- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-15
- Bylos Nr.
- e2A-1980-275/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ona Gasiulytė, Rita Kisielienė, Danutė Kutrienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Knygų karta“
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš Onos Gasiulytės, Ritos Kisielienės ir Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Knygų karta“ ir (atsakovės) Vilniaus miesto savivaldybės atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. sprendimo ir apeliantės (atsakovės) Vilniaus miesto savivaldybės atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 12 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Knygų karta“ ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, dėl automobilių stovėjimo aikštelės priėmimo-perdavimo akto ir jos teisinės registracijos panaikinimo, nuosavybės teisių gynimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Knygų karta“ pateikė ieškinį, kuriuo prašė panaikinti 2014 m. birželio 27 d. perdavimo-priėmimo aktą Nr. (9-4)-182V, sudarytą tarp atsakovų Lietuvos valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės, dalyje, kuria Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perduota 1 555 kv. m bendro ploto automobilių stovėjimo aikštelė, (duomenys neskelbtini) (toliau - Aikštelė), panaikinti Aikštelės teisinę registraciją atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės vardu ir 2014 m. birželio 27 d. perdavimo-priėmimo akto pagrindu, uždrausti atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei nugriauti Aikštelę ar atlikti kitus veiksmus, ribojančius Aikštelės naudojimą automobiliams statyti, žmonėms išlipti, įlipti, kroviniams pakrauti, iškrauti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovė nuosavybės teise valdo pastatą-kavinę, esančią (duomenys neskelbtini) . 2001 m. birželio 27 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 351 buvo patikslinti Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniai ir patvirtintas Neries upės dešiniojo kranto teritorijos prie Baltojo tilto detalusis planas (toliau – ir Detalusis planas). Pagal šio plano sprendinius prie Pastato numatyta įrengti 25 automobilių parkavimo vietas. 2003 m. birželio 4 d. buvo išduotas statybos leidimas Pastato rekonstrukcijai Nr. NR/722/03-0768. Įgyvendinant Detaliojo plano sprendinius, Pastato rekonstrukcijos metu numatyta tarp Pastato ir upės krantinės įrengti 29 vietų automobilių stovėjimo aikštelę. Pastato rekonstrukcijos projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad pagal Detalųjį planą ir susisiekimo komunikacijų plėtros sutartį tarp esamo Pastato ir krantinės po Baltuoju tiltu numatoma 29 vietų automobilių stovėjimo aikštelė, sutapdinta su ūkiniu privažiavimu. Ieškovo teigimu, Aikštelės įrengimas pagal Detaliojo plano sprendinius buvo skirtas tinkamai Pastato eksploatacijai užtikrinti ir buvo būtina Pastato rekonstrukcijos sąlyga, ką liudija rašytiniai įrodymai – 2003 m. sausio 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės Energetikos ir ūkio departamento Miesto ūkio skyriaus raštas Nr. 02-07-70, 2003 m. balandžio 8 d. susisiekimo komunikacijų plėtros sutartis, 2003 m. balandžio 9 d. Vilniaus miesto savivaldybės išduotos susisiekimo komunikacijų projektavimo sąlygos. Šių sąlygų pagrindu buvęs Pastato savininkas UAB „Turto valdymo centras“ parengė Pastato rekonstrukcijos techninio projekto Teritorijos sutvarkymo ir lauko inžinerinių tinklų dalį ir visa apimtimi jį įgyvendino. Pastato rekonstrukcija buvo baigta, o Pastatas pripažintas tinkamu naudoti 2003 m. spalio 1 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu. Ieškovė nurodo, kad jai tik šiuo metu tapo žinoma, kad 2003 m. tuometinio Pastato savininko jėgomis ir lėšomis įrengta Aikštelė nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teise. Nuosavybės įregistravimo pagrindas – 1998 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 870 ir 2014 m. birželio 27 d. priėmimo-perdavimo aktas Nr. (9-4)-182V. Be to, ieškovei tapo žinoma, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė paskelbė Dešinės Neries krantinės pusės sutvarkymo, dviračių, pėsčiųjų takų, Vilniuje, statybos darbų su darbo projekto parengimu viešojo pirkimo konkursą. Iš prie konkurso dokumentų pateiktos projektinės dokumentacijos matyti, kad prie Pastato esanti Aikštelė yra numatyta griauti, o jos vietoje įrengiama vaikų žaidimo aikštelė. 2017 m. rugpjūčio 4 d. Vilniaus miesto savivaldybės išduotame leidime statyti statinius, kurio pagrindu organizuojamas ir vykdomas konkursas, Aikštelės kaip savarankiško ir įgyvendinant projektą griaunamo statinio nėra. Ieškovė teigia, kad nurodyti atsakovių veiksmai, Pastato rekonstrukcijos metu sukurtą Aikštelę 2014 m. birželio 27 d. priėmimo-perdavimo akto pagrindu perduodant ir registruojant Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybe, taip pat Vilniaus miesto savivaldybės veiksmai projektuojant ir organizuojant Aikštelės, kurios sukūrimas ir naudojimas tiesiogiai susijęs su ieškovei priklausančio Pastato visavertišku naudojimu, nugriovimo darbus, pažeidžia ieškovės interesus, todėl ieškovė reiškia šį ieškinį.
3. Pažymėjo, kad 1998 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 870, kurio pagrindu įregistruota Aikštelė atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės vardu, patvirtintas Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo savivaldybėms priskirto valstybės turto perdavimo tvarkos aprašas numatė, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą savivaldybių nuosavybėn priskirtas turtas, nurodytas šio straipsnio 3 straipsnyje, turi būti iki 2015 m. sausio 1 d. perduotas savivaldybių nuosavybėn. Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnyje yra išvardintas savivaldybės nuosavybėn perduodamas turtas, kuris iki perdavimo priklauso valstybei nuosavybės teise, yra valdomas savivaldybių ar jų įsteigtų įmonių, biudžetinių ar viešųjų įstaigų ir yra reikalingas savivaldybių funkcijoms vykdyti. Šių kriterijų Aikštelė neatitinka, nes ji niekada nepriklausė valstybei, nebuvo jos valdoma nuosavybės teise. Todėl 2014 m. birželio 27 d. akto atsakovės neturėjo pagrindo sudaryti ta apimtimi, kuria Lietuvos valstybė Vilnius miesto savivaldybės nuosavybėn perduoda Aikštelę. Šis aktas prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, todėl turi būti panaikintas.
4. Nurodė, kad jos nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai pagrindžia jai tenkančias įrodyti aplinkybes, kad ieškovė yra Pastato savininkė ir kad jos teises atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė ketina pažeisti siekdama nugriauti Aikštelę, kuri yra reikalinga tinkamam ir visavertiškam Pastato eksploatavimui. Aikštelė, kuri buvo įrengta 2003 m. Pastato savininko lėšomis Pastato rekonstrukcijos metu, buvo esminė leidimo rekonstruoti Pastatą sąlyga, iškelta kompetentingų projektavimo sąlygas išduodančių institucijų, taip pat esminė sąlyga Pastato savininkui vykdyti Pastato rekonstrukciją, nes tik sutarties su Vilniaus miesto savivaldybe pagrindu užtikrinus susisiekimo infrastruktūros (privažiavimo kelio ir Aikštelės) sukūrimą šalia Pastato, buvo prasminga ir tikslinga rekonstruoti Pastatą. Be to, Pastato rekonstrukcija buvo vykdoma įgyvendinant Detaliojo plano sprendinius. Šiuo metu atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės parengta projektinė dokumentacija, numatanti Detaliuoju planu numatytos susisiekimo infrastruktūros sunaikinimą, pažeidžia iki šiol galiojančio Detaliojo plano sprendinius.
5. Pažymėjo, kad statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“, patvirtinto 1999 m. kovo 2 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 61 , 10 lentelės 6.1 punktas nustato, kad prie kavinių, restoranų, alaus barų turi būti įrengiamos automobilių stovėjimo vietos – ne mažiau kaip 1 vieta kiekvieniems 15 kv. m salės ploto. To paties statybos techninio reglamento 2.8 punktas nustato, kad prie visuomeninių, prekybos, gydymo, administracinių ir kitų pastatų įėjimų ir išėjimų turi būti numatytos automobilių sustojimo vietos žmonėms įlipti ir išlipti, kroviniams pakrauti ir iškrauti, nepriklausomai nuo numatytų stovėjimo vietų prie šių objektų, o 3.1, 3.2 punktai nustato, kad visos automobilių saugojimo ir stovėjimo vietos prie konkretaus statinio planuojamos tam statiniui skirto žemės sklypo ribose, o jeigu nėra techninių galimybių tai padaryti ir jeigu tam nustatytąja tvarka pritaria savivaldybė, saugojimo ir stovėjimo vietos gali būti įrengiamos ne toliau kaip 150 m nuo gyvenamųjų namų, prekybos ir visuomeninio maitinimo įstaigų. Ieškovės Pastate po rekonstrukcijos buvo įrengta daugiau nei 600 kv. m salės plotų, todėl 2003 m. balandžio 8 d. susisiekimo komunikacijų plėtros sutartimi šalia Pastato buvo numatyta įrengti 29 automobilių stovėjimo vietas, įskaitant vietas žmonėms įlipti ir išlipti, kroviniams pakrauti ir iškrauti, o likusį automobilių statymo poreikį spręsti aplinkinėse teritorijose – Upės g. Šiuo metu normatyvinis automobilių stovėjimo vietų skaičiaus ir jų išdėstymo reglamentavimas nuo Pastato rekonstrukcijos nepasikeitė. Būtent jis, ieškovės teigimu, sukuria automobilių stovėjimo vietų poreikio visavertiškam naudojimuisi Pastatu prezumpciją. Pateikti techniniai ir normatyviniai duomenys patvirtina, kad Aikštelė yra būtina tinkamam Pastato naudojimui pagal tiesioginę jo paskirtį – visuomeninio maitinimo paslaugoms teikti, o tuo atveju, jei kartu su Pastato rekonstrukcija sukurtos ir Pastatui eksploatuoti skirtos automobilių stovėjimo vietos bus panaikintos, Pastatas arba apskriti negalės funkcionuoti, arba praras patrauklumą lankytojams ir potencialiems kavinėms operatoriams. Pažymi, kad ieškovė, 2015 m. įsigydama Pastatą, vertino tiek Pastato sukūrimo ir rekonstrukcijos, tiek Aikštelės sukūrimo aplinkybės, aplinkinėje teritorijoje galiojančius teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, o ankstesnio Pastato savininko sukurta Aikštelė ir galimybę ją naudoti Pastato tarnybiniam ir lankytojų transportui, buvo vienas iš ieškovės apsisprendimo įsigyti Pastatą pagrindų.
Atsiliepimas
6. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į ieškovės ieškinį, kuriuo ieškinį prašė atmesti. Nurodė, kad pagal 2003 m. balandžio 8 d. susisiekimo komunikacijų plėtros sutartį UAB „Turto valdymo centras“ įsipareigojo pastatyti laikiną privažiavimą prie kavinės (duomenys neskelbtini), stacionarią ir laikinas automobilių stovėjimo aikšteles, lietaus vandens nuotekynę ir apšvietimą automobilių stovėjimo aikštelei, pakeliamą laikiną užtvarą laikino kelio pradžioje ir perduoti nurodytus objektus Vilniaus miesto savivaldybei. Aikštelė atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei perduota nebuvo. 2014 m. sausio 17 d. buvo atlikti Aikštelės kadastriniai matavimai, o 2014 m. kovo 17 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-465 Aikštelė buvo įrašyta į Vilniaus miesto savivaldybės apskaitą. 2014 m. birželio 27 d. buvo pasirašytas kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo-priėmimo aktas Nr. (9-4)-182V, kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perdavė Aikštelę. Aikštelė Vilniaus miesto savivaldybės vardu įregistruota nuo 2014 m. rugpjūčio 18 d.
7. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė nesutinka, kad Aikštelė neatitinka valstybės turto, perduotino savivaldybės nuosavybėn pagal Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą, kriterijų. Pažymi, kad pagal šį įstatymą savivaldybių nuosavybėn perduodamas nurodomas turtas, kurį jos valdo patikėjimo teise, tame tarpe ir miestų ir gyvenviečių bendros paskirties komunalinio ūkio objektai, reikalingi savivaldybių funkcijoms atlikti (gatvės ir vietinės reikšmės keliai su visais jiems priklausančiais statiniais, tame tarpe automobilių parkavimo ir saugojimo aikštelėmis) (3 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 dalyje reglamentuota, kad savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra savarankiškoji savivaldybių funkcija, kurią savivaldybės atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais. Šiuo atveju inžinerinių statinių (kelių (gatvių) su visais jiems priklausančiais statiniais, tame tarpe ir automobilių stovėjimo aikštelėmis) ir daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą Vilniaus miesto savivaldybės vardu buvo sudaromos sąlygos šiai funkcijai tinkamai atlikti. Tai, kad atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisė į Aikštelę galėjo būti įregistruota Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimo Nr. 870 ir 2014 m. birželio 27 d. priėmimo-perdavimo akto Nr. (9-4)-182V pagrindu, patvirtina šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinto Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo savivaldybėms priskirto valstybės turto perdavimo tvarkos aprašo 1, 6 punktai. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė atkreipia dėmesį ir į tai, kad Aikštelė yra savarankiškas nekilnojamasis daiktas, įrengtas valstybinėje žemėje. Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame yra statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais.
8. Pasisakydama dėl ieškovės nurodomo nuosavybės teisės į Pastatą gynimo nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu, atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė pabrėžė, kad ieškovė nuosavybės teise valdo tik Pastatą ir šalia jo esantį žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Nei ieškovė, nei iki jos buvę Pastato savininkai niekad nesiekė Aikštelę įsiregistruoti savo vardu, ji jiems niekuomet nepriklausė nuosavybės ar kita teise, jie jos nevaldė, nedisponavo kitais teisėtais pagrindais. Būtent dėl šios priežasties, atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės teigimu, kaip nepagrįsti atmestini ieškovės teiginiai, kad Aikštelės naudojimas tiesiogiai susijęs su Pastato visavertišku naudojimu, o jos nugriovimas iš esmės pažeistų ieškovės kaip Pastato savininkės teises ir teisėtus interesus. Atsakovės teigimu, 2003 m. balandžio 8 d. susisiekimo komunikacijų plėtros sutartis, kurios ieškovė prašo teismo nevertinti, patvirtina, kad ja UAB „Turto valdymo centras“ kaip juridinis asmuo, kuris investuoja kapitalą į statybą ir kartu atlieka statytojo funkcijas, įsipareigojo ne tik savo lėšomis atlikti šioje sutartyje aptartus rangos darbus, bet ir perduoti juos naudoti Vilniaus miesto savivaldybei įstatymo nustatytoms funkcijoms įgyvendinti. Pagal statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. D1-533, 107 punktą statant, rekonstruojant, remontuojant statinius ir/ar keičiant jų paskirtį privalomos automobilių stovėjimo vietos įrengiamos šio statinio ar statinių grupės žemės sklypo ribose. Atsakovės teigimu, Upės gatvėje yra įrengtos viešos automobilių stovėjimo vietos. Taip pat atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą savivaldybės turtas negali būti naudojamas išskirtinai privataus subjekto interesams ir gerovei, kaip reikalauja ieškovė. Ginčo teritorijoje ypatingą svarbą turi Vandentiekio, buitinio ir paviršinių nuotekų tinklų, pėsčiųjų ir dviračių takų statybos projektas, vandentiekio, buitinių ir paviršinių nuotekų tinklų, Neries krantinių nuo Žirmūnų g. 1F iki Upės g. 21, Vilniuje, rekonstravimo projektas, kurį įgyvendinant kartu su kitais projektais planuojama sutvarkyti, apželdinti teritorijas, sukurti poilsio ir aktyvaus laisvalaikio praleidimo infrastruktūras, siekiant pagerinti Vilniaus miesto gyvenamąją aplinką ir sudaryti sąlygas gyventojų užimtumui didėti Vilniaus mieste. Šio projekto įgyvendinimas aiškiai atitinka viešąjį interesą: Neries upė yra vienas pagrindinių miesto infrastruktūros elementų, kuris jungia skirtingas Vilniaus miesto bendruomenes, miesto istorinės raidos, ekologinius ir urbanistinius sluoksnius, o šio projekto vienas iš tikslų atverti upę miestui, leisti miestiečiams ją jausti, matyti ir aktyviai ja naudotis, suformuoti socialinės, ekonominės ir erdvinės programos konfigūraciją, kuri teiktų naudą ne tik šalia įsikūrusiems verslo subjektams ir gyventojų bendruomenėms, bet ir visam miestui. Projekto sistemiškumą, pasak atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, patvirtina ir galiojantys teritorijų planavimo dokumentai. Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane iki 2015 m., patvirtintame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519, teritorija yra identifikuota kaip intensyvaus naudojimo želdynai, kuriuose gali būti įrengiami parkai, skverai, aikštės, žaliosios jungtys, pliažai ir aktyvios rekreacijos teritorijos. Dviračių takų trasa Neries upės pakrantėje numatyta dar Vilniaus miesto dviračių takų specialiajame plane, patvirtintame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-1856. Dėl šio projekto įgyvendinimo valstybinėje žemėje yra gautas ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos.
Atsiliepimas
9. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, pateikė atsiliepimą, kuriuo su ieškiniu taip pat nesutinka.
10. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas atstovas, neviršydamas savo kompetencijos ir įgyvendindamas teisės akte nustatytas pareigas, pasirašė Vilniaus miesto savivaldybės parengtą ir pateiktą 2014 m. birželio 27 d. perdavimo-priėmimo aktą Nr. (9-4)-182V, nes už perdavimui reikalingų dokumentų parengimą ir jų pateikimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotam asmeniui yra atsakinga Vilniaus miesto savivaldybės administracija pagal Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos aprašo 4 punktą. Pagal šį aprašą, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą, galėjo būti perduodamos automobilių parkavimo ir saugojimo aikštelės. Iš valstybės turto perdavimui parengtų dokumentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas atstovas neturėjo pagrindo spręsti dėl ginčo turto perdavimo nepagrįstumo ar dėl to, kad Aikštelė nelaikytina valstybės nuosavybės objektu. Teismui nustačius, kad Aikštelė nelaikytina valstybės nuosavybe, galėtų būti svarstoma dėl Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų ir ginčijamo perdavimo-priėmimo akto panaikinimo. Pažymi, kad ieškovė į bylą nėra pateikusi ieškovės nuosavybės teisę į Aikštelę patvirtinančių dokumentų, valstybinės žemės suteikimo aikštelės statybai dokumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti dėl ieškovės reiškiamų reikalavimų pagrįstumo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
11. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. vasario 25 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: uždraudė atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, nugriauti aikštelę – automobilių stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini). Kitoje dalyje ieškovės UAB „Knygų karta“ ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.
12. Nurodė, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, kad suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2011, 2003 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2003; 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009; 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009). Nors savo suinteresuotumą šių reikalavimų atžvilgiu ieškovė grindžia tuo, kad ji yra šalia Aikštelės esančio Pastato savininkė, o Aikštelė yra reikšminga galimybei Pastatą eksploatuoti pagal paskirtį, teismo vertinimu, šis ieškovės nurodomas suinteresuotumas neapima jos teisės ginčyti nuosavybės teisę į Aikštelę ar jos įgijimo pagrindą. Reiškiamu ieškiniu ieškovė savo suinteresuotumą įvardija tik kaip teisės naudotis Aikštele Pastato eksploatavimui pagal paskirtį užtikrinti gynimą, nes šios Aikštelės savininkas atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė kėsinasi ją pažeisti, Aikštelę nugriaudama. Reiškiamu ieškiniu ieškovė neįrodinėja turėjusi ar turinti nuosavybės teisę į Aikštelę, kurios ji nepagrįstai būtų netekusi, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymas jai nesuteikia. Todėl, teismo vertinimu, šių reikalavimų atžvilgiu ieškovė negali būti pripažintina tinkama ieškove.
13. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl aptariamų proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo, be kita ko, yra konstatavęs, kad pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, jog jų teisės ir (ar) teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2011; 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2006). Todėl šioje dalyje ieškovės ieškinys atmestinas CPK 5 straipsnio pagrindu.
14. Nurodė, kad byloje nustatyta, kad ieškovė yra Pastato, kurio paskirtis – maitinimo, savininkė, kuriai pagal statybos techninį reglamentą STR. 2.06.04:2010 „Gatvės. Bendrieji reikalavimai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. D1-533, tenka pareiga užtikrinti privalomų automobilių stovėjimo vietų prie Pastato buvimą (112, 117 punktai). Įgyvendindama šią pareigą, ieškovė naudojasi prie Pastato esančia atsakovei priklausančia Aikštele automobiliams joje statyti, žmonėms išlipti ir įlipti, kroviniam pakrauti ir iškrauti. Galimybės privažiuoti prie Pastato kitu būdu nei per Aikštelę, taip pat galimybės parkuoti automobilius ties Pastatu kitoje nei Aikštelės vietoje, nėra: Pastatui eksploatuoti suformuotas 706 kv. m žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra užstatytas 100 procentu; privažiavimo iš kitos pusės, kitos automobilių parkavimo vietos ties Pastatu, įvertinus Pastato buvimo vietą – dešiniajame Neries upės krante, prie/ant Baltojo tilto, nėra. Todėl sutiktina su ieškove, kad Aikštelės, ieškovės faktiškai naudojamos automobiliams parkuoti, žmonėms išlipti ir įlipti, kroviniams pakrauti ir iškrauti, buvimas yra akivaizdžiai susijęs su ieškovės teise Pastatą naudoti pagal paskirtį. Tai pagrindžia ne tik nurodytos Pastato buvimo vietos ypatybės. Tai neginčijami liudija ir ieškovės į bylą pateikti įrodymai apie Pastato rekonstrukcijos 2003 m. aplinkybes, patvirtinantys, kad Pastato savininkas, siekdamas užtikrinti galimybę Pastatą naudoti maitinimo veiklai, Sutartimi įsipareigojo tokią Aikštelę įrengti savo lėšomis ir ją perduoti Vilniaus miesto savivaldybei. Tai liudija ir į bylą pateiktas Detalusis planas, apie kurio pakeitimą šioje byloje jokių duomenų nėra, kuriame tokios automobilių stovėjimo aikštelės įrengimas dabartinės Aikštelės vietoje buvo numatytas būtent Pastato tarnybiniam transportui. Teismo vertinimu, atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės sutikimas dėl Aikštelės įrengimo valstybinėje žemėje, išreikštas Sutikime ir Sutartyje ankstesniam Pastato savininkui, liudija ne ką kitą, o tuo metu galiojusiame statybos techniniame reglamente STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos, patvirtinto 1999 m. kovo 2 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 61, numatytą privalomą savivaldybės pritarimą įrengti automobilių saugojimo ir stovėjimo vietas ne toliau kaip 150 m nuo prekybos ir visuomeninio maitinimo įstaigų, kai jų įrengti prie konkretaus statinio tam statiniui skirto žemės sklypo ribose nėra galimybės (3.2 punktas). Todėl šio Sutikimo panaikinimas, pasireiškiantis atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu nugriauti Aikštelę, teismo vertinimu, akivaizdžiai kelia grėsmę ieškovės įstatymo saugomam interesui Pastatą eksploatuoti pagal paskirtį (CK 4.37 straipsnis, 4.98 straipsnis).
15. Teismas sutiko su atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės argumentu, kad ši Aikštelė yra valstybinėje žemėje, kad ieškovė jokių nuosavybės teisių į Aikštelę neturi, ko ieškovė bylos nagrinėjimo teisme metu neginčijo, tačiau pažymi, kad šios atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės bylos nagrinėjimo teisme nurodytos aplinkybės niekaip nepaneigia ieškovės teisės reikalauti, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, spręsdama dėl Aikštelės likimo, be pagrindo nevaržytų ieškovės teisės Pastatą naudoti pagal paskirtį. Nors CK 1.137 straipsnis numato, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. CK 1.137 straipsnio 3 dalis tiesiogiai numato, kad draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims ar prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Todėl sprendžiant dėl ieškovės pareikšto prevencinio ieškinio atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei pagrįstumo, teismo vertinimu, būtina nustatyti, ar ieškovės teisę naudoti Aikštelę Pastato eksploatacijai pagal paskirtį užtikrinti atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė kėsinasi suvaržyti pagrįstai ir teisėtai.
16. Pažymėjo, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, pagrįsdama tokio ieškovės teisių suvaržymo pagrįstumą, apeliuoja į Neries krantinių rekonstravimo, pėsčiųjų ir dviračių takų nuo Žirmūnų g. 1F iki Upės g. 21, Vilniuje, statybos projektą, taip pat Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 28 d. priimtą sprendimą Nr. 1-1856 „Dėl Vilniaus miesto dviračių takų specialiojo plano tvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas Vilniaus miesto dviračių takų specialusis planas ir jo sprendiniai. Teismo vertinimu, šie atsakovės į bylą pateikti įrodymai nepagrindžia šių atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų pagrįstumo ir teisėtumo. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymą teritorijos naudojimo reglamentas, tame tarpe inžinerinei ir socialinei infrastruktūrai reikalingų teritorijų ir (ar) inžinerinių komunikacijų koridorių ribos, turi būti nustatomos detaliuosiuose planuose (2 straipsnio 2 dalis, 17 straipsnio 1 dalis, 6 dalies 2, 3 punktai, 18 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Byloje nustatyta, kad Aikštelės įrengimas, be kita ko, Pastato aptarnavimui užtikrinti, buvo numatytas būtent Detaliajame plane. Byloje nėra duomenų, kad šis Detalusis planas, teisės aktų nustatyta tvarka buvo pakeistas ar patikslintinas. Taip pat byloje nėra duomenų, kurie leistų teismui spręsti, jog šiuo atveju Detaliojo plano pakeitimas ar patikslinimas, nebuvo reikalingas (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 1, 4 dalys). Todėl atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės veiksmai, kuriais ji teisės aktų nustatyta tvarka nepakeitusi Detaliojo plano, privalomo valstybės ir savivaldybių institucijoms, taip pat visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms, imasi veiksmų nugriauti Aikštelę, pripažintini neteisėtais ir be pagrindo kėsinančiais suvaržyti ieškovės teisę eksploatuoti Pastatą pagal paskirtį (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalis).
17. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 12 d. papildomu sprendimu priteisė iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Knygų karta“ naudai 1 436,25 Eur bylinėjimosi išlaidų. Sprendime nurodė, kad ieškovė šioje byloje patyrė 645 Eur žyminio mokesčio išlaidų už ieškinį (t. 1, b.l. 9, 123), iš jų 570 Eur už reikalavimą dėl turto perdavimo akto ir teisinės registracijos panaikinimo, o 75 Eur už neturtinį reikalavimą dėl savininko teisių gynimo (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1, 6 punktai, 7 dalis, CPK 85 straipsnio 1 dalies 9 punktas), 38 Eur žyminio mokesčio išlaidų už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (t. 3, b.l. 3, CPK 80 straipsnio 5 dalis), taip pat 2 722,50 Eur advokato pagalbos išlaidų (CPK 98 straipsnis), iš jų 1 620 Eur už ieškinio parengimą, 270 Eur už susipažinimą su Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentais (3 valandos), jų kopijų atsiėmimą, 360 Eur už atsiliepimo į atskirąjį skundą dėl teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones parengimą (4 valandos) (t. 5, b.l. 44-45, 46-47). Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė turėjo 38 Eur žyminio mokesčio išlaidų už atskirąjį skundą dėl teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones (t. 3, b.l. 147, CPK 80 straipsnio 2 dalis). Įvertinus tai, kad ieškovės ieškinys patenkintas ½ dalimi (atmestas turtinis reikalavimas, o iš esmės patenkintas neturtinis reikalavimas dėl savininko teisių gynimo), remiantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, ieškovės naudai iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, kurios atžvilgiu ieškinys patenkintas, priteistini 75 Eur žyminio mokesčio išlaidų už ieškinį bei 1 361,25 Eur turėtų advokato pagalbos išlaidų (2 722,50/2). Tuo tarpu ieškovės ir atsakovės patirtos žyminio mokesčio išlaidos už prašymą dėl teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir atskirąjį skundą dėl teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones šalims neatlygintinos, įvertinus tai, kad šios šalių patirtos išlaidos yra lygios, o ieškinį tenkinus ½ dalimi, jų paskirstymas, remiantis šia proporcija, paliks šalis šių išlaidų atžvilgiu iš esmės tokioje pačioje padėtyje, kokioje jos yra šiuo metu.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
18. Apeliantė Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. sprendimo ir prašo sprendimo dalį, kuria uždrausta atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei nugriauti aikštelę – automobilių stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), panaikinti, o ieškinį šioje dalyje atmesti kaip nepagrįstą.
20.1 Nurodė, kad reiškiamu ieškiniu ieškovas savo suinteresuotumą iš esmės grindė tik kaip teisės naudotis Aikštele Pastato eksploatavimui pagal paskirtį užtikrinti gynimą. Ieškovas prašė uždrausti atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei atlikti veiksmus, kurie ieškovui galimai sukeltų žalą ateityje. Prevenciniu ieškiniu negali būti reikalaujama nutraukti savaime teisėtus veiksmus. Prevencinis ieškinys gali būti patenkintas, kai egzistuoja visos materialiosios sąlygos: būsimi neteisėti atsakovo veiksmai; potenciali žalos atsiradimo grėsmė ateityje; asmens, reiškiančio prevencinį ieškinį, siekis pašalinti žalos grėsmę.
20.2 Pažymėjo, kad Savivaldybė ginčo situacijoje veikė teisėtai, jos veiksmai, susiję su ginčo Aikštele, yra pagrįsti ir vykdomi laikantis nustatytos tvarkos bei visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir teisėtumo principų. Automobilių stovėjimo aikštelė yra savarankiškas nekilnojamasis daiktas, įrengtas valstybinėje žemėje. Automobilių stovėjimo aikštelė (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto savivaldybės vardu įregistruota nuo 2014 m. rugpjūčio 8 d. Pažymėtina, kad, kaip nurodė ir pats ieškovas, nors ginčo aikštelė buvo įrengta dar 2003, tačiau nėra jokių duomenų, kad per daugiau kaip10 metų būtų siekiama ar bandoma ginčo objektą įregistruoti. Nors, kaip ir byloja bylos faktiniai duomenys, pagal 2003 m. balandžio 8 d. Susisiekimo komunikacijų plėtros sutartį UAB „Turto valdymo centras“ įsipareigojo pastatyti laikiną privažiavimą prie kavinės (duomenys neskelbtini), stacionarią ir laikinas automobilių stovėjimo aikšteles, lietaus vandens nuotekynę ir apšvietimą automobilių stovėjimo aikštelei, pakeliamą laikiną užtvarą laikino kelio pradžioje, pirmos instancijos teismas 2019 m. vasario 25 d. sprendime Pastato rekonstrukcijos 2003 m. aplinkybes pripažindamas svarbiomis visiškai neįvertino vienos iš esminių sąlygų – pagal minėtą susisiekimo komunikacijų plėtros sutartį įrengti konkretūs objektai turėjo būti perduoti Savivaldybei. Šiai dienai apskritai kyla pagrįstų abejonių, ar visą laikotarpį ieškovas ir ankstesnis savininkas teisėtai faktiškai naudojosi Aikštele automobiliams parkuoti, žmonėms įlipti ir išlipti, kroviniams pakrauti ir iškrauti, galimai sąmoningai nevykdęs visų prisiimtų sutartinių įsipareigojimų. Manytina, kad patys Pastato savininkai, nevykdydami prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, prisiėmė ir tokių veiksmų padarinių riziką.
20.3 Pažymėjo, kad Savivaldybei ginčo automobilių stovėjimo aikštelė perduota nebuvo. Akivaizdu, kad viena iš sutarties šalių – konkrečiai UAB „Turto valdymo centras“ laiku neįvykdė visų sutarties sąlygų, - įrengti objektai nebuvo perduoti kitai sutarties šaliai. Todėl teiginiai, kad vien ta aplinkybė, kad ginčo aikštelė buvo sukurta privataus asmens jėgomis ir lėšomis, sąlygoja išvadą, kad ja neterminuotai, besąlygiškai ir neaišku kokiais pagrindais gali naudotis gretimo statinio – kavinės savininkai, prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisėtumo principams. Būtent minėtos sutarties sąlygos patvirtina faktą, kad dar 2003 sutartyje nurodytos susisekimo komunikacijos, tame tarpe ir automobilių stovėjimo aikštelė, turėjo būti perduoti Savivaldybei LR vietos savivaldos įstatyme įtvirtintoms funkcijoms vykdyti.
20.4 Nurodė, kad Savivaldybės turtas negali būti naudojamas išskirtinai privataus subjekto interesams ir gerovei, kaip kad konkrečiu atveju reikalauja ieškovas. Ginčo situacijoje ypatingą svarbą turi Vandentiekio, buitinių ir paviršinių nuotekų tinklų, pėsčiųjų ir dviračių takų statybos projektas, vandentiekio, buitinių ir paviršinių nuotekų tinklų, Neries krantinių nuo Žirmūnų g. 1F iki Upės g. 21, Vilniuje, rekonstravimo projektas (toliau – Projektas). Dėl šio projekto įgyvendinimo, pabrėžtina, valstybinėje žemėje, yra gautas Nacionalinės žemės tarnybos kaip valstybinės žemės patikėtinio sutikimas. Viešojo intereso buvimą ir ypatingos situacijos bei Projekto kaip ypač svarbaus projekto buvimo faktą pagrindžia sekančios aplinkybės: Vilniaus miesto savivaldybės administracija pagal patvirtintą Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus miesto integruotos teritorijos vystymo programos veiksmų planą, numatytus įgyvendinti Vilniaus miesto savivaldybės strateginiuose planavimo dokumentuose, numačiusi vykdyti viešųjų erdvių, parkų ir kraštovaizdžio atnaujinimo/sukūrimo infrastruktūrinius kompleksinius projektus finansuojamus pagal 2014–2020 m. Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programą: „Misionierių sodų atkūrimas“; „Neries krantinių modernizavimas, sukuriant inovatyvias erdves kūrybai, sąlygas aktyviam poilsiui, sveikatingumo renginiams Šiaurinėje teritorijoje“; „Neries slėnio rekreacinės paskirties takų ir jų jungčių, saugos ir kitos infrastruktūros įrengimas“; „Neries krantinių rekonstrukcija ir rekreacinės laivybos prieplaukų įrengimas Šiaurinėje teritorijoje“; „Neries senvagės rekreacinės infrastruktūros įrengimas su aktyvaus poilsio ir pėsčiųjų bei dviračių trasomis“; „Kompleksinis gyvenamojo rajono kvartalo Žirmūnų, Minties, Tuskulėnų gatvių trikampyje, bendrai naudojamų teritorijų ir viešosios infrastruktūros atnaujinimas“, finansuojamus pagal Programos 7 prioriteto „Kokybiško užimtumo ir dalyvavimo darbo rinkoje skatinimas“ Nr. 07.1.1-CPVA-R-904 priemonę „Didžiųjų miestų kompleksinė plėtra“ ir projektą „Gamtinės Neries senvagės kraštovaizdžio arealų būklės atkūrimas (tarp Linkmenų ir Geležinio vilko gatvių)“ finansuojamą pagal Programos 5 prioriteto „Aplinkosauga, gamtos išteklių darnus naudojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos“ Nr. 05.5.1-APVA-R-019 priemonę „Kraštovaizdžio apsauga“. Įgyvendinant minėtus projektus planuojama sutvarkyti, apželdinti teritorijas, sukurti poilsio ir aktyvaus laisvalaikio praleidimo infrastruktūras, siekiant pagerinti Vilniaus miesto gyvenamąja aplinką ir sudaryti sąlygas gyventojų užimtumui didėti Vilniaus mieste. Projekto įgyvendinimas atitinka visuomenės požiūriu viešąjį interesą. Projektu kaip visa integruotos teritorijos vystymo programa siekiama didinti Vilniaus gyventojų užimtumą (kurti aukštos pridėtinės vertės darbo vietas, plėtojant inovatyvias paslaugas; sudaryti sąlygas darbo vietų kūrimui, užimtumo augimui, atnaujinant apleistas miesto teritorijas, gamtos ir kultūros paveldo erdves) ir kt. Kaip svarbaus projekto buvimą pagrindžia ir skiriamos Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos. Projekto sistemiškumą pagrindžia ir galiojantys teritorijų planavimo dokumentai.
20.5 Pažymėjo, kad iš ieškovo procesinių dokumentų, teiktų pirmosios instancijos teismui, matyti, kad ieškovas nepateikė pagrįstų įrodymų, jog ginčo Aikštelė yra būtina ir neatsiejama sąlyga Pastato eksploatavimui, o Savivaldybės veiksmai sukels realią žalą ateityje.
20.6 Atkreipė dėmesį į Statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“, patvirtinto LR aplinkos ministro 2014-06-17 įsakymu Nr. D1-533, 107 p. ir 112 p. Nurodyto reglamentavimo pagrindu darytina išvada, kad privalomas automobilių stovėjimo vietos privalo būti įrengiamos, pirmiausia, statinio žemės sklypo ribose, o tik nesant galimybės ir nurodytais konkrečiais atvejais automobilių parkavimo klausimas spręstinas kitais teisės aktuose apibrėžtais būdais. Ginčo situacijoje pažymėtina, kad Upės gatvėje yra įrengtos viešos automobilių stovėjimo vietos. Neries upės dešiniojo kranto teritorijos prie Baltojo tilto detaliojo plano, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 351, aiškinamojo rašto skyriuje „Parkingų sistema“ nurodyta, kad „numatyta įrengti 270 parkavimo vietų Upės gatvės pietinėje pusėje, išplatinant važiuojamąją dalį iki 4 eismo juostų bei 25 parkavimo vietas tarnybiniam transportui prie Baltojo tilto“. Ši nuostata tik patvirtina, kad ne tik Aikštelė galėjo ir galėtų užtikrinti Pastato eksploatavimą pagal paskirtį ir laikytina vienintele parkavimo galimybe ginčo teritorijoje. Todėl, Teismo nuomonė, kad „Vilniaus miesto savivaldybės sutikimas dėl Aikštelės įrengimo valstybinėje žemėje išreikštas Sutikime ir Sutartyje liudija tuo metu galiojusiame statybos techniniame reglamente STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“, patvirtinto 1999-03-02 LR aplinkos ministro įsakymu Nr. 61 3.2 punkte reglamentuotą atvejį, kai saugojimo ir stovėjimo vietos gali būti įrengtos ne toliau kaip 150 m nuo gyvenamųjų namų, prekybos ir visuomeninio maitinimo įstaigų, jeigu nėra techninių galimybių tai padaryti ir jeigu tam nustatytąja tvarka pritaria savivaldybė“, atmestina, neįvertinus visų ne tik teritorijų planavimo dokumento sprendinių iš esmės, bet ir visų faktinių aplinkybių.
20.7 Nurodė, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, ir tai, kad „galimybės privažiuoti prie Pastato kitu būdu nei per Aikštelę, taip pat galimybės parkuoti automobilius ties Pastatu kitu būdu nei per Aikštelę, taip pat galimybės parkuoti ties Pastatu kitoje nei Aikštelės vietoje nėra“. STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ 117 p. nustatyta, kad prie visuomeninių pastatų įėjimų ir išėjimų turi būti numatytos automobilių sustojimo vietos žmonėms įlipti ir išlipti, kroviniams pakrauti ir iškrauti nepriklausomai nuo numatytų stovėjimo vietų prie šių objektų. Kaip jau minėta aukščiau šiame procesiniame dokumente, Upės gatvėje yra įrengtos viešos automobilių stovėjimo vietos, kuriomis ieškovas gali naudotis bendra tvarka. Šalia veikiančios ir ateityje atsirasiančios komercinės veiklos kaip vandens transporto ir sporto aikštynų nuoma, vasaros lauko kavinės ir kt. taip pat veiks be papildomų automobilių stovėjimo aikštelių, tad šioje zonoje visiems verslo subjektams sąlygos bus vienodos.
20.8 Pažymėjo, kad nors pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 351 patvirtinto Neries upės dešiniojo kranto teritorijos prie Baltojo tilto detaliojo plano sprendinius buvo numatyta įrengti ginčo teritorijoje stovėjimo vietas, tačiau šiai dienai svarbūs bei aktualūs ir kiti teritorijoje galiojantys teritorijų planavimo dokumentai, žemės valdos projektai ir kiti dokumentai, kurių pirmos instancijos teismas nevertino sistemiškai kaip turinčius reikšmės dėl Aikštelės buvimo ginčo teritorijoje pagrįstumo (automobilių stovėjimo aikštelė vidury rekreacinės zonos neatitinka bendros Neries krantinės vystymo vizijos): 1) Neries upės dešiniojo kranto teritorijos prie Baltojo tilto detaliojo plano, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001-06-27 sprendimu Nr. 351, keitimui prielaidų nebuvo, nes minėtame detaliajame plane numatyti žemės naudojimo būdai – rekreacinės ir bendro naudojimo teritorijos, savo turiniu neprieštarauja viešosios erdvės – aikštelės bei pėsčiųjų ir dviratininkų jungties planavimui. 2) 2018 m. liepos 26 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo įsakymu Nr.A30-1679/18(2.1.22E-TD2) „Dėl sklypo Nr. 1 Upės gatvėje formavimo ir pertvarkymo projekto tvirtinimo“ buvo patvirtintas žemės sklypo Nr. 1 Upės gatvėje formavimo ir pertvarkymo projektas, kurio tikslas – suformuoti naują valstybinės žemės sklypą, numatant bendrojo naudojimo (miestų, miestelių ir kaimų ar savivaldybių bendro naudojimo) teritorijų, rekreacinių teritorijų ir susisiekimo ir inžinerinių tinklų teritorijų naudojimo būdus. 3) Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane iki 2015 m., patvirtintame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519, teritorija identifikuota kaip intensyvaus naudojimo želdynai, kuriuose gali būti įrengiami parkai, skverai, aikštės, žaliosios jungtys, pliažai ir aktyvios rekreacijos teritorijos. 4) Pagal Teritorijos tarp Geležinio Vilko, Žalgirio, Kalvarijų gatvių ir Neries upės raidos programą, kuriai pritarta Vilniaus miesto tarybos 2005 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 1-661 „Dėl pritarimo teritorijos tarp Geležinio Vilko, Žalgirio, Kalvarijų gatvių ir Neries upės raidos programai ir šios teritorijos detaliųjų planų rengimui“ ginčo teritorija buvo taip pat numatyta kaip bendrojo naudojimo zona ( https://vilnius.lt/lt/savivaldybe/teises-aktai/). 5) Dviračių takų trasa Neries upės pakrantėje numatyta dar Vilniaus miesto dviračių takų specialiajame plane, patvirtintame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-1856 „Dėl Vilniaus miesto dviračių takų specialiojo plano tvirtinimo“.
Atsiliepimas
19. Ieškovė UAB „Knygų karta“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą ir 2019-02-25 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą dalyje, kurioje ieškinio reikalavimai buvo patenkinti, palikti nepakeistą.
21.1 Nurodė, kad ieškovei šioje byloje pareiškus ne prevencinį, o negatorinį ieškinį, atsakovė nepagrįstai reikalauja, kad byloje būtų įrodinėjamos prevencinio ieškinio tenkinimo sąlygos.
21.2 Pažymėjo, kad ieškovė savo reikalavimo teisę šioje byloje kildina ne iš nuosavybės teisės į ginčo Aikštelę, o iš nuosavybės teisės į Pastatą. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė yra Pastato (kavinės) savininkė. Tuo tarpu jo, kaip Pastato savininko teisių pažeidimą ieškovas grindė ir įrodinėjo tuo, kad tinkamam ir visavertiškam Pastato eksploatavimui (savininko naudojimosi teisės kaip nuosavybės teisės elemento įgyvendinimui į nuosavybės objektą) yra reikalinga Aikštelė, kurią savo veiksmais ketina sunaikinti atsakovė. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu taip pat neginčijo, kad jos atliekamais ir jau atliktais veiksmais, projektuojant ir parenkant statybos darbų rangovą, siekiama nugriauti Aikštelę. Tokiu būdu šioje byloje atsakovė ginčija tik vieną aplinkybę – ar Aikštelės sunaikinimas (nugriovimas) turės neigiamos įtakos tolimesniam Pastato panaudojimui pagal paskirtį.
21.3 Nurodė, kad Pastato rekonstrukcijos ir Aikštelės sukūrimo (abu šie veiksmai buvo atlikti vienu metu) galiojusių teisės aktų nuostatos. STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“, patvirtinto 1999 m. kovo 2 d. LR aplinkos ministro įsakymu Nr. 61, 10 lentelės 6.1 p. nustato, kad prie kavinių, restoranų, alaus barų turi būti įrengiamos automobilių stovėjimo vietos - ne mažiau kaip 1 vieta kiekvieniems 15 kv. m salės ploto. To paties STR 2.8. p. nustato, kad prie visuomeninių, prekybos, gydymo, administracinių ir kitų pastatų įėjimų ir išėjimų turi būti numatytos automobilių sustojimo vietos žmonėms įlipti ir išlipti, kroviniams pakrauti ir iškrauti nepriklausomai nuo numatytų stovėjimo vietų prie šių objektų, o 3.1, 3.2 p. nustato, kad visos automobilių saugojimo ir stovėjimo vietos prie konkretaus statinio planuojamos tam statiniui skirto žemės sklypo ribose, o jeigu nėra techninių galimybių tai padaryti ir jeigu tam nustatytąja tvarka pritaria savivaldybė, saugojimo ir stovėjimo vietos gali būti įrengtos ne toliau kaip <...> 150 m nuo gyvenamųjų namų, prekybos ir visuomeninio maitinimo įstaigų.
21.4 Pažymėjo, kad šiuo atveju taip pat ypatingą reikšmę turi STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“ 15 p. nuostata, pagal kurią projektavimo sąlygose draudžiama nustatyti reikalavimą, kad statytojas (užsakovas) atliktų esamų inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų remonto ar rekonstravimo darbus. Šiuos darbus privalo atlikti tų tinklų ar komunikacijų savininkai ar naudotojai. Jei dėl suprojektuoto statinio būtina išplėsti esamus ar nutiesti naujus inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas, sudaroma inžinerinių tinklų savininko ar naudotojo ir statytojo (užsakovo) sutartis. Joje nurodoma inžinerinių tinklų, susisiekimo komunikacijų statybos finansavimo ir naudojimo tvarka bei nuosavybės teisės (užbaigus statybą). Ši sutartis pridedama prie statinio projektavimo sąlygų sąvado. Tokiu būdu, Atsakovė, remiantis imperatyviomis teisės aktų nuostatomis, negalėjo reikalauti iš statytojo (tuometinio Pastato savininko) vykdyti su Pastato rekonstrukcija nesusijusios susisiekimo infrastruktūros sukūrimo darbus, o Pastato savininkas negalėjo turėti jokio intereso sukurti susisiekimo infrastruktūrą, kuri nėra susijusi su tinkamu, racionaliu ir teisės aktų reikalavimus atitinkančių Pastato eksploatavimu. Ir priešingai, Pastato savininkas, buvo suinteresuotas, ir sutiko savo lėšomis sukurti infrastruktūrą, betarpiškai reikalingą Pastato eksploatavimui.
21.5 Pabrėžė, kad byloje nagrinėjami ir vertinami sprendimai (konkrečiai dėl Aikštelės nugriovimo) buvo priimti ne viešai, ne derinant juos su suinteresuotais asmenimis ar visuomene, o vienašališkai atsakovės atsakingų darbuotojų (dėl to, kad teritorijoje galiojantys teritorijų planavimo dokumentai nenumato reikalavimo nugriauti Aikštelę, pasisakysime kitose atsiliepimo dalyse). Tuo tarpu atsakovės apeliaciniame skunde pateikiamą poziciją, kad ginčo Aikštelės sukūrimo aplinkybės nesukuria ryšio tarp Pastato ir jo eksploatavimui sukurtos aikštelės neapibrėžtą laiką, galima būtų palyginti su hipotetine situacija, kuomet pastatomas daugiabutis gyvenamasis namas, prie kurio suformuojama teritorija (tiek privačioje, tiek viešosios susisiekimo infrastruktūros teritorijoje) gyventojų automobiliams parkuoti. Praėjus 10 ar 15 metų po tokio namo statybos pabaigos nusprendžiama, kad vietoje automobilių parkavimui skirtos zonos galima pastatyti dar vieną daugiabutį gyvenamąjį namą su jau tik šio namo gyventojams skirtomis parkavimo vietomis. Manome, kad pateikiamas pavyzdys neabejotinai patvirtina, kad Pastato eksploatavimui sukurta infrastruktūra gali būti sunaikinama tik tuo atveju, jei yra numatomos kitos, alternatyvios tokio Pastato eksploatavimui reikalingos priemonės.
21.6 Pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu į bylą buvo pateikti įrodymai, kad jau šiuo metu (dar neatlikus Aikštelės griovimo darbų), Upės gatvėje įrengtos automobilių stovėjimo vietos yra perpildytos ir papildomas automobilių parkavimo poreikis šią situaciją tik dar labiau pablogins. Kita vertus, Atsakovė apeliaciniame skunde pripažįsta, kad jau šiuo metu yra vykdomi statybos rangos darbai, kuriais siekiama gretimoje teritorijoje įrengti vandens transporto ir sporto aikštynų, vasaros lauko kavinių ir kitas zonas, kurių lankytojai taip pat bus priversti naudotis tik Upės gatvėje įrengtomis viešomis automobilių parkavimo vietomis. Tokiu būdu atsakovė, ketindama ginčo teritorijoje ir aplink plėsti veiklą, kuriai pagal tuos pačius teisės aktų reikalavimus turi būti numatytos privalomos automobilių parkavimo vietos, tačiau projektinės dokumentacijos nenumatydama tokių vietų įrengimo ir priešingai – sunaikindama jau įrengtas vietas, elgiasi neracionaliai, neteisėjai ir nesąžiningai teritorijoje jau veikiančių subjektų atžvilgiu.
21.7 Nurodė, kad nors atsakovė nurodo, kad šiuo metu pagal Vidaus reikalų ministerijos patvirtintą Vilniaus miesto integruotos teritorijos vystymo programos veiksmų planą įgyvendina visą eilę kompleksinių projektų, skirtų viešųjų erdvių, parkų ir kraštovaizdžio objektų sukūrimui/atnaujinimui, tačiau pažymėtina, kad nei vienam iš nurodytų projektų netrukdo ir nesudaro kliūčių ginčo Aikštelės išsaugojimas ir tolimesnis eksploatavimas (akivaizdu, kad ginčo Aikštelė neturi nieko bendro su tokiomis atsakovės nurodomomis priemonėmis kaip Misionierių sodų atkūrimas, Neries krantinių modernizavimas, laivybos prieplaukų įrengimas, ir pan.). Pažymėjo, kad vienintelis atsakovės nurodomas ir įgyvendinamas projektas, kuris gali būti siejamas su Ginčo aikštele yra Vandentiekio, buitinių ir paviršinių nuotekų tinklų, pėsčiųjų ir dviračių takų statybos projektas, vandentiekio, buitinių ir paviršinių nuotekų tinklų, Neries krantinių nuo Žirmūnų g. 1F iki Upės g. 21, Vilniuje, rekonstravimo projektas, kuriame konkrečiai yra numatytas ginčo Aikštelės nugriovimas, ir kurio sprendiniai (kaip bus išsamiai pasisakyta kitose atsiliepimo dalyje), neatitinka ginčo teritorijoje galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinių, tai yra jiems prieštarauja. Be to pažymėjo, kad negali sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, kad ginčo Aikštelė yra naudojama išimtinai vieno asmens poreikiams tenkinti. Ginčo aikštelė yra vieša, patekimas į ją yra viešas ir neparibotas jokiomis priemonėmis. Todėl šia vieša Aikštele turi galimybę pagal poreikį naudotis ir naudojasi neribotas ir niekaip neapibrėžtas asmenų ratas.
21.8 Pažymėjo, kad apeliaciniame skunde teigiama, kad Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane iki 2015 m., patvirtintame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 (toliau – Bendrasis planas), ginčo teritorija identifikuota kaip intensyvaus naudojimo želdynai, kuriuose gali būti įrengiami parkai, skverai, aikštės, žaliosios jungtys, pliažai ir aktyvios rekreacijos teritorijos. Nurodė, kad ginčo Aikštelės (automobilių stovėjimo vietų) įrengimas buvo numatytas dar 2001 metais patvirtintame Detaliajame plane. Tuo tarpu Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 11 p. numato, kad BP nepanaikina galiojančių specialiųjų planų ir detaliųjų planų sprendinių.
21.9 Nurodė, kad atsakovės apeliaciniame skunde pateikiamos nuorodos ir kitus planavimo, programinius ar sklypo ribų koregavimo dokumentus nepaneigia pirmosios instancijos teismo pagrįstų išvadų, kad Atsakovė, priimdama sprendimus dėl ginčo Aikštelės nugriovimo, neatliko kompleksinio situacijos įvertinimo, nenumatė kompensacinių priemonių teritorijoje jau egzistuojančių objektų tinkamam eksploatavimui užtikrinti ir todėl pažeidė teisės aktų reikalavimus ir Ieškovės kaip Pastato savininkės teises.
Šalies argumentai
20. Apeliantė (ieškovė) UAB „Knygų karta“ pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. sprendimo ir prašo panaikinti 2019-02-25 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą dalyje, kurioje ieškinio reikalavimai buvo atmesti ir priimti naują sprendimą - Ieškovės UAB „Knygų karta“ ieškinį tenkinti; panaikinti 2014-06-27 perdavimo–priėmimo aktą Nr. (9-4)-182V, sudarytą tarp atsakovų Lietuvos Respublikos Valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės dalyje, kuria Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perduota 1555 kv.m bendro ploto automobilių stovėjimo aikštelė, esanti (duomenys neskelbtini); panaikinti aikštelės - automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės vardu ir 2014-06-27 perdavimo–priėmimo akto pagrindu. Priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos Valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės ieškovo UAB „Knygų karta“ naudai visas ieškovės apeliacinis instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
22.1 Nurodė, kad ieškovė šioje byloje pareiškė reikalavimą ne dėl Atsakovės nuosavybės teisės į Aikštelę panaikinimo apskritai, o dėl Aikštelės teisinės registracijos Atsakovės vardu panaikinimo būtent Akto, kurio sudarymas ir sukeliamos teisinės pasekmės taip pat yra ginčijamas, pagrindu. Tai, yra Ieškovė šioje byloje laikė, kad jos teises ir teisėtus interesus pažeidžia ne pats Aikštelės teisinės registracijos Atsakovės vardu faktas, o tai, kad Nekilnojamojo turto registre nurodytas tikrovės neatitinkantis Atsakovės nuosavybės teisės į Aikštelę įgijimo pagrindas.
22.2 Pažymėjo, kad vieši Nekilnojamojo turto registro duomenys apie Aikštelės teisinę registraciją atsakovės vardu neatitinka tikrovės, tai yra nei aktualiuose, nei istoriniuose Nekilnojamojo turto registro duomenyse nėra užfiksuotas faktas, kad Aikštelė buvo sukurta tuometinio Pastato savininko jėgomis ir lėšomis pagal 2003-04-08 Susisiekimo komunikacijų plėtros sutarties nuostatas, o Aikštelės sukūrimo priežastis - užtikrinti teisės aktų reikalavimus dėl privalomo automobilių stovėjimo vietų skaičiaus prie Pastato. Ieškovės įsitikinimu būtent šių duomenų apie faktines Aikštelės sukūrimo (kaip nuosavybės teisės įgijimo pagrindo) aplinkybes sudarė galimybę Atsakovei atlikti neteisėtus (teritorijų planavimo dokumentų sprendinių neatitinkančius) ir Ieškovės teises ir teisėtus interesus pažeidžiančius veiksmus, nukreiptus į Aikštelės sunaikinimą. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai ieškovės teisinio suinteresuotumo ir teisės reikšti reikalavimą dėl teisinės registracijos panaikinimo apimtį susiaurino iki nuosavybės teisės į Aikštelę ginčijimo.Ieškovė turi teisinį ir materialinį suinteresuotumą, kad Nekilnojamojo turto registre būtų įregistruoti duomenys apie tikrąsias Aikštelės sukūrimo aplinkybes ir priežastis (nepriklausomai nuo to, ar šie duomenys istoriniai, ar aktualūs), o šiuo metu Nekilnojamojo turto registro įrašai, ginčijami šioje byloje, šių duomenų neatitinka, todėl klaidingai atspindi Atsakovės nuosavybės teisės turinį ir apimtį.
22.3 Nurodė, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nuosavybės teisių apimtis yra nustatoma pagal nuosavybės teisės įgijimo pagrindą (duomenis apie jį). Teismų praktikoje taip pat nustatyta registravimo funkciją vykdančios institucijos pareiga prieš registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo ar perėjimo kitam asmeniui pagrindą, o kilus abejonių, atsisakyti atlikti tokį registravimą. Taigi nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015; 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010). Tokiu būdu Nekilnojamojo turto registratoriui pateikus klaidingą (tikrovės) neatitinkančią informaciją apie Aikštelės sukūrimo ir nuosavybės teisės į ją įgijimo pagrindus, registratorius negalėjo tinkamai jam priskirtos pareigos, tai yra neužtikrino viešų teisinės registracijos duomenų atitikimo tikrovės. Nurodytas aplinkybes ir grubų Atsakovės nesąžiningumą patvirtina ir į bylą pateikti duomenys apie 2014-01-17 Atsakovės prašymą dėl kadastro darbų atlikimo (priedas Nr. 1 prie 2018-10-26 prašymo dėl rašytinių įrodymų prijungimo), kuriame nurodyta, kad Aikštelės statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1995 m., nors bylos nagrinėjimo iš esmės metu Atsakovės atstovė patvirtino, kad neturi jokių duomenų, kad iki 2003 m. Pastato rekonstrukcijos būtų atlikti kokie nors Aikštelės sukūrimo ar nuosavybės teisės įgijimo veiksmai.
Atsiliepimas
21. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo: UAB „Knygų karta“ apeliacinį skundą dėl 2019 m. vasario 25 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo panaikinimo dalyje, kurioje ieškinio reikalavimai dėl Aikštelės teisinės registracijos Savivaldybės vardu ir jos pagrindo – Akto panaikinimo buvo atmesti, atmesti kaip nepagrįstą; 2019 m. vasario 25 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą dalyje, kurioje ieškinio reikalavimai dėl Aikštelės teisinės registracijos Savivaldybės vardu ir jos pagrindo – Akto panaikinimo buvo atmesti, palikti nepakeistą.
23.1 Pažymėjo, kad ieškovas nenurodė konkrečių faktų, paremtų teisės aktų normomis, kaip realiai pažeidžiamos jo teisės ir teisėti interesai Aikštelės teisinės registracijos Savivaldybės vardu būtent Akto pagrindu. Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu. Ieškovui neįrodžius, kokį realų, teisėtą jo interesą pažeidė Aktas ir jo pagrindu atlikta teisinė registracija bei kaip pažeista jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas, pirmos instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą dėl ieškovo nepripažinimo tinkamu (LR CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į nurodytą, nebuvo pagrindo spręsti dėl ieškovo materialinio teisinio suinteresuotumo. Civilinio proceso tvarka ginamos ne menamos, bet realiai egzistuojančios asmenų teisės.
23.2 Nurodė, kad apeliantas UAB „Knygų karta“ apeliaciniame skunde teigia, jog laikosi pozicijos esą jo „teises ir teisėtus interesus pažeidžia Nekilnojamojo turto registre nurodytas tikrovės neatitinkantis atsakovo nuosavybės teisės į Aikštelę įgijimo pagrindas“. Pažymėjo, kad ieškovas nepateikia jokių duomenų, pagrįstų objektyviais įrodymais, kaip Aikštelės įgijimo pagrindas -Aktas įtakoja būtent jo teises ir teisėtus interesus.
23.3 Nurodė, kad byloje esantys dokumentai ir duomenys, pvz., 2003 m. balandžio 8 d. Susisiekimo komunikacijų plėtros sutartis, tik patvirtina faktą, kad ginčo automobilių stovėjimo aikštelė ne tik kad niekada nepriklausė apeliantui ar kitam ankstesniam pastato – kavinės unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), savininkui, bet net nebuvo numatyta, kad ginčo nekilnojamojo turto objektas galėtų ateityje būti valdomas nuosavybės teise minėtų subjektų ar besąlygiškai būtų sudarytos sąlygos jomis naudotis. Vadovaujantis Vilniaus miesto tarybos 2001 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 351 „Dėl pritarimo Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių tikslinimui ir Neries upės dešiniojo kranto teritorijos prie Baltojo tilto detaliojo plano sprendinių tvirtinimo“, šalių Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kaip susisiekimo komunikacijų naudotojo ir UAB „Turto valdymo centras“ kaip juridinio asmens, kuris investuoja kapitalą į statybą ir kartu atlieka statytojo funkcijas, buvo sudaryta 2003 m. balandžio 8 d. Susiekimo komunikacijų plėtros sutartis. Pagal minėtos sutarties 3.1 p. statytojas buvo įsipareigojęs ne tik savo lėšomis atlikti sutartyje aptartus rangos darbus, bet ir perduoti juos naudotojui, t. y. Vilniaus miesto savivaldybei. Savivaldybei ginčo automobilių stovėjimo aikštelė unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) perduota nebuvo. Akivaizdu, kad viena iš sutarties šalių – konkrečiai UAB „Turto valdymo centras“ laiku neįvykdė visų sutarties sąlygų, - įrengti objektai nebuvo perduoti kitai sutarties šaliai. Todėl teiginiai, kad vien ta aplinkybė, kad ginčo aikštelė buvo sukurta privataus asmens jėgomis ir lėšomis, sąlygoja išvadą, kad ja neterminuotai, besąlygiškai ir neaišku kokiais pagrindais gali naudotis gretimo statinio – kavinės savininkai, prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisėtumo principams. Būtent minėtos sutarties sąlygos patvirtina faktą, kad dar 2003 sutartyje nurodytos susisekimo komunikacijos, tame tarpe ir automobilių stovėjimo aikštelė, turėjo būti perduoti Savivaldybei LR vietos savivaldos įstatyme įtvirtintoms funkcijoms vykdyti. Šioje ginčo situacijoje akcentuotinas ir bendrasis teisės principas, kad iš neteisės negali atsirasti teisė (ex in juria non oritur jus), todėl ir jokie ieškovo teisėti lūkesčiai negalėjo susiformuoti. Neteisėti veiksmai negali sukurti teisėtų padarinių ir prielaidų ateityje reikšti reikalavimus. Ieškovas 2015 metais įsigydamas pastatą – kavinę turėjo įvertinti visas pastato sukūrimo ir rekonstrukcijos, taip pat aikštelės sukūrimo aplinkybes ir kartu neįvykdytus įsipareigojimus.
23.4 Pažymėjo, kad apeliantas nepriskirtinas prie subjektų, turinčių teisę reikšti ieškinį viešajam interesui ginti (LR CPK 49 straipsnis). Viešasis interesas teisme gali būti ginamas tik esant dviem sąlygoms: viešieji interesai ginami tik įstatymų numatytiems subjektams kreipiantis į teismą ir tik įstatymų numatytais atvejais. Bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl viešojo intereso pažeidimo, kiekvienu atveju patikrina, ar subjektas, kuris kreipiasi į teismą, turi įstatyme numatytus įgaliojimus ginti viešąjį interesą. Jei tokia teisė įstatymu nesuteikta, teismas negali konstatuoti į teismą besikreipusio asmens materialinio suinteresuotumo ir tenkinti jo reikalavimą apginti viešąjį interesą. Be minėtų dviejų sąlygų teismų praktikoje nurodoma ir prielaida kreiptis dėl viešojo intereso gynimo – tai viešojo intereso buvimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-08-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-580/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-11-15 nutartis Nr. eA-2307-575/2017).
23.5 Nurodė, kad byloje nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad nuosavybės teisės į Aikštelę įgijimo pagrindas – 1998 m. liepos 13 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 870 ir 2014 m. birželio 27 d. priėmimo – perdavimo aktas Nr. (9-4)-182V, yra tikrovės neatitinkantis. Pažymėtina, kad apeliantas nepateikia jokių objektyvių duomenų, kurie neginčijamai paneigtų nurodomų dokumentų neteisėtumą ir/ar neteisingumą. LR nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.
Šalies argumentai
22. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, pateikė atsiliepimus į apeliacinius skundus kuriais prašo ieškovės UAB „Knygų karta“ apeliacinį skundą atmesti, o atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą spręsti teismo nuožiūra. Atsakovė nurodė, kad 2014 m. birželio 27 d. perdavimo-priėmimo aktas tarp atsakovų buvo sudarytas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymu, kuris numato valstybės turto, priskiriamo savivaldybių nuosavybėn, dalį ir jo perdavimo tvarką. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybės jų nuosavybėn priskirtą, bet dar neperduotą valstybės turtą valdo patikėjimo teise, o įstatymo 3 straipsnyje nurodytas savivaldybėms priskirtas valstybės turtas, kurį jos valdo patikėjimo teise ir kuris, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimo Nr. 870 „Dėl valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ 2.1. papunkčiu privalo būti perduotas savivaldybių nuosavybėn. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčo turtas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perduotas vadovaujantis įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punktu, kuriame nurodyta, kad savivaldybių nuosavybėn perduodami „miestų ir gyvenviečių bendros paskirties komunalinio ūkio objektai, reikalingi savivaldybių funkcijoms atlikti: gatvės ir vietinės reikšmės keliai su visais jiems priklausančiais statiniais (tiltais, viadukais, požeminėmis bei antžeminėmis perėjomis, laiptais, atramos sienelėmis, visuomeninio keleivinio transporto stotelėmis, paviljonais, kelių eismo reguliavimo techninėmis priemonėmis, inžinerine įranga, lietaus kanalizacijos tinklais bei komunikacijomis, automobilių parkavimo ir saugojimo aikštelėmis). Nurodė, kad 2014 m. birželio 27 d. perdavimo-priėmimo aktas pilnai atitiko visus Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo ir Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos aprašo reikalavimus, todėl Vyriausybės įgaliotas atstovas iš valstybės turto perdavimui pateiktų dokumentų neturėjo pagrindo abejoti dėl ginčo turto perdavimo pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, Vyriausybės įgaliotas atstovas vadovaudamasis nurodytų teisės aktų nuostatomis, neviršydamas savo kompetencijos ir įgyvendindamas teisės akte jam nustatytas pareigas, pasirašė Vilniaus miesto savivaldybės parengtą ir pateiktą 2014 m. birželio 27 d. perdavimo-priėmimo aktą Nr. (9-4)-182V ir tokiu būdu jos nuosavybėn perdavė valstybės nuosavybe esančius objektus, įskaitant ir ginčo turtą.
24.1 Ieškovė savo suinteresuotumą grindžia deklaratyviai nurodydama, kad jos teises ir teisėtus interesus pažeidžia ne pats Aikštelės teisinės registracijos atsakovės vardu faktas, o tai, kad Nekilnojamojo turto registre nurodytas tikrovės neatitinkantis atsakovės nuosavybės teisės į Aikštelę įgijimo pagrindas, tačiau jokiais objektyviais duomenimis nepagrindžia kaip 2014 m. birželio 27 d. perdavimo-priėmimo akto sudarymas ir (arba) jo pagrindu atlikta aikštelės teisinė registracija Vilniaus miesto savivaldybės vardu pažeidžia jos, kaip pastato, esančio (duomenys neskelbtini), savininkės materialiąsias teises ir pareigas ir kokius teisinius padarinius jai sukelia. Aikštelė yra valstybinėje žemėje, o ieškovė jokių nuosavybės teisių į automobilių stovėjimo aikštelę neturi. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pati ieškovė pareikštu ieškiniu neįrodinėja turėjusi ar turinti nuosavybės teisę į aikštelę. Atsižvelgiant į tai, Atsakovo nuomone, ieškovė neturi materialiojo teisinio suinteresuotumo ginčyti tarp atsakovų sudarytą 2014 m. birželio 27 d. perdavimo-priėmimo aktą ir jo pagrindu atliktą aikštelės teisinę registraciją Vilniaus miesto savivaldybės vardu, o tokio suinteresuotumo neturėjimas sudaro savarankišką pagrindą šioje dalyje ieškinį atmesti.
24.2 Pažymėjo, kad ieškovė nepriskirtina prie subjektų, turinčių teisę reikšti ieškinį viešajam interesui ginti (CPK 49 straipsnis). Viešasis interesas teisme gali būti ginamas tik esant dviem sąlygoms: viešieji interesai ginami tik įstatymų numatytiems subjektams kreipiantis į teismą ir tik įstatymų numatytais atvejais. Bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl viešojo intereso pažeidimo, kiekvienu atveju patikrina, ar subjektas, kuris kreipiasi į teismą, turi įstatyme numatytus įgaliojimus ginti viešąjį interesą. Jei tokia teisė įstatymu nesuteikta, teismas negali konstatuoti į teismą besikreipusio asmens materialinio suinteresuotumo ir tenkinti jo reikalavimą apginti viešąjį interesą.
24.3 Nurodė, kad Aplinkos ministerija prašo dėl atsakovės apeliacinio skundo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra pagal byloje nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir atsižvelgiant į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateiktus išsamius argumentus, pagrindžiančius ypatingą Vandentiekio, buitinių ir paviršinių nuotekų tinklų, pėsčiųjų ir dviračių takų statybos projekto, vandentiekio, buitinių ir paviršinių nuotekų tinklų, Neries krantinių nuo Žirmūnų g. 1F iki Upės g. 21, Vilniuje rekonstravimo projekto svarbą.
23. Apeliantė Vilniaus miesto savivaldybė pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 12 d. papildomo sprendimo, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 12 d. papildomą sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-962-819/2019 ir klausimą dėl UAB „Knygų karta“ prašytų 2 722,50 Eur bylinėjimosi išlaidų išspręsti iš esmės – UAB „Knygų karta“ prašymą atmesti; netenkinus Savivaldybės reikalavimo dėl UAB „Knygų karta“ prašymo atmetimo, UAB „Knygų karta“ priteistinas bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 472,00 Eur.
25.1 Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas nepagrįstai į ieškovui priteistinas išlaidas įtraukė ir vertino išlaidas, susijusias su prašymais dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (žyminį mokestį už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (38 Eur) ir atsiliepimo į atskirąjį skundą dėl teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones parengimą (360 Eur)). Vilniaus miesto apylinkės teismas netinkamai vertino Savivaldybės patirtas žyminio mokesčio išlaidas už atskirąjį skundą dėl teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pirmos instancijos teismas neteisingai ir nepagrįstai išskyrė ieškovo tenkinto ieškinio dalis, skundžiamame papildomame sprendime nurodydamas, kad „ieškovo ieškinys patenkintas ½ dalimi: atmestas turtinis reikalavimas, o iš esmės patenkintas neturtinis reikalavimas dėl savininko teisių gynimo“.
25.2 Pažymėjo, kad priteistino žyminio mokesčio dydis už neturtinį reikalavimą dėl savininko teisių gynimo turi būti skaičiuojamas įvertinus, kad tenkintas tik vienas iš dviejų ieškovo reikalavimų t. y. 37,50 Eur (75 Eur : 2 = 37,50 Eur). Nurodė, kad iš esmės ginčo, kad pirmos instancijos teismas ieškovo reikalavimus dėl Akto ir teisinės registracijos Savivaldybės vardu Akto pagrindu atmetė, nėra, tačiau svarbu pažymėti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamame papildomame sprendime šiuos du reikalavimus iš esmės traktavo kaip vieną, juos tiesiog priskirdamas turtiniam reikalavimui. Manytina, kad pirmos instancijos teismas neteisingai ir nepagrįstai juo kvalifikavo kaip vieną, nes iš ieškovo ieškinio aiškiai matyti, kad jis siekė ne tik panaikinti teisinę registraciją, bet ir pagrindą. Toks nepagrįstais reikalavimų vertinimas įtakojo ir neteisingą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, o kartu ir sąlygoja bylinėjimosi išlaidų proporcijų perskaičiavimą.
25.3 Pažymėjo, kad įvertinus tai, kad, kaip jau analizuota šiame skunde, išlaidos - 360 Eur už atsiliepimo į atskirąjį skundą dėl teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones parengimą, negali būti įtrauktinos į ieškovui atlygintinas, nes jo atžvilgiu prašymas nebuvo tenkintas, apskritai tenkintų reikalavimų ieškiniu teiktų atžvilgiu yra ¼ dalis, todėl maksimali priteistinų išlaidų dalis galėtų būti: (1620 Eur + 270 Eur) : 4 = 472,50 Eur.
25.4 Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, maksimali priteistina suma, įvertinus žyminio mokesčio dydį už neturtinį reikalavimą dėl savininko teisių gynimo bei išlaidas advokato pagalbai apmokėti, Savivaldybės turėtas 38 Eur žyminio mokesčio išlaidas už atskirąjį skundą dėl teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovui gali būti: 37,50 Eur+ 472,50 Eur– 38,00 Eur= 472,00 Eur.
Atsiliepimas
24. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 12 d. papildomo sprendimo, kuriuo prašo: Vilniaus miesto savivaldybės atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra.
25. Ieškovė UAB „Knygų karta“ atsiliepimu į apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 12 d. papildomo sprendimo prašo atmesti atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą ir 2019-04-12 Vilniaus miesto apylinkės teismo papildomą sprendimą palikti nepakeistą.
27.1 Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, kad Ieškovės ieškinys patenkintas ½ dalimi (atmestas turtinis reikalavimas, o iš esmės patenkintas neturtinis reikalavimas dėl savininko teisių gynimo). Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto apylinkės teismas Ieškovės ieškinio reikalavimą (i) panaikinti 2014-06-27 perdavimo-priėmimo aktą Nr. (9-4)182V, kuria Atsakovės nuosavybėn perduota 1555 kv. m. bendro ploto automobilių stovėjimo aikštelė ir (ii) panaikinti Aikštelės teisinę registraciją Atsakovės vardu ir 2014-06-27 perdavimo-priėmimo akto pagrindu vertino kaip vieną turtinį reikalavimą. Akivaizdu, jog ieškinio reikalavimas panaikinti Aikštelės teisinę registraciją yra neatsiejamas nuo pagrindinio reikalavimo – tai panaikinti 2014-06-27 perdavimo-priėmimo aktą, kurio pagrindu Atsakovės vardu yra įregistruota Aikštelė Nekilnojamojo turto registre. Šie reikalavimai negali būti vertinami atsietai, kaip du savarankiški reikalavimai, kadangi yra tiesiogiai tarpusavyje susiję, t. y.: pirmosios instancijos teismui patenkinus Ieškovės reikalavimą panaikinti 2014-06-27 perdavimo-priėmimo aktą, turi būti patenkintas ir išvestinis reikalavimas panaikinti Aikštelės teisinę registraciją Atsakovės vardu, kurios įregistravimo pagrindas – minėtas 2014-06-27 perdavimo-priėmimo aktas. Nenuginčijus teisinės registracijos pagrindo, būtų sudėtinga pripažinti teisinę registraciją neteisėta. Pažymėtina, jog, pirmosios instancijos teismui netenkinus pagrindinio reikalavimo, išvestinis reikalavimas apskritai nebuvo sprendžiamas: Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019-02-05 sprendimu šioje dalyje Ieškovės ieškinį atmetė CPK 5 str. pagrindu ir toliau neanalizavo bei nevertino pateiktų argumentų dėl Aikštelės teisinės registracijos panaikinimo Nekilnojamojo turto registre.
27.2 Pažymėjo, kad pagal CPK 152 str. 3 d. atskirojo skundo dėl nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavimas nesustabdo nutarties vykdymo. Taigi, nors apeliacinės instancijos teismas panaikino laikinąsias apsaugos priemones, iki priimtos Vilniaus apygardos teismo 2018-09-25 nutarties jos buvo pritaikytos, siekiant apsaugoti Ieškovės teises ir teisėtus interesus. Ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo tiesiogiai susijęs su ieškinio reikalavimu uždrausti nugriauti Aikštelę. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas į Ieškovės bylinėjimosi išlaidas pagrįstai įtraukė išlaidas advokato pagalbos išlaidas už atsiliepimo į Atsakovės atskirąjį skundą parengimą (360 EUR), o 38 EUR išlaidas (žyminis mokestis) už prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymą įskaitė į Atsakovės patirtas išlaidas, teikiant atskirąjį skundą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinis skundas tenkintinas, ieškovės apeliacinis skundas atmestinas.
28. Nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2001 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 351 „ Dėl pritarimo Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių tikslinimui ir Neries upės dešiniojo kranto teritorijos prie Baltojo tilto detaliojo plano sprendinių tvirtinimo“ pritarė miesto bendrojo plano sprendinių tikslinimui ir patvirtino Neries upės dešiniojo kranto teritorijos prie Baltojo tilto detaliojo plano sprendinius pagal pridedamą brėžinį. Ieškovė teigia, kad pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos metu numatyta tarp Pastato ir upės krantinės įrengti 29 vietų automobilių stovėjimo aikštelę. Byloje pateiktas įrodymas - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Miesto ūkio skyriaus ir statytojo UAB „Turto valdymo centras“ 2003 m. balandžio 8 d. Susisiekimo komunikacijų plėtros sutartis, kuria statytojas įsipareigojo savo lėšomis atlikti laikino privažiavimo prie kavinės Upės g. 6, stacionarios 18 vietų ir dviejų laikinų 11 vietų automobilių stovėjimo aikšteles ir jas perduoti naudotojui, t.y. Miesto ūkio skyriui. Nurodyta, kad ši sutartis buvo sudaryta vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. birželio mėn. 27 d. sprendimu Nr. 351. Sutarties 4.1 punkte numatyta, kad laikinas privažiavimas prie kavinės ir laikinųjų ir stacionarių automobilių stovėjimo aikštelių ( visų aikštelių bendras plotas – 687 m ²) ir privažiavimo kelio eskizinis dangų planas pagal patvirtintą detalųjį planą prie Neries upės krantinės, atliekamas iki 2003-05-20, o 4.2 punktas numatė, kad laikinas privažiavimas, stacionari ir laikinosios automobilių stovėjimo aikštelės įrengiamos iki 2003-09-30. Tai leidžia daryti išvadą, kad, vykdant Savivaldybės sprendimą, kuriuo buvo patvirtintas detalusis planas, pastato Upės g. 6 savininkui buvo leista įrengti tam tikro dydžio stacionarią ir laikinas automobilių stovėjimo aikšteles, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų, jog detaliajame plane buvo numatytas būtent tokio dydžio automobilių stovėjimo aikštelės įrengimas, kokia buvo įrengta ir įregistruota atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, kad šia aikštele naudojimosi teises yra įgijusi ieškovė.
29. Ginčo objektas - Automobilių stovėjimo aikštelė Vilniuje, Upės g., kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1555 kv m ploto, įregistruota savininkui Vilniaus miesto savivaldybei 2014-06-27 priėmimo-perdavimo akto pagrindu. Tai, kad ieškovė reiškia ieškinį, prašydama uždrausti atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei nugriauti 1555 kv m ploto aikštelę, o, vykdant pastato Upės g. 6 , rekonstrukciją, 2003 m. statytojas įrengė vieną stacionarią ir dvi laikinas automobilių stovėjimo aikšteles, kurių bendras plotas 687 kv m, leidžia daryti išvadą, kad ieškovė nepagrįstai teigia, jog buvusio pastato savininko lėšomis buvo įrengta aikštelė, kuri įregistruota Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teise. Byloje nepateikta duomenų, kad buvęs pastato savininkas įrengė 1555 kv m ploto aikštelę, kad tokio dydžio aikštelė pagal Detaliojo plano sprendinius buvo skirta tinkamai pastato eksploatacijai užtikrinti ir buvo būtina Pastato rekonstrukcijos sąlyga. Tai leidžia daryti išvadą, kad aikštelės, viršijančios 687 kv m griovimas, nepagrįstai pripažintas pažeidžiančiu ieškovės, kaip pastato savininkės teises. Ta aplinkybė, kad statytojas 2003 m. Susisiekimo komunikacijų plėtros sutartimi buvo įpareigotas įrengti ne tik stacionarią aikštelę, bet ir 11 vietų laikinas automobilių stovėjimo aikšteles, leidžia daryti išvadą, kad statytojas ir pastato savininkas turėjo suvokti, kad leidimas įrengti laikinas stovėjimo aikšteles gali užtikrinti jam teisę laikinai naudotis šiomis aikštelėmis, jis neturėjo pagrindo tikėtis, kad turės galimybę nuolatinai naudotis šiomis aikštelėmis, taip pat ginti savo tariamą teisę nuolatinai naudotis aikštelėmis. Iš kavinės rekonstrukcijos techninio projekto nėra galimybės nustatyti, kokio dydžio automobilių stovėjimo aikštelė buvo suprojektuota prie pastato. Ieškovė byloje pateikė Aiškinamąjį raštą, kuris parengtas remiantis 2000 m. sausio 6 d. Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu Nr. 14V“ Dėl leidimo miesto Plėtros departamentui rengti sklypo dešiniojo neries kranto žemutinėje terasoje prie Baltojo tilto nedidelių veiklos mąstų detalųjį planą. Aiškinamojo rašto dalyje „ Aptarnavimo privažiavimų sistema“ teigiama, kad aptarnavimo privažiavimams numatyta panaudoti dalį pėsčiųjų takų, įrengiant sutapatintą dangą. Šiais takais galima privažiuoti prie visų planuojamų aptarnavimo objektų, tarnybinis parkingas prie Baltojo tilto kavinės bei apatinės Neries krantinės bermos. Šie takai gali būti naudojami ir dviratininkų. Aiškinamojo rašto dalyje „ Parkingų sistema“ numatyta įrengti 270 parkavimo vietų Upės gatvės pietinėje pusėje, išplatinant važiuojamąją dalį iki 4 eismo juostų, bei 25 parkavimo vietas tarnybiniam transportui prie Baltojo tilto kavinės. Šis aiškinamasis raštas aiškino Nedidelių veiklos mąstų detalųjį planą, parengtą remiantis 2000 m. sausio 6 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimais, todėl tai, kad 2001 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 351 buvo patvirtinti vėlesni Detaliojo plano sprendiniai, leidžia daryti išvadą, kad ieškovės pateiktas aiškinamasis raštas nėra aktualus byloje. Be to, aiškinimo tekstas leidžia daryti išvadą, kad šalia Baltojo tilto kavinės yra numatytos vietos tik tarnybiniam transportui, todėl ieškovės teisių nepažeis dalies aikštelės išgriovimas, nes pripažintina, kad tarnybiniam transportui yra pakankamas ir mažesnis, nei 29 vietų automobilių stovėjimas, darytina išvada, kad kavinės veikla gali būti vystoma, turint kelias parkavimo vietas automobiliams laikyti, t.y. tokioms funkcijoms kaip krovinių pakrovimas- iškrovimas, kavinės įrenginių priežiūra ir remontas, vykdyti. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad automobilių aikštelė faktiškai naudojama automobiliams parkuoti, žmonėms išlipti ir įlipti ir tai susiję su ieškovės teise pastatą naudoti pagal paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad šios teismo išvados yra nepagrįstos. Byloje nepateikta įrodymų, kad aikštelė buvo įrengta teikti automobilių parkavimo paslaugoms, ieškovė nevykdo parkavimo paslaugų, taip pat nevykdo žmonių pavežimo paslaugos, kurioms teikti būtų reikalinga aikštelė žmonėms įlipti ir išlipti, automobiliams parkuoti. Privažiavimas prie pastato, tikslu, kad atvykę žmonės galėtų išlipti ir įlipti į transporto priemonę, taip pat privažiavimas, skirtas prekėms atvežti ar kitokiai su visuomeninio maitinimo veikla susijusiai funkcijai atlikti, nėra tapatu automobilių stovėjimo aikštelei, todėl padarius išvadą, kad toks privažiavimas prie pastato yra būtinas, nereiškia, kad yra būtina ir automobilių stovėjimo aikštelė. Tai, kad ieškovė nuomoja tik tą valstybinės žemės sklypo dalį, kurioje yra pastatas, tačiau nenuomoja šalia įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės, leidžia daryti išvadą, kad ieškovės veiklai automobilių stovėjimo aikštelė nėra būtina, todėl Neries krantinių rekonstravimo projekte numatytas aikštelės ardymas ir įrengimas joje vaikų žaidimo aikštelės nepažeidžia ieškovės, kaip pastato savininkės teisių. Savivaldybės turtas negali būti naudojamas išskirtinai privataus subjekto interesams ir gerovei. Ginčo teritorijoje vykdomas Vandentiekio, buitinio ir paviršinių nuotekų tinklų, pėsčiųjų ir dviračių takų statybos projektas, vandentiekio, buitinių ir paviršinių nuotekų tinklų, Neries krantinių nuo Žirmūnų g. 1F iki Upės g. 21, Vilniuje, rekonstravimo projektas, kurį įgyvendinant kartu su kitais projektais planuojama sutvarkyti, apželdinti teritorijas, sukurti poilsio ir aktyvaus laisvalaikio praleidimo infrastruktūras, siekiant pagerinti Vilniaus miesto gyvenamąją aplinką ir sudaryti sąlygas gyventojų užimtumui didėti Vilniaus mieste, neprieštarauja 2001 m. birželio 27 d. Savivaldybės sprendimu patvirtintiems detaliojo plano sprendiniams. Pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kuria buvo patenkintas ieškovės reikalavimas, naikintina CPK 329 straipsnio 1 dalies pagrindu, teismui netinkamai įvertinus įrodymus byloje, padarius išvadas dėl aplinkybių, kurios nebuvo nustatytos byloje ( CPK 185 straipsnio 1 dalis ).
30. Pastato savininko teisių pažeidimą ieškovas grindė ir įrodinėjo tuo, kad tinkamam ir visavertiškam Pastato eksploatavimui (savininko naudojimosi teisės kaip nuosavybės teisės elemento įgyvendinimui į nuosavybės objektą) yra reikalinga aikštelė, kurią savo veiksmais ketina sunaikinti atsakovė. Ieškovė nurodė, kad pastato rekonstrukcijos ir aikštelės sukūrimo metu galiojusio STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“, patvirtinto 1999 m. kovo 2 d. LR aplinkos ministro įsakymu Nr. 61, 10 lentelės 6.1 p. nustatė, kad prie kavinių, restoranų, alaus barų turi būti įrengiamos automobilių stovėjimo vietos - ne mažiau kaip 1 vieta kiekvieniems 15 kv. m salės ploto. To paties STR 2.8. p. nustato, kad prie visuomeninių, prekybos, gydymo, administracinių ir kitų pastatų įėjimų ir išėjimų turi būti numatytos automobilių sustojimo vietos žmonėms įlipti ir išlipti, kroviniams pakrauti ir iškrauti nepriklausomai nuo numatytų stovėjimo vietų prie šių objektų, o 3.1, 3.2 p. nustato, kad visos automobilių saugojimo ir stovėjimo vietos prie konkretaus statinio planuojamos tam statiniui skirto žemės sklypo ribose, o jeigu nėra techninių galimybių tai padaryti ir jeigu tam nustatytąja tvarka pritaria savivaldybė, saugojimo ir stovėjimo vietos gali būti įrengtos ne toliau kaip <...> 150 m nuo gyvenamųjų namų, prekybos ir visuomeninio maitinimo įstaigų. Tai, kad buvo užstatytas visas žemės sklypo, skirto statinio statybai, plotas ir aukščiau nurodytos statybos techninio reglamento taisyklės buvo pažeistos tuo, kad statiniui skirto sklypo ribose nebuvo suplanuotos ir įrengtos automobilių saugojimo ir stovėjimo vietos, atsakomybė turi tekti tokio statinio statybai išdavusiai leidimą bei suplanavusiai tokią statybą institucijai, tačiau šis pažeidimas negali sukelti pasekmių Vilniaus miesto savivaldybei jos valdomo nuosavybės teisėmis sklypo atžvilgiu. Privalomas savivaldybės pritarimas įrengti automobilių saugojimo ir stovėjimo vietas ne toliau kaip 150 m nuo prekybos ir visuomeninio maitinimo įstaigų, kai jų įrengti prie konkretaus statinio tam statiniui skirto žemės sklypo ribose nėra galimybės, nenumatytas. Tai, kad yra įrengtos automobilių parkavimo vietos Vilniaus miesto gatvėse, kurios yra artimiausiai nuo kavinės, leidžia daryti išvadą, kad aikštelės panaikinimas neturės įtakos tinkamam ir visavertiškam pastato eksploatavimui.
31. Ieškovės reikalavimas panaikinti 2014 m. birželio 27 d. perdavimo-priėmimo aktą Nr. (9-4)-182V, sudarytą tarp atsakovų Lietuvos valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės, dalyje, kuria Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perduota 1 555 kv. m bendro ploto automobilių stovėjimo aikštelė, esanti (duomenys neskelbtini), panaikinti Aikštelės teisinę registraciją atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės vardu atmestas pagrįstai, nes ieškovės teisių nepažeidžia tai, jog tokiu perdavimu pasikeičia turto savininkas ir turtas pereina iš valstybės nuosavybės į savivaldybės nuosavybę. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos aprašo 4 punktą, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą, galėjo būti perduodamos savivaldybėms automobilių parkavimo ir saugojimo aikštelės. Iš valstybės turto perdavimui parengtų dokumentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas atstovas neturėjo pagrindo spręsti dėl ginčo turto perdavimo nepagrįstumo ar dėl to, kad Aikštelė nelaikytina valstybės nuosavybės objektu. Ieškovė nurodė, kad jos teises pažeidžia tai, jog vieši Nekilnojamojo turto registro duomenys apie Aikštelės teisinę registraciją atsakovės vardu neatitinka tikrovės, tai yra nei aktualiuose, nei istoriniuose Nekilnojamojo turto registro duomenyse nėra užfiksuotas faktas, kad Aikštelė buvo sukurta tuometinio Pastato savininko jėgomis ir lėšomis pagal 2003-04-08 Susisiekimo komunikacijų plėtros sutarties nuostatas. Atsakovai neginčija fakto, kad aikštelė buvo sukurta buvusio pastato savinimo lėšomis, tačiau nei minėtoje sutartyje, kurios pagrindu buvo leista savininkui-statytojui įrengti stacionarią ir laikinas automobilių stovėjimo aikšteles, nei kituose rašytiniuose įrodymuose nėra nurodyta, kad aikštelės įrengiamos kavinės, esančios (duomenys neskelbtini), eksploatavimo reikmėms. Ieškovė teigia, kad aikštelės sukūrimo priežastis - užtikrinti teisės aktų reikalavimus dėl privalomo automobilių stovėjimo vietų skaičiaus prie pastato, tačiau tokių įrodymų byloje nepateikta. Duomenų apie faktines Aikštelės sukūrimo (kaip nuosavybės teisės įgijimo pagrindo) aplinkybes nenurodymas neįtakojo atsakovės veiksmų, nukreiptų į Aikštelės sunaikinimą. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad automobilių stovėjimo aikštelė dalinai buvo įrengta buvusio savininko, pastato statytojo lėšomis, remiantis 2003-04-08 Susisiekimo komunikacijų plėtros sutartimi, tačiau ši sutartis ir aikštelės įrengimas buvusio savininko-statytojo lėšomis nesuteikia dabartiniam pastato savininkui teisių valdyti aikštelę, t.y. ja naudotis savo interesais ir įtakoti jos likimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstas išvadas dėl reikalavimo šioje dalyje nepagrįstumo, todėl teismo sprendimas šioje dalyje paliktinas nepakeistu.
32. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė apmokėjo 38 Eur žyminio mokesčio už atskirąjį skundą dėl teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones (t. 3, b.l. 147) . Atskirasis skundas buvo patenkintas ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje e2S-2617-262-2018, ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestas. Priėmus sprendimą ieškovės nenaudai dėl visų byloje pareikštų reikalavimų, šias išlaidas atsakovei turi atlyginti ieškovė ( CPK 93 straipsnio 1 dalis ). Papildomu sprendimu buvo priteistos ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidos, atmetus ieškinį, šis sprendimas naikinamas, atmetant ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. sprendimą dalyje, kuria buvo patenkintas ieškovės UAB „Knygų karta“ ieškinys, panaikinti ir priimti šioje dalyje naują sprendimą. Rezoliucinę sprendimo dalį suformuluoti :
Ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei 38 Eur žyminio mokesčio apmokėjimui turėtų išlaidų iš uždarosios akcinės bendrovės „Knygų karta“.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 12 d. papildomą sprendimą panaikinti ir ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Knygų karta“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti.