- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-02-25
- Bylos Nr.
- e2-962-819/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-21839-2018-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Misiūnaitė-Bashir
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Knygų karta“
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
- Advokatai
- Nedas Šilaika
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Knygų karta“ ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, dėl akto, teisinės registracijos ir nuosavybės teisių gynimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pateiktu ieškiniu ieškovė prašo panaikinti 2014 m. birželio 27 d. perdavimo-priėmimo aktą Nr. (9-4)-182V, sudarytą tarp atsakovų Lietuvos valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės, dalyje, kuria Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perduota 1 555 kv. m bendro ploto automobilių stovėjimo aikštelė, esanti Upės g., Vilniaus m., unikalus Nr. 4400-2868-5500 (toliau - Aikštelė), panaikinti Aikštelės teisinę registraciją atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės vardu ir 2014 m. birželio 27 d. perdavimo-priėmimo akto pagrindu, uždrausti atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei nugriauti Aikštelę ar atlikti kitus veiksmus, ribojančius Aikštelės naudojimą automobiliams statyti, žmonėms išlipti, įlipti, kroviniams pakrauti, iškrauti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje ieškovė nurodo, kad ieškovė nuosavybės teise valdo pastatą-kavinę, unikalus Nr. 1099-5035-4017, esančią Upės g. 6, Vilniuje (toliau – ir Pastatas). 2001 m. birželio 27 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 351 buvo patikslinti Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniai ir patvirtintas Neries upės dešiniojo kranto teritorijos prie Baltojo tilto detalusis planas (toliau – ir Detalusis planas). Pagal šio plano sprendinius prie Pastato numatyta įrengti 25 automobilių parkavimo vietas. 2003 m. birželio 4 d. buvo išduotas statybos leidimas Pastato rekonstrukcijai Nr. NR/722/03-0768. Įgyvendinant Detaliojo plano sprendinius, Pastato rekonstrukcijos metu numatyta tarp Pastato ir upės krantinės įrengti 29 vietų automobilių stovėjimo aikštelę. Pastato rekonstrukcijos projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad pagal Detalųjį planą ir susisiekimo komunikacijų plėtros sutartį tarp esamo Pastato ir krantinės po Baltuoju tiltu numatoma 29 vietų automobilių stovėjimo aikštelė, sutapdinta su ūkiniu privažiavimu. Ieškovo teigimu, Aikštelės įrengimas pagal Detaliojo plano sprendinius buvo skirtas tinkamai Pastato eksploatacijai užtikrinti ir buvo būtina Pastato rekonstrukcijos sąlyga, ką liudija rašytiniai įrodymai – 2003 m. sausio 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės Energetikos ir ūkio departamento Miesto ūkio skyriaus raštas Nr. 02-07-70, 2003 m. balandžio 8 d. susisiekimo komunikacijų plėtros sutartis, 2003 m. balandžio 9 d. Vilniaus miesto savivaldybės išduotos susisiekimo komunikacijų projektavimo sąlygos. Šių sąlygų pagrindu buvęs Pastato savininkas UAB „Turto valdymo centras“ parengė Pastato rekonstrukcijos techninio projekto Teritorijos sutvarkymo ir lauko inžinerinių tinklų dalį ir visa apimtimi jį įgyvendino. Pastato rekonstrukcija buvo baigta, o Pastatas pripažintas tinkamu naudoti 2003 m. spalio 1 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu. Ieškovė nurodo, kad jai tik šiuo metu tapo žinoma, kad 2003 m. tuometinio Pastato savininko jėgomis ir lėšomis įrengta Aikštelė nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teise. Nuosavybės įregistravimo pagrindas – 1998 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 870 ir 2014 m. birželio 27 d. priėmimo-perdavimo aktas Nr. (9-4)-182V. Be to, ieškovei tapo žinoma, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė paskelbė Dešinės Neries krantinės pusės sutvarkymo, dviračių, pėsčiųjų takų, Vilniuje, statybos darbų su darbo projekto parengimu viešojo pirkimo konkursą. Iš prie konkurso dokumentų pateiktos projektinės dokumentacijos matyti, kad prie Pastato esanti Aikštelė yra numatyta griauti, o jos vietoje įrengiama vaikų žaidimo aikštelė. 2017 m. rugpjūčio 4 d. Vilniaus miesto savivaldybės išduotame leidime statyti statinius, kurio pagrindu organizuojamas ir vykdomas konkursas, Aikštelės kaip savarankiško ir įgyvendinant projektą griaunamo statinio nėra. Ieškovė teigia, kad nurodyti atsakovių veiksmai, Pastato rekonstrukcijos metu sukurtą Aikštelę 2014 m. birželio 27 d. priėmimo-perdavimo akto pagrindu perduodant ir registruojant Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybe, taip pat Vilniaus miesto savivaldybės veiksmai projektuojant ir organizuojant Aikštelės, kurios sukūrimas ir naudojimas tiesiogiai susijęs su ieškovei priklausančio Pastato visavertišku naudojimu, nugriovimo darbus, pažeidžia ieškovės interesus, todėl ieškovė reiškia šį ieškinį.
Ieškovė ieškinyje nurodo, kad 1998 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 870, kurio pagrindu įregistruota Aikštelė atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės vardu, patvirtintas Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo savivaldybėms priskirto valstybės turto perdavimo tvarkos aprašas numatė, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą savivaldybių nuosavybėn priskirtas turtas, nurodytas šio straipsnio 3 straipsnyje, turi būti iki 2015 m. sausio 1 d. perduotas savivaldybių nuosavybėn. Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnyje yra išvardintas savivaldybės nuosavybėn perduodamas turtas, kuris iki perdavimo priklauso valstybei nuosavybės teise, yra valdomas savivaldybių ar jų įsteigtų įmonių, biudžetinių ar viešųjų įstaigų ir yra reikalingas savivaldybių funkcijoms vykdyti. Šių kriterijų Aikštelė neatitinka, nes ji niekada nepriklausė valstybei, nebuvo jos valdoma nuosavybės teise. Todėl 2014 m. birželio 27 d. akto atsakovės neturėjo pagrindo sudaryti ta apimtimi, kuria Lietuvos valstybė Vilnius miesto savivaldybės nuosavybėn perduoda Aikštelę. Šis aktas prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, todėl turi būti panaikintas.
Taip pat ieškovė ieškinyje nurodo, kad jos nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai pagrindžia jai tenkančias įrodyti aplinkybes, kad ieškovė yra Pastato savininkė ir kad jos teises atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė ketina pažeisti siekdama nugriauti Aikštelę, kuri yra reikalinga tinkamam ir visavertiškam Pastato eksploatavimui. Aikštelė, kuri buvo įrengta 2003 m. Pastato savininko lėšomis Pastato rekonstrukcijos metu, buvo esminė leidimo rekonstruoti Pastatą sąlyga, iškelta kompetentingų projektavimo sąlygas išduodančių institucijų, taip pat esminė sąlyga Pastato savininkui vykdyti Pastato rekonstrukciją, nes tik sutarties su Vilniaus miesto savivaldybe pagrindu užtikrinus susisiekimo infrastruktūros (privažiavimo kelio ir Aikštelės) sukūrimą šalia Pastato, buvo prasminga ir tikslinga rekonstruoti Pastatą. Be to, Pastato rekonstrukcija buvo vykdoma įgyvendinant Detaliojo plano sprendinius. Šiuo metu atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės parengta projektinė dokumentacija, numatanti Detaliuoju planu numatytos susisiekimo infrastruktūros sunaikinimą, pažeidžia iki šiol galiojančio Detaliojo plano sprendinius.
Taip pat ieškovė ieškinyje nurodo, kad statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“, patvirtinto 1999 m. kovo 2 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 61 , 10 lentelės 6.1 punktas nustato, kad prie kavinių, restoranų, alaus barų turi būti įrengiamos automobilių stovėjimo vietos – ne mažiau kaip 1 vieta kiekvieniems 15 kv. m salės ploto. To paties statybos techninio reglamento 2.8 punktas nustato, kad prie visuomeninių, prekybos, gydymo, administracinių ir kitų pastatų įėjimų ir išėjimų turi būti numatytos automobilių sustojimo vietos žmonėms įlipti ir išlipti, kroviniams pakrauti ir iškrauti, nepriklausomai nuo numatytų stovėjimo vietų prie šių objektų, o 3.1, 3.2 punktai nustato, kad visos automobilių saugojimo ir stovėjimo vietos prie konkretaus statinio planuojamos tam statiniui skirto žemės sklypo ribose, o jeigu nėra techninių galimybių tai padaryti ir jeigu tam nustatytąja tvarka pritaria savivaldybė, saugojimo ir stovėjimo vietos gali būti įrengiamos ne toliau kaip 150 m nuo gyvenamųjų namų, prekybos ir visuomeninio maitinimo įstaigų. Ieškovės Pastate po rekonstrukcijos buvo įrengta daugiau nei 600 kv. m salės plotų, todėl 2003 m. balandžio 8 d. susisiekimo komunikacijų plėtros sutartimi šalia Pastato buvo numatyta įrengti 29 automobilių stovėjimo vietas, įskaitant vietas žmonėms įlipti ir išlipti, kroviniams pakrauti ir iškrauti, o likusį automobilių statymo poreikį spręsti aplinkinėse teritorijose – Upės g. Šiuo metu normatyvinis automobilių stovėjimo vietų skaičiaus ir jų išdėstymo reglamentavimas nuo Pastato rekonstrukcijos nepasikeitė. Būtent jis, ieškovės teigimu, sukuria automobilių stovėjimo vietų poreikio visavertiškam naudojimuisi Pastatu prezumpciją. Pateikti techniniai ir normatyviniai duomenys patvirtina, kad Aikštelė yra būtina tinkamam Pastato naudojimui pagal tiesioginę jo paskirtį – visuomeninio maitinimo paslaugoms teikti, o tuo atveju, jei kartu su Pastato rekonstrukcija sukurtos ir Pastatui eksploatuoti skirtos automobilių stovėjimo vietos bus panaikintos, Pastatas arba apskriti negalės funkcionuoti, arba praras patrauklumą lankytojams ir potencialiems kavinėms operatoriams. Pažymi, kad ieškovė, 2015 m. įsigydama Pastatą, vertino tiek Pastato sukūrimo ir rekonstrukcijos, tiek Aikštelės sukūrimo aplinkybės, aplinkinėje teritorijoje galiojančius teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, o ankstesnio Pastato savininko sukurta Aikštelė ir galimybę ją naudoti Pastato tarnybiniam ir lankytojų transportui, buvo vienas iš ieškovės apsisprendimo įsigyti Pastatą pagrindų.
Atsiliepimas
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į ieškovės ieškinį, kuriuo ieškinį prašo atmesti. Nurodo, kad pagal 2003 m. balandžio 8 d. susisiekimo komunikacijų plėtros sutartį UAB „Turto valdymo centras“ įsipareigojo pastatyti laikiną privažiavimą prie kavinės Upės g. 6, stacionarią ir laikinas automobilių stovėjimo aikšteles, lietaus vandens nuotekynę ir apšvietimą automobilių stovėjimo aikštelei, pakeliamą laikiną užtvarą laikino kelio pradžioje ir perduoti nurodytus objektus Vilniaus miesto savivaldybei. Aikštelė atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei perduota nebuvo. 2014 m. sausio 17 d. buvo atlikti Aikštelės kadastriniai matavimai, o 2014 m. kovo 17 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-465 Aikštelė buvo įrašyta į Vilniaus miesto savivaldybės apskaitą. 2014 m. birželio 27 d. buvo pasirašytas kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo-priėmimo aktas Nr. (9-4)-182V, kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo R. K., Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos kancleris, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870, Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perdavė Aikštelę. Aikštelė Vilniaus miesto savivaldybės vardu įregistruota nuo 2014 m. rugpjūčio 18 d.
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė nesutinka, kad Aikštelė neatitinka valstybės turto, perduotino savivaldybės nuosavybėn pagal Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą, kriterijų. Pažymi, kad pagal šį įstatymą savivaldybių nuosavybėn perduodamas nurodomas turtas, kurį jos valdo patikėjimo teise, tame tarpe ir miestų ir gyvenviečių bendros paskirties komunalinio ūkio objektai, reikalingi savivaldybių funkcijoms atlikti (gatvės ir vietinės reikšmės keliai su visais jiems priklausančiais statiniais, tame tarpe automobilių parkavimo ir saugojimo aikštelėmis) (3 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 dalyje reglamentuota, kad savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra savarankiškoji savivaldybių funkcija, kurią savivaldybės atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais. Šiuo atveju inžinerinių statinių (kelių (gatvių) su visais jiems priklausančiais statiniais, tame tarpe ir automobilių stovėjimo aikštelėmis) ir daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą Vilniaus miesto savivaldybės vardu buvo sudaromos sąlygos šiai funkcijai tinkamai atlikti. Tai, kad atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisė į Aikštelę galėjo būti įregistruota Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimo Nr. 870 ir 2014 m. birželio 27 d. priėmimo-perdavimo akto Nr. (9-4)-182V pagrindu, patvirtina šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinto Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo savivaldybėms priskirto valstybės turto perdavimo tvarkos aprašo 1, 6 punktai. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė atkreipia dėmesį ir į tai, kad Aikštelė yra savarankiškas nekilnojamasis daiktas, įrengtas valstybinėje žemėje. Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame yra statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais.
Pasisakydama dėl ieškovės nurodomo nuosavybės teisės į Pastatą gynimo nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu, atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė pabrėžia, kad ieškovė nuosavybės teise valdo tik Pastatą ir šalia jo esantį žemės sklypą Upės g. 6, Vilniuje, kadastrinis Nr. 0101/0032:28. Nei ieškovė, nei iki jos buvę Pastato savininkai niekad nesiekė Aikštelę įsiregistruoti savo vardu, ji jiems niekuomet nepriklausė nuosavybės ar kita teise, jie jos nevaldė, nedisponavo kitais teisėtais pagrindais. Būtent dėl šios priežasties, atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės teigimu, kaip nepagrįsti atmestini ieškovės teiginiai, kad Aikštelės naudojimas tiesiogiai susijęs su Pastato visavertišku naudojimu, o jos nugriovimas iš esmės pažeistų ieškovės kaip Pastato savininkės teises ir teisėtus interesus. Atsakovės teigimu, 2003 m. balandžio 8 d. susisiekimo komunikacijų plėtros sutartis, kurios be pagrindo ieškovė prašo teismo nevertinti patvirtina, kad ja UAB „Turto valdymo centras“ kaip juridinis asmuo, kuris investuoja kapitalą į statybą ir kartu atlieka statytojo funkcijas, įsipareigojo ne tik savo lėšomis atlikti šioje sutartyje aptartus rangos darbus, bet ir perduoti juos naudoti Vilniaus miesto savivaldybei įstatymo nustatytoms funkcijoms įgyvendinti. Pagal statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. D1-533, 107 punktą statant, rekonstruojant, remontuojant statinius ir/ar keičiant jų paskirtį privalomos automobilių stovėjimo vietos įrengiamos šio statinio ar statinių grupės žemės sklypo ribose. Atsakovės teigimu, Upės gatvėje yra įrengtos viešos automobilių stovėjimo vietos. Taip pat atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą savivaldybės turtas negali būti naudojamas išskirtinai privataus subjekto interesams ir gerovei, kaip reikalauja ieškovė. Ginčo teritorijoje ypatingą svarbą turi Vandentiekio, buitinio ir paviršinių nuotekų tinklų, pėsčiųjų ir dviračių takų statybos projektas, vandentiekio, buitinių ir paviršinių nuotekų tinklų, Neries krantinių nuo Žirmūnų g. 1F iki Upės g. 21, Vilniuje, rekonstravimo projektas, kurį įgyvendinant kartu su kitais projektais planuojama sutvarkyti, apželdinti teritorijas, sukurti poilsio ir aktyvaus laisvalaikio praleidimo infrastruktūras, siekiant pagerinti Vilniaus miesto gyvenamąją aplinką ir sudaryti sąlygas gyventojų užimtumui didėti Vilniaus mieste. Šio projekto įgyvendinimas aiškiai atitinka viešąjį interesą: Neries upė yra vienas pagrindinių miesto infrastruktūros elementų, kuris jungia skirtingas Vilniaus miesto bendruomenes, miesto istorinės raidos, ekologinius ir urbanistinius sluoksnius, o šio projekto vienas iš tikslų atverti upę miestui, leisti miestiečiams ją jausti, matyti ir aktyviai ja naudotis, suformuoti socialinės, ekonominės ir erdvinės programos konfigūraciją, kuri teiktų naudą ne tik šalia įsikūrusiems verslo subjektams ir gyventojų bendruomenėms, bet ir visam miestui. Projekto sistemiškumą, pasak atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, patvirtina ir galiojantys teritorijų planavimo dokumentai. Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane iki 2015 m., patvirtintame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519, teritorija yra identifikuota kaip intensyvaus naudojimo želdynai, kuriuose gali būti įrengiami parkai, skverai, aikštės, žaliosios jungtys, pliažai ir aktyvios rekreacijos teritorijos. Dviračių takų trasa Neries upės pakrantėje numatyta dar Vilniaus miesto dviračių takų specialiajame plane, patvirtintame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-1856. Dėl šio projekto įgyvendinimo valstybinėje žemėje yra gautas ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, pateikė atsiliepimą, kuriuo su ieškiniu taip pat nesutinka. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas atstovas, neviršydamas savo kompetencijos ir įgyvendindamas teisės akte nustatytas pareigas, pasirašė Vilniaus miesto savivaldybės parengtą ir pateiktą 2014 m. birželio 27 d. perdavimo-priėmimo aktą Nr. (9-4)-182V, nes už perdavimui reikalingų dokumentų parengimą ir jų pateikimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotam asmeniui yra atsakinga Vilniaus miesto savivaldybės administracija pagal Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos aprašo 4 punktą. Pagal šį aprašą, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą, galėjo būti perduodamos automobilių parkavimo ir saugojimo aikštelės. Iš valstybės turto perdavimui parengtų dokumentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas atstovas neturėjo pagrindo spręsti dėl ginčo turto perdavimo nepagrįstumo ar dėl to, kad Aikštelė nelaikytina valstybės nuosavybės objektu. Teismui nustačius, kad Aikštelė nelaikytina valstybės nuosavybe, galėtų būti svarstoma dėl Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų ir ginčijamo perdavimo-priėmimo akto panaikinimo. Pažymi, kad ieškovė į bylą nėra pateikusi ieškovės nuosavybės teisę į Aikštelę patvirtinančių dokumentų, valstybinės žemės suteikimo aikštelės statybai dokumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti dėl ieškovės reiškiamų reikalavimų pagrįstumo.
Bylos nagrinėjimo teisme metu byloje dalyvaujantys asmenys, jų atstovai, palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, motyvus. Jų pasisakymai fiksuoti teismo posėdžio protokole.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso pastatas – kavinė, esanti Upės g. 6, Vilniuje, unikalus Nr. 1099-5035-4017, kurios bendras plotas 952,41 kv. m, statybos metai 1995 m., rekonstravimo metai 2003 m. Ieškovė nuosavybės teisę į Pastatą yra įgijusi 2015 m. gegužės 27 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. JK-3174 ir 2015 m. birželio 26 d. priėmimo-perdavimo akto pagrindu. Iki tol Pastatas nuosavybės teise priklausė tretiesiems asmenims. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis jo rekonstravimo metu 2003 m. jis nuosavybės teise priklausė uždarajai akcinei bendrovei „Turto valdymo centras“, kuri 2017 m. spalio 31 buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Prie Pastato yra suformuotas 706 kv. m žemės sklypas, esantis Upės g. 6, Vilniuje, unikalus Nr. 0101-0032-0028. Šis sklypas šiuo metu priklauso ieškovei nuosavybės teise 2017 m. liepos 24 d. turto pardavimo iš varžytinių akto Nr. S-17-240-4927 pagrindu (b.l. 26, 29, t. I).
Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų taip pat nustatyta, kad Pastato rekonstravimui UAB „Turto valdymo centras“ 2003 m. birželio 4 d. buvo išduotas leidimas vykdyti statybos darbus Nr. NR/700/03-0768 (toliau – Statybos leidimas) (b.l. 135, t. I). Statybą UAB „Turto valdymo centras“ vykdė pagal projektą, kurį parengė UAB „Jungtinės architektų dirbtuvės“ Nr. 0879/2003-12-17 (toliau – Projektas), o juo, be kita ko, siekė sutvarkyti Pastato prieigas numatant 29 vietų lengvųjų automobilių stovėjimo aikštelę (plotas 1 525 kv. m), laikiną privažiavimą iš Upės g. ir perspektyvinį privažiavimo dangų planą prie krantinės nuo Žaliojo tilto. Nurodytas aplinkybes patvirtina UAB „Turto valdymo centras“ 2003 m. kovo 3 d. kavinės rekonstrukcijos Upės g. 6, Vilniuje, projektavimo užduotis (b.l. 19, t. I), 2003 m. vasario 24 d. prašymas projektavimo sąlygų sąvadui gauti (b.l. 22-23, t. I). Šiam UAB „Turto valdymo centras“ siekiui įgyvendinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas, 2003 m. birželio 4 d. išduodamas specialiąsias projektavimo sąlygas statinio architektūrai formuoti ir statybos sklypui tvarkyti Nr. 596 (b.l. 43-44, t. I), pritarė leisdamas sutvarkyti prieigas ir privažiavimus vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 351 patvirtinto Neries upės dešiniojo kranto teritorijos prie Baltojo tilto detaliojo plano (toliau – Detalusis planas) sprendiniais (b.l. 37, 41, 106-115, t. I), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Miesto ūkio skyriaus 2003 m. sausio 29 d. sutikimu Nr. 02-07-70 (toliau – Sutikimas) (b.l. 36, t. I), 2003 m. balandžio 7 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Miesto ūkio skyriaus ir UAB „Turto valdymo centras“ sudaryta susisiekimo komunikacijų plėtros sutartimi (toliau – Sutartis) (b.l. 38-39, t. I) ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Miesto ūkio skyriaus sąlygomis (b.l., 58-59, t. I). Šiuose dokumentuose buvo numatyti konkretūs kelių ir prieigų prie Pastato sutvarkymo sprendiniai. Be kita ko, Detaliajame plane buvo numatyta įrengti 25 parkavimo vietas tarnybiniam transportui prie Pastato, o aptarnavimo privažiavimams panaudoti dalį pėsčiųjų takų, kuriais galima privažiuoti prie visų planuojamų aptarnavimo objektų (b.l. 111, t. I). Sutikime buvo numatyta pareiga UAB „Turto valdymo centras“ aikštelę įrengti gatvės raudonųjų linijų ribose ir ją perduoti neatlygintinai Vilniaus miesto savivaldybei (b.l. 36, t. I). Ši UAB „Turto valdymo centras“ pareiga buvo įtvirtinta ir detalizuota taip pat Sutartyje, konkrečiai numatant UAB „Turto valdymo centras“ pareigą įrengti laikiną privažiavimą prie Pastato, taip pat suprojektuoti apie 570 m ilgio privažiavimo prie Neries upės krantinės nuo Žaliojo tilto iki Pastato eskizinių dangų planą pagal Detalųjį planą, be to, buvo numatyta pareiga įrengti stacionarią (18 vietų) automobilių stovėjimo ir dvi laikinas (11 vietų) aikšteles, lietaus vandens nuotekynę ir apšvietimą automobilių stovėjimo aikštelei, pakeliamą laikiną užtvarą laikino kelio pradžioje. Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Miesto ūkio skyrius Sutartį su UAB „Turto valdymo centras“ pasirašė kaip asmuo, įgaliotas valdyti savivaldybės turtą patikėjimo teise gatvės raudonųjų linijų ribose, kuriam UAB „Turto valdymo centras“ kaip statytojas įsipareigojo perduoti pagal Sutartį už savo lėšas atliktus rangos darbus (Sutarties 3.1 punktas). Sutarties 5.2 punktu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Miesto ūkio skyrius ir UAB „Turto valdymo centras“ sulygo, kad Sutarties galiojimo pabaiga (ją įvykdžius) įforminama objekto priėmimo naudoti aktu, kurį pasirašo abi šalys. Ieškovės į bylą pateiktas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2003 m. spalio 1 d. surašytas kavinės rekonstrukcijos Upės g. 6 pripažinimo tinkamu naudoti aktas (toliau – Aktas) (b.l. 11-13, t. I) liudija, kad Pastato rekonstrukcija pagal Statybos leidimą ir Projektą UAB „Turto valdymo centras“ buvo atlikta ir kaip atitinkanti nustatytus reikalavimus pripažinta tinkama naudoti. Akte nėra jokių duomenų apie tai, kad tam tikri Projekte numatyti darbai, tarp jų kelių ir prieigų prie Pastato sutvarkymo darbai, UAB „Turto valdymo centras“ nebuvo atlikti. Priešingai, Akte nėra nurodyta sklypo sutvarkymo, apželdinimo ir kitų darbų, kuriuos komisija leido atidėti (Akto 12 punktas). Tokias abejones paneigė ir byloje liudytoju apklaustas UAB „Turto valdymo centras“ buvęs direktorius A. P., pažymėdamas, kad Pastato rekonstrukcijos metu buvo įrengta ne tik 29 vietų automobilių parkavimo aikštelė, bet ir laikinas privažiavimas iš Upės gatvės palei vakarinį Baltojo tilto kraštą. Šis Aktas pasirašytas tiek UAB „Turto valdymo centras“, tiek Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovo J. U., t.y. asmenų, nurodytų Sutarties 5.2 punkte.
Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų taip pat nustatyta, kad prie Pastato esanti 1 555 kv. m ploto automobilių stovėjimo aikštelė adresu Upės g., Vilniuje, unikalus Nr. 4400-2868-5500, šiuo metu Nekilnojamojo turto registre yra registruota atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teise 1998 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 870 ir 2014 m. birželio 27 d. priėmimo-perdavimo akto Nr. (9-4)-182V pagrindu (b.l. 67-68, t. IV). Pagal Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą Nr. 44/1676440 (b.l. 69-75, t. IV) Aikštelės kadastriniai matavimai atlikti 2014 m. sausio 17 d., o jos statybos metai nurodyti 1995 m. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių duomenų, liudijančių Aikštelės statybos faktą 1995 metais. Priešingai, ieškovės į bylą pateiktas Projektas, jo teritorijos sutvarkymo ir bendro lauko inžinerinių tinklų plano dalis (b.l. 92-105, t. I), liudija, kad UAB „Turto valdymo centras“ atliekant Projekte numatytus automobilių stovėjimo aikštelės darbus, jokios kitos automobilių stovėjimo aikštelės nebuvo. Architektūrinės-statybinės dalies techninėse specifikacijose nurodoma, kad prieš pradedant vykdyti žemės darbus ten, kur yra esamas, augalinis dirvos sluoksnis turi būti nuimtas, sustumtas į krūvas ir panaudotas apželdinimui, tačiau teritorijoje augalinio grunto beveik nėra. Nei šiose specifikacijose, nei į bylą pateiktuose planuose nėra jokių duomenų, kad prieš įrengdama projekte numatytą automobilių stovėjimo aikštelę UAB „Turto valdymo centras“ atliko iki tol šioje vietoje buvusio kokio nors statinio ardymo darbus. Į Vilniaus miesto savivaldybės apskaitą Aikštelė įtraukta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 30-465 „Dėl nekilnojamojo turto įrašymo į savivaldybės apskaitą“ (1.4 punktas) (b.l. 35, t. IV). Aikštelė stovi valstybinėje žemėje, dėl ko tarp šalių ginčo nėra. 2014 m. birželio 27 d. priėmimo-perdavimo aktas Nr. (9-4)-182V, kuris Nekilnojamojo turto registre nurodytas kaip nuosavybės teisės į Aikštelę įgijimo pagrindas, sudarytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotojo asmens – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos kanclerio R. K. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus V. K., o juo Aikštelė perduota Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn kaip valstybės nekilnojamojo turto objektas remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870 (b.l. 76, t. I). Atsakovės į bylą pateiktas Neries krantinių rekonstravimo, pėsčiųjų ir dviračių takų nuo Žirmūnų g. 1F iki Upės g. 21, Vilniuje, statybos projekto aiškinamasis raštas, Aikštelės ardymo planas, patvirtina aplinkybę, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, įgyvendindama šį statybos projektą, kurio įgyvendinimui (rangovo parinkimui) jau paskelbtas Dešinės Neries krantinės pusės sutvarkymo, dviračių, pėsčiųjų takų, Vilniuje, konkursas, ketina išardyti visas į statybvietę patenkančias senas asfaltbetonio dangas, kelio bortus, tame tarpe išardyti Aikštelę, kuri patenka į I etapo (nuo Žirmūnų g. 1F (Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso) iki Upės g. 21) projektavimo darbų vykdymo ribas (nuo gatvės važiuojamosios dalies borto iki remonto darbų krantinėje) (1, 4.2 punktai), o jos vietoje įrengti dvi vaikų žaidimo aikšteles (b.l. 50-79, t. III). Ketinimo nugriauti Aikštelę, įgyvendindama minėtą statybos projektą, atsakovė bylos nagrinėjimo teisme neginčijo, šią aplinkybę patvirtino. Byloje nėra duomenų, kad šiuo metu Aikštelė būtų nugriauta.
Dėl ieškovės reikalavimų panaikinti 2014 m. birželio 27 d. perdavimo-priėmimo aktą Nr. (9-4)-182V dalyje, kuria Aikštelė perduota Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, ir panaikinti Aikštelės teisinę registraciją atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės vardu
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.78 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Ieškovė aukščiau minėtus reikalavimus atsakovėms grindžia tuo, kad jų sudarytas 2014 m. birželio 27 d. perdavimo-priėmimo aktas Nr. (9-4)-182V dalyje, kuria Aikštelė perduota Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms – Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymui, todėl šis aktas ieškovės nurodome dalyje yra niekinis, kas sudaro pagrindą ieškovei jį ginčyti teismine tvarka kaip suinteresuotam asmeniui pagal CK 1.78 straipsnį, 1.80 straipsnį.
Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2011, 2003 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2003; 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009; 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009). Nors savo suinteresuotumą šių reikalavimų atžvilgiu ieškovė grindžia tuo, kad ji yra šalia Aikštelės esančio Pastato savininkė, o Aikštelė yra reikšminga galimybei Pastatą eksploatuoti pagal paskirtį, teismo vertinimu, šis ieškovės nurodomas suinteresuotumas neapima jos teisės ginčyti nuosavybės teisę į Aikštelę ar jos įgijimo pagrindą. Reiškiamu ieškiniu ieškovė savo suinteresuotumą įvardija tik kaip teisės naudotis Aikštele Pastato eksploatavimui pagal paskirtį užtikrinti gynimą, nes šios Aikštelės savininkas atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė kėsinasi ją pažeisti, Aikštelę nugriaudama. Reiškiamu ieškiniu ieškovė neįrodinėja turėjusi ar turinti nuosavybės teisę į Aikštelę, kurios ji nepagrįstai būtų netekusi, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymas jai nesuteikia. Todėl, teismo vertinimu, šių reikalavimų atžvilgiu ieškovė negali būti pripažintina tinkama ieškove.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl aptariamų proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo, be kita ko, yra konstatavęs, kad pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, jog jų teisės ir (ar) teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2011; 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2006). Todėl šioje dalyje ieškovės ieškinys atmestinas CPK 5 straipsnio pagrindu.
Dėl ieškovės reikalavimo atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei nugriauti Aikštelę ar atlikti kitus veiksmus, ribojančius Aikštelės naudojimą automobiliams statyti, žmonėms išlipti ir įlipti, kroviniams pakrauti ir iškrauti
CK 4.98 straipsnis numato, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu, o CK 6.255 straipsnio 1 dalis numato, kad realus pavojus, kad ateityje gali būti padaryta žalos, yra pagrindas prevenciniam ieškiniu pareikšti, t. y. ieškiniui, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymą ateityje grėsmę. Kadangi ieškovė šiuo reikalavimu prašo ne pašalinti konkrečius jau atsiradusius jos turimos nuosavybės teisės į Pastatą pažeidimus, o prašo uždrausti atsakovei atlikti veiksmus, kurie ieškovei sukels žalą ateityje, ieškovei tenka pareiga įrodyti, kad atsakovės veikla kelia realų pavojų ir yra reali žalos tikimybė, taip pat atsakovės veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma leidžia konstatuoti, kad ieškovė šias aplinkybes įrodė (CPK 178, 185 straipsniai).
Byloje nustatyta, kad ieškovė yra Pastato, kurio paskirtis – maitinimo, savininkė, kuriai pagal statybos techninį reglamentą STR. 2.06.04:2010 „Gatvės. Bendrieji reikalavimai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. D1-533, tenka pareiga užtikrinti privalomų automobilių stovėjimo vietų prie Pastato buvimą (112, 117 punktai). Įgyvendindama šią pareigą, ieškovė naudojasi prie Pastato esančia atsakovei priklausančia Aikštele automobiliams joje statyti, žmonėms išlipti ir įlipti, kroviniam pakrauti ir iškrauti. Galimybės privažiuoti prie Pastato kitu būdu nei per Aikštelę, taip pat galimybės parkuoti automobilius ties Pastatu kitoje nei Aikštelės vietoje nėra: Pastatui eksploatuoti suformuotas 706 kv. m žemės sklypas, esantis Upės g. 6, Vilniuje, yra užstatytas 100 procentu; privažiavimo iš kitos pusės, kitos automobilių parkavimo vietos ties Pastatu, įvertinus Pastato buvimo vietą – dešiniajame Neries upės krante, prie/ant Baltojo tilto, nėra. Todėl sutiktina su ieškove, kad Aikštelės, ieškovės faktiškai naudojamos automobiliams parkuoti, žmonėms išlipti ir įlipti, kroviniams pakrauti ir iškrauti, buvimas yra akivaizdžiai susijęs su ieškovės teise Pastatą naudoti pagal paskirtį. Tai pagrindžia ne tik nurodytos Pastato buvimo vietos ypatybės. Tai neginčijami liudija ir ieškovės į bylą pateikti įrodymai apie Pastato rekonstrukcijos 2003 m. aplinkybes, patvirtinantys, kad Pastato savininkas, siekdamas užtikrinti galimybę Pastatą naudoti maitinimo veiklai, Sutartimi įsipareigojo tokią Aikštelę įrengti savo lėšomis ir ją perduoti Vilniaus miesto savivaldybei. Tai liudija ir į bylą pateiktas Detalusis planas, apie kurio pakeitimą šioje byloje jokių duomenų nėra, kuriame tokios automobilių stovėjimo aikštelės įrengimas dabartinės Aikštelės vietoje buvo numatytas būtent Pastato tarnybiniam transportui. Teismo vertinimu, atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės sutikimas dėl Aikštelės įrengimo valstybinėje žemėje, išreikštas Sutikime ir Sutartyje ankstesniam Pastato savininkui, liudija ne ką kitą, o tuo metu galiojusiame statybos techniniame reglamente STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos, patvirtinto 1999 m. kovo 2 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 61, numatytą privalomą savivaldybės pritarimą įrengti automobilių saugojimo ir stovėjimo vietas ne toliau kaip 150 m nuo prekybos ir visuomeninio maitinimo įstaigų, kai jų įrengti prie konkretaus statinio tam statiniui skirto žemės sklypo ribose nėra galimybės (3.2 punktas). Todėl šio Sutikimo panaikinimas, pasireiškiantis atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu nugriauti Aikštelę, teismo vertinimu, akivaizdžiai kelia grėsmę ieškovės įstatymo saugomam interesui Pastatą eksploatuoti pagal paskirtį (CK 4.37 straipsnis, 4.98 straipsnis).
Teismas sutinka su atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės argumentu, kad ši Aikštelė yra valstybinėje žemėje, kad ieškovė jokių nuosavybės teisių į Aikštelę neturi, ko ieškovė bylos nagrinėjimo teisme metu neginčijo, tačiau pažymi, kad šios atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės bylos nagrinėjimo teisme nurodytos aplinkybės niekaip nepaneigia ieškovės teisės reikalauti, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, spręsdama dėl Aikštelės likimo, be pagrindo nevaržytų ieškovės teisės Pastatą naudoti pagal paskirtį. Nors CK 1.137 straipsnis numato, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. CK 1.137 straipsnio 3 dalis tiesiogiai numato, kad draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims ar prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Todėl sprendžiant dėl ieškovės pareikšto prevencinio ieškinio atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei pagrįstumo, teismo vertinimu, būtina nustatyti, ar ieškovės teisę naudoti Aikštelę Pastato eksploatacijai pagal paskirtį užtikrinti atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė kėsinasi suvaržyti pagrįstai ir teisėtai.
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, pagrįsdama tokio ieškovės teisių suvaržymo pagrįstumą, apeliuoja į Neries krantinių rekonstravimo, pėsčiųjų ir dviračių takų nuo Žirmūnų g. 1F iki Upės g. 21, Vilniuje, statybos projektą, taip pat Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 28 d. priimtą sprendimą Nr. 1-1856 „Dėl Vilniaus miesto dviračių takų specialiojo plano tvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas Vilniaus miesto dviračių takų specialusis planas ir jo sprendiniai (b.l. 47-48, t. III). Teismo vertinimu, šie atsakovės į bylą pateikti įrodymai nepagrindžia šių atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų pagrįstumo ir teisėtumo. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymą teritorijos naudojimo reglamentas, tame tarpe inžinerinei ir socialinei infrastruktūrai reikalingų teritorijų ir (ar) inžinerinių komunikacijų koridorių ribos, turi būti nustatomos detaliuosiuose planuose (2 straipsnio 2 dalis, 17 straipsnio 1 dalis, 6 dalies 2, 3 punktai, 18 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Byloje nustatyta, kad Aikštelės įrengimas, be kita ko, Pastato aptarnavimui užtikrinti, buvo numatytas būtent Detaliajame plane. Byloje nėra duomenų, kad šis Detalusis planas, teisės aktų nustatyta tvarka buvo pakeistas ar patikslintinas. Taip pat byloje nėra duomenų, kurie leistų teismui spręsti, jog šiuo atveju Detaliojo plano pakeitimas ar patikslinimas, nebuvo reikalingas (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 1, 4 dalys). Todėl atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės veiksmai, kuriais ji teisės aktų nustatyta tvarka nepakeitusi Detaliojo plano, privalomo valstybės ir savivaldybių institucijoms, taip pat visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms, imasi veiksmų nugriauti Aikštelę, pripažintini neteisėtais ir be pagrindo kėsinančiais suvaržyti ieškovės teisę eksploatuoti Pastatą pagal paskirtį (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalis).
Spręsdamas dėl ieškovės pareikšto reikalavimo apimties – uždrausti atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei ne tik nugriauti Aikštelę, bet ir atlikti kitus veiksmus, ribojančius Aikštelės naudojimą automobiliams statyti, žmonėms įlipti ir išlipti, kroviniams pakrauti ir iškrauti, teismas pažymi, kad ieškovės reikalavimas dalyje dėl uždraudimo atlikti kitus veiksmus yra abstraktus, nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis (ieškovė nenurodo, kokius kitus veiksmus atsakovė kėsinasi atlikti). Todėl šis ieškovės reikalavimas tenkintinas iš dalies uždraudžiant atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei nugriauti Aikštelę (CK 6.255 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
ieškovės UAB „Knygų karta“, juridinio asmens kodas 303136866, ieškinį tenkinti iš dalies.
Uždrausti atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, nugriauti aikštelę – automobilių stovėjimo aikštelę, esančią Upės g., Vilniuje, unikalus Nr. 4400-2868-5500.
Kitoje dalyje ieškovės UAB „Knygų karta“ ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Šis sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.