio smurto. Buvo atsižvelgta į pasikeitusias aplinkybes. Be abejo, kad išsikyrimas su mama, apsigyvenimas naujoje aplinkoje, sukėlė liūdesį, pablogino elgesį mokykloje. Jei būtų gyvenęs aplinkoje, kuri būtų padėjusi įveikti tas emocines reakcijas, tą išsiskyrimo liūdesį, tai toks sutrikimas nebūtų susiformavęs. Galima būtų pasakyti, kad tai sutrikdė jo emocinę būseną, tačiau tokio psichikos sutrikimo sukelti negalėjo. Terminas vegetacinės reakcijos – tai kūno reakcijos į stresą: rausta skruostai, drėksta delnai, dažnai būna, kad padažnėja kvėpavimas, širdies veikla. Tokio reagavimo sąmoningai sukelti nėra įmanoma. Jei žmogus jaudinasi, tai tos reakcijos ir kyla. E. išlieka jaudinimasis, graudinimasis, nenoras kalbėti, vengimas, atsitraukimas kalbant apie fizines bausmes (3 t. b. l. 79).

Psichologė – ekspertė A. Š. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad analizuojant papildomai pateiktą medžiagą negauta tokios informacijos, tokių duomenų, dėl kurių galėtų keisti išvadas, kurias jau teikė rašydami ekspertizės išvadas. Vis dėlto nekėlė abejonių, kad E. kalbėdamas rėmėsi asmenine patirtimi. Dėl to išgalvojimo, tai tokių duomenų negavo, dėl kurių galėtų kvestionuoti jo parodymus. Išvada - duoti parodymai yra realistiški, emocinė būsena atitinka pasakojimo turinį. Tokia išvada buvo ir tokia išlieka įvertinus papildomus duomenis. Lieka prie savo išvados, kaip tuo metu, kai darė ekspertizę. Abejonių dėl parodymų turinio nekilo. Susipažįstant su berniukų parodymais įvertino, kad jie parodymus davė po metų ir sklandžiai pasakoja apie įvykius, kurie įvyko prieš metus. Trumpai tariant kyla klausimas dėl jų kaip liudytojų. Natūraliai kyla tam tikrų klausimų dėl šių berniukų duotų parodymų turinio. Tuo tarpu E. U. parodymai joms abejonių neįnešė. Jo emocinė būsena, jo jautrumas kalbant apie įvykį išlieka iki šiol. Duodamas parodymus negali ramiai apie tai kalbėti. Jam vis dar yra emociškai skausminga. Matė, kad jis verkė prisimindamas tuos įvykius. Išvykus mamai ir apsigyvenus pas tėvą, kardinalūs pokyčiai jau tuomet rodė, kad pakitęs elgesys į blogąją pusę. Tai rodė, kad jo santykiai namuose yra prasti. Tie duomenys gal psichologinio pobūdžio dalykai. Tai netiesiogiai rodo, kad jo psichobūsena pablogėjo. Jos visa tai sieja su tuo, kas vyko namuose, santykiai su tėvu ir tėvo drauge. Galbūt kiti duoda kažkokius kitokius parodymus, bet jų išvados dėl to nesikeičia. Tokia situacija kai mokykloje tėvas atrodo rūpestingas, o namuose smurtauja, iš patirties dirbant ekspertinį darbą galima pasakyti, kad tokia situacija yra tipiška. Dažnai susiduria su tuo, kai aplinkiniai nepastebi ar negali pastebėti kas vyksta šeimoje. Šeimoje elgiamasi kitaip, atsipalaiduojama, elgiamasi natūraliai. Ir dėlto aplinkiniai gali stebėtis. Tai labai tipiška situacija. Kiekvienas žmogus būdamas namuose atsipalaiduoja, o išėjęs į visuomenę jis mobilizuojasi, tampa labiau priimtinas visuomenei, kontroliuoja savo emocijas. Joms ši situacija natūrali ir kasdieniška. Dėl E. domėjimosi kaip pakliūti į vaikų namus. Tiesiog yra reikšminga aplinkybė tai, kad E. aplinkoje buvo draugas iš globos namų, kuris galėjo nupiešti pozityvų paveikslą apie globos namus, o tuo tarpu iš E. žodžių ir parodymų žinome, kad jo būsena išvykus mamai labai ženkliai pablogėjo. Psichologiniu požiūriu jis natūraliai ieškojo tos vietos, tų žmonių, su kuriais jis jaustųsi ramiai, saugiai, kur galėtų atsipalaiduoti. Globos namus jis matė kaip ramybės, saugumo šaltinį ir vietą, kurioje jis galėtų atsipalaiduoti. Dėl to jis galėjo domėtis globos namais. Ypatingai sudėtinga vaikams kalbėti apie situaciją, kuri vyksta šeimoje. Vaikui tėvai yra labai brangūs, ir vaikas laukia to teigiamo dėmesio iš abiejų tėvų. Tipiška ir šioje situacijoje. E. bijojo mamai pasakyti iš baimės gauti daugiau fizinių bausmių. Labai informatyvus ir labai tipiškas sakinys. Jaučiama vaiko baimė. Niekam nesakyti, nes bus dar blogiau. Tai parodo kodėl taip ilgai vaikas kenčia. Kaip reaguoti, ką daryti, tas sprendimo pasirinkimų ratas yra labai siauras. Vaikas nežino kaip ir ką daryti. Pagal tai, ką E. pasakoja, jis jautėsi labiau žeminamas, menkinamas negu atvirkščiai. Pozityvių dalykų jis negalėjo papasakoti. Jis jautėsi psichologiškai sužlugdytas, menkavertis. Negalėjo aktyviau priešintis tiems dalykams, kurie vyko prieš jį. Kaip E. jaučiasi šiai dienai po to įvykio mato iš jo apklausos, vykusios kovo 8 d. Kai reikia kalbėti apie tą gyvenimo etapą, gal labiau savo santykį su tėvu, jam kyla graudulys, jis verkia ir jam yra skaudu prisiminti. Kaip neretai būna, išėjęs į saugią aplinką jis jaučiasi gerai. Galbūt šiai dienai pasekmių niekas nepastebėtų. Sugretinus E. parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir kovo 8 d. apklausos metu, vaizdas nelabai skyrėsi. Reagavimas labai panašus. Gal matosi, kad jis yra kažkiek labiau kalbus. Praėjo nemažai laiko, vaikas labiau atsigavo. Tarsi tie atsakymai išsamesni, sakiniai sklandžiau dėliojasi. Bet iš esmės emocinė būsena nesikeičia. Šitie jo kovo 8 d. parodymai patvirtino tai, ką jos matė ir nustatė ekspertizės metu. Net nesukėlė tų abejonių. Tai labiau patvirtina, papildo tai, ką nustatė. Esminiai dalykai yra tie, ką E. U. gali pagal savo amžių, pagal protinį išsivystymą. Duoti parodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes. T. y. įvykio data, dalyviai, veiksmai. Iš esmės jos atsikartoja. Kalbant apie smurtą, patirtą iš J. P.. Iš tiesų vaikams bene labiausiai sudėtinga nusakyti kiekybinius dalykus. Kiek kartų vyko, ypatingai kai kalbame apie pasikartojančius epizodus. Sudėtinga suskaičiuoti kiek kartų vyko, kada tiksliai vyko. Ypatingai tas tikslumas mažėja kuo daugiau praeina laiko nuo įvykio. Kuo vėliau atliekama apklausa, tuo daugiau įnešama painiavos. Kiekybinių dalykų jos nefiksuoja, nes didėja tikimybė, kad bus painiavos. Fiksuojami įvykio dalyviai ir jų veiksmai, kas ką padarė vienas kito atžvilgiu. Šiuo atveju E. U. ir jo tėvas arba E. U. ir jo tėvo draugė. Praėjus kiek laiko normalu painiotis. Ekspertizės metu pastebėjo, kad E. emocinis krūvis buvo labiau kalbant apie tėvą. Tėvo draugės veiksmai emocinio skausmo nesukėlė. Tuo labiau jis nėra motyvuotas labai tiksliai atgaminti. Veiksmai yra apytiksliai, labiau yra nurodyta kokį jausmą sukėlė jos veiksmai. Labai normalu, kad praėjus metams ar daugiau gyvas išlieka emocinis įspūdis. Kai atlieka ekspertizes, akcentuoja, kad kuo anksčiau būtų atliekama ekspertizė. Todėl niekada nerekomenduoja dėl tų pačių įvykių apklausti papildomai arba pakartotinai vėliau. Tai įneša painiavos. Ir tada kyla tos abejonės. Iš atminties galima išgauti tikslias aplinkybes, kurios įvykusios neseniai. Ypatingai vaikams svarbu kuo greičiau atlikti apklausą, ką vaikas patyrė, kokie sužalojimai buvo padaryti. Ekspertizės metu nebuvo nustatyta tokių aplinkybių, tokių veiksmų, dėl kurių E. negalėtų duoti parodymų ar kiltų abejonių dėl parodymų turinio. Tokiu būdu rekomendavo teismui remtis jo duotais parodymais toliau atliekant procesinius veiksmus. Gavus papildomą medžiagą, su ja susipažino, į smulkmenas nesigilino, jų išvadų ji nepakeitė, lieka prie savo pirminės išvados. Nes ta emocinė būsena toliau rodo E. U. išgyvenimus dėl jo tėvo veiksmų. Ar pagal socialinę brandą, patyrimą vaikas galėtų duoti parodymus neatitinkančius tikrovės, neturi kompetencijos vertinti. Melavimas bendražmogiška vertybė, būdinga visiems žmonėms. Jos socialinę brandą labiau įtraukia tada, kai vertina psichologinius dalykus. E. U. elgiasi kaip jo amžiaus tarpsnio vaikas. Kalbant iš profesinės patirties, kai tiriamojo nurodomos aplinkybės neatitinka tikrovės, matomas kitoks vaizdas. Kūno kalba nerodo buvusios patirties. Vaikas nesijaudina, jis labiau pyksta, kad jam užduodami patikslinami klausimai, kyla vengimo reakcija, nenoras kalbėti. Jo kalboje ryškėja frazių atsikartojimas, nes vaikas negali kurti laisvai čia ir dabar apie tai, ko nebuvo ir nepatyrė. Jo psichologinis portretas yra kitoks. Vaikai kaip suaugę nemoka kurti ir laisvai reaguoti. Tai labai individualu, negalima pritaikyti visiems atvejams. Labai konkrečiai apie E. U., ką jis kalbėjo, ką jos matė, jautėsi jo savivertės sumažėjimas, visa tai nesukėlė abejonių, kad gali meluoti (3 t. b. l. 79-81).

Specialistė – teismo psichologė A. A. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad su šituo berniuku kalbėjo du kartus. Šito berniuko apklausos labai įsiminė. Pirmos apklausos metu ypatingai prisimena sužalojimų fiksuotas pačias pirmąsias nuotraukas. Jos labai sukrėtė. Per 4-5 metus nebuvo mačiusi savo praktikoje tokio pobūdžio bylose šitokių didelių sužalojimų. Apie patį berniuką gali pasakyti, kad yra labai didelis, jautrus emocinis fonas, baimė, nenoras. Yra kaip ir noras, kad kažkas padėtų, bet nenoras atsiminti to įvykio ir galbūt kalbėti. Reikėjo nemažai pastangų išaiškinti, kad jis liudys atskirai, nes buvo be galo didelė baimė tėčio, ką jis gali po to jam padaryti. Tiek pirmos, tiek antros apklausos metu. Antros apklausos metu berniuko nerimas nebuvo sumažėjęs. Kad ir po metų jis nesutiko prieš apklausą, įvadinio pokalbio metu, pasakyti kur gyvena, nes galvojo, kad gali kažkas ateiti ir su juo susidoroti. Liekamieji reiškiniai: stresas, nerimas, baimė kaip bus toliau, pas jį yra labai stipriai išreikšta ir kaip ekspertai konstatavo yra potrauminio streso sutrikimas. Antra apklausa dar sužadino tas didesnes baimes. Šiaip jeigu kalbant apie parodymų patikimumą, apklausų parodymai nekelia jokių abejonių. Ypač tai patvirtino antra apklausa - faktinės aplinkybės kas ką darė išlieka tos pačios. Smulkmenas, ypatingai vaikams, po tam tikro laiko labai sunku atkartoti. Beveik visiems vaikams neįmanoma prisiminti datą, skaičius. Vaikai natūraliai tokių dalykų nefiksuoja. Plius eina kalba apie didelį trauminį išgyvenimą, neigiamą patirtį. Per tam tikrą laiką neigiamą patirtį žmogus stengiasi išstumti iš savo atminties. Lieka tik ryškiausi esminiai faktai ir momentai. Tai berniukas antros apklausos metu šituos faktus ir patvirtino. Plius dar aukštas parodymų patikimumo įrodymas yra tai, kad nekalba tais pačiais žodžiais. Tai nėra išmoktas tekstas. Jis kalba spontaniškai, daugiau be kaltinimo tėvui. Daugiau pradeda nuo savo emocinės būsenos, kad negalėjau išgyventi to skausmo, turėjau pasakyti. Pateikia tam tikras detales, kas meluojant, kuriant ar įsivaizduojant kažkokį pasakojimą, tai nebūtų svarbu. Būtų kažkoks tekstas koncentruotas į tai, kas ką darė. Jis abiejų liudijimų metu, geba atsiminti jam svarbias detales. Reikia atskirti, jei kurios smulkios detalės nesutampa, tai yra vaiko liudijimas, jis nežino kas gali būti teisme svarbu. Ir jis jų nefiksuoja. Nefiksuoja dažnumo, laiko. Jis atsimena patį kaip reiškinį, kas jį labai skaudino ir žemino. Dėl šių parodymų nekyla abejonių ir atsimena kaip labai stipriai sugniuždytą, sutraumuotą vaiką. Mano, kad žymiai mažesnės reakcijos ir neigiami išgyvenimai dėl J. P. veiksmų, nes tai jam nėra artimas žmogus. Vaikui patirti smurtą, skausmą iš artimo žmogaus yra ypatingai sunku. Galbūt tai sukėlė kažkokių neigiamų emocijų, bet šitą įvykį konstatuoja kaip įvykį. Tokio amžiaus vaikui natūraliai kyla klausimai ir nerimas kur jis bus ir ar jei jis apie tai prisipažins nebus nuo tėvo dar blogiau. Tai normalu vaikui susižinoti kas nutiks, kokie galbūt veiksmai ir kur jis bus patalpintas. Nes jis atėjęs į apklausą ir jos klausė, kur bus tėvas ir kur būsiu aš. Tai čia pagal jo charakteristiką, asmenybę būdingi natūralūs klausimai, norintys užtikrinti jo saugumą. Nes mamos nebuvo šalia ir nebuvo kas juo pasirūpina. Matant sužalojimų nuotraukas, neįsivaizduoja kaip galėtų tokio amžiaus vaikai sukurti tokią versiją ir prašyti tiek skaudžiai ir šitaip stipriai sumušti. Jeigu tai ir būtų vaikų kažkoks tikslingas planas ar kerštas, tai tie sumušimai galbūt būtų ne tose pačiose skaudžiausiose vietose. Galbūt būtų pavieniai. Galų gale reikėtų vertinti kontekstą, sužalojimų nuotraukas, vaiko liudijimus, ekspertų išvadas, o ne kažkokius paimtus trečiųjų asmenų, kurie nebuvo toje situacijoje interpretavimus ir vertinimus. Jei būtų prašęs kito vaiko, galbūt būtų sugalvojęs neskaudesnį ir mažiau jį paveikusį planą. Reikia žiūrėti į kontekstą, į vaiko reakcijas, išgyvenimus, nuotraukas, į visą visumą. Labai sunku prognozuoti kaip E. atsilieps šis įvykis. Bet, kad atsilieps tikrai, nes jam tai padarė kažkada buvęs svarbus, galbūt autoritetas, artimas šeimos narys, tuo labiau berniukui tėvas. Kai kalbėjo po antros apklausos praėjus metams, klausė jo kaip tu jautiesi ir ką jauti tėvui. Gal atėjo atleidimas ar kažkas. Jis taip ir sakė, visus jausmus nuneigęs, nenoriu jo matyti, tuščia vieta, sapnuoju košmarus. Kad įtakos bus, tai tikrai, bet priklausys nuo to, kokią toliau gaus emocinę, psichologinę paramą, konsultacijas, pagalbą. Ir toliau, po kiek laiko kaip rutuliosis tie galimi ar negalimi santykiai. Bet poveikis bus. Kiek žino vaikui yra konstatuotas hyperaktyvumas su emocijų ir elgesio sutrikimais. Tai parodo, kad vaikas gali spontaniškai išgyventi. Vieną kartą gali labai susikaupti, kitą kartą negali. Jis pats emocijų nevaldo, jam sunku kontroliuoti savo elgesį ir dėmesį. Vien kūno reakcijos neparodo ar meluoja, tai yra visuma reakcijų, žodžių, emocijų ir viso kito. Šitoje situacijoje labiau matoma, kad berniuko emocinės reakcijos sutampa su pakankamai nuosekliais ir jo amžiui būdingais faktiniais parodymais. O šitos reakcijos, muistymasis gali būti nerimo iškrova ir išraiška. Jo norėjimas kuo greičiau iš ten išeiti. Jis nebuvo suinteresuotas antrą kartą pasakoti koks tėtis blogas, jis to net ir nesakė. Jis prisimena tik tuos veiksmus, kurie jį žeidžia. Tai daugiau nerimo ir nesaugumo ženklas. Bet ne melavimo ( 3 t. b. l. 81-82).

Nors kaltinamieji visiškai nepripažino padarę jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, tačiau M. U. kaltę įrodo nukentėjusiojo E. U. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai, liudytojų S. G., V. G., R. N., S. N., D. P. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duoti parodymai, specialistų R. P. ir A. A. teisme duoti paaiškinimai, eksperčių S. S. ir A. Š. teisme duoti paiškinimai; kaltinamosios J. P. kaltę įrodo nukentėjusiojo E. U. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai, specialistės A. A. teisme duoti paaiškinimai, eksperčių S. S. ir A. Š. teisme duoti paiškinimai ir kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti bei teisme ištirti įrodymai:

- ikiteisminio tyrimo metu kaltinamojo M. U. duoti parodymai, kad 2017 m. gruodžio 12 d. jo sūnus E. U. grįžo iš mokyklos į namus adresu (duomenys neskelbtini). Apie 15:30 valandą tarp jo ir sūnaus E. įvyko žodinis konfliktas. Konfliktas tarp jo ir sūnaus įvyko dėl to, jog jis blogai elgiasi mokykloje. Kad E. blogai elgiasi mokykloje sužinojo perskaitęs elektroninį dienyną. Elektroniniame dienyne matematikos mokytoja parašė žinutę, kad E. nieko nesprendė per matematikos pamoką, trukdė visai klasei dirbti. Perskaitęs šią žinutę E. klausė, kodėl jis taip elgiasi. Ką jis atsakė nepamena. Tada E. pasakė, kad atims mamai motinystės teises. Tada E. jam pasakė, kad jis klausys, gražiai elgsis tik neatimk iš mamos motinystės teisių. E. minėtą dieną su diržu nemušė ir niekada jo nėra mušęs. Kodėl jis sako, kad jis jį mušė, paaiškinti negali. Mano, kad sūnus E. meluoja, jog jis jį sumušė dėl to, jog jis jam pasakė, kad mamai Vilmai atims motinystės teises (2 t. b. l. 46-47);

- ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo E. U. duoti parodymai, kad paskutinius tris mėnesius gyveno pas tėvą ir jo draugę (duomenys neskelbtini). Viskas prasidėjo nuo to, kai mokykloje buvo matematikos pamoka ir mokytoja pasakė, kad parašys pastabą į “Tamo”, nes nepadarytos visos užduotys. Grįžo namo ir vėliau tėvas šaukdamas, klykdamas, grasindamas, jį pakvietė ir sako, kas čia, jis atsakė, kad pastaba. Tėvas pradėjo keiktis, sakė, kas čia per pastaba ir sakė eini staigiai į virtuvę, gulkis ant kėdės dabar tikrai, kad gausi, ir su odiniu diržu, su metaline sagtimi aštuonis sykius trenkė, ir buvo žiauriai didelės mėlynės ir sagties žymė kažkur prie kojos. Tai buvo 2017 m. gruodžio pradžioje. Grįžus namo tėvas šaukė, vadino visokiais „durniais, debilais“, sakė manęs nenervuok, eini staigiai į virtuvę ir atsiguli ant kėdės. Jis paklausė ir ėjo atsigulti, nes jei nebūtų to padaręs, būtų gavęs dvigubai. Ant medinės keturkampės kėdės atsigulė su pilvu, tėvas pasiėmė tokį odinį diržą ir aštuonis sykius iš visos jėgos trenkė. Diržą turėjo jo draugė stalčiuje ar kažkur tėvo kambaryje, bet jis anksčiau jį daug sykių mušė su rykšte, vėliau ar atsibodo ar kažką diržą pasiėmė. Buvo su džinsais, “maike” ir megztiniu, nusivilkti drabužių neliepė ir mušė jį iš visos jėgos per šitas vietas (parodė šlaunų išorinę pusę) 8-7 kartus. Tose vietose kur trenkė jautė skausmą, deginimą, trenkė su diržu ir dar lygtais pataikė su sagtimi, kažkur buvo sagties žymė. Kai mušė, jam neleido atsisukti, jautė didesnį skausmą, truputi pasižiūrėjo ir matė kaip sagtis, žymė sagties. Diržas, su kuriuo mušė toks juodas su sidabrine sagtimi. Tėvas dar sakė nori į mišką išvešiu, pririšiu nakčiai prie medžio. Tuo metu jautė didelę baimę, kad taip iš tikrųjų padarys, nes jis nėra nuspėjamas žmogus. Mėlynes pamatė kai atsigulė, pajuto, kad jam skauda ir pamatė dideles mėlynes. Tą pačią dieną vakare nusprendė nebetylėti nueiti ir pasakyti, nes nebegalėjo pakęsti to skausmo. Tą vakarą mamai telefonu nieko nesakė, nes tėtis būtų išgirdęs ir dar sykį mušęs. Ryte atsikėlė ir išbėgo į mokyklą ir tiesiog negalėjo normaliai prisėsti mokykloje ant kėdės, nebetylėjo ir pasakė auklėtojai per pertrauką po pirmos pamokos. Pasakė auklėtojai, paskui su ja nuėjo pas psichologę, psichologė pakvietė pavaduotoją. Per tuos tris mėnesius, buvo kokie devynis kartai, kad tėvas mušė, išvadino, grasino. Mušė už tai, kad kažką blogai padarė ar pastabą gavo. Daugelį sykių su rykšte ir du sykius su odiniu diržu. Tie kartai buvo tokie patys, mušdavo į tas pačias vietas (parodė į šlaunų išorinę pusę). Mušdavo virtuvėj, reikėdavo atsigulti pilvu ant taburetės. Už vieną pastabą po 5-8 sykius. Jausdavo skausmą, dūrimą. Rykštę nusiskindavo pas kaimyną ir laikė kur yra spinta, yra dvi rankenos prie spintos, taip įkišdavo tarp rankenų. Pirmą kartą tėvas mušė su rykšte praėjus kokioms 4-5 savaitėms kai parnešė dvejetą iš lietuvių. Iš viso buvo 8-9 kartai. Apie mušimą nuo pirmo karto sakė močiutei A. U., ji pabardavo tėvą, bet tėvas tuo agresyvesnis būdavo. Mamai nesakė, nes būtų gavęs dar daugiau. Po to, kai mušė su rykšte būdavo žymės, panašu tiesiog kaip kraujas bėgtų ir oda luptųsi, po rykštės daug kartų į tą pačią vietą, kad būtų vienas didelis randas. Tose vietose jausdavo didelį skausmą. Nebūdavo iš tų aštuonių sykių dideli randai. Tėtis pykdavo ir mušdavo dėl pastabų, pavyzdžiui, dar viena pastaba, dar vienas dvejetas, tai dešimt sykių, tėvas taip buvo garsiai pasakęs, jei vieną dvejetą gausi arba pastabą gausi po penkis sykius. Buvo rykštę parsinešęs, bet jam atsibodo ar kažką, tiesiog nebesitvėrė ir pasiėmė diržą odinį. Kai mušdavo, jis norėjo, kad mama greičiau sugrįžtų, kad su tėvu kažkas taip pat elgtųsi, kad jaustų, ką jis su juo daro. Baisiausia buvo kai grasino, kad nušaus jį ir su draugu pakas miške. Yra buvę kai muša per drabužius ir per pliką užpakalį su rykšte. Būdavo žiauriai skaudžiai, tiesiog neina to skausmo ištverti. Mokykloje niekam nesakė, nes manė, kad tėtis pasitaisys, bet kuo tuoliau, tuo žiauryn ir pasiskundė, nes žiauriai mėlynės buvo, nėjo nei prisėsti, nei prigulti. Apie dvi savaites nėjo prisėsti, prigulti. Iš tų 8-9 kartų per pliką užpakalį buvo 2 kartai, kiti per rūbus. Su rykšte mušė 7 kartus ir 2 sykius su diržu. Kai mušė tuos kitus kartus žymių niekam nerodė. Kitą dieną, po to kai tėtis sumušė, rytą, ten vakare buvo jam mama paskambinus, kad apsimauti jos žieminius batus, kitą rytą pasiėmė, apsimovė, atėjo tėvo draugė Ž., ir tiesiog trenkė jam per galvą. Vakare, susiskambino su mama, jo mama klausė ar mano batus nešioji mokykloj, sakė ne, sakė apsimauk, nes kam aš tau juos pirkau. Jis pasakė gerai, panešiosiu, ir tiesiog ryte pasiėmė batus, nuėjo nusipjauti tą etiketę, netyčia išsprūdo iš rankos vienas batas, kai nupjovė, nukrito ant žemės, atėjo tėvo draugė. Viskas vyko virtuvėj, kur yra peiliai. Atėjo ir tiesiog sakė, nori keiksmažodis dabar gauti, priėjo ir iš visos jėgos su delnu čia trenkė (parodė galvos nugarinę dalį). Trenkimas buvo kaip ir smarkus, juto skausmą, smarkų. Trenkė vieną sykį. Daugiau žmonių virtuvėje nebuvo, buvo be šviesos, ji sakė, visą laiką grasindavo, negalėdavai įjungti šviesos ir nieko, turėdavai eiti ant pirštų galiukų, nė biški jos nepažadinti. Kiekvieną rytą negali jos pažadinti. Tai buvo tas kitas rytas, kai prieš tai tėtis mušė su diržu. Buvo 7.12 val., tiksliai žino, nes kaip tik buvo nuėjęs prie laikrodžio pažiūrėti ar nereikia išeiti, nes buvo ten ant sienos toks kaip magnetas yra peiliai sukabinti, prie šono yra laikrodis ( 1 t. b. l. 77-81, 84-102);

- ikiteisminio tyrimo metu liudytojos S. G. duoti parodymai, kad 2017 m. gruodžio 13 d. apie 9 valandą ryto pas ją į kabinetą atėjo E. U. ir paklausė „jeigu mane tėvas sumušė ir yra mėlynių ar mane paims į globos namus“. E. atsakė, kad jeigu taip yra tada ji pirmiausia kreipsis į vaikų teisių apsaugos specialistus ir jie nuspręs ar jį paims ar ne. Kadangi pas ją kabinete buvo psichologė J. A., visa tai ji taip pat girdėjo. Psichologės J. kabinete E. jai ir psichologei nusimovęs kelnes parodė mėlynes. Kiek pamena mėlynės buvo ant E. nugarinių šlaunų. Mėlynės buvo pakankamai ryškios. Po to, kai E. jai ir psichologei parodė mėlynes ant šlaunų į psichologės kabinetą atėjo ir pavaduotoja V. G., kurią buvo išsikvietusios. Tada nepamena kas iš jų trijų E. paklausė, kas iš viso atsitiko ir iš kur atsirado tos mėlynės. E. atsakė, kad tėvas jį pasiguldęs ant kėdės su diržu ir diržo sagtimi mušė. Kiek kartų E. tėvas sudavė smūgiu diržu neklausė ir jis nesakė. Kai E. pasakė, kad tėvas jį mušė diržu nusprendė apie tai informuoti vaikų teisių apsaugos specialistus. Kiek pamena E. nuolatos klausinėjo ar jūs pasakysit tėčiui, ar tėtis dabar atvažiuos, kas dabar man bus ar galėsit tėčio neprileisti prie manęs. Taip pat parodė, kad E. yra vaikas be ribų (pamokų metu jis trukdo kitiems vaikams, nereaguoja į mokytojo pastabas, kada nori išeina iš pamokos į tualetą, tai yra nesilaiko pamokos taisyklių) mokykloje jo elgesys yra destruktyvus ir amoralus (petraukų metu mokykloje užgaulioja mokinius psichiškai ir fiziškai, niokoja mokyklos turtą). E. yra melagis ir labai didelis manipuliatorius. Ne kartą E. yra pagautas meluojant, esant reikalui gali pravirkti. Kai E. gyveno su tėčiu jis buvo įspraustas į rėmus, tai yra turėjo pareigų ir jų privalėjo laikytis. Būdavo visokių dienų, kad jis savo pareigas užmiršdavo ir jų nesilaikydavo. Po įvykio kai E. pasakė, kad jį sumušė tėtis ir kai jį apgyvendino vaikų globos namuose su E. visiškai nebuvo įmanoma susitvarkyti. Mokinys visiškai nebesilaikė mokinio elgesio taisyklių nei pamokose, nei pertraukų metu. E. daug kartų yra klausęs, kas turėtų atsitikti, kad jį paimtų į globos namus. O sužinojęs, kad viena iš versijų, kad tai gali būti sumušimas, pradėjo šia versija labai domėtis. E. jos vis klausdavo, jeigu mane tėtis sumuš, kas tada bus? E. atsakydavo, kad jeigu taip atsitiktų ir ant tavo kūno būtų mėlynės ji privalėtų kreiptis į vaikų teises ir jos spręstų ar jį paimtų globos namai ar atiduotų globoti giminaičiams. Taip pat E. klausdavo, kad jeigu jis bus globos namuose ar mama grįš. E. visada skųsdavosi, kad jam yra blogai su tėčiu ir jis nori pas mamą. Kiek jai yra žinoma, kad gyvenant pas tėtį E. turėjo pareigų, taisyklių ir bausmių tokių kaip telefono laikinas paėmimas. Gyvenant pas mamą pareigų E. neturėjo. Kol E. gyveno su tėvu jis labiau klausydavo pedagogų, labiau prisilaikydavo elgesio taisyklių, labiau buvo sukalbamesnis, nes tėtis domėjosi Egdijaus mokymusi ir jo elgesiu. Mama E. mokymusi ir elgesiu būdama užsienyje visiškai nesidomėjo (1 t. b. l. 22-23);

- ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo įstatyminės atstovės V. G. duoti parodymai, kad 2017 m. rugsėjo 22 d. dieną išvyko dirbti į Airiją. Išvykdama dirbti į užsienį su vaiko E. U. tėvu M. U. susitarė, kad E. U. prižiūrės, juo rūpinsis ir auklės M. U.. M. sutiko ir buvo sutvarkyti visi reikiami dokumentai dėl vaiko laikinos globos, kol ji dirbs užsienyje. Užsienyje planavo gyventi ir ten dirbti apie metus laiko. Kol buvo užsienyje su sūnumi bendraudavo mobilaus ryšio telefonu, jam paskambindavo į savaitę po du ar tris kartus. 2017 m. gruodžio 13 d. į mobilaus ryšio telefoną jai paskambino E. auklėtoja ir pasakė, kad E. yra paimtas iš tėvo ir išvežtas į vaikų globos namus dėl stipraus sumušimo, tai yra M. sumušė E.. Kai E. buvo vaikų globos namuose 2017 m. gruodžio 13 d. ji paskambino į vaikų globos namus ir telefonu bendravo su savo sūnumi. Telefoninio pokalbio metu E. sakė, jog tėvas M. jį mušė su laidu suduodamas 8-9 smūgius į kojas. Paklausus už ką tėvas jį mušė, E. atsakė, kad jį tėvas mušė už tai, kad E. gavo pastabą iš matematikos mokytojos, dėl to, jog per matematikos pamoką jis neatlikinėjo užduočių. Nemano, kad E. išsigalvoja, jog jį mušė tėvas. Būna, kad jis pameluoja, kad jis ne kaltas, pvz. sudaužė lėkštę, o pasakė, kad lėkštę sudaužė šuo numesdamas ją nuo stalo. Kai paliko E. gyventi su tėvu Mindaugu, E. buvo labai nepatenkintas, nusiminęs ir nenorėjo gyventi su tėvu, kadangi jis jo beveik nepažinojo, nes M. ir E. vienas kitam kaip svetimi (1 t. b. l. 55-56);

- ikiteisminio tyrimo metu liudytojos S. N. duoti parodymai, kad yra E. U. mamos V. G. pusseserė. Nuo 2017 metų rugsėjo mėnesio E. U. gyveno su tėvu M. U., kadangi E. mama V. G. išvyko dirbti į užsienį. Nuo to karto, kai Vilma išvažiavo dirbti į užsienį ji su E. buvo susitikusi gal kokius du ar tris kartus. E. ateidavo pas jos mamą į namus ir tais kartais visada pas mamą būdavau ir ji. Kai E. ateidavo pas jos mamą į svečius, jis visada sakydavo, jog nori valgyti. Jos mama visada pavalgydindavo E.. Taip pat E. yra sakęs, kad su tėvu jis gyventi nenori. Taip pat E. dar yra sakęs, kad jis turi laiku grįžti į namus, nes kitu atveju tėvas jį sumuš. E. sakė, kad jeigu jis pavėluos grįžti į namus, jis gaus mušti nuo tėvo. Bet ar tikrai E. yra gavęs mušti už tai, kad pavėluodavo grįžti į namus jis nesakė (1 t. b. l. 42);

- ikiteisminio tyrimo metu R. N. duotais parodymais, kad yra V. G. mamos sesuo. 2017 metų rudenį V. G. išvyko dirbti į užsienį ir savo sūnų E. U. nuo to laiko globojo tėvas M. U.. Pamena, kad kai Vilma išvyko į užsienį E. U. laikinai, tai yra kelioms dienosm paliko prižiūrėti jai. Nepamena, kuri tai diena buvo, bet tai buvo savitės pabaigoje ketvirtadienis ar penktadienis M. U. atvyko pasiimti sūnaus E. vežtis į savo namus. Pamena, kaip E. pradėjo verkti ir sakyti, kad jis nenori važiuoti pas tėvą ir nori pasilikti gyventi pas ją. E. verkė tol, kol užmigo. Kai M. atvažiavo jis paklausė ar E. gali likti pas ją namuose savaitgaliui. Jam atsakė, kad taip. E. liko pas ją namuose savaitgaliui. Po to, kai E. apsigyveno pas tėvą, po pamokų E. kiekvieną dieną ateidavo pas ją į namus. Pas ją jis pabūdavo po valandą, po pusvalandį, žaisdavo su jos sūnumi, pavalgydavo. Kažkada E. paklausė ar tu jau važiuoji namo, nes labai trumpai pabuvo, tai E. atsakė, kad negali ilgiau pasilikti, nes jei jis pavėluos grįžti į namus, tai gaus mušti nuo tėvo. Bet nei karto E. nėra pasakęs, kad tėvas jį muša. Kažkada E. yra pasakęs, kad jeigu jis pasiliks pas tėvą, tai jis nuo jo pabėgs. E. yra sakęs, kad tėvas ir pamotė jo nemyli. Apie pamotę E. visiškai nieko nėra pasakojęs. E. sakė, kad tėvas jam uždraudė lankytis pas ją namuose ir bendrauti su jos sūnumi. Po to, kai M. uždraudė E. lankytis pas ją namuose E. nebeatvažiuodavo. 2017 metų gruodžio mėnesį, tiksliai datos nepamena jai paskambino auklėtoja ir pasakė, kad E. yra sumuštas ir yra globos namuose. Apie tai ji pranešė V. G. (1 t. b. l. 48-49);

- ikiteisminio tyrimo metu liudytojos D. P. duoti parodymai, kad yra E. U. mamos V. G. sesuo. Jos sesuo V. G. 2017 metų rugsėjo mėnesį išvažiavo į užsienį uždarbiauti ir savo vaiką E. U. paliko tėvo M. U. globai. E. U. jei gerai pamena nuo rugsėjo mėnesio gyveno pas tėvą M. U.. Nuo 2017 metų rugsėjo mėnesio iki 2017 metų gruodžio mėnesio iki minėto įvykio, kai M. U. sumušė E. U., E. pas ją buvo atėjęs kokius penkis kartus. E. pas ją ateidavo dažniausiai savaitgaliais. Kai E. ateidavo pas ją į namus, ji jį pavalgydindavo, nes kaip pats E. sakė, kad namuose nėra ką valgyti. E. visada sakydavo, kad mokykloje jam sekasi gerai. Taip pat E. yra sakęs, kad jeigu jis blogai mokinsis tai jį tėvas M. U. sumuš. Tai jam pasakė M.. Bet iki 2017 m. gruodžio 12 d. E. jai nei karto nėra pasakęs, kad namuose jį kas nors skriaudžia. Kažkurį tai kartą, kai E. buvo atėjęs pas ją į namus, namuose taip pat buvo ir jos uošvienė. Pamena kaip E. pasakė, kad nori pabėgti iš namų dėl to, jog nenori kartu gyventi su tėvu, tiksliai priežasties jis neįvardijo, dėl ko nenori gyventi su tėvu. Tada jos uošvienė E. pasakė, kad iš namų bėgti negalima, nes bus dar blogiau, atsidursi vaikų globos namuose. Tuo pokalbis ir baigėsi. Kiek pamena E. yra sakęs, kad tėvo Mindaugo sugyventinė yra gera, nes išleisdavo eiti į lauką pasivažinėti su dviračiu. Kad ji naudotų fizinį smurtą E. atžvilgiu E. jai nesakė. 2017 metų gruodžio mėnesį tiksliai datos nepamena E. per socialinį tinklą „Facebook“ parašė sms žinutę. Tekstas buvo toks:“Labas ar tu žinai, kad tėvas mane sumušė? Aš dabar esu globos namuose“. Ji jam pasakė, kad žino ir jo paklausė kaip jis jaučiasi. E. atsakė, kad jaučiasi gerai. Po to karto su Egidijum nebuvo susitikę (1 t. b. l. 35-36);

- 2017 m. gruodžio 14 d. tarnybinis pranešimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kuriame nurodyta, jog 2017 m. gruodžio 13 d. Klaipėdos AVPK Kretingos r. PK gautas Kretingos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau - VTAS) 2017 m. gruodžio 13 d. raštas Nr. (15.2.3.) V1-1261, dėl galimo smurto prieš nepilnametį E. U., gim. (duomenys neskelbtini), t. y., kad 2017 m. gruodžio 13 d. VTAS gavo pranešimą iš (duomenys neskelbtini), jog (duomenys neskelbtini) klasės mokinys E. U. kreipėsi į klasės auklėtoją S. G. ir pasakė, kad 2017 m. gruodžio 12 d. jį 7-8 kartus su diržu, pasiguldęs virtuvėje ant kėdės, mušė tėvas M. U., gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini). 2017 m. gruodžio 13 d. vaiko sumušimo žymes vizualiai konstatavo VTAS specialistai R. P., L. T. ir L. A.. VTAS 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. S11-17, vaikas paimtas iš šeimos ir laikinai apgyvendintas Kretingos socialinių paslaugų centre (1 t. b. l. 7);

- Kretingos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau - VTAS) 2017 m. gruodžio 13 d. raštas Nr. (15.2.3.) V1-1261, dėl galimo smurto prieš nepilnametį E. U., gim. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, jog 2017 m. gruodžio 13 d. gautas pranešimas iš (duomenys nesklebtini), jog (duomenys neskelbtini) klasės mokinys E. U. kreipėsi į klasės auklėtoją S. G. ir pasakė, kad 2017 m. gruodžio 12 d. jį 7-8 kartus su diržu, pasiguldęs virtuvėje ant kėdės, mušė tėvas M. U., gim. (duomenys neskelbtini) VTAS specialistams nuvykus į ugdymo įstaigą ir pabendravus su E. U., berniukas paaiškino, kad jį tėvas mušė ne pirmą kartą ir, kas jis labai jo bijo. Paprašius, vaikas parodė sumušimo žymes, esančias ant kojų (1 t. b. l. 11);

- 2017 m. gruodžio 13 d. (duomenys neskelbtini) pranešimas Nr. (1.11)-R3-211, kad 2017 m. gruodžio 13 d. per pirmą pertrauką, 8.50 val. į (duomenys neskelbtini) klasės auklėtoją S. G. kreipėsi šios klasės mokinys E. U., kuris informavo, kad antradienį 2017 m. gruodžio 12 d., jį grįžusį į namus sumušė tėvas M. U.. Mokinys teigia, kad tėvas jį mušė 7-8 kartus su diržu, pasiguldęs ant kėdės virtuvėje. E. klasės auklėtoja kreipėsi į progimnazijos psichologę J. A. ir abi kartu apžiūrėjo nukentėjusio mokinio E. U. sumušimo žymes (1 t., b. l. 12);

- 2017 m. gruodžio 20 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolas su priedais, kuriuose užfiksuota, jog pateiktos 4 fotonuotraukos, kuriose užfiksuoti E. U. sužalojimai nugarinėje kojų dalyje (1 t. b. l. 59-62);

- 2017 m. gruodžio 14 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvada Nr. G 2242/17 (03), kurioje konstatuota, kad apžiūros metu E. U. konstatuotos poodinės kraujosruvos abiejose kojose; sužalojimai padaryti kietų bukų, galimai lanksčių, turinčių ribotą paviršių daiktų/ įrankių poveikyje; sužalojimai padaryti ne mažiau penkių trauminių kontaktinių smūginių poveikių pasekoje; sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu , nustatytu laiku; visi sužalojimai, išvardinti 1- ame išvados punkte, tiek imant visus kartu, tiek kiekvieną atskirai, yra nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties (1 t. b. l. 108);

- 2018 m. liepos 19- rugpjūčio 17 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos minsiterijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 103MS-147/2018, kuriame pateikta išvada, kad E. U., atsižvelgiant į jam būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jo protinį išsivystymą, psichinę ir psichologinę būklę, galėjo ir gali duoti parodymus apie byloje nagrinėjamą įvykį; tokių duomenų, kad E. U. parodymus davė ne remdamasis asmenine patirtimi, negauta; E. U. atminties procesų sutrikimų nenustatyta, praeities įvykių atgaminimas yra individualus; būdingai lengviau atgaminami emocinį įspūdį sukėlę įvykiai ir jie gali siekti ikimokyklinį amžių; turimų duomenų analizė rodo, kad E. U. parodymus davė remdamasis asmenine patirtimi, jo parodymai realistiški, atitinkantys jo žodyną, jo emocinė būsena apklausos metu atitinka pasakojimo turinį; E. U. nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų (padidintas polinkis į įtaigumą, atminties sutrikimų ir kt.), dėl kurių jis negalėtų duoti parodymų apie konkrečias faktines byloje nagrinėjamas aplinkybes. Pažymėtina, kad melavimas yra bendražmogiška ypatybė, ekspertizės metu nevertinama; jokių duomenų apie galimai kitų asmenų daromą poveikį E. U. parodymams negauta; E. U., atsižvelgiant į jam būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus bei turimas žinias, galėjo suprasti fizinio smurto pobūdį ir reikšmę, tačiau negalėjo tokiems veiksmams aktyviau priešintis dėl savo būsenos (pastovi įtariamojo baimė, fizinis silpnumas, menkavertiškumo jausmo išgyvenimas įtriamojo atžvilgiu ir kt.); E. U. konstatuojamas praeinantis psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl įtariamojo M. U. veiksmų ir vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (1 t. b. l. 132-137).

Dėl M. U. veikos kvalifikavimo pagal BK 163 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 19 straipsnyje numatyta, kad, siekiant apginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo, grubaus elgesio ar išnaudojimo, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, turi būti imtasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (1996-03-14 Nr. I-1234) 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo garbę ir orumą, žiauriai su juo elgtis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.155 straipsnyje nurodyta, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu.

Pagal BK 163 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku. Nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą, jeigu jis šią veiką padarė tiesiogine tyčia, t. y. jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai (kartotinai, periodiškai). Vaiko fizinis ir psichologinis gniuždymas gali pasireikšti fizinėmis bausmėmis, pasityčiojimu, įžeidinėjimu, žeminimu tiek asmeniškai, tiek kitų asmenų akivaizdoje, bauginimu, menkinimu siekiant įskaudinti, dėl ko mažėja vaiko savivertė bei sutrinka gebėjimas bendrauti ir prisitaikyti aplinkoje. Taip pat tai gali pasireikšti kaltinimu, nors tam nėra objektyvių priežasčių, kritikavimu, grasinimu, teigimu, kad asmuo – blogesnis už kitus, perdėtu kontroliavimu ir izoliavimu ir pan. Smurtaudamas asmuo neretai siekia parodyti savo valdžią ir pranašumą.

Nors kaltinamasis M. U. savo kaltę neigia, o teismo posėdžio metu apklausta kaltinamojo gyvenimo draugė, taip pat kaltinamoji šioje byloje J. P., liudytojos A. U., N. V. nurodė, kad jokių smurto požymių prieš nukentėjusįjį E. U. neįžvelgė, smurto nebuvo, o liudytojos S. G., J. A. teigiamai charakterizavo kaltinamąjį M. U., kaip labai gerą, rūpestingą tėvą, kuris siekė bendravimo su sūnumi, domėjosi jo ugdymu, sūnui netinkamai elgiantis atvykdavo į mokyklą, bendravo su psichologe ir pan., nukentėjusysis, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kai buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pasisakydamas ekspertizės metu bei teisminio nagrinėjimo metu, nuosekliai teigė, jog smurtas, tiek psichologinis, tiek fizinis jo atžvilgiu vykdavo namuose ir tai galėjo girdėti tik kartu gyvenusi kaltinamoji J. P., todėl byloje ir nėra tiesioginių nešališkų liudytojų, galinčių patvirtinti, jog kaltinamasis M. U. smurtavo prieš savo sūnų E. U.. Nukentėjusiojo E. U. duoti parodymai dėl esminių aplinkybių yra nuoseklūs viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu. Kaltinimą M. U., kad jis psichologiškai gniuždė savo vaiką jam grasindamas, gasdindamas fizinėmis bausmėmis, perdėtai kontroliuodamas, drausdamas bendrauti su draugu N., patvirtina byloje apklaustos liudytojos R. N., S. N., D. P., teigusios, jog berniukas skubėdavo namo, nes gaus mušti, jam buvo draudžiama bendrauti su N. N., berniukas skundėsi, jog yra nemylimas, baramas. Šias aplinkybes iš dalies patvirtina ir paties kaltinamojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad 2017 m. gruodžio 12 d. konflikto metu jis E. pasakė, jog atims mamai motinystės teises, o E. pažadėjo būti geru, klausyti, kad tik neatimtų mamai motinystės teisių, kas patvirtina, jog kaltinamasis nevengė grasinančių, gasdinančių pasisakymų prieš vaiką, o vaiko reakcija rodo, jog jis bijojo, kad grasinimai gali būti įgyvendinti, buvo priklausomas nuo tėvo ir negalėjo jam pasipriešinti.

M. U. kaltę įrodo nukentėjusiojo E. U. ikiteisminio tyrimo ir teisme duoti parodymai bei 2018 m. liepos 19- rugpjūčio 17 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos minsiterijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 103MS-147/2018, kuriame pateikta išvada, kad E. U., atsižvelgiant į jam būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jo protinį išsivystymą, psichinę ir psichologinę būklę, galėjo ir gali duoti parodymus apie byloje nagrinėjamą įvykį; tokių duomenų, kad E. U. parodymus davė ne remdamasis asmenine patirtimi, negauta; E. U. atminties procesų sutrikimų nenustayta, praeities įvykių atgaminimas yra individualus; būdingai lengviau atgaminami emocinį įspūdį sukėlę įvykiai ir jie gali siekti ikimokyklinį amžių; turimų duomenų analizė rodo, kad E. U. parodymus davė remdamasis asmenine patirtimi: jo parodymai realistiški, atitinkantys jo žodyną, jo emocinė būsena apkalusos metu atitinka pasakojimo turinį; E. U. nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų (padidintas polinkis į įtaigumą, atminties sutrikimų ir kt.), dėl kurių jis negalėtų duoti parodymų apie konkrečias faktines byloje nagrinėjamas aplinkybes.

Nors kaltinamųjų gynėjas teigė, jog E. U. yra melagis, moka kada reikia pravirkti, moka bendrauti su psichologais, turėjo tikslą meluoti, kad patektų į vaikų namus ir sugrįžtų mama, ir dėl to jo parodymai vertintini kaip neatitinkantys tikrovės, teismas nesutinka su tokiu nukentėjusiojo E. U. parodymų vertinimu, nes to nepatvirtina byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai. Teisminio nagrinėjimo metu tiek nukentėjusiojo mama V. G., tiek močiutė A. U., tiek nukentėjusiojo auklėtoja M. Š., patys kaltinamieji patvirtino, kad E. U. yra hyperaktyvus, lengvai nepasiduodantis auklėjimui, krečiantis išdaigas, kartais netinkamai besielgiantis vaikas, tačiau vien tai nesudaro pagrindo spręsti, kad E. U. davė tikrovės neatitinkančius parodymus. Pažymėtina, jog liudytoja apklausta E. U. auklėtoja S. G., nurodžiusi, jog E. U. yra melagis ir manipuliatorius, kuriam nepatiko pas tėvą įvestos taisyklės, nes pas mamą tokių taisyklių, pareigų nebuvo, kad jis dažnai pravirkdavo, E. U. auklėtoja buvo tik apie tris mėnesius, būtent tą laikotarpį, kai berniukas gyveno pas tėvą, todėl ši liudytoja objektyviai negalėjo žinoti, koks buvo šis vaikas, jam gyvenant su mama, o jos subjektyvus berniuko vertinimas grindžiamas E. U. elgesiu mokykloje bei bendravimo su berniuko tėčiu M. U. metu gauta informacija. Mokyklos psichologė J. A. patvirtino, kad E. U. verkdavo per kiekvieną konsultaciją, kurių buvo dvi, tačiau nurodė, jog analizuojant dėl ko berniukas verkia, visada prieidavo prie to, kad berniukas verkia dėl situacijos, kurioje dabar yra: labai ilgisi mamos ir gyvena su tėčiu, su kuriuo gyventi nenori. Tai, kad berniuko netinkamas elgesys mokykloje signalizavo apie tai, kad šeimoje jam yra blogai patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausta teismo psichologė - ekspertė A. Š.. Šios aplinkybės teismo vertinimu kaip tik patvirtina, kad berniukas buvo stresinėje situacijoje, o ne patvirtina jo gebėjimą manipuliuoti ar pravirkti kada reikia.

Sutiktina su kaltinamųjų gynėjo teiginiais, jog nukentėjusiojo E. U. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme dėl to kiek kartų prieš jį smurtavo tėvas, kiek kartų kiekvieną kartą suduodavo ir su kokiu įrankiu, kokios likdavo žymės, šiek tiek skiriasi, tačiau tai taip pat negali būti vertinama kaip melagingų parodymų davimas. Teismo posėdžio metu teismo psichiatrė – ekspertė S. S. ir teismo psichologė – ekspertė A. Š. patvirtino ekspertizės akte nurodytas išvadas, kad E. U. parodymus davė remdamasis amenine patirtimi, jo parodymai yra realistiški, atitinkantys jo žodyną, jo emocinė būsena atitinka pasakojimo turinį. Patvirtino, jog E. U. teisme duoti parodymai patvirtino tai, ką ekspertės matė ir nustatė ekspertizės metu. Esminiai dalykai yra tie, ką E. U. gali parodyti pagal savo amžių, pagal protinį išsivystymą, t.y. įvykio data, dalyviai, veiksmai. Patvirtino, jog vaikams bene labiausiai sudėtinga nusakyti kiekybinius dalykus. Kiek kartų vyko, ypatingai kai kalbama apie pasikartojančius epizodus. Sudėtinga suskaičiuoti kiek kartų vyko, kada tiksliai vyko. Ypatingai tas tikslumas mažėja kuo daugiau praeina laiko nuo įvykio. Kuo vėliau atliekama apklausa, tuo daugiau įnešama painiavos. Tai, kad nekyla abejonių dėl E. U. parodymų turinio patvirtino ir teismo posėdyje apklausta specialistė – psichologė A. A., bendravusi su E. U. apklausos ikiteisminio tyrimo ir teisme metu. Specialistė A. A. patvirtino, kad apklausų parodymai nekelia abejonių, tai ypač patvirtino antra apklausa, kurios metu nurodytos faktinės aplinkybės išlieka tos pačios. Taip pat nurodė, jog aukštas parodymų patikimumo įrodymas yra tai, kad berniukas nekalba tais pačiais žodžiais. Tai nėra išmoktas tekstas. Jis kalba spontaniškai, daugiau be kaltinimo tėvui. Daugiau pradeda nuo savo emocinės būsenos, kad negalėjau išgyventi to skausmo, turėjau pasakyti. Pateikia tam tikras detales, kas meluojant, kuriant ar įsivaizduojant kažkokį pasakojimą, nebūtų svarbu. Taigi, tiek ekspertės, tiek specialistė – psichologė patvirtino, jog tam tikri vaiko parodymų nukrypimai, ypač kalbant apie kiekybinius dalykus ir kai vaikas apklausiamas praėjus daug laiko po įvykio yra galimi ir nesudaro pagrindo abejoti vaiko parodymų patikimumu. Todėl teismo vertinimu pagrindo abejoti E. U. parodymais nėra.

Bylos nagrinėjimo metu, apklausus liudytoją S. G., šiai pasidalinus savo įtarimais, byloje buvo iškelta versija, kad E. U., sužinojęs apie tai, kad į vaikų namus galima patekti dėl sumušimo, kartu su draugais įgyvendino tokį planą tam, kad sugrįžtų mama. Šiai versijai patvirtinti ar paneigti buvo atliktos nepilnamečių liudytojų R. B. ir J. B. apklausos. Liudytojas R. B. parodė, kad žino, kad E. pasidarė netikras mėlynes ir apkaltino tėtį; tai žino, nes per kūno kultūros pamoką matė, kai jis užsitaisė mėlynes, vieną ant rankos, kitą ant kojos, iš šono, bet ta jau buvo didelė. Pats matė, kad taip buvo, dar girdėjo kaip J. klausė ar nenori ateiti pas mus, nes ten fainiai, daug vaikų. Apie apkaltinimą kalbėjo J.. Vieną kartą buvo mokykloje pokalbis tarp E. ir Justo, jie kalbėjo apie mėlynes. Sakė, kad būtų fainiai, jei išeis taip apgauti mokyklos direktorę ir pavaduotoją ir išeis atvažiuoti pas J.. Mėlynė ant kojos atsirado, nes E. bėgo ir krito bėgdamas per fizinio pamoką. Jis krito šonu, koja ant suoliuko užkrito. Tiksli mėlynės vieta ant kojos žemiau kelio iš šono kaip blauzdelės (3 t. b. l. 23-24). Liudytojas J. B. parodė, kad gyvena globos namuose. Jokio plano apie tai, kad dar kažkas nori į globos namus nepamena. E. gyveno pas juos globos namuose, draugavo, paskui susipyko. E. sakė, kad iki tol, kol jis gyveno globos namuose, tėtis jį mušė su diržu. E. sakė, kad jį mušė ir mušė su diržu. Neatsimena, kad būtų įkalbinėjęs ką gyventi globos namuose, E. neįkalbinėjo. Dėl mėlynių, tai pats matė jas ant E. peties ir ant kelio kaip ir iš šono. Matė, nes pats žaidė kvadratą. Tiksliai, kada buvo ta fizinio pamoka nepamena, kiek praėjo laiko nuo fizinio pamokos iki E. atsiradimo globos namuose nepamena, bet greitai ( 3 t. b. l. 25-26). Taigi liudytojas R. B. iš dalies patvirtino, jog tokios aplinkybės galėjo būti, tuo tarpu liudytojas J. B. tokią versiją paneigė.

Vis dėlto, teismo vertinimu, šią versiją paneigia byloje surinktų ir teismo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma. Tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas J. B., kurie pasak liudytojos S. G. galėjo būti šio plano sumanytojai ir vykdytojai, paneigė, kad E. U. buvo įkalbinėjamas gyventi vaikų namuose, kad buvo toks planas. Liudytojų R. B. ir J. B. parodymai patvirtina, kad E. U. turėjo ir kitų mėlynių, dėl kurių R. B. teigimu E. planavo apgauti mokyklos direktorę ir pavaduotoją, tačiau abu liudytojai patvirtino mėlynes matę ant E. U. peties ir kojos iš šono žemiau kelio, tuo tarpu byloje esančios fotonuotraukos, specialisto išvada, specialisto paaiškinimai teismo posėdžio metu patvirtina, kad nepilnamečių liudytojų nurodytų mėlynių ant peties ir žemiau kelio iš šono nustatyta nebuvo, poodinės kraujosruvos E. U. buvo padarytos nugarinėje šlaunų dalyje. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, jog sužalojimai E. U. padaryti ne mažiau penkių trauminių kontaktinių smūginių poveikių pasekoje, kas taip pat paneigia liudytojų nurodytas kraujosruvų atsiradimo aplinkybes bei kaltinamųjų gynėjo iškeltą versiją, kad mėlynės galėjo atsirasti liudytojo R. B. nurodytu būdu, E. U. krentant šonu, kojai užkritus ant suoliuko. Kad tokia E. U. užfiksuotų kraujosruvų atsiradimo versija yra praktiškai neįmanoma, teismo posėdyje patvirtino ir specialistas R. P., nurodęs, kad „virstant ant suolo kraujosruvos būna ne tokios. Tada jos būna viename lygyje, susidarytų menama linija. Šiuo atveju menamų linijų nėra, yra dvi skirtingos kraujosruvos. Turėtų būti briauna. Tai nėra atsiradę atsitrenkiant į kažkokį daiktą. Jei mes bėgame šalia sienos, kritimo metu sąmoningas žmogus savisaugos instinktų pagalba remiasi į kažkokį šalimais esantį paviršių. Jei šalia sienos, tai greičiausiai nebūtų nukritęs. O jei būtų kritęs iš inercijos į priekį, tai būtų buvę sužaloti priekiniai, bet ne nugariniai paviršiai. Jeigu suoliukai eina įstrižai, ne prie sienos stovi, tai jis būtų užkliuvęs už jo ir vėl būtų kritęs iš inercijos į priekį. Neįtikėtina, kad galėjo taip būti krentant šonu ir skersai, nes trūksta objektyvių duomenų. Galbūt, prie tam tikrų neįsivaizduojamų dalykų“. Kad liudytojų R. B. ir J. B. duoti parodymai nesudaro pagrindo abejoti E. U. duotais parodymais apie jo patirtą smurtą teismo posėdyje patvirtino ir ekspertės, nurodžiusios, jog susipažinus su šių liudytojų parodymais ir kitais bylos nagrinėjimo metu teisme surinktais įrodymais, eksperčių išvada dėl E. U. parodymų turinio nesikeičia. Specialistė A. A. taip pat nurodė, jog tokia versija, kad berniuką sužalojo kažkas iš draugų jiems susitarus yra sunkiai tikėtina, nes tokiu atveju vaikas būtų pasirinkęs sumušimui ne tokią skausmingą vietą. Šios versijos nepatvirtina ir tai, kad E. U. domėjosi gyvenimu vaikų namuose. Liudytojos S. G., J. A., A. U. parodė, kad E. klausė apie tai, kas yra globos namai, kas ten ir dėl kokių priežasčių gyvena, gerai ten ar blogai, tačiau sugretinus šiuos parodymus su nukentėjusiojo E. U. parodymais apie jo tėvo namuose patiriamą smurtą, darytina pagrįsta išvada, jog E. U. bandė išsiaiškinti, ar pasisakius kam nors apie patiriamą smurtą jam nebus blogiau ar jis pateks į saugesnę aplinką. Būtent taip E. U. domėjimąsi vaikų globos namais teismo posėdyje įvertino ir psichologė ekspertė A. Š., nurodžiusi, jog reikšminga aplinkybė tai, kad E. aplinkoje buvo draugas iš globos namų, kuris galėjo nupiešti pozityvų paveikslą apie globos namus, o tuo tarpu iš E. žodžių ir parodymų žinoma, kad jo būsena išvykus mamai labai ženkliai pablogėjo. Psichologiniu požiūriu jis natūraliai ieškojo tos vietos, tų žmonių, su kuriais jis jaustųsi ramiai, saugiai, kur galėtų atsipalaiduoti. Globos namus jis matė kaip ramybės, saugumo šaltinį ir vietą, kurioje jis galėtų atsipalaiduoti. Dėl to jis galėjo domėtis globos namais. Psichologė A. A. taip pat paaiškino, kad tokio amžiaus vaikui natūraliai kyla klausimai ir nerimas kur jis bus ir ar jei jis apie tai prisipažins nebus nuo tėvo dar blogiau. Tai normalu vaikui susižinoti kas nutiks, kokie galbūt veiksmai ir kur jis bus patalpintas. Nes jis atėjęs į apklausą ir psichologės klausė, kur bus tėvas ir kur bus jis. Tai čia pagal jo charakteristiką, asmenybę būdingi natūralūs klausimai, norintys užtikrinti jo saugumą.

Kaip šią versiją patvirtinančias aplinkybes kaltinamųjų gynėjas nurodė tai, kad berniukui jei buvo nuolat mušamas net nereikėjo kurti kažkokio plano, nes jam mėlynių turėjo būti nuolat, be to, jis atėjo pas klasės auklėtoją tik po psichologės konsultacijos, po 2 ar 3 pamokos, ir tik pabendravus su auklėtoja, šiai nurodžius, kad priklausomai nuo to, kas padarė mėlynes, spręsis ar jis pateks ar ne į vaikų namus, pasisakė apie patirtą smurtą.

Šias gynėjo nurodytas aplinkybes paneigia kiti byloje surinkti įrodymai. Nukentėjusis E. U., duodamas parodymus apie kitus smurto atvejus nurodė, jog būdavo taip lig kraujas trykštų ar oda luptusi, vėliau nurodė, kad tais kitais atvejais buvo nedidelės mėlynės, tačiau jos nebuvo tokios skaumingos kaip paskutinį kartą, todėl berniukas apie smurtą niekam ir nesakė, be to, bijojo, kad bus dar blogiau. Specialistas R. P. teismo posėdyje parodė, kad ankstesnių mušimo žymių E. U. apžiūros metu nenustatyta, tačiau taip pat patvirtino, kad galimas sistemingas mušimas ir nepaliekant žymių. Taigi spręsti, kad berniukas nuolat vaikščiojo su neišnykstančiomis mėlynėmis pagrindo nėra, to nepatvirtina ir byloje surinkti įrodymai. Vis dėlto tai, kad atliekant berniuko apžiūrą nebuvo rasta ankstesnių mėlynių, smurto požymių nesudaro pagrindo spręsti, kad daugiau smurto atvejų nebuvo. Pažymėtina, kad apie tai, jog tėvas prieš jį yra smurtavęs ir daugiau kartų, berniukas nurodė apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją pats, niekieno neklausiamas, ir tik po to buvo tikslinamasi kiek tų kartų buvo. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu, kuomet buvo apklausiamas, E. U. jau nebegyveno tėvo šeimoje, tariamas jo tikslas susigrąžinti mamą jau buvo pasiektas, todėl motyvo melagingai apkaltinti tėvą daugiau smurto atvejų nei jų buvo iš tikrųjų, nebegalėjo būti. Tuo tarpu po paskutinio smurto atvejo 2017 m. gruodžio 12 d., kaip nurodo ir pats nukentėjusysis jam labai skaudėjo ir jis atsisukęs pamatė dideles mėlynes. Pats E. U. nurodė, jog apie patirtą smurtą po paskutinio karto pasisakė būtent todėl, kad labai skaudėjo ir nėjo nei prisėsti, nei prigulti, todėl nusprendė pasakyti ir tai padarė kitos dienos rytą po pirmos pamokos. Šias nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, kad jis apie patirtą smurtą pranešė po pirmos pamokos, o ne kaip teigia gynėjas po 2-3 pamokos, patvirtina liudytojos S. G. parodymai, Kretingos Simono Daukanto progimnazijos pranešime Nr. (1.11)-R3-211 nurodytos aplinkybės, kad 2017 m. gruodžio 13 d. per pirmą pertrauką, 8.50 val. į 5b klasės auklėtoją S. G. kreipėsi šios klasės mokinys E. U., kuris informavo, kad antradienį 2017 m. gruodžio 12 d., jį grįžusį į namus sumušė tėvas M. U.. Gynėjo argumentus, jog E. U. pirmiau klausė auklėtojos, kad jei pas jį yra mėlynės ar jį išveš į vaikų namus ir tik po to pasisakė apie tai, kad jį sumušė tėvas, patvirtina liudytojos S. G. parodymai, tačiau teismo vertinimu tai, kad berniukas pirmiau išsiaiškino, kad jei pasisakys apie patirtą smurtą, ar bus paimtas iš tėvo ar jam nebegrės naujos bausmės, nepatvirtina, kad jis bet kokiomis priemonėmis siekė patekti į vaikų globos namus, tai patvirtina tik berniuko siekį įsitikinti, kad bus saugus.

Visos nurodytos ir įvertinos aplinkybės, teismo vertinimu paneigia bylos nagrinėjimo metu iškeltą versiją apie galimą E. U. planą melagingai apkaltinti tėvą ir tokiu būdu susigrąžinti mamą.

Tai, kad E. U. patyrė fizinį ir psichologinį smurtą ne vieną kartą patvirtina ne tik nukentėjusiojo parodymai, bet ir eksperčių paaiškinimai teismo posėdžio metu, kurios nurodė, jog E. U. diagnozuotas sveikatos sutrikdymas negalėjo būti vienkartinio smurto, fizinės bausmės pasekmė. Ekspertės patvirtino, jog gyvenamosios aplinkos pasikeitimas galėjo turėti įtakos berniuko emocinei būsenai, tačiau tai ne vienkartinis įvykis sukėlė jo tokią emocinę reakciją – sveikatos sutrikdymą, tai ne tik E. U. įvardintos fizinės bausmės, bet ir menkinimas, patyčios, grasinimai, kurie truko tą gyvenimo laikotarpį, kai buvo pas tėtį. Taip pat reikšminga eksperčių išvada, jog E. U. konstatuojamas praeinantis psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl įtariamojo M. U. veiksmų. Teismui nekyla abejonių ir dėl to, kad paskutinį kartą M. U. E. U. mušė 2017 m. gruodžio 12 d. su diržu, suduodamas 7-8 kartus. Specialisto išvada patvirtina, kad E. U. nustatytos kraujosruvos nugarinėje šlaunų dalyje padarytos kietų bukų, galimai lanksčių, turinčių ribotą paviršių daiktų/ įrankių poveikyje; sužalojimai padaryti ne mažiau penkių trauminių kontaktinių smūginių poveikių pasekoje. Teismo posėdyje specialistas R. P. paaiškino, kad kelios kraujosruvos ant nukentėjusiojo kojų galėjo būti padarytos sulenktu diržu ar laidu. Labai panašu į mušimą diržu. Kraujosruvoje yra prašviesėjimas todėl, kad yra išgaubtas paviršius ir eina tokia forma. Žymė yra platesnė nei buvo žalojantis objektas. Specialistas taip pat paaiškino, kad sužalojimai galėjo būti padaryti nukentėjusiojo nurodytu būdu, jam gulint pilvu ant kėdės, nes sužalojimų kryptis yra tokia, kad mušantis asmuo buvo aukštesnis ir sudavė smūgius iš viršaus į apačią, be to galėjo būti mušama tiek dešine, tiek kaire ranka. Šie įrodymai patvirtina, kad sužalojimai E. U. padaryti kaltinime nurodytomis aplinkybėmis ir būdu, o ne kaltinamųjų gynėjo iškelta versija, jog berniukas galėjo susižaloti krisdamas ant suoliuko.

Nors liudytoja A. U. nurodė, kad berniukas apie smurtą iš tėvo jai nebuvo pasisakęs, bet buvo pasisakęs apie ankstesnį smurtą mamos šeimoje, teismas nesivadovauja šios liudytojos parodymais, nes byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad kaltinime nurodytu laiku berniukas būtų patyręs smurtą iš trečiųjų asmenų, o ne tėvo ir jo gyvenimo draugės, be to, liudytoja A. U. yra kaltinamojo motina, suinteresuota kaltinamajam palankaus sprendimo priėmimu.

Baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų visetas patvirtina, kad M. U. sistemingai, naudodamas fizinę ir psichinę prievartą, fiziškai ir psichologiškai gniuždė nukentėjusįjį E. U. ir, būdamas nukentėjusiojo tėvu, atsakingu už jo auklėjimą, vystymąsi, privalėdamas rūpintis jo sveikata, ugdymu, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, piktnaudžiavo savo, kaip tėvo, teisėmis ir pareigomis, sistemingai naudodamas fizinę ir psichinę prievartą. Dėl tokio pavojingo kaltinamojo poveikio nukentėjusiajam, E. U. diagnozuotas praeinantis psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, tiesioginiu prižastiniu ryšiu atsiradęs dėl įtariamojo M. U. veiksmų ir vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Atsakomybė už padarytas veikas šiuo atveju atsiranda ne tik pagal BK 163 straipsnį, kuris numato formalią nusikaltimo sudėtį ir užtraukia atsakomybę esant kaltininko tiesioginei tyčiai, bet dar ir pagal kilusias pasekmes - susirgimą, kuris kvalifikuojamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Tiesioginei tyčiai inkriminuojant BK 163 straispnį reikalingi šie požymiai: pavojingos nusikalstamos pobūdžio suvokimas ir norėjimas taip veikti. Akivaizdu, kad kaltinamasis aukščiau aptartą smurtą vartojo tiesiogine tyčia, aiškiai suvokė, kokią daro veiką ir kokiai vertybei kelia pavojų taip elgdamasis. Bauginimo, gasdinimo veiksmus atliko tiesiogiai nukreipiant juos į berniuką, fizines bausmes taikė ne spontaniškai, o liepdamas atsigulti nukentėjusiajam pilvu ant kėdės, t.y. kad būtų patogu mušti, taigi, jo padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 163 straipsnį. Kadangi veika turėjo pasekmes – susargdintas asmuo, neturintis 14 metų amžiaus, t. y. mažametis, ir kartu veika padaryta prieš bejėgiškos būklės žmogų, kadangi nukentėjusysis negalėjo tokiems veiksmams aktyviau priešintis dėl savo būsenos (pastovi įtariamojo baimė, fizinis silpnumas, menkavertiškumo jausmo išgyvenimas įtriamojo atžvilgiu), buvo priklausomas nuo kaltinamojo, kartu veika padaryta prieš savo šeimos narį, ji pagal atsiradusias pasekmes dar kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus. Veikos vertintinos kaip idealioji nusikaltimų sutaptis.

Iš kaltinimo pašalintina aplinkybė, jog kaltinamasis M. U. nukentėjusįjį E. U. mušė su sagtimi, nes aplinkybės, jog buvo mušta su sagtimi nepatvirtino kiti objektyvūs duomenys. Specialistas R. P. paaiškino, jog žymių, kad berniukas buvo muštas su sagtimi nenustatyta, jei būtų sagties žymė, tai greičiausia būtų prakirtimas arba nubrozdinimas. Nukentėjusysis E. U. nors ir nurodė, kad buvo mušamas su sagtimi, užduodant jam patikslinančius klausimus parodė, kad pačios sagties nematė, tik buvo skaudžiau ir tokia kaip sagties žymė ir iš to suprato, kad buvo mušamas su sagtimi. Taigi matyti, kad nukentėjusysis tik manė, pagal patirtą skausmą ir likusią žymę vertino, jog buvo mušamas su sagtimi, tačiau objektyviai ši aplinkybė nenustatyta, todėl iš kaltinimo šalintina.

Dėl bausmės skyrimo

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam, atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus; nusikalstamų veikų stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).

Kaltinamojo M. U. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Kaltinamojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamas veikas M. U. padarė būdamas recidyvistu ( BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Skiriant bausmę M. U. atsižvelgtina į nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (padaryti du apysunkiai nusikaltimai), kaltės formą ir rūšį (veikos padarytos tiesiogine tyčia), veikų motyvus, tikslus, nusikalstamų veikų stadiją (baigtinės veikos), kaltininko asmenybę (teistas ( 2 t. b. l. 10-14), galiojančių administracinių nuobaudų neturi ( 2 t. b. l. 5-9), psichinės sveikatos centre nesigydė (2 t. b. l. 33), nedirba (2 t. b. l. 4), civilinio ieškinio nepripažino.

Įvertinus bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teismas sprendžia, jog bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamajam už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 163 straipsnyje, paskiriant straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, jos terminą nustatant artimą bausmės vidurkiui. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punkte skirtina vienintelė straipsnio sankcijoje numatyta bausmės rūšis – laisvės atėmimas, jos terminą nustatant artimą bausmės vidurkiui. M. U. padaryti nusikaltimai sudaro idealiąją BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ,2, 3 punktuose ir BK 163 straipsnyje numatytų nusikaltimų sutaptį, todėl bausmės, paskirtos už šiuos nusikaltimus, subendrintinos apėmimo būdu pagal BK 63 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje, 5 dalies 1 punkte įtvirtintas taisykles.

BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Sprendžiant klausimą ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe, turi būti įvertinta, ar yra pagrindas manyti, kad, atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą, asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir daugiau nenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

Nors M. U. nusikalstamas veikas padarė neišnykus ankstesniam teistumui, Sodros duomenimis šiuo metu nedirba, teismas, įvertinęs, tai, kad M. U. anksčiau teistas už nusikalstamas veikas, nesusijusias su smurtu, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, gyvena su gyvenimo drauge J. P. ir jos sūnumi, savo veiksmais siekė pakeisti netinkamą sūnaus elgesį, priversti jį mokytis ir tinkamai elgtis mokykloje, be to, turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį sūnų, sprendžia, jog dar yra pagrindo manyti, kad M. U. daugiau nenusikals ir bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo. Teismo vertinimu, M. U. turi būti suteikta galimybė laisvėje, bet su probacijos priežiūra, koreguoti savo elgesį teigiama linkme ir savo elgesiu įrodyti, kad yra vertas teismo jam parodyto pasitikėjimo. Be to, neizoliavus M. U. nuo visuomenės jis turės didesnes galimybes vykdyti savo pareigą išlaikyti nepilnametį sūnų ir atlyginti jam nusikalstamomis veikomis padarytą žalą. Esant šioms aplinkybėms, M. U. taikytinas BK 75 straipsnis ir galutinės subendrintos bausmės vykdymas atidėtinas įstatyme numatytam terminui.

Bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu M. U. skirtini BK 75 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 5, 6 punktuose numatyti įpareigojimai.

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (BPK 339 straipsnio 3 dalis).

M. U. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (2 t. b. l. 50-51) paliktina galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikintina.

Dėl J. P. veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį

Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusį asmenį. BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, smurtavimo atvejais turi būti padarinys: sukeliamas fizinis skausmas nukentėjusiajam arba nežymus sužalojimas ar trumpas susargdinimas. Pažymėtina, kad BK 140 straipsnyje numatyta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškianti mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu žmogaus kūnui, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant, yra tyčinis nusikaltimas. Fizinio skausmo sukėlimas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kita vertus, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė šios veikos pavojingus padarinius ir tų padarinių norėjo arba sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnis).

Nors kaltinamoji J. P. savo kaltės dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, nepripažino, tačiau teismo ištirtų įrodymų visuma sudaro pagrindą daryti išvadą, kad J. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.

Nukentėjusysis E. U. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė nuoseklius parodymus, kad tėvo draugė Ž. (J. P.) vieną kartą jam sudavė delnu per pakaušį tik vieną kartą ryte, kai jam, bandant nuo bato nupjauti etiketę, nukrito batas. Smūgis buvo smarkus, juto skausmą. Nukentėjusiojo E. U. parodymai dėl J. P. suduoto smūgio duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu skyrėsi tik tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu berniukas sakė, jog tai buvo kitą rytą po to, kai jį paskutinį kartą sumušė tėtis, teisme teigė, kad anksčiau tėtis mušdavo, tada Ž. įtrenkė ir po kelių dienų tėtis paskutinį kartą mušė, t.y. skiriasi veikos padarymo laikas. Tačiau teismo vertinimu vien šios aplinkybės nesutapimas, nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais. Kaip jau buvo analizuota aukščiau, teismo posėdžio metu teismo psichiatrė – ekspertė S. S. ir teismo psichologė – ekspertė A. Š. patvirtino ekspertizės akte nurodytas išvadas, kad E. U. parodymus davė remdamasis amenine patirtimi, jo parodymai yra realistiški, atitinkantys jo žodyną, jo emocinė būsena atitinka pasakojimo turinį. Taip pat paaiškino, jog vaikams sudėtinga suskaičiuoti kiek kartų vyko, kada tiksliai vyko, ypač kai nuo įvykio yra praėję daug laiko. Nagrinėjamu atveju visas esmines įvykio aplinkybes kas trenkė, kokioje namų vietoje trenkė ir netgi trenkimo priežastį, kaip ją suprato berniukas, t.y. dėl nukritusio bato, nukentėjusysis patvirtino ir apklaustas teisme, praėjus daugiau nei vieneriems metams po įvykio, todėl vien tai, kad berniukas nurodė, kad veika galėjo būti padaryta kitą dieną, teismui nesukelia abejonių dėl to, kad tokia veika buvo. Iš dalies aplinkybes, kad buvo kažkoks konfliktas dėl batų patvirtino ir pati kaltinamoji, nurodžiusi, jog E. mama buvo atsiuntusi žieminius batus, jis norėjo juos nešioti, bet buvo dar geras oras ir ji sakė, kad nesimautų, nes prakaituos kojos. Tuo tarpu E. U. teigė, kad būtent to ryto, kada jam trenkė J. P. išvakarėse, mama jam liepė mautis naujus batus, kuriuos ji jam nupirko, o berniukas kitą rytą tuos batus ir norėjo autis.

Kaltinamosios gynėjas baigiamųjų kalbų metu nurodė, kad nukentėjusiojo pusės giminaičiai parodė, kad berniukas su J. P. sutarė gerai, J. P. yra dirbusi darželyje, moka elgtis su vaikais ir nebuvo priežasčių jai mušti berniuką. Berniukas apie J. P. veiksmus niekam nepasakojo iki apklausos teisme, galbūt jis manė, kad jei bus apkaltinti visi tos šeimos nariai jam tikrai nebereikės grįžti į šią šeimą.

Liudytoja D. P. parodė, kad E. U. yra sakęs, kad tėvo draugė yra gera, išleidžia jį į lauką, tuo tarpu liudytoja R. N. teigė, kad E. sakė, kad pamotė jo nemyli, pats nukentėjusysis teigė, kad su J. P. buvo ir gerų dalykų, bet daugiau buvo blogų, apklausos metu minėjo, kad ir J. P. yra jam grasinusi, barusi, kad turėdavo eiti ant pirštų galiukų, kad jos nepažadintų. Iš dalies šias aplinkybes patvirtino pati kaltinamoji, nurodžiusi, kad nėštumo metu M. U. liepdavo E. U. rytais būti ypatingai tyliai, be to persileidimą ji patyrė dėl konlfikto su E.. Šios aplinkybės nors ir netiesiogiai patvirtina, kad nukentėjusiojo ir kaltinamosios J. P. santykiai nebuvo labai geri. Teismas nesutinka ir su gynėjo išsakytu argumentu, kad nukentėjusysis galėjo apkaltinti J. P. siekdamas užsitikrinti, kad jo negrąžins į šią šeimą, nes kaip pažymėjo ir pats gynėjas apie J. P. padarytą veiką, berniukas pirmą kartą papasakojo apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, t.y. tada, kai jau nebegyvo tėvo šeimoje, taigi gynėjo nurodyto tikslo melagingai apkaltinti J. P. berniukas negalėjo turėti.

Nors kaltinamoji J. P. nurodė, kad yra užauginusi savo sūnų ir niekada su juo neturėjo tokių problemų, be to yra dirbusi su vaikais, baigusi kursus, šios aplinkybės nepaneigia, kad ji galėjo sukelti fizinį skausmą E. U.. Nukentėjusiojo E. U. parodymai, kad J. P. sudavus jam per galvą skaudėjo, kad J. P. jam sudavė smūgį dėl nukritusio bato, rytais reikėdavo būti tyliai, o jam pjaunant etiketę, nukrito batas, pačios kaltinamosios parodymai, kad 2017 m. gruodžio mėnesį nedirbo, rytais miegodavo, iš berniuko buvo reikalaujama rytais būti tyliai, kad buvo nesutarimas dėl mamos atsiųstų batų, patvirtina, kad kaltinamoji J. P., suduodama delnu smūgį nukentėjusiajam per galvą šią veiką padarė tyčia. Teismų praktikoje pripažįstama, kad paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris suduoda mažamečiam vaikui smūgį, suvokia, jog tuo sukels pasekmes – mažų mažiausia nukentėjusysis patirs fizinį skausmą arba nukentėjusiajam bus padarytas kūno sužalojimas, todėl teismo vertinimu J. P., suduodama delnu mažamečiam nukentėjusiajam per galvą, suvokė, kad nukentėjusysis patirs fizinį skausmą ir to norėjo.

Įvertinęs visus byloje aptartus įrodymus, teismas daro neabejotiną išvadą, kad J. P., atlikdama smurtinius veiksmus mažamečio E. U. atžvilgiu suprato savo veiksmų pobūdį, numatė dėl tokių jos veiksmų galinčius atsirasti pavojingus padarinius ir jų norėjo, todėl jos veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.

Dėl bausmės skyrimo

BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į objektyvias, tiek į subjektyvias padarytos veikos aplinkybes. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017).

Pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad nukentėjusiajam E. U. dėl J. P. padarytos veikos būtų padarytas sveikatos sutrikdymas, neteisėti J. P. veiksmai trenkiant delnu mažamečiui per galvą sukėlė tik fizinį skausmą. Pažymėtina, jog ir nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas ne visuomet yra vienodai stiprus ar intensyvus. Nors apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir teisme nukentėjusysis E. U. nurodė, jog jam skaudėjo, kai J. P. trenkė jam per galvą, tačiau akivaizdu, jog minėtu kaltinamosios veiksmu mažamečiam nukentėjusiajam sukeltas skausmas buvo momentinis ir truko neilgą laiko tarpą. Byloje nėra duomenų, jog dėl kaltinamosios prieš vaiką pavartoto smurto mažamečiui būtų padaryti ilgalaikiai neigiami psichologiniai padariniai. Teismo posėdyje ekspertė psichologė A. Š. nurodė, jog tėvo draugės veiksmai E. U. emocinio skausmo nesukėlė, tai patvirtino ir teismo psichologė A. A., nurodžiusi, kad dėl J. P. veiksmų E. U. reakcijos žymiai mažesnės, nes tai jam nėra artimas žmogus, galbūt tai sukėlė kažkokių neigiamų emocijų, bet šitą įvykį vaikas konstatuoja kaip įvykį. Aptartos aplinkybės atskleidžia, jog J. P. veiksmais sukeliamų padarinių (fizinio skausmo) rūšinis pavojingumas buvo mažesnis nei įprastai BK 140 straipsnio 3 dalyje veiksmais sukeliamų padarinių pavojingumas, t. y. padaryta žala nebuvo tokia didelė, kad kaltininkei negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis.

Pagal BK 37 straipsnį, konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (kasacinės nutartys Nr. 2K-413-895/2016, 2K-231-976/2017). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad J. P. nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia, tačiau tai buvo vienkartinis spontaniškas veiksmas, trukęs labai trumpai ir sukėlęs momentinį skausmą. Prie tokio kaltinamosios poelgio prisidėjo objektyvios aplinkybės – sudėtingi santykiai su nukentėjusiuoju E. U. dėl jo netinkamo elgesio namuose ir mokykloje, priešinimosi namų taisyklėms ir tvarkai, pareigų namuose neatlikimo, galimai ir nuoskauda dėl patirto persileidimo. Visos šios aplinkybės leidžia teigti, kad nors J. P. veika formaliai atitinka visus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, jos padarytos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinys, jų pasireiškimas nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant jas pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas. Esant tokioms aplinkybėms J. P. padaryta veika pripažintina mažareikšme, J. P. atleistina nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla jos atžvilgiu nutrauktina (BK 37 straipsnis).

J. P. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (2 t. b. l. 88-89) paliktina galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikintina.

Dėl civilinio ieškinio ir atstovavimo išlaidų

Nukentėjusiojo E. U. įgaliotas atstovas pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti nukentėjusiajam iš kaltinamojo M. U. 10 000 Eur neturtinės žalos ir iš J. P. 2000 Eur neturtinės žalos. Nurodė, jog dėl M. U. veiksmų nukentėjusysis patyrė fizinį smurtą, pablogėjo jo psichologinė būsena, jis patyrė didelį stresą, išgąstį, šoką. Po patirto smurto apie 2 savaites bijojo miegoti vienas, negalėjo užmigti, sapnavo košmarus, iki šiol bijo tėvo. Taip pat nurodė, kad dėl J. P. veiksmų, nuekntėjusysis buvo pažemintas, patyrė dvasinių išgyvenimų, dvasinį sukrėtimą, buvo pažeista jo garbė ir orumas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kita. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Byloje nustatyta, kad M. U. veiksmai prieš nukentėjusįjį E. U. buvo nevienkartinio pobūdžio, E. U. atžvilgiu buvo smurtauta tiek fiziškai, tiek psichologiškai, dėl ko jam buvo konstatuotas praeinantis psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą, kas teismo vertinimu sukėlė realų pavojų vaiko fiziniam, dvasiniam vystymuisi ir saugumui, nes bet koks smurtinis elgesys suformuoja tam tikrą nepilnavertiškumo ir nepasitikėjimo savimi jausmą, kuris gali išlikti ir sulaukus pilnametystės. Tiek ekspertės, tiek teismo psichologė teisme patvirtino, kad E. U. emocinė būsena apklausos metu teisme, praėjus nuo įvykio daugiau nei vieneriems metams, iš esmės nepakitusi, kalbant apie tuos įvykius berniukas graudinasi, verkia, jam skaudu prisiminti, pats nukentėjusysis teisme patvirtino, jog iki šiol kartais sapnuoja košmarus, susijusius su tėvu, taigi iki šiol yra jaučiamos patirto smurto pasekmės. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat į nukentėjusiojo įstatyminės atstovės nurodytas aplinkybes, kad šiuo metu jokių liekamųjų reiškinių nėra, į teismui pateiktą informaciją, kad po įvykio berniukas buvo užrašytas konsultacijoms pas psichologę, tačiau konsultacijose nesilankė ir psichologinė pagalba jam nebuvo teikiama (3 t., b. l. 54), taip pat į tai, kad kaltinamasis M. U. Sodros duomenimis nedirba, pastovių pajamų neturi, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes, teisinga piniginė kompensacija už patirtus dvasinius, emocinius išgyvenimus, skriaudą, patirtą fizinį skausmą ir dvasinius sukrėtimus bus pasiekta civilinį ieškinį tenkinant iš dalies - iš kaltinamojo M. U. priteisiant nukentėjusiajam E. U. 2500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Byloje nėra duomenų ir nei pats nukentėjusysis, nei jo įstatyminė atstovė, nenurodė, kad nukentėjusysis E. U. patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą dėl kaltinamosios J. P. veiksmų. Teismo posėdyje ekspertė A. Š. ir teismo psichologė A. A. patvirtino, jog berniuko reakcija į J. P. atliktą veiksmą žymiai mažesnė, jis tai konstatuoja kaip įvykį. Esant šioms aplinkybėms, pripažinus J. P. padarytą veiką mažareikšme ir nesant duomenų, kad dėl J. P. atlikto veiksmo be to, kad buvo sukeltas fizinis skausmas, berniukas patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją ar pan., civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo iš J. P. atmestinas.

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Nukentėjusiojo E. U. įgaliotas atstovas pateikė prašymą priteisti 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teismas, įvertinęs bylos sudėtingumą, nukentėjusiojo atstovo dalyvavimą procese, suteiktų teisinių paslaugų apimtį, sprendžia, jog patirtos atstovavimo išlaidos yra protingos ir pagrįstos, todėl yra pagrindas jas priteisti iš kaltinamųjų.

Daiktiniai įrodymai: CD laikmena su E. U. apklausos vaizdo ir garso įrašu, esanti voke prie bylos 2 tomo galinio viršelio, 3 CD laikmenos su nepilnamečių liudytojų R. B. ir J. B. apklausos vaizdo ir garso įrašais ir CD laikmena su E. U. apklausos vaizdo ir garso įrašu, esančios voke prie bylos 3 tomo galinio viršelio, vokas su bylos medžiagos kopijomis, siųstomis ir grąžintomis iš Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių skyriaus, paliktini prie bylos.

Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis BPK 297, 298, 301, 302 straipsniu, 303 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 304, 305, 307, 308, 313 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

M. U. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 163 straipsnį, 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus ir paskirti jam:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 163 straipsnį – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinti apėmimo būdu ir M. U. paskirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsniu M. U. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį:

- dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;

- 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

M. U. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Bausmės vykdymo atidėjimo terminą pradėti skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo atveju bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Nukentėjusiojo E. U. ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš M. U. nukentėjusiajam E. U. 2500 Eur (du tūkstančius penkis šimtus eurų) neturtinės žalos.

J. P., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jos atžvilgiu nutraukti.

Nukentėjusiojo E. U. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo iš J. P. atmesti.

Priteisti iš M. U. ir J. P. nukentėjusiajam E. U. po 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) atstovavimo išlaidų.

Daiktinius įrodymus: CD laikmeną su E. U. apklausos vaizdo ir garso įrašu, esančią voke prie bylos 2 tomo galinio viršelio, 3 CD laikmenas su nepilnamečių liudytojų R. B. ir J. B. apklausos vaizdo ir garso įrašais ir CD laikmeną su E. U. apklausos vaizdo ir garso įrašu, esančias voke prie bylos 3 tomo galinio viršelio, voką su bylos medžiagos kopijomis, siųstomis ir grąžintomis iš Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių skyriaus, palikti prie bylos.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismui per Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmus.